Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aivos Survilienės, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir juos atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliaciniuose skunduose iš esmės dėstomi analogiški nesutikimo su nuosprendžiu argumentai, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinių skundų pasisako bendrai, išskyrus tuos argumentus, kurie yra skirtingi. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis iš esmės tapačiais motyvais apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, išteisindamas G. V. dėl jam pareikštų kaltinimų, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose.

8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. V. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, nepadarius jam šių nusikalstamų veikų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų nepažeidė. Savo išvadas teismas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatomis, išteisinamajame nuosprendyje išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus bei išvadas, kurių pagrindu G. V. išteisintas, taip pat motyvus, kuriais remiantis atmetė kaltinimo įrodymus.

Dėl BK 284 straipsnio taikymo

9. Skundžiamu nuosprendžiu G. V. pagal BK 284 straipsnį išteisintas jo veiksmuose nenustačius objektyviųjų ir subjektyviųjų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog dėl G. V. veiksmų atsirado BK 284 straipsnyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, taip pat neįrodytas subjektyvusis šio nusikaltimo požymis – tyčia. Nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju dėl padaryto užrašo ant kelio G. V. veiksmai turėtų būti vertinami pagal ANK 366 straipsnio ir 115 straipsnio požymius. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą bei nuosprendyje padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. V. dėl viešosios tvarkos pažeidimo, priešingai, negu tvirtinama prokuroro ir nukentėjusiojo skunduose, baudžiamojo įstatymo taikymo ir įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

12. Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, viešosios vietos specifiką, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397/2015, 2K-467/2015, 2K-28/2018). Tuo pačiu pažymėta, jog įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2015).

13. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatytas aplinkybes viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymo aspektu įvertino teisingai ir pagrįstai sprendė, kad šis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis objektyviai nėra įrodytas, tokią išvadą išsamiai argumentavo. Vertinant G. V. veiksmus minėtos praktikos kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl viešoje vietoje užrašyto užrašo, kuris nenuvalytas išbuvo vos parą, būtų gauta aplinkinių asmenų nusiskundimų, kad jie būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, padaryta didelė materialinė žala dėl užrašo pašalinimo, taip pat nėra duomenų, kad šis užrašas aplinkiniams būtų sukėlęs didelį išgąstį, būtų nutrauktas jų poilsis, darbas, kilusi sumaištis.

14. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliantų skunduose, kruopščiai įvertino ir patikrino apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus dėl kaimo gyventojų, mačiusių užrašą, reakcijos ir, kaip jie galėjo užrašą vertinti. Apklausti kaimo gyventojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu beveik vieningai tvirtino, kad užrašą ant keliuko pastebėjo, tačiau dėl to jie savo įprastinės veiklos niekaip nenutraukė. Nė vienas liudytojas nenurodė, kad dėl pamatyto užrašo ant kelio būtų nutraukęs savo kelionę, pakeitęs savo planus, nenurodė net ir to, kad nors vienas liudytojas buvo išlipęs iš automobilio ir ėjęs apžiūrėti užrašo. Nė vienas liudytojas, pamatęs šį užrašą, nesikreipė į ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Tai, kad, kaip teigiama nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, keli kaimo gyventojai sulėtino greitį pravažiuodami pro užrašą, norėdami jį perskaityti, niekaip nerodo viešosios tvarkos sutrikdymo. Pažymėtina, kad dalis liudytojų apie užrašo turinį sužinojo iš žiniasklaidos priemonių (liudytojai P. K., L. V., V. Č.; 2 t., b. l. 133, 135, 188). Kita dalis liudytojų (P. K., H. P., L. V., T. Š.) patvirtino supratę, kad užrašas nukreiptas ne į juos, o į kaimyną S. S., o neigiami išgyvenimai jiems kilo dėl neseniai iškloto asfalto, dėl ko jie rinko pinigus kelio asfaltavimui (2 t., b. l. 133, 134, 135; 3 t., b. l. 7). Liudytojai A. K. ir V. S. nurodė, kad nors ir matė užrašus važiuodami į darbą, tačiau jokio dėmesio į užrašus nekreipė, nes dažnai važiuojant Upės gatve ant asfalto būna užrašai Start, Finish; užrašus pravažiavo, nesustojo, neskaitė (1 t., b. l. 106; 2 t. b. l. 133). Liudytojai A. T., V. Č., H. P. paaiškino, kad manė, jog užrašus nupiešė vaikai (2 t., b. l. 106, 134, 188). Pažymėtina ir tai, kad didžioji dauguma liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nenurodė patyrę ir kokių nors neigiamų dvasinių išgyvenimų dėl patirto užrašo. Liudytojai S. R., A. T., A. K., V. S., V. Č. ikiteisminio tyrimo metu teigė jokių dvasinių išgyvenimų nepajutę ir jokių kitų neigiamų emocijų nekilo. Nors dalis liudytojų apklausti teisme iš dalies pakeitė savo parodymus, teigdami, kad toks užrašas sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau, kokie konkretūs (tik, kad buvo pikta, sukėlė neigiamą reakciją; pavyzdžiui liudytojas A. T. pamiršo, kokia jam buvo emocija, nors prieš tai galvojo, kad užrašas nesvarbus, vaikai kažką kreida užrašė, nesustojo; 2 t., b. l. 106-107) ir dėl ko kilo neigiami išgyvenimai, negalėjo paaiškinti, tuo pačiu patvirtindami supratę, kad užrašas nukreiptas ne į juos, o į kaimyną S. S.. Sutiktina, kad ant kelio dažais užrašytas užrašas sukelia aplinkinių pasipiktinimą, tačiau, kaip minėta, tokie veiksmai nesukėlė visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Nusikalstamos veikos požymiams konstatuoti, nepakanka vien tik pasipiktinimo ar susijaudinimo tam tikrais veiksmais. Jokie kiti padariniai šiuo atveju nenustatyti. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, nukentėjusiojo skundo argumentus, kad prie keliuko asfaltavimo prisidėjo kaimo gyventojai, dėl ko jie turi didesnį pagrindą piktintis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme apklaustų kaimo gyventojų paaiškinimų, jie finansiškai prisidėjo prie kitos keliuko dalies, kuri buvo išasfaltuota anksčiau. Keliuko dalis, ant kurios buvo padarytas užrašas, buvo išasfaltuota valstybės lėšomis ir kaimo gyventojai prie to neprisidėjo.

15. Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų, kad viešosios tvarkos padariniais turėtų būti laikomi jo ir jo šeimos narių patirti dideli dvasiniai išgyvenimai ir išgąstis, nepatogumai, negalėjimas susikaupti darbui ar poilsiui, susiję su perskaitytu užrašu, atkreiptinas dėmesys, kad nei S. S., nei jo sutuoktinė S. S., perskaitę užrašą ant keliuko, nedelsdami nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir neprašė nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą ir apsaugoti jų šeimą nuo tokių neteisėtų veiksmų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, užrašas buvo pastebėtas 2021 m. birželio 10 d. ryte, tačiau nei VAT pareigūnai, nei pats nukentėjusysis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl to nesikreipė, o VAT davė nurodymą Vilniaus miesto savivaldybei užrašą nuvalyti (2 t., b. l. 15), kuris ir buvo nuvalytas iki atvykstant policijos pareigūnams. Pats nukentėjusysis S. S. apklaustas teisiamajame posėdyje negalėjo tiksliai nurodyti, kada pamatė užrašą ir kada dėl jo kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusysis nurodė, kad negalėjo nedelsdamas kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes turėjo vykdyti savo, kaip Premjero funkcijas (2 t., b. l. 65-67). Tokie S. S. parodymai paneigia jo apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad dėl pastebėto užrašo jis nutraukė savo darbą ir tai sutrukdė jo darbotvarkę. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent dėl G. V. veiksmų buvo sustiprinta S. S. apsauga. Šis argumentas, kaip ir gynyba apeliacinės instancijos teismo posėdyje akcentavo, atsirado tik apeliaciniame skunde, atitinkamai gynyba atsiliepime pateikė nuorodą į Delfi publikaciją, kurioje pateikta informacija apie tai, kad būtent 2020 m. birželio 10 d. S. S. sulaukė grasinimų, dėl ko buvo sustiprinta jo apsauga, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo, išsakęs grasinimus, buvo nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu. Patikrinus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatyta, kad S. S. apsauga užrašo užrašymo metu (2020 m. birželio 10 d.) buvo sustiprinta dėl 2020 m. gegužės 15 d. ir 2020 m. birželio10 d. gautų grasinančio turinio žinučių Ministro Pirmininko „Facebook“ paskyroje ir dėl to buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Asmuo, rašęs grasinančio pobūdžio žinutes, teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 6 d. baudžiamasis įsakymas Nr. e1-1456-827/2021). Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad, jei ir buvo sustiprinta S. S. apsauga, tai buvo padaryta ne dėl G. V. veiksmų. Juolab, iš bylos medžiagos matyti, kad G. V. nesilankė prie S. S. namų, su juo susisiekęs nebuvo, neišsakė jokio turinio ar pobūdžio grasinimų. Tai, kad G. V. užrašė ant kelio atstumą iki S. S. gyvenamosios vietos, savaime jokios grėsmės jam nesukėlė, kadangi nukentėjusysis yra viešas asmuo, jo gyvenamoji vieta ne kartą buvo minėta ir rodyta žiniasklaidos priemonėse.

