Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-98-844/2026

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-04-02
Bylos Nr.: 1A-98-844/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-0-00251-2024-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Petraškienė, Judita Sungailaitė, Vaidas Vasiliauskas
Nuteistasis: A. Š.
Advokatai: Aušra Ručienė, Darius Karabinas

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
23.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-844/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00251-2024-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7; 23.1.1. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. balandžio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei,nuteistojo A. Š. gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. liepos 21 d. nutartimi A. Š. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 17 (septyniolikai) dienų.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, A. Š. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinės jos vykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. Š. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) kalėjime, esančiame adresu – (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, (duomenys neskelbtini)-o būrio (duomenys neskelbtini)-oje gyvenamojoje patalpoje, šalia lovos Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusioje spintelėje, stalčiuje, rūbų pūkų rinkiklyje laikė 16 vnt. paketėlių ir 1 paketėlį tualetinio popieriaus ritinėlyje su narkotine medžiaga – kanapėmis, kurių bendras kiekis – 7,3096 g kanapių (antžeminių dalių), iki kol 2024 m. gegužės 2 d. apie 15.00 val., neplaninės kratos metu šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Anot apelianto, jis neatliko jokių veiksmų, kurie lemtų nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Apylinkės teismas nesiėmė detaliai ir pagrįstai analizuoti kiekvieną byloje surinktą duomenį, lyginti juos tarpusavyje bei jungti į logišką visumą ir pagrįsti kaltę tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių. Ši nuosprendžio dalis taip pat neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, apžvalgos (BPK 302-305, 307 straipsniai) Nr. AB-53-1 (skelbta: „Teismų praktika“ Nr. 53, p. 692-745) išaiškinimų. Nuosprendyje buvo preziumuota jo kaltė, nepaisant to, jog kitas asmuo – L. V. – visiškai prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, davė nuoseklius parodymus, kurie, sugretinti su kitais byloje esančiais įrodymais, tarpusavyje dera, sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų seką bei vienas kitą patvirtina. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, esą tai tėra jo (nuteistojo) pasirinkta gynybinė versija, yra akivaizdžiai nepagrįsta, prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms ir neatitinkanti įrodymų vertinimo taisyklių.

2.2. Toliau skunde A. Š. nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus, paaiškindamas, kad kaltinime nurodyti paketėliai su draudžiamomis medžiagomis jam nepriklausė, kad kratos buvo atliekamos daug kartų, tačiau konkrečios kratos metu rasti paketėliai pasirodė esą L. V.. Jis apie jokius paketėlius su L. V. nebuvo kalbėjęs, tik po kratos pastarasis jam pasakė, kad „kažką prarado“. Tuo tarpu L. V. apklaustas pirmosios instancijos teisme detaliai paaiškino narkotinių medžiagų radimo aplinkybes: medžiagas buvo paslėpęs savo naudojamame pūkų rinkiklyje, laikomame spintelėje, kurioje keli asmenys laikė daiktus, ir kur po kratos stalčiai būdavo sumaišomi. L. V. taip pat pateikė logišką ir objektyviais duomenimis pagrįstą paaiškinimą kaip ant paketėlių galėjo atsirasti jo (nuteistojo) DNR – jie naudojo tas pačias pirštines, todėl dėl prakaito, drėgmės ir nuolatinio kontakto DNR galėjo natūraliai persiduoti. Jis nurodė, kad pakuotes ir maišelius paimdavo iš bendro naudojimo vietų, kur jie laisvai cirkuliuodavo ir juos liesdavo daugelis nuteistųjų. Nurodė, kad buvo užsimovęs tas pirštines, pasidarė sau paketus, susidėjo ir išėjo, tokiu būdu atsirado ne jo, o A. Š. DNR. Kad skolino savo pirštines L. V., kuris eidavo su jomis žaisti futbolo, nes įkalinimo įstaigoje pirštinės buvo deficitas, patvirtino ir jis (A. Š.). Pirštinėms esant medžiaginėms, jos greitai nuo fizinės veiklos suprakaituodavo. Liudytojas taip pat paaiškino, kodėl iš pradžių neprisipažino – neįvertino situacijos rimtumo, susipainiojo ir tik vėliau, sužinojęs, kad dėl jo veiksmų nepagrįstai kaltinamas jis, nusprendė liudyti teisme, nes nenori, kad už jo padarytą veiką būtų nuteistas nekaltas žmogus. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad L. V. buvo iškviestas tik gynybos iniciatyva, nesuteikia jokio pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu, nes įstatymas aiškiai garantuoja gynybai teisę teikti įrodymus, o įrodymų vertinimas priklauso ne nuo to, kas juos pateikia, bet nuo jų turinio ir patikimumo.

