Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), ir skirtos jai bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už 2016 m. rugpjūčio 19 d. atliktą nusikalstamą veiką) – 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant D. R. bausmės atlikimo metu tęsti darbą;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už 2017 m. balandžio 22 d. atliktą nusikalstamą veiką) - 12 (dvylika) mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant D. R. bausmės atlikimo metu tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant D. R. bausmės atlikimo metu tęsti darbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji 2016 m. rugpjūčio 19 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) kieme, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 3,20 % promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, smurtavo prieš šeimos narį – kartu su ja gyvenantį sugyventinį (partnerį) A. R., t. y. tyčia kumščiu sudavė jam ne mažiau penkių smūgių į veido sritį, su bato kulniuku sudavė į kairę ranką. Tokiu būdu mušdama ir smurtaudama nukentėjusiajam A. R. padarė poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, dešiniame antakyje, dešiniame žaste, odos nubrozdinimus nosyje, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, dėl ko šeimos nariui padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.Be to, D. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji 2017 m. balandžio 22 d. apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), esančiame garaže būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – kartu su ja gyvenantį sugyventinį (partnerį) A. R., t. y. tyčia kumščiu jam vieną kartą sudavė smūgį į veidą ir tokiu būdu mušdama ir smurtaudama nukentėjusiajam A. R. padarė muštinę žaizdelę viršutinėje lūpoje ir gleivinės nubrozdinimą apatinėje lūpoje, ko pasėkoje A. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą.Apeliaciniame skunde nuteistoji D. R. prašo, panaikinti 2018 m. vasario 19 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Netenkinus prašymo išteisinti, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir D. R. vadovaujantis BK 37 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.Skunde nurodė, jog su skundžiamo teismo nuosprendžio išvadomis nesutinka. Pažymi, kad teismo posėdžio metu ji nurodė, kad kaltę dėl 2016 m. rugpjūčio 19 d. nusikalstamos veikos padarymo ji pripažįsta tik iš dalies, galėjo supykusi įspirti, galėjo suduoti bato kulniuku nepiktybiškai, bet kadangi buvo neblaivi, tai neatsimena, nurodė, kad galėjo suduoti vieną kartą, bet ne penkis, todėl dėl jos veiksmų visi ekspertizės išvadoje nurodyti sužalojimai negalėjo atsirasti.Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog D. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad A. R. prieš 2016 m. rugpjūčio 19 d. buvo bute užrakinęs jo sūnus, dėl ko A. R. iššoko iš savo buto balkono ir galėjo susižaloti, be to, jis ir taip dažnai griuvinėdavo, daug girtavo. Tačiau teismas šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje net nepaminėjo ir nenagrinėjo galimybės, kad A. R. galėjo ekspertizės išvadoje nurodytus sužalojimus patirti kitomis aplinkybėmis. Nuteistosios teigimu 2017 m. balandžio 22 d. tarp jos ir sugyventinio A. R. įvykęs konfliktas, kai jie vakare apsižodžiavo garaže ir ji A. R. gulinčiam galimai perbraukė ranka per veidą, neturėtų būti teismo vertinamas kaip nusikaltimas, nes tai yra mažareikšmė veika. Nuteistoji pripažįsta, jog galimai perbraukė su plaštakos išorine dalimi A. R. per veidą, užbrėžė su žiedu, tačiau to net negalima vadinti smūgiu. A. R. galėjo ir pats susižaloti, kadangi sužalojimas itin nežymus, o nuo smūgio kumščiu būtų buvę kur kas didesni sužalojimai. Skundo autorės teigimu, teismo nuosprendyje nėra minimi itin svarbūs faktai, kuriuos nurodė D. R. ir jos atstovė teismo posėdžių metu, jog abiem atvejais konflikto iniciatoriumi buvo būtent A. R.. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog kaltinimas D. R. buvo grindžiamas ir liudytojo K. Š. parodymais, kuris su A. R. nuolat kartu girtaudavo garaže. Liudytojas niekur nedirba, gauna nedidelę pašalpą, o A. R. buvo dirbantis, gaunantis atlyginimą bei nuolat vaišindavo K. Š. alkoholiu bei cigaretėmis. Dėl šių priežasčių pastarasis galėjo liudyti tai, ką jo prašė sakyti A. R. siekiant pagelbėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistosios įsitikinimu, teismas neturėtų vertinti šių liudytojo parodymų, kaip tinkamo D. R. kaltės įrodymo.Skunde taip pat nurodoma, jog apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo pasisakyta, dėl nuteistosios prašymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo, taip iš esmės pažeidžiant nuteistosios teises bei įstatymo keliamus reikalavimus nuosprendžio turiniui. D. R. manymu, jei jos veiksmai teismo būtų vertintini kaip atitinkantys BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau nei viena iš padarytų veikų dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas. Dėl to D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės turėtų būti atleista dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta vertinant šias veikas pagal protingumo, proporcingumo teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat pagal BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą. Nuteistosios įsitikinimu, tokią išvadą galima būtų