Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-475-567/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-12-05
Bylos Nr.: e2A-475-567/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00543-2023-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Neringa Švedienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: A. P.
Atsakovas: J. I. S., N. S., A. S.-R.

Kategorijos

2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
2.3.2.6.1Šeimos turtas, šeimos turto teisinis režimas ir jo pabaiga

Civilinė byla Nr. e2A-475-567/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00543-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.3.2.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį dėl sandorių pripažinimo tariamais atsakovams J. I. S. (J. I. S.), N. S. (N. S.), A. S.-R., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. P. (M. P.) ir (duomenys neskelbtini) notaro biuro notaras A. R.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. P. ieškiniu prašė:

1.1. pripažinti tariamu sandoriu 2017 m. rugsėjo 1 d. M. S. (M. S.) ir ieškovės sudarytą buto ir garažo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą, kuriais ieškovė M. S. pardavė butą, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini);

1.2. pripažinti tariamu sandoriu 2021 m. rugpjūčio 20 d. M. S. ir ieškovės sudarytą buto ir negyvenamosios patalpos – garažo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą, kuriais M. S. perleido ieškovei butą, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini).

2. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 1 d. su M. S. sudarė buto ir garažo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą (toliau – ir sutartis Nr. 1), kuria ieškovė savo sutuoktiniui M. S. perleido butą, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 20 d. M. S. ir ieškovė sudarė buto ir negyvenamosios patalpos – garažo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą (toliau – ir sutartis Nr. 2), kuria M. S. ieškovei perleido butą, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovės teigimu, sudarant tiek sutartį Nr. 1, tiek sutartį Nr. 2, notaras nebuvo informuotas apie tai, kad ji ir M. S. yra sudarę santuoką. Kadangi sutuoktinių pavardės yra skirtingos ir santuoka buvo sudaryta užsienio valstybėje, santuoka nebuvo įtraukta į santuokų registrą Lietuvos Respublikoje. M. S. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) notaro biure sudarė testamentą, kuriuo visas jam priklausančias pinigines lėšas, esančias (duomenys neskelbtini), ir visą nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, paliko ieškovei A. P. Sutuoktiniai kartu gyveno bute iki M. S. mirties (duomenys neskelbtini). Po M. S. mirties antstolis V. M. į (duomenys neskelbtini) paveldimo turto apyrašą Nr. (duomenys neskelbtini) įtraukė turtinę teisę pagal 2021 m. rugpjūčio 20 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. įtraukė M. S. teisę iš ieškovės gauti 220 000 Eur kainą pagal sutartį Nr. 2 už tariamai ieškovei perleistą turtą. Būtent šią turtinę teisę ir siekia paveldėti atsakovai, kaip M. S. įstatyminiai įpėdiniai, turėdami tikslą vėliau pareikalauti iš ieškovės įvykdyti šią piniginę prievolę. Siekdama apginti savo teisėtus interesus, ieškovė prašo sutartį Nr. 1 ir sutartį Nr. 2 pripažinti tariamomis ir jas panaikinti, kadangi nei sutartis Nr. 1, nei sutartis Nr. 2 nepakeitė įstatyminio sutuoktinių bendro turto, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teisinio režimo. Ieškovė paaiškino, kad ginčijami sandoriai tarp sutuoktinių buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, kaip priemonė, išsprendžianti sutuoktinių tarpusavio nesutarimus.

Atsiliepimas

4. Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jie yra pilnamečiai mirusio ieškovės sutuoktinio vaikai iš pirmosios santuokos, o po savo tėvų skyrybų apie naująją tėvo šeimą ir jų vaiką žinojo tik iš žodinių pasakojimų. Atsakovai nėra ginčijamų sandorių šalys ir nedalyvavo juos sudarant, todėl atsakovų gynyba yra itin apsunkinta. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovė sandorius pradėjo ginčyti tik gavusi paveldimo turto apyrašą, o anksčiau savo tariamai pažeistų teisių negynė. Ieškovė sandorių negaliojimą įrodinėja aplinkybėmis, kurių dėl vienos iš sandorių šalių mirties neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Abu sandoriai ieškovės sudaryti laisva valia, įregistruoti viešajame registre, nepateikta konkrečių įrodymų, patvirtinančių sandorių tariamumą, todėl, atsakovų teigimu, nėra teisinio pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovams J. I. S., N. S. ir A. S.-R. iš ieškovės A. P. po 1 898 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nurodė, kad butas, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalis negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini), po 2017 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutarties ir 2017 m. birželio 27 d. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo–priėmimo akto sudarymo tapo bendrąja jungtine ieškovės ir M. S. nuosavybe. Nors Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) šis turtas nebuvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė ieškovės ir M. S. nuosavybė, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nepakeitė paminėto turto teisinio režimo, tik galėjo turėti įtakos disponavimo šiuo turtu tvarkai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 3 dalis).

