Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir Akademija) 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą „Dėl kariūno M. B. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ Nr. K-120 (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti pareiškėją tęsti studijų Akademijoje. Tuo atveju, jei teismas netenkintų šio reikalavimo, pareiškėjas prašė panaikinti Įsakymo dėl pašalinimo iš Akademijos 5 punktą, pakeistą Akademijos viršininko 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. K–183, ir 6.1 punktą, taip pat panaikinti Akademijos viršininko 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. K–183 „Dėl Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. K–120 „Dėl kariūno M. B. pašalinimo iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos“ pakeitimo“. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 10 d nutarimu Nr. 896 (Vyriausybės 2015 m. vasario 25 d nutarimo Nr. 215 redakcija) (toliau – ir Statutas), 59 ir 71.6 punktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsniui.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. liepos 30 d tarp jo ir Akademijos buvo sudaryta Kariūno mokymosi sutartis Nr. RS–6 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią Akademija turi teisę nutraukti Sutartį, jeigu pareiškėjas pažeidė ar nevykdo Sutarties sąlygų. Pareiškėjui studijuojant trečio kurso pabaigoje buvo pradėtas jo kandidatūros dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma SLAPTAI, tikrinimas, kuris baigtas ketvirto kurso pabaigoje (2016 m. balandžio 8 d.). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2016 m. balandžio 8 d įsakymu Nr. P–468 nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma SLAPTAI. Pareiškėjas nurodė, kad nei iki jo įstojimo į Akademiją, nei Sutarties sudarymo metu galiojusioje Statuto redakcijoje nebuvo numatyta, kad jeigu dėl savo kaltės kariūnas netenka teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis arba jam tokia teisė negali būti suteikta, kariūnas pašalinamas iš Akademijos. Nurodytos nuostatos atsirado tik įsigaliojus Vyriausybės 2015 m. vasario 25 d nutarimu Nr. 215 patvirtintai naujai Statuto redakcijai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas sprendimą studijuoti Akademijoje, turėjo teisėtą lūkestį, jog nepriklausomai nuo to, ar studijų metu bus jam suteikta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ar ne, jis galės Akademijoje studijuoti ir baigti joje mokslus. Pareiškėjas pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog Statuto 71.6 punktas jo atžvilgiu galioja / gali būti taikomas, pareiškėjo atitiktis nustatytiems reikalavimams dėl teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis buvo vertinama ne iki antrųjų studijų metų pradžios, bet ketvirtame studijų kurse. Pareiškėjas pažymėjo, kad joks teisės aktas kariūnui, atliekančiam kariūno tarnybą, nenumato prievolės studijų metu turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 20 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad Statuto 59 ir 71.6 punktai galimai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į aukštąjį mokslą. Pareiškėjo manymu, reikalavimas atlyginti Akademijai mokymosi išlaidas yra nepagrįstas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tikrinimą dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija Akademija pradėjo tik trečio kurso pabaigoje, o procedūrą baigė tik pareiškėjo ketvirto kurso pabaigoje, todėl elgėsi neapdairiai, neatsakingai, nesąžiningai.

