Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-287/2016 pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovui V. M., trečiajam asmeniui ieškovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, D. K. dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu ir pagal atsakovo V. M. priešieškinį ieškovui S. M., trečiajam asmeniui ieškovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, D. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, pilnamečio vaikaičio, kaip panaudos gavėjo, teisių, panaudos davėjui siekiant nutraukti neterminuotą panaudos sutartį ir iškeldinti jį, panaudos gavėjo atsakomybės už panaudos objekto būklę bei daikto pagerinimo vertės atlyginimo.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 str. 1 d.). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 str. 1 d. 2 ir 4 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.).Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisinių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų duomenų, taikė prievolinį teisinį (ne daiktinių teisių) pažeistų ieškovo teisių gynimo būdą ir konstatavo, kad tarp ieškovo S. M. ir atsakovo V. M. susiformavo gyvenamosios patalpos panaudos teisiniai santykiai neterminuotos žodinės sutarties pagrindu (CK 6.629 str. 1 d.). Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, nurodo, kad yra ieškovo šeimos narys ir naudojasi ginčo patalpomis nuo jų pastatymo dienos: prižiūri, tvarko, moka mokesčius už visas komunalines paslaugas, neigia bet kokius šalis siejančius prievolinius teisinius santykius.Byloje nustatyta, kad ieškovui S. M. ir trečiajam asmeniui D. K. nuosavybės teise priklausančiose pagalbinio ūkio pastato-dirbtuvių (duomenys neskelbtini)patalpose, plane pažymėtose kaip sandėlis, dirbtuvės ir garažas, esančiose (duomenys neskelbtini) nuo 1994 m. (t. y. nuo jų pastatymo) ieškovui ir jo sutuoktinei leidus neatlygintinai gyvena ir nuo 1996 m. vasario 28 d. minėtu adresu savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs ieškovo pilnametis vaikaitis atsakovas V. M.. Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp šalių susiklostė gyvenamosios patalpos panaudos teisiniai santykiai neterminuotos žodinės sutarties pagrindu (CK 6.629 str. 1 d.). Pažymėtina, kad panaudos teisiniai santykiai gali atsirasti ne tik rašytinės panaudos sutarties pagrindu, tačiau ir žodinio susitarimo ar faktinių teisinių santykių pagrindu, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas nedaro sandorį negaliojančiu ir nepaneigia panaudos sutartinių santykių.Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas V. M. yra ieškovo S. M. vaikaitis, tačiau vien tik ta aplinkybė, jog nustatyti panaudos teisiniai santykiai susiklostė tarp kraujo giminystės ryšiu susijusių asmenų, nesudaro pagrindo kitaip vertinti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.Vertinant apelianto argumentus dėl nuomininko šeimos nario statuso taikymo pagal analogiją, būtina pažymėti, kad pilnametis vaikaitis pripažįstamas nuomininko šeimos nariu (CK 6.588 str. 2 d.) ir tai yra asmenų, kurie su nuomininku turi bendrą ūkį, teisinės padėties turtiniuose santykiuose išimtis, tiesiogiai reglamentuota įstatymo. Taigi tai yra specialioji teisės norma, o vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 3 dalimi tokia norma negali būti taikoma pagal analogiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-206-415/2016). Konstatuotina, kad pilnamečio vaikaičio, kaip panaudos gavėjo, teisinė padėtis gyvenamųjų patalpų panaudos teisiniuose santykiuose nėra tapati gyvenamųjų patalpų nuomininko šeimos nario teisinei padėčiai, kai gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas (CK 6.589 str. 1 d., 6.590 str. 1 ir 3 d.), o tai reiškia, be kita ko, ir tai, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai iš nuomojamų patalpų gali būti iškeldinami tik nutraukus nuomos sutartį su nuomininku, taigi kai iškeldinamas ir nuomininkas.Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis rūpinosi ginčo turtu, tvarkė jį, mokėjo mokesčius, neteikia pagrindo kitaip spręsti tarp šalių kilusį ginčą, nes ginčo turtas tokiu būdu netapo apelianto nuosavybe, o panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas (CK 6.636 str.).

