Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. U., J. N., A. L. ir R. N. ieškinį atsakovei Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl asmens garbės ir orumo gynimo, reikalavimo paneigti paskelbtą informaciją, neatitinkančią tikrovės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1) įpareigoti atsakovę pašalinti interneto tinklapyje www.lpt.lt 20201 m. birželio 30 d. paskelbtą straipsnį „Pokerio mokykla vertė asmenį lošti nelegaliose nuotolinio lošimo svetainėse;

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio.

Teismo vertinimu, ieškovų atsisakymas nuo ieškinio reikalavimo įpareigoti paskelbti paneigimą neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimamas, civilinės bylos dalis dėl nurodyto reikalavimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylos dalį nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (sprendimai bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26; kt.). Demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000). Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. EŽTT, analizuodamas klausimą dėl teisės į saviraiškos laisvę ir asmens reputacijos gerbimo nustatymo teisingos pusiausvyros, yra nurodęs svarbiausius (susistemintus) kriterijus: viešos diskusijos prisidėjimas prie bendrojo intereso klausimo; asmens (subjekto), apie kurį diskutuojama, pobūdis (žinomumas ar pan.); šio asmens (subjekto) ankstesnis elgesys; skelbiamos informacijos gavimo būdas ir tikrumas; publikacijos turinys, forma ir padariniai; taikomos sankcijos griežtumas (žr., Axel Springer AG v. Germany (GC), no. 39954/08, 7 February 2012; Tierbefreier e.v. v. Germany, no. 45192/09, 16 January 2014). Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimanti garbės ir orumo aspektus) pripažintas taikytinu, nes asmens reputacijos puolimas turi pasiekti tam tikrą rimtumo lygį ir taip, kad būtų pakenkta asmeniniam naudojimuisi teise į privataus gyvenimo gerbimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. <...> Kartu Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas bylose: Hertel vs. Šveicarija, 1998-08-25 sprendimas Nr. 25181/94 (46 dalis), Steel and Morris vs. Jungtinė Karalystė, 2005-02-15 sprendimas Nr. 68416/01 (87 dalis), Axel Springer AG vs. Vokietija (GC), 2012-02-07 sprendimas Nr. 39954/08 ir kt.).

Nacionalinių teismų praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė ginti asmens laisvę reikšti savo mintis ir įsitikinimus kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės principų, kartu pripažįstant, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis - asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos - kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai - neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų - norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Neturtinės teisės ir interesai, kaip ir turtinės teisės bei interesai, gali būti ginami įvairiais asmens teisių gynimo būdais. Atitinkami civilinių teisių gynimo būdai taikomi pagal įstatymuose nustatytas šių teisių gynimo būdų taikymo sąlygas. Asmens garbė ir orumas CK 2.24 straipsnio pagrindu ginami tik nustačius tam tikrų aplinkybių visumą. Asmens neturtinės teisės ir interesai, įskaitant asmens garbę ir orumą, gali būti ginami ir kitais teisiniais pagrindais. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija.

Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Kad buvo pažeista garbė ir orumas turi įrodyti ieškovas, o kad duomenys atitiko tikrovę – atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2007, 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009).

Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011).

Svarbu atriboti, kokio pobūdžio informacija buvo paskleista, t. y. ar tai yra faktai, žinios, ar asmens nuomonė. Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis); žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat aiškiai atskiriamai fakto konstatavimas ir vertinamieji teiginiai. Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. Kwiecien v. Poland, no. 51744/99, judgment of 9 January 2007). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2020 m. birželio 20 d. interneto tinklalapyje www.lpt.lt ir Facebook paskyroje paskelbė straipsnį „Pokerio mokykla vertė asmenį lošti nelegaliose nuotolinio lošimo svetainėse:, kurio turinys toks:

„Lošimų priežiūros tarnyba dalinasi teismo praktika, kuri yra svarbi ne tik tiems asmenims, kurie organizuoja pokerio mokymus ir kuria pokerio mokyklas, bet ir asmenims, kurie į tokias mokyklas kreipiasi, tikėdamiesi lengvai papildomai užsidirbti.

