Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjusi ieškovės UAB „Parus major“ bankroto administratoriaus prašymą dėl UAB „Parus major“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys S. H., A. K. (A. K.), I. Č. (I. Č.)

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi UAB „Parus major“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas Antanas Sadauskas. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. spalio 23 d. 2019 m. sausio 16 d. patvirtintas BUAB „Parus major“ kreditorių reikalavimų sąrašas, kuris buvo tikslintas. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi BUAB „Parus major“ buvo pripažinta bankrutuojančia ir likviduojama dėl bankroto.

3. Suinteresuoti asmenys A. K., S. H. ir I. Č. į posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai; esant tokioms aplinkybėms bylą nagrinėtina jiems nedalyvaujant (CPK 246 str.).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

4. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir kt.).

5. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas - įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo - jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir kt.). Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (LAT 2017-07-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 ir kt.).

6. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.

7. Nagrinėjamu atveju prašymas dėl tyčinio bankroto grindžiamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintais požymiais. Anot administratoriaus, turėdami lėšų ir neatsiskaitydami su visais kreditoriais, įmonės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; taip pat buvo sudaryti nenaudingi sandoriai perleidžiant akcijas, priimti ekonomiškai nenaudingi sprendimai dėl vadovo pakeitimo.

8. Pažymėtina, jog įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Tik byloje nustatytų aplinkybių (įmonės vadovo veiksmų ar neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) visuma suteikia pagrindą spręsti dėl įmonės vadovo kryptingo bei sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto, t. y. byloje reikia turėti tiek duomenų, kurių visuma leistų spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių egzistavimą konkrečioje situacijoje, suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

9. Bylos medžiaga nustatyta, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai, kas, neabejotinai, apsunkino galimybes įvertinti įmonės sandorius bei finansinę veiklą. Administratoriaus nuomone, įmonės dokumentų neišsaugojimas sudaro pagrindą išvadai, kad UAB „Parus major“ buvę vadovai galimai bando nuslėpti turto pasisavinimą. Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2007-02-14 iki 2016-04-20 įmonės vadovu ir akcininku įregistruotas A. K., nuo 2016-04-20 iki 2018-06-20 įmonės vadovu įregistruotas S. H., nuo 2018-06-20 įmonės vadovu ir akcininku įregistruotas I. Č.. UAB „Parus major“ 2017 m. balanso duomenimis bendrovė turėjo 61 541 Eur trumpalaikio turto (iš jų 55 617 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai, 5 774 Eur atsargos, 150 Eur per vienerius metus gautinos sumos), o per vienerius metus mokėtinų sumų ir kitų trumpalaikių įsipareigojimų 45 710 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi UAB „Parus major“ iškelta bankroto byla, 2019 m. sausio 16 d. patvirtintas BUAB „Parus major“ kreditorių reikalavimų sąrašas, kuris buvo tikslintas, patvirtinta 6 563,04 Eur kreditorinių reikalavimų ( iš jų 2 362,04 Eur VMI ir 4 201 Eur VSDFV). Kitų kreditorių reikalavimai nepareikšti. Bankroto bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2017 m. trečio ketvirčio atsiskaitymai su valstybinio socialinio draudimo fondu ėmė vėluoti ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. susidarė 4 327,74 Eur įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondui. 2018 m. kovo 28 d. bei 2018 m. birželio 4 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka perduoti antstoliui M. D., kuris 2018 m. birželio 8 d. pažymoje dėl vykdymo eigos nurodė, jog skolininkė UAB „Parus major“ registruotino nekilnojamojo turto, transporto priemonių neturi, areštuotose banko sąskaitose lėšų nėra. Iš viešų duomenų nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimo metu įmonėje apdraustųjų asmenų nebuvo. VMI pateiktais duomenimis, bendrovės įsiskolinimas 2018 m. rugsėjo 21 d. buvo 2 333,87 Eur. Viešųjų registrų duomenimis nekilnojamojo turto, transporto priemonių atsakovė neturi. Iš vietinių mokėjimų išrašo už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31, matyti, kad gautos bendrovės lėšos buvo nurašomos VMI ir VSDFV įsiskolinimams padengti. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jau nuo 2018 m. balandžio mėnesio bendrovė tapo nemoki, nevykdė veiklos ir negalėjo bei neketino vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

10. Bankroto administratoriaus tvirtinimu, tiesiogiai dėl tyčinio bankroto kaltas tuometinis UAB „Parus major“ vadovas S. H., nes jo vadovavimo metu, esant pakankamai lėšų įmonės kasoje, nebuvo atsiskaityta su visais kreditoriais. Įmonei neatsiskaičius su kreditoriais ir nutraukus veiklą, akcininkas A. K. siekdamas paslėpti įmonės dokumentus ir turtą, pakeitė įmonės vadovą ir pardavė savo akcijas I. Č.. Tuo metu jau įmonė veiklos nevykdė, naujai įsigijęs akcijas ir tapęs įmonės vadovu I. Č. veiklos neatnaujino, naujo verslo nepradėjo.

11. Sutiktina su administratoriaus pozicija, kad įmonės akcininkas ir vadovas, privalėjo įmonės dokumentus bei turtą teismo nustatytu terminu perduoti bankroto administratoriui. Tačiau, kita vertus, vien ta aplinkybė, kad administratoriui neperduoti įmonės dokumentai, nesant byloje kitų objektyvių įrodymų, teismo nuomone, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog I. Č. galimai pasisavino BUAB „Parus major“ turtą, ar tokiais veiksmais tyčia siekia išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo teigti nei kad įmonės bankrotą lėmė netinkamas (apgaulingas) buhalterinės apskaitos tvarkymas, nei kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, nei, kad įmonės valdymo organas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

12. Teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 str.). Tik nustatęs, kad įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimai, neveikimas (teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas) nulėmė įmonės bankrotą ir (ar) iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių, teismas gali įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2011, 2014-09-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1444/2014,Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, ir kt.).

13. Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas, taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.

14. Įmonės bankroto administratorius nepagrindė, kaip faktas, kad buvęs įmonės vadovas po įmonės bankroto bylos iškėlimo neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų (turto), galėjo lemti įmonės bankrotą. Administratoriaus pozicija, kad tiesiogiai dėl tyčinio bankroto kaltas tuometinis UAB „Parus major“ vadovas S. H., nes jo vadovavimo metu, esant pakankamai lėšų įmonės kasoje, nebuvo atsiskaityta su visais kreditoriais. Įmonei neatsiskaičius su kreditoriais ir nutraukus veiklą, akcininkas A. K. siekdamas paslėpti įmonės dokumentus ir turtą, pakeitė įmonės vadovą ir pardavė savo akcijas I. Č., paremta tik administratoriaus spėlionėmis ir prielaidomis. Teismo vertinimu, spręsti, jog būtent šiais administratoriaus nurodytais veiksmais (neveikimu) buvo siekiama privesti įmonę prie bankroto tyčia, nei kad minėti veiksmai (neveikimas) būtų lėmę BUAB „Parus major“ įmonės bankrotą, nėra pagrindo. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti dėl priežastinio ryšio tarp vadovų neteisėtų veiksmų ((neteisėto neveikimo) administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai) ir teisinių padarinių (įmonės bankrotas) buvimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia.

15. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad bankroto administratoriaus prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais ir Įmonių bankroto įstatymo 12 straipsniu, teismas

nutaria:

BUAB „Parus major“ administratoriaus prašymą dėl BUAB „Parus major“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.