16. Šioje byloje, vertinant išteisintojo realiai padarytą žalą ir atitinkamų įstaigų atitraukimą nuo tiesioginio darbo dėl kelio nuvalymo, svarbu atsižvelgti į tai, kad didelė materialinė žala nebuvo padaryta bei nebuvo pareikštas civilinis ieškinys byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. birželio 11 d. atliko užrašo valymo darbus, kurių kaina buvo 54,45 Eur bei nurodė, kad civilinio ieškinio byloje nereikš ir ateityje nesikreips dėl darbų apmokėjimo (1 t., b. l. 132, 153-155). Poziciją, kad civilinio ieškinio nereikš, išdėstė ir Vilniaus miesto savivaldybė (2 t., b. l. 15). Iš bylos medžiagos matyti, kad kelio danga nepasikeitė. Duomenų, jog kelias buvo sugadintas tiek, kad juo nebūtų galima važiuoti, nenustatyta. Pati įmonė, atlikusi darbus, ir Vilniaus miesto savivaldybė, juos užsakiusi, išreiškė poziciją, kad sumokėta pinigų suma už darbus nėra tiek reikšminga, kad būtų pagrindas jos reikalauti iš kaltininko. Sutiktina su prokuroro argumentu, kad žalos dydis šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau padaryta žala, kuri yra mažesnė nei 3 MGL, visgi nepatvirtina, jog G. V. veiksmai išties buvę įžūlūs ir vandališki.

17. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis, ilsėtis ir panašiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, tyčinis turto sugadinimas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2013).

18. Vandalizmu paprastai pripažįstamas betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas, taip pat kitokio svetimo turto daužymas, ardymas, padegimas, apipylimas dažais ar kitoks niokojimas. Tačiau bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-29/2012, 2K-234-895/2020).

19. Įvertinus paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad G. V. veiksmuose nėra nei įžūlaus elgesio, nei vandališkų veiksmų požymių, kadangi, kaip minėta, nėra jokių duomenų, kad nuo jo veiksmų būtų buvusi sutrikdyta viešoji tvarka, kad tuos veiksmus būtų kas nors tiesiogiai stebėjęs, dėl jų būtų išsigandęs, nutraukęs savo įprastinę veiklą ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl užrašo nukentėjusysis buvo atitrauktas nuo darbo ar jo įprastinė veikla nutrūko. G. V. nėra inkriminuojamas svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad Upės gatvės keliukas būtų bent jau apgadintas, todėl išteisintojo veiksmai negali būti pripažintini ir vandališkais. Šių aplinkybių visuma pagrindžia nuosprendyje padarytą išvadą, kad nors G. V. dažais užrašė užrašą viešoje vietoje, toks jo elgesys BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė – viešoji rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta.

20. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, prokuroro ir nukentėjusiojo skundo argumentus dėl G. V. veiksmų, kaip atliktų veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, vertinimo. Apeliaciniuose skunde teisingai pažymėta, kad viešosios tvarkos pažeidimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu gali būti ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad G. V. tyčia buvo nukreipta pažeisti viešą tvarką. G. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad užrašydamas ant kelio inkriminuojamą užrašą nesiekė parodyti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, o siekė viešoje vietoje išreikšti savo pasipiktinimą S. S., jo manymu, neskaidriais veiksmais dėl visuomenėje jau iki šio užrašymo viešai aptarinėjamos keliuko asfaltavimo istorijos (3 t., b. l. 50). Šias aplinkybes patvirtina Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, kuris buvo priimtas gavus 2019 m. lapkričio 26 d. naujienų agentūros BNS prašymą pateikti nuomonę apie tą pačią dieną spaudos publikacijoje nurodytas aplinkybes, susijusias su Respublikos Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. posėdyje priimtu sprendimu skirti valstybės finansavimą Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės viešiesiems keliams, iš kurių beveik 300 000 Eur suma atiteko gatvės, greta kurios gyvena Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas S. S., atkarpos asfaltavimo darbams (1 t. b. l. 140-151). Nepaneigtas ir išteisintojo manymas, kad niekam nekilo abejonių, jog inkriminuotas užrašas skirtas ne kokiam nors kitam tikslui, o politinei kritikai, nukreiptai į S. S., kaip aukščiausio lygio valstybės politikui. Aptartų liudytojų parodymų analizė rodo, kad dauguma kaimo gyventojų užrašą siejo su nukentėjusiojo S. S. politine veikla. Svarbu ir tai, kad nors nukentėjusysis inkriminuoto užrašo ir nesiejo su visuomenėje plačiai aptarinėjamo keliuko asfaltavimo aplinkybėmis, tačiau manė, kad tam galėtų turėti įtakos kai kurių politikų pareiškimai, kurie formavo visuomenės nuomonę (1 t., b. l. 56; 2 t., b. l. 66). Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad G. V. užrašyti žodžiai nėra pagarbūs, tačiau G. V. nesiekė parodyti nepagarbą visuomenei, sutrikdyti visuomenės rimtį, o tokiu būdu siekė išreikšti politinę kritiką.

21. Dėl apeliacinių skundų argumentų, kad G. V. veiksmai buvo sistemiški ir pasikartojantys, pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog užrašas užfiksuotas vieną kartą, buvo matomas vos parą ir tą pačią dieną, kai buvo pastebėtas, buvo nuvalytas. Apeliantai tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojų, VAT pareigūnų, E. U. ir R. M. parodymus, kurie anot apeliantų patvirtina, kad G. V. antrąkart prie S. S. namų grįžo turėdamas tikslą dar kartą aprašyti kelią. Liudytojai nurodė, kad G. V. jiems nurodęs, kad užrašą būtų paryškinęs, jei šis būtų nusiplovęs (2 t., b. l. 108, 109). G. V. nurodė, kad jis į įvykio vietą grįžo neturėdamas tikslo dar kartą padaryti užrašo ant kelio, o patikrinti, ar užrašo lietus nenuplovė ir galbūt užrašą užtušuoti, jei jis dar būtų išlikęs (1 t., b. l. 172 kita pusė; 3 t., b. l. 52). Nors šių liudytojų parodymai ir rodo, kad išteisintasis atvyko antrą kartą į įvykio vietą, to neneigia ir pats išteisintasis, tačiau neduoda pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad išteisintasis ketino dar kartą aprašyti kelią. Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su gynybos išsakytais argumentais, kad pagal G. V. pareikštą kaltinimą, jis nėra kaltinamas bandymu antrą kartą padaryti užrašą, tokių veiksmų neįvardija ir apeliantai, kurie leistų manyti, kad G. V., grįždamas į įvykio vietą, būtent ir kėsinosi paryškinti užrašą. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Nusikalstamos veikos sistemingumas nėra būtinas BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Iš aptartų aplinkybių G. V. veiksmai nepasireiškė nei intensyvumu, nei sistemingumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų, VAT pareigūnų, E. U. ir R. M. parodymais. Šiuo atveju įvertinus paminėtas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vertinant objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, G. V. veiksmai nebuvo sistemingi, jo elgesio paskatos buvo ne viešosios tvarkos pažeidimas, o, nors ir netinkamu būdu pasirinkta, asmens kritika.

22. Faktinėmis aplinkybėmis panašioje situacijoje šioje byloje aktuali ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. 1A-246-851/2021, kuria paliktas galioti išteisinamasis teismo nuosprendis pagal BK 284 straipsnį, kai asmenys buvo kaltinami dėl daugkartinių grafiti paišymo ant įvairių objektų Vilniaus mieste. Teismas konstatavo, kad nors piešdami minėtus užrašus asmenys ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tačiau tokie veiksmai nesukėlė visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl minėtų grafiti užrašų aplinkiniai būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala dėl minėtų užrašų pašalinimo, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan., todėl teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju asmenų veiksmai nėra tiek pavojingi, kad juos būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį – jie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 366 straipsnyje, požymius.