Atsakovas, lošdamas pokerį, negalėjo skiriamų pinigų naudoti savo nuožiūra, turėjo juos investuoti į pokerio žaidimą Lietuvoje nelegaliose ir Lošimų priežiūros tarnybos išduotos licencijos neturinčiose nuotolinio lošimo svetainėse (pokerio platformose).

Atsakovas, lošęs nuostolingai ir pralošęs daugiau nei 28 000 Eur sumą, gavo ieškovų pretenziją dėl netinkamo sutarties vykdymo, jos nutraukimo ir reikalavimo grąžinti jiems 15 771 Eur sumą.

Teismas ieškinį atmetė, nes faktinės aplinkybės rodo, kad ieškovai apsimestine ir įstatymui prieštaraujančia „Pokerių mokymo sutartimi“ privertė atsakovą lošti nelegaliose pokerio žaidimo platformose. Nelegalūs azartiniai lošimai vyko nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ieškovų reikalavimai kildinami iš pasirašytos sutarties yra niekiniai. Pasak teismo, ieškovai žinojo, kad atsakovą įtraukia į nelegalius azartinius lošimus, taip pažeidžiant ne tik Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Todėl ieškovai iš neteisėtos veiklos neturi reikalavimo teisės į jų nuostolių kompensavimą.

Pažymėtina, kad sportinis pokeris yra žaidžiamas be piniginių įnašų ir dalyviai negali rizikuoti savo pinigais.

Šis teismo sprendimas nėra galutinis ir per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos dar gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui.“

2021 m. sausio 28 d. interneto svetainėje www.lpt.lt“ bei atsakovės administruojamoje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskalbtas straipsnis „Nemato teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo‘, kurio turinys toks:

„Lošimų priežiūros tarnyba dalinasi apeliacinės instancijos teismo praktika dėl pokerio mokyklų vykdomos veiklos ir asmenų, kurie į tokias mokyklas kreipiasi.

Apeliaciniu skundu ieškovai prašė panaikinti Teismo 2020 m. birželio 30 d. mūsų interneto svetainėje skelbtą sprendimą (Pokerio mokykla vertė asmenį lošti nelegaliose nuotolinio lošimo svetainėse )ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pasak apeliantų, skundžiamame sprendime nebuvo atskleista ginčo esmė, nebuvo ištirti į bylą pateikti įrodymai, netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, o pirmosios instancijos teismo išvados pažeidžia ieškovų dalykinę reputaciją.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo ir jis paliktinas nepakeistu.

IEŠKOVAI, REIKALAUDAMI PRITEISTI ATSAKOVO ŽAIDIMUI SUTEIKTAS SUMAS, TEIGIA – TAI BUVO PASKOLA

Teisėjų kolegija savo sprendime atmetė apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šalių sudarytos sutarties kvalifikavimu paskolos sutartimi, kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas. Ieškovai neįrodė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kurie būtų pagrindas priteisti reikalaujamas sumas iš atsakovo.

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS, PRIIMDAMAS SKUNDŽIAMĄ SPRENDIMĄ NEPAGRĮSTAI GINČO TEISINIAMS SANTYKIAMS TAIKĖ ALĮ BEI PPTFPĮ NUOSTATAS

Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su apeliantų argumentais, kad aukščiau minėtų įstatymų reikalavimai iš esmės taikomi lošimų organizatoriams, kurie teikia azartinių lošimų paslaugas ir turi galimybes kontroliuoti kokie asmenys jomis naudojasi, o tokia veikla ieškovai neužsiima. Šių reikalavimų tikslas – kad azartiniai lošimai būtų pasiekiami tik tiems asmenims, kuriems tokią teisę numato įstatymas, t. y. atitinkantiems įstatymo reikalavimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, nors minėti reikalavimai yra nustatyti azartinių lošimų organizatoriams, sutarties laisvės principas nereiškia, kad šalys yra laisvos sudaryti tokias sutartis, teikti tokias paslaugas ar elgtis tokiu būdu, kuris apribotų azartinių lošimų organizatorių galimybes laikytis minėtų įstatymų nuostatų ir identifikuoti tikrąją lošiančiojo tapatybę. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje šiuo atveju nebuvo pakankamai įrodymų, leidžiančių pirmosios instancijos teismui ex officio konstatuoti, jog šalių sutartis prieštarauja minėtoms imperatyvioms nuostatoms.