daryti įvertinus tai, kad nukentėjusysis pats buvo konflikto iniciatorius, 2017 m. balandžio 22 d. rytą jis sužalojo D. R., įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais bei medine lenta sudavęs 2-3 kartus per kairį šoną ir ranką, padarė D. R. - nežymų sveikatos sutrikdymą, 2016 m. rugpjūčio 19 d. A. R. taip pat prieš incidentą vadino D. R. necenzūriniais žodžiais. Taip pat teismas turėtų įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis su D. R. susitaikė, jis ant jos nepyksta nori, kad ir šiuo atveju procesas būtų nutrauktas, teismo prašė jos nebausti. Nuteistosios teigimu viso proceso metu nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi (cituojami nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu). Ką patvirtino ir pats nukentėjusysis, jų santykiai nebuvo geri, jie dažnai konfliktavo, todėl nuteistosios nuomone, ką ne kartą yra akcentavę ir aukštesnės instancijos teismai, tokioje specifinėje situacijoje nuketėjusiojo parodymai neturėtų būti vertinami kaip patikimi ir pakankami asmens kaltei pagrįsti, jie turi būti paremti kitais įrodymais. Nuteistosios įsitikinimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių, nebuvo atsižvelgta į tai, kad A. R. parodymai nėra nuoseklūs, nebuvo prijungta ikiteisminio tyrimo, kuriame įtariamuoju buvo būtent A. R., medžiaga, kaip įrodymai vertinami liudytojo K. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, nepaisant to, kad kviečiamas į teismo posėdį jis vengė atvykti, be to, yra nukentėjusiojo draugas ir turėjo siekį pagelbėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistosios D. R. apeliacinis skundas atmetamas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. R. kaltė padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) yra įrodyta. Pripažindamas D. R. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu D. R. veikos (2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2017 m. balandžio 22 d.) pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos tinkamai, kadangi atitinka šių nusikaltimų požymius. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. R. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. R. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

Dėl 2016 m. rugpjūčio 19 d. fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo

Iš byloje pateikto D. R. apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų matyti, kad nuteistoji nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdama, jog teismas nevertino nuteistosios nurodytų aplinkybių, jog A. R. galėjo ekspertizės išvadoje nurodytus sužalojimus patirti kitomis aplinkybėmis. Nuteistosios teigimu, ji dėl nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies, kadangi dėl jos veiksmų visi ekspertizės išvadoje nurodyti sužalojimai negalėjo atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistosios D. R. skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. R. kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors D. R. savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino tik iš dalies, teigdama, jog suduoti nukentėjusiajam penkis kartus ji negalėjusi, tačiau jos kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga. Nuteistosios parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo tikėti, kadangi jie nebuvo nuoseklūs, bylos eigoje kito, nesutapo su nukentėjusiojo A. R. parodymais ir yra paneigti byloje surinktų įrodymų visuma. Be to, teismas pagrįstai įvertino ir tas aplinkybes, jog D. R. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo stipriai neblaivi, jai po įvykio buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, kas kelia abejonių dėl galimybės atsiminti visas įvykio aplinkybes. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nukentėjusiojo A. R. parodymais. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. R. parodė, kad buvusi jo sugyventinė D. R. 2016 m. rugpjūčio 19 d. vakare lauke prie namų pavėsinėje, pradėjo daužytis. Jam sėdint ant suolo pavėsinėje D. R. jį daužė su batu, kumščiais, sudavė visur, pagrinde į galvos sritį, į akį, į nosį. Kadangi jis sėdėjo už stalo, jam sudavė smūgius į viršutinę kūno dalį. Dėl suduotų smūgių buvo padaryti sužalojimai bei nuskeltas dantis. Dėl patirtų sužalojimų jam skaudėjo (t. 1 b. 182 – 183). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 19 d. vakare jam būnant pavėsinėje priėjusi D. R. su kumščiu sudavė jam daugiau nei penkis kartus į veidą, su raudonos spalvos batelio kulniuku davė jam į kairę ranką. Dėl smūgių sudavimo jam buvo sukeltas fizinis skausmas (t. 1 b. l. 60 – 61). Iš esmės tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir pareiškime policijai bei atvykus pareigūnams ir pildant pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (t. 1 b. l. 21, 23). Netikėti nukentėjusiojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė išsamius parodymus, jo parodymai viso proceso metu atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes tarpusavyje nebuvo prieštaringi. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, jog nukentėjusiojo A. R. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo A. R. duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, jokių esminių prieštaravimų nėra. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, A. R., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, visą laiką nurodė tą patį, be to, jo parodymus patvirtino ir kita bylos medžiaga, o tai, kad nukentėjusysis duotose parodymuose įvykio aplinkybes nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis tik tam tikros neesminės aplinkybės, nesudaro pagrindo teismui jo parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus, taip pat nesudaro pagrindo ir jais netikėti, kadangi natūralu, jog praėjus metams po įvykio detaliai atsiminti visas aplinkybes yra sudėtinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistosios D. R. kaltę, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais. Teismas pripažindamas D. R. kalta taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis: įvykio registracijos kortele iš policijos duomenų bazės, iš kurios matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 19 d. 22.29 val. R. J. kvietė policiją adresu (duomenys neskelbtini), kadangi jos brolį rankomis muša sugyventinė t.1, b. l. 21); 2016 m. rugpjūčio 19 d. protokolu pareiškimu A. R. pranešė policijai, kad 2016 m. rugpjūčio 19 d. apie 20 val. jo sugyventinė D. R., būdama neblaivi, sudavė kumščiu ir spyrė koja į įvairias kūno vietas ir su bato kulniuku į kairę ranką, į nugarą ir sudaužė televizorių (t. 1, b. l. 23); Kauno apskrities VPK patrulių rinktinės vyr. patrulio A. S. 2016 m. rugpjūčio 19 d. tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame nurodyta, kad A. R. pranešė, kad sugyventinė D. R. daug kartų trenkė į veidą, dėl ko išmušė dantį ir sukėlė sumušimą. Užfiksuoti smurtą galintys rodyti požymiai – patinimas nosyje bei nuskeltas dantis. Užfiksuota, kad D. R. nieko nepaaiškino, nes buvo per daug neblaivi (t. 1, b. l. 28-31, 32); daiktų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 51-53);Tai, kad nukentėjusiajam A. R. įvykio dieną buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2171/2016(02) (t. 1, b. l. 48), kurioje aprašytas A. R. papasakotas įvykis bei nukentėjusiajam konstatuoti padaryti sužalojimai - poodines kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, dešiniame antakyje, dešiniame žaste, odos nubrozdinimai nosyje, dešiniame žaste, kairiame dilbyje. Nors nuteistoji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ji galėjo suduoti nukentėjusiajam tik vieną kartą, o ne penkis ir, kad ekspertizės išvadoje nurodytus sužalojimus A. R. galėjo patirti kitomis aplinkybėmis, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apeliantės deklaratyvūs teiginiai, kuriais ji siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistosios teiginius. Pažymėtina, jog minėta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2171/2016(02) patvirtina, jog sužalojimai nukentėjusiajam A. R. buvo padaryti ne mažiau septynių trauminių poveikių pasekoje ir jie galėjo būti padaryti 2016 m. rugpjūčio 19 d., ką patvirtino ir nukentėjusysis savo parodymuose. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad specialisto išvada, ją vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais neabejotinai patvirtina, kad D. R. smurtas prieš A. R. tyčia kumščiu suduodant jam ne mažiau penkių smūgių į veido sritį, su bato kulniuku į kairę ranką buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (A. R. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu bei fizinio skausmo sukėlimu), kaip būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Aukštesniojo teismo vertinimu, D. R. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo.

Dėl 2017 m. balandžio 22 d. fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo

Apeliaciniame skunde nuteistoji su jai inkriminuota veika padaryta 2017 m. balandžio 22 d. nesutinka, teigdama, jog tarp jos ir A. R. įvykęs konfliktas, kai jie vakare apsižodžiavo garaže ir ji A. R. gulinčiam galimai perbraukė ranka per veidą, nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo vertinamas kaip nusikaltimas, kadangi tai yra mažareikšmė veika. Teisėjų kolegija su šiais nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog kaltinamosios D. R. kaltė dėl smurtavimo prieš savo sugyventinį A. R. yra įrodyta. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).Kaltinimas D. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo suformuotas dėl to, kad ji panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sugyventinį A. R. t.y. tyčia kumščiu jam vieną kartą sudavė smūgį į veidą ir tokiu būdu mušdama ir smurtaudama nukentėjusiajam A. R. padarė muštinę žaizdelę viršutinėje lūpoje ir gleivinės nubrozdinimą apatinėje lūpoje, ko pasėkoje A. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą. Ir nors D. R. savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teisme pripažino tik iš dalies, teigdama, jog A. R. sudavė ne kumščiu, o su plaštakos išorine dalimi ir tai negali būti vertinama kaip nusikaltimas, tačiau kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog D. R. kaltė dėl smurtavimo prieš savo sugyventinį A. R. yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad nuteistosios parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, D. R. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam kumščiu, teisme kitaip aiškino įvykio aplinkybes, nurodydama, kad sudavė plaštakos išorine dalimi. Kadangi jos parodymai teisme prieštaravo kitiems įrodymams byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis tokiais nuteistosios parodymais ir vertino jos parodymus kaip siekį sušvelninti savo atsakomybę dėl smurtavimo, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas D. R. kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai konstatavo, jog tai, kad D. R. veikė tiesiogine tyčia, matyti iš to, kad smūgį ji sudavė ne bet kur, o būtent į veidą, kas rodo, kad nuteistoji turėjo tikslą smurtauti, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai ir, nors jų nesiekė, bet sąmoningai leido jiems kilti. Tai, kad D. R. sudavė A. R. smūgį į veidą kumščiu, o ne plaštaka, patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis A. R., kuris nurodė, jog 2017 m. balandžio 22 d. jam būnant garaže ir gulint lovoje atėjo D. R., kuri atsinešė alaus ir liepė jam geri, jam atsisakius, ji jam sudavė kumščiu į lūpą. Garaže buvo ir K. Š.. Smūgis buvo stiprus, todėl negalėjo suduoti plaštaka, matė, kad D. R. sudavė kumščiu, nes buvo atsimerkęs. Jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas sužalojimas (t. 1, b. l. 182-184). Tokias pačias aplinkybes jis buvo nurodęs ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. (t. 1 b. l. 66, 67). Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo K. Š. parodymų, kurie teismo posėdžio metu buvo pagarsinti (BK 276 straipsnio 4 d.), liudytojas taip pat patvirtino, kad 2017 m. balandžio 22 d. vakare jam būnant garaže kartu su A. R. atėjo A. R. sugyventinė D. R., kuri prisėdusi prie jų gurkšnojo alų, po to pradėjo kabinėtis prie A. R.. A. R. pasakius, kad ji eitu namo, D. R. supykusi tyčia vieną kartą kumščiu trenkė jam į veido sritį. Po smūgio matė A. R. kruviną lūpą. (t.1, b. l. 74). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neturėtų vertinti liudytojo K. Š. parodymų, kaip tinkamo D. R. kaltės įrodymo, kadangi jis su A. R. nuolat kartu girtaudavo, A. R. jį nuolat vaišindavo alkoholiu bei cigaretėmis, todėl pastarasis galėjo liudyti tai, ką jo prašė sakyti nukentėjusysis, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas K. Š. dėl kokių tai priežasčių siektų melagingai apkalbėti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą D. R., be to, jis parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t., b. l. 73). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas liudytojo K. Š. parodymų nelaikė kaip vienų iš esminių D. R. kaltę pagrindžiančių įrodymų, o juos vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas ir jam padaryti sužalojimai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1099/2017(02) (1 t., b. l. 50), kurioje aprašytas A. R. papasakotas įvykis bei nukentėjusiajam konstatuota muštinė žaizdelė viršutinėje lūpoje ir gleivinės nubrozdinimas apatinėje lūpoje. Analogiškas sužalojimas A. R. užfiksuotas ir tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 40-43). Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančia įrodymų visumą, remdamasis vidiniu nešališku įsitikinimu pagrįstai konstatavo, jog D. R. kaltė dėl smurtavimo prieš savo sugyventinį A. R. yra įrodyta ir jos nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo pasisakyta, dėl nuteistosios prašymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo. D. R. manymu, nei viena iš padarytų veikų dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo taip pat gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017). Kartu pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. R. nukentėjusiajam A. R. 2016 m. rugpjūčio 19 d. tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą t. y. tyčia kumščiu sudavė jam ne mažiau penkių smūgių į veido sritį, su bato kulniuku sudavė į kairę ranką, tokiu būdu mušdama ir smurtaudama nukentėjusiajam padarė poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, dešiniame antakyje, dešiniame žaste, odos nubrozdinimus nosyje, dešiniame žaste, kairiame dilbyje. Be to, 2017 m. balandžio 22 d. D. R. panaudodama fizinį smurtą prieš savo šeimos narį A. R. – tyčia kumščiu jam vieną kartą sudavė smūgį į veidą ir tokiu būdu mušdama ir smurtaudama nukentėjusiajam padarė muštinę žaizdelę viršutinėje lūpoje ir gleivinės nubrozdinimą apatinėje lūpoje, ko pasėkoje A. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą. Apie patirtą fizinį skausmą patvirtino ir pats nukentėjusysis apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Svarbu pažymėti, kad šiuo atveju, buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Nuteistosios D. R. nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis pats buvo konflikto iniciatorius, įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, kad su nukentėjusiuoju susitaikė ir jai jis atleido, savaime nelemia padarytų veikų mažesnio pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu D. R. padarytas nusikalstamas veikas pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinamos BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstamos tik formaliai atitinkančiios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas ir vertinamos kaip mažareikšmės. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atleisti D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios D. R. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jos kaltės padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos). Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistosios D. R. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis nuteistojo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.