Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. Z. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. Z. ir E. Z. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą byloje negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).

6. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą dėl 94,62 Eur dydžio skolos dėl nesumokėtų kelionės išlaidų išieškojimo iš suinteresuoto asmens pareiškėjo naudai (pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2SP-1601-980/2023, kurioje patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Faktinės aplinkybės

7. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-5772-676/2018 buvo nutraukta šalių santuoka ir išspręsti kiti su santuokos nutraukimu susiję klausimai, be kita ko, nustatyta šalių nepilnametės dukros, gimusios (duomenys neskelbtini) m., gyvenamoji vieta su mama (t. y. suinteresuotu asmeniu nagrinėjamoje byloje).

8. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. sausio 11 d. nutartimi patvirtinta šalių 2023 m. sausio 4 d. sudaryta taikos sutartis, kuria šalys susitarė pakeisti 2018 m. balandžio 23 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-5772-676/2018 2 punktą (dėl pareiškėjo išlaikymo mokėjimo šalių nepilnametei dukrai) ir 3 punktą (dėl susitikinėjimo ir bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra). Nutartis įsiteisėjusi.

10. Bylos duomenimis, suinteresuotas asmuo su dukra persikėlė gyventi iš Klaipėdos į Tauragės miestą.

Dėl vykdomojo rašto išdavimo tvarkos

12. CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui pripažinus, kad tai yra būtina, šioje dalyje nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti. Spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, teismas gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės. Teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka. Dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas.

13. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatą vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tik tuo atveju, kai teismas nustato, kad taikos sutartis yra nevykdoma. Sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, taip pat svarbu yra nustatyti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, nedviprasmiškos ir gali būti priverstinai vykdomos. Nustačius, kad tokios teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos nėra aiškios, šalys jas supranta skirtingai ir (ar) jų priverstinai vykdyti neįmanoma apskritai, vykdomasis raštas pagal tokias sąlygas negali būti išduodamas. Tokiam atvejui įstatyme nurodyta galimybė šalies prašymu peržiūrėti teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, proceso atnaujinimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016, 26 punktas).

Dėl atskirojo skundo argumentų

14. Vienas iš pareiškėjo atskirojo skundo motyvų yra tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą dėl nevykdomos taikos sutarties dalies, netinkamai aiškino ir taikė CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl vykdomojo rašto pagal patvirtintą taikos sutartį išdavimo tvarkos, ir dėl šio pažeidimo nagrinėjamas klausimas buvo išspręstas neteisingai, nes liko neatskleista nagrinėto klausimo esmė. Toks atskirojo skundo motyvas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė vykdomojo rašto pagal patvirtintą taikos sutartį išdavimo tvarkos, numatytos CPK 646 straipsnio 3 dalyje, t. y. nors ginčas tarp šalių kildinamas iš bendravimo su vaiku tvarkos teisinių santykių, kuriuos sprendžiant teismas turi būti aktyvus ir privalo aiškintis faktines bei teisines aplinkybes, įsitikinti vykdomojo rašto išdavimo būtinumu, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepareikalavo iš suinteresuoto asmens pareikšti savo nuomonę dėl pareiškėjo 2023 m. balandžio 7 d. prašymo, dėl taikos sutarties vykdymo, pateikti įrodymus, nors teismas turėjo pareigą visapusiškai ištirti šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą. Šios pareigos nešalina ir ta aplinkybė, jog prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo gali būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui turėjo kilti pagrindas pripažinti, kad yra būtina pareiškėjo prašymą išduoti vykdomąjį raštą nagrinėti teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau teismas to neatliko ir tuo pažeidė CPK 646 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie pareiškėjo atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