Dėl panaudos davėjo teisių nutraukti panaudos sutartį

Panaudos teisiniams santykiams dėl jų panašumo į nuomą taikytini CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.478 straipsnis, 6.479 straipsnis, 6.481 straipsnis, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.501 straipsnis. Šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuomos ir panaudos sutarčių nutraukimo sąlygos iš esmės turi vienodus reikalavimus, kurių pagrindinė sąlyga, norint nutraukti neterminuotas nuomos ar panaudos sutartis, yra nuomotojo ar panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su nuomininku ar panaudos gavėju nutraukimą.Remiantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi, kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Įspėjimas yra juridinis faktas, nutraukiantis turto panaudos sutartį. Tačiau įstatymas nereglamentuoja įspėjimo formos. Praktikoje dažniausiai toks įspėjimas siunčiamas registruotu laišku, perduodamas per notarą, advokatą, kadangi pasirinkus tokią įspėjimo formą lengviausia įrodyti, kad įspėjimas buvo įteiktas atitinkamu laiku. Kaip jau minėta, neatlygintinė panaudos sutartis gali būti nutraukta bet kuriuo momentu, bet kurios šalies iniciatyva, nesikreipiant į teismą, įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius. Be to, įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį, todėl atsakovo argumentas, kad ieškovas netinkamai informavo atsakovą įspėdamas dėl nuomos sutarties nutraukimo, o ne panaudos, atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamos bylos atveju įspėjimo termino prasmė yra ta, kad atsakovas turėtų pakankamai laiko pasiruošti ir persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Pats kreipimasis į teismą pareiškiant ieškinį taip pat laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovo valią nutraukti panaudos sutartį. Ieškovo atstovė advokatė reikalavimą išsikelti iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų iki 2014 m. spalio 27 d. atsakovui registruotu laišku išsiuntė 2014 m. rugsėjo 24 d. Atsakovas 2014 m. spalio 27 d. pranešimu nurodė, kad sutinka išsikelti iš patalpų tik ieškovui grąžinus 3 500 Lt skolą. Ieškovo atstovė 2014 m. lapkričio 14 d. atsakovui V. M. išsiuntė raštą, kuriuo pareikalavo atsakovo išsikelti iš užimtų patalpų per 10 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos. Ieškovas reikalavimą atsakovui V. M. dėl iškeldinimo pareiškė ieškiniu 2014 m. gruodžio 17 d., todėl sutinkant su pirmosios instancijos teismo pozicija, laikytina, kad atsakovas 1 metai ir 7 mėnesius buvo informuotas apie ieškovo valią nutraukti sutartį, todėl atitinkamai konstatuotina, jog CK 6.642 straipsnio 1 dalies reikalavimai nutraukiant panaudos sutartį yra įvykdyti. Nustatyta, jog atsakovas tebegyvena ginčo patalpose ir po to kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl jo iškeldinimo, o ginčo nekilnojamojo turto bendrasavininkė, trečiasis asmuo ieškovo pusėje, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. K. byloje išreiškė nuomonę dėl atsakovo iškeldinimo, todėl netgi laikant, kad ieškovas nesilaikė trijų mėnesių įspėjimo termino apie panaudos sutarties nutraukimą, toks nesilaikymas jokių neigiamų pasekmių atsakovui nesukėlė, nes jis ir suėjus trijų mėnesių terminui nuo kreipimosi į teismą (kai atsakovui tapo žinoma apie ieškovo ir trečiojo asmens valią sutartį nutraukti) neatlaisvino patalpų.

Dėl panaudos gavėjo atsakomybės už panaudos objekto būklę

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovą V. M. atlyginti žalą natūra, t.y. įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sutvarkyti savo lėšomis ginčo pastato stogo dangą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei byloje esančių įrodymų visetą, konstatavo, jog atsakovo argumentai dėl sutvarkytos stogo dangos nepagrįsti, todėl esant nustatytiems atsakovo V. M. veiksmais padarytiems stogo dangos pažeidimams, t.y. jį atsakovui apgadinus, ieškovo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo sutvarkyti pastarojo lėšomis ginčo pastato stogo dangą tenkino.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu dėl įpareigojimo sutvarkyti ginčo pastato stogo dangą, nurodo, kad sutvarkė montuojant anteną pažeistą stogo dangą, pateikė tai patvirtinančius įrodymus, be to, ieškovas nebuvo pateikęs reikalavimo įpareigoti atsakovą sutvarkyti ginčo pastato kaminą.CK 6.636 straipsnis reglamentuoja panaudos gavėjo pareigą išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas. Panaudos gavėjas neatsako už atsitiktinį daikto žuvimą ar sugedimą jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu (CK 6.638 str. 3 d.). Taigi panaudos gavėjas yra atsakingas už jam perduoto daikto išsaugojimą ir, pasibaigus sutarčiai, privalo panaudos davėjui grąžinti daiktą tokios būklės, kokios gavo naudotis, atsižvelgiant į normalų jo nusidėvėjimą dėl naudojimo pagal paskirtį. Jeigu panaudos sutarties galiojimo metu panaudos daiktas žuvo ar buvo sugadintas ir panaudos gavėjas negali jo grąžinti tokio, kokį gavo naudotis, tai panaudos davėjui reiškiant reikalavimą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, panaudos gavėjas turi įrodyti, kad panaudos daiktą naudojo pagal paskirtį ir daiktas žuvo ar sugedo jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, susijusius su ginčo pastato stogo būkle, nukrypo nuo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo taisyklių, pagal kurias teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, turi remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo sutvarkyti visą ginčo pastato stogo dangą. Byloje nustatyta, kad dėl atsakovo V. M. veiksmų buvo apgadinta ginčo pastato stogo danga. Tokių aplinkybių neneigė ir pats atsakovas, tačiau bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad stogo dangą sutvarkė, pateikė tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (fotonuotraukas), kuriuos, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jie nėra pakankami ir nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pažeista stogo danga yra pakankamai sutvarkyta ir yra tokios būklės, kokios ji jam buvo perduota, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi ji padaryta nesant byloje įrodymų, patvirtinančių ginčo turto būklę jo perdavimo atsakovui momentu, byloje įrodinėta tik ginčo turto stogo dangos būklė panaudos sutarties teisinių santykių pabaigoje, o tai nesudaro galimybės nustatyti, kokia ginčo pastato stogo dangos būklė turėtų būti iš tikrųjų. Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareigia šiuo atveju tenka ieškovui. Nors atsakovas ir pripažino, kad būtent dėl jo veiksmų ginčo pastato stogui buvo padaryta žala, tačiau byloje neesant pakankamai įrodymų apie ginčo pastato stogo dangos būklę jo perdavimo atsakovui momentu, įpareigojimas sutvarkyti visą ginčo pastato stogą yra abstraktus ir neobjektyvus, tuo labiau, kai byloje yra pateikti įrodymai iš kurių matyti, kad atsakovas yra atlikęs tam tikrus ginčo pastato stogo dangos tvarkymo darbus.