2.3. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismo mėginimas sukurti įspūdį, esą jo ir L. V. parodymai buvo derinami, taip pat yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka faktinės situacijos. Byloje nėra nė vieno objektyvaus tai patvirtinančio duomens. Priešingai, ir jis, ir L. V. nuosekliai nurodė, kad apie tai, kam priklauso šios kratos metu rastos medžiagos, jie nekalbėjo. Vien tai, kad jis susisiekė su L. V. ir jam pranešė apie vykstantį procesą, negali būti interpretuojama kad tarp jų neva tai vyko pokalbis apie narkotines medžiagas. Jo parodymai dėl kratos datos ar pokalbių su L. V. teisme buvo neteisingai interpretuoti – kratos įkalinimo įstaigoje vykdavo dažnai, todėl tikslios datos iš pradžių nebuvo tiksliai įsiminęs. Tik susipažinęs su įtarimu ir bylos medžiaga suprato apie kurios dienos kratą yra kalbama. Pirmosios instancijos teismo išvada, esą jis sąmoningai vengė nurodyti tikrąjį kaltininką ikiteisminio tyrimo metu ir tik vėliau „pasinaudojo“ liudytojo L. V. prisipažinimu, yra visiškai nepagrįsta, nelogiška ir prieštarauja faktiniams parodymams. Anot nuteistojo, jis negalėjo skųsti kito įkalinimo įstaigoje buvusio asmens, kol jis pats neprisipažino, dėl įkalinimo įstaigoje galiojančių nerašytų taisyklių tarp nuteistųjų. Liudytojas L. V. aiškiai nurodė, kad kratos būdavo dažnos, todėl atskirų datų tiksliai neprisiminė, tačiau jis nuosekliai ir detaliai apibūdino, kur ir kokios narkotinės medžiagos buvo rastos. Akivaizdu, jog neįmanoma, kad asmuo tiksliai atsimintų visas detales apie įvykį, įvykusį prieš vienerius metus. Todėl teismo išvada, esą L. V. parodymai nepatikimi dėl to, kad jis neva negalėjo paaiškinti esminių įvykio aplinkybių, yra nepagrįsta, neatitinka įrodymų visumos ir BPK 20 straipsnio nuostatų dėl įrodymų vertinimo, ir privalo būti laikoma klaidinga.

2.4. Dar A. Š. nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad jo DNR pėdsakų ant rastų paketėlių ir pūkų rinkiklio negalėjo atsirasti jam ir L. V. bendrai naudojantis tomis pačiomis pirštinėmis ir galimai liečiant tuos pačius polietileninius maišelius, kad bendras pirštinių naudojimas būtų buvęs priežastis mišriam DNR profiliui arba neleidęs atsirasti vien jo (A. Š.) DNR, prieštarauja byloje esančioms specialisčių išvadoms bei jų parodymams pirmosios instancijos teisme. Apklaustos specialistės Viktorija Liutkevičienė ir Daiva Bunokienė aiškiai paaiškino, kad DNR perdavimas per daiktus ar bendras pirštinių naudojimas yra ne tik teoriškai galimas, bet ir praktiškai įmanomas, o tikslus atsiradimo mechanizmas priklauso nuo daugelio faktorių: pirštinių drėgnumo, odos būklės, prakaitavimo, prisilietimo intensyvumo bei daiktų fizinio kontakto. Specialistės nurodė, kad žmogaus DNR gali būti perduodama ne tik tiesiogiai ant daikto, bet ir per kitą asmenį, kuris naudojasi tuo pačiu daiktu – tokiu būdu vieno asmens DNR gali likti ant kelių objektų, o tuo pačiu metu asmens, naudojusio pirštines, DNR gali visai neišlikti. Pavyzdžiui, jei vienas asmuo užsimauna kito asmens sportines pirštines, kurios buvo prakaituotos, vėliau liečia polietileninį maišelį ar lankstinuką, ant jo gali būti perduota pirštinių savininko DNR, nepriklausomai nuo to, ar pats naudotojas palieka savo DNR. Specialistės taip pat nurodė, kad toks perdavimas galėjo pasireikšti ne tik ant vieno paketėlio, bet ir ant visų 16 skiautelių bei pūkų rinkiklio, atsižvelgiant į tai, kad pirštinės buvo naudojamos intensyviai, buvo drėgnos, o paketėliai ir rinkiklis buvo liečiami kelis kartus. DNR profilis gali likti tiek vidinėje, tiek viršutinėje (išorinėje) pirštinės pusėje, priklauso, kaip pirštinę paimsi ir kaip mausiesi, gali būti ir išorinėje pusėje. Taigi, specialistės aiškiai patvirtino, kad yra galimybė, kad vienas asmuo ant paviršių perneštų tik kito asmens DNR, nepalikdamas savo DNR pėdsakų. Tiek jo (nuteistojo) pateikti paaiškinimai, tiek ir liudytojo L. V. pateikti parodymai dėl DNR atsiradimo mechanizmo visiškai atitinka specialisčių išvadas ir yra suderinami su moksliškai pagrįstomis DNR perdavimo taisyklėmis. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, esą jis su liudytoju pateikė tik tariamą gynybinę versiją, neatitinka faktų, ignoruoja specialisčių žinias ir prieštarauja įrodymų visumai. Šie duomenys, vertinami BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka, kaip tik patvirtina jo nurodytą įvykių versiją, o ne ją paneigia.

2.5. Nuteistojo vertinimu, nepagrįstos ir prieštaraujančios byloje surinktiems įrodymams yra ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl tariamai nelogiškų jo ir liudytojo L. V. paaiškinimų apie sportavimą bei pirštinių naudojimą, nes L. V. esą apskritai negalėjo sportuoti dėl savo sveikatos būklės. Jis teisiamajame posėdyje aiškiai paaiškino, kad L. V. su jo pirštinėmis, žaisdamas futbolą, stovėdavo vartuose, t. y. nebėgiojo, neatliko jokios veiklos, kuri apsunkintų jo kojos būklę. Tai visiškai dera su liudytojo T. T. parodymais, kad L. V. turėjo problemų su koja lipant į antrą lovos aukštą. Liudytojas L. V. taip pat patvirtino, kad jis su juo (nuteistuoju) sportuodavo ir naudodavosi tomis pačiomis pirštinėmis. Liudytojas nurodė, jog sportavo skersinių ir hantelių zonoje, t. y. tokia veikla, kuriai kojos trauma apskritai nėra kliūtis. Taigi teismo teiginys, esą jis negalėjo sportuoti, neatitinka paties L. V. parodymų. Be to, ir liudytojas R. A. niekada neteigė, kad L. V. negalėjo sportuoti – jis tik nurodė nematęs, kad šis sportuotų, tačiau papildomai paaiškino, kad L. V. galėjo sportuoti jam nematant.