15. Pirma, vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pirmosios instancijos teismo teisėjos 2023 m. balandžio 17 d. priimta rezoliucija, buvo nuspręsta pareiškėjo prašymą priimti ir nagrinėti rašytinio proceso tvarka, bei informuoti pranešimais ir išaiškinti, jog suinteresuotas asmuo turi teisę pateikti atsiliepimą į gautą prašymą. 2023 m. balandžio 17 d. teismo pranešimu suinteresuotas asmuo informuotas apie bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka datą ir laiką, taip pat apie tai, kad jis turi teisę pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje. Taigi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas apie prašymo nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka bei išaiškindamas suinteresuotam asmeniui teisę pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, tokiu būdu sudarė galimybę suinteresuotam asmeniui pareikšti savo nuomonę dėl pareiškėjo prašymo, dėl taikos sutarties vykdymo, taip pat galimybę pateikti įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pareigos reikalauti, kad suinteresuotas asmuo pateiktų savo nuomonę dėl pareiškėjo prašymo išduoti vykdomąjį raštą, nes įstatyme tokio įpareigojimo sprendžiant klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo / atsisakymo jį išduoti nagrinėjamos bylos kontekste nėra numatyta. Taigi tai, kad pirmosios instancijos teismas informavo suinteresuotą asmenį apie numatomą teismo posėdį rašytinio proceso tvarka (šalims nedalyvaujant) bei teisę pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, yra pakankamas ir tinkamas teismo veiksmas nagrinėjamo klausimo kontekste siekiant išsiaiškinti kito proceso dalyvio poziciją.

16. Antra, nors atskirajame skunde teigiama, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui turėjo kilti pagrindas pripažinti, kad yra būtina pareiškėjo prašymą išduoti vykdomąjį raštą nagrinėti teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau toks teiginys nėra grindžiamas konkrečiais argumentais, dėl ko laikytinas deklaratyviu. Šiuo aspektu, pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 646 straipsnio 3 dalimi, bendra taisyklė yra tokia, jog prašymas išduoti vykdomąjį raštą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka; o teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismui pripažinus, kad tai yra būtina. Tai reiškia, jog bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, būtinumą lemia teismo teisė tokį būtinumą konstatuoti. Šalys gali teismui teikti atitinkamą prašymą dėl nagrinėjimo tvarkos, tačiau toks prašymas teismui nėra privalomas ir teisė spręsti kokia tvarka nagrinėti konkretų prašymą priskirtina išimtinai teismui, o ne proceso dalyviams. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos duomenimis, dalyvaujantiems byloje asmenims buvo pranešta apie teismo posėdį, o pats pareiškėjas savo prašyme išduoti vykdomąjį raštą buvo išreiškęs poziciją dėl prašymo nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl vykdomojo rašto pagal patvirtintą taikos sutartį išdavimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje dalyje aptariamu atskirojo skundo motyvo aspektu, pirmosios instancijos teismas CPK 646 straipsnio 3 dalies nepažeidė.

18. Kitas pareiškėjo atskirojo skundo motyvas yra toks, jog pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje konstatavus, kad pareiškėjo prašomo išduoti vykdomojo rašto formuluotė nėra aiški tiek, kad jos pagrindu būtų galima išduoti vykdomąjį raštą pagal skirtingai ginčo šalių traktuojamas tos pačios taikos sutarties nuostatas, teismas privalėjo nutartyje išaiškinti šalims jų teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka, tačiau to neatliko ir pažeidė CPK 646 straipsnio 3 dalį.

19. Nors teismui nustačius, kad pareiškėjo prašomo išduoti vykdomojo rašto formuluotė nėra aiški tiek, kad jos pagrindu būtų galima išduoti vykdomąjį raštą pagal skirtingai ginčo šalių traktuojamas tos pačios taikos sutarties nuostatas, teismas turėjo išaiškinti šalims jų teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, tačiau vien šis formalus aspektas negali būti pakankamu pagrindu naikinti skundžiamą nutartį.

20. CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog nustačius, kad teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos nėra aiškios, šalys jas supranta skirtingai ir (ar) jų priverstinai vykdyti neįmanoma apskritai, vykdomasis raštas pagal tokias sąlygas negali būti išduodamas. Tokiam atvejui įstatyme nurodyta galimybė šalies prašymu peržiūrėti teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, proceso atnaujinimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016, 26 punktas). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje neišaiškino šalims teisės kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka, tačiau apie tokią galimybę nurodė nutarties motyvuojamoje dalyje cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišaiškino šalims apie galimybę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka, nagrinėjamu atveju nekeičia proceso baigties ir teismo sprendimo neišduoti vykdomojo rašto pareiškėjui pagal jo 2023 m. balandžio 7 d. prašymą; ir vien šiuo formaliu pagrindu skundžiama nutartis negali būti naikinama (CPK 328 straipsnis). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas buvo (ir yra) atstovaujamas profesionalios teisininkės – advokatės / mediatorės, kuriai, tikėtina, tokia galimybė yra (turi būti) žinoma, ir apie kurią ji galėjo informuoti savo klientą.