7. Teismas pažymėjo, kad bendraturčiai turi teisę pakeisti turto teisinį režimą. Ieškovės ginčijamų sandorių rezultatas – sandoriuose nurodyto turto savininko pasikeitimas. Butas su garažu buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ieškovės ir M. S. santuoka nebuvo įtraukta į civilinės metrikacijos apskaitą Lietuvoje, todėl pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatas vieno sutuoktinio vardu įregistruoto santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto perleidimas kitam sutuoktiniui reiškia šio turto pasidalijimą. Po tokio perleidimo butas su garažu NTR buvo įregistruotas kaip asmeninė turto įgijėjo nuosavybė.

8. Pagal CK 3.100 straipsnio 7 punktą bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali pasibaigti sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatas ir pripažinti ieškovės ginčijamus sandorius negaliojančiais dėl to, kad jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

9. Įvertinęs tai, kad ieškovė turi (duomenys neskelbtini) universiteto bakalauro diplomą, ilgą laiką gyveno Lietuvoje, laisvai kalba lietuviškai ir yra sudariusi sandorių, susijusių su nekilnojamojo turto perleidimu, teismas nusprendė, jog, sudarydama ginčo sandorius, ieškovė sąmoningai siekė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto teisinio režimo modifikavimo būtent tokiu būdu, koks nurodytas sandoriuose.

10. Aplinkybės, susijusios su buto, (duomenys neskelbtini), ir kito sandoryje nurodyto turto kainos sumokėjimu, teismo vertinimu, nepatvirtina šio sandorio tariamumo. 2017 m. rugsėjo 1 d. sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad visą daiktų kainą prieš sudarant šią sutartį pirkėjas (M. S.) sumokėjo pardavėjai (A. P.) į pardavėjos vardu atidarytą sąskaitą (duomenys neskelbtini). Į bylą pateiktas ieškovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2017 m. birželio 20 d. ieškovė iš vienos savo sąskaitos į kitą pervedė 89 293,69 Eur (duomenų apie pervestų lėšų kilmę nepateikta), 2017 m. birželio 20 d. M. S. į šią sąskaitą pervedė 130 337,53 Eur, o 2017 m. birželio 26 d. buvo pervesta dar 13 393,90 Eur. Teismas nurodė, kad, nors minėtų mokėjimų paskirtyse nenurodyti konkretūs duomenys, tačiau negalima atmesti galimybės, jog šie mokėjimai galėjo būti įskaityti kaip mokėjimai pagal sutartį Nr. 1.

11. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą buvo pateikta notaro A. R. patvirtinta 2017 m. liepos 24 d. ieškovės ir M. S. sudarytos preliminariosios sutarties (toliau – ir preliminarioji sutartis) dėl to paties buto, (duomenys neskelbtini), ir kito susijusio turto pirkimo–pardavimo kopija. Preliminariosios sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad numatyto parduoti turto kaina sumokėta būsimai pardavėjai prieš sudarant šią sutartį. Ieškovė minėtos aplinkybės apie kainos sumokėjimą nenuginčijo, todėl teismas priėjo išvadą, kad sutartyje Nr. 1 nurodyta buto ir kito turto pardavimo kaina ieškovei buvo sumokėta ir nėra pagrindo laikyti šio sandorio tariamu dėl parduotų daiktų kainos nesumokėjimo.

12. Teismo vertinimu, ginčijamais sandoriais buvo atliktas turto, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pasidalijimas, kai vienas sutuoktinis perleidžia kitam sutuoktiniui savo turto dalį bendrame turte. Teismas nurodė, kad pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalies nuostatas preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Iš pradžių sutartimi Nr. 1 ieškovė butą ir garažo dalį pardavė M. S., o sutartimi Nr. 2 – butas ir garažo dalis buvo parduoti ieškovei. Taigi, sutuoktiniai vienas kitam asmeninės nuosavybės teise perleido jiems priklausiusias buto su garažu kaip buvusios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis, paversdami butą su garažu asmenine turto įgijėjo nuosavybe. Sutuoktinių interesas modifikuoti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę į asmeninę kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybę sutapo su rezultatu, kuris buvo pasiektas ieškovei ir M. S. sudarius šiuos sandorius, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo laikyti šių sandorių tariamais.

