- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-605-211/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00284-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnatė, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- V. V.
- Advokatai
- Saulius Juzukonis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį šios bausmės laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas už tai, kad vengė išlaikyti vaikus, o būtent jis, būdamas įpareigotas pagal 2018 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-483-450/2018 mokėti savo nepilnamečiams vaikams K. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir G. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 250,00 Eur kas mėnesį nuo 2016 m. birželio 17 d. iki vaikų pilnametystės, išmokas kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pavedant vaikų išlaikymui skirtas lėšas tvarkyti jų motinai V. V., laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. vengė pareigos pagal minėtą teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikų išlaikymui, dėl to įsiskolinimas dėl vaikų išlaikymo neteikimo 2018 m. lapkričio 1 d. buvo 10175,98 Eur.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas Saulius Juzukonis (toliau tekste ir – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas V. V. veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
2.2. Teigia, kad teismas, pripažindamas V. V. kaltu pagal BK 164 straipsnį, nuosprendyje tik pacitavo iš aukštesniųjų teismų praktikos kai kurias šio straipsnio taikymui reikšmingas nuostatas, tačiau motyvuotai nepagrindė būtinųjų inkriminuojamos nusikaltimo sudėties požymių, jų neatskyrė bei nepagrįstai sutapatino žinojimą apie pareigą vykdyti teismo sprendimą su tiesiogine tyčia, kaip būtinuoju šios nusikaltimo sudėties požymiu.
2.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino, kad V. V. niekada neneigė, jog žino ir suvokia pareigą vykdyti teismo sprendimą – teikti nustatytos formos išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir kiek jis objektyviai galėjo, šią pareigą vykdė, tai, pasak apelianto, pripažino ir pirmosios instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo dalį inkriminuotos veikos laikotarpio, sumažinęs kaltinime nurodytą kaltinamojo įsiskolinimo sumą. Be to, anot apelianto, teismas nevertino V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje duotų parodymų apie tai, kad šiuo laikotarpiu jis slaugė neįgalų tėvą ir tai buvo intensyvi paralyžiuoto, rankų ir kojų nevaldančio tėvo priežiūra, reikalaujanti tiek fizinės jėgos, tiek ir psichologinės ištvermės. Būtent dėl to V. V. neįsidarbino ir nesiregistravo darbo biržoje (Užimtumo tarnyboje). Pasak apelianto, šiuos V. V. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai – oficialūs duomenys apie tai, kad L. V. nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2018 m. vasario 24 d. buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o nuo 2018 m. vasario 25 d. nustatytas neterminuotas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, taip pat liudytojų parodymai bei civiline ieškove pripažintos nukentėjusiosios V. V. parodymai.
2.4. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepaneigė, kad V. V. prižiūri neįgalų tėvą, tik nurodė, jog nėra duomenų, jog tai jis daro nuolat. Tačiau netgi tokia teismo pozicija, anot apelianto, paneigia V. V. veiksmuose tiesioginės tyčios (netgi, netiesioginės tyčios) požymį – jos valinį momentą, nes asmens kaltės forma baudžiamajame procese nustatoma ne vien subjektyviais įrodymais (kaltinamojo, kitų asmenų paaiškinimais), bet ir objektyviais duomenimis – būtent anksčiau aptarti įrodymai, apelianto teigimu, patvirtina, jog V. V. iš tiesų objektyviai negalėjo visa apimtimi vykdyti teismo sprendimo dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo. Taip pat teigia, jog V. V. veiksmai baudžiamojo įstatymo ginamiems teisės gėriams žalos nepadarė, nebuvo pavojingi baudžiamojo įstatymo požiūriu ir, esant kitoms nustatytoms sąlygoms, gali būti įvertinti civilinės teisės požiūriu, regreso tvarka išieškant sumokėtas valstybės lėšas iš Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2018 m. – iš SODROS), skirtas V. V. nepilnamečių vaikų išlaikymui.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Nuteistojo V. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas svarbias bylos aplinkybes bei ištyręs bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais, kurių pakako nuteistojo V. V. veikoje nustatyti visus vengimo išlaikyti vaiką sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. V. kaltu padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, įvertino įrodymų visetą, išanalizavęs byloje esančius nuteistąjį tiek teisinančius, tiek kaltinančius duomenis, jų visumą, savo išvadas apie tai grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas.