22. Atskirajame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nutarties motyvas, kad pareiškėjo prašomo išduoti vykdomojo rašto formuluotė nėra aiški tiek, kad jos pagrindu būtų galima išduoti vykdomąjį raštą pagal skirtingai ginčo šalių traktuojamas tos pačios taikos sutarties nuostatas, iš esmės prieštarauja kitam teismo motyvui apie tai, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, jog suinteresuotas asmuo netinkamai vykdė sudarytą taikos sutartį, todėl nėra pagrindo išduoti vykdomąjį dokumentą, kas esą dar kartą patvirtina, kad byla pirmosios instancijos teisme turėtų būti naujai nagrinėjama visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks teiginys yra nepagrįstas ir deklaratyvus.

23. Šiuo aspektu pažymėtina, jog priešingai nei teigiama atskirajame skunde, teismo motyvas dėl prašomo išduoti vykdomojo rašto formuluotės neaiškumo, neprieštarauja teismo motyvui, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, jog suinteresuotas asmuo netinkamai vykdė sudarytą taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek vienu, tiek kitu teismo motyvu pagrindžiamas atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą. Nors kiekvienas motyvas atskirai laikytinas pakankamu savarankišku pagrindu atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, tačiau tai nereiškia, jog tokie motyvai negalėjo būti nurodomi kartu nagrinėjamoje byloje priimtoje skundžiamoje nutartyje. Šiuo atveju, iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad tai vienas kitą papildantys, o ne vienas kitam prieštaraujantys teismo motyvai. Konkrečių argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima daryti priešingas išvadas, atskirajame skunde nėra nurodyta.

24. Atskirasis skundas taip pat motyvuojamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir vertino šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties 3.2.6. punktą, dėl ko padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes nepagrįstai nenagrinėjo tikrųjų taikos sutarties šalių ketinimų, tikrojo taikos sutarties sudarymo tikslo ir jos turinio, o rėmėsi tik pažodiniu taikos sutarties teksto aiškinimu, kas tokio pobūdžio bylose yra neteisėta ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikos sutarties 3.2.6. punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog vaiko kelionės išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis, todėl tai negali būti aiškinama plečiamai, nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas aiškindamas taikos sutarties 3.2.6. punktą nevertino sudėtinės šio punkto sakinio dalies – „susijusias“, kas savaime suponuoja tai, kad pareiškėjo patiriamos kelionės išlaidos vykstant pasiimti dukros iš Klaipėdos į Tauragę ir parvežant dukrą iš Klaipėdos atgal į Tauragę yra neatsiejamai susijusios su dukros paėmimu ir grąžinimu į jos nuolatinę gyvenamąją vietą. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju abi pusės vienodai supranta taikos sutarties 3.2.6. punktą ir tai patvirtina suinteresuoto asmens 2023 m. sausio 25 d. atliktas mokėjimas į pareiškėjo sąskaitą, pervedant pusę sumos už pareiškėjo patirtas pirmosios kelionės išlaidas – 30 Eur. Vėliau suinteresuotas asmuo pareiškėjui kaskart pervesdamas tik po ketvirtadalį sumos (15 Eur), žinutėse, skirtose pareiškėjui, išdėstė poziciją, kad suinteresuotas asmuo esą turi pareigą apmokėti tik tą dalį kelionės išlaidų, kuomet automobiliu važiuoja ir dukra, t. y. iš Tauragės į Klaipėdą ir iš Klaipėdos į Tauragę, nes kelionės išlaidos, patiriamos pareiškėjui vykstant iš Klaipėdos į Tauragę pasiimti dukros bei ją jau grąžinus motinai iš Tauragės vienam važiuojant namo į Klaipėdą, neva esančios jo asmeninės išlaidos. Toks suinteresuoto asmens motyvas yra sąmoningas bandymas išvengti taikos sutarties 3.2.6. punkto vykdymo, kuriame aiškiai numatyta, kad abi šalys lygiomis dalimis turi pasidalinti „visas išlaidas, susijusias su vaiko kelionėmis pas tėvą <...> į namus ir atgal“, juolab, kad ši sąlyga suinteresuoto asmens pasiūlymu ir buvo įtraukta į taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimo, tokie atskirojo skundo motyvai nėra pagrįsti.

