Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Belor“ dėl tarpusavio užskaitos aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

35. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2019 m. liepos 11 d., LUAB „Arvi fertis“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Aurimas Valaitis.

36. LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ 2015 m.–2016 m. sudarė tarpusavio užskaitos aktus, kuriais užskaitė tarpusavio reikalavimus, iš viso – 2 901 024,98 Eur sumai, t. y.: 1) 2015 m. gruodžio 31 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 81 026,85 Eur sumai; 2) 2016m. sausio 31 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 328 569,74 Eur sumai; 3) 2016 m. vasario 29 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 289 579,05 Eur sumai; 4) 2016 m. kovo 31 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 50 794,30 Eur sumai; 5) 2016 m. balandžio 30 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 879 820,52 Eur sumai; 6) 2016 m. gegužės 20 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 327 021,86 Eur sumai; 7) 2016 m. rugpjūčio 31 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 397 754,56 Eur sumai; 8) 2016 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Belor“ įskaitė priešpriešinius tarpusavio reikalavimus 546 458,10 Eur sumai.

37. Iš tarpusavio užskaitos aktų matyti, kad jais buvo užskaityti LUAB „Arvi fertis“ piniginiai reikalavimai į UAB „Belor“, kilę iš LUAB „Arvi fertis“ išrašytų sąskaitų (dauguma už patiektas trąšas), ir UAB „Belor“ piniginiai reikalavimai į LUAB „Arvi fertis“, kilę iš prekių – cheminių medžiagų, didmaišių, tiekimo, skolos perkėlimo sutarčių.

38. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-960-340/2024 LUAB „Arvi fertis“ bankrotas pripažintas tyčiniu; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024 nutartis palikta nepakeista.

Dėl actio Pauliana teisinio reglamentavimo

40. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

41. Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, jog kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-170-407/2024).

42. Pabrėžtina, kad pirmiau aptartų būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų buvimas turi būti nustatytas šiuo pagrindu ginčijamų tarpusavio užskaitos aktų sudarymo metu, t. y. pakankamų actio Pauliana sąlygų visetas turi būti nustatomas ginčijamų sandorių sudarymo momentui.

43. Būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimą turi įrodyti ieškovė (kreditorė), prašanti naikinti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu. Įstatyme nustatytais atvejais ši įrodinėjimo pareiga perskirstoma taikant įtvirtintas prezumpcijas (pvz., CK 6.67 straipsnis), tačiau tai nepaneigia ieškovės pareigos įrodyti esant kitas būtinąsias nurodyto teisinio instituto taikymo sąlygas.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

46. Viena iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų yra kreditoriaus teisių pažeidimas. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas dėl šios actio Pauliana sąlygos yra išaiškinęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

47. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

48. Sutiktina su apeliante, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininkės (LUAB „Arvi fertis“) nemokumas dėl jos sudarytų ginčijamų sandorių, o pakanka įrodyti tai, jog ginčijamais sandoriais iš esmės sutrukdyta kreditoriams patenkinti finansinius reikalavimus iš skolininkės turto, nes, sudarius ginčijamus sandorius, likusio skolininkės turto nepakanka atsiskaityti su kitais kreditoriais.

49. Vertinant šią actio Pauliana taikymui būtiną sąlygą teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje nustatė, jog ginčijamais tarpusavio užskaitos aktais nebuvo pažeisti ieškovės interesai, kadangi po jų sudarymo nesumažėjo realios galimybės skolininkei atsiskaityti su kitais jau turimais kreditoriais dėl toliau nurodomų motyvų.

50. Visų pirma, byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2B-960-340/2024 LUAB „Arvi fertis“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas minėtose nutartyse nustatė, kad LUAB „Arvi fertis“ su finansiniais sunkumais susidūrė 2017 m., šie finansiniai sunkumai sudarė pagrindą bendrovės vadovams vėliausiai 2017 m. rugsėjo 1 d. inicijuoti bendrovei bankroto bylą, nes tuo metu jos pradelsti finansiniai įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Taigi, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, šie nustatyti faktai yra reikšmingi ir turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kadangi teismų nustatyta aplinkybė patvirtina, jog ginčijami įskaitymo sandoriai buvo sudaryti iki bendrovės finansinių sunkumų momento atsiradimo ir, atitinkamai, iki jos nemokumo momento nustatymo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai minimais procesiniais sprendimais nustatė ne tik bendrovės nemokumo momentą, kaip tai skunde akcentuoja apeliantė, bet ir vertino bei pasisakė apie bendrovės finansinių sunkumų atsiradimo momentą.

51. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nors ieškovė savo skunde teigia, kad ginčijamų įskaitymo sandorių atlikimo metu ji turėjo realių mokumo problemų ir negalėjo atsiskaityti su visais esamais kreditoriais, tokius teiginius grįsdama 2015 m.–2016 m. balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis bei 2015 m. gruodžio 31 d. sudarytu kreditorių sąrašu, tačiau tokie ieškovės teiginiai nekeičia teismų nustatyto bendrovės finansinių sunkumų atsiradimo ir nemokumo momentų, kurie nebegali būti vertinami ir nustatinėjami kitaip. Juo labiau kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutarties 112–113 punktuose, analizuodamas bendrovės finansinių sunkumų atsiradimo ir nemokumo momentus, be kita ko, aptarė ir įvertino apeliantės akcentuojamus finansinės atskaitomybės duomenis (nuo 2013 m.), tačiau tai nelėmė kitokios teismo nuomonės dėl ieškovės finansinių sunkumų atsiradimo momento ir jos nemokumo momento. Be to, kitokių išvadų neleidžia daryti ir apeliantės nurodomas jos 2015 m. gruodžio 31 d. sudarytas kreditorių sąrašas, nes apeliantės finansinių reikalavimų dinamika įrodo, kad jos finansiniai įsiskolinimai iš esmės buvo padengti, nepadengta liko tik nedidelė įsiskolinimų dalis. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su LUAB „Arvi fertis“ finansinių sunkumų atsiradimo momento nustatymu, neturi teisinės reikšmės.

52. Antra, nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad LUAB „Arvi fertis“ neturėjo pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir todėl jos mokumas buvo aiškiai sutrikęs, tai įrodo ieškovės prašymai kitoms įmonėms už ją atlikti atsiskaitymus, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. birželio 4 d. ieškovė teikė prašymus savo kreditoriams (250 vnt.), tame tarpe ir atsakovei, dėl atsiskaitymų su trečiaisiais asmenimis. Nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės prašymų gausa įrodo, kad toks atsiskaitymo būdas vertintinas kaip pačios bendrovės pasirinktas sprendimas dėl vykdytos atsiskaitymų tvarkos – bendrovė vykdė ūkinę veiklą, kitiems ūkio subjektams teikė paslaugas ir pardavinėjo prekes, už kurias reikalavo atsiskaityti ne tiesiogiai, o vykdant jos įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Be to, įvertinus šioje byloje nustatytą aplinkybę, kad ieškovė su finansiniais sunkumais susidūrė tik 2017 m., o iki tol ne vienerius metus vykdė aktyvią ūkinę veiklą, prisiėmė ir įvykdė dideles prievoles, jos sprendimas dėl vykdytos atsiskaitymo tvarkos nevertintinas kaip įrodantis tokius finansinius sunkumus, kurie jos kontrahentų galėtų būti suprasti kaip indikuojantys aiškiai sutrikusį ieškovės mokumą ir (ar) negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

53. Trečia, kaip jau nurodyta nutarties 48 punkte, ieškovė skunde teisingai nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog skolininkė turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pvz., tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

54. Nagrinėjamu atveju ginčo tarpusavio užskaitos aktais buvo užskaityti LUAB „Arvi fertis“ piniginiai reikalavimai į UAB „Belor“, kilę iš LUAB „Arvi fertis“ išrašytų sąskaitų (dauguma už patiektas trąšas) ir UAB „Belor“ piniginiai reikalavimai į LUAB „Arvi fertis“, kilę iš prekių – cheminių medžiagų, didmaišių tiekimo, skolos perkėlimo sutarčių. Taigi, tarpusavio užskaitų aktais buvo atlikti priešpriešiniai vienarūšių reikalavimų įskaitymai, kuriais buvo padengti abipusiai reikalavimai, ieškovei gaunant atsakovės atsiskaitymą pagal prievoles ir kartu pačiai atsiskaitant su atsakove. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad ginčijamų įskaitymų atlikimo metu ieškovė nebuvo ne tik, kad nemoki, bet ir susidūrusi su tokiais finansiniais sunkumais, dėl kurių ji negalėtų vykdyti savo prievolių, pažymint ir tai, jog bendrovės turėti finansiniai įsiskolinimai ginčo sandorių sudarymo metu iš esmės buvo padengti, neatlyginta tik nedidelė prievolių dalis, konstatuoja, kad šioje byloje ginčijami sandoriai (įskaitymai) negali būti vertinami kaip bloginantys ieškovės finansinę padėtį ir tokiu būdu mažinantys galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Ieškovei sudarius ginčijamus sandorius, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jos finansinė būklė nepakito, nes ieškovės reikalavimo į atsakovę sumažėjimas atitiko atsakovės reikalavimo į ieškovę sumažėjimą, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčo sandorių sudarymas iš esmės sumažino bendrovės galimybes vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams ar sukėlė jos nemokumą.

