- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-15
- Bylos Nr.
- eI3-2499-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00632-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini), V.Kartenio firma"Elektrėnų mėsa"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) firmos „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) firma ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti ar iš dalies pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. AS-27,,Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius (požeminį vandenį) dydį, sumažinant jį nuo 19 165 Eur iki 3 834 Eur.
Nurodo, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. gruodžio 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-81 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Planinio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė eksploatuoja gėlo požeminio vandens išteklius telkinyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Geologijos tarnybos išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti gėlo požeminio vandens išteklius pareiškėjos (duomenys neskelbtini), esančiame telkinyje. Patikrinimo metu pareiškėjas pateikė požeminio vandens gavybos apskaitą ir požeminio vandens metines ataskaitas (duomenys neskelbtini) už 2016–2018 metus. Šių ataskaitų pagrindu buvo nustatytas išgautas gėlo vandens kiekis už 2016–2018 metus. Patikinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas už 2016–2018 metus nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) deklaracijų už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1, 2 dalis ir 4 dalis. Atsižvelgiant į tai, Departamentas už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikė didesnio mokesčio tarifą – mokestį apskaičiuojant įstatymo mokesčio už vandenį tarifą dauginant iš koeficiento 10. Tokiu būdu buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu nustatant bendrą 19 165 Eur sumą.
Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 31 d. pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad buhalterinę apskaitą vykdę asmenys nežinojo, kad turi įstatyminę pareigą pateikti mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (duomenys neskelbtini). Be to, įmonės buhalterė įtariama tuo, kad iššvaistė įmonės didelės vertės turtą, pervesdama įmonės lėšas į savo sąskaitas, o įmonė yra pareiškusi civilinį ieškinį žalą padariusiam asmeniui. Pažymi, jog už pirmą kartą padarytą pažeidimą taikoma sankcija – apskaičiuojant mokėtiną mokestį 10 kartų didesniu tarifu yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Atkreipia dėmesį, kad įmonė jokių pranešimų apie nepateiktas deklaracijas nėra gavusi, nesiekė išvengti įstatymu nustatyto mokesčio mokėjimo, šiuo metu įmonė patiria sudėtingą ekonominį laikotarpį dėl lėšų pasisavinimo ir Patikrinimo akte nurodyta mokėtina 19 165 Eur suma yra ypatingai didelė, kas gali sukelti įmonės bankrotą. Individualioje įmonėje dirba 24 darbuotojai, įmonė veikia regione – kaimo vietovėje, todėl jos išsaugojimas svarbus ne tik įmonės savininkui, bet joje dirbantiems asmenims ir jų šeimoms. Paaiškinimo pateikimo dieną, t. y. 2019 m. gruodžio 31 d., įmonė yra pateikusi deklaracijas bei sumokėjusi nustatyto dydžio mokestį už išgautą požeminį vandenį. Faktiškai įmonė nesumokėjo 1 917 Eur mokesčio už išgautą požeminį vandenį, tuo tarpu pagal Patikrinimo akte nurodytą mokėtiną mokestį, taikant didesnį tarifą mokėtiną sumą sudaro 19 165 Eur.
Paaiškina, kad pareiškėjas prašė Departamento atsižvelgti į tai, kad įmonė neturėjo tikslo nedeklaruoti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, valstybės biudžetas žalos dėl deklaracijos nepateikimo nepatyrė, nes privalomi mokesčiai sumokėti, todėl imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu, tačiau Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju taikyti tokio griežtumo poveikio priemonę yra neteisinga ir neproporcinga, nors Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas. Įstatymų leidėjas įstatymo pakeitimo projektu artimiausiu laiku ketina pakeisti įstatyme įstatyme įtvirtintą sankciją apmokestinti asmenis 10 kartų koeficientu, nes mano, kad ši priemonė yra neadekvati ir neproporcinga ir yra reikalingas sankcijos diferencijavimas. Pareiškėjas nedeklaravo per 2016–2018 metus išgauto vandens kiekio ne dėl kokių nors tyčinių veikų, siekiant neteisėtų tikslų, o dėl paprasčiausios klaidos ir susiklosčiusių nepalankių aplinkybių – buhalterinę apskaitą vykdančios darbuotojos nerūpestingumo.