2.6. Apibendrindamas A. Š. skunde nurodo, kad 2024 m. gegužės 2 d. (duomenys neskelbtini) kalėjime kratos metu rasti narkotiniai paketėliai ir jų laikymo vieta objektyviai siejasi su L. V.. Tiek jo, tiek L. V. parodymai yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa: L. V. pats patvirtino, kad būtent jo „dienos dozė“ buvo laikoma pūkų rinkiklyje, kad joje buvo apie 15-20 paketėlių, kad spintelės buvo bendros ir jų turinys nuolat maišomas po kratos, o kratos metu rasti narkotikai buvo trečiame jo naudojamame stalčiuje. Taip pat miegojimo vietų, lovų apsikeitimo ir spintelių naudojimo aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog L. V. miegojo virš jo, laikė savo daiktus tuose stalčiuose, kuriuose ir buvo rasti narkotikai, o visų nuteistųjų – T. T., R. A. ir paties L. V. – parodymai sutampa: L. V. turėjo kojos traumą, dėl kurios buvo apsikeista lovomis, jis nuolat judindavo lovą, todėl jis pasikeitė lovomis ir miegojo virš jo. Trečia, niekas iš liudytojų nepateikė jokių duomenų, kad jis būtų turėjęs kažkokias narkotines medžiagas. Be to, ir DNR kilmės klausimu akivaizdu, kad specialisčių išvados nepaneigia L. V. pateiktos versijos, o priešingai – patvirtina galimybę, jog jo DNR ant paketėlių atsirado per jų abiejų naudotas tas pačias sportines pirštines. Įvertinus visa tai, aišku, kad byloje esantys duomenys ne tik nepagrindžia jo kaltės, bet, priešingai, nuosekliai ir vienareikšmiškai patvirtina, kad nusikalstamą veiką įvykdė L. V., o jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio pateikė nuteistasis A. Š., kuris nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl jo kaltės įvykdžius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, prašo skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas nuosprendis patikrinamas visa apimtimi.

6. A. Š. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) kalėjime, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, (duomenys neskelbtini)-o būrio (duomenys neskelbtini)-oje gyvenamojoje patalpoje, šalia lovos Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusioje spintelėje, stalčiuje, rūbų pūkų rinkiklyje laikė 16 vnt. paketėlių ir 1 paketėlį tualetinio popieriaus ritinėlyje su narkotine medžiaga – kanapėmis, kurių bendras kiekis – 7,3096 g kanapių (antžeminių dalių), iki kol 2024 m. gegužės 2 d. apie 15.00 val. neplaninės kratos metu šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai.

7. Aplinkybės, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje atliktos neplaninės kratos metu rūbų pūkų rinkiklyje buvo rasta 16 vnt. paketėlių su narkotine medžiaga – kanapėmis, ir 1 paketėlis tualetinio popieriaus su narkotine medžiaga – kanapėmis, kurių bendras kiekis sudaro 7,3096 g, nebuvo ginčijamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jos neneigiamos ir pateiktame apeliaciniame skunde. Tačiau viso proceso metu nuteistasis A. Š. tikino, kad kratos metu rastos draudžiamos medžiagos jam nepriklausė. Tokios pačios pozicijos jis laikosi ir pateiktame apeliaciniame skunde, teigdamas, jog byloje surinkti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog kaltinime nurodytomis narkotinėmis medžiagomis disponavo L. V., dėl ko jis (apeliantas) skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas kaltu nepagrįstai.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad būtent A. Š. kaltę dėl narkotinės medžiagos – kanapių – laikymo įrodo teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, kuriais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, visuma. Priešingai nei nurodo nuteistasis, apylinkės teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, reglamentuojamas BPK 20 straipsnyje. Išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės jis padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Skundžiamame nuosprendyje taip pat buvo nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirti įrodymai, pateikta išsami tiek nuteistojo, tiek L. V. ir kitų liudytojų parodymų, specialisčių paaiškinimų bei kitų bylos įrodymų vertinimo analizė, nurodant aiškius bei pagrįstus argumentus, kodėl, spręsdamas apelianto kaltės pagal jam pareikštą kaltinimą klausimą, vienais iš jų teismas remiasi, o kitais ne, bei padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, ar, kad nuosprendis neatitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų bei teismų praktikoje formuojamų reikalavimų. O vien tai, kad nuteistasis nesutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nesudaro.

Žemesnės instancijos teismas

9. Kaip jau minėta, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. Š. nuosekliai nurodė, jog rastos narkotinės medžiagos priklausė ne jam. Tačiau vien tai, kad nusikaltimo padarymu įtariamo, o vėliau ir kaltinamo asmens parodymai dėl narkotinių medžiagų priklausomumo ne jam, o kitam asmeniui buvo nuoseklūs viso proceso metu, savaime neleidžia spręsti, jog jie atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes. Vadovautis vien tik kaltinamo asmens paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Todėl kiekvienu atveju privaloma įvertinti visus byloje surinktus duomenis, jų atitikimą įrodymams keliamiems reikalavimams, tame tarpe ir patikimumo reikalavimui, ir, sprendžiant asmens kaltės klausimą, remtis tik tais bylos duomenimis, kuriais abejoti teismas neturi pagrindo.