Atsakovas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi Įstatymo 21 straipsnio 7 dalies 4 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas, įstojęs į Akademiją, įgijo bendrą kario statusą ir pradėjo tikrąją karo tarnybą, jam buvo taikomi visi karo tarnybos atlikimą reglamentuojantys teisės aktai, pareiškėjas davė Lietuvos kario priesaiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas Akademijos viršininko įsakymu buvo išsiųstas dalį įsipareigojimų atlikti reikiamą bazę turinčioje aukštojoje mokykloje, atsakovo vertinimu, niekaip nepanaikina kariūno statuso. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui įstojus į Akademiją ir įsipareigojus tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jis rengiamas profesinei karo tarnybai ir turi atitikti visus reikalavimus taikomus profesinės karo tarnybos kariams – karininkams. Atsakovas pabrėžė, kad reikalavimas pareiškėjui gauti leidimą susipažinti ar dirbti su įslaptinta informacija yra įtvirtintas Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Pareiškėjas, negavęs minėto leidimo, negali įvykdyti savo mokymosi sutartimi prisiimto įsipareigojimo tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jei į ją būtų pakviestas – jo studijos Akademijoje netenka prasmės. Atsakovas paaiškino, kad Akademija yra specializuota aukštoji mokykla, į kurią asmenys kariūnais priimami vieninteliu tikslu – suteikti jiems universitetinį – karinį išsilavinimą, kad vėliau tinkamai galėtų atlikti pareigas, atlikdami profesinę karo tarnybą. Akademija studijų, kurių tikslas parengti civilius specialistus, neorganizuoja. Studijų metu nustačius, kad kariūnas negalės tapti karininku, Akademija neturi teisinio pagrindo leisti jam tęsti studijų. Akademijos nuomone, Įstatymo ir Statuto normos, nustatančios reikalavimus kariūnams, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Atsakovas pažymėjo, kad Įsakymo priėmimas neužkirto kelio pareiškėjui stoti į kitas aukštąsias mokyklas. Akademijos manymu, buvusių kariūnų T. J. ir R. S. parodymai nagrinėjamos bylos atveju neaktualūs. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, pašalinti iš Akademijos kariūnai privalo atlyginti jų parengimo išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Ministerija nesprendžia kariūnų pašalinimo iš Akademijos ir / ar su tuo susijusių pasekmių. Ministerija nurodė, kad įsakymas, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymimu slaptumo žyma SLAPTAI, yra galiojantis ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas. Ministerijos teigimu, esant šiam įsakymui, Akademijos viršininkas privalėjo pareiškėją pašalinti iš Akademijos pagal Statuto 71.6 punktą, nes tam buvo faktinis ir teisinis pagrindas. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjas yra laikomas kariūnu ir santykiams su juo taikytinos Įstatymo ir Statuto nuostatos. Neturėdamas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pareiškėjas negalėtų įvykdyti savo mokymosi sutartimi prisiimto įsipareigojimo tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jei į ją būtų pakviestas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Statuto 54, 55, 17.5, 71.6 punktais, Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punktu, nevertino, ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d įsakymu teisėtai ir pagrįstai nutrauktas pareiškėjo kandidatūros tikrinimas ir neišduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su šiuo įsakymu supažindintas 2016 m. balandžio 12 d., todėl galėjo nustatyta tvarka ir terminais ginčyti pastarąjį įsakymą ir jame nustatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Teismas pabrėžė, kad esminę reikšmę turi tai, jog pareiškėjui įstojus į Akademiją ir davus priesaiką jis tapo kariūnu. Teismas pažymėjo, kad Akademija yra sudėtinė kariuomenės sistemos dalis, joje rengiami karininkai, ją baigusiems kariūnams suteikiamas pirmasis karininko laipsnis, todėl kariūnams, be kita ko, taikytinos ir Įstatymo bei Statuto nuostatos. Teismas rėmėsi Statuto 54, 70.4, 79 punktais, pažymėjo, kad Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo po studijų tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu studijų baigimo dieną būtų į ją pakviestas.

Teismas vadovavosi Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas kariu, kuriam taikytina ne tik pasirašyta sutartis, bet ir kitos teisės aktų nuostatos. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sutarties 3.2 punkte buvo nustatyta, jog kariūnas įsipareigoja po studijų tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu studijų baigimo dieną būtų į ją pakviestas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, negavęs leidimo, negalėtų įvykdyti savo mokymosi sutartimi prisiimto įsipareigojimo tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jei į ją būtų pakviestas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog faktinės jo studijos vyko Vilniaus Gedimino technikos universitete, nesudaro pagrindo pareiškėjo, sudariusio su Akademija Sutartį ir įsipareigojusio po studijų tarnauti profesinėje karo tarnyboje, nelaikyti kariūnu.

