- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-31
- Bylos Nr.
- 2A-296-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01244-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- UAB „Grinda“
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Grinda“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ 626,86 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. kovo 5 d. Zarasų gt. Vilniuje automobiliui SUBARU LEGACY, valstyb. Nr. CFO746 įvažiavus į ~ 10 cm gylio duobę buvo sugadinti šio automobilio dešinės pusės ratai. Automobilis įvykio metu buvo draustas, todėl ieškovas dėl šio įvykio automobilio savininkui išmokėjo 626,86 Eur. Kadangi gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, priežiūra pagal teisės aktus buvo pavesta Vilniaus miesto savivaldybei, o ši savo funkcijų dalį sutartimi perdavė UAB „Grinda“, šie subjektai, ieškovo nuomone, atsako solidariai. Ieškovo teigimu, eismo įvykis įvyko tamsiu metu, įvykio vietoje buvo kelios duobės ir tai dar labiau apsunkino vairuotojo galimybę išvengti kliūties, todėl darytina išvada, jog būtent atsakovų neveikimas ir gatvės nepriežiūra lėmė žalos atsiradimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Grinda“ 626,86 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir 20,85 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu atmetė. Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra tinkama atsakovė nagrinėjamoje byloje, nes pagal CK 6.266 straipsnį civilinė atsakomybė taikoma ne tik nekilnojamojo daikto valdytojui, valdančiam daiktą valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, pagrindu, bet ir faktiniam valdytojui, kuriam daikto valdymas, kaip nuosavybės teisės elementas, perduotas pagal sutartį. Atsižvelgęs į tai, kad pagal atsakovių sudarytą 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartį gatvės savininkė pavedė atsakovei UAB „Grinda“ atlikti gatvės dangos remontą ir priežiūrą, teismas pripažino atsakovę UAB „Grinda“ gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog yra pagrįstas draudimo išmokos dydis, taip pat laikė neįrodytu argumentus, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Konstatavo, kad ginčo eismo įvykio metu padarytiems automobilio apgadinimams pašalinti pagrįstas išlaidų dydis yra įrodytas, draudimo išmoka 626,86 Eur sumoje išmokėta pagrįstai, todėl sprendė, kad UAB „Grinda“ privalo šias išlaidas atlyginti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Grinda“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Dėl UAB „Grinda“ atsakomybės. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad UAB „Grinda“ yra Vilniaus miesto gatvių valdytoja. 2011 m. sausio 25 d. Darbų atlikimo sutarties pagrindu atsirandančios prievolės nėra tokios apimties, kad UAB „Grinda“ galėtų būti laikoma šios sutarties dalyko (gatvių ir kelių) valdytoja, savarankiškai atsakinga už šių statinių sukeltą žalą tretiesiems asmenims, tuo labiau, kad tokių atsakomybės ribų tarp šalių sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad vien ta aplinkybė, kad konkrečiu momentu konkrečioje vietoje (gatvėje) galimai egzistavo kelio trūkumas (duobė), nesudaro pagrindo UAB „Grinda“ civilinei atsakomybei kilti, kadangi iš bendrovės negalima objektyviai reikalauti, kad ji kiekvienu momentu žinotų apie kiekvieną savaiminį kelio defektą ir tokius trūkumus laiku (iki atsirandant žalai) pašalintų. Be to, vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo nuostatomis (13.6., 42 p.), kelius prižiūrintys asmenys gali būti laikomi atsakingais už sukeltą žalą tik tokiais atvejais, kai apie kelyje esančią kliūtį sužino iš anksto iš eismo dalyvių ar kitų asmenų ir, nesiimdami jokių veiksmų, taip pažeidžia Aprašo nuostatas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-108/2013, kadangi pastarojoje kasacinis teismas pripažino UAB „Grinda“ kelio valdytoja 2007 m. birželio 22 d. sutarties pagrindu. Teismas padarė neteisingą prielaidą, kad 2007 m. birželio 22 d. ir 2011 m. sausio 25 d. sutartys yra analogiškos. Be to, visi darbai atliekami tik gavus užsakovo, tai yra Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą, todėl ši sutartis negali būti laikoma valdymo perdavimo sutartimi, nes UAB „Grinda“ savo nuožiūra neturi teisės daryti fizinio poveikio Vilniaus miesto gatvėms, kadangi ribojama Savivaldybės nurodymais. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A502-1480/2014; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1554/2014) buvo detaliai išaiškinta aktuali 2011 m. sausio 25 d. sutartis ir aiškiai nurodyta, kad žalą privalo atlyginti kelio savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.
