Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, civilinėje byloje pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrorodeo“ dėl turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties dalį, kuria apeliantas įpareigotas sumokėti 1 423 Eur žyminį mokestį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą tenkinti visiškai ir atleisti apeliantą nuo visos likusios dalies žyminio mokesčio už pateiktą ieškinį mokėjimo arba perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, neįvertinęs prašyme dėl atleidimo nuo likusios dalies žyminio mokesčio nurodytų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų visumos, nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, kad naudojimasis advokato teisme pagalba iš esmės neatitinka apelianto deklaruojamos turtinės padėties. Teismų praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog naudojamasi laisvai samdomo advokato pagalba, negali būti priežastis neatleisti asmens nuo žyminio mokesčio bei tuo pačiu spręsti, kad asmens turtinė padėtis yra gera. Teismo išvada, kad pagal pateiktus dokumentus apeliantas iš esmės neturi jokių pinginių lėšų, prieštarauja kitai teismo išvadai, kad apeliantas neva išsamiai nepagrindė savo turtinės padėties dėl turimų pinginių santaupų. Apeliantas pateikė visus įmanomus gauti rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jo turimų piniginių lėšų kiekį (jų neturėjimą): banko sąskaitų išrašus su duomenimis apie pinigų likučius, išrašą iš Turto arešto aktų registro, iš kurio matyti, kad visas apelianto turtas areštuotas, VSDFV Panevėžio skyriaus pažymą apie draudžiamąsias pajamas. Teismas nenurodė, kokių duomenų ir konkrečių įrodymų apeliantas nepateikė ar galėjo pateikti. Teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartyje ir 2016 m. gruodžio 19 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis ir padarytais vertinimais. Be to, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartyje konstatuota, kad apeliantas yra nemokus, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Teismas turi vadovautis aktualiais duomenimis, pagrindžiančiais apelianto finansinę padėtį, o ne prieš 3-4 metus galimai buvusiais. Jeigu apelianto finansinė būklė nebūtų tokia sunki ir jis būtų pajėgus dengti tiek skolinius įsipareigojimus kreditoriams, tiek sumokėti žyminį mokestį, tuomet apeliantas nebūtų kreipęsis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas neturi finansinių galimybių mokėti išlaikymo savo vieninteliam nepilnamečiui sūnui, dėl ko Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7062- 812/2016 priteisė iš apelianto išlaikymo periodinėmis išmokomis įsiskolinimą.Teismas nesivadovavo įsiteisėjusiomis bei prejudicinę galią turinčiomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis, kuriomis buvo priešingai nei skundžiama nutartimi išspręstas apelianto atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimas (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2085-619/2016; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2964-392/2016). Apeliantas pateikė teismui visus įmanomus dokumentus ir duomenis apie savo turtinę padėtį. Dėl visam jo turtui taikomų areštų jis negali juo disponuoti, nebegali vykdyti ūkininko veiklos, gauti pajamų, t. y. neturi finansinių galimybių sumokėti itin didelio žyminio mokesčio.Byloje nėra duomenų, jog ateityje apelianto turtinė padėtis pagerėtų ar kad jis šiuo metu negali sumokėti viso žyminio mokesčio dėl laikinai susidariusių kliūčių. Todėl teismo atsisakymas atleisti apeliantą nuo visos likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo, yra nepagrįstas ir neteisėtas.Dėl sudėtingos materialinės padėties negali būti apribojamas apelianto teisės kreiptis į teismą teisminės savo civilinių teisių gynybos įgyvendinimas. Juolab, kai Konstitucijoje ir kituose įstatymuose yra deklaruojama visų asmenų teisės kreiptis teismą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan.CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį (CPK 80 str.) bei atleidimo nuo viso ar dalies žyminio mokesčio mokėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83 str.), kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Nagrinėjamu atveju už pareikštą ieškinį mokėtinas žyminis mokestis sudaro 2 946 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Apeliantas sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies – 2 846 Eur, mokėjimo prašė jį atleisti. Pirmosios instancijos teismas atleido apeliantą nuo 1 423 Eur žyminio mokesčio mokėjimo bei įpareigojo apeliantą sumokėti likusią 1 423 Eur žyminio mokesčio dalį. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad teismo atsisakymas atleisti apeliantą nuo visos likusios dalies (2 846 Eur) žyminio mokesčio mokėjimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes dėl visam jo turtui taikomų areštų jis neturi finansinių galimybių sumokėti viso žyminio mokesčio, o dėl sunkios turtinės padėties negali būti apribotos jo teisės kreiptis į teismą. Taigi, byloje spręstinas klausimas, ar yra pagrindas atleisti apeliantą nuo 2 846 Eur žyminio mokesčio dalies, t. y. didesnės nei 96 proc. žyminio mokesčio dalies sumokėjimo.Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą (CPK 12 str., 178 str.). Įstatymo leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias turėtų būti atsižvelgiama vertinant asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar pateikti argumentai ir įrodymai yra pakankami jį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Savo diskrecijos teisę teismas įgyvendina vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 7 d.