13. Kadangi ieškovė neprašė pripažinti ieškinyje nurodytų sandorių apsimestiniais ir taikyti CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodytų pasekmių, teismas dėl sandorių (ne)galiojimo šiuo teisiniu pagrindu nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovė A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

14.1. Pasisakydamas dėl 2017 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutarties, kuria ieškovė nuosavybės teise įgijo butą su garažu, teismas priėjo išvadą, kad tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors NTR šis turtas buvo įregistruotas kaip asmeninė ieškovės nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Ieškovė sutarties Nr. 1 pagrindu perleido butą su garažu sutuoktiniui M. S., tačiau teismas nepagrįstai, neatsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo nuginčyta turto bendrumo prezumpcija, suteikė išimtinę pirmenybę ne santuokoje įgyto turto bendrumo teisiniam režimui, o NTR duomenims, pagal kuriuos turtas buvo įregistruotas kaip asmeninė M. S. nuosavybė. Taigi, teismas nepagrįstai skirtingai traktavo dvi tapačias situacijas, t. y. 2017 m. birželio 27 d. sandorio atveju ieškovės asmeninės nuosavybės teise įgytą turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes šis turtas buvo įgytas santuokoje, o sutarties Nr. 1 atveju ieškovės tariamai sutuoktiniui perleistą turtą teismas laikė asmeniniu vieno iš sutuoktinio turtu, nors šis tariamas sandoris (sutartis Nr. 1), analogiškai kaip ir ankstesnis, buvo sudarytas sutuoktiniams esant santuokoje.

14.2. Teismas nepagrįstai sutartį Nr. 1 vertino kaip turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo sutartį pagal CK 3 knygos VIII skyriaus nuostatas. Teismas šią išvadą padarė peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, neišsiaiškinęs sutarties šalių tikrųjų ketinimų, sandorių esmės ir tikslo bei sandorių sudarymo aplinkybių, taip pat ir vėlesnio šalių elgesio po ginčijamų sandorių sudarymo. Nei ieškovė, nei atsakovai neprašė, kad sutartis Nr. 1 būtų kvalifikuojama kaip sutuoktinių sutartis dėl bendro turto pasidalijimo, todėl toks teismo vertinimas laikytinas siurpriziniu ir turi būti pakeistas arba panaikintas. Byloje buvo keliamas klausimas išimtinai tik dėl sandorių tariamumo (sudarymo tik dėl akių).

14.3. Atmesdamas ieškinio reikalavimus sutartį Nr. 1 ir sutartį Nr. 2 pripažinti tariamaisiais sandoriais, teismas pažeidė bendrąsias procesines įrodinėjimo taisykles. Į bylą buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tiek sutartis Nr. 1, tiek sutartis Nr. 2 buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, ir pagal šiuos sandorius jų dalyviai realiai neįgijo naujų teisių ir pareigų, nes nekilnojamasis turtas ir toliau buvo naudojamas, valdomas ir juo disponuojama bendru sutuoktinių sutarimu. Vien NTR duomenų pakeitimai, padaryti pagal tariamus sandorius, negali paneigti įstatyme įtvirtintos prezumpcijos dėl santuokoje įgyto sutuoktinių turto bendrumo. Atsakovai į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijami sandoriai buvo faktiškai vykdomi. Ginčo turtas tiek jo įgijimo metu, tiek sutarties Nr. 1, tiek sutarties Nr. 2 sudarymo metu išliko sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

14.4. Ieškovė ginčijo sandorių negaliojimą dėl jų tariamumo (fiktyvumo). Sutartis Nr. 1 realiai nebuvo įvykdyta (turto kaina ieškovei nebuvo sumokėta, asmeninės nuosavybės teise ieškovės valdomas turtas pirkėjui nebuvo perleistas, o pirkėjas neįgijo turto asmeninės nuosavybės teise). M. S. neįgijus ginčo turto asmenine nuosavybės teise, sutartis Nr. 2 taip pat nesukėlė jokių padarinių, todėl laikytina negaliojančia. Šiuo atveju nėra reikšmingos aplinkybės, susijusios su ginčo šalies sudaromų sandorių reikšmės ir prasmės suvokimu, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra požymių, jog ieškovė nesuprato sudaromų sandorių reikšmės ir prasmės.

14.5. Teismas apsiribojo tik išoriniu sandorio įvertinimu ir neanalizavo būtinojo tariamojo sandorio elemento – neviešo susitarimo, kuris yra pridengiamas tariamuoju sandoriu simuliacijos pagalba. Tariamas sandoris gali būti sudarytas pagal visas formalias taisykles ir reikalavimus, tačiau nepaisant to dėl tikrosios šalių valios stokos jis turi būti pripažįstamas negaliojančiu.