Dėl panaudos gavėjo daikto pagerinimo vertės atlyginimo

Neatlygintino naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikoma CK 6.501 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita (nutarties 23 p.). Pagal šį teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek apeliantas, nesudarydamas su ieškovu jokių sutarčių dėl pagerinimo darbų atlikimo, tiek ieškovas, nereikšdamas pretenzijų dėl atliekamų darbų, prisiėmė riziką dėl savo veiksmais atliktų ir iš to kylančių pasekmių.Šioje byloje nustatęs, kad daugiau nei prieš 10 metų ginčo patalpose turto savininkų sutikimu atsakovo poreikiams tenkinti ūkio būdu buvo atliekami komercinių patalpų pakeitimo į pirties patalpas pertvarkymo darbai, atsakovas neišsaugojo sąskaitų ir mokėjimo kvitų, o atsakovo pateikta UAB „Vidarė“ lokalinė sąmata neįrodo realių ir būtinų atsakovo patirtų išlaidų ir jų dydžio, pirmosios instancijos teismas atsakovo reikalavimą dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad turto savininkų leidimu įrengdamas ginčo pastate pirtį pagerino pastato vertę, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčo pastate pirtis buvo įrengta tik atsakovo poreikiams tenkinti, nurodo, jog pirtimi naudojosi tiek ieškovas, tiek atsakovas, tiek kiti pastatuose gyvenantys asmenys, nesutinka su teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo reikalavimą dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir aiškinosi, ar panaudos gavėjas turėjo panaudos davėjo leidimą daryti daikto pagerinimus, ar panaudos gavėjas pagerino daiktą ir koks šiam tikslui būtinų išlaidų dydis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pirtis ginčo pastate buvo įrenginėjama paties atsakovo poreikiams tenkinti. Kaip žinia, įrodinėjimo pareiga tenka tai šaliai, kuri tvirtina esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177-178 str.). Tuo pačiu pažymėtina, kad esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo pastate įrengta pirtimi būtų naudojęsi ginčo turto savininkai. Kita vertus, net jeigu ir būtų nustatytos atsakovo nurodytos aplinkybės, nagrinėjamos bylos kontekste jos nesudarytų pakankamo pagrindo šalių ginčą išspręsti kitaip.Apeliantas ginčo pastato pagerinimo faktą ir patirtas išlaidas įrengimui įrodinėjo netiesioginiais įrodymais, t. y. UAB „Vidarė“ lokaline sąmata bei liudytojų parodymais, nes ginčo pastato patalpos būklė iki jos pertvarkymo į pirtį ir po atitinkamų darbų atlikimo nebuvo fiksuota, įrengimų bei statybinių medžiagų mokėjimo dokumentai nebuvo išsaugoti. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išanalizavęs atsakovo atliktų darbų apimtį ir pobūdį atsakovo pateiktų netiesioginių įrodymų kontekste (nutarties 32 p.), padarė išvadą, kad tokių įrodymų, nustatyti kokia apimtimi ginčo patalpos būklė pagerėjo, lyginant ją su jau buvusia, kiek ji tapo vertingesnė, nepakanka. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktus įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, laikėsi Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos taikant įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo taisykles, pagal kurias teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada.Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, jog pirties įrengimo darbai buvo atlikti ūkio būdu. Apeliantas, įsigijęs tam tikras medžiagas, remonto darbų atlikimo paslaugų nepirko. Tuo tarpu teismui pateiktoje didžioji dalis UAB „Vidarė“ lokalinėje sąmatoje nurodytų išlaidų yra už darbų atlikimą montuojant tam tikrus įrenginius. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas nurodo, jog darbus atliko ūkio būdu, apelianto pateikti įrodymai, kuriais pastarasis grindžia darbų atlikimo išlaidas, vertintini neinformatyviais bei nepagrįstais ir neįrodančiais patirtų išlaidų. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad darbus būtų atlikęs ne ūkio būdu, būtų samdęs įmones ar kitus asmenis, pirkęs konkrečias darbų atlikimo paslaugas, o apelianto nurodytų liudytojų parodymai nėra pakankami.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį dėl daikto pagerinimo išlaidų priteisimo, keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra pagrindo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo patalpos priklauso ne vienam ieškovui S. M., o ir trečiajam asmeniui D. K., be to, kad jos nėra atidalintos ir nėra nustatyta naudojimosi ginčo patalpomis tvarka tarp bendrasavininkų.