23. Kaip minėta, dėl G. V. veiksmų byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, užrašo nuo kelio valymo darbai kainavo 54,45 Eur (ši žala yra mažesnė nei 3 MGL), be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“, atlikusi darbus, ir Vilniaus miesto savivaldybė, juos užsakiusi, nurodė, kad civilinio ieškinio nereikš. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ginant visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. T3-113 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės tvarkymo ir švaros taisyklių 26.4. punkte įtvirtintas draudimas rašinėti, braižyti, piešti ant pastatų, tvorų ir kitų statinių. Pagal Lietuvos Respublikos Kelių įstatymą Kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Pagal minėtų taisyklių 26.5. punktą draudžiama ardyti arba gadinti kelius, gatves, šaligatvius, dviračių, pėsčiųjų takus ir želdynus. Teisinė atsakomybė už Savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą numatyta ANK 366 straipsnyje, o ANK 115 straipsnyje numatyta atsakomybė už tyčinį turto sunaikinimą ar sugadinimą, kai nukentėjusiajam padaryta žala neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl minėto užrašo, tuo momentu kai pamatė, aplinkiniai būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala dėl minėtų užrašų pašalinimo, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan., todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju G. V. veiksmai nėra tiek pavojingi, kad juos būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį – jie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 366 straipsnyje, ir (ar) 115 straipsnyje, požymius.

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo

25. Skundžiamu nuosprendžiu G. V. taip pat išteisintas ir pagal BK 154 straipsnio 1 dalį jo veiksmuose nenustačius objektyviųjų ir subjektyviųjų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo S. S. teisės ir reputacija šiuo atveju gali būti ginamos civilinio proceso tvarka, pareiškiant ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo.

26. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su G. V. išteisinimu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nurodoma, kad G. V. padarytas užrašas, kuriame pavartotas žodis vagis, nelaikytinas nuomonė, o yra faktinė informacija – šmeižtas; G. V. viešai nepaaiškino savo elgesio pasekmių; paskleista G. V. žinia pasiekė labai didelį adresatų ratą, buvo viešai aprašoma žiniasklaidoje ir tai rodo padarytos žalos reikšmingumą.

27. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad G. V. padarytas užrašas, kuriame pavartotas žodis „vagies namai“, nebuvo jo nuomonė, o buvo konstatuojamojo pobūdžio informacija. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad tokio žodžio lingvistinė išraiška visiškai aiški ir kategoriška, būdinga fakto konstatavimui, šalia nebuvo kalbinės raiškos priemonių (pvz., kitų žodžių, skyrybos ženklų, kitokių simbolių), bylojančių apie pateikiamą nuomonę, o ne faktą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas A. V. pateikė jo užsakymu surašytą VU Lietuvių kalbos katedros docento A. S. išvadą dėl teksto suvokimo, kurioje nurodyta, kad analizuojamas užrašas ant asfalto yra konstatuojamojo pobūdžio teiginys, kurio sudėtinė propozicija – S. yra vagis; tokiu teiginiu, žinoma, galima paniekinti bei pažeminti asmenį, apie kurį tai sakoma, arba pakirsti pasitikėjimą juo; atitikimo tikrovei klausimą sprendžia ne lingvistinė analizė, tačiau nesant to atitikimo, teiginį galima vertinti ir kaip šmeižtą. Pažymėtina tai, kad specialistų (šiuo atveju – VU Lietuvių kalbos katedros docento) išvada (ar nuomonė) nėra privaloma teismui, ją, kaip ir kitus bylos įrodymus, teisiškai vertinti yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių skundų argumentų, atkreipia dėmesį, kad nuomonės nuo faktinės informacijos neatskiria tai, ar prieš ją rašydamas (sakydamas) žmogus pasako žodžius „aš manau“ arba panašius, ar neužrašo (nepasako), nes kitaip net ir užrašius (pasakius) informaciją, o prieš ją užrašant (pasakant) „aš manau“, informacijos užrašymas (pasakymas) taptų nuomonės pasakymu. Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek apeliaciniuose skunduose cituojamos teismų praktikos kontekste dėl informacijos atribojimo nuo nuomonės, teisėjų kolegija pažymi, kad atribojant informaciją nuo nuomonės nepakanka vertinti vien konkrečių frazių formuluočių lingvistinę prasmę, būtina atsižvelgti į aplinkybių visetą – asmenų viešumą, jų tarpusavio santykius, socialinį – politinį kontekstą. Sutiktina su apeliaciniuose skunduose akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-1073/2020, kad sąvoka vagystė turi kriminalinės veikos turinį (išskyrus smulkią vagystę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje), nes asmens išvadinimas vagimi sudaro prielaidas manyti, kad apkalbėtas asmuo buvo atlikęs veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio („Vagystė“) nusikalstamos veikos sudėtį. Be to, žodis „vagis“ turi neigiamą konotaciją, t. y. suteikia vadinamam objektui neigiamą atspalvį, nepriklausomai nuo jo pavartojimo konteksto. Tačiau apylinkės teismas, teisiškai vertindamas G. V. veiksmus, pagrįstai atsižvelgė į visumą surinktų duomenų, į situacijos, dėl kurios toks užrašas buvo padarytas, pobūdį ir pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju žodis vagis, pateiktas užraše kaip „vagies namai“ neturi konstatuojamojo pobūdžio padarius kriminalinį nusikaltimą – vagystę.