14.6. Nepagrįstas teismo vertinimas, kad aplinkybės, susijusios su ginčo turto kainos (ne)sumokėjimu, neleidžia spręsti apie sutarties Nr. 1 tariamumą, nes negalima atmesti galimybės, jog ieškovės sutuoktinis atsiskaitė su ja. 2024 m. sausio 5 d. (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad, prieš sudarant 2017 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartį, ieškovė iš savo sąskaitos (2017 m. birželio 20 d. pervedė 100 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (toliau – JAV doleriai) ir jos sutuoktinis M. S. iš savo sąskaitos (2017 m. birželio 20 d. pervedė 145 965 JAV dolerius) į ieškovės banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė lėšas, skirtas turto įsigijimui iš (duomenys neskelbtini). Būtent šios lėšos (211 499 Eur) 2017 m. birželio 27 d. iš ieškovės banko sąskaitos buvo pervestos į (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą. Taigi, abu sutuoktiniai bendromis lėšomis įsigijo ginčo turtą iš (duomenys neskelbtini). Siekdama pagrįsti, kad iki sutarties Nr. 1 sudarymo negavo iš sutuoktinio M. S. atsiskaitymo už tariamai perleidžiamą turtą, ieškovė pateikė teismui savo banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad į jos banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) nuo turto įsigijimo iš (duomenys neskelbtini) iki sutarties Nr. 1 sudarymo M. S. neatliko jokių mokėjimų. Ši faktinė aplinkybė, kurios teismas neįvertino, patvirtina, kad sandorio šalys simuliavo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykių sukūrimą ir nurodė melagingus faktus apie tariamą turto kainos sumokėjimą ieškovei. Vienintelį M. S. atliktą mokėjimo pavedimą, kuris pagal (duomenys neskelbtini) pažymą buvo panaudotas pradiniam ieškovės turto įsigijimui, teismas nepagrįstai įvertino kaip įrodymą, patvirtinantį sutartimi Nr. 1 perleisto turto kainos sumokėjimą. Be to, sutartimi Nr. 1 perleisto turto kaina buvo 211 499 Eur, o ne 145 965 JAV doleriai.

14.7. Teismui nepripažinus ginčijamų sandorių tariamais, sutuoktinių vienintelės nepilnametės dukters M. P. finansinė situacija labai pablogėtų, nes ieškovė neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovams pagal paveldėtą M. S. finansinį reikalavimą. Ieškovė būtų priversta parduoti ginčo turtą, kad galėtų atsiskaityti su atsakovais.

14.8. (duomenys neskelbtini) sudarytu testamentu M. S. išreiškė valią palikti ieškovei visą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje. Ieškovei testamento turinys buvo žinomas. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė neturėjo suinteresuotumo po 1,5 mėnesio nuo testamento sudarymo (duomenys neskelbtini) sudaryti sutartį Nr. 2 dėl turto įsigijimo iš savo sutuoktinio, kai pats sutuoktinis nusprendė šį turtą jai testamentu perleisti neatlygintinai.

Žemesnės instancijos teismas

14.9. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai turi apsimestinių sandorių požymių, tačiau nurodė, jog ieškovė neprašo minėtų sandorių pripažinti apsimestiniais, todėl šiuo klausimu nepasisakė. Teismas ex officio (savo iniciatyva) turi kvalifikuoti ginčo teisinius santykius pagal byloje nustatytas aplinkybes. Jeigu teismas laikė, kad ginčijami sandoriai turi apsimestinių sandorių požymių, būtent taip juos ir turėjo kvalifikuoti, o ne atsisakyti tai daryti, motyvuodamas tuo, jog ieškovė savo reikalavimus grindė ginčijamų sandorių tariamumu.

Atsiliepimas

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai J. I. S., N. S. ir A. S.-R. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. birželio 22 d. sutartis buvo sudaryta ieškovei ir M. S. esant santuokoje. Sutuoktiniai yra laisvi patys nuspręsti dėl santuokos metu įsigyto turto pasidalijimo ir vienas kitam perleidimo. Nebūtina išsiskirti, nebūtina kreiptis į teismą dėl viso turto padalijimo, nebūtina sudaryti vedybinės sutarties, visa tai galima išspręsti laisva sutuoktinių valia notarinės formos sutartimi. Nagrinėjamu atveju būtent tai ir buvo padaryta sudarant ginčijamus notarinius sandorius.

15.2. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai apie kitus ieškovės ir M. S. sudarytus nekilnojamojo turto sandorius patvirtina, kad po santuokos sudarymo ieškovė iš M. S. įsigytu nekilnojamuoju turtu siekė disponuoti asmenine nuosavybės teise, tai patvirtindavo notarams, vienas kitam ir tretiesiems asmenims. Tokie sandoriai nebuvo tariami, jie nebuvo ginčijami teismuose, buvo įvykdyti ir sukėlė teisines pasekmes.

15.3. Sutartis Nr. 1 ir sutartis Nr. 2 taip pat nebuvo tariamos, jomis buvo siekiama iš to kylančių konkrečių teisinių pasekmių. 2017 m. liepos 24 d. preliminarioji sutartis, kuri buvo patvirtinta notaro bei įregistruota viešajame registre, įrodo išankstinį šalių ketinimą pirkti ir parduoti ginčo turtą. Preliminariosios sutarties 2.2 punkte ieškovė patvirtino, kad iki šios sutarties sudarymo jai buvo sumokėta turto kaina, t. y. 211 499 Eur. Sutarties Nr. 2 7.6 punkte numatyta teisė M. S. neatlygintinai naudotis butu iki 2023 m. rugpjūčio 20 d., o 2021 m. lapkričio 12 d. susitarimu šis terminas pratęstas iki 2028 m. rugpjūčio 20 d. Tai papildomai patvirtina, kad buto pardavėjas realiai perleido nuosavybės teisę į butą ieškovei, o jo tolimesniam gyvenimui bute buvo reikalingas teisinis pagrindas. Sudarydamos ginčo sandorius, šalys faktiškai įgydavo teisę disponuoti butu kaip asmeniniu turtu.