25. Taikos sutarties 3.2.6. punkte nurodyta, jog šalys susitaria, kad vaikų mamai nusprendus pakeisti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir persikrausčius į kitą miestą, visos išlaidos, susijusios su vaiko kelionėmis pas tėvą (pareiškėją) ir atgal į namus, lygiomis dalimis, per pusę tenka abiem vaiko tėvams. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu konkrečiu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog taikos sutarties 3.2.6. punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog vaiko kelionės išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis; nei šiame sakinyje, nei teismo nutarties motyvuojamoje ar rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, jog aptariama formuluotė gali būti aiškinama plečiamai, dėl ko abu tėvai lygiomis dalimis turi apmokėti ne tik paties vaiko, tačiau ir vieno iš jo tėvų kelionės ar net apgyvendinimo išlaidas.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai, kad pareiškėjas taikos sutarties 3.2.6. punktą interpretuoja kitaip nei teismas, savaime nereiškia, kad teismas netinkamai aiškino ar vertino taikos sutarties 3.2.6. punktą bei padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas šiuo aspektu. Pareiškėjo pozicija, kad taikos sutarties 3.2.6. punkto formuluotėje esantis žodis „susijusias“ savaime suponuoja tai, kad pareiškėjo patiriamos kelionės išlaidos vykstant pasiimti dukros iš Klaipėdos į Tauragę ir parvežant dukrą iš Klaipėdos atgal į Tauragę yra neatsiejamai susijusios su dukros paėmimu ir grąžinimu į jos nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra pakankamai pagrįsta ir įrodyta. Pareiškėjas įrodinėdamas tokią savo poziciją nurodo, jog abi pusės vienodai supranta taikos sutarties 3.2.6. punktą ir tai esą patvirtina suinteresuoto asmens 2023 m. sausio 25 d. atliktas mokėjimas į pareiškėjo sąskaitą, pervedant pusę sumos už pareiškėjo patirtas pirmosios kelionės išlaidas – 30 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, tokią pareiškėjo poziciją atmeta.

27. Iš pareiškėjo prašymo priedo Nr. 4, t. y. pareiškėjo ir suinteresuoto asmens susirašinėjimo nuotraukų, kuriose užfiksuotas šalių susirašinėjimas dėl pareiškėjo kelionės išlaidų dalies apmokėjimo, galima daryti aiškią išvadą, jog suinteresuotas asmuo su pareiškėjo pozicija dėl pareiškėjo asmeninių kelionės išlaidų apmokėjimo nesutiko ir taikos sutarties 3.2.6. punktą supranta kitaip nei pareiškėjas. Priešingą suinteresuoto asmens poziciją nei pareiškėjo patvirtina tokie suinteresuoto asmens atsakymai pareiškėjui, kaip, pavyzdžiui: „tai per pusę išlaidos, o ne apmokėti visas“ (suinteresuoto asmens atsakymas į pareiškėjo nurodymą pervesti pastarajam 30 Eur); „už 60 Eur dukart suvažinėji pirmyn, atgal iš Klaipėdos į Tauragę, tai dar kitam kartui vaikas turi kelionės išlaidas apmokėtas“; „išsiaiškinau viską kiek km, kokia kaina, <...> savo sumas ir čekiukius pasilik sau“; „tai man ir tavo kelionę apmokėti, vaiko aš apmoku, o ne tavo“. Taigi atsižvelgiant į tai, kad šalys skirtingai interpretuoja taikos sutarties 3.2.6. punktą, vien šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo prašomo išduoti vykdomojo rašto formuluotė nėra aiški tiek, kad jos pagrindu būtų galima išduoti vykdomąjį raštą pagal skirtingai ginčo šalių traktuojamas tos pačios taikos sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys skirtingai interpretuoja taikos sutarties 3.2.6. punktą, šio punkto turinys šalių suprantamas skirtingai, nėra visiškai aiškus ir kelia šalims abejonių dėl jo vykdymo tvarkos, šiuo aspektu šalims išaiškintina, jog jos turi teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka (CPK 646 straipsnio 3 dalis).

28. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje tarp šalių patvirtinta taikos sutartimi užbaigtas ginčas transformavosi į naują ginčą, kuris negali būti išspręstas taikant vykdomojo rašto išdavimo institutą, nes pareiškėjas prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl 94,62 Eur dydžio skolos, tačiau teismo nutartyje, kuria patvirtinta taikos sutartis, tokios formuluotės nėra. Kaip pagrįstai atkreipiamas dėmesys ir skundžiamoje nutartyje, kasacinis teismas yra nurodęs, kad kai šalys ginčą išsprendžia taikiai, tarpusavio nuolaidų būdu sudaro taikos sutartį ir teismas šią patvirtina, sutartis įgyja res judicata galią (CK 6.985 straipsnis), tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime dėl jos patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013). Vykdomajame rašte negali būti įrašomas kitoks šalių susitarimo turinys nei tas, kuris nurodytas sutartį patvirtinančiame teismo sprendime. Pagal CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktą vykdomajame rašte turi būti pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymo formuluotė – išduoti vykdomąjį raštą dėl 94,62 Eur dydžio skolos dėl nesumokėtų kelionės išlaidų išieškojimo iš suinteresuoto asmens – nėra pažodžiui nurodyta teismo nutartyje, kuria patvirtina šalių sudaryta taikos sutartis. Pareiškėjas, siekdamas prisiteisti, jo manymu, susidariusią 94,62 Eur dydžio skolą iš suinteresuoto asmens, gali inicijuoti naują ginčą dėl šios skolos priteisimo, ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo reikalavimas būtų įrodytas ir tenkintas, pagal tokį įsiteisėjusį teismo procesinį dokumentą, jeigu jis nebūtų vykdomas, pareiškėjas galėtų kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo.

29. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, jog priverstinis vykdymo procesas pradedamas tik tuomet, kai teismui pateikti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad skolininkas geranoriškai nevykdo teismo sprendimo ar nutarties. Šiuo atveju vertintina, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kad suinteresuotas asmuo netinkamai vykdė taikos sutartį, todėl nėra pagrindo išduoti vykdomąjį dokumentą.

30. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pateikdamas teismui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, turi pareigą įrodyti, kad suinteresuotas asmuo nevykdo taikos sutarties. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir tuo remdamasis priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Šiuo atveju pareiškėjo pateikti įrodymai nelaikytini pakankamais ir nepatvirtina, jog suinteresuotas asmuo nevykdo taikos sutarties.

31. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nes, jo manymu, suinteresuotas asmuo nevykdė taikos sutarties, vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniais, būtent jis turėjo pareigą įrodyti šias aplinkybes, kad suinteresuotas asmuo nevykdo teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties. Apeliacinio teismo vertinimu, nors pareiškėjas teismui teikė tam tikrus įrodymus, tačiau jie nagrinėjamu atveju nėra pakankami daryti išvadai, jog suinteresuotas asmuo sąmoningai geranoriškai nevykdo taikos sutarties. Be to, paties pareiškėjo kartu su prašymu pateikti įrodymai (šalių susirašinėjimo medžiaga, suinteresuoto asmens atlikti mokėjimo nurodymai) paneigia suinteresuoto asmens sąmoningą piktybinį taikos sutarties nevykdymą. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, visapusiškai ir objektyviai vertino byloje esančių įrodymų visumą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nėra pakankamas pagrindas kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumą nei skundžiamoje nutartyje.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas

33. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju vykdomasis raštas dėl piniginės sumos išieškojimo negalėjo būti išduotas tiek dėl to, kad procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra teismo sprendimo priteisti konkrečias sumas, tiek dėl to, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, jog suinteresuotas asmuo netinkamai vykdė sudarytą taikos sutartį. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išduoti vykdomąjį raštą pareiškėjui.

34. Atsakius į esminius atskirojo skundo argumentus, kiti atskirojo skundo argumentai nebėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

35. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteistinos.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 339 straipsnis).

37. Šalims išaiškintina, kad teismui, atsisakius išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, jos turi teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.