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto argumentu, todėl atmeta jį kaip nepagrįstą. Nors byloje ieškinį dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, pareiškė tik vienas iš ginčo gyvenamųjų patalpų savininkų S. M., tačiau, kaip matyti iš civilinės bylos duomenų, į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukta ginčo patalpų bendrasavininkė D. K., kuri, be kita ko, dalyvavo bylos nagrinėjime ir išreiškė nuomonę dėl ieškovo pareikšto ieškinio atsakovo atžvilgiu – ieškovo ieškinį palaikė visa apimtimi. Tokiu būdu, laikantis proceso betarpiškumo principo, buvo užtikrinta, kad priimtame teismo sprendime nebus pasisakyta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Be to, pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti atsakovą tiek iš ieškovui, tiek iš trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančių ginčo pastatų. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodė apeliantas, atsižvelgė į tai, jog ginčo patalpos priklauso nevien ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, aplinkybė, jog ginčo patalpos nėra atidalintos ir nėra nustatyta naudojimosi jomis tvarka tarp bendrasavininkų, neturi teisinės reikšmės, kadangi abu ginčo turto bendrasavininkai yra išreiškę aiškią poziciją dėl atsakovo iškeldinimo iš jiems priklausančio turto.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju, tarp šalių susiklosčiusių santykių nustatymas turėjo esminės reikšmės teisiniam tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimui, t. y. teisingam bylos išsprendimui, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį dalyje dėl įpareigojimo sutvarkyti ginčo pastato stogo dangą. Dėl to, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta įpareigoti atsakovą V. M. per vieną mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sutvarkyti savo lėšomis pastato 2I1p (duomenys neskelbtini), stogo dangą, ir šioje dalyje ieškinį atmetant, taip pat paskirstant ir priteisiant šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog atsakovas pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 530,40 Eur bylinėjimosi išlaidų (500 Eur už advokato pagalbą, 30,40 Eur žyminis mokestis už priešieškinį) (t. 1, b. l. 36, t. 2, b. l. 5, 6, t. 3, b. l. 26). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į keičiamą ginčijamą sprendimą, sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme keistinos CPK 93 straipsnio 5 dalies pagrindu. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą (ieškovo ieškinys tenkinamas 50 proc., priešieškinys išlieka atmestas), apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad iš atsakovo V. M. ieškovui S. M. priteistina 10,25 Eur žyminio mokesčio, valstybei priteistina 18,35 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir 441,97 Eur valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, o iš ieškovo S. M. atsakovui V. M. priteistina 166,67 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teisme apeliacinis skundas patenkintas 33 proc., atmestas 66 proc. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti iš ieškovo 350,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus (t. 3, b. l. 102, 103). Apeliacinis teismas, vadovaudamasis CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad iš ieškovo S. M. priteistina atsakovui V. M. 33 proc. turėtų ir patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, t. y. 116,97 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą.

Panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą V. M., a.k. (duomenys neskelbtini) per vieną mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sutvarkyti savo lėšomis pastato 2I1p(duomenys neskelbtini) stogo dangą, šioje dalyje ieškinį atmesti ir teismo sprendimą išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Iškeldinti atsakovą V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovui S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) bei D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Priteisti iš ieškovo S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 166,67 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt šeši eurai 67 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 10,25 eurų (dešimt eurų 25 centų) dydžio žyminį mokestį ieškovui S. M., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 18,35 Eur (aštuoniolika eurų 35 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės pajamas, įmokos kodas 5660, ir 441,97 Eur (keturi šimtai keturiasdešimt vienas euras 97 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas, įmokos kodas 5630, sumokant šias išlaidas į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.“

Priteisti iš ieškovo S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 116,97 Eur (vienas šimtas šešiolika eurų 97 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.