15.4. Sutartimi Nr. 1 pardavusi sutuoktiniui ginčo turtą, ieškovė jame negyveno, kartu su dukterimi išvyko iš šalies ir gyveno pas savo motiną. Tai reiškia, kad turto savininkės teisių ji, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neįgyvendino. Ieškovė į Lietuvą grįžo (duomenys neskelbtini). Pablogėjus sutuoktinio sveikatai, buvo sudaryta sutartis Nr. 2. Skunde ieškovė bando suklaidinti teismą, tvirtindama, kad M. S. neatsiskaitė su ja pagal sutartį Nr. 1. Šį ieškovės teiginį paneigia (duomenys neskelbtini) banko duomenys, kad 2017 m. birželio 20 d. M. S. į ieškovės sąskaitą pervedė 145 965 JAV dolerius, t. y. didžiąją dalį turto kainos. 2017 m. birželio 20 d. A. P. iš sąskaitos Lenkijoje į savo sąskaitą pervedė 100 000 JAV dolerius. 2024 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad ir šiuos pinigus į banko sąskaitą Lenkijoje jai pervedė M. S.

15.5. Ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad sutartį Nr. 1 ir sutartį Nr. 2 sudarė ne laisva valia, buvo verčiama, nesuprato sandorių pasekmių ar nesiekė sandorių prigimtį atitinkančių teisinių tikslų. Ieškovės nurodoma aplinkybė dėl sutuoktinio testamento, kuriuo ginčo turtas paliekamas ieškovei po sutuoktinio mirties, tik papildomai pagrindžia atsakovų poziciją, kad sutartimi Nr. 2, sudaryta vėliau nei ieškovės minimas testamentas, M. S. pakeitė savo valią ir nusprendė ginčo turtą perleisti ieškovei ne kaip palikimą, o jį ieškovei parduoti.

15.6. Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovams pagal paveldėtą finansinį reikalavimą, todėl bus priversta parduoti ginčo turtą, tačiau nutyli faktą, jog testamentu M. S. jai paliko savo lėšas (75 261 Eur), esančias (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

17. Ieškovė A. P. ir M. S. (duomenys neskelbtini)sudarė santuoką, (duomenys neskelbtini) santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini). Ieškovės ir M. S. santuoka nebuvo registruota ir nebuvo įtraukta į civilinės metrikacijos apskaitą Lietuvoje.

18. 2017 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartimi ir 2017 m. birželio 27 d. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo–priėmimo aktu ieškovė iš (duomenys neskelbtini) nusipirko butą, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini).

19. 2017 m. liepos 24 d. ieškovė A. P. ir M. S. sudarė preliminariąją buto su garažu pirkimo–pardavimo sutartį.

20. 2017 m. rugsėjo 1 d. ieškovė A. P. ir M. S. sudarė buto ir garažo dalies pirkimo–pardavimo sutartį su perdavimo–priėmimo aktu (sutartis Nr. 1), kuria ieškovė savo sutuoktiniui M. S. perleido butą, (duomenys neskelbtini), 1/10 dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini).

21. M. S. (duomenys neskelbtini) notaro biure sudarė testamentą, kuriuo visas jam priklausančias pinigines lėšas, esančias (duomenys neskelbtini), ir visą nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, paliko ieškovei A. P.

22. 2021 m. rugpjūčio 20 d. M. S. ir ieškovė sudarė buto ir negyvenamosios patalpos – garažo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą (sutartis Nr. 2), kuria M. S. ieškovei perleido butą, (duomenys neskelbtini), dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini).

23. (duomenys neskelbtini) mirė M. S.

24. Antstolis V. M. į (duomenys neskelbtini) paveldimo turto apyrašą (duomenys neskelbtini) įtraukė turtinę teisę pagal 2021 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro (duomenys neskelbtini), t. y. įtraukė M. S. teisę iš ieškovės gauti 220 000 Eur pagal sutartį Nr. 2.

Dėl sutarties Nr. 1 ir sutarties Nr. 2

25. Ieškovė tiek sutartį Nr. 1, tiek sutartį Nr. 2 prašė pripažinti tariamaisiais sandoriais, kadangi šie sandoriai tarp sutuoktinių buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, kaip priemonė, išsprendžianti sutuoktinių tarpusavio nesutarimus.

26. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas.

27. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013).

28. Kasacinio teismo praktika dėl minėto sandorių negaliojimo pagrindo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

29. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018, 41 ir 43 punktai).

31. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 35 punktas).

32. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės – pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 28 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

33. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti, kad sutartis Nr. 1 ir sutartis Nr. 2 yra tariamieji sandoriai, o atsakovai, atsikirsdami į jiems pareikštus reikalavimus, turėjo įrodinėti, kad minėti sandoriai realiai buvo įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad sutuoktinių interesas modifikuoti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę į asmeninę kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybę sutapo su rezultatu, kuris buvo pasiektas, ieškovei ir M. S. sudarius ginčijamus sandorius, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo laikyti šių sandorių tariamais.

34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, atmesdamas ieškinio reikalavimus sutartį Nr. 1 ir sutartį Nr. 2 pripažinti tariamaisiais sandoriais, pirmosios instancijos teismas pažeidė bendrąsias procesines įrodinėjimo taisykles, apsiribojo tik išoriniu sandorio įvertinimu ir neanalizavo būtinojo tariamojo sandorio elemento – neviešo susitarimo, kuris yra pridengiamas tariamuoju sandoriu simuliacijos pagalba, netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ginčo turto kainos (ne)sumokėjimu, bei sandorių vykdymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.

35. Nustatyta, kad 2017 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartimi ir 2017 m. birželio 27 d. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo–priėmimo aktu ieškovė iš (duomenys neskelbtini) nusipirko butą, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini). NTR šis turtas nebuvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė ieškovės ir M. S. nuosavybė. 2017 m. rugsėjo 1 d. ieškovė A. P. ir M. S. sudarė sutartį Nr. 1, kuria ieškovė savo sutuoktiniui M. S. pardavė butą su garažu. NTR šis turtas buvo įregistruotas kaip asmeninė M. S. nuosavybė. 2021 m. rugpjūčio 20 d. M. S. ir ieškovė sudarė sutartį Nr. 2, kuria M. S. ieškovei pardavė jau minėtą butą su garažu. NTR šis turtas buvo įregistruotas kaip asmeninė A. P. nuosavybė.

36. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. daliniame sprendime dėl ieškinio pagrindo konstatuota, kad apie buto, (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalies negyvenamosios patalpos – garažo, (duomenys neskelbtini), teisinį statusą (nuosavybės rūšį), nagrinėjant šią civilinę bylą bus sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos teisę, taip pat pagal Lietuvos Respublikos teisę sprendžiama apie ginčijamų sandorių savybes, teisėtumą ir iš jų kylančias prievoles.

37. CK 3.83 straipsnis įtvirtina sutuoktinių teisę nustatyti savo turto teisinį režimą sudarant vedybų sutartį. Sudarydami vedybų sutartį, sutuoktiniai išvengia CK normų, reglamentuojančių sutuoktinių turto teisinį režimą pagal įstatymą, taikymo. Nesudarius vedybų sutarties, jų turto teisinis režimas yra nustatomas pagal imperatyviąsias CK normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą (CK 3.82 straipsnis).

38. Pagal CK 3.87 straipsnį, įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (1 dalis). Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (2 dalis).

39. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad santuokiniu turtu (turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė) laikomas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu.

40. Nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu spręstina, kad 2017 m. birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartimi ir 2017 m. birželio 27 d. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo–priėmimo aktu ieškovei iš (duomenys neskelbtini) nusipirkus butą su garažu, šis nekilnojamasis turtas tapo ieškovės ir M. S. bendrąja jungtine nuosavybe. Nors NTR šis turtas nebuvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė ieškovės ir M. S. nuosavybė, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ši aplinkybė nekeičia minėto turto teisinio režimo, kadangi sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją.

41. CK 3.100 straipsnio 7 punkte numatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali pasibaigti sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galiojantis dispozityvumo principas suponuoja tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi sutuoktiniai yra laisvi spręsti dėl santuokos metu įsigyto turto vienas kitam perleidimo.

42. Sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti sutartį Nr. 1 tariamu sandoriu, teisėjų kolegijos vertinimu, yra svarbios šios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės:

42.1. Prieš sudarant šią sutartį, tarp šalių 2017 m. liepos 25 d. buvo pasirašyta preliminarioji sutartis, o tai akivaizdžiai patvirtina išankstinį šalių realų ketinimą pirkti ir parduoti ginčo turtą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių kitų šios preliminariosios sutarties sudarymo tikslų ir priežasčių.

42.2. 2017 m. birželio 30 d. ieškovė išdavė notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą savo atstovei D. U., suteikiantį teisę atstovauti jai pasirašant preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį. Ši aplinkybė patvirtina išankstinį ieškovės pasiruošimą sudaryti preliminariąją sutartį.

42.3. Preliminariosios sutarties 2.2 punkte ieškovė, kuriai atstovavo D. U., patvirtino, kad turto kaina (211 499 Eur) ieškovei jau yra sumokėta prieš sudarant šią sutartį.