Pažymėtina, jog nei viena iš šalių nepateikė į bylą išrašų iš minimų programų ar kitokių įrodymų, kurie leistų įvertinti kokias konkrečias žinias ieškovai suteikia pagal sutartį, kaip vyksta mokymosi procesas, kokios programos naudojamos mokantis ir žaidžiant, kokiu principu jos veikia, ir kaip vyksta praktinis minėtų žinių panaudojimas ir pats lošimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokių įrodymų turėjimas ir aplinkybių išsiaiškinimas ir konstatavimas galėtų būti pagrindas teismui ex officio vertinti ieškovų vykdomos veiklos ir ginčo sutarties atitiktį minėtoms imperatyvioms ALĮ ir PPTFĮ nuostatomis. Tačiau pagal šioje byloje pareikštų reikalavimų apimtį, t. y. ieškinio pagrindą ir dalyką bei esančius įrodymus, tokioms vienareikšmiškoms išvadoms padaryti pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio procesiniai pažeidimai, atsižvelgiant į ieškovų suformuluotus reikalavimus ir bylos nagrinėjimo ribas, neturėjo tiesioginės įtakos procesinei bylos baigčiai, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo ir jis paliktinas nepakeistu.“.

Nagrinėjamu atveju 2020 m. birželio 30 d. straipsnio tekste suformuluoti teiginiai „Pokerio mokykla vertė asmenį lošti nelegaliose nuotolinio lošimo svetainėse“; „<...> ieškovai apsimestine ir įstatymui prieštaraujančia „Pokerio mokymų sutartimi <...>“, „<...> privertė atsakovą lošti <...>“; „<...> ieškovai žinojo, kad atsakovą įtraukia į nelegalius azartinius lošimus <...>; „<...> pažeidžiant ne tik Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas nuostatas <...>“; „<...> ieškovai iš neteisėtos veiklos <...>“. , kuriuos ieškovai laiko kaip neatitinkančius tikrovės, tiek vertinant kiekvieną jų atskirai, tiek kaip visumą, suformuluoti ne kaip atsakovės nuomonė, o kaip žinia. Tiek iš atsakovės atstovo paaiškinimų teismo posėdžių metu, tiek išanalizavus ginčo straipsnių tekstus bei juo sulyginus su 2020 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties tekstais matyti, kad atsakovės parengtuose straipsniuose yra viešinami teismo suformuluoti sakiniai ir frazės.

Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. birželio 22 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-3741-534/2020, kurioje atmestas ieškovų V. U., R. N., J. N. ir A. L. ieškinys dėl skolos priteisimo. Šio teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra ieškovų sudaryta kvalifikuota kaip apsimestinė ir įstatymui prieštaraujanti. Pažymėtina, kad būtent šiame teismo sprendime yra įvardinta, kad ieškovai minėtos bylos atsakovą 2017 m. vasario 2 d. Pokerių mokymo sutartimi privertė žaisti nelegaliose pokerio žaidimo platformose, šia sutartimi minėtos bylos atsakovas buvo įtrauktas į nelegalų azartinį lošimą ir būtent tokį veiklos pobūdį įvardijo kaip neteisėtą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1703-619/2020 paliko pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą, tačiau motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų, leidžiančių pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog sutartis prieštarauja imperatyvioms nuostatoms. Pažymėtina ir tai, kad šios bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-969/2021 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Aptariamoje nutartyje (nutarties 27 p.). Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors ginčo sutarties dalykas yra kompleksinis ir turi įstatymams neprieštaraujančių elementų (mokymas žaisti pokerį savaime nėra neteisėtas), tačiau, esant nustatytam įstatymams prieštaraujančiam sutarties tikslui, visa sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir dėl to negalioja (CK 1.81 straipsnio 1 dalis, 1.78 straipsnio 1 dalis). Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje nurodė, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir konstatavo, kad šiuo atveju netaikomos pirmosios instancijos teismo cituojamos ALĮ ir PPTFPĮ nuostatos ir kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų, leidžiančių pirmosios instancijos teismui ex officio konstatuoti, jog šalių sutartis prieštarauja minėtoms imperatyvioms nuostatoms, tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalies ir 1.78 straipsnio 1 dalies taikymo ginčo sutarčiai nepaneigė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat nurodė, kad nors ieškovai neorganizavo azartinių lošimų, pagal ginčo sutartį su ieškovais asmuo ieškovų nurodymu turėjo lošti nuotolinius pokerio žaidimus „Pokerstars“ platformoje, t. y. lošimų veiklos vykdytojų interneto svetainėse, kurios yra įtrauktos į Nelegalios lošimų veiklos vykdytojų sąrašą, viešai skelbiamą Lošimų priežiūros tarnybos interneto puslapyje; ginčo sutartį buvo draudžiama nutraukti, išskyrus ligos atvejus, taip pat nustatytas privalomas žaidimų skaičius; atsakovo sėkmės atveju ieškovai gauna pelną, o nesėkmės atveju – atsakovui lieka skola. Šios aplinkybės rodo, kad ginčo sutartimi, be kita ko, buvo skatinami azartiniai lošimai.

Pažymėtina ir tai, kad CK 2.24 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Kaip jau nustatyta šiame teismo sprendime, atsakovės parengti straipsniai yra grindžiami būtent teismo dokumentais ir šiuose dokumentuose skelbiamais duomenimis.

Nagrinėjamu atveju ginčo straipsniai buvo publikuoti atsakovės administruojamoje svetainėje ir socialinio tinklo paskyroje. Vis dėlto pažymėtina, kad nei viename iš straipsnių atsakovė nepateikė jokių ieškovus identifikuojančių duomenų, išskyrus tai, kad ieškovai verčiasi pokerio mokymo veikla. Pažymėtina, kad atsakovė nei viename straipsnyje neįvardijo ieškovų vardų, pavardžių, taip pat neįvardijamas ieškovų valdomos pokerio mokyklos pavadinimas, nenurodė kitų duomenų, iš kurių įvertinus kontekstą, būtų galima būtų nustatyti, kad straipsniuose aptariama būtent apie ieškovų veiklą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovų pateiktose ištraukose iš diskusijų internetiniuose pokerio forumuose ar socialiniuose tinkluose patys ieškovai taip pat nėra įvardijami. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovės paskelbta informacija apie teismo sprendimą buvo aptariama pokerio bendruomenės forumuose ar socialiniuose tinkluose, rodo tik tai, kad teismo sprendimu vertintos faktinės aplinkybės iš tiesų aktualios. Nors paskelbtuose pranešimuose faktiškai yra pateikiama informacija apie ieškovus ir jų veiklą, tačiau ieškovai šiuose pranešimuose nėra įvardijami. Taigi, nepaisant to, kad atsakovės parengti straipsniai buvo išviešinti ir buvo aptariami, tačiau šie pranešimai buvo parengti neturint tikslo atskleisti ieškovų tapatybių ar paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovus. Aplinkybė, jog tam tikri asmenys, tikėtinai iš kitų šaltinių žinoję apie ieškovų inicijuotą bylą dėl skolos priteisimo, susiejo straipsnyje pateiktą informaciją apie teismo sprendimą su pokerio mokykla Pokerlife, savaime nereiškia, kad atsakovė paskleidė žinias apie ieškovus.

Teismo posėdyje ieškovų atstovas patvirtino, kad ieškovų valdoma pokerio mokykla yra įsteigta kaip savarankiškas juridinis asmuo, tačiau šis juridinis asmuo byloje nedalyvavo ir reikalavimų nereiškė, todėl teismas dėl MB „Pokerlife“ dalykinės reputacijos gynimo šioje byloje nepasisako.