6. Pagal BK 164 straipsnį atsako tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių.
7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. V., turėdamas pareigą pagal Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-483-450/2018 mokėti savo nepilnamečiams vaikams K. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir G. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), periodines išmokas kiekvienam vaikui po 250,00 Eur kas mėnesį nuo 2016 m. birželio 17 d. iki vaikų pilnametystės, išmokas kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pavedant vaikų išlaikymui skirtas lėšas tvarkyti jų motinai V. V., nuosprendyje nurodytais laikotarpiais nemokėjo lėšų vaikams išlaikyti. Tokios pareigos nevykdymą teismas pripažino nusikalstama veika – vengimu vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą.
7.1. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminiuose procesuose nuteistasis V. V. neneigė nevykdęs teismo sprendimo mokėti alimentus dviejų dukrų išlaikymui, tačiau nurodė to nedaręs dėl svarbios priežasties – dėl sunkiai sergančio tėvo būtinos slaugos.
7.2. Tai, kad kaltinimui aktualiu laikotarpiu nuteistojo tėvas L. V. sunkiai sirgo ir jam iš tikrųjų, nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2018 m. vasario 24 d. buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o nuo 2018 m. vasario 25 d. nustatytas neterminuotas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, patvirtina bylos dokumentai (t. 1. b. l. 216). Apklaustos apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojos D. S. (nuteistojo sesuo), V. V. (nuteistojo motina) patvirtino, kad nuteistasis V. V. slaugė sergantį tėvą, kad nebuvo samdomi slaugytojai, nebuvo kreiptasi dėl socialinių darbuotojų pagalbos suteikimo, tėvas nebuvo gydomas medicininių įstaigų stacionare, nuteistasis V. V. negalėjo dirbti, nes jo pagalba, slaugant tėvą, buvo reikalinga ir dieną, ir naktį.
7.3. Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji V. V. neneigė liudytojų D. S., V. V. parodymų dėl slaugos nuteistojo tėvui reikalingumo, tačiau nurodė, kad nuteistasis turėjo galvoti ne tik apie tėvą, kuriam buvo galima rasti ir kitų alternatyvių slaugos būdų, bet ir apie vaikus, kurių išlaikymui būtina ir tėvo turtinė pagalba. Iki šiol ji iš nuteistojo nėra gavusi jokių piniginių mokėjimų dukrų išlaikymui.
7.4. Iš SODROS duomenų bazės išrašo matyti, kad paskutinė V. V. darbovietė buvo UAB „Bauen“, kurioje jis dirbo nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2016 m. spalio 25 d. (t. 1. b. l. 206). Iš Darbo biržos sistemos išrašo matyti, kad V. V. Darbo biržoje buvo registruotas nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 23 d. (t. 1. b. l. 207). Taigi, byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. V. V. nedirbo, taip pat nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje (darbo biržoje).
7.5. Teisėjų kolegija, kaip ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, neginčija, kad nuteistasis aptariamu laikotarpiu slaugė sunkiai sergantį tėvą, tačiau mano, kad ši aplinkybė nelaikytina pateisinama, svarbia priežastimi nevykdyti V. V. teismo nustatytos pareigos – mokėti periodines išmokas savo vaikams. V. V., žinodamas, kad iš jo yra priteistos konkrečios periodinės išmokos jo vaikų išlaikymui, turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos, tiek susirandant tinkamą darbą, tiek dirbant Užimtumo tarnybos pasiūlytą darbą. V. V. yra jauno, darbingo amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, duomenų apie tai, kad jis turėtų sveikatos problemų ar būtų netekęs darbingumo, byloje nėra. Kolegija pripažįsta, kad aptariamu laikotarpiu nuteistasis V. V. buvo atsidūręs sunkioje gyvenimiškoje situacijoje: viena vertus jis turėjo moralinę prievolę padėti slaugyti sunkiai sergantį tėvą, kita vertus turėjo vykdyti teismo sprendimu nustatytą prievolę – materialiai išlaikyti vaikus. Prižiūrėti savo sunkiai sergantį tėvą buvo neginčijama moralinė V. V. pareiga, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji negali būti prioritetinė prieš prievolę – teismo sprendimu nustatytą pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus. Tokia pareiga kyla ne tik iš nurodyto teismo sprendimo, bet ir iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą tinkamai rūpintis vaiku. Priešingu atveju tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudaryti būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir padarinius tenka patiems tėvams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2014). Taigi, V. V. privalėjo, vykdant minėtas pareigas, rasti pusiausvyrą ir paritetiniais pagrindais rūpintis ne tik neįgaliu tėvu, bet ir išlaikyti nepilnamečius vaikus. Nagrinėjamoje situacijoje, ieškant galimybių teikti lėšas nepilnamečių vaikų išlaikymui, nuteistasis turėjo galimybę tėvo slaugai naudotis socialinių darbuotojų pagalba, naudotis galimybe neįgalų tėvą prižiūrint gydymo įstaigose ir pan., o ne ignoruoti nepilnamečių vaikų poreikius, suteikiant pirmenybę tik tėvo slaugai.