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad žyminis mokestis neturėtų riboti galimybės kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, kartu jis turi paskirtį saugoti antrąją proceso (ginčo) šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Tai reiškia, kad asmens pareiga sumokėti žyminį mokestį negali būti aiškinama ar suprantama tik kaip galimybė jam patirti išlaidas, nesukeliančias jokių finansinių nepatogumų. Priešingai, būtent žyminio mokesčio dydis turėtų būti paskata asmeniui tinkamai įvertinti savo reikalavimo bei jį pagrindžiančių įrodymų pagrįstumą ir nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynimo. Todėl, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, būtina įvertinti ir sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo prašoma atleisti bylos šalį, proporcingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1423/2014, 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888/2014).Sutiktina, jog nagrinėjamu atveju pateikti rašytiniai įrodymai gali leisti daryti išvadą, jog apelianto turtinė padėtis laikytina sudėtinga, jam priklausantis turtas yra areštuotas. Tai patvirtina ir Ukmergės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2FB-2531-1040/2016 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria atsisakyta iškelti apeliantui fizinio asmens bankroto bylą, konstatuotos aplinkybės, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme apeliantas yra nemokus. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl apelianto atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantas savo turtinės padėties dėl turimų piniginių santaupų išsamiai nepagrindė bei įvertinęs įsiteisėjusioje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartyje nurodytas aplinkybes – per 2013-2014 metus apeliantas galėjo uždirbti apie 197 762,47 Eur, 2015-2016 metais apeliantas slėpė nuo kreditorių savo tikrąją turtinę padėtį bei buvo nesąžiningas pateikdamas duomenis apie finansinę būklę, sprendė, kad yra pagrindas atleisti apeliantą nuo mažesnės nei prašoma mokėtino žyminio mokesčio už ieškinį dalies (1 423 Eur). Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo kitokioms išvadoms nei padarė pirmosios instancijos teismas. Sutiktina su apeliantu, kad teismas turi vadovautis apelianto turtinę padėtį pagrindžiančiais aktualiais duomenimis, o ne prieš 3-4 metus galimai buvusiais. Tačiau įsiteisėjusioje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartyje nustatytos aplinkybės taip pat nėra nereikšmingos vertinant apelianto galimybes sumokėti žyminį mokestį. Minėtoje nutartyje nustatyta, jog apeliantas Ukmergės rajono apylinkės teismui, nagrinėjusiam jo bankroto bylos iškėlimo klausimą, pateikė ne visus duomenis apie savo turtinę padėtį bei turtinę padėtį slėpė nuo kreditorių. Be to, pažymėtina, kad apeliantas, nors ir nurodo, jog nebegali vykdyti ūkininko veiklos bei gauti pajamų, yra darbingo amžiaus (42 metai), byloje nėra duomenų apie jo negalėjimą dirbti ar jo sveikatos sutrikimus, todėl neabejotina, kad apeliantas turi galimybę dirbti bei gauti pajamas. Nors aplinkybė, jog naudojamasi advokato pagalba, negali būti priežastis neatleisti asmens nuo žyminio mokesčio, tačiau pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas tokio prašymo pagrįstumą, įvertina įrodymų visumą ir sprendžia dėl asmens galėjimo sumokėti įstatymo nustatyto dydžio ar atitinkamą jo dalį žyminio mokesčio. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad ir tai, jog apeliantas yra atstovaujamas advokato jo paties inicijuotose, taip pat jo atžvilgiu inicijuotose bylose (LITEKO, galimai neatitinka jo deklaruojamos turtinės padėties.CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo nuo žyminio mokesčio mokėjimo gali būti atleidžiamas (tik) iš dalies, išskyrus 83 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, kai žyminio mokesčio mokėti asmuo apskritai neprivalo. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jei apelianto turtinė padėtis iš tikrųjų yra itin sunki iš esmės ar jis, kaip teigia esant labai reikšminga, negali turimu turtu disponuoti dėl objektyvių priežasčių, jis gali naudotis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo teikiamomis lengvatomis ir tokiu atveju žyminio mokesčio jam mokėti apskritai nereikėtų (paminėto įstatymo 11 str. 2 d., 12 str. 6 p., 14 str. 2 d.). Šiuo atveju teismas apelianto prašymą iš dalies patenkino, nustatydamas jam pareigą sumokėti pusę mokėtino žyminio mokesčio, t.y. atleido nuo ženklios mokėtino mokesčio dalies. Apelianto sumokėtas 100 Eur yra beveik 30 kartų mažesnis nei mokėtinas arba tik 3,5 proc. nuo mokėtino. Tik tokio „simbolinio“ mokesčio nustatymas ieškinio sumos dydžio kontekste iš esmės reikštų faktinį atleidimą nuo žyminio mokesčio, ko CPK 83 straipsnio 3 dalis nenumato. Kaip minėta, LITEKO duomenimis apeliantas jau yra/buvo inicijavęs ne vieną teisminį ginčą. Tai, jog apeliantas kai kuriose bylose anksčiau buvo atleistas beveik nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo, nesudaro pagrindo ir nagrinėjamu atveju taip pat išspręsti apelianto atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą. Dėl pirmiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra pagrindas apeliantą atleisti nuo 1 423 Eur (48 proc.) žyminio mokesčio dalies mokėjimo (CPK 83 str. 3 d.). Atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies ar numatyti dar mažesnę mokėtino žyminio mokesčio sumą pagrindo nėra, priešingu atveju būtų paneigti tikslai, kurių siekia įstatymų leidėjas, numatydamas pareigą sumokėti žyminį mokestį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo terminas pasibaigė, apeliantui nustatytinas naujas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti (CPK 115 str. 2 d., 316 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui D. Š. naują terminą - iki 2017 m. balandžio 25 d. - sumokėti likusią 1 423 Eur žyminio mokesčio dalį už ieškinį bei pateikti pirmosios instancijos teismui mokėjimą patvirtinančius įrodymus.