10. Byloje surinktų įrodymų (kratą atlikusių liudytojų A. B., M. G., A. U. parodymai, paties A. Š., liudytojų L. V., T. T., R. A. parodymai, 2024 m. spalio 25 d. daiktų apžiūros protokolas, 2024 m. gegužės 2 d. (duomenys neskelbtini) kalėjimo atliktos neplaninės kratos gyvenamojoje vietoje protokolas Nr. SV-23-14061, (duomenys neskelbtini) kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. gegužės 8 d. tarnybinis pranešimas) visuma neginčytinai patvirtina, kad rūbų pūkų rinkiklis, kuriame buvo laikomi paketėliai su narkotine medžiaga – kanapėmis, o taip pat ir tualetinio popieriaus skiautė su jame esančia tos pačios rūšies narkotine medžiaga, buvo rasti spintelėje, stovėjusioje įkalinimo įstaigos (duomenys neskelbtini)-o būrio gyvenamojoje patalpoje, šalia lovos Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje patalpoje A. Š. buvo priskirta miegamoji vieta Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos 2024 m. birželio 13 d. specialisto išvados Nr. S 304/2024(01) taip pat matyti, kad iš kratos metu rastų ir paimtų 17 vnt. paketėlių su narkotine medžiaga ant 14 iš jų, o taip pat ir rūbų pūkų rinkiklio buvo gautas DNR profilis, tinkamas tolesniam asmens identifikavimui. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos 2024 m. spalio 30 d. specialisto išvada Nr. S 550/2024(01) patvirtina, kad atlikus DNR tyrimą, buvo nustatyta, jog ant tirti pateiktų vienuolikos paketėlių vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis sutapo su A. Š. DNR profiliu su 99,99999999999999999999999999 % tikimybe, o ant pūkų rinkiklio ir dar trijų paketėlių gautas dominuojantis vyriškos lyties asmens DNR profilis sutapo su A. Š. DNR profiliu su 99,99999999999999999999999999 % tikimybe.

11. Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. neneigė, kad šalia jam (duomenys neskelbtini)-o būrio gyvenamojoje patalpoje priskirtos lovos Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusioje spintelėje jis laikė dalį savo daiktų, turėjo ir rūbų pūkų rinkiklį. Tačiau jis tikino, kad jo asmeninis rūbų pūkų rinkiklis pranešime apie įtarimą nurodytos kratos metu paimtas nebuvo. Kaip jo DNR atsirado ant šio objekto ir didžiosios dalies paketėlių, kuriame buvo laikomos narkotinės medžiagos, jis nurodė paaiškinti negalintis, tačiau spėliojo, jog jis galėjo pasinaudoti kito laisvės atėmimo bausmę kartu su juo atlikusio asmens rūbų pūkų rinkikliu bei būti lietęs polietileninį maišelį, į kurio skiautes buvo supakuotos draudžiamos medžiagos, kadangi tokius maišelius kaliniai naudoja buityje. Konkretaus asmens, kuris galėjo disponuoti apyvartoje draudžiamomis medžiagomis, apeliantas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu taip ir nenurodė. Apklaustas pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu A. Š. tokį asmenį jau įvardijo, teigdamas, kad 2025 m. gegužės 2 d. įkalinimo įstaigoje atliktos kratos metu rastos narkotinės medžiagos priklausė tame pačiame būryje bausmę atlikusiam ir kartu su juo tose pačiose patalpose gyvenusiam L. V.. Jis teigė, kad L. V. jam po kratos buvo pasakęs, kad kažkas iš jo dingo, tačiau tuo metu į tai dėmesio nekreipė. Po to, kai jam buvo įteiktas įtarimas, suprato, kad jame minimos draudžiamos medžiagos yra L. V., tačiau tyrėjai to nenurodė, nes tokiu būdu galėjo prisidaryti sau problemų, nenorėjo būti „skundiku“. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis taip pat iškėlė versiją, jog jo DNR ant tirti pateiktų polietileninių skiaučių (paketėlių) su kanapėmis galėjo atsirasti ne tik dėl to, kad jis galėjo būti pats lietęs polietileninį maišelį, į kurio skiautes vėliau buvo supakuotos šios narkotinės medžiagos, bet ir dėl to, kad jis skolindavo L. V. savo pirštines, su kuriomis tiek jis (nuteistasis), tiek liudytojas (L. V.) sportuodavo. Nors pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju L. V. taipogi tvirtino, jog neplaninės kratos metu rastos kanapės priklausė jam, o ne apeliantui, nurodė, jog jis su A. Š. dalijosi tomis pačiomis pirštinėmis sportuodami, bei teigė, kad nuteistojo DNR ant kratos metu rastų paketėlių galėjo likti, nes jis buvo apsimovęs apelianto pirštines, kuomet pakavo narkotines medžiagas, vis tik, vertinti jo parodymus kaip patikimus bei remiantis jais išteisinti A. Š., nėra pagrindo. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija tokius L. V. parodymus vertina tik kaip siekį padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės apeliantui, kurie buvo iš anksto priderinti prie bylos aplinkybių ir A. Š. pasirinktos gynybinės strategijos.