28. G. V. tokios pozicijos laikėsi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kad jis tiek siekė išreikšti, tiek ir išreiškė apie tuometinį premjerą S. S., kaip apie aukščiausio lygio šalies politiką ir jo galimai daromos įtakos Upės gatvės, Vilniaus r., asfaltavimui, savo nuomonę. Pažymėtina, kad asmens nuomonę gali formuoti ne tik jo paties betarpiškas patyrimas, bet ir kiti informaciją pateikiantys šaltiniai, kuriuose pateiktus faktus asmenys, įgyvendindami nuomonės reiškimo laisvę, gali vertinti ir kritikuoti. Teismų praktikoje akcentuojama, kad kiekvieną kartą sprendžiant ar išsakytais žodžiais ir (ar) veiksmais buvo norima įžeisti, pažeminti, įskaudinti asmenį, kuriam jie adresuoti, būtina atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir (ar) veiksmai bei kokioje situacijoje, kokiam asmeniui buvo ištarti ir (ar) išreikšti. Tai reiškia, kad turi būti įvertintas bendras visų aplinkybių kontekstas, kuriame išsakyti vertinami teiginiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į G. V. paaiškinimus, kad šis kelio asfaltavimo klausimas buvo keliamas jam pačiam dar dirbant Susisiekimo ministerijoje, kai jam buvo pavesta pasidomėti kelio asfaltavimo galimybėmis (1 t., b. l. 139-140; 3 t., b. l. 49-52) bei į tai, kad situacija dėl asfaltuoto Upės gatvės keliuko sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimo iki 2020 m. birželio 10 d. G. V. užrašant inkriminuotus žodžius ant asfalto, priešingai nei teigia apeliantai, kas rodo, kad ji tiesiogiai yra susijusi su visuomenės interesu. Be to, šią istoriją nagrinėjo ir Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje, kurios sprendimo turinys patvirtina, jog kelio asfaltavimo darbų klausimas buvo keliamas ir žiniasklaidoje, tyrimas buvo pradėtas 2019 m. lapkričio 26 d. gavus BNS prašymą pateikti nuomonę apie tą pačią dieną spaudos publikacijose nurodytas aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. posėdyje priimtu sprendimu skirti valstybės finansavimą Vilniaus savivaldybės vietinės reikšmės viešiesiems keliams, iš kurių beveik 300 000 Eur suma atiteko gatvės, greta kurios gyvena Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, atkarpos asfaltavimo darbams (1 t., b. l. 140-151).