7.6. Tai, kad nuteistasis V. V. nebuvo vienintelis asmuo, galintis slaugyti tėvą, patvirtina ne tik galimybė naudotis socialinių darbuotojų pagalba, gydymo įstaigų pagalba, bet ir tai, kad tai galėjo daryti niekur nedirbanti jo sesuo D. S. bei jo motina V. V.. Pastarųjų teigimu, jos negalėjo suteikti visapusiškos slaugos, nes tėvą reikėjo nuolat kilnoti, o tam reikėjo fizinės jėgos. Kolegija, įvertinusi aptariamą situaciją, visgi mano, kad nuteistasis turėjo suprasti, kad jis turi ne tik prievolę slaugyti neįgalų tėvą, bet ir prievolę išlaikyti vaikus, ir tokioje situacijoje pasirinkti tokį tėvo slaugos būdą, kuris būtų leidęs ne tik jį slaugyti, bet ir uždirbti pajamas, skirtas vaikų išlaikymui. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis ignoravo jam teismo sprendimu nustatytą prievolę išlaikyti vaikus. Byloje nustatytos aplinkybės, kad aptariamu laikotarpiu, tuo pačiu ir tėvo slaugos laikotarpiu nuteistasis buvo išvykęs 1 mėnesiui į Vokietiją, taip pat tris mėnesius dirbo UAB „Bauen“, rodo, jog visgi nuteistasis, prisitaikęs prie tėvo slaugos poreikių, galėjo atsitraukti ilgesniam ar trumpesniam laikui nuo tėvo slaugos ir dirbti.
8. Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad nuteistasis V. V. nevykdė savo pareigos išlaikyti vaikus ne dėl neįgalaus tėvo slaugos, bet dėl nenoro dirbti ir vengimo išlaikyti vaikus. Tai, be kitų įrodymų, patvirtina ir duomenys, kad iki teismo sprendimo jis dirbdavo tik po kelis mėnesius, ilgą laiką nedirbo, o slaugomam tėvui 2019-09-13 mirus, jis iki šiol neįsidarbino, neužsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir lėšų vaikų išlaikymui neteikė.
9. Dėl apeliacinio skundo argumentų bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytų nuteistojo argumentų, kad jis (V. V.) žino ir suvokia pareigą vykdyti teismo sprendimą, t. y. teikti nustatytos formos išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kad, kiek jis objektyviai galėjo, šią pareigą vykdė – iš tėvų pinigų pirko dukroms drabužius, mokėjo už telefoną, dukrai nupirko planšetinį kompiuterį, yra pervedęs dukrai gimtadienio proga 100 Eur, taip pat duodavo grynais, pramogoms yra davęs 50 Eur, pažymėtina, jog tokie epizodiniai, mažareikšmiai mokėjimai ar rūpinimasis kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, V. V. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nepašalina, nes asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, nes atsakomybė pagal šį straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma tik iš dalies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, Nr. 2K-432/2013, 2K-246/2016).
10. Teisėjų kolegija taip pat atmeta, kaip nepagrįstus deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas V. V. veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, motyvuotai nepagrindė būtinųjų inkriminuojamos nusikaltimo sudėties požymių, jų neatskyrė bei nepagrįstai sutapatino žinojimą apie pareigą vykdyti teismo sprendimą su tiesiogine tyčia, kaip būtinuoju šios nusikaltimo sudėties požymiu. Nagrinėjamu atveju nustatyta ne tik tai, kad V. V. žinojo apie pareigą vykdyti teismo sprendimą, bet ir tai, kad sąmoningai nevykdė savo pareigos išlaikyti vaikus ir tą, kaip jau minėta, darė ne dėl neįgalaus tėvo slaugos, bet dėl nenoro dirbti ir vengimo išlaikyti vaikus.
11. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-07-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų taip pat nepadarė, V. V. veiksmai pagal BK 164 straipsnį kvalifikuoti tinkamai, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. V. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio skundą atmesti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.