12. Nors vien tas faktas, kad L. V. teisme buvo pakviestas liudyti išimtinai gynybos iniciatyva, iš tiesų nesudaro pagrindo jo parodymus savaime atmesti kaip nepatikimus, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, tokį liudytojo, o kartu ir nuteistojo parodymų vertinimą ir sprendimą šių asmenų parodymų dalimi nesivadovauti apylinkės teismas grindė ne tik šia aplinkybe. Tokį vertinimą bei sprendimą visų pirma lėmė nuteistojo duotų parodymų nenuoseklumas ir nelogiškumas, jo ir liudytojo L. V. duotų parodymų nesutapimas tarpusavyje, L. V. parodymų neišsamumas ir nenuoseklumas, šių asmenų parodymų prieštaravimas kitiems byloje surinktiems duomenims. Susipažinusi su teisiamojo posėdžio protokolais, teisėjų kolegija nenustatė, kad toks apelianto ir liudytojo, teisme prisiėmusio kaltę sau dėl A. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, parodymų vertinimas būtų neteisingas.

13. Iš teisiamojo posėdžio protokolų iš tiesų matyti, kad A. Š. iš pradžių teigė neatsiminęs kada įvyko krata, dėl kurios metu rastų narkotinių medžiagų laikymo, jis buvo kaltinamas ir nuteistas, nes jam atliekant bausmę, jo gyvenamosiose patalpose krata buvo vykdoma dažnai, o vėliau jau teigė tiksliai prisimenantis, jog L. V. būtent po 2024 m. gegužės 2 d. atliktos kratos jam buvo nurodęs, kad dingo jo kažkokie daiktai, dėl ko įteikus pranešimą apie įtarimą, jis suprato, kad kratos metu rastos draudžiamos medžiagos buvo būtent L. V.. Pažymėtina, kad įtarimas apie pranešimą nuteistajam buvo įteiktas dar 2024 metų spalio mėnesį, tačiau jis, nors, kaip teigia, iš karto suvokė, kad kanapės priklausė L. V., jo neįvardijo ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau apie tai, jog nepagrįstai yra įtariamas narkotinių medžiagų, kuriomis neva iš tiesų disponavo liudytojas, nepasisakė ir L. V.. Liudytojas teisme nurodė, jog jam apie A. Š. atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą nieko nebuvo žinoma. Iš pradžių jis teigė, kad apie tai, jog apeliantas yra kaltinamas neteisėtu kanapių laikymu, jis (L. V.) sužinojo dar būdamas „lageryje“, t. y. įkalinimo įstaigoje, kai vėliau jau nurodė, kad apie tai sužinojo tik po to, kai pats išėjo į laisvę, atlikęs bausmę 2025 m. kovo 7 d.

14. Teisėjų kolegijos taip pat neįtikina nuteistojo pateikta versija, kad jis nusikaltimą padariusio asmens negalėjo atskleisti iki pat to momento, kai prisipažinti nusprendė pats L. V., dėl įkalinimo įstaigose galiojančių nerašytų taisyklių tarp nuteistųjų, bijodamas, kad su juo už įskundimą, kuris tarp nuteistųjų netoleruojamas, vėliau bus susidorota. Pažymėtina, kad nuteistajam A. Š. įtarimas apie padarytą nusikalstamą veiką buvo pareikštas dieną prieš jį paleidžiant lygtinai. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad lygiagrečiai šioje byloje pradėtam ikiteisminiam tyrimui jokių kitų ikiteisminio tyrimų A. Š. atžvilgiu nebuvo atliekama. Taigi po to, kai apeliantas buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, jam neliko jokio objektyvaus pagrindo bijoti dėl galimo susidorojimo vėl patekus į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Be to, net jei A. Š. bijojo įvardinti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padariusį konkretų asmenį, jis ikiteisminio tyrimo metu galėjo bent jau paminėti apie pirštinių dalijimąsi su kitu nuteistuoju, jo tapatybės neatskleidžiant, tačiau to taip pat nepadarė.

15. Iš teisiamojo posėdžio protokolų taip pat matyti, kad liudytojo L. V. ir A. Š. parodymai nesutapo dalyje ir dėl to, ar šie asmenys dar iki posėdžio, kuriame buvo apklaustas liudytojas, aptarinėjo šios bylos aplinkybes. Nuteistasis A. Š. tikino, kad jis pats su L. V. nekontaktavo, nors šis ir buvo iškviestas jo iniciatyva, kai tuo tarpu liudytojas nurodė, jog pats apeliantas jam pranešė, kad yra kaltinamas narkotinių medžiagų, kurios iš tiesų priklauso jam (L. V.) laikymu, kad ant paketėlių, į kurias jos buvo supakuotos, buvo rastas jo (A. Š.) DNR. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, akivaizdu, jog A. Š. parodymai, jog jis su liudytoju nekontaktavo dėl šios bylos aplinkybių, nelogiški ir dėl to, kad L. V. teisme aiškiai nurodė, jog jis atvykti į teismą ir prisipažinti kaltu dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, nusprendė dar iki teismo posėdžio, kad dėl jo padarytos nusikalstamos veikos netektų atsakyti nekaltam asmeniui, t. y. A. Š., nors apie baudžiamojo proceso dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pradėjimą nuteistojo atžvilgiu jam (liudytojui), be paties A. Š. pranešimo, nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kadangi iki gynybos iniciatyva teismui iškviečiant L. V. liudyti, jis šiame baudžiamajame procese neturėjo jokio procesinio statuso. Nors šiuo atveju nuteistojo ir liudytojo pokalbiai dar iki teismo posėdžio, kuriame pastarasis prisiėmė kaltę už A. Š., niekur nebuvo užfiksuoti, kad šie asmenys derino parodymus tarpusavyje neparodė ir byloje apklausti kiti asmenys, tačiau tiek aptarti L. V. parodymai, tiek jau minėtas faktas, kad be A. Š. pranešimo, liudytojui negalėjo būti žinoma, jog nuteistojo atžvilgiu apskritai vyksta baudžiamasis procesas dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, leidžia pagrįstai atmesti apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, iki teismo posėdžio apeliantas su L. V. apie tai dėl ko jam reikės liudyti teisme nebendravo ir pastarojo parodymų turinio A. Š. negalėjo įtakoti.