Teismas pažymėjo, jog kaip teismo posėdžio metu nurodė pats pareiškėjas, pagal jo studijų programą studijos truko penkis metus, o jo skunde minimų kariūnų (R. S., T. J.) studijų programa buvo trumpesnė (keturi metai), todėl pabaigę einamuosius mokslo metus šie kariūnai tuo pačiu baigė ir studijas.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad Akademija elgėsi neatsakingai ir nesąžiningai, nes tikrinimą dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pradėjo tik trečio kurso pabaigoje, o procedūrą baigė tik pareiškėjo ketvirto kurso pabaigoje ir tokiu delsimu sudarė pagrindą didėti mokymosi išlaidoms. Teismas rėmėsi Statuto 59 punktu, įvertino atsakovo pateiktus skaičiavimus ir Akademijos viršininko 2013 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. V–968 „Dėl nuolatinių, ištęstinių studijų, karjeros, kvalifikacijos ir kitų kursų kainų patvirtinimo“ nuostatas, bei darė išvadą, kad, atsakovui 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu patikslinus reikalaujamą grąžinti išlaidų sumą, 7 980 Eur suma atitinka išlaidų sumą, patirtą kariūno mokymui per vienerius mokslo metus, todėl teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog Įsakymo 5 punkte nurodytos grąžinti mokymosi išlaidos yra pernelyg didelės ir padidėjusios dėl atsakovo neveikimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad mokymo išlaidos grąžinamos iš karto arba dalimis, pasirašant Išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutartį, todėl įsakyme nurodyta išlaidų grąžinimo data gali kisti priklausomai nuo šalių susitarimo.

Teismas darė išvadą, kad Akademija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėmė Įsakymą (su vėlesniais pakeitimais), kuris yra teisėtas bei pagrįstas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai įpareigoti Akademiją grąžinti pareiškėją tęsti studijas Akademijoje yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti Įsakymą. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas, todėl atmestini ir išvestiniai reikalavimai.

Teismas, įvertinęs šios bylos medžiagą, surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į byloje taikytinas įstatymų ir Vyriausybės nutarimu patvirtinto Statuto nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo manyti, jog pareiškėjo nurodomos Statuto normos prieštarauja Konstitucijai, ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

III.

Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas nesudaro pagrindo šalinti jį iš Akademijos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei iki jo įstojimo į Akademiją, nei Sutarties sudarymo metu galiojusioje Statuto redakcijoje nebuvo numatyta, jog jeigu dėl savo kaltės kariūnas netenka teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis arba jam tokia teisė negali būti suteikta, kariūnas pašalinamas iš Akademijos. Tokios nuostatos atsirado tik 2015 m. balandžio 1 d., todėl pareiškėjas nurodo, kad, priimdamas sprendimą studijuoti Akademijoje, turėjo teisėtą lūkestį, jog nepriklausomai nuo to, ar studijų metu jam bus suteikta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ar ne, jis galės Akademijoje studijuoti ir baigti joje mokslus. Pareiškėjas pažymi, kad ne dėl jo kaltės jis nebuvo atleistas iš Akademijos anksčiau. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju negalima remtis Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punktu, kadangi jis taikytinas kariams, kurie atlieka profesinę karo tarnybą, o ne kariūnų tarnybą. Pareiškėjas pažymi, kad didžioji dalis asmens savybių yra kintančios, todėl tai, kad pareiškėjas negavo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jo studijų Akademijoje ketvirtame kurse, per se nereiškia, jog pareiškėjui baigiant studijas ar jas pabaigus, jam negalės būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir dėl to jis negalės įvykdyti savo mokymosi sutartimi prisiimto įsipareigojimo tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jei į ją bus pakviestas. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai atsisakė vertinti, ar įsakymu dėl kandidatūros tikrinimo nutraukimo teisėtai ir pagrįstai buvo nutrauktas pareiškėjo kandidatūros tikrinimas ir neišduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. V-649 nėra paskelbtas, todėl laikytinas negaliojančiu, kas reiškia, kad šio įsakymo 1.4.5 punkto nuostata negalėjo būti taikyta. Pareiškėjas pažymi, kad R. S., T. J. buvo leista baigti studijas ir įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dar kartą pretenduoti įgyti teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis buvo diskriminuojamas minėtų asmenų atžvilgiu. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog iš pareiškėjo atsakovui turėtų būti priteistos pareiškėjo mokymosi išlaidos, kurios atsakovo buvo patirtos pareiškėjui studijuojant Akademijos pirmame kurse. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iki 2013 m. rugsėjo 1 d. studijavo pagal Moderniųjų gynybos technologijų vadybos studijų programą ir tik nuo 2013 m. rugsėjo 1 d., t. y. antro studijų kurso, buvo perkeltas į Orlaivių pilotavimo studijų programą. Pareiškėjas daro išvadą, kad skaičiuoti už orlaivių pilotavimo pirmą kursą jo atžvilgiu nebuvo galima. Pareiškėjas pažymi, kad apskaičiuojant jo studijų už pirmą kursą kainą negalėjo būti remiamasi Akademijos viršininko 2013 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. V-968 nuostatomis, kuriomis patvirtintos studijų kainos 2013 – 2014 metams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš jo reikalaujama grąžinti 203,12 Eur daugiau nei suskaičiavo teismas. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo nuomone, teismas nesilaikė pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas svarbias bylai aplinkybes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Papildomu 2017 m. birželio 8 d. paaiškinimu pareiškėjas nurodo, kad Akademija elgėsi neatsakingai ir nesąžiningai, kariūnų tikrinimą pradėjusi tik III kurso pabaigoje. Be to, pareiškėjas išsako tuos pačius argumentus Krašto apsaugos ministro 2014 m. birželio 2 d. įsakymo Nr.474 atžvilgiu, kaip ir apeliaciniame skunde minėdamas Krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. V-649.

Atsakovas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl įsakymo Nr. P–468 panaikinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, todėl bylos esmę sudaro tik Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovas nurodo, kad sprendimas pašalinti pareiškėją iš Akademijos buvo priimtas vykdant teisės aktais nustatytas pareigas ir Akademijos viršininkas neturėjo kitokio pasirinkimo galimybės, pareiškėjui negavus leidimo dirbti su įslaptinta informacija. Teisės aktų reikalavimas kariūnus patikrinti jau iki antrųjų studijų metų pradžios, įsigaliojo tik 2015 m. balandžio 1 d. pagal atitinkamas Akademijos statuto nuostatas. Pareiškėjo, tuo metu studijavusio jau trečiame kurse, kandidatūros vertinimas leidimui dirbti su įslaptinta informacija jau buvo pradėtas, todėl jo kandidatūra niekaip negalėjo būti patikrinta iki antrųjų studijų metų pabaigos. Tačiau į tai buvo atsižvelgta , pareiškėjui, kaip ir kitiems kariūnams, leista baigti mokslo metus, pareikalauta grąžinti tik mokymosi išlaidas už vienerius metus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija pabrėžia, kad krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymas Nr. P–468, kuriuo nutraukta pareiškėjo, pretendavusio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta, žymima slaptumo žyma SLAPTAI, kandidatūros tikrinimas ir nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma SLAPTAI, yra galiojantis ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas. Todėl esant šiam įsakymui Akademijos viršininkas privalėjo pareiškėją pašalinti iš Akademijos Statuto 71.6 punkto pagrindu, nes tam buvo faktinis ir teisinis pagrindas. Ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais dėl reikalavimo grąžinti mokymo išlaidas ir pažymi, kad Akademijos viršininko 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. K–183 buvo pakeistas 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo 5 punktas, sumažinant iš pareiškėjo reikalaujamą grąžinti sumą iki 7 980 Eur.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. K-120, kuriuo kariūnas M. B. pašalintas iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Kariūnų bataliono IV kurso, su juo nuo 2016 m. rugpjūčio 13 d. nutraukta 2012 m. liepos 30 d. sudaryta mokymosi sutartis Nr. RS-6, atstatytas nuo 2016 m. rugpjūčio 13 d. kariūnui M. B. jaunesniojo eilinio karinis laipsnis, pareiškėjas išleistas į atsargą nuo 2016 m. rugpjūčio 13 d. bei nustatyta, kad iš pareiškėjo Akademijai atlygintinos mokymosi išlaidos sudaro 21 768,14 Eur, teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčijamas įsakymas buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto, patvirtinto Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 896, 71.6 punktu, krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. P-468 „Dėl krn. M. B. kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ ir krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-649 „Dėl teisių, pareigų ir atsakomybės personalo administravimo srityje perdavimo“ 1.4.5 punktu. Pareiškėjo taip pat ginčijamu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. K-183 buvo pakeistas Įsakymo 5 punktas nustatant, kad iš pareiškėjo Akademijai atlygintinos mokymosi išlaidos sudaro 7 980 Eur.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, apeliaciniu skundu ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija negavimas sudaro pagrindą pašalinti jį iš Akademijos. Apeliantas taip pat nesutinka su reikalavimu sumokėti Akademijai mokymosi išlaidas.