42.4. Sutarties Nr. 1 4.1 punkte šalys taip pat aiškiai patvirtino, kad visą turto kainą pirkėjas sumokėjo pardavėjai pavedimu į pardavėjos vardu atidarytą sąskaitą (duomenys neskelbtini), prieš sudarant šią sutartį, ir pardavėja (ieškovė) neturi pretenzijų dėl turto kainos sumokėjimo.

42.5. Bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė nurodė, kad 2018 m. pabaigoje, t. y. po sutarties Nr. 1 sudarymo, ji išvyko iš Lietuvos ir grįžo tik po to, kai buvo sudaryta sutartis Nr. 2. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad ginčo turto savininkės teisių ieškovė po sutarties Nr. 1 sudarymo neįgyvendino (dubliko 11 punktas).

42.6. Gyventojų registro 2023 m. spalio 31 d. pažyma apie asmens duomenis (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2019 m. vasario 6 d. ieškovė savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi (duomenys neskelbtini), o nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuolat gyveno (duomenys neskelbtini).

43. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantė, į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, kad buvo ruošiamasi sutarties Nr. 1 sudarymui ir buvo siekiama joje numatytų teisinių padarinių, be to, sutartis Nr. 1 buvo vykdoma.

44. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl atsiskaitymo pagal sutartį Nr. 1. Ieškovės į bylą pateiktas banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašas nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. (dokumento registracijos Nr. DOK-15715) patvirtina, kad 2017 m. birželio 20 d. ieškovė iš vienos savo sąskaitos į kitą pervedė 89 293,69 Eur (100 000 JAV dolerių), 2017 m. birželio 20 d. M. S. į šią sąskaitą pervedė 130 337,53 Eur (145 965 JAV doleriai), o 2017 m. birželio 26 d. – 13 393,90 Eur (14 965 JAV doleriai). Tie patys duomenys atsispindi ir atsakovų į bylą pateiktame 2024 m sausio 5 d. (duomenys neskelbtini) atsakyme į atsakovų advokato prašymą (dokumento registracijos Nr. DOK-906). Be to, iš pastarojo dokumento matyti, kad 2017 m. birželio 26 d. iš A. P. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) buvo atliktas 223 080,11 JAV dolerių pervedimas į A. P. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini). 2017 m. birželio 27 d. iš A. P. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) atliktas valiutos keitimas į A. P. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) (244 380,11 JAV dolerių pakeista į 217 091,69 Eur). Tą pačią dieną iš A. P. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) atliktas 211 499 Eur pavedimas į (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą. Be kita ko, minėtų mokėjimų duomenyse nėra konkrečiai nurodytos jų paskirtys, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja tikimybė, kad ieškovės sutuoktinis atsiskaitė su ja pagal sutartį Nr. 1, ir tai patvirtina į bylą pateiktas ieškovės banko sąskaitos išrašas.

45. Vertinant sutartį Nr. 2, nustatytos šios aplinkybės:

45.1. Sutartyje Nr. 2 šalys susitarė, kad visą turto kainą (220 000 Eur) pirkėja (ieškovė) privalo sumokėti pardavėjui ne vėliau kaip iki 2023 m. rugpjūčio 20 d. (4.1 punktas). Minėtos sutarties 7.3 punkte šalys detaliai susitarė dėl prievolės atsiskaityti nevykdymo pasekmių. Taigi, sutarties Nr. 2 nuostatos patvirtina, kad šalys, sudarydamos minėtą sutartį, išlaikė šalių interesų pusiausvyrą, t. y. buvo atidėtas visos turto kainos sumokėjimas dvejiems metams, tačiau buvo užtikrinta ir pardavėjo interesų apsauga, nustatant palūkanų mokėjimą ir galimybę nutraukti sutartį neatsiskaitymo atveju. Jeigu sutartis Nr. 2, kaip teigia ieškovė, buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, tai neaišku, kodėl šalys taip detaliai susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos ir jos nevykdymo pasekmių.

45.2. Sutarties Nr. 2 7.6 punkte šalys susitarė dėl M. S. (pardavėjo) teisės neatlygintinai turtu naudotis iki 2023 m. rugpjūčio 20 d. Toks susitarimas patvirtina, kad sandoris buvo faktiškai įvykdytas, t. y. pardavėjas realiai perleido nuosavybės teisę į turtą ieškovei. Maža to, 2021 m. lapkričio 12 d. susitarimu šalys šį neatlygintino naudojimo turtu terminą pratęsė iki 2028 m. rugpjūčio 20 d. Visi šie šalių susitarimai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina tai, kad šalys siekė sutartyje Nr. 2 numatytų teisinių pasekmių: perleisti nuosavybę į ginčo turtą ieškovei, jai sumokėjus to turtą kainą M. S., ir realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas.

