Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eAS-929-261/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-09
Bylos Nr.: eAS-929-261/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03587-2016-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas: M. B.
Atsakovas: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai

Administracinė byla Nr. eAS-929-261/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03587-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.8; 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. P-468 „Dėl Krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“;

2) panaikinti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir Karo akademija) viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą „Dėl kariūno M. B. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ Nr. K-120, ir grąžinti pareiškėją tęsti studijas Karo akademijoje;

3) jei teismas netenkintų antrojo skundo reikalavimo visiškai, panaikinti Karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. K-120 5 punktą ir 6.1 papunktį.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 896 (2015 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 215 redakcija), (toliau – ir Statutas) 59 punkto ir 71.6 papunkčio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsniui.

Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. P-468 ir Karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. K-120 galiojimą.

Pareiškėjas prašė atnaujinti ir terminą skundo dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. P-468 panaikinimo padavimui.

Savo prašymą grindė tuo, jog buvo supažindintas su įsakymo priėmimo faktu, tačiau įsakymas jam įteiktas nebuvo ir jį pavyko gauti tik po to, kai paaiškėjo, kad yra šalinamas iš Karo akademijos. Supažindinimo su įsakymu metu ir vėliau buvo klaidinamas Karo akademijos darbuotojų, jog įsakymas neigiamų pasekmių nesukels, nes jis galės tęsti studijas ir sėkmingai jas pabaigti, o pabaigus – bus išleistas į atsargą ir galės dirbti civilinės aviacijos srityje. Tai patvirtina tarnybinis pranešimas, kuriame plk. Ltn. A. B., krašto apsaugos ministrui siūlo leisti pareiškėjui baigti studijas ir jį išleisti į atsargą. Be to, 2016 m. gegužės mėn. pareiškėjas buvo išsiųstas į Turkijos karinių oro pajėgų akademiją dalyvauti tarptautinėje konferencijoje. Įsakymo negavus ir su jo turiniu ir apskundimo tvarka tinkamai nesusipažinus, nepasinaudojus kvalifikuota teisine pagalba, manė, jog terminas turėtų būti atnaujintas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo panaikinimo. Priėmė pareiškėjo skundą dėl Karo akademijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo ar jo dalies panaikinimo ir pareiškėjo grąžinimo tęsti studijų. Taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atnaujinti terminą apskųsti Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. P-468, kuriuo įsakyta nutraukti pareiškėjo, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma SLAPTAI, kandidatūros tikrinimą, nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su šia informacija. Šiame įsakyme nurodoma, jog jis priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – VPTĮ) pagrindu, tikrinimo metu nustačius aplinkybes, nurodytas 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte (nuslėpė informaciją apie draudžiamos psichiką veikiančios medžiagos vartojimą) ir 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte (nustatytos tokios asmeninės savybės kaip neatsakingumas, pasireiškęs daugkartiniu draudžiamos psichiką veikiančios medžiagos vartojimu, silpnavališkumas, pasireiškęs nesugebėjimu atsisakyti ją vartoti), taip pat Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos 2016 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. IS-1 išdėstytus faktus ir specialios ekspertų komisijos 2016 m. kovo 17 d. posėdžio protokolo Nr. SPEK-2 išvadą. Pagal VPTĮ 16 straipsnio 5 dalį sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo, kandidatūrą tikrinančių institucijų sprendimą nutraukti kandidatūros tikrinimą, nustačius šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, per 30 kalendorinių dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos pats asmuo arba paslapčių subjektas turi teisę apskųsti teismui.

Iš teismo pareikalautame 2016 m. balandžio 8 d. įsakyme esančio įrašo matyti, kad su šiuo įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas 2016 m. balandžio 12 d. Supažindinimo faktą patvirtina ranka rašytas įrašas „Susipažinau krn. M. B.“, parašas ir data. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jam nebuvo žinomas įsakymo turinys ir jo apskundimo tvarka, nes minėtas pareiškėjo ranka rašytas įrašas sudaro prielaidas priešingai išvadai, kad pareiškėjas yra susipažinęs su ginčijamo įsakymo turiniu. Teismas sprendė, jog pareiškėjas skundą dėl šio įsakymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui galėjo teikti iki 2016 m. gegužės 12 d. (įskaitytinai). Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. rugsėjo 7 d., t. y. beveik keturiais mėnesiais praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimui reikšti.

