Kauno apygardos teismo sprendimas

2017-10-19 · Civilinė byla Nr. 2A-254-436/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-19
Bylos Nr.
2A-254-436/2017
Teisminio proceso Nr.
2-20-3-00609-2016-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
A. K.
Atsakovas
Ž. M.
Kategorijos
  • 2.6.29.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-254-436/2017Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00609-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1.; 2.6.4.; 3.3.1.18.2. (S)
Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Mindaugo Šimonio, sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei, Ievai Gegieckaitei, dalyvaujant ieškovei A. K. ir jos atstovui advokatui A. K., atsakovei Ž. M. ir jos atstovei advokatei K. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ž. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-823-548/2016 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei Ž. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, ar tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai paskolos teisiniai santykiai ir, ar atsakovė turi prievolę atsiskaityti su ieškove.Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Ž. M. 2 316,96 Eur skolos, 69,51 Eur žyminio mokesčio, 5 proc. metinių palūkanų už praleistą atsiskaityti terminą bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 2010 m. rugpjūčio 24 d. pasiskolino iš jos 2 316,96 Eur (8 000 Lt) ir įsipareigojo skolą grąžinti iki 2011 m. gegužės 1 d. Paskola įforminta skolos rašteliu ir iki šiol nėra grąžinta. Atsakovė Ž. M. atsiliepimu į ieškinį su reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovę ir ją siejo darbiniai santykiai – atsakovė dirbo ieškovės sutuoktinio įkurtoje parduotuvėje. Negalinti paaiškinti kaip atsirado skolos raštelis, niekada su ieškove dėl pinigų skolinimosi nesitarė, jokių pinigų iš ieškovės nesiskolino, todėl nėra jai skolinga. Teismo posėdžio metu ieškovė A. K. ir jos atstovas advokatas A. K. ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovė dirbo atsakovės sutuoktinio įsteigtos UAB „Aurisa” parduotuvės pardavėja. Maždaug 2 mėnesiai prieš sutarties pasirašymą, atsakovei perdavus pamainą kitai pardavėjai, kasoje buvo nustatytas 8 000 Lt trūkumas (nerasta prekių nurodytai sumai). Ieškovė sutiko padengti už atsakovę skolą dėl prekių trūkumo, o atsakovė sutiko ieškovei ją grąžinti, todėl pasirašė sutartį. Ieškovė pati skolą bendrovei grąžino dalimis. Teismo posėdžio metu atsakovė Ž. M. ir jos atstovė advokatė K. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Papildomai nurodė, kad pamainos parduotuvėje keisdavosi kas mėnesį, jokie prekių priėmimo – perdavimo aktai nebuvo surašomi, viskas buvo rašoma į sąsiuvinį, kuris neišsaugotas. Tuo metu buvo atvejis, kai neveikė šaldytuvai, todėl mėsa ir ledai sugedo. Dalį šių prekių vertės atsakovė kompensavo, o dalies ne. Taip pat suklydo dirbdama su kasos aparatu, sutartį pasirašė, nes manė, kad tai formalumas ir buhalterė ištaisys neatitikimus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėKaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš Ž. M. 2 316,19 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-04-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 69,51 Eur žyminio mokesčio, 60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovės A. K. naudai. Teismas taip pat iš atsakovės priteisė 3,20 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Teismas nurodė, kad atsakovė nenuginčijo su ieškove sudarytos sutarties. Priešingai, byloje buvo nustatytos aplinkybės, jog sutartis buvo sudaryta siekiant padengti atsakovės darbo metu atsiradusį prekių trūkumą, o tai patvirtina ne tik sutarties realumą, bet ir jos sudarymo faktą. Atsakovė savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina skola ir palūkanos.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentaiAtsakovė Ž. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, iš kurių akivaizdu, kad: Atsakovė jokios paskolos negavo, duomenų apie tai, kad atsakovės darbovietėje buvo nustatytas kažkoks prekių trūkumas, nebuvo pateikta. Taip pat nebuvo įrodyta, kad tą trūkumą ieškovė padengė. Tarp šalių susiklostė Darbo kodekso, o ne Civilinio kodekso reguliuojami teisiniai santykiai.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. K. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, jog sutinka, kad ginčas kilo iš darbo teisinių santykių, tačiau šalims pasirašius paskolos sutartį šie santykiai transformavosi į civilinius prievolinius. Ieškovės manymu ji neturi pareigos pagrįsti prekių trūkumo, o paskolos dydžiui ir egzistavimui byloje įrodymų pakanka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 21 d. dirbo pardavėja UAB „Aurisa“ (b. l. 44). Su atsakove 2010 m. sausio 22 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (b. l. 45). Ieškovė, aiškindama 2010 m. rugpjūčio 24 d. sutarties, iš kurios kildina skolą, sudarymo aplinkybes, nurodė, kad atsakovei einant pardavėjos pareigas UAB „Aurisa“ parduotuvėje, buvo nustatytas 8 000 Lt trūkumas. Trūkumas nustatytas atsakovei perduodant pamainą kitai pardavėjai. Pamainos perdavime dalyvavusi ieškovė pasisiūlė už atsakovę sumokėti UAB „Aurisa“ trūkumo sumą – 8 000 Lt. Atsakovė su tuo sutiko, todėl šalys pasirašė sutartį, jog atsakovė pasiskolino iš ieškovės 8 000 Lt. Ieškovė nurodė, jog nurodytą pinigų sumą UAB „Aurisa“ sumokėjo dalimis, tačiau vėliau, vykdydama teismo įpareigojimą pateikė 2011 m. gruodžio 28 d. kasos pajamų orderį dėl skolos grąžinimo už Ž. M. į UAB „Aurisa“ kasą, kuris patvirtina, kad pinigai buvo sumokėti ne dalimis, kaip teigė ieškovė, tačiau iš karto visa 8 000 Lt suma (b. l. 88). Ieškovė papildomai nurodė, kad prekių priėmimas – perdavimas buvo vykdomas pardavėjų iniciatyva dėl nepasitikėjimo viena kita, priėmimo – perdavimo aktai nėra išsaugoti, nes atsakovė yra pasirašiusi skolos grąžinimo raštą dėl susidariusio trūkumo (b. l. 87). Teismo posėdžio metu tiek atsakovė, tiek apklaustos liudytojos patvirtino, kad prekių priėmimas – perdavimas nebuvo įforminamas aktais, viskas buvo skaičiuojama ir rašoma sąsiuvinyje, kuris nėra išsaugotas. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus nurodydamas, kad atsakovė nepaneigė paskolos sudarymo fakto ir neįrodė, kad skolą grąžino. Atsakovė, teikdama apeliacinį skundą, su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nes mano, kad elgėsi teisėtai, jokia paskola jai suteikta nebuvo, už jokius parduotuvės trūkumus nėra atsakinga. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog ji buvo atleista išmokant kompensaciją. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad jis iš esmės grindžiamas dviem aplinkybių grupėmis: 1) teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes (CPK 185 straipsnis); 2) teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl nurodytų argumentų pagrįstumo.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Kaip nustatyta, ieškinio reikalavimai grindžiami 2010 m. rugpjūčio 24 d. sutartimi, kuria atsakovė iš ieškovės pasiskolino 8 000 Lt (šiuo metu atitinkamai 2 316,96 Eur), skolos grąžinimo terminas – 2011 m. gegužės 1 d. Pažymėtina, kad paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Kai šalis sieja paskolos sutartis, kuri pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, ji laikoma nesudaryta (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013). Įvertinus ieškovės ir atsakovės išdėstytus paaiškinimus matyti, kad tarp šalių nekyla ginčas, jog paskolos sutartis, kaip tokia, tarp šalių nebuvo sudaryta. Ir nors šalių dėstomos pozicijos dėl sutarties sudarymo aplinkybių skiriasi: ieškovė teigė, kad sutartį surašė ji, o ją pasirašė ir prierašą „Savo noru niekieno neverčiama“ parašė atsakovė; tuo metu atsakovė nurodė, jog prierašą parašė ir pasirašė tuščiame lape, – neginčytinai nustatyta, kad 8 000 Lt atsakovei pagal nurodytą paskolos sutartį nebuvo perduoti (žr. teismo sprendimo 11 p.). Įvertinus paskolos teisinių santykių reguliavimą ir teismų praktikos išaiškinimus (žr. teismo sprendimo 14 p.), laikytina, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Tačiau, kaip nustatyta byloje, sutartis buvo sudaryta siekiant padengti, ieškovės teigimu, atsakovės padarytus nuostolius, šiai dirbant UAB „Aurisa“ parduotuvėje. Ir nors ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės skolą pagal tarp šalių pasirašytą paskolos sutartį, bylos nagrinėjimo metu jos pozicija kito. Proceso metu aiškinantis faktines tarp šalių susiklosčiusių santykių aplinkybes, savo reikalavimą ieškovė pradėjo grįsti ir CK 6.50 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, CK 6.50 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), tačiau civilines teises įstatymų nustatyta tvarka ginantis teismas veikia neviršydamas savo kompetencijos ir tik CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Taigi, kokiu nurodytoje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka pats ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Tačiau teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius turi teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011), kurio nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).Nagrinėjamu atveju kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visetą. Kaip įrodinėja ieškovė, ji už atsakovę padengė įsiskolinimą (nuostolius dėl prekių trūkumų) UAB „Aurisa“, dėl to sudarė susitarimą dėl paskolos grąžinimo. Šias aplinkybes ieškovė įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais ir kasos pajamų orderiu serija RK Nr. 3054, kuriuo 2011 m. gruodžio 28 d. į UAB „Aurisa“ kasą buvo įmokėta 8 000 Lt bei 2011-10-01 – 2014-12-31 laikotarpio kasos knyga, patvirtinančia kasos pajamų orderio įtraukimą į bendrovės buhalterinę apskaitą. Vadovaujantis CK 6.50 straipsniu, kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, tačiau skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) tokiu atveju nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia teismui daryti neabejotinos išvados apie tai, kad atsakovės darbo UAB „Aurisa“ parduotuvėje metu buvo nustatyti trūkumai ir dėl to atsirado nuostoliai, kaip negalima nustatyti ir tokių nuostolių, jei jie buvo padaryti, dydžio. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų nei apie parduotuvėje ginčo laikotarpiu atliktus prekių priėmimus –perdavimus, nei apie susidariusį trūkumą (aktai, žurnalai ar pan.). Vieninteliai ieškovės argumentus pagrindžiantys įrodymai yra 2011 m. gruodžio 28 d. kasos pajamų orderis ir kasos knyga (už 2011 m. gruodžio 21-31 d. laikotarpį), tačiau jie tik patvirtina 8 000 Lt sumos įmokėjimo į kasą faktą, tačiau nepatvirtina 2010 m. rugpjūčio 24 d. sutartimi konstatuoto įsiskolinimo pagrindo. Todėl konstatuotina, kad ieškovė negali pagrįsti žalos padarymo fakto ir dydžio jokiais tiesioginiais įrodymais, o tik teigia, jog 8 000 Lt įsiskolinimas susidarė dėl prekių trūkumo parduotuvėje atsakovės darbo metu. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y., kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad ieškovės teiginiai apie tai, jog atsakovė yra skolinga 8 000 Lt ieškovei, nes ši už atsakovę atsiskaitė su UAB „Aurisa“, nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės teiginiai, jog nuostolių ji nepadarė yra mažiau tikėtini, nei ieškovės teiginiai, esą nuostoliai padaryti buvo. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).Kaip jau nurodyta sprendimo 19-20 punktuose, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių ieškovei paskolinant 8 000 Eur (2 316,96 Eur) atsakovei, padarė remdamasis vien netiesioginiais įrodymais. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškinio reikalavimo pagrindimas tik netiesioginiais įrodymais, kurie neabejotinai nepatvirtina byloje įrodinėtinų aplinkybių, taip pat nenurodant kitų su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurių visetas leistų teismui daryti išvadas apie įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, sudaro prielaidas teismui tokių įrodymų visumą įvertinti kaip nepakankamą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus įrodymus kaip pakankamus skolos egzistavimui tarp ieškovės ir atsakovės pagrįsti, nesivadovavo kasacinio teismo suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė nepagrįstą teismo sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti. Įvertinusi aptartus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad ieškovė pagrindė savo reikalavimą, nes įvertinus įrodymų visetą ir nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas daryti išvadas, jog: 1) tarp šalių paskolos prievoliniai teisiniai santykiai nesusiklostė; 2) pripažinti, kad atsakovė turi atsiskaityti su ieškove kitais pagrindais, byloje nepakanka duomenų. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, netinkamai taikė kasacinio teismo suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to nepagrįstai patenkino ieškinį.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkinamas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Priėmus naują teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme atsakovė patyrė 100 Eur atstovavimo išlaidų, o apeliacinės instancijos teisme 69,77 Eur žyminio mokesčio išlaidų paduodant apeliacinį skundą, valstybė patyrė 144,01 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą visiškai ir atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje – ieškinį atmesti, iš ieškovės atsakovei priteistinos 100 Eur atstovavimo išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, taip pat sumokėtas 69,77 Eur žyminis mokestis (CPK 79, 80 straipsniai), iš ieškovės taip pat priteistinos 8,80 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro 144,01 Eur (CPK 96 straipsnis, 99 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Ž. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) atstovavimo išlaidų ir 69,77 Eur (šešiasdešimt devynis eurus, 77 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8,80 Eur (aštuonis eurus, 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 144,01 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus, 1 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank”, AB, įmokos kodas –5630.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Diana LabokaitėArūnas RudzinskasMindaugas Šimonis