16. Liudytojo L. V. bei A. Š. parodymai tarpusavyje prieštaravo dalyje ir dėl kitų jų nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui, nuteistasis teigė, kad liudytojas L. V. po kratos jam sakė, kad dingo jo daiktai, kai tuo tarpu L. V. nurodė, jog atlikus kratą jis su A. Š. nešnekėjo ir pastarajam nesakė, kad jam kas nors dingo. A. Š. nurodė, kad pirštines liudytojui skolindavo, kai šis žaisdavo futbolą, kai tuo tarpu L. V. teigė, kad apeliantui priklausančias pirštines naudojo kilnodamas svarmenis, tam, kad ant rankų neliktų nuospaudų, t. y. sportuodamas treniruoklių salėje, nieko neužsimindamas apie futbolo žaidimą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Taip pat pritartina apylinkės teismui, kad L. V., duodamas parodymus, negalėjo išsamiai paaiškinti visų įvykio, dėl kurio prisiėmė sau kaltę, aplinkybių, kas taip pat verčia abejoti jo parodymų patikinimu. Iš jo parodymų matyti, kad L. V. nurodė neatsimenantis 2024 m. gegužės 2 d. atliktos kratos atlikimo aplinkybių. Jis tiksliai neįvardijo kiek paketėlių narkotinių medžiagų laikė, nors pats teigė, kad kanapes buvo susipakavęs kaip dienos dozę. Šiame kontekste visiškai sutiktina su apylinkės teismu, kad asmuo sistemingai vartojantis narkotines medžiagas, turėtų aiškiai žinoti savo dienos dozę ir turėtų žinoti kiek dozių dienai jis pasidaro, ir jas laiko pasiruošęs vartojimui. Taip pat liudytojas parodė, kad narkotines medžiagas laikė paslėptas tik rūbų pūkų rinkiklyje, nors dalis kanapių buvo surasta suvyniota ir į tualetinio popieriaus skiautę, kuri buvo stalčiuje, šalia rūbų pūkų rinkiklio. Nors tam įtakos iš tiesų galėjo turėti įtakos praėjęs ilgas laiko tarpas (vieneri metai) nuo kratos atlikimo iki A. Š. apklausos, tačiau nelogiška, kad, viena vertus, liudytojas parodė neatsimenantis kaltinime nurodytos kratos, teigdamas, kad jo gyvenamosiose patalpose buvo atlikta daug kratų, tačiau, kita vertus, labai gerai prisiminė kas kratos metu buvo paimta.

18. Vertinant A. Š. bei liudytojo L. V. parodymų patikimumą, taip pat negalima neatsižvelgti ir į tai, kad, atlikus DNR tyrimą, tiek ant rūbų pūkų rinkiklio, tiek ant paketėlių su narkotinėmis medžiagomis, L. V. DNR apskritai nebuvo rasta, rastas išskirtinai tik nuteistojo DNR. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad teisme apklaustos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos 2024 m. spalio 30 d. specialisto išvadą Nr. S 550/2024(01) pateikusios specialistės Daiva Bunokienė ir Viktorija Liutkevičienė vienodai paaiškino, kad teorinė tikimybė, jog nuteistojo DNR profilį ant tirti pateiktų objektų galėjo pernešti ir kitas asmuo – L. V. egzistuoja. Daiva Bunokienė parodė, kad tuo atveju, jei asmuo panaudoja kito asmens pirštines, kuriose buvo išsiskyręs pirmojo jas naudojusi asmens prakaitas, ir nusiėmęs pirštines liečia tam tikrus paviršius, tai tokiu būdu gali pernešti to asmens, kurio buvo pirštinės, DNR. Ji taip pat nurodė, kad gali būti ir tokia situacija, jog asmens, kuris pernešinėja tą DNR, DNR neliktų, viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių – kaip stipriai lietė objektus, ar juos gerai patrynė, ar rankos buvo sausos, ar drėgnesnės. Specialistė Viktorija Liutkevičienė taip pat patvirtino, kad liudytojo L. V. iškelta versija, jog rastos skiautės su narkotinėmis medžiagomis buvo jo ir jis pernešė A. Š. DNR ant tirti pateiktų objektų, nes lietė tas pačias pirštines, jomis naudojosi, tos pirštinės buvo šlapios, yra galima ir įmanoma. Ji taip pat nurodė, kad žmogaus DNR ant daikto pernešama pagal tokią seką – žmogus liečia daiktą ir taip užneša savo DNR ant to daikto, kitas žmogus paėmęs tą daiktą, gali pernešti to žmogaus DNR ant dar kito daikto. Ant daiktų gali likti tiek abiejų asmenų DNR, tiek gali likti tik vieno asmens DNR, kategoriškai negali pasakyti tik vieno varianto, nes tai priklauso nuo labai daug sąlygų ir aplinkybių – asmens odos būklės, prakaitavimo bei kitų veiksnių. Viktorija Liutkevičienė taip pat nurodė, kad žmogaus DNR ant paviršių, rūbų, tekstilės gali išlikti ilgai, vieno tikslaus atsakymo kiek laiko nėra, nes tai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Teismui pateikus klausimą, ar A. Š. DNR profilis, jam prieš tai dėvint pirštinę sportuojant, ant jos galėjo likti tiek vidinėje, tiek viršutinėje (išorinėje) pirštinės pusėje, specialistė atsakė, kad viskas priklauso nuo to, kaip pirštinė buvo paimta ir maunamasi, galėjo būti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.