Sutarties pasirašymo metu galiojusios Statuto redakcijos 44 punkte buvo įtvirtinta, kad kariūnais priimti asmenys atlieka kariūnų tarnybą. Kariūnų tarnyba – tikroji karo tarnyba, atliekama kariūnų, studijuojančių pagal karinio rengimo ir universitetinių studijų programas ir atliekančių pareigas, numatytas Statute, Akademijos vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Priimamas į Akademiją kariūnu asmuo pasirašo su Akademija sutartį, kuria įsipareigoja vykdyti karinio rengimo ir universitetinių studijų programų reikalavimus, o po studijų – tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu studijų baigimo dieną būtų į ją pakviestas (Sutarties 47 p.).

Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta kariūno sąvoka, nurodant, kad tai yra karys, atliekantis karo tarnybą studijuodamas Lietuvos arba užsienio karo mokymo įstaigoje, kurią baigusiems suteikiamas karininko laipsnis. Kariūno tarnyba trunka, iki jis priimamas į profesinę karo tarnybą ar išleidžiamas į atsargą arba teisės aktų ar karo mokymo įstaigoje nustatyta tvarka iš jos atleidžiamas ar pašalinamas. Analogiška sąvoka įtvirtinta Sutarties pasirašymo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 2 straipsnio 12 dalyje.

Statuto 54 punkte nustatyta, kad kariūnais priimti asmenys, studijuodami Akademijoje, atlieka karo tarnybą. Studijas Akademijoje baigę kariūnai į profesinę karo tarnybą atrenkami ir į pareigas skiriami krašto apsaugos ministro nustatytomis sąlygomis ir tvarka (Statuto 55 p.). Sutarties 3 punkte nustatyti kariūno įsipareigojimai, be kita ko, po studijų – tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu studijų baigimo dieną būtų į ją pakviestas.

Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad profesinės karo tarnybos kariais negali būti asmenys, kuriems pagal įstatymus negali būti suteikta teisė susipažinti su būtina kario pareigoms vykdyti įslaptinta informacija ir ja naudotis. Statuto 71 punkte išvardinti atvejai, kada kariūnas pašalinamas iš Akademijos, be kita ko, nurodant, kad kariūnas pašalinamas iš Akademijos, jeigu dėl savo kaltės netenka teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis arba jam tokia teisė negali būti suteikta (Statuto 71.6 p.). Šiame punkte taip pat nustatyta, kad jeigu kariūnas pašalinamas iš Akademijos arba atsisako sudaryti profesinės karo tarnybos sutartį, įstatymų nustatyta tvarka iš jo išieškomos jo mokymo išlaidos.

Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama išdėstytas teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo atžvilgiu taikytina ne tik Sutartis, bet ir kitų teisės aktų nuostatos. Šiuo atveju svarbi Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostata, kad profesinės karo tarnybos kariais negali būti asmenys, kuriems pagal įstatymus negali būti suteikta teisė susipažinti su būtina kario pareigoms vykdyti įslaptinta informacija ir ja naudotis. Pažymėtina, kad tokia įstatymo nuostata galiojo ir Sutarties pasirašymo metu. Taip pat aktuali Įstatymu reguliuojama kariūno tarnybos trukmė, ją susiejant arba su kariūno priėmimu į profesinę karo tarnybą ar išleidimu į atsargą arba su atleidimu iš mokymo įstaigos ar pašalinimu iš jos (Įstatymo 2 str. 13 d.). Toks teisinis reguliavimas lemia, kad, priešingai apelianto išreikštai pozicijai, kariūno studijavimo Akademijoje metu būtina atsižvelgti į Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nes kariūno tarnyba, kurią atliko pareiškėjas, studijuodamas Akademijoje, baigiasi arba kariūno priėmimu į profesinę karo tarnybą, arba pašalinimu / atleidimu iš Akademijos. Pareiškėjo atveju buvo realizuotas pastarasis variantas esant M. B. atitikčiai Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintam draudimui. Nesant galimybės pareiškėjui būti priimtam į profesinę karo tarnybą, jo, kaip kariūno, tarnyba galėjo pasibaigti tik pašalinimu iš Akademijos.

Įvertinusi šias aplinkybes bei tai, kad Sutarties 3.2 punktu pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimą po studijų tarnauti profesinėje karo tarnyboje, kas neturint teisės susipažinti su būtina kario pareigoms vykdyti įslaptinta informacija ir ja naudotis Įstatymu nėra leidžiama (Įstatymo 28 str. 4 d. 4 p.), teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad jam stojant į Akademiją Statute ir Sutartyje nebuvo reikalavimo turėti leidimą susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija, laiko nepaneigiančiais Įsakymo priėmimo pagrindų teisėtumo. Šios aplinkybės taip pat neturėjo leisti susidaryti pareiškėjo pagrįstiems teisėtiems lūkesčiams nebūti pašalintam iš Akademijos nesant galimybės suteikti pareiškėjui teisę susipažinti su būtina kario pareigoms vykdyti įslaptinta informacija ir ja naudotis.

Šiuo atveju atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl teisės principo lex retro non agit taikymo. Nors Sutarties sudarymo metu Statute nebuvo įtvirtintas kariūno pašalinimo iš Akademijos atvejis, kai kariūnui negali būti suteikta teisė susipažinti su įslaptinta informacija, kaip minėta, pareiškėjui esant kariūnu, jam buvo taikytinos ir Įstatymo nuostatos. Stojimo į Akademiją, Sutarties pasirašymo bei studijų metu pareiškėjui turėjo būti žinoma Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata dėl reikalavimo profesinės karo tarnybos kariui turėti suteiktą teisę susipažinti su būtina kario pareigoms vykdyti įslaptinta informacija ir ja naudotis. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad studijavo Akademijoje, siekdamas tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Apeliaciniame skunde taip pat pripažino, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog jam buvo taikytina ne tik pasirašyta Sutartis, bet ir kitos teisės aktų nuostatos, be kita ko, Įstatymas. Todėl paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjui nuspręsta neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma SLAPTAI, po Sutarties pasirašymo įsigaliojusio ir Įsakymo priėmimo metu galiojusio Statuto 71.6 punkto ir jame įtvirtinto kariūno pašalinimo iš Akademijos atvejo taikymas nepažeidžia įstatymo atgal negaliojimo principo.