45.3. Gyventojų registro 2023 m. spalio 31 d. pažyma apie asmens duomenis (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nuo 2021 m. rugpjūčio 24 d., t. y. praėjus keturioms dienoms po sutarties Nr. 2 sudarymo, ieškovė gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) (bute, kurį iš M. S. įsigijo pagal sutartį Nr. 2).

46. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantė, į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad buvo siekiama sutartyje Nr. 2 numatytų teisinių padarinių ir ji buvo vykdoma.

47. Apeliacinio skundo argumentas, kad (duomenys neskelbtini) sudarytu testamentu M. S. išreiškė valią palikti ieškovei visą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, todėl ji neturėjo suinteresuotumo po 1,5 mėnesio nuo testamento sudarymo sudaryti sutartį Nr. 2, atmestinas kaip nepagrįstas. Sutartis Nr. 2 buvo sudaryta vėliau nei ieškovės nurodomas testamentas, o tai leidžia daryti išvadą, kad M. S. pakeitė savo valią ir nusprendė ginčo turtą perleisti ieškovei ne kaip palikimą, o už atitinkamą atlygį – jį ieškovei parduoti. Nors ieškovė teigia, kad ji iki sutarties Nr. 2 sudarymo žinojo apie minėto testamento egzistavimą, tačiau jokių šį teiginį patvirtinančių duomenų nėra.

48. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

49. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog sutartis Nr. 1 ir sutartis Nr. 2 buvo tariami sandoriai, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad jų sudarymui buvo ruošiamasi, jais buvo siekiama iš to kylančių teisinių pasekmių ir jie buvo vykdomi. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ir sandorių sudarymo eigos, ieškovės ginčijamų sandorių rezultatas – ginčijamuose sandoriuose nurodyto turto savininko pasikeitimas. Šiais sandoriais šalys išsprendė jiems aktualius bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės transformavimo į asmeninę kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybę klausimus, todėl nėra teisinio pagrindo šiuos sandorius pripažinti tariamais.

51. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip nei teismas vertina byloje esančius įrodymus, nėra pagrindas, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl to, jog nėra pagrindo sutartį Nr. 1 ir sutartį Nr. 2 pripažinti tariamomis, nepagrįsta.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai).

53. Deklaratyvus apeliacinio skundo teiginys, kad, teismui nepripažinus ginčijamų sandorių tariamais, sutuoktinių vienintelės nepilnametės dukters finansinė situacija labai pablogėtų, nes ieškovė neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovams pagal paveldėtą M. S. finansinį reikalavimą, jį vertinant visų byloje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų kontekste, nesudaro pagrindo kitokiam situacijos teisiniam vertinimui.

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius

54. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, konstatavęs, jog ginčijami sandoriai turi apsimestinių sandorių požymių, teismas būtent taip turėjo juos kvalifikuoti ir vertinti, ar jie negali būti pripažinti negaliojančiais kaip apsimestiniai sandoriai.

55. Pagal CPK 2 straipsnį, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Tinkamas įstatymo taikymas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. CPK nenustato ieškovo pareigos nurodyti ieškinio teisinį pagrindą ar atsakovo pareigos, atsikertant į ieškovo reikalavimus, nurodyti atsikirtimo teisinį pagrindą. Kitaip tariant, šalys neturi pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas šalių teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 22 punktas; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024, 33 punktas).

56. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2024, 21 punktas).

57. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 25 punktas).

58. CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

59. Apsimestinių sandorių atveju tikroji sandorį sudariusių šalių valia neatitinka išorinės jų valios išraiškos, todėl tokių sandorių ydingumo paprastai negalima nustatyti pagal objektyvią sandorių išraišką. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paprastai simuliaciniai sandoriai, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai, nėra akivaizdžiai niekiniai, nes simuliacinių sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių) arba sudarydamos sandorį kitam sandoriui pridengti, slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 34 punktas). Kadangi teismas ex officio (savo iniciatyva) gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl jo apsimestinumo ir tam nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų, paprastai sandoriai apsimestiniais pripažįstami esant tokiems šalių reikalavimams ir tik retais atvejais teismas gali tai daryti savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2024, 28 punktas).

60. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys skirtingai aiškino sandorių sudarymo aplinkybes, ketinimus ir tikslus, konstatuoja, kad tikrajai šalių valiai nustatyti buvo būtina rinkti ir vertinti įrodymus, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti sandorių apsimestinumo akivaizdumą, kuris sudarytų pagrindą teismui ex officio (savo iniciatyva) pripažinti sandorius negaliojančiais šiuo teisiniu pagrindu. Nesant šalių pareikštų reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl jų apsimestinumo, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių klausimų nesprendė. Priešingu atveju, galėtų būti pažeistas dispozityvumo principas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

61. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir iš esmės teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes bei tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tariamuosius sandorius, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo byla išnagrinėta teisingai. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

62. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

63. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovai (CPK 93 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovai nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl atsakovams iš apeliantės nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Dalia KačinskienėNeringa ŠvedienėAlma Urbanavičienė