19. Kita vertus, apeliaciniame skunde nutylimi šių specialisčių parodymai, kurie, vis tik, leidžia abejoti, jog nuteistojo DNR ant tirti pateikto rūbų pūkų rinkiklio bei paketėlių, į kuriuos buvo supakuotos narkotinės medžiagos, atsirado būtent L. V. nurodytomis aplinkybėmis – pakuojant narkotines medžiagas ir jas paslepiant rūbų pūkų rinkiklyje su prieš tai A. Š. dėvėtomis pirštinėmis. Nors specialistė Daiva Bunokienė ir patvirtino, kad teorinė tikimybė, jog tokiu būdu nuteistojo DNR galėjo būti perneštas ant tirti pateiktų objektų, o L. V. DNR taip ir nelikti, taip pat paaiškino, kad jos atliktas tyrimas nerodo DNR atsiradimo mechanizmo, vis tik, ji nurodė nemananti, kad A. Š. DNR šiuo atveju buvo perduotas ne jo paties sąlyčio su tirti pateiktais objektais metu. Specialistė Daiva Bunokienė taipogi paaiškino, kad nuteistojo DNR ant tokio kiekio objektų kitas asmuo galėjo pernešti tik esant itin dideliam lietimo pėdsakų (epitelio ląstelių) kiekiui, pvz. jei buvo prispjaudyta, specialiai norint tai padaryti. Daiva Bunokienė nurodė ir tai, kad epitelio ląstelės, kurios ir leidžia nustatyti konkretaus asmens DNR, taip lengvai nepersineštų. Tuo tarpu specialistė Viktorija Liutkevičienė nors ir nurodė, kad įmanoma ir tokia situacija, jog asmuo ant daikto perneštų tik kito asmens DNR, savo DNR nepalikdamas, vis tik, ji paaiškino, kad dviem asmenims naudojantis tomis pačiomis pirštinėmis, vėliau vienam iš jų paimant paketėlį, ant paketėlio įprastai turėtų būti rasta ne vieno, bet dviejų asmenų DNR. Esant tokiems specialisčių paaiškinimams bei be nuteistojo ir L. V. parodymų, kurių laikyti patikimais dėl anksčiau aptartų priežasčių nėra pagrindo, byloje nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog kratos metu rastos narkotinės medžiagos priklausė liudytojui L. V., teisėjų kolegija sprendžia, kad kanapes kaltinimu nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis laikė ne kas kitas, o A. Š., kurio vienintelio DNR ir buvo rastas ant didžiosios dalies paketėlių, kuriuose šios draudžiamos medžiagos buvo laikomis, bei rūbų pūkų rinkiklio, kuriame paketėliai buvo paslėpti.

20. Juo labiau, kad nuteistojo ir liudytojo L. V. parodymai apie abiejų šių asmenų naudojimąsi tomis pačiomis pirštinėmis sporto tikslais prieštarauja liudytojo R. A., kuris 2024 m. gegužės 2 d. kartu atlikinėjo bausmę tiek su A. Š., tiek su L. V., parodymams, kad jis sportuojančio L. V. nebuvo matęs. Nors iš dalies galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojas R. A. kategoriškai neteigė, jog L. V. apskritai niekuomet nesportuodavo, jiems kartu atliekant bausmę, priešingai, jis nurodė, kad jis galėjo eiti sportuoti kitu metu, dėl ko L. V. jis asmeniškai užsiimančio aktyvia fizine veikla nematė, tačiau vertinant tokius R. A. parodymus kitų bylos duomenų kontekste pagrįstai manytina, kad šis liudytojas sportuojančio L. V. nematė ne dėl nesutampančio jų grafiko, o dėl to, kad jokia sportine veikla pastarasis negalėjo užsiiminėti dėl savo sveikatos būklės. Kaip parodė pats L. V., kaltinimui aktualiu laikotarpiu viena iš jo kojų buvo traumuota, būtent dėl to jis apsikeitė lovomis su kitu nuteistuoju – T. T., nes dėl kojos traumos jam buvo sudėtinga užlipti į jam priskirtą miegamąją vietą. Kad L. V. koja buvo traumuota ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių jis apsikeitė su L. V. miegamosiomis vietomis, teisme apklausiamas nurodė ir T. T.. Pažymėtina, kad net ir vartininko pozicijoje žaidžiantis asmuo nestovi vienoje vietoje, kadangi tokios pozicijos žaidėjo paskirtis – atremti smūgius, kurie gali skrieti į įvairias vartų vietas. Be to, smūgiai gali pataikyti ir į vartininko kojas. Taigi A. Š. parodymai, kad pirštines L. V. jis skolino šiam žaidžiant futbolą iš tiesų neatitinka aptartų tiek paties L. V., tiek kitų liudytojų parodymų. Neįtikima, kad asmuo, kuriam buvo sudėtinga dėl kojos traumos netgi įlipti į antrame aukšte esančią lovą, galėtų aktyviai ginti vartus, rizikuotų būti sužalotas dar labiau, jei kamuolys pataikytų į jau traumuotą kūno vietą. Juo labiau, kad kaip jau minėta, to, kad įkalinimo įstaigoje žaisdavo futbolą, nenurodė ir pats L. V..