Pažymėtina, kad Statuto 59 straipsnio nuostata, jog kariūnų atitiktis nustatytiems reikalavimams dėl teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis įvertinama iki antrųjų studijų metų pradžios, įsigaliojo tik nuo 2015 m. balandžio 1 d., t. y. šioje nuostatoje įtvirtintam terminui pareiškėjo atveju jau praėjus. Tai, kad pareiškėjo atitiktis nustatytiems reikalavimams dėl teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis buvo įvertinta pareiškėjui studijuojant ketvirtame kurse, o ne iki antrųjų studijų metų pradžios (tuo metu nesant tokio teisinio reguliavimo), nesudaro pagrindo keisti Įsakymą ir vietoj pašalinimo iš Akademijos pagal aiškiai Statute įtvirtintą ir pareiškėjo atvejį atitinkantį 71.6 punkte nustatytą pagrindą nurodyti apelianto siūlomą Statuto 72.5 punkte nustatytą atleidimo iš Akademijos dėl kitų krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka svarbiomis pripažintų ir nuo kariūno valios nepriklausančių ir nepašalinamų aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. P-468 buvo įsakyta nutraukti Akademijos IV kurso kariūno M. B., pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma SLAPTAI, kandidatūros tikrinimą ir nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma SLAPTAI. Šis įsakymas ABTĮ nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje nevertino minėto įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgus į nagrinėjamos bylos dalyką, nevertintini kaip neturintys reikšmės ir apelianto argumentai dėl asmens savybėms būdingo kintamumo. Kaip minėta, šios administracinės bylos dalykas nėra krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. P-468 vertinimas, todėl apelianto nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1844/2012, kuriame spręsta dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjo atžvilgiu pradėtas patikrinimas, siekiant nustatyti, ar jam gali būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, buvo nutrauktas, teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgus į nagrinėjamos administracinės bylos dalyką, nėra aktualus. Esant nustatytai faktinei aplinkybei, įtvirtintai Statuto 71.6 punkte, t. y. galiojant Akademijos viršininko 2016 m. balandžio 8 d. įsakymui Nr. P-468, Akademijos viršininkas turėjo pagrindą pašalinti pareiškėją iš Akademijos ir nutraukti su juo 2012 m. liepos 30 d. sudarytą mokymosi sutartį Nr. RS-6. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota visiškai kitokio pobūdžio bylose dėl žalos atlyginimo, remtis ja šioje byloje ir tenkinti apelianto siekį, kad byloje būtų įvertintas ir krašto apsaugos ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. P-468, teisėtumas ir pagrįstumas, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad Įsakyme nurodyta Karo prievolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata nesudaro pagrindo šalinti pareiškėją iš Akademijos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamu Įsakymu Akademijos viršininkas ne tik priėmė sprendimą pašalinti pareiškėją iš Akademijos, bet ir nusprendė dėl kitų pareiškėjo tiesiogiai neginčijamų klausimų, t. y. atstatyti nuo 2016 m. rugpjūčio 13 d. kariūnui M. B. jaunesniojo eilinio karinį laipsnį, išleisti pareiškėją į atsargą ir kt. Įvertinusi Įsakymo turinį bei pareiškėjo ginčijamus Įsakymo aspektus, teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-649 galiojimo laiko pertekliniais ir nesudarančiais pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymą, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

Byloje surinktų įrodymų visuma ir aktualaus teisinio reglamentavimo aiškinimas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas Įsakymu pagrįstai priėmė sprendimą pašalinti pareiškėją iš Akademijos ir nutraukti su juo Sutartį. Tokios išvados nepaneigia apelianto argumentai dėl galimo diskriminavimo, kadangi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo ir jo nurodomų asmenų atvejų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Pareiškėjas prašo panaikinti Akademijos viršininko 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. K-183, kuriuo buvo pakeistas Įsakymo 5 punktas. Pareiškėjas nesutinka su nurodymu grąžinti mokymosi išlaidas, taip pat ginčija jų dydį (7 980 Eur).