Pareiškėjas niekada neturėjo jokio tikslo nuslėpti sunaudotus valstybinius gamtos išteklius ir dėl to turėti kokios nors mokestinės naudos. Pareiškėjas visada tinkamai ir teisingai vesdavo išgaunamo požeminio vandens apskaitą, pildydavo ir saugodavo visus reikiamus gręžinio ir vandens skaitliuko duomenis, taip pat požeminio vandens gavybos metines ataskaitas (duomenys neskelbtini), iš kurių už visus laikotarpius buvo ir dabar gali būti nustatyti tikslūs ir teisingi gavybos iš gręžinio duomenys, ir išgautas vandens kiekis konkrečiais mėnesiais už 2016–2018 metus, būtent šių duomenų pagrindu buvo nustatytas išgautas požeminio vandens kiekis, kas sudarė galimybę surašyti Patikrinimo aktą. Pareiškėjas pripažino pažeidimą, viso patikrinimo metu tinkamai ir efektyviai bendradarbiavo su Departamentu ir jo pareigūnais, operatyviai teikė visą prašomą informaciją ir dokumentus. Įvertinęs savo aplaidų elgesį 2019 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 1 917 Eur už vandens išteklius. Pareiškėjas dėjo pastangas, kad būtų ištaisytos visos padarytos klaidos ir neatitikimai, o deklaracijos pateiktos ir mokesčiai sumokėti kaip įmanoma operatyviau.
Apskaičiuotas 19 165 Eur dydžio mokestis, t. y. už padarytą pažeidimą skiriama tokio dydžio ekonominė sankcija ir ja sukeliamos pasekmės yra akivaizdžiai nepagrįstos, neteisingos, neprotingos ir neproporcingos (neadekvačios) padarytam pažeidimui, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies, 36 (8) straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio, 36 (2) straipsnio 1 dalies, Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 5 dalies, 140 straipsnio 2 dalies, 141 straipsnio 1 dalies nuostatų, padaryto pažeidimo pobūdžio, masto ir kitų reikšmingų aplinkybių, todėl atsakovo Sprendimas turi būti naikinamas dalyje, kurioje priskaičiuotas 19 165 Eur dydžio mokestis, sumažinant šią sumą (mokestį) iki 3 834 Eur, t. y. vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 2 koeficientą, tuo įgyvendinti ekonominio poveikio priemonės tikslus, tačiau nesukeliant neadekvačių, neteisingų, neprotingų ir neproporcingų padarinių. Kaip minėta, pareiškėjo įmonė šiuo metu patiria ypatingai sunkią finansinę padėtį, nes įmonės buhalterė išvaistė įmonės didelės vertės turtą – 117 014,82 Eur, pervesdama įmonės lėšas į savo sąskaitas, nors ji savo kaltės neneigia, tačiau grąžinti lėšų įmonei negali, nes jų nebeturi. Pareiškėjo savanoriškas pažeidimo pasekmių pašalinimas – deklaracijų pateikimas ir mokesčio sumokėjimas, taip pat savo kaltės pripažinimas, aplinkybės susijusios su sunkia įmonės finansine padėtimi, yra sąlygos į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus 2016–2018 metais naudotus požeminio vandens išteklius ir būtų pakankama sankcija už padarytą pažeidimą. Pažymi, jog atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas vedė požeminio vandens gavybos apskaitą, vėliau deklaravo gėlo požeminio vandens išteklius ir sumokėjo mokesčius, todėl pripažintina, jog neturėjo tikslo nuslėpti naudojamų gėlo požeminio vandens išteklių ir turėti mokestinės naudos. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo 2016-2018 metų laikotarpyje išgauto vandens kiekio ir dėl aplinkybės, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini) - tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio (gamtos išteklių) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis. Nurodytas aplinkybes nustatė Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas, atlikęs planinį patikrinimą, 2019 m. gruodžio 3 d. patikrinimo aktu Nr. PA75-81. Departamentas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. AS-27 „Dėl planinio akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti nurodytą 2019 m. gruodžio 3 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-81. Pareiškėjas sutinka, kad nurodytu laikotarpiu Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini), tai yra, pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad net 12 ketvirčiu nedeklaravo išgauto vandens kiekio.
Paaiškina, kad pareiškėjas eksploatuoja gręžinį ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra išduotas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes. Departamentas pažymi, kad jo 2020 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. AS-27 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ pilna apimtimi atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir principus. Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2016-2018 metų laikotarpyje Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini) - tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio (gamtos išteklių). Šiuo atveju pareiškėjo išgaunamas požeminis vanduo yra mokesčio objektu, o pareiškėjas yra mokesčio mokėtojas. Pažymi, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, reikalaujama taikyti didesnį mokesčio tarifą, taip kompensuojant, laiku nepateikus (duomenys neskelbtini) deklaracijų ir nesumokėjus Valstybės nustatyto mokesčio, išgautų gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Byloje duomenų apie pareiškėjui paskirtą baudą už mokesčių įstatymų pažeidimus nėra. Todėl nesant tokių duomenų nėra objekto, kurio atžvilgiu gali būti taikyti kokie nors kitokie, ne įstatymų leidėjo sukurti, koeficientai/tarifai, įstatymų konkrečiai nustatytam mokesčiui skaičiuoti. Departamentas pažymi, kad byloje iš esmės galėjo būti keliamas nebent mokėtino mokesčio tarifo dydžio klausimas, tačiau ne baudos, sankcijos dydžio klausimas.