29. Būtent šios aplinkybės buvo pakankamas pagrindas G. V. padaryti savo išvadas ir išreikšti savo subjektyvią nuomonę viešai diskutuojamu klausimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad žodis „vagis“ šiuo atveju buvo panaudotas perkeltine prasme, siekiant išreikšti savo poziciją, kad nukentėjusysis S. S., galimai pažeisdamas nustatytą tvarką, inicijavo Upės gatvės keliuko dalies asfaltavimą ir tokiu būdu atimdamas iš mokesčių mokėtojų galimybę ir teisę, kad būtų asfaltuoti kiti keliukai, kurie atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde pateikiami prieštaringi argumentai: viena vertus, teigiama, kad G. V. analizuojamu užrašu pateikė ne nuomonę, o faktus, kita vertus, didelė dalis argumentų nukreipta į siekį parodyti, kad G. V., manydamas, kad S. S. veiksmuose gali būti korupcijos apraiškų, turėjo savo nuomonę išdėstyti atsakingoms institucijoms, t. y. tokiu būdu pripažįsta, kad būtent tuo tikslu (atkreipti dėmesį į korupciją) minėtas užrašas buvo padarytas, tačiau pasirinkta netinkama nuomonės reiškimo forma. S. S. tiek inkriminuojamų veiksmų padarymo metu, tiek ir dabar yra aktyvus profesionalus valstybės politikas, užėmęs itin aukštas pareigas – Vyriausybės vadovo. Viešieji asmenys reprezentuoja visuomenę, valstybę, todėl tokių asmenų vertinimo kriterijai pagrįstai aukštesni, taigi ir kritikos toleravimo laipsnis – aukštesnis nei privataus asmens. Šioje situacijoje išreikštai nuomonei neturi reikšmės tai, kad baudžiamasis procesas dėl konkretaus nusikaltimo prieš nukentėjusįjį nebuvo pradėtas. Baudžiamasis procesas ir viešos diskusijos, ypač politiniais visai visuomenei aktualiais ir rūpimais klausimais, nėra susiję ir nereiškia, kad apie politikų veiksmus galima diskutuoti tik po to, kai teismas dėl jų yra priėmęs sprendimą. Be baudžiamosios teisės gyvenime yra daug sferų, dėl kurių žmonės diskutuoja ir gali reikšti savo nuomonę. Labai svarbu tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, remtis objektyviai egzistuojančiais faktais. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją, kritika politikui S. S. išsakyta G. V., kurio nuomonė buvo susijusi su tam tikru faktiniu pagrindu, t. y. aplinkybėmis, sužinotomis dirbant Susisiekimo ministro patarėju ir vėliau viešoje erdvėje ne kartą pasirodžiusia informacija. Tai, kad išteisintasis išreikšdamas savo nuomonę pasirinko atitinkamą užrašą, t. y. konkrečiai pavartojo žodį „vagis“, galima vertinti kaip turinčius neigiamą ir niekinamą atspalvį, tačiau ištyrus bylos aplinkybių visetą, darytina išvada, kad G. V. pavartodamas tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, tai darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas šia teise, neturėdamas tikslo apšmeižti, o tik viešoje vietoje ginčydamas apie S. S., jo įsitikinimu, neteisėtą veiklą, ir todėl tokia išsakyta kritika nukentėjusiajam dėl jo politinės, o ne asmeninės veiklos, įvertinant teisės į garbės bei orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, nuomonę, tarpusavio santykį, pusiausvyros-proporcingumo principą, nelaikytina leistinų ribų reikšti nuomonę, kritiką, peržengimu. Be to, nors išteisintojo padarytą inkriminuotą užrašą matė kaimo gyventojai, tačiau šie asmenys teisme patvirtino, kad užrašas daugeliui jų sukėlė asociacijas ne su tikrovės neatitinkančios informacijos apie patį politiką paskleidimu ar jo šmeižimu įvykdžius konkretų nusikaltimą, o užrašą susiejo ir nukentėjusiojo politine veikla ir su naujai išasfaltuotu ir viešai aptarinėjamu keliuku. Liudytojų parodymai neleidžia daryti išvados, kad jie apie nukentėjusįjį galvojo, jog yra padaręs kriminalinį nusikaltimą. Todėl konstatuotina, kad G. V. padarytame užraše nėra nusikalstamos veikos požymio – tyčios pažeminti žmogų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra.

30. Svarbu ir tai, kad, kaip minėta anksčiau, ir pats nukentėjusysis S. S. nors ir nedarė prielaidos, kad inkriminuotas užrašas gali būti siejamas su visuomenėje plačiai aptarinėjamo keliuko asfaltavimo aplinkybėmis, bet mano, kad tam galėtų turėti įtakos kai kurių politikų pareiškimai, kurie formavo visuomenės nuomonę. Pirmosios ikiteisminio tyrimo apklausos metu S. S. aiškiai nurodė, kad G. V. elgesį, jo nuomone, galėjo paskatinti S. R. politinis priešiškumas S. S. atžvilgiu (1 t., b. l. 56). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis paaiškino, kad S. R. kritikavo jį dėl keliuko asfaltavimo, todėl jis supratęs, kad ir užrašas gali būti susijęs su politiniais motyvais (2 t., b. l. 66). Šie parodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis suprato, dėl kokių priežasčių toks užrašas atsirado ir kad tai nėra bandymas apšmeižti jį dėl kriminalinio nusikaltimo padarymo. Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai teigė supratę, kad šis užrašas yra susijęs su keliuko asfaltavimo istorija (liudytojai T. Š., H. P.), todėl akivaizdu, kad niekam nekilo asociacija su tuo, kad šis užrašas siejamas su S. S. nusikalstama, o ne politine veikla. Teisėjų kolegija sutinka su gynybos išreikštais argumentais, kad kaimo gyventojai, apklausų vykusių ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė supratę, jog tas užrašas atsirado dėl keliuko asfaltavimo istorijos, galimai tik dėl to, kad toks klausimas jiems nebuvo užduotas, kadangi šių apklausų metu jie nepateikė jokio paaiškinimo apie tai, kaip suprato užrašą. Tik paklausti apie tai teisminio nagrinėjimo metu, liudytojai pateikė vienokį ar kitokį savo vertinimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priešingai nei nukentėjusysis teigia apeliaciniame skunde, kaimo gyventojų apklausų metu viešojoje erdvėje jau buvo paviešinta informacija apie užrašą ant keliuko ir žiniasklaidos atstovai iš karto įvardijo (net ir nelaukdami G. V. paaiškinimų, kaip teigiama apeliaciniame skunde), su kokia istorija yra siejamas šis užrašas. Pats S. S. viešoje erdvėje jau buvo įvardijęs, kad toks užrašas gali būti siejamas su jo politine veikla ir oponentų inspiruotas. Dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, kad G. V. buvo atvažiavęs į įvykio vietą antrą kartą neva paryškinti užrašo, teisėjų kolegija jau pasisakė, taigi G. V. veiksmai nepasireiškė nei intensyvumu, nei sistemingumu.

31. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, situaciją, kurioje G. V. išreiškė apie nukentėjusįjį neigiamą savo nuomonę, teisėjų kolegija sprendžia, kad jo padarytas užrašas „vagies namai“, nors ir nėra moraliai priimtinas, tačiau nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

32. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad G. V. paskleista informacija „S. 1 km vagies namai“ neatitinka tikrovės ir yra niekinančio, žeminančio pobūdžio, pakertanti pasitikėjimą. Tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis nepateikia išsamių duomenų, pagrindžiančių kaip gi iš tikrųjų pasikeitė jo savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad jo teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Tiek S. S., tiek jo kaimynystėje gyvenantys ir procese apklausti kaimo gyventojai patvirtino supratę, kad toks užrašas yra siejamas su keliuko asfaltavimo istorija, kuri žiniasklaidoje buvo intensyviai aprašyta ir diskutuojama dar gerokai iki užrašo atsiradimo. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad esą tik po šio užrašo buvo galimai suabejota S. S., kaip politiko, reputacija, neatitinka realios situacijos. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodyti padariniai – pakirstas pasitikėjimas S. S., galėtų būti civilinio ginčo nagrinėjimo dalykas dėl dalykinės reputacijos gynimo, prieš tai įrodžius, kad reputacija buvo gera ir sumenko tik dėl užrašo ant keliuko.

33. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Ne bet koks netikslios, kito asmens garbę ir orumą galbūt žeminančios informacijos paskelbimo atvejis turi būti pripažįstamas tiek pavojingu, kad tokią informaciją paskleidusiam asmeniui turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2015). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nukentėjusiojo S. S. teisės ir reputacija šiuo atveju gali būti ginamos civilinio proceso tvarka, pareiškiant ieškinį dėl garbės ir orumu gynimo.

34. Apibendrinant nustatytų aplinkybių visumą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, argumentuotai nurodyta, kokiais įrodymais remdamasis teismas daro išvadą, kad BK 154 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai G. V. veiksmuose neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą ir pagrįstai sprendė, kad, nors ir netinkamu būdu pasirinkta asmens kritika, G. V. veiksmai BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė, o jo tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešą tvarką ar paniekinti ir pažeminti nukentėjusįjį. Prokuroro ir nukentėjusiojo skunduose išdėstyti argumentai, jų pateiktas byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia. Nenustačius įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Nukentėjusiojo S. S. atstovas advokatas A. V. prašo iš G. V. nukentėjusiajam S. S. priteisti 1 179,75 Eur (apeliacinio skundo ir prašymo dėl konsultacinės išvados pateikimo parengimo), 600 Eur (specialisto išvada dėl teksto suvokimo) papildomai turėtų išlaidų, susijusių su advokato paslaugų suteikimu atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme.

36. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011).

37. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas, be kita ko, vyko pagal nukentėjusiojo S. S. ir prokuroro apeliacinius skundus. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo G. V. išteisintas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (BK 154 straipsnio 1 dalis, 284 straipsnis), palikti galioti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, priteisti iš išteisintojo nukentėjusiojo patirtas – 1 179,75 Eur ir 600 Eur – advokato atstovavimo ir specialisto išvados išlaidas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo S. S. apeliacinius skundus atmesti.