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kariūnas pašalinamas iš Lietuvos karo mokymo įstaigos arba užsienio valstybės karo mokymo įstaigos, į kurią buvo siųstas Krašto apsaugos ministerijos ir kurią baigusiems suteikiamas pirmasis karininko laipsnis, arba atsisako sudaryti profesinės karo tarnybos sutartį, jis privalo, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas sąlygas, atlyginti mokymo išlaidas, išskyrus išlaidas už pirmuosius studijų metus. Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokymo Lietuvos aukštojoje mokykloje arba užsienio valstybės aukštojoje mokykloje įgyjant aukštojo mokslo kvalifikaciją, taip pat užsienio valstybės karo mokymo įstaigoje, kurią baigus suteikiamas pirmasis karininko laipsnis, išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, jeigu karys profesinėje karo tarnyboje neištarnauja 5 metų po mokymo baigimo. Išlaidos, susijusios su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginamos tik tuo atveju, jeigu karys neištarnauja profesinėje karo tarnyboje ar tarnyboje aktyviajame rezerve 3 metų po profesinio parengimo ar kvalifikacijos tobulinimo pabaigos. Mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neatlyginamos, jeigu karys krašto apsaugos ministro sprendimu nutraukia profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartį prieš terminą dėl pripažintų svarbių priežasčių ir nuo kario valios nepriklausančių bei nepašalinamų aplinkybių. Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iš kario išieškomos išlaidos lygiomis dalimis mažinamos proporcingai kiekvieniems ištarnautiems profesinėje karo tarnyboje ar tarnyboje aktyviajame rezerve metams, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalyje nurodytus privalomai ištarnautinus metus. Išieškomų mokymo išlaidų dydis negali viršyti 70 bazinės socialinės išmokos dydžių už vienerius studijų metus. Išieškomų mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų apskaičiavimo tvarką ir išlaidų sudėtį nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Sutarties 3.4 punkte taip pat buvo įtvirtinta kariūno pareiga Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais grąžinti Akademijai mokymosi išlaidas, kurios apskaičiuojamos krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad pareiškėjas buvo pagrįstai ir teisėtai pašalintas iš Akademijos dėl to, jog jam negali būti suteikta teisė susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis, šiuo pagrindu negali būti naikinamas Akademijos viršininko 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. K-183 pakeistas Įsakymo 5 punktas. Atsižvelgus į nurodytas teisės aktų nuostatas ir įvertinus tai, kad pašalinimo iš Akademijos metu pareiškėjas buvo pabaigęs keturis studijų metus, už pirmuosius studijų metus mokymo išlaidos nėra grąžinamos (Įstatymo 44 str. 1 d.), bei tai, kad pagal byloje esančius duomenis mokymo išlaidos už tris paskutinius pareiškėjo mokymosi Akademijoje metu viršytų 70 bazinės socialinės išmokos dydžių, pareiškėjui teisėtai buvo nurodyta sumokėti tik tokį dydį atitinkančią sumą – 7 980 Eur (38 x 70). Pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai motyvuodamas, tačiau priėjo teisingą išvadą, kad skundžiamame Akademijos viršininko 2016 m. lapkričio 9 d. įsakyme Nr. K-183 nurodytos grąžinti mokymosi išlaidos nėra pernelyg didelės.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad teismas nepriteisė jo patirtų teismo išlaidų atlyginimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, teismas neturėjo jokio pagrindo jam priteisti teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo spręsti dėl jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs šioje nagrinėjamoje byloje aktualias teisės normas ir joje nustatytas faktines aplinkybes, nemato pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes jam nekyla abejonių dėl Statuto 59 ir 71.6 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tokį sprendimą motyvavo, teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais, todėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo turinį, nustatė, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų, išnagrinėjo visus M. B. skundo reikalavimus, nurodė motyvus dėl jų netenkinimo ir tinkamai atskleidė ginčo esmę. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus pareikštiems reikalavimams išspręsti skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma tenkinti reikalavimus, t. y. buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir pakankamai motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, todėl apelianto argumentai dėl teismo sprendimo nemotyvavimo atmestini kaip neapgrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 140 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik juos subjektyviai interpretuoja sau palankiais aspektais.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė