Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Odetos Gruodienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (toliau – nuteistasis) gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo (toliau – nuteistojo gynėjas) ir nukentėjusiojo A. P. (toliau – nukentėjusysis) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros, vietoje jos skiriant įpareigojimus: per visą bausmės vykdymo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programose bei draudimą bendrauti su nukentėjusiuoju A. P. per visą laisvės apribojimo laiką.

A. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus ją vykdyti, panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiojo naudai iš A. M. 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu A. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2023 m. kovo 4 d., apie 18.00 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, būdamas prie automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusės durelių, pro atvirą langą sudavė vieną smūgį ranka A. P. į veidą, tokiu būdu A. P. sukėlė fizinį skausmą ir padarė jam poodinę kraujosruvą kaktos dešinėje, riboje su smilkinio sritimi, tai yra A. P. padarė sužalojimą, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. M. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas pirmosios instancijos teismas grindė ne bylos duomenų visumos analize, o jokiais byloje esančiais duomenimis nepatvirtintomis prielaidomis, vertindamas nuteistojo, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius duomenis, juos vertino atsietai vienas nuo kito, gynybos pateiktų ir nuteistojo poziciją pagrindžiančių įrodymų apskritai nevertino ir juos nepagrįstai ignoravo, nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiojo paaiškinimams, visiškai neatsižvelgdamas į nukentėjusiojo paaiškinimų tendencingumą ir prieštaringumą. Tokiu būdu, nuteistojo gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, taip pat pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą in dubio pro reo principą bei padarė išvadas, nepagrįstas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma ir neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos išvada, jog nuteistasis padarė nukentėjusiajam sužalojimą, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą, išimtinai vien tik nukentėjusiojo parodymais, neatsižvelgdamas į nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, tendencingumą ir esamos situacijos kontekstą. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo gyvenimo draugės A. R. vyksta konfliktinis santuokos nutraukimo procesas ir nukentėjusysis bet kokiu būdu ir priemonėmis siekia jam palankių sprendimų priėmimo (kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, o iš A. R. būtų priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams). Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis nuolatos kuria įvairias konfliktines situacijas, kuria įvairias provokacijas, kviečia policiją tiek A. R., tiek nuteistajam, inicijuoja nepagrįstus teisinius procesus, tokiu būdu siekdamas parodyti, jog neva A. R. aplinka yra nesaugi ir neva jai negalima patikėti vaikų. Taip pat pažymima, kad Kauno apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-714-1052/2023, pažymėjo, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo santykiai yra ypač įtempti, o nukentėjusiojo požiūris į nuteistąjį yra ypač neigiamas.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis dar prieš įvažiuojant į namo, kuriame gyvena liudytoja A. R., kiemą, buvo įjungęs filmavimo kamerą, o atsižvelgiant į konfliktinį tarp nukentėjusiojo ir liudytojos santuokos nutraukimo procesą, akivaizdu, kad nukentėjusysis iš anksto filmuodamas, siekė sukelti ir užfiksuoti konfliktinę situaciją bei ją panaudoti savo naudai skyrybų procese. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis nuosekliai viso proceso metu aiškino, jog jam išėjus į kiemą ir pamačius, kad kieme vis dar stovi nukentėjusiojo automobilis, jis priėjo arčiau prie jo pažiūrėti, ką nukentėjusysis daro ir kodėl nevažiuoja iš kiemo ir vos jam priėjus prie automobilio, nukentėjusysis į jį nukreipė rankoje laikytą telefoną, kuriuo filmavo, ir pradėjo provokuoti konfliktą, vartoti necenzūrinius žodžius. Skunde teigiama, kad skirtingai pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, nukentėjusiojo pateiktame vaizdo įraše, taip pat šio įrašo apžiūros protokole aiškiai užfiksuota, kad būtent nukentėjusysis atidarė automobilio langą ir pirmasis inicijavo pokalbį, taip pat kad nukentėjusiojo kalbėjimo tonas ir necenzūrinė leksika buvo nukreipta į nuteistojo asmenį, siekiant išprovokuoti konfliktą. Skunde pažymima, kad nukentėjusysis, sakydamas baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme, kėlė konfliktą, provokavo nuteistąjį, jį įžeidinėjo, sakydamas „jo steroidinės rankos“, „neandertalietis apsauginis“.

2.4. Apeliaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas. Nurodoma, kad policijos pareigūnų kūno kameros įraše bei nukentėjusiojo medicininiame dokumentų išraše, atvykusiems policijos pareigūnams bei vėliau medicinos įstaigoje nukentėjusysis aiškino, jog nuteistasis jam neva trenkė kumščiu į veidą. Iš pareigūnų kūno kameros įrašo, 2023 m. kovo 8 d. Bendrojo pagalbos centro skambučių apžiūros protokolo bei 2023 m. kovo 4 d. fiksuotų Bendrojo pagalbos centro įrašų matyti, jog nukentėjusysis atvykusiems pareigūnams ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojams teigė, jog nuteistasis neva jį sumušė, pradėjo jam grasinti, duodamas suprasti, kad su juo bus susidorota, apie grasinimus nukentėjusysis aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu, o 2023 m. kovo 4 d. fiksuoto Bendrojo pagalbos centro įrašo metu nukentėjusysis taip pat aiškino, kad neva nuteistasis lenda, „baladoja“ prie lango. Nuteistojo gynėjo vertinimu, tokius nukentėjusiojo išsakytus nepagrįstus, tendencingus teiginius paneigia tiek paties nukentėjusiojo darytas vaizdo įrašas, tiek liudytojų parodymai bei atkreipiamas dėmesys, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu apie jokius nuteistojo tariamus grasinimus nukentėjusysis neparodė.

2.5. Skunde akcentuojama ir tai, kad nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, neva greitosios pagalbos automobilyje jį pasodino ir neapžiūrėję iš karto išvežė į klinikas, tačiau liudytojai G. Š. bei L. K. parodė, kad atvykę į įvykio vietą, apžiūrėjo nukentėjusįjį tiek vizualiai, tiek apčiuopomis. Skundo autoriaus vertinimu, nuketėjusiojo tendencingas ir neteisingas įvykio aplinkybių aiškinimas rodo, jog jis meluoja ir apie patį tariamo smūgio sudavimo faktą.

2.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo kaltę patvirtina liudytojų parodymai, nes pasak nuteistojo gynėjo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausti teisme, patvirtindami savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojai D. D. ir E. G., parodė, jog jokių nukentėjusiojo sužalojimų nepastebėjo, o liudytojas Ž. K. patvirtino vizualiai nematęs, jog nukentėjusysis būtų sužalotas. Taip pat nurodoma, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojas paramedikas G. Š. parodė, jog jokio sužalojimo nukentėjusiojo veide nematė, o jo kolega greitosios gydytojas L. K. patvirtino, kad tiek vizualiai, tiek apčiuopomis greitosios automobilyje, kur buvo šviesu, apžiūrėjęs nukentėjusiojo galvą iš visų pusių, išoriškai jokių smurto žymių nematė. Taip pat skunde pažymima, kad liudytojai Ž. K. bei L. K. apklausti pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad tariamo smūgio sudavimo faktas buvo fiksuotas tik iš nukentėjusiojo žodžių. Skundo autoriaus vertinimu, aptarti liudytojų parodymai, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, patvirtina nuoseklius nuteistojo parodymus, kad jis netrenkė nukentėjusiajam į veidą.

2.7. Skunde nurodoma, kad liudytojai A. R. ir V. P. apklausti teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jokio fizinio kontakto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nematė, tik girdėjo kaip nukentėjusysis šūkauja ir vartoja necenzūrinius žodžius, įžeidinėja nuteistąjį. Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl tariamo liudytojų A. R. bei V. P. parodymų neobjektyvumo, rėmėsi tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis, nepateikdamas jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių tariamą liudytojų parodymų šališkumą, juo labiau, kad minėti liudytojai tiek apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Šioje dalyje nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą, nes vienu atveju teigiama, kad liudytojų A. R. ir V. P. parodymai nenuoseklūs, šališki ir neobjektyvūs, kitu – pripažįstama, kad nėra jokio pagrindo pripažinti šių liudytojų parodymų melagingais, kadangi byloje nėra nustatyta, kad šie asmenys tyčia, būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo, teismui davė melagingus parodymus, o priešingai, nustatyta, kad liudytojai teismui papasakojo įvykių versiją pagal savo matymą ir situacijos supratimą.

2.8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ir byloje esanti specialisto išvada nepatvirtina, jog nukentėjusiajam nustatyta kraujosruva atsirado būtent dėl nuteistojo veiksmų, nes joje nurodyta, kad sprendžiant pagal morfologinius išorinio sužalojimo požymius, jis padarytas prieš daugiau nei 18 valandų iki apžiūros. Skunde pažymima, jog pats nukentėjusysis nurodė, jog tariamas smūgis jam buvo suduotas 2023 m. kovo 4 d., 18 valandą, o specialisto išvada patvirtina, jog nukentėjusysis specialisto buvo apžiūrėtas 2023 m. kovo 6 d., 14 valandą. Nuteistojo gynėjo nuomone, įvertinus įvykio laiką bei nukentėjusiojo apžiūros laiką, taip pat atsižvelgus į tai, kad paties nukentėjusiojo į bylos medžiagą pateiktose fotonuotraukose, darytose įvykio vakarą, nėra matomas joks sužalojimas ir jokia kraujosruva, darytina išvada, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti po tiriamo įvykio. Skunde taip pat pažymima, kad liudytojas L. K. nurodė, jog po smūgio kraujosruva įprastai atsiranda iš karto, o nagrinėjamu atveju nei vienas iš liudytojų neparodė matę kokias nors kraujosruvas, kokias nors smurto žymes ant nukentėjusiojo veido.

2.9. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skirtingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo pateiktame vaizdo įraše nėra fiksuotas joks smūgiavimo faktas, o vienintelė vaizdo įraše užfiksuota aplinkybė – kad nuteistasis, pakėlęs kairę ranką, mosteli ištiestu delnu, ištiestais rankos pirštais link nukentėjusiojo telefono, ko pasėkoje telefonas iškrenta nukentėjusiajam iš rankų. Taip pat nurodoma, kad policijos pareigūnų kūno kameros įrašas ir jo apžiūros protokolas patvirtina, jog nukentėjusiajam į įvykio vietą atvykusiai pareigūnei rodant jo paties fiksuotą vaizdo įrašą, pareigūnė sako: „Čia lyg su delnu <...> čia delnu lygtais“. Nuteistojo gynėjo vertinimu, nuteistojo mostelėjimas kairės rankos delnu, ištiestais pirštais neatitinka kieto, buko daikto savybių ir nėra bukas, kietas daiktas, kuriuo, kaip konstatuota specialisto išvadoje, padarytas nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas.

2.10. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog net jei daryti prielaidą, kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas aptariamo įvykio metu, byloje esantys duomenys įrodo, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas tik išimtinai netyčia, nuteistajam tik siekiant patraukti, išmušti nukentėjusiojo laikomą telefoną jam iš rankų, kad šis nustotų filmuoti, o vaizdo įrašas, taip pat ir paties nukentėjusiojo parodymai, patvirtina, kad jis telefoną laikė galvos lygyje.

2.11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas prijungė prie bylos pateiktą į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintą teismo ekspertų sąrašą įtraukto teismo eksperto P. P. teismo medicinos konsultacinę išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Konsultacinė išvada), tačiau ji buvo visiškai nevertinta, nepateikiant jokių motyvų, kodėl šiais įrodymais teismas nesivadovauja ir juos atmeta, tuo aiškiai pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus. Skunde nurodoma, kad minėtoje Konsultacinėje išvadoje konstatuota, jog pagal pateiktus duomenis, vaizdo įrašą, nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas išmušant telefoną nukentėjusiajam iš rankų, nes nustatyta poodinė kraujosruva kaktos dešinėje pusėje, riboje su smilkinio sritimi, padaryta kietu buku daiktu, o telefonas turi minėtas kieto buko daikto savybes.

2.12. Skunde teigiama, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai konstatavo, jog jo veiksmuose yra visi būtini šios nusikalstamos veikos požymiai, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje surinkti ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį ir nesudavė jam smūgio į galvos sritį bei nepatvirtina, kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas buvo padarytas nagrinėjamo įvykio metu, o ne po jo. Taip pat skunde pažymima, kad net ir darant prielaidą, jog nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas nagrinėjamo įvykio metu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties būtinojo požymio – tyčios sužaloti nukentėjusįjį.

2.13. Apeliaciniame skunde pažymima, jog dar ikiteisminio tyrimo metu buvo sprendžiamas nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo klausimas, todėl pirmosios instancijos teismui vertinant, kad A. M. padarė jam inkriminuotą, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką, skundžiamame nuosprendyje turėjo būti pasisakoma ir dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo, o to nepadarydamas, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat pažymima, jog pats kaltinimą palaikantis prokuroras ikiteisminio tyrimo metu vertino, kad šioje baudžiamojoje byloje tiriama veika laikytina mažareikšme, dėl ko kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl veikos mažareikšmiškumo ir nors toks prokuroro prašymas ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo patvirtintas, tačiau tai nesudaro pagrindo veikos mažareikšmiškumo klausimo nespręsti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjas, skirtingai nei bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, netiria ir nevertina byloje surinktų įrodymų visumos .

3. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir skirti A. M. laisvės apribojimo bausmę, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, jog A. M. kasdien po 22 val. būtų savo namuose, taip pat kartu su intensyvia priežiūra paskirti įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje bei neatlygintinai išdirbti 200 valandų (per 9 mėnesių laisvės ribojimo laikotarpį), sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat uždrausti A. M. artintis prie nukentėjusiojo ir jo namų bei uždrausti A. M. bendrauti su nukentėjusiuoju. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu taip pat prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje ir dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio, jį tenkinant pilnai, t. y. priteisti nukentėjusiajam A. P. iš A. M. 5 000 eurų neturtinės žalos.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam nustatyta itin švelni bausmė ir skirtas tik teorinis laisvės apribojimas neatitinka protingumo ir teisingumo principų bei bausmės tikslų realizavimo. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, taip pat netinkamai vertino ir veikos pavojingumo laipsnį. Skunde teigiama, kad tiek nuteistasis, tiek liudytojai A. R. ir V. P. teikė melagingus parodymus, jog nuteistasis išėjo į kiemą pakalbėti su nukentėjusiuoju siekiu išsiaiškinti, kodėl nukentėjusysis neišvyksta iš kiemo, nors kiemą saugantis ir vartų pultelį valdantis apsaugos darbuotojas ir pati namų šeimininkė A. R. nenurodė, jog nukentėjusysis būtų atsisakęs išvykti iš kiemo. Nukentėjusiojo vertinimu, pastarosios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis su nukentėjusiuoju ėjo pakalbėti neatsitiktinai, kaip ir neatsitiktinai nukentėjusysis nebuvo išleistas iš kiemo.

3.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad įrodymu visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis ne spontaniškai sudavė smūgį nukentėjusiajam į smilkinio sritį, tačiau turėjo aiškų tikslą sulaikyti nukentėjusįjį kieme bei atlikti grasinančio pobūdžio veiksmus, kurie baigėsi smūgiu į galvą. Nukentėjusiojo teigimu, pats pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistajam nebuvo jokio reikalo eiti klabėtis su nukentėjusiuoju, juolab, kad jis nukentėjusiojo nepažinojo, o vaizdo įraše užfiksuota įvykių eiga nurodo planingą ir tikslingą nuteistojo veikimą: nukentėjusysis sulaikomas kieme ir neleidžiama jam išvykti; nuteistasis ateina bauginti nukentėjusįjį, pats provokuoja pokalbį, ranka blokuoja ir neleidžia nukentėjusiajam uždaryti lango, išvengiant konflikto; suduodamas smūgis nukentėjusiajam į galvą.

3.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis paaiškino, o liudytoja A. R. nepaneigė, jog įvykio dieną nukentėjusysis vėlavo pristatyti dukrą motinai – liudytojai A. R., dėl ko liudytoja kreipėsi tą pačią dieną melagingai į policiją, jog nežino kur jos dukra, kas rodo, jog nuteistasis turėjo aiškų motyvą „pamokyti“ nukentėjusįjį, taip „atstovaudamas“ savo sugyventinės interesus. Skunde taip pat atkartojami šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu priimtos Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 17 d. nutarties motyvai, jog iš proceso dalyvių parodymų ir vaizdo medžiagos galima daryti prielaidą, jog nuteistojo veiksmai buvo sąmoningai nukreipti į nukentėjusiojo sužalojimą, kad nuteistojo atliktas smūgis kumščiu yra pavojingas bei kad sužalojimo vieta bei sužalojimo padarymo aplinkybės įrodo didesnį nuteistojo veiksmų pavojingumą.

3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė laisvės apribojimą, tačiau to apribojimo realaus turinio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra bei cituojama BK 48 straipsnio 3–4 dalių turinys. Taip pat nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog nuteistasis dirba ir uždirba 4 000 eurų į rankas, tačiau nuteistajam laisvės apribojimo bausmė skirta su įpareigojimu pradėti dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboj, nors jis ir taip jau dirba, dėl ko nuteistasis realiai jokių suvaržymų nepatiria ir nepatirs, o jam paskirta laisvės apribojimo bausmė neturi ir neturės individualaus poveikio.

3.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam nenustatytas draudimas artintis prie nukentėjusiojo, o nustatytas tik draudimas bendrauti, nors pats nuteistasis patvirtino, jog galiojant prokuroro kardomosioms priemonėms – nurodymui nesiartinti prie nukentėjusiojo, nuteistasis vis tiek kelis kartus vyko pas nukentėjusįjį į namų kiemą ir šalia jo, siekė tęsti su nukentėjusiojo interesais ir teisingumu nesuderinamas veikas.

3.6. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo pakeisti nuteistajam paskirtą teorinę laisvės apribojimo bausmę į realų laisvės apribojimą, juolab, kad BK 48 straipsnio 3 dalis numato, jog skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria ir intensyvią priežiūrą. Nukentėjusiojo vertinimu, jo prašoma paskirti bausmė, bus realus nuteistojo suvaržymas, o patiriamų nepatogumų ir suvaržymų laikinumas bus proporcingas atliktai veikai bei ne per griežtas, be to, nuteistojo intensyvi priežiūra veiks kaip geriausia perauklėjimo priemonė, siekiu nebekartoti panašių veikų. Taip pat pažymima, kad rengiant apeliacinį skundą, nukentėjusiajam tapo žinoma, jog prieš nuteistąjį yra pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis yra įtariamas atlikęs analogišką veiką prieš kitą asmenį, kas rodo, jog nuteistasis daro analogiškas veikas.

3.7. Apeliaciniame skunde pateikiama Kauno apygardos teismo praktika, kuria remiantis, nukentėjusiojo teigimu, nukentėjusiems asmenims nuo nežymaus sveikatos sutrikdymo ir (arba) sukelto fizinio skausmo priteisiamas nuo 150 eurų iki 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas, tačiau teisingumo ir protingumo principas suponuoja, jog neturtinė žala nustatoma individualizuotai, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis numato vieną iš individualizavimo pagrindų – kaltininko turtinę padėtį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistasis uždirba 4 000 eurų per mėnesį „į rankas“, taip pat jog nuteistasis turi didelės vertės turto (prabangų namą, butą, automobilius).