Departamentas Patikrinimo aktu ir Sprendimu privalėjo įgyvendinti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta imperatyvą. Valstybėje nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslų ar suklydimo. Valstybėje nustatyti mokesčiai nėra baudos ar kitokio pobūdžio sankcijos. Taigi, įstatymu nustatytas mokestis į valstybės biudžetą nėra sankcija. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme ir MVGIĮ nenumatyta galimybė mokesčio dydį mažinti. Atsižvelgiant į tai Departamentas neturėjo teisinio pagrindo atsižvelgti į pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą, kaltę (kaltės formą ir rūšį), dėl padaryto pažeidimo atsiradusią žalą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.Taip pat Departamentas neturėjo teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kaip antai žmogiškoji klaida, suklydimas, pradėtas ikiteisminis tyrimas, kad nebuvo tikslo nuslėpti sunaudoto vandens kiekį. Šios pareiškėjo nurodytos, kitomis bylos duomenimis nepatvirtintos, aplinkybės yra tik jos subjektyvi nuomonė, siekiant išvengti jos atžvilgiu taikomos MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Pareiškėjas dokumentais taip pat nepagrindė savo teiginio, kad šios taisyklės taikymas sukels jam bankrotą. Departamento nuomone, tik tikslus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir MVGIĮ nuostatų laikymasis atitinka pareiškėjo nurodytų principų turiniui.
Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, privalėjo vykdyti imperatyvią MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, bei tinkamai pritaikė įstatymus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniais byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) Leidimu naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilinius) ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas) pareiškėjui leidžiama naudoti telkinio (vandenvietės), esančios (duomenys neskelbtini), gėlo požeminio vandens išteklius.
Departamentas 2019 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. (7.8)-AD5-15525 ,,Dėl pranešimo/pavedimo apie planinį patikrinimą“ informavo pareiškėją, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. rugpjūčio 30 d. pradėjo planinį teminį pareiškėjo patikrinimą. Šiuo raštu nurodyta, jog patikrinimo dalykas yra mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinis teminis patikrinimas už 2016–2018 metus.
Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. gruodžio 3 d. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktu Nr. 35 tikrinta geriamojo gėlo vandens vandenvietė ,,Firma ,, (duomenys neskelbtini)““ (duomenys neskelbtini). Nustatyta, jog pareiškėjas turi LGT išduotą leidimą naudoti gamtos išteklius bei tai, jog laiku nepateikta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracija. Taip pat nustatytas išgautas gėlo požeminio vandens rūšies išteklių kiekis laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2018 m.
Departamentas, patikrinęs, kaip įmonė deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (gėlą požeminį vandenį) už 2016–2018 metus, vadovaudamasis įmonės pateikta išgauto vandens apskaita ir (duomenys neskelbtini) ataskaitomis, Patikrinimo aktu nustatė, jog įmonė už 2016–2018 metus VMI iš viso nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini), tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto gėlo požeminio vandens kiekio, tuo pažeidė LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Vadovaudamasis LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą – 19 165 Eur. Įmonė už 2016–2018 metus VMI iš viso nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini), tuo pažeidžiant LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalį ir LR Aplinkos ministro ir VMI viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. D1-614/VA-99 5 ir 6 punktų nuostatas.
Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 28 d. Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriose nurodė, jog buhalterinę apskaitą vykdę asmenys nežinojo, kad turi įstatyminę pareigą pateikti mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (duomenys neskelbtini). Be to, įmonės buhalterė, kuri buvo atsakinga už vykdytinus einamuosius mokėjimus įtariama tuo, kad išvaistė įmonės didelės vertės turtą pervesdama įmonės lėšas į savo sąskaitas. Pažymėjo, kad įmonė jokių pranešimų apie nepateiktas deklaracijas nėra gavusi, o Patikrinimo akte nurodyta mokėtina 19 165 Eur suma yra ypatingai didelė, kas gali sukelti įmonės bankrotą. Taikomas 10 koeficientas yra neadekvati ir neproporcinga priemonė, todėl reikalingas sankcijos diferencijavimas. Pareiškėjas prašė Departamento Patikrinimo aktą panaikinti ar iš dalies pakeisti netaikant 10 koeficiento.