55. Ketvirta, nurodytų teisėjų kolegijos išvadų dėl bendrovės finansinių sunkumų atsiradimo momento ir ginčijamų tarpusavio užskaitos aktų įtakos LUAB „Arvi fertis“ mokumui nebuvimo nekeičia ir ieškovės nurodyta aplinkybė, kad tokios išvados prieštarauja teismų kitose išnagrinėtose bylose padarytoms išvadoms. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, kad tiek Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1141-467/2020, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-284-881/2021, tiek Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-960-340/2024, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024, neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1141-467/2020 buvo pripažinti negaliojančiais įskaitymo sandoriai, sudaryti tarp LUAB „Arvi fertis“ ir UAB „Baltkalis“ nuo 2017 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. spalio 31 d., t. y. jau po konstatuoto bendrovės nemokumo momento, kai tuo tarpu šioje byloje ginčijami tarpusavio įskaitymo aktai yra atlikti iki bendrovės finansinių sunkumų atsiradimo pradžios, kuri konstatuota ankstesniais procesiniais teismų sprendimais, ir ši aplinkybė, kaip jau pirmiau šioje nutartyje nurodyta, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai nurodytina, kad aptariamoje byloje padarytos teismų išvados dėl bendrovės mokumo 2017 m. pabaigoje–2019 m. bei dėl ginčytų aktų įtakos bendrovės mokumui ir kreditorių teisių pažeidimui neįtakoja ir neprieštarauja šios bylos išvadoms dėl ginčijamų aktų, nes akivaizdžiai nesutampa ieškovės sudarytų tarpusavio užskaitos aktų laikotarpiai. Analogiškai vertintinos ir teismų išvados, padarytos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-960-340/2024 dėl ieškovės ir UAB „Baltkalis“ sudarytų tarpusavio užskaitos aktų teisėtumo, nes teismai tokių aktų teisėtumą ir jų neatitiktį kreditorių interesams įvertino išimtinai dėl bendrovės nemokumo padėties.

56. Apibendrindama nurodytą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad teismai tas pačias aplinkybes kitose nutarties 55 punkte nurodytose bylose ir nagrinėjamoje byloje vertino skirtingai, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės nurodomose bylose teismų pateiktu bendrovės sudarytų tarpusavio užskaitos aktų teisėtumo vertinimu, nes esminę įtaką konstatuojant jos tarpusavio užskaitos aktų teisėtumą kreditorių atžvilgiu turi ne jų turinys, o sudarymo laikotarpis, kuris minėtose bylose ir nagrinėjamoje byloje nesutampa.

57. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė kreditorių teisių ir interesų pažeidimo, kaip būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo

58. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės ir atsakovės nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, nustatė, kad sudarinėdama sandorius iki teismo nustatyto ieškovės finansinių sunkumų atsiradimo momento, kuriais įskaityti lygiaverčiai reikalavimai, neturėdama galimybių susipažinti su ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais, atsakovė neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad tokie sandoriai kokiu nors būdu gali pažeisti ieškovės kreditorių teises, sukelti ar padidinti jos nemokumą. Teismas taip pat pripažino ieškovės nesąžiningumą neįrodytu.

60. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas (vėlavimas atsiskaityti, atlikti darbus, patiekti prekes ir pan.) yra gana dažnas reiškinys verslo praktikoje ir nėra būdingas tik nemokumo situacijoje esantiems ūkio subjektams, jis pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip suponuojantis skolininko kontrahento – trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai – rinkti informaciją apie skolininko finansinę būklę ir kitus kreditorius; dėl šios aplinkybės reikšmės turi būti sprendžiama įvertinus bylos aplinkybių visumą. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 56.2 papunktis; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020 30 punktas).

61. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo sunki, priešingai, byloje nustatyta, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti iki bendrovės finansinių sunkumų atsiradimo momento, todėl atsakovė, sudarydama ginčijamus įskaitymų sandorius, negalėjo ir neturėjo žinoti, jog ginčijamais sandoriais yra ar gali būti pažeidžiami bendrovės kreditorių interesai. Taigi, atsakovei, sandorių sudarymo metu neturint pagrindo abejoti ieškovės mokumu, ši neturėjo pareigos imtis aktyvių veiksmų, renkant duomenis apie jos finansinę būklę.

62. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad aplinkybė, jog LUAB „Arvi fertis“ neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui, taip pat nėra pakankama spręsti dėl sandorių šalių nesąžiningumo, nes, ieškovei neteikiant finansinės atskaitomybės dokumentų, atsakovė apskritai nebūtų turėjusi galimybių įvertinti jos mokumo ir galimybių atsiskaityti. Nustatytos aplinkybės, kad sandoriai, kuriais buvo įskaityti lygiaverčiai reikalavimai, buvo sudaryti iki teismų nustatyto bendrovės finansinių sunkumų atsiradimo momento, atsakovei neturint galimybių susipažinti su bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais, kaip tik patvirtina atsakovės poziciją, jog ji neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo sandoriai kokiu nors būdu gali pažeisti ieškovės kreditorių teises, esmingai pabloginti jos finansinę padėtį ar sukelti nemokumą.

63. Trečia, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad ieškovės prašymai atsiskaityti su kitais jos kreditoriais atsakovei turėjo indikuoti apie jos finansinius sunkumus ir ieškovės kreditorių interesų pažeidimą. Šioje nutartyje jau minėta, kad tokie ieškovės prašymai vertintini kaip pačios bendrovės pasirinktas sprendimas dėl vykdytos atsiskaitymų tvarkos, o ne kaip įrodantis bendrovės finansinius sunkumus, kurie jos kontrahentų galėtų būti suprantami kaip indikuojantys aiškiai sutrikusį ieškovės mokumą ir (ar) negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (žr. šios nutarties 52 punktą).

64. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas ieškovės argumentus dėl LUAB „Arvi fertis“ nesąžiningumo visiškai pagrįstai pripažino nepakankamais. Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės apsiriboja deklaratyviais teiginiais, kad LUAB „Arvi fertis“ nesąžiningumą patvirtinta jos tuo metu buvusi bloga finansinė būklė, negalėjimas laiku vykdyti įsipareigojimų visiems kreditoriams, finansinių dokumentų Juridinių asmenų registrui neteikimas, tačiau ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde, žinodama pirmosios instancijos teismo poziciją šiuo klausimu, taip ir nepateikė jokios analizės, kokia padėtis buvo bendrovėje tarpusavio užskaitos aktų sudarymo metu, kokių tikslų įmonės siekė sudarydamos tokius sandorius, kaip šalių bendradarbiavimas įtakojo bendrovės galimybes išvengti finansinių sunkumų, tęsti ekonominę veiklą. Ieškovei neteikiant tokių duomenų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, skundžiamo sprendimo išvada, kad ieškovės argumentai dėl LUAB „Arvi fertis“ nesąžiningumo yra nepakankami, laikytina pagrįsta ir teisinga, nes šiuo atveju teisėjų kolegija neturi objektyvios galimybės įvertinti, koks būtų atsisakymo sudaryti sandorius poveikis ieškovės verslui bei kitų kreditorių interesų užtikrinimui, ar sandorių nesudarymas lemtų analogiškas, geresnes ar dar sunkesnes pasekmes ieškovės ar jos kreditorių turtiniams interesams.

65. Penkta, galiausiai teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šiuo atveju negalima spręsti, jog pagal ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusias faktines aplinkybes atsakovei apskritai kilo pareiga veikti aktyviai ir rinkti informaciją apie ieškovės finansinę padėtį, nes bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė tik 2017 m., o ginčijamų sandorių sudarymo metu ji vykdė bendrovei būdingą aktyvią ūkinę veiklą, sudarinėjo sandorius, atsiskaitinėjo su kreditoriais, įvykdydama ir itin dideles prievoles, iš vykdomos veiklos gavo pajamas, tarp šalių buvo nuolat sudarinėjami įvairūs sandoriai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos – ginčo sandorio šalių nesąžiningumo.