2. Dėl automobilio vairuotojo kaltės. Teismas tinkamai neįvertino visų aplinkybių ir neatsižvelgė į automobilio vairuotojui, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, keliamus atidumo ir rūpestingumo standartus bei paties vairuotojo neatsargumą, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Administracinės atsakomybės nebuvimas savaime nereiškia, kad pašalinama ir civilinė atsakomybė (šiuo atveju kaltės už atsiradusią žalą dalis, tenkanti pačiam vairuotojui). Teismas neįvertino to, kad tiek teisės aktai, tiek teisminė praktika nustato vairuotojo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, stebėti kelio dangą ir vengti kelyje esančių kliūčių, galinčių sukelti pavojų tiek vairuotojui, tiek aplinkiniams, bei važiuoti tokiu greičiu, kad tokias kliūtis galėtų saugiai apvažiuoti arba prieš jas sustoti. Automobilio vairuotojas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą bei, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įvertinti, ar kelyje nėra kliūčių, todėl atsakovas yra atleistinas nuo civilinės atsakomybės remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi. Kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, per visą KASKO draudimo laikotarpį automobilis SUBARU, valstyb. Nr. CFO746 buvo apgadintas tik kelis kartus ir šios aplinkybės įrodo vairuotojo drausmingumą. Su šias teismo argumentais nesutinka, nes apgadintas automobilis priklausė ne jį vairavusiam V. K., o jo žmonai A. K., todėl tik iš dalies galima spręsti apie A. K. kaip vairuotojos drausmingumą. Kita vertus, negalima spręsti apie vairuotojo drausmingumą remiantis vieno automobilio draudiminių įvykių istorija, kadangi vairuotojai dažnai vairuoja ne tik savo transporto priemones, bet ir svetimas. Tvirtina, kad vairuotojas buvo neapdairus, nepakankamai rūpestingas ir atidus, bei galimai nesilaikė saugaus greičio, teismas nevertino ir to, kad ir atsakovas negali objektyviai numatyti kiekvienos savaime atsivėrusios duobės.
3. Dėl žalos dydžio. Nagrinėjamu atveju apskritai negalima tiksliai nustatyti, ar visi automobilio sugadinimai atsirado tik įvažiavus į konkrečią duobę. Pateiktos sąskaitos patvirtina tik remonto faktą, tačiau nėra nei vieno įrodymo, jog šis remontas yra ne eilinis remontas, o būtent ieškovo nurodomo autoįvykio pasekmė. Be to, kartu su ieškiniu nebuvo pateiktas nė vienas tiesioginis įrodymas, patvirtinantis atsakovo neteisėtus veiksmus, atsakovai nebuvo kviečiami į eismo įvykio vietos apžiūrą, nors ieškovas tai galėjo atlikti. Policijos pareigūnų užfiksuotos aplinkybės protokole nėra pakankamas ir tinkamas įrodymas žalos padarymo ir neteisėtų veiksmų aplinkybei konstatuoti, kadangi tai yra tik pagal žalą patyrusio asmens subjektyvų liudijimą užrašyti parodymai post factum, kurie turi abejotiną įrodinėjamą vertę dėl žalą patyrusio asmens suinteresuotumo šios žalos atlyginimo klausimu. Kita vertus, administracinės bylos teisena buvo nutraukta, t. y. policija nekonstatavo ir atsakovo kaltės dėl eismo įvykio.
4. Dėl žalos sumažinimo. Ieškovui atlygintina žala turėtų būti mažinama CK 6.259 ir 6.828 straipsnių pagrindu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, net ir tais atvejais, kai transporto priemonės įvažiuoja į vandeniu aplietas duobes, teismas, vertindamas eismo įvykio metu patirtą žalą, atsižvelgia į didelį vairuotojo neatsargumą ir atitinkamai sumažina priteistinos žalos dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti atsakovo apeliacinio skundo dalį dėl tinkamo atsakovo, o dėl kitų apeliacinio skundo argumentų spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes, teisės aktų reikalavimus, teismų praktiką. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Dėl UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad atsakomybė už nagrinėjamo įvykio metu kilusią žalą kyla būtent apeliantui. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir laikosi pozicijos, jog žalos padarymo metu kelio, esančio Zarasų gt. Vilniuje, valdymas buvo perduotas apeliantui. Apeliantas taip ir nenurodė, kurias 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutarties nuostatas teismas aiškino netinkamai, o savo poziciją iš esmės grindžia tik deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais, kad sutartis neįpareigojo apelianto prižiūrėti kelio dangos. Sutarties 1.1 punktu apeliantas įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą - sutartyje vadinamais „darbais“, iš 2011-01-25 d. Sutarties perkamos remonto paslaugos suprantamos kaip nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą. Sutarties analizė leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog apeliantas prisiėmė prievolę vykdyti nuolatinę gatvių ir kiemų dangos priežiūrą, t.y. stebėseną, siekiant laiku nustatyti pavojų eismui keliančias kliūtis ir jas nedelsiant pašalinti. Priešingai nei teigia apeliantas, pagal Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 punktą, kelius prižiūrintys asmenys atsakingi ne tik tuomet, kai pažeidžia aprašo reikalavimus, tačiau ir tuomet, kai nesiima reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. byloje Nr. 3K-3-108/2013 buvo vertinama ne ta pati sutartis, savaime dar nereiškia, kad teismas netinkamai pasirėmė kasacinio teismo nutartimi, juo labiau, kad teismas pats savarankiškai vertino sutartį. Nustatant faktinį kelio valdytoją turi būti vadovaujamasi bendrosios kompetencijos teismų suformuota praktika, o pastarieji tokio pobūdžio bylas sprendžia visiškai priešingai, nei tai darė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apelianto nurodytose bylose. Be to, analogiškos bylos labai dažnai baigiamos patvirtinant taikos sutartį tarp ieškovo (draudimo kompanijos) ir gatvių valdytojo UAB „Grinda“, taigi apeliantas taip pat laikosi principo, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ pasirašytą darbų atlikimo sutartį UAB „Grinda“ yra laikytina tinkamu atsakovu byloje.
2. Dėl automobilio vairuotojo kaltės. Vilniaus miesto savivaldybės administracija iš esmės sutinka su apelianto pozicija vairuotojo kaltės klausimu. Mano, kad kiekvienu atveju, kai sprendžiamas ginčas dėl vairuotojo kaltės tokiose bylose, turi būti remiamasi KET 134 punktu, t.y. teismas turi nustatyti aplinkybę, ar vairuotojas galėjo pastebėti kliūtį ir aplinkybę ar vairuotojas turėjo galimybę išvengti kliūties arba sumažinti eismo įvykio pasekmes. Pagrįstai galima teigti, kad kiti vairuotojai ar jų dauguma sugebėjo apvažiuoti duobę Zarasų gt., Vilniuje, tuo tarpu nagrinėjamu atveju automobilio vairuotojas to nepadarė, kas tik dar labiau pagrindžia poziciją, kad automobilio sugadinimus galėjo lemti ir pačios vairuotojos neatsargūs manevrai kelyje. Teismas nevertino ne tik to, kad įvykus eismo įvykiui į eismo įvykio vietą nebuvo kviečiami nei atsakovo, nei apelianto atstovai, tačiau ir to, kad pats draudikas galimai neatliko savo pareigų apžiūrėti eismo įvykio vietą ir surinkti kitus įrodymus, paneigiančius arba patvirtinančius vairuotojo kaltę. Taigi teismo teiginys, kad būtent atsakovai turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius vairuotojo neatidumą, yra nepagrįstas ir nelogiškas, juo labiau, kad ieškovas į teismą kreipėsi praėjus trejiems metams nuo eismo įvykio. Atsižvelgiant į tai, remtis vien ieškovo pateiktais duomenimis ir ignoruoti pagrįstas atsakovų abejones dėl žalos dydžio pagrįstumo, nebuvo teisinga.
3. Dėl žalos dydžio bei jo sumažinimo.
Sutinka su apelianto pozicija, jog neįmanoma nustatyti ar visi sugadinimai atsirado tik įvažiavus į konkrečią duobę Zarasų gt. Vilniuje, o žalos dydį privalo įrodyti ieškovas. Mano, jog teismas netinkamai ištyrė bylos įrodymus, byloje pateiktos automobilio sugadintų dalių nuotraukos be datos - neaišku kada jos darytos ir jose matomi automobilio sugadinimai negali būti vienareikšmiškai siejami su ginčo eismo įvykiu, iš nuotraukų nesimato jokie žymesni ratlankių įtrūkimai. Kyla abejonė kodėl lyginant ratlankius neabejotinai turėjo būti keičiami ir guoliai. Teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu kitoms keičiamoms dalims buvo pritaikytas būtent 13 proc. nusidėvėjimo rodiklis, o ne 20 proc., kaip buvo pritaikyta keičiamoms padangoms. Nustačius, kad eismo įvykį galėjo lemti ir didelis vairuotojo neatsargumas, apelianto prašymas sumažinti žalą galėtų būti laikomas pagrįstu.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Nurodo, jog teismas tinkamai vertino įrodymus bei teisingai nustatė, kad atsakomybė už kelio būklę bei padarytą žalą kyla būtent apeliantui ir kad jis turi atlyginti visą eismo įvykio metu padarytą žalą. Dėl vairuotojo kaltės pažymėjo, kad 2011-03-05 eismo įvykį sąlygojo ne vairuotojo neatsargumas, bet netinkama kelių būklė - kelyje buvo ne viena duobė, o daug duobių, vairuotojas siekdamas išvengti duobių įvažiavo į kitą duobę. Kituose eismo įvykiuose automobilis nedalyvavo. Šioje byloje atsakovai neįrodė vairuotojo kaltės bei nebuvo paneigta administracinėje byloje nustatyta aplinkybė, kad vairuotojas nėra kaltas dėl eismo įvykio. Pažymėjo, kad ieškovas automobilį apžiūrėjo iš karto po eismo įvykio, automobilio apgadinimai nurodyti automobilio techninės apžiūros protokole, buvo padarytos sugadintų dalių nuotraukos, atlikta automobilio važiuoklės patikra. Dėl kiekvienos automobilio dalies sugadinimo ieškovas pateikė įrodymus ir paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Automobilio važiuoklės sugadinimai buvo susiję ir yra padaryti vieno įvykio metu. Eismo įvykio metu automobilis buvo 4 metų senumo, todėl vadovaujantis LR Susisiekimo ministro ir LR Finansų ministro 2000 04 17 d. Nr. 120/2000 m. 04 14 d. Nr. 101 įsakymu Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo 4 m. automobilio senumo dalims, kai automobilio variklio darbo tūris yra nuo 1000 iki 2000 kubinių centimetrų, taikomas 13 proc. dydžio nusidėvėjimas. Padangų nusidėvėjimas skaičiuojamas atsižvelgiant ne į automobilio amžių, o į padangos protektoriaus nusidėvėjimo laipsnį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tinkamo atsakomybės subjekto žalos, padarytos dėl statinio (kelio) trūkumo, atlyginimo atveju, taip pat jo civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindų sumažinti žalą.
Dėl tinkamo atsakovo byloje
Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakomybės už statinį subjektas yra ne tik statinio savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; kt.). Kasacinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, suformulavo šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo taisyklę: taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina.
Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 25 d. Darbų atlikimo sutartimi UAB „Grinda“ (sutartyje įvardijama rangove) įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija (sutartyje įvardijama užsakove) įsipareigojo už nurodytus darbus sumokėti sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.1 punktas). Sutartyje nustatyta, kad darbai atliekami pagal užsakovės pateiktą rangovei užsakymą ir jame nurodytus kiekius bei darbų atlikimo terminus (Sutarties 2.3 punktas). Analizuodamas šią sutartį kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016 išaiškino, kad sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad nurodytos gatvės perduodamos UAB „Grinda“ savarankiškai valdyti, priešingai – pirmiau nurodytuose sutarties punktuose kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimą, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos rangovė atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą, būtent jai sprendžiant dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų, t. y. rangovė veikia tik pagal užsakovės nurodymus. Kasacinio teismo vertinimu, šios sutarties nuostatos patvirtina, kad statinio valdymas rangovei neperėjo, todėl UAB „Grinda“ nėra sutartyje nurodytų gatvių valdytoja ir dėl šių gatvių konstrukcinių trūkumų kilusios žalos CK 6.266 straipsnio pagrindu atsako jų savininkė savivaldybė. Taikant pirmiau nurodytą valdytojo kriterijų, kad sudaryta sutartimi kitam asmeniui turi būti perduota statinio, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, o ne tik techninės priežiūros teisė, aplinkybė, kad rangovas veikia pagal užsakovo nurodymus, įrodo, kad statinio valdymas rangovui neperėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).
Taigi naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad už žalą, kilusią dėl gatvės konstrukcinių trūkumų, CK 6.266 straipsnio pagrindu yra atsakinga savivaldybė, ir UAB „Grinda“ solidarioji prievolė atlyginti žalą kartu su savivaldybe materialiosios teisės normos (CK 6.266 straipsnio) pagrindu nekonstatuotina. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija pripažįsta tinkamais apelianto skundo argumentus, kad atsakovas UAB „Grinda“ nėra tinkamas atsakovas byloje.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.266 straipsnį
Remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Aiškindamas aptariamos normos reglamentavimą kasacinis teismas konstatavo, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015).
Statinio savininkas (valdytojas), siekdamas atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį netaikymo, turi įrodyti CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens didelė tyčia ar didelis neatsargumas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K- 3-80-611/2016; 2014 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).
Atsakovas UAB „Grinda“ apeliaciniame skunde tvirtino, kad dėl eismo įvykio (taigi ir dėl atsiradusios žalos) kaltas automobilio vairuotojas. Atsakovo teigimu, tai, kad įvyko eismo įvykis, būtent ir patvirtina, kad vairuotojas buvo nerūpestingas, nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą bei atsižvelgiant į visas aplinkybes įvertinti ar kelyje nėra kliūčių, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad kiti vairuotojai (ar bent jų dauguma) sugebėjo apvažiuoti duobę Zarasų gt., Vilniuje, o nagrinėjamu atveju automobilio vairuotojas to nepadarė, kas, savivaldybės nuomone, dar labiau pagrindžia poziciją, kad automobilio sugadinimus galėjo lemti ir pačios vairuotojos neatsargūs manevrai kelyje.
Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, eismui pavojingas kelio ruožas nebuvo pažymėtas įspėjamaisiais ženklais. Iš tarnybinio pranešimo apie eismo įvykį konstatuota, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu, apsiniaukus. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena vairuotojo atžvilgiu buvo nutraukta, nenustačius vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, Kelių eismo taisyklių pažeidimo nekonstatuota. Taigi, priešingai nei tvirtina atsakovai, vien eismo įvykio faktas neįrodo vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, juo labiau vairuotojo tyčios ar didelio neatsargumo, kas yra reikšminga pagal CK 6.266 straipsnį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad abu atsakovai vairuotojo kaltę grindžia iš esmės tik prielaidomis, kad vairuotojas buvo neatidus, pasirinko nesaugų greitį, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Aplinkybė, kad tokių aplinkybių įrodinėjimas atsakovams galimai buvo apsunkintas, taip pat nėra pagrindas atleisti juos (šiuo konkrečiu atveju, savivaldybę) nuo šios pareigos vykdymo, nes pagal įstatymą būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę.
Abu atsakovai taip pat kėlė abejones dėl byloje nustatyto žalos dydžio pagrįstumo; anot UAB „Grinda“, nagrinėjamu atveju negalima tiksliai nustatyti, ar visi automobilio sugadinimai atsirado įvažiavus į konkrečią duobę. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip jau ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu; taigi pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Nagrinėjamu atveju žalos dydis nustatytas remiantis draudiko atlikto tyrimo duomenimis bei atliktais paskaičiavimais. Duomenų, kad draudikas netinkamai atliko savo pareigas, tirdamas draudžiamąjį įvykį, ar kad buvo suinteresuotas nepagrįstai didelės draudimo išmokos išmokėjimu, byloje nėra, todėl abejoti jo pateiktais įrodymais, remiantis vien tuo, kad kita šalis nedalyvavo juos renkant ar su jais nesutinka, teismas neturi pagrindo.
Teismas taip pat atmeta Vilniaus miesto savivaldybės argumentus dėl, jos teigimu, netinkamai įvertinto automobilių detalių nusidėvėjimo bei tai, kad automobilio sugadinimai vienareikšmiškai negali būti siejami su kilusiu eismo įvykiu. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą pagrįstai konstatavo, kad automobilio dalių ir atliktų remonto darbų pobūdis yra susijęs priežastiniu ryšiu su sugadinimais, kurie atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę Zarasų gt., Vilnius, o nusidėvėjimas automobilio dalims pagrįstai paskaičiuotas pagal galiojančius teisės aktus (LR Susisiekimo ministro ir LR Finansų ministro 2000 04 17 d. Nr. 120/2000 m. 04 14 d. Nr. 101 Įsakymas „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“).
Dėl procesinės bylos baigties
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 626,86 Eur žalos atlyginimo; ieškinys atsakovui UAB „Grinda“ atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovų 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, kad savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti šešių procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2014; 2014 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2014; kt.), ieškovo prašymas dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovui iš šio atsakovo 5 proc. metinių palūkanų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo ieškinys atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei patenkintas, todėl ieškovui iš atsakovo priteisiama 20,85 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2, 5 d.). Ieškinys atsakovui UAB „Grinda“ atmestas, todėl šiam atsakovui iš ieškovo priteisiama 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti – priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 626,86 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 626,86 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20,85 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškinį atsakovui UAB „Grinda“ atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834), iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061), 626,86 Eur žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų metinių palūkanų už priteistą 626,86 Eur sumą nuo 2014 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20,85 Eur žyminio mokesčio.
Ieškinį atsakovui UAB „Grinda“ (juridinio asmens kodas 120153047) atmesti“. “
Priteisti atsakovui UAB „Grinda“ iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.