Vertinant viso pranešimo kontekstą, o ne atskirus atsakovo teiginius, ginčijamų teiginių formuluotes, pateikimo aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovai iš esmės nesutinka ne su pačių pranešimų tekstais, o teismų procesiniais sprendimais, kuriuose buvo nustatytos tam tikros ieškovams nepalankios aplinkybės ir įvertinti ieškovų veiksmai. Tai, kad kitame teisminiame procese panašioje situacijoje ieškovų veikla ir sudaromų sutarčių pobūdis buvo traktuojami kitaip, nepaneigia to, kad atsakovė viešindama informaciją apie neįsiteisėjusį teismo sprendimą, turėjo tikslą informuoti visuomenę. Ginčijamos informacijos pateikimo tikslas yra ne ieškovų garbės ir orumo pažeidimas ar reputacijos menkinimas, siekis atkreipti pokerio lošimu besidominčių asmenų dėmesį į aktualius aspektus. Vien tai, kad pats mokymas žaisti pokerį savaime nėra neteisėta veikla, savaime nereiškia, kad atsakovės paskelbti pranešimai ir juose pateikia informacija neatitinka tikrovės. Teismo vertinimu, atsakovės parengti pranešimai yra parengti etiškai ir sąžiningai, neiškraipant teismo sprendimų esmės. Dar daugiau, iš pranešimų turinio matyti, kad atsakovė nepateikė jokio subjektyvaus teismo sprendimų vertinimo. Iš pateiktų pranešimų turinio matyti, kad tai yra teismo sprendimų pacituoti sakiniai, iš jų pašalinus ieškovus identifikuoti galinčią informaciją. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertindamas teismo išvadas, teismo sprendimus paliko nepakeistą, kartu konstatuodamas aplinkybes dėl sudarytos sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ar dėl ieškovų tam tikrų veiklos aspektų neteisėtumo.

Apibendrinant, nėra jokio teisinio pagrindo pranešimuose skelbiamus teiginius vertinti kaip neatitinkančius tikrovės, žeminančius garbę ir orumą ir dėl to įpareigoti atsakovę šiuos straipsnius pašalinti tiek iš interneto svetainės, tiek iš socialinio tinklo paskyros. Kaip jau minėta, vien tai, kad atsakovė skelbia tam tikrą ieškovams nepalankią informaciją, savaime nesuteikia teisės ieškovams reikalauti, kad tokia informacija apie ieškovų profesinę veiklą būtų neskelbiama. Sutiktina su atsakovės argumentacija ir dėl to, kad patys teismų procesiniai sprendimai yra viešai prieinami, o atsakovės tikslas tokio pobūdžio informaciją skelbti yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus ieškovų ieškinio reikalavimai dėl įpareigojimo pašalinti straipsnius atmestini, ieškovams neįrodžius esant ieškovų garbės ir orumo pažeidimą ir pagrindą taikyti CK 2.24 straipsnyje numatytas gynimo priemones (CPK 178 str.).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškinį, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Ieškovai už neturtinius ieškinio reikalavimus iš viso sumokėjo 225 Eur žyminio mokesčio. Ieškovams atsisakius vieno ieškinio reikalavimo ir šią bylos dalį nutraukus, ieškovams grąžintina 75 procentai už šį reikalavimą sumokėto žyminio mokesčio sumos, t. y. 56,25 Eur (CPK 87 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

priimti ieškovų atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo įpareigoti paskelbti paneigimą ir šią bylos dalį nutraukti.

Atmesti kitus ieškinio reikalavimus.

Grąžinti ieškovams V. U., J. N., A. L. ir R. N. lygiomis dalimis 56,25 Eur (penkiasdešimt šeši eurai dvidešimt penki centai) žyminio mokesčio dalį (mokėjimo užduoties kodas ZK14697), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šiuo teismo sprendimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.