Dėl ieškinio senaties taikymo

66. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad LUAB „Arvi fertis“ tyčinis bankrotas buvo išnagrinėtas pagal ĮBĮ, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartyje apibrėžtos teisinės pasekmės, nusprendė, jog visoms tyčinio bankroto pasekmėms, įskaitant ir ieškinio senaties terminą, visa apimtimi turi būti taikomas ne JANĮ 72 straipsnis, o ĮBĮ 20 straipsnis.

67. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju senaties terminas pareikšti actio Pauliana ieškinį yra praleistas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nustatant terminą, per kurį nemokumo administratorius po teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo, turi teisę kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nagrinėjamu atveju turi būti taikomos JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatos.

68. Juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus nuo 2020 m. sausio 1 d. reglamentuoja JANĮ, pakeitęs iki tol galiojusius ĮBĮ ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą. Pagal JANĮ 155 straipsnį, įtvirtinantį pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, JANĮ taikymas iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, išskyrus nurodytame straipsnyje tiesiogiai įvardytas išimtis, siejamas su: 1) atitinkamų nemokumo procedūrų pradžios momentu; 2) atitinkamų teisių ir pareigų atsiradimo arba jų įgyvendinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-823/2021 15 punktas).

69. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl JANĮ 155 straipsnio 1 dalies teisės normos taikymo, reikia atsižvelgti ir į bendrąsias teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu taisykles. CPK 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 33 punktas).

70. Juridinių asmenų bankrotą reglamentuojančiuose specialiuosiuose teisės aktuose yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų. Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. Taigi, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir sankcijų atsakingiems dėl tyčinio bankroto asmenims turi būti sprendžiama pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 34 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 33 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad ieškinio senatis yra materialinio teisinio santykio, dėl kurio kilęs ginčas, sudėtinis teisinis (įstatymu nustatytas) elementas (CK 1.124, 1.126 straipsniai, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.132 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016 21 punktas).

71. Nagrinėjamu atveju LUAB „Arvi fertis“ bankrotas pripažintas tyčiniu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-960-340/2024. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismai minėtose nutartyse, pripažindami LUAB „Arvi fertis“ bankrotą tyčiniu, rėmėsi ĮBĮ, o ne JANĮ nuostatomis. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutarties 176 punkte, remdamasis ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalimi, nurodė, kad, pripažinus ieškovės bankrotą tyčiniu, nemokumo administratorius turi atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 m. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.).

72. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgdama, kad LUAB „Arvi fertis“ tyčinis bankrotas išnagrinėtas pagal ĮBĮ ir visoms tyčinio bankroto pasekmėms taikytos ĮBĮ normos, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, sprendžiant dėl senaties termino ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, taikytinos ĮBĮ 20 straipsnio normos, o ne JANĮ 72 straipsnis, kaip teigia apeliantė.

73. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi bendrovės valdymo organus įpareigojo perduoti nemokumo administratoriui bendrovės dokumentus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2019 m. liepos 11 d.); nustatytu terminu nemokumo administratoriui buvo perduoti bendrovės dokumentai, tame tarpe ir ginčijami tarpusavio įskaitymo aktai.

74. ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 m. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikoma, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

75. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šioje byloje taikytiną sužinojimo apie kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį momentą, rėmėsi ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies nuostata ir ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo dienos, kurią nemokumo administratorius gavo dokumentus apie ginčo sandorius.

77. Pirmosios instancijos teismas nemokumo administratoriaus sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie teisių pažeidimą momentą nepagrįstai tapatino su sužinojimo apie ginčijamus sandorius momentu. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktika negali ir neturi būti interpretuojama taip, kad visais atvejais sužinojimo apie ginčijamą sandorį momentas savaime laikytinas momentu, kai asmuo laikomas sužinojusiu ar turėjusiu sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo sandorio fakto sužinojimo.

78. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vienerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 32 punktas). Taigi sužinojimo apie sandorio sudarymą momentas ir sužinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą momentas gali skirtis ir nebūtinai kiekvienu atveju sutaps. Šie abu momentai nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes.

79. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pagrįstai teigia, kad tik pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, nustačius nemokumo momentą, nesąžiningus buvusių vadovų veiksmus, nemokumo administratoriui tapo žinoma, jog ginčo tarpusavio užskaitos aktai gali pažeisti jos kreditorių teises. Actio Pauliana instituto specifika lemia tai, kad kreditoriaus teisių pažeidimas neretais atvejais nėra akivaizdus. Tarpusavio užskaitos aktų sudarymas nėra draudžiamas, todėl ne kiekvienas tarpusavio užskaitos aktų sudarymo sandoris laikytinas potencialiai galinčiu pažeisti kreditorių teises.

80. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimą, todėl padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl ginčijamų sandorių pareikšti. Byloje nustatyta, kad LUAB „Arvi fertis“ ieškinį dėl tarpusavio aktų įskaitymų pripažinimo negaliojančiais pareiškė 2024 m. gegužės 6 d., tuo tarpu teismo nutartis pripažinti UAB „Arvi fertis“ bankrotą tyčiniu įsiteisėjo 2024 m. kovo 27 d., Lietuvos apeliaciniam teismui 2024 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nutartį palikus nepakeistą, dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

81. Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau teismui padarius teisėtas ir pagrįstas išvadas dėl actio Pauliana sąlygų neegzistavimo, nustatytas pirmosios instancijos teismo pažeidimas neįtakoja bylos procesinio rezultato.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

82. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 5 747,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė – 7 302,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šalys šių aplinkybių neginčija.

83. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidos iš esmės atitinka ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės administravimui skirtų išlaidų.

85. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

86. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

87. Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023 87 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, tačiau ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 60 punktas).

88. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 106 punktas).

89. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės 2025 m. vasario 14 d. pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą atlyginti jos išlaidas, taip pat kartu su prašymu pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimų nurodymus, sutinka, kad šiuose atsakovės pateiktuose dokumentuose nedetalizuota teisinių paslaugų teikimo apimtis. Iš šių dokumentų nėra galimybės nustatyti, kokios konkrečios atstovavimo paslaugos atsakovei buvo suteiktos ir kokia kiekvienos jų kaina. Tiek pačiame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tiek PVM sąskaitose faktūrose bendrai nurodoma, kad buvo suteiktos teisinės atstovavimo paslaugos byloje pagal LUAB „Arvi fertis“ ieškinį dėl užskaitų ginčijimo ir skolos priteisimo bei bendra tokių paslaugų kaina. Tačiau toks paslaugų pagrindimas nelaikytinas tinkamu, nes iš jo negalima identifikuoti ne tik konkrečių teisinių paslaugų rūšių, bet ir kiekvienos paslaugos kainos ir jos atitikimo Rekomendacijose nurodytiems maksimaliems rekomenduojamiems priteisti išlaidų dydžiams, dėl to teisėjų kolegija negali įvertinti išlaidų už atskiras teisines paslaugas dydžių, jų pagrįstumo, remdamasi teisės aktuose ir kasacinio teismo praktikoje suformuotais bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kriterijais.

90. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad visose pateiktose PVM sąskaitose faktūrose aiškiai nurodoma, jog teisinės atstovavimo paslaugos atsakovei buvo suteiktos byloje pagal LUAB „Arvi fertis“ ieškinį dėl užskaitų ginčijimo ir skolos priteisimo, taip pat faktines bylos aplinkybes dėl atsakovės teiktų procesinių dokumentų byloje, atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose, neturi pagrindo abejoti, jog šios paslaugos buvo suteiktos būtent šioje byloje.

91. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, tai, kad atsakovė kartu su prašymu atlyginti jos pirmosios instancijos teisme patirtas teisines išlaidas nepateikė dokumentų, kurie aiškiai patvirtintų, kokios konkrečiai atstovavimo paslaugos jai buvo suteiktos ir kokia yra kiekvienos šių paslaugų kaina, teisėjų kolegija vertina, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas atsakovės patirtas 7 302,35 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 5 000 Eur. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, šioje dalyje skundžiamas sprendimas patikslinamas, priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį sumažinant iki 5 000 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

92. Įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl praleisto ieškinio senaties termino, tačiau teismui iš esmės teisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikius actio Pauliana institutą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai nusprendus, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai, nepagrindus ginčo sandorių šalių nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismo padarytas suklydimas neįtakoja procesinio sprendimo rezultato. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismas sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu, patikslinant skundžiamo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo iš ieškovės atsakovei, šias sumažinant iki 5 000 Eur.

93. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

94. Nors atsakovė prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas patvirtinančių duomenų, dėl to šis klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Belor“, juridinio asmens kodas 303276665, iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“, juridinio asmens kodas 300632946, administravimui skirtų lėšų, priteistą bylinėjimosi išlaidų dydį (jį sumažinant) ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“, juridinio asmens kodas 300632946, administravimui skirtų lėšų, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Belor“, juridinio asmens kodas 303276665, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.“