Teismas pažymėjo tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jis buvo klaidinamas dėl įsakymo keliamų pasekmių yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir yra išskirtinai subjektyvus pareiškėjo vertinimas. Kaip matyti iš pareiškėjo minimo 2016 m. birželio 6 d. Tarnybinio pranešimo (b. l. 23) jame svarstomos dvi alternatyvos, tiek šalinti pareiškėją iš Karo akademijos, tiek leisti baigti studijas. Be to, 2016 m. balandžio 28 d. Prašyme dėl studijų pratęsimo pareiškėjas neabejotinai supranta, jog jo kandidatūros tikrinimas yra nutrauktas ir priimtas sprendimas nesuteikti leidimo dirbti ar susipažinti su slapta informacija. Ginčijamame 2016 m. balandžio 8 d. įsakyme taip pat aiškiai suformuluotos pareiškėjui kylančios pasekmės (tikrinimo procedūros nutraukimas, atsisakymas išduoti leidimą), nurodytas tiek teisinis (konkretūs VPTĮ straipsniai), tiek faktinis (įvardijamos tikrinimo metu nustatytos aplinkybės) tokio sprendimo priėmimo pagrindas. Taip pat aiškiai nurodytas įsakymo apskundimo terminas ir skundo pateikimo teismui tvarka. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, jog šis įsakymas jam pasekmių nesukels. Priešingai, pareiškėjas pasirašytinai supažindintas su įsakymu, kuriame aiškiai buvo nurodyta apskundimo tvarka, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. Iš šių aplinkybių konstatuota, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo apskundimo, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, o savo teisės kreiptis į teismą nerealizavo vien tik dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių.

Esant šioms aplinkybėms, prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti laikytas nepagrįstu, todėl netenkintas ir šią pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.).

Kita pareiškėjo skundo dalis (dėl Karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo ar jo dalies (5 punkto ir 6.1 papunkčio) panaikinimo ir pareiškėjo grąžinimo tęsti studijas Karo akademijoje) atitiko ABTĮ reikalavimus ir priimta nagrinėti.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas pažymėjo, jog esminis kriterijus sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą – neatitaisomo arba sunkiai atitaisomo asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimo atsiradimo galimybė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje byloje ginčijamu Įsakymu pašalintas iš Karo akademijos, nutraukta su juo sudaryta mokymosi sutartis, nustatyta, jog pareiškėjo atlygintinos mokymosi išlaidos sudaro 21 768,14 Eur, taip pat pareiškėjas įpareigotas iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. atsiskaityti su Karo akademija. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos siekiant išvengti neatitaisomo asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Iš pareiškėjo nurodytų argumentų (jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, nes pareiškėjas būtų priverstas laukti ir negalėtų tęsti studijų ne tik Karo akademijoje, bet ir pretenduoti į studijas kituose universitetuose, be to, būtų priverstas atlyginti Karo akademijai mokymosi išlaidas, kurių atlyginimas neįgijus išsilavinimo ir esant pašalintam iš mokymo įstaigos jo padėtį padarytų kritinę) matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama tęsti studijas, tačiau teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo jam būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala. Pažymėta, jog teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, studijas jis galėtų baigti vėliau. Pažymėta, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių neįrodė.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti esant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindui. Reikalavimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą. Išdėstytais pagrindais pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog reikalavimas atlyginti mokymosi išlaidas itin apsunkintų pareiškėjo padėtį, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjui ginčijant atsakovo įsakymą (įsakymo dalį), atsakovas siektų priverstinio šių išlaidų išieškojimo. Teismas pažymėjo, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę gali būti teikiamas bet kurioje proceso stadijoje, todėl pasikeitus aplinkybėms gali būti ir vėl teikiamas teismui (ABTĮ 70 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas M. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį netenkinus prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir klausimą išspręsti iš esmės: pripažinti, kad pareiškėjo skundas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo „Dėl Krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ Nr. P-468 panaikinimo paduotas nepraleidus termino, atnaujinti terminą skundui dėl šio įsakymo panaikinimo paduoti (jeigu teismas nuspręstų, kad terminas praleistas), priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo „Dėl Krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ Nr. P-468 panaikinimo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo „Dėl Krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ Nr. P-468 ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo „Dėl kariūno M. B. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ Nr. K-120 galiojimą.

Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 9 dalį kandidatūrą tikrinančių institucijų sprendimą nutraukti kandidatūros tikrinimą, nustačius šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, paslapčių subjekto vadovo sprendimą uždrausti dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija per 30 kalendorinių dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos pats asmuo arba paslapčių subjektas turi teisę apskųsti teismui. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymą „Dėl Krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ Nr. P-468 pareiškėjui pavyko gauti tik po to, kai pareiškėjui paaiškėjo, kad jis šalinamas iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, t. y. po Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo „Dėl kariūno M. B. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ Nr. K-120 priėmimo, ir tai tik fotografuotą jo versiją. Dėl to, nežiūrint to, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu, o tiksliau – jo priėmimo faktu, pasirašytinai, tokio įsakymo pareiškėjui nei jį priėmusiam asmeniui, nei kitam subjektui, neįteikus / pareiškėjui jo negavus, negali būt laikoma, kad pareiškėjas praleido VTPĮ 16 straipsnio 9 dalyje nustatytą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo „Dėl Krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ Nr. P-468 apskundimo terminą. Priešingas aiškinimas būtų visiškai nelogiškas. Be to, ir toliau sudarytų pagrindą analogiškus ginčijamam įsakymus priimantiems subjektams piktnaudžiauti jiems suteiktomis teisėmis ir įgaliojimais. Kadangi pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl jam formaliai susipažinus su Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu, o tiksliau – jo priėmimo faktu, negali būti laikoma, kad to pakako pareiškėjui įvertinti ginčijamo įsakymo turinį bei jo sukeliamas teisines pasekmes, jų mastą, o tuo pačiu – įsakymo įtaką pareiškėjo teisėms ir interesams. Juo labiau, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, iki pat Karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo priėmimo pareiškėjas Karo akademijos darbuotojų buvo įtikinėjamas, kad nežiūrint Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo, pareiškėjas galės tęsti studijas Karo akademijoje. Tokiu būdu esminis pareiškėjo interesas – tęsti ir baigti studijas Karo akademijoje, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu nebus pažeistas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad terminas skundo dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo padavimui yra praleistas, t. y. pareiškėjas skundą dėl šio įsakymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui galėjo teikti iki 2016 m. gegužės 12 d. (įskaitytinai), netinkamai aiškino ir taikė teisės normas (taip pat – VTPĮ 16 str. 9 d.).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertinęs dalį skundo motyvų, remiantis kuriais, pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundo dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo panaikinimo padavimui, nevertino esminės reikšmės turėjusio fakto, kad Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymas pareiškėjui nebuvo įteiktas, t. y. pareiškėjas nurodyto įsakymo negavo. Tai, be abejo, vertintina, kaip nuo pareiškėjo valios nepriklausęs, Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo apskundimą iš esmės apsunkinęs veiksnys. Todėl nežiūrint to, ar ginčijamame įsakyme jo apskundimo tvarka nurodyta tinkamai, ar ne, pareiškėjui jo (paties įsakymo) negavus, pasinaudoti tuo, kas nurodyta – faktiškai buvo neįmanoma. Juridinio išsilavinimo, praktikos teisminiuose ginčuose neturintis asmuo, trumpo supažindinimo su priimtu individualiu teisės aktu metu tinkamai, visapusiškai įvertinti jo turinio, teisinių pasekmių, apskundimo tvarkos ir pan., juo labiau – tai darant supažindinamam asmeniui esant kone šoko būsenos (ginčijamo įsakymo priėmimas pareiškėjui buvo netikėtas, visiškai nelauktas), objektyviai vertinant, neturi galimybės. Be to, teismas visiškai nepagrįstai nevertino fakto, kad tokios Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo sukeliamos teisinės pasekmės, kaip kad šalinimas iš Karo akademijos (pareiškėjui – esminės reikšmės turėjusios), pareiškėjui tapo žinomos tik gavus Karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą. Iki to laiko visi pačios Karo akademijos veiksmai liudijo visiškai ką kita. Apie tai, kad dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo priėmimo pareiškėjui kyla grėsmė būti pašalintam iš Karo akademijos, nieko nėra užsimenama ir pačiame Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakyme. Taip pat, kad studijoms Karo akademijoje yra būtinas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėjimas, nėra nurodyta nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme (toliau – KASOKTĮ), nei kitame įstatyme. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto redakcijoje, kuri galiojo pareiškėjui stojant į Karo akademiją ir sudarant su ja sutartį, toks šalinimo iš Karo akademijos pagrindas, kaip kad dėl savo kaltės teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis neteikimas arba negalėjimas suteikti tokios teisės (Statuto 71.6 p.), taip pat nebuvo numatytas. Kaip ir nebuvo numatytas reikalavimas kariūnų atitiktį nustatytiems reikalavimams dėl teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis įvertinti iki antrųjų studijų metų pradžios (Statuto 59 p.). Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad terminas paduoti skundą dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo panaikinimo yra praleistas dėl subjektyvių, išimtinai nuo pareiškėjo valios, priklausiusių aplinkybių, dėl to pagrindo atnaujinti praleistą terminą nėra. Be to, teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1154/2010), sukeliamų neigiamų pasekmių pareiškėjui mastu, bei operatyviu pareiškėjo pažeistų teisių gynimu, vos jam sužinojus realias, tiek vieno, tiek kito ginčijamų įsakymų įtakotas nulemtas teisines pasekmes – šalinimą iš Karo akademijos. Nurodytos aplinkybės laikytinos svarbiomis, objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pakankami pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetimui. Teisminiai procesai, ypač administraciniuose teismuose, įskaitant apeliacinę instanciją, paprastai tęsiasi ne vienerius, o neretu atveju, ir daugiau nei dvejus metus. Tai reiškia, kad pareiškėjas nurodytą laiko tarpą, teismui nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nepateisinamai ilgai bus priverstas būti visiško teisinio neapibrėžtumo padėtyje. Negalės nei tęsti pradėtų studijų, nei pradėti naujų. Neturėdamas išsilavinimo, negalės nei dirbti, nei užsidirbti. Pareiškėjo buvimas nurodytoje padėtyje, tai darant itin ilgą laiko tarpą (ypač, vertinant jauno žmogaus, besiformuojančios asmenybės, atžvilgiu), priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, savaime suponuoja pagrindą išvadai, kad dėl to pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Šiuo atveju yra svarbu sustabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą, dar iki to laiko, kol jie bus perduoti vykdyti priverstine tvarka (nesustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimo, atsakovas bet kada tai gali padaryti). Tokiu būdu, užkertant kelią atlikti veiksmus, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, tokiu būdu mažinant išlaidas, kurios būtų patiriamos vykdymo procese, užkertant kelią nepagrįstiems areštams, pinigų nuskaičiavimams, antstolio veiksmų skundimui ir pan. Dėl ko pareiškėjas būtų priverstas tęsti teisminius procesus, patirti papildomas išlaidas. Dėl ko pareiškėjas, neturėdamas tam pakankamai resursų, galimai būtų priverstas susitaikyti su priverstiniu įsakymų įvykdymu. Dėl to, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje tai darant vėliau, remiantis teismų suformuota praktika, pagal kurią laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011; 2009 m. balandžio 24 d nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009), įvykdžius ginčijamus įsakymus, objektyviai vertinant taptų neįmanomas. Be to, motyvo, kad reikalavimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą, pirmosios instancijos teismas apskritai neargumentavo, todėl toks, išimtinai deklaratyvaus pobūdžio teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjo atskirame skunde dėstomi argumentai vertintini tik kaip teisminė pozicija, o nurodomos priežastys tik patvirtina, kad pareiškėjas terminą praleido dėl savo paties aplaidumo. Pareiškėjas su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu susipažino pasirašytinai 2016 m. balandžio 12 d. Tą patvirtinta tiek paties pareiškėjo, tiek Karo akademijos pateikta (2016 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. 1S-983) įsakymo kopija, kurioje aiškiai matoma susipažinimo žyma. Pareiškėjo argumentai dėl įsakymo negavimo / neįteikimo visiškai nelogiški. Kadangi asmuo susipažinti su dokumentu gali tik jį gavęs, todėl susipažinimo žyma įsakyme reiškia, kad pareiškėjas susipažino su gautu įsakymu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė VTPĮ 16 straipsnio 9 dalies (redakcija iki 2016 m. spalio 1 d.) nuostatas. Pats pareiškėjas fakto, kad buvo supažindintas su įsakymu neginčija. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas pareiškėjas, norėdamas susipažinti su atsakovo tvarkomais jo asmens duomenimis ar gauti dokumentų kopijas, galėjo pateikti prašymą Karo akademijai, tačiau to nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas prie savo skundo yra pridėjęs netgi vidinį Krašto apsaugos ministerijos dokumentą (Personalo departamento direktoriaus tarnybinį pranešimą), todėl manytina, kad jis turėjo visas galimybes gauti ir įsakymo kopiją. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, byloje nėra (išskyrus paties pareiškėjo teiginius) ir negali būti medžiagos apie tai, kad Karo akademijos darbuotojai pareiškėją klaidino dėl galimų pasekmių. Tokie Pareiškėjo teiginiai niekuo nepagrįsti. Be to, pagal KASOKTĮ 20 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 12 dalies ir 53 straipsnio 5 dalies nuostatas, 31 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto nuostatas pareiškėjui įstojus į Karo akademiją ir įsipareigojus tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jis rengiamas profesinei karo tarnybai ir turi atitikti visus reikalavimus, taikomus profesinės karo tarnybos kariams – karininkams. Priešingai, nei pareiškėjas teigia savo atskirajame skunde, reikalavimas pareiškėjui gauti leidimą susipažinti ar dirbti su įslaptinta informacija yra įtvirtintas KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Ši įstatyminė nuostata, kaip būsimam karininkui, pareiškėjui taikoma be išlygų. Pareiškėjas, negavęs minėto leidimo, negali įvykdyti savo mokymosi sutartimi prisiimto įsipareigojimo tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jei į ją būtų pakviestas – jo studijos Karo akademijoje netenka prasmės. Kadangi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statutas yra skelbiamas viešai Teisės aktų registre, todėl pareiškėjas negali remtis viešai paskelbtų teisės aktų nežinojimu. Statuto pakeitimai, numatantys savarankišką pagrindą iš Karo akademijos pašalinti kariūnus, kuriems dėl jų kaltės negali būti suteikta teisė susipažinti ar dirbti su įslaptinta informacija, įsigaliojo 2015 m. balandžio 1 d. Sprendimai dėl Pareiškėjo kandidatūros patikrinimo nutraukimo ir jo pašalinimo iš Karo akademijos priimti jau galiojant Statuto pakeitimams.

Pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pažeistų tiek pareiškėjo, tiek atsakovo interesus. Pritaikius užtikrinimo priemones, pareiškėjas tęstų studijas ne tik Karo akademijoje bet ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, o tai reiškia, kad atsakovas patirs išlaidas – privalės apmokėti jo studijas. Studijų apmokėjimas kartu reiškia ir mokymosi išlaidų didėjimą, todėl teismui nusprendus, kad atsakovas teisėtai pašalino pareiškėją iš Karo akademijos, pareiškėjas privalės atlyginti atitinkamai padidėjusias mokymosi išlaidas. Todėl užtikrinimo priemonių taikymas yra visiškai nepagrįstas ir neproporcingas. Be to, pareiškėjas jau yra pašalintas iš Karo akademijos, todėl užtikrinimo priemonių taikymas nėra įmanomas. Taip pat nesuprantama, kokią žalą patirtų pareiškėjas bylą nagrinėjant teismuose: pareiškėjas turi visus reikiamus dokumentus, kad įstojęs savarankiškai galėtų tęsti studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais.

Pažymi, jog teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas gavo ir susipažino su Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. P-468 2016 m. balandžio 12 d. Todėl nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo motyvais, kad pareiškėjas termino paduoti skundą dėl šio įsakymo panaikinimo nepraleido. Nepagrįsti pareiškėjo motyvai ir jo teiginiai, kad jis su ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. P-468 susipažino pasirašytinai, tačiau jo negavo. Asmeniui neįmanoma susipažinti ir pasirašyti ant įsakymo, kad susipažino, negavus įsakymo. Todėl pareiškėjas netinkamai įvertino šias faktines aplinkybes ir atskirajame skunde išdėstė subjektyvius ir nepagrįstus motyvus dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 9 dalies taikymo ir termino paduoti skundą teismui nepraleidimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti skundo dalį netenkinus prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.) ir kuria atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 4, 5 d.).