Departamentas Sprendimu patikrino Patikrinimo aktą ir nustatė, kad patikrinus, kaip įmonė deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (gėlą požeminį vandenį) už 2016–2018 metus, vadovaujantis įmonės pateikta išgauto vandens apskaita ir (duomenys neskelbtini) ataskaitomis, nustatyta, kad įmonė už 2016–2018 metus VMI iš viso nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini), tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto gėlo požeminio vandens kiekio, tuo pažeidė LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Vadovaujantis LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą – 19 165 Eur. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius dokumentus, nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą. Taip pat Sprendimu patvirtinta 19 165 Eur suma.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1/614/VA-99 patvirtintos Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (duomenys neskelbtini) formos ir jos papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formos užpildymo ir pateikimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.
MVGIĮ 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede. Pagal MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame Įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas.
Taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka. Taisyklių 6 punkte nustatyta, jog mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis. Mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos (duomenys neskelbtini) formą ir jos papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formą (jei reikia) pagal Taisykles, užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Įstatyme nustatytus terminus, t. y. per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (Taisyklių 7 punktas).
MVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį.
Taigi kiekvieną metų ketvirtį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai turi pareigą teikti deklaracijas, apskaičiuodami ir sumokėdami visą per tą ketvirtį išgautą gamtos išteklių kiekį.
MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius (MVGIĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (MVGIĮ 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
Nustatytų faktinių aplinkybių ir aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2016–2018 m. nepateikė VMI deklaracijų už išgautą vandens kiekį. Pareiškėjas šiuo atveju ginčija aplinkybę, jog jam taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, kadangi pareiškėjas nebuvo informuotas atskirais pranešimais apie reikiamas pateikti deklaracijas, taip pat įmonės darbuotojai nežinojo, jog tokias deklaracijas reikia pateikti, o įmonės buhalterės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įmonės turto pasisavinimo. Be to, anot pareiškėjo, pateikus rašytinius paaiškinimus, buvo pateiktos deklaracijos bei sumokėtas nustatyto dydžio mokestis už išgautą požeminį vandenį, t. y. 1 917 Eur. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo įmonės buhalterės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjas yra civilinio ieškovo atstovas. Iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjo įmonės buhalterė pasisavino įmonės turtą asmeninėms reikmėms, todėl pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį. Taip pat nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 30 d. sumokėjo VMI 1 917 Eur sumą pagal AB ,,Swedbank“ mokėjimo nurodymą Nr. 148. Iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nedeklaravus mokesčio už išgautą vandenį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas. Pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė, taip pažeisdama MVGIĮ nuostatas, šiuo pagrindu Departamentas pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teismas akcentuoja, kad Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus, MVGIĮ jam nesuteikia teisės taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
Sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime konstatavo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Taigi teismui yra suteikta teisė sumažinti nagrinėjamoje byloje paskirtą sankciją vadovaujantis, teisingumo, proporcingumo principais.
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą, būtų padaręs tyčia ar turėtų tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tai pirmasis pareiškėjo tokio pobūdžio pažeidimas, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėjas pripažino padarytą pažeidimą ir, kaip matyti iš AB ,,Swedbank“ mokėjimo nurodymo Nr. 148 pareiškėjas 2019 m. gruodžio 30 d. sumokėjo VMI 1 917 Eur sumą. Tai parodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius. Šiuo atveju teismas sutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog tokio dydžio sankcija gali sukelti ypatingai neigiamų padarinių, taip pat įmonės buhalterė išvaistė įmonės didelės vertės turtą, kas dar labiau sunkina pareiškėjo finansinę padėtį. Taigi matyti, kad paskirta sankcija reikšmingai paveiktų pareiškėjo finansinę padėtį. Pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, kaip minėta, pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 1 917 Eur, taigi iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjo padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2016-2018 m. laikotarpį padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjo ginčijamu Departamento 2020 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. AS-27 apskaičiuotas 19 165 Eur mokestis už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį mažinamas iki 3 834 Eur. Taigi pareiškėjos skundas tenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) firma ,,(duomenys neskelbtini)“ skundą tenkinti.
Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. AS-27,,Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius (požeminį vandenį) dydį pakeisti, sumažinant jį nuo 19 165 (devyniolikos tūkstančių vieno šimto šešiasdešimt penkių eurų) Eur iki 3 834 Eur (trijų tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt keturių eurų).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.