3.8. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog nukentėjusysis paryrė ne tik neturtinę žalą tiesiogiai iš nusikalstamos veikos, tačiau ir iš to pasekmių, nes net du metus turėjo dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir teismo posėdžiuose, t. y. buvo priverstas dalyvauti akistatose, dalyvauti teismo posėdžiuose, kuriuose buvo priverstas sėdėti šalia jį smurtavusio asmens, kas yra tęstinė ir su nusikaltimo išaiškinimu susijusios priežasties – pasekmės ryšiu. Nukentėjusiojo teigimu, remiantis teismų praktika, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 gruodžio 12 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-669/2006 ir Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-251- 81/2006, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį šio kriterijaus pagrindu, turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų. Taip pat nurodoma, kad neteisinga būtų neįvertinti, jog Lietuvos Respublikoje 2024 metais vidutinis darbo užmokestis yra lygus 1 350 eurų „į rankas“, o kasacinio teismo praktikoje analogišku atveju neviršijo ir 1 000 eurų „į rankas“.

3.9. Apeliaciniame skunde atkreiptinas dėmesys, jog byloje nustatyta, kad nuteistasis kartu gyvena ir šeiminiais ryšiais susijęs su liudytoja A. R., kuri yra viena turtingiausių asmenų šalyje („(duomenys neskelbtini)“ įkūrėjo A. R. duktė), dėl ko nukentėjusiojo interesai realiai niekaip nenukentės, jis nepraras galimybės įsigyti maisto, susimokėti komunalinių mokesčių ir kt.

3.10. Apeliaciniu skundu prašoma išsireikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) duomenis apie nuteistojo turėtą verslo liudijimą ir gautas pajamas iš trenerio veiklos 2022–2023 metų laikotarpiu, nes nors nuteistasis ir neigė vertęsis (duomenys neskelbtini) veikla, tačiau nukentėjusiajam rengiant apeliacinį skundą, paaiškėjo, jog Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-14830-1172/2023 teismas yra išsireikalavęs iš VMI informaciją apie nuteistąjį, kurioje be kita ko nurodyta, jog jis 2022–2023 metais vertėsi (duomenys neskelbtini) veikla pagal verslo liudijimą ir gavo dideles apimties pajamas. Nukentėjusiojo nuomone, nuteistasis siekė nuslėpti šias aplinkybes, nes suvokė, jog (duomenys neskelbtini) smūgis į smilkinį nukentėjusiajam turėtų būti vertinamas kaip padidinto pavojingumo. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neišsamiai vertino nuteistojo veiksmus ir asmenines savybes skiriant bausmę, taip pat į tai, kad nuteistasis viešoje erdvėje yra pristatomas kaip (duomenys neskelbtini), kas svarbu nustatant nuteistojo veikos pavojingumą.

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti arba palikti nenagrinėtą, nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo ir nukentėjusiojo A. P. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pagal apeliacinių skundų argumentus įvertinusi byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pripažinti įrodymais, sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog A. M. veiksmuose yra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai, paskyrė teisingą bausmę ir įpareigojimus bei draudimą, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, o apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia minėtų išvadų ir nesuponuoja pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo priėmimo

7. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo gynėjas baigiamųjų kalbų metu prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą, kadangi jis buvo paduotas praleidus pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio apskundimo terminą. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą nukentėjusiajam apeliaciniam skundui paduoti ir nepagrįstai priėmė nukentėjusiojo apeliacinį skundą, nes nagrinėjamu atveju nebuvo ir pats nukentėjusysis nenurodė egzistuojant svarbias priežastis, lėmusias apeliacinio skundo padavimo termino praleidimą.

8. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis Kauno apylinkės teismui 2024 m. gruodžio 10 d. elektroniniu paštu pateikė apeliacinį skundą dėl 2024 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio (4 t., b. l. 10-17), kurį 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti, nes skundas nebuvo pasirašytas originaliu ar saugiu elektroniniu parašu, o tik pateikta skanuota skundo kopija (4 t., b. l. 36-37). Nukentėjusysis 2024 m. gruodžio 13 d. elektroniniu paštu pateikė Kauno apylinkės teismui apeliacinį skundą, pasirašytą elektroniniu parašu, kartu su prašymu atnaujinti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą (14 t., b. l. 59-67, 68). Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartimi nukentėjusiojo prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo tenkintas ir apeliacinis skundas priimtas (14 t., b. l. 69-71).

9. BPK 313 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui per nuosprendį priėmusį teismą. BPK 314 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turintys teisę paduoti apeliacinį skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti priėmusį nuosprendį teismą atnaujinti praleistą terminą. Taigi, iš aptarto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad baudžiamojo proceso įstatyme imperatyviai nustatyta, jog apeliacinio skundo priėmimo bei praleisto apskundimo termino atnaujinimo klausimus sprendžia būtent skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs teismas. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas galutine ir neskundžiama nutartimi išsprendė nukentėjusiojo apeliacinio skundo priėmimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šio klausimo spręsti iš naujo, o nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymas nukentėjusiojo apeliacinį skundą paliktu nenagrinėtą atmetamas.

Dėl nuteistojo kaltės

10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020). Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

11. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad žodinio konflikto metu, būdamas prie automobilio vairuotojo pusės durelių, pro atvirą langą sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam į veidą, tokiu būdu nukentėjusiajam sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nukentėjusiajam sužalojimą, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Nuteistasis A. M. savo kaltės nepripažino ir pateikė rašytinius paaiškinimus, kad išėjęs į kiemą pamatė kieme stovintį automobilį, kuriame sėdėjo A. P., priėjo arčiau pažiūrėti, ką jis daro ir pasiteirauti, kodėl nevažiuoja iš kiemo. Jam priėjus prie automobilio, prie atidaryto vairuotojo pusės durelių lango, A. P. iš karto nukreipė rankoje laikytą telefoną, kuriuo filmavo, į jį ir ėmė provokuoti konfliktą, vartoti necenzūrinius žodžius. Perklausė, ką jis jam sako, o jis vėl vartojo necenzūrinius žodžius. Pasilenkė arčiau prie lango, kad įsitikintų, ar yra filmuojamas bei kad geriau matytų A. P., pasirėmė rankomis į vairuotojo dureles, pasakė, kad su juo nekalbės. Kadangi buvo filmuojamas, siekdamas, kad A. P. nustotų jį filmavęs, pakėlė kairę ranką, norėdamas patraukti ir išmušti A. P. rankoje laikomą telefoną jam iš rankos, kad jis jo nebefilmuotų. Su ranka pataikė į A. P. laikomą telefoną ir išmušė iš rankų. Pažymėjo, kad nesudavė jokio smūgio A. P. ir neturėjo jokio tikslo ir siekio jį kaip nors fiziškai užgauti. Jam su ranka pataikius į A. P. telefoną ir išmušant jį iš A. P. rankų, krisdamas telefonas galėjo pataikyti jam į galvos sritį ir jį užgauti (3 t., b. l. 159-160).

13. Bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

14. Nukentėjusysis A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad parvežus savo dukrą namo, apsaugos darbuotojas V. P. uždarė vartus ir neleido išvažiuoti iš kiemo, nors jis balsu balsu, garsiniu signalu bei rankų gestais paprašė apsaugos darbuotojo atidaryti vartus. Jis savo telefonu filmavo dar prieš įvažiuojant į kiemą, iš namo išėjusiam nuteistajam pasakė, kad jį filmuoja. Nurodė, kad kai norėjo uždaryti automobilio langą, nuteistasis savo ranka sustabdė langą ir su kairės rankos delno apatine dalimi smogė jam į dešinį smilkinį. Įvykio metu iš rankų iškrito telefonas, bet nuteistasis telefono nekliudė, kliudė tik jo galvą Nukentėjusysis pripažino, kad po smūgio nuteistajam pasakė necenzūrinius žodžius, dėl ko nuteistasis norėjo grįžti prie jo, bet jis užsidarė langą ir paskambino policijai. Nurodė, kad nuo smūgio jam svaigo galva, todėl atvykusių pareigūnų paprašė iškviesti greitąją pagalbą, kuri nuvežė jį į (duomenys neskelbtini), jam suleido vaistų nuo skausmo, sužalojimai buvo akivaizdūs (3 t., b. l. 43-48).

15. Liudytoja A. R. nurodė informavusi nuteistąjį apie kieme tebestovintį nukentėjusiojo automobilį, nuteistasis išėjo į lauką parūkyti ir vos tik jam išėjus, liudytoja išgirdo, kaip nukentėjusysis pradėjo šaukti necenzūrinius žodžius, o nuteistasis, pasilenkęs prie nukentėjusiojo automobilio, pasakė, kad su juo daugiau nekalbės, liudytoja taip pat nurodė įvykio nemačiusi, su apsaugos darbuotoju nekalbėjusi (3 t., b. l. 134-136, 138). Liudytojas V. P. parodė, kad grįžęs namo iškart ėjo į tualetą ir eidamas girdėjo, kaip nukentėjusysis kreipėsi į nuteistąjį necenzūriniais žodžiais. Liudytojas taip pat nurodė, kad su A. R. bendravo tik po įvykio, kai ši jam liepė nesikišti bei kadangi nematė jokio fizinio kontakto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, nematė būtinybės įsikišti (3 t., b. l. 136-138). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kritiško aptartų liudytojų parodymų vertinimo, nes kaip teisingai pažymima skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis yra liudytojos A. R. gyvenimo draugas, tarp nukentėjusiojo ir liudytojos A. R. dėl vykstančio skyrybų proceso yra susiklostę konfliktiški santykiai, liudytojas V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dirbo apsaugos darbuotoju ir buvo tiesiogiai pavaldus liudytojai A. R., kas sudaro pagrindą spręsti dėl liudytojų suinteresuotumo baudžiamosios bylos baigtimi. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytoja A. R. teigė, kad įvykio dieną su apsaugos darbuotoju nekalbėjo, kai tuo tarpiu liudytojas V. P. nurodė, kad su ja kalbėjo po įvykio ir ji nurodė nesikišti, todėl skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai šių liudytojų duoti parodymai pirmosios instancijos teismo buvo vertinami kritiškai.

16. Liudytojas G. Š. parodė, kad atvykus į įvykio vietą ten laukė nukentėjusysis, kuris nurodė, kad jam trenkė (3 t., b. l. 85-86). Liudytojas D. D. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, bendravo su nuteistuoju ir liudytoja A. R., kurie nurodė, jog nukentėjusysis neišvažiavo iš kiemo, nuteistasis nuėjo prie jo paprašyti, kad išvažiuotų ir neigė, kad buvo panaudotas smurtas, kad nukentėjusiajam nurodžius apie kameras, nuteistasis nenorėjo jo įleisti į vidų, aiškino, kad neturi teisės patekti į patalpas, tačiau vėliau užėjus į namą, nuteistasis arba liudytoja A. R. nurodė, kad vaizdo kameros neveikia ir jokio įrašo nėra (3 t., b. l. 106). Liudytoja E. G. nurodė, kad nukentėjusysis paaiškino, jog parvežus vaiką buvusiai sutuoktinei, apsaugos darbuotojas uždarė kiemo vartus ir neleido išvažiuoti, prie jo priėjo buvusios sutuoktinės sugyventinis ir įvykus žodiniam konfliktui jam trenkė į veido sritį, ant nukentėjusiojo veido nematė jokių smurto požymių, tačiau buvo vakaras, o nukentėjusysis sėdėjo automobilyje, galėjo nepastebėti, nukentėjusysis nurodė, kad galbūt jam reikalinga medicininė pagalba, nes jam nutirpusi galva. Taip pat liudytoja E. G. parodė, kad nuteistasis jai sakė, jog nukentėjusysis nevažiavo iš kiemo teritorijos, todėl jis išėjo į lauką su juo pasišnekėti, tačiau pradėjo jį įžeidinėti ir tarp jų kilo žodinis konfliktas, todėl nuteistasis apsisuko ir nuėjo namo (3 t., b. l. 106-107). Liudytojas L. K. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis skundėsi galvos svaigimu, aptirpusia veido sritimi, paaiškino, kad jam buvo trenka į veido sritį, aiškių sužalojimų nematė, asmens veidas buvo išraudęs nuo susijaudinimo, todėl nuo galimo sužalojimo atsiradusio paraudimo išskirti negalėjo, nukentėjusysis verkė (3 t., b. l. 107-108). Liudytojas Ž. K. parodė, kad nukentėjusysis skundėsi galvos skausmu, todėl jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir jis visą laiką, kol atvyko greitoji pagalba, buvo kartu su nukentėjusiuoju (3 t., b. l. 108-109). Aptartų liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis tiek atvykusiems policijos pareigūnams, tiek greitosios medicinos pagalbos darbuotojams nurodė identiškas įvykio aplinkybes, t. y. kad nuteistasis sudavė jam smūgį į galvos sritį, todėl šiame nutarties punkte aptartų liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą. Be to, liudytojo Ž. K. parodymai, kad jis iki atvykstant greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojam, visą laiką buvo su nukentėjusiuoju, patvirtina, kad nukentėjusysis kitu būdu susižaloti negalėjo, kas akcentuojama nuteistojo gynėjo skunde.

17. Susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiu nukentėjusiojo pateiktu vaizdo–garso įrašu „(duomenys neskelbtini)“, apžiūrėtu 2023 m. birželio 8 d. kitų objektų apžiūros protokolu, nustatyta: įrašo 02.01 val. nukentėjusysis, atsisveikinęs su dukra, pradeda sukti automobilio vairą; įrašo 02.19 val. nukentėjusysis kelis kartus nuspaudžia automobilio garso signalą ir žiūrėdamas pro automobilio durelių langą pakelia kairę ranką ir nykščiu moja atgal; nuo įrašo 02.50 val. nukentėjusysis sako „V., perduok šitą A.“, į kito vyro klausimą „Kas čia yra?“ nukentėjusysis atsako „Ji žinos, vartelius paspausk man“; įrašo 03.46 val. girdimas atidaromas langas, nukentėjusysis sako „Taip, ką?“; įrašo 03.49 val. matomas prie automobilio ateinantis nuteistasis, nukentėjusysis sako „Aš tave pafilmuosiu, kas tu toks?“, nuteistasis, eidamas link automobilio atsako „Gerai, pafilmuok“; nukentėjusysis sako „(necenzūrinis žodis) iš čia, mikliai“, nuteistasis pasilenkia, laikydamas rankas džinsų priekinėse kišenėse, sako „Man, kaip tu man sakai?“, nukentėjusysis sako „(necenzūrinis žodis) iš čia, ką tu nori man pasakyt“, nuteistasis sako: „Aš tau antrą kartą, su tavim nekalbėsiu, tu supranti?“, nukentėjusysis sako „O kas kalbės?“, nuteistasis sako „A, aš nekalbėsiu daugiau?“, nukentėjusysis sako „O kas kalbės?“, nuteistasis sako „Ką, supranti?“, nuteistasis šiek tiek atsitiesia, ištraukia rankas iš kišenių ir uždeda ranką ant praviro vairuotojo automobilio lango rėmo, neleisdamas uždaryti lango, sako „Kaip tau sekasi?“, nukentėjusysis sako „(necenzūrinis žodis) iš čia, patrauk nuo mano mašinos“, tuo metu nuteistasis užsimoja kaire ranka, matomas judesys ta ranka link automobilio salono, tuomet vaizdo filmavimo įrenginys nukrenta, nukentėjusysis sako „Ką (necenzūrinis žodis)“, vaizdo filmavimo įrenginys pakeliamas, nuteistasis nuo automobilio eina link gyvenamojo namo, nukentėjusysis sako necenzūrinius žodžius, nuteistasis apsisuka ir pradeda eit atgal link automobilio, nukentėjusysis sako „(necenzūriniai žodžiai), palauk, palauk“, uždaromas vairuotojo pusės durelių langas, nuteistasis stovi lygiagrečiai prie automobilio (1 t., b. l. 177-179, 180). Kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, pastarasis vaizdo–garso įrašas paneigia nuteistojo teiginius, kad jis išėjęs į lauką rūkyti pastebėjo, kad nukentėjusysis vis dar stovi kieme, todėl prie jo priėjo bei kad nukentėjusysis iš karto pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir jį filmuoti. Priešingai, vaizdo–garso medžiagoje užfiksuota, kad nukentėjusysis aiškiai nurodo nuteistajam apie filmavimą, o nuteistasis atsakė, jog gerai, neprašė nefilmuoti ar išvažiuoti. Taip pat pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusysis pasakytais necenzūriniais žodžiais siekė, kad nuteistasis nuo jo atsitrauktų. Taip pat įvertinus tai, kad vaizdo-garso įraše užfiksuota, jog nukentėjusysis informavo nuteistąjį apie tai, kad yra filmuojamas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino nuteistojo teiginį, jog prie nukentėjusiojo automobilio lango pasilenkė tikslu įsitikinti ar yra filmuojamas. Aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina skundžiamo nuosprendžio išvadą apie nuteistojo parodymų nenuoseklumą. Taip pat aptartas vaizdo–garso įrašas paneigia ir liudytojos A. R. parodymus teisme, kad neva nukentėjusysis necenzūrinius žodžius nuteistojo atžvilgiu pradėjo vartoti iš karto. Taip pat įrašas paneigia ir liudytojo V. P. parodymus, kad jis nukentėjusiajam vartų neatidarė, nes skubėjo į tualetą, kai iš vaizdo–garso įrašo nustatyta, kad nukentėjusysis automobilio signalu, nykščiu rodė, kad liudytojas atidarytų vartus, taip pat liudytojas buvo priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio ir nukentėjusysis jam žodžiu nurodė atidaryti vartus. Nurodyti liudytojų parodymų prieštaravimai vaizdo–garso įraše esantiems duomenims, pirmosios instancijos teismui sudarė pagrįstą pagrindą abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu. Be to, nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad aptariamame vaizdo–garso įraše užfiksuota, kad nuteistasis „mosteli ištiestu delnu, ištiestais rankos pirštais link nukentėjusiojo telefono“, tačiau priešingai, iš šio įrašo akivaizdžiai matyti, kad nuteistasis smogia staigiu judesiu.

18. Baudžiamojoje byloje esančiu skambučio į Bendrojo pagalbos centro garso įrašu pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, apžiūrėtu 2023 m. kovo 8 d. protokolu, nustatyta, kad nukentėjusysis nurodo buvus užpuolimą, nurodo įvykio adresą, nurodo, kad jį užpuolė buvusios žmonos sugyventinis, pokalbio metu esantis kieme, su ranka trenkė per galvą, per veidą, prašo greičiau siųsti pareigūnus. Bendrojo pagalbos centro darbuotojai sujungus nukentėjusįjį su policijos pareigūnu, nukentėjusysis jam nurodo, kad atvežė vaikus buvusiai žmonai, jos sugyventinis užpuolė, trenkė per galvą, prašo kuo greičiau atvykti, nes jis dar lenda prie jo, baladoja prie lango (1 t., b. l. 181-185).