Dėl skundo padavimo termino praleidimo, pareiškėjo teigimu, skundžiamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymas „Dėl Krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ Nr. P-468 jam nebuvo įteiktas, jis jo negavo, todėl ir nėra praleidęs termino šį įsakymą apskųsti. Šio įsakymo fotografuotą versiją pareiškėjas gavo tik po Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo „Dėl kariūno M. B. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ Nr. K-120 priėmimo. Tačiau, jei teismas manytų, jog terminas vis dėlto praleistas, pareiškėjas teigia, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir prašo atnaujinti, kadangi vien tik susipažinęs su šiuo įsakymu be teisinio išsilavinimo negalėjo suprasti tikrųjų šio įsakymo teisinių pasekmių jam, be to, Karo akademijos darbuotojai klaidino jį dėl šių pasekmių, o tai, kad studijoms Karo akademijoje yra būtinas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėjimas, nėra nurodyta nei KASOKTĮ, nei kitame akte, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto redakcijoje, kuri galiojo pareiškėjui stojant į Karo akademiją ir sudarant su ja sutartį, toks šalinimo iš Karo akademijos pagrindas bei reikalavimas kariūnų atitiktį šiam reikalavimui įvertinti iki antrųjų studijų metų pradžios taip pat nebuvo numatyti.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės pareiškėjas nurodo, kad teismui nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis nepateisinamai ilgai būtų priverstas būti visiško teisinio neapibrėžtumo padėtyje, kadangi negalėtų nei tęsti pradėtų studijų, nei pradėti naujų, neturėdamas išsilavinimo, negalėtų nei dirbti, nei užsidirbti, taip pat būtų priverstas tęsti teisminius procesus, dėl to pareiškėjas patirtų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pagal šiuo metu (t. y. nuo 2016 m. liepos 1 d.) galiojantį ABTĮ, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.).

Pareiškėjo skundo padavimo metu (2016 m. rugsėjo 7 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (redakcija nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) 16 straipsnio 9 dalis numatė, jog sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo, asmens patikimumo pažymėjimo neišdavimo, Valstybės saugumo departamento motyvuotą prieštaravimą, kad asmeniui būtų išduotas toks leidimas, taip pat kandidatūrą tikrinančių institucijų sprendimą nutraukti kandidatūros tikrinimą, nustačius šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, paslapčių subjekto vadovo sprendimą uždrausti dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija per 30 kalendorinių dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos pats asmuo arba paslapčių subjektas turi teisę apskųsti teismui.

Taigi, tiek ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostata, tiek VTPĮ 16 straipsnio 9 dalies nuostata iš esmės numato tą patį skundo padavimo termino eigos pradžios momentą, t. y. skundžiamo individualaus administracinio akto įteikimą (jo gavimą) suinteresuotai šaliai. Pažymėtina, jog ir iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numatė analogišką termino eigos pradžios momentą.

Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tai, ar ir kada skundžiamas Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymas Nr. P-468 pareiškėjui fiziškai buvo įteiktas. Tačiau byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas su minėtu įsakymu buvo supažindintas 2016 m. balandžio 12 d. (supažindinimo faktą patvirtina ranka rašytas įrašas „Susipažinau krn. M. B.“, parašas ir data). Tai svarbi aplinkybė, vertinant, ar pareiškėjas apskritai buvo supažindintas su šio įsakymo turiniu, kas turėtų reikšmės jo teisės kreiptis į teismą tinkamam įgyvendinimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo susipažinimas su minėtu Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. P-468 būtent ir reiškia, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 12 d. susipažino su ginčijamo įsakymo turiniu, juo nustatomomis teisėmis ir pareigomis, ir, nepaisant to, kad pats įsakymas galimai pareiškėjui nebuvo įteiktas fiziškai ar tai padaryta gerokai vėliau, būtent nuo susipažinimo datos skaičiuotinas terminas skundui dėl šio įsakymo paduoti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas skundą dėl šio įsakymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui galėjo teikti iki 2016 m. gegužės 12 d. (įskaitytinai), tačiau skundą teismui pateikęs tik 2016 m. rugsėjo 7 d., praleido terminą tokio pobūdžio reikalavimui reikšti. Tokios praktikos analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-607/2011). Be to, pridurtina, jog pačių skundžiamų aktų (ar jų kopijų) neturėjimas (negavimas) negali būti tapatinamas su nežinojimu apie skundžiamus aktus, o neturėjimas arba negalėjimas gauti skundžiamo akto ar jo kopijos neužkerta kelio ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-997/2014).

Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo įteiktas Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymas, negali būti vertinama ir kaip objektyvi, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusi, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas jau 2016 m. balandžio 12 d. susipažino su šio įsakymo turiniu ir savo laisva valia laiku, t. y. iki 2016 m. gegužės 12 d., neskundė šio įsakymo teismui. Tai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta subjektyvia termino praleidimo priežastimi.

Taip pat pažymėtina, jog tai, kad konkrečios pareiškėjui neigiamos Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo sukeliamos teisinės pasekmės (šalinimas iš Karo akademijos) tapo žinomos tik priėmus Karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi apskritai (individualaus) administracinio teisės akto konkrečios pasekmės laiko prasme gali būti labai nutolusios nuo paties akto priėmimo ar susipažinimo su jo turiniu datos, todėl šią aplinkybę sieti tiek su termino skundui paduoti eigos pradžia, tiek su priežastimis, lėmusiomis termino praleidimą, nėra pagrįsta ir teisinga. Kaip minėta, pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį bei VTPĮ 16 straipsnio 9 dalį tai siejama su akto įteikimu (susipažinimu su jo turiniu), tačiau ne su įvairių galimų jo pasekmių atsiradimu. Pridurtina ir tai, kad šiuo atveju konkrečios dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo priėmimo galimos pareiškėjui kilti pasekmės buvo numatytos jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (Statuto nuostatose, KASOKTĮ 2 str. 12 d., 20 str. 1 d., 28 str. 4 d. 4 p., 31 str. 1 d. ir 2 d. 1 p., 53 str. 5 d.), todėl jų atsiradimas ar neatsiradimas negalėjo lemti termino skundui dėl šio įsakymo panaikinimo paduoti praleidimo bei jo priežasčių objektyvumo.

Pažymėtina ir tai, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Taigi, pareiškėjo argumentai, kad jis, 2016 m. balandžio 12 d. susipažindamas su Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo turiniu, negalėjo visiškai suprasti juo sukeliamų pasekmių, kadangi neturėjo teisinio išsilavinimo, nenurodant papildomai tai pagrindžiančių aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog terminą skundui dėl Krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo paduoti pareiškėjas praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl savo paties valios, dėl subjektyvių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti esant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindui. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl šiuo atveju jis negali studijuoti kitose aukštosiose mokyklose arba dirbti, t. y. kuo konkrečiai pasireiškia ar gali pasireikšti jo patiriama žala pašalinus jį iš Karo akademijos. Šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pažeistų tiek pareiškėjo, tiek atsakovo interesus, kadangi atsakovas, pareiškėjui tęsiant studijas Karo akademijoje, patirtų išlaidas – privalėtų apmokėti pareiškėjo studijas, o tai lemtų ir mokymosi išlaidų didėjimą, kas, teismui nusprendus atmesti pareiškėjo skundą, reikštų pareiškėjo pareigą atlyginti atitinkamai padidėjusias mokymosi išlaidas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, atsakovo duomenimis, pareiškėjas jau yra pašalintas iš Karo akademijos, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra objektyviai įmanomas, t. y. prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo netenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009, 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-757/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasStasys GagysRomanas Klišauskas