21. Kaltinime nurodytų narkotinių medžiagų suradimas būtent nuteistojo gyvenamojoje patalpoje, spintelėje, kuri stovėjo prie pat jo lovos ir kuria naudojęsis pripažino ir pats A. Š., o taip pat ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos 2024 m. spalio 30 d. specialisto išvada Nr. S 550/2024(01) nustatyta aplinkybė, jog ant didžiosios dalies rastų paketėlių su narkotinėmis medžiagomis, ir pūkų rinkiklio, kuriame jie buvo slepiami, rastas DNR profilis sutapo su A. Š. DNR profiliu su 99,99999999999999999999999999% tikimybe, nesant jokių patikimų duomenų, kad nuteistojo DNR ant šių objektų buvo perneštas L. V., leidžia be jokių abejonių konstatuoti, jog dėl šioje byloje analizuojamos nusikalstamos veikos pagrįstai buvo kaltintas ir nuteistas būtent apeliantas.

22. Kad kratos metu rastos medžiagos yra kanapės, kurios yra įtrauktos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, o taip pat ir tai, kad jų bendra masė – 7,3096 g, dellta-9-tetrahidrokanabinolio (THC) koncentracija šiose kanapėse – 10,7 % neginčytinai patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. gegužės 29 d. specialisto išvada Nr. 11-1153(24). Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, kratos metu rastas bendras kanapių kiekis viršija nedidelį šios narkotinės medžiagos kiekį (5 g). Taigi nuteistojo veika, neinkriminavus jam šių narkotinių medžiagų laikymo platinimo tikslu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek skundžiamu nuosprendžiu buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Įvertinus tai, kad kanapes A. Š. laikė paslėpęs, buvo padalijęs jas į atskiras dozes, teisėjų kolegijos neabejoja ir tuo, kad nuteistasis suvokė, jog laiko draudžiamas medžiagas neteisėtai ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

23. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis neformuoja alternatyvaus reikalavimo tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas jo neišteisins, pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl jam paskirtos bausmės, tačiau skundu jis prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

24. Patikrinusi nuosprendį bausmės skyrimo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas A. Š. bausmę, visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino tinkamai ir paskyrė nuteistajam teisingą bausmę. Apeliantas, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, kuriuo žala padaryta nebuvo. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimą jis įvykdė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuteistasis ne kartą teistas, penkerių metų laikotarpyje baustas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka, šioje byloje jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje. Neigiamai A. Š. charakterizuoja ir (duomenys neskelbtini) kalėjimo pateikta jo charakteristika, kurioje nurodyta, kad atlikdamas bausmę apeliantas vangiai vykdė reikalavimus Resocializacijos programose, per bausmės atlikimo laiką vidaus tvarkos taisykles ir režimo reikalavimus buvo pažeidęs tris kartus, du kartus buvo baustas drausmine tvarka, tame tarpe ir už uždraustų daiktų laikymą, skatintas nebuvo nė karto, nedirbo. Toks nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu, kaip ir tas faktas, kad anksčiau jo atžvilgiu apkaltinamaisiais nuosprendžiais taikytos poveikio priemonės realios teigiamos įtakos jam neturėjo, nes A. Š. ir vėl pasirinko nusikalstamai veikti netgi būdamas įkalinimo įstaigoje, savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos nepripažino, leisdamas kaltę už ją prisiimti kitam asmeniui, akivaizdžiai patvirtina, kad nuteistasis nė nededa pastangų mažinti savo nusikalstamo elgesio tikimybę ateityje, savo pozityviais pokyčiais nėra suinteresuotas, realiai savo elgesio kritiškai nevertina. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog skundžiamu nuosprendžiu A. Š. paskirta griežčiausia BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos terminą nustatant mažesnį už vidurkį, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę ir yra būtina pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

25. Kadangi A. Š. nusikalstamą veiką, dėl kurios jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė neatlikęs ankstesnės laisvės atėmimo bausmės, paskirta bausmė jam buvo pagrįstai subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. liepos 21 d. nutartimi jam skirtos neatliktos bausmės dalimi, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, parinko nuteistajam palankesnį dalinio, o ne visiško bausmių sudėjimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kad Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. liepos 21 d. nutartimi paskirtos neatliktos bausmės dalis yra didesnė už apskųstuoju nuosprendžiu A. Š. paskirtą bausmę, apylinkės teismas taip pat teisingai prie didesnės šia nutartimi skirtos bausmės pridėjo dalį (penkis mėnesius) bausmės, jam paskirtos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Nors bendrindamas šias nuteistajam skirtas bausmes, apylinkės teismas nenurodė pridedamos bausmės dalies parinkimo motyvų, kaip to reikalauja BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatos, tačiau įvertinus aukščiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju nuteistajam buvo pridėta tik kiek daugiau nė pusė bausmės, jam paskirtos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, paskirta subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta, neteisinga bei neproporcinga.

26. Nenustačius, kad, pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo bei teisės taikymo klaidų, ar paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę, naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, ar jį keisti remiantis kokiais kitais BPK numatytais pagrindais, nėra teisinio pagrindo. Todėl nuteistojo skundas atmetamas.

27. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. sausio 12 d. pažyma Nr. APD-2026-00358 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad antrinę teisinę pagalbą A. Š. teikė advokatas Darius Karabinas, jo gynybos išlaidos sudaro 175 Eur ir ši suma turi būti priteista iš nuteistojo valstybei. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistąjį bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynė advokatė Aušra Ručienė, o advokatas Darius Karabinas buvo atleistas nuo tolesnio dalyvavimo procese. Esant šiai aplinkybei, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš A. Š. nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo A. Š. valstybės naudai 175 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. sausio 12 d. pažymą Nr. APD-2026-00358.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė PetraškienėJudita SungailaitėVaidas Vasiliauskas