19. Baudžiamojoje byloje esančiu policijos pareigūnės E. G. kūno kameros vaizdo–garso įrašu „(duomenys neskelbtini)“, apžiūrėtu 2023 m. kovo 16 d. kitų objektų apžiūros protokolu, nustatyta, kad nukentėjusysis pareigūnei nurodo, jog skyrybos, atvežė vaikus pavėlavęs, apsauginis uždarė vartus, kad nukentėjusysis neišvažiuotų, tada atėjo sugyventinis ir pradėjo grasinti, nurodo, kad viskas nufilmuota, kad nuteistasis jį mušė, galva nutirpus, pykina, nukentėjusysis ranką pakelia link dešinio smilkinio, taip pat nurodo, kad galbūt yra reikalingi medikai, nes pusė galvos nutirpo, nes davė su kuloku per veidą, nukentėjusysis suspaudžia dešinės rankos kumštį ir padaro mostą iš dešinės pusės į kairę, nukentėjusysis su policijos pareigūne žiūri nukentėjusiojo nufilmuotą vaizdo įrašą. Taip pat minėtame vaizdo–garso įraše užfiksuota, kad nuteistasis policijos pareigūnei nurodo, jog nukentėjusysis parvežė dukrą ir liko sėdėti automobilyje, neišvažiavo iš kiemo, todėl jis atsidarė namo duris ir parodė, kad nukentėjusysis išliptų iš automobilio, kad pasikalbėtų, ko pastarasis nori, tačiau nukentėjusysis sėdėjo mašinoje ir atsidaręs langą, filmuodamas, rėkė necenzūrinius žodžius tada jis priėjo prie nukentėjusiojo ir jam pasakė, kad su juo nekalbės ir apsisuko eiti, tuomet nukentėjusysis pradėjo rėkti, kad dabar jam bus, nuteistasis priėjo prie nukentėjusiojo ir paklausė, kas jam bus, klausė, ko nori, po ko nukentėjusysis užsidarė langą ir atvyko policijos pareigūnai (1 t., b. l. 186-190). Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tai aptartas byloje nukentėjusiojo pateiktas vaizdo-garso įrašas visiškai paneigia pareigūnės kūno kamera užfiksuotus nuteistojo teiginius, kas ir vėl patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nuteistojo parodymų nenuoseklumo.

20. Baudžiamojoje byloje esančiame 2023 m. kovo 4 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad nukentėjusysis apžiūrai atvyko 2023 m. kovo 4 d., 19.05 val., buvo apžiūrėtas 21.08 val., dešinėje smilkinio srityje stebimi pabrozdinimas, patinimas (1 t., b. l. 160-161). Minėtas dokumentas patvirtina, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio buvo pristatytas į gydymo įstaigą apžiūrai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. kovo 6 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad nukentėjusiajam konstatuota poodinė kraujosruva kaktos dešinėje, riboje su smilkinio sritimi. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, kurio savybių detalizuoti pagal turimus duomenis negalima. Sprendžiant pagal morfologinius išorinio sužalojimo požymius, jis padarytas prieš daugiau nei 18.00 val., iki apžiūros. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje ir tiriamojo nurodytam traumos laikui ir nurodytoms aplinkybėms, nėra. Konstatuoti mechaniniai sužalojimai atspindi vieną ar daugiau nurodytos kūno srities trauminių kontaktų. Remiantis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 9 punktu nukentėjusiajam nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 194-195). Taigi, specialisto išvadoje nurodoma aplinkybė, kad duomenų, prieštaraujančių tam, kad 2023 m. kovo 4 d., apie 18.00 val., nuteistasis per atidarytą automobilio langą smogė nukentėjusiajam į galvos sritį, t. y. į dešinį smilkinį, nėra, patvirtina tai, kad nukentėjusiajam nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuteistojo neteisėtais veiksmais, todėl tarp nuteistojo nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiojo atžvilgiu ir nukentėjusiojo sužalojimo yra akivaizdus priežastinis ryšys, patvirtintas baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas aptartos specialisto išvados teisingumas, nurodant, kad nukentėjusysis pas specialistus nuvyko po įvykio praėjus kelioms dienoms, tačiau šis argumentas nesudaro pagrindo netikėti specialisto išvados teisingumu. Pažymėtina, kad rengiant specialisto išvadą, buvo ne tik apžiūrėtas nukentėjusysis, bet ir įvertinti jo medicininiai dokumentai, parengti jo apžiūros metu iš karto po įvykio, be to, nukentėjusiojo apžiūra specialisto, pateikusio išvadą baudžiamojoje byloje, buvo atlikta praėjus mažiau nei dviem paroms po įvykio. Taip pat aptartų aplinkybių kontekste atmestinas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad tiek po įvykio atvykę policijos pareigūnai, tiek greitosios medicinos pagalbos darbuotojai nematė akivaizdžių nukentėjusiojo sužalojimų požymių, kadangi kaip minėta iš medicininio dokumento nustatyta, kad tuoj po įvykio į medicinos įstaigą pristatytam nukentėjusiajam konstatuotas dešinėje smilkinio srityje pabrozdinimas, patinimas. Taip pat atmestinas ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo prašymas dėl duomenų apie anksčiau nuteistojo vykdomą veiklą išsireikalavimo, kadangi jie nekeistų specialisto išvada konstatuoto nukentėjusiojo sužalojimo masto bei nekeistų nuteistojo padaryto nusikaltimo kvalifikacijos.

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konsultacinę išvadą, kurioje nurodoma, kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas išmušant telefoną nukentėjusiajam iš rankų, nes sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, o telefonas turi minėtas kieto buko daikto savybes. Vis dėlto, įvertinus Konsultacinės išvados formuluotę, spręstina, kad minėta išvada nepaneigė nustatytų faktinių veikos aplinkybių, t. y. sužalojimo mechanizmo. Nors specialistas formuluodamas išvadą nurodė, jog nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, tačiau nepaneigia, jog galėjo atsirasti ir byloje įrodymų visumos pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, nukentėjusiojo kreipimąsi pagalbos skambučiu, jo nurodytas aplinkybes, susijusias su konfliktu, vaizdo įrašus, pagrindo nesivadovauti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nenustatė. Nors teisėjų kolegija ir sutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino prie bylos medžiagos prijungtos Konsultacinės išvados, tačiau priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši aplinkybė nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu pirmosios instancijos teismui objektyviai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teistą ir pagrįstą procesinį sprendimą, nes kaip minėta, Konsultacinė išvada niekaip nepaneigia nuteistojo kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

22. Įvertinus išdėstytas aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina nuteistojo A. M. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

23. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. M., veikdama tiesiogine tyčia, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam A. P. ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismui vertinant, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, turėjo pasisakyti ir dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo, o to nepadarydamas – netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Su tokiu apeliacinio skundo teiginiu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo.

24. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021). Atkreiptinas nuteistojo ir jo gynėjo dėmesys, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

25. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.???

26. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. P. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (poodinė kraujosruva kaktos dešinėje, riboje su smilkinio sritimi), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmų, atliktų nukentėjusiojo atžvilgiu, negalima vertinti kaip mažareikšmių.

Dėl bausmės

27. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltu pripažintam asmeniui gali būti skiriama viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė. Nuteistajam A. M. skundžiamu nuosprendžiu skirta laisvės apribojimo bausmė 9 mėnesių laikotarpiui, be intensyvios priežiūros, vietoje jos skiriant įpareigojimus: per visą bausmės vykdymo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programose bei draudimą bendrauti su nukentėjusiuoju A. P. per visą laisvės apribojimo laiką.

28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio, 54 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, o būtent: kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad teisiamas pirmą kartą (2 t., b. l. 118-119), kad baustas administracine tvarka, paskirtas baudas sumokėjęs (2 t., b. l. 120-124), dirbantis (2 t., b. l. 116-117), turi gyvenimo draugę, mažametę dukrą. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad byloje nėra duomenų, kurie nuteistąjį charakterizuotų neigiamai, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo jo asmenybę vertinti kaip linkusią nusikalsti ar nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ar reikalavimų, taip pat įvertino, kad nuteistasis nagrinėjamu atveju pasirinko netinkamą konfliktiškos situacijos sprendimo būdą, neapgalvojus savo veiksmų pasekmių, pasielgus spontaniškai. Aptartos tiek nuteistąjį, tiek nusikalstamą veiką charakterizuojantys duomenys sudarė pagrįstą pagrindą pirmosios instancijos teismui skirti A. M. laisvės apribojimo terminą devynių mėnesių laikotarpiui. Taip pat įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį bei tai, kad nuteistasis privalės atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą, spręstina, kad nuteistajam kartu su bausme paskirti įpareigojimai bei draudimas yra teisėti bei pagrįsti.

30. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą prašymą nuteistojo atžvilgiu nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pažymėtina, kad iš nukentėjusiojo baudžiamojoje byloje pateikto vaizdo–garso įrašo nustatytų faktinių įvykio aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo elgesys (išsakyti keli necenzūriniai žodžiai, filmavimas telefonu) negali būti laikomas tiek provokuojančiu, kad būtų pateisinamas nuteistojo smurtinis elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu.

31. Nukentėjusysis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, nes ji, nukentėjusiojo vertinimu, yra per daug švelni bei neproporcinga, todėl nukentėjusysis be kita ko prašo taikyti nuteistojo atžvilgiu intensyvią priežiūrą bei paskirti dar papildomus įpareigojimus – neatlygintinai išdirbti 200 valandų (per 9 mėnesių laisvės ribojimo laikotarpį), sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat uždrausti nuteistajam artintis prie nukentėjusiojo ir jo namų.

32. Nors nukentėjusysis teisingai nurodo, kad remiantis BK 48 straipsnio 3 dalimi, teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę, paprastai paskiria ir intensyvią priežiūrą, tačiau pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją pakeisti gali tik tuo atveju, kai paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga. Kaip minėta, įvertinus nuteistąjį ir nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė, įpareigojimai bei draudimas yra tinkami, pagrįsti ir proporcingi. Taip pat ir nukentėjusysis nenurodo, kodėl nuteistajam šiuo atveju turėtų būti dar labiau apribota laisvė griežtinant paskirtos laisvės apribojimo sąlygas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmės rūšį, dydį, paskirtus įpareigojimus bei draudimą, sprendžia, kad papildomų įpareigojimo bei draudimo skyrimas bei intensyvios priežiūros taikymas būtų perteklinis, neproporcingai suvaržantis nuteistąjį. Taip pat atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad jo skunde nurodoma aplinkybė apie tai, kad nuteistojo atžvilgiu yra pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas, nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl negali būti vertinamas, juo labiau, kad šiam teiginiui pagrįstu nepateikta jokių objektyvių duomenų.

33. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną galiojusią BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai, kurie aktualūs skiriant bausmę. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, be kita ko, buvo pakeistas ir BK 61 straipsnis. Pagal naują šio straipsnio 2 dalies redakciją, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Be to, pagal naują šio straipsnio 4 dalies redakciją, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

34. Aptartas BK 61 straipsnio pakeitimas laikytinas nuteistojo teisinę padėtį lengvinančiu pakeitimu, nes panaikinta bausmės vidurkio taisyklė, be to, kaltinamajam savo noru prisipažinus, nuoširdžiai gailintis, aktyviai padėjus išaiškinti nusikaltimą ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai turėtų skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, šis pakeitimas turi grįžtamąją galią. Pažymėtina, kad aptariamas pakeitimas, susijęs su bausmės skyrimu, turi grįžtamąją galią tik, kol byla nagrinėjama instancine tvarka, t. y. taikomas tik toms iki šio pakeitimo padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už nusikalstamą veiką nuteistajam paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį, taip pat paskyrė tinkamus įpareigojimus bei draudimą. Taip pat nagrinėjamoje byloje minėti BK 61 straipsnio pakeitimai (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) nesudaro pagrindo nuteistajam skirti kitokios rūšies ar dydžio bausmę, negu paskyrė pirmosios instancijos teismas. Tokia išvada darytina dėl to, kad nors pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia ankstesnės redakcijos BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės vidurkio taisykle, tačiau bausmės dydį parinko mažesnį nei numatytas vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), nors byloje nenustatyta nei viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, pažymėtina ir tai, kad sąlygų taikyti nuteistajam ir naujos redakcijos BK 61 straipsnio 4 dalį taip pat nėra, kadangi nagrinėjamu atveju nuteistasis savo noru neprisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti nusikaltimo, kas yra būtina šios nuostatos taikymui.

Dėl civilinio ieškinio

36. Nukentėjusysis A. P. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo be kita ko prašė jam iš nuteistojo priteisti 5 000 eurų neturtinės žalos (1 t., b. l. 103-104). Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam iš A. M. priteista 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

37. Sveikatos sutrikdymu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis dėl A. M. smurtinių veiksmų neabejotinai patyrė stresą bei neigiamus išgyvenimus, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala ir ji priteista pagrįstai, tinkamai taikant BPK 115 straipsnio nuostatas. Įvertinus tai, kad nuteistasis yra darbingas ir dirbantis, duomenų, jog neturėtų galimybės atlyginti žalos nepateikė, be to, nukentėjusiajam priteista neturtinės žalos suma nenukrypsta ir nuo teismų praktikoje už analogiškus nusikaltimus priteisiamų sumų dydžio, kuri svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, tačiau bylose dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, paprastai priteisiamos sumos nuo 150 iki 1 500 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023).

39. Nukentėjusysis pateiktame apeliaciniame skunde sutinka, kad remiantis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos dydis yra mažesnis nei jis prašė priteisti, tačiau nurodo, kad įvertinus nuteistojo gaunamo uždarbio dydį, jo prašoma priteisti 5 000 eurų neturtinė žala yra pagrįsta. Priešingai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, nes kaip jau minėta, kaltininko turtinė padėtis nėra lygiareikšmė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog byloje nėra įrodymų dėl kokių nors padarytos veikos ilgalaikių padarinių nukentėjusiojo fizinei ar psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos 800 eurų neturtinės žalos dydis šiuo atveju yra teisingas ir proporcingas bei atitinkantis teismų formuojamą praktiką, todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio nekeistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo ir nukentėjusiojo A. P. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.