- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-285-368/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02259-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius (pirm.), Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- O. T.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Kategorijos
- 2.6.29.2Kreditavimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas), Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) O. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. T. ieškinį atsakovei AB DNB bankui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. T., Vilniaus miesto 14 – jam notarų biurui, UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sutarties ir susitarimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, ieškinio senaties taikymo delspinigių išieškojimui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. T. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą ieškiniu atsakovui AB DNB bankui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. T., Vilniaus miesto 14 – jam notarų biurui, UAB „Būsto paskolų draudimas“, prašydama pripažinti Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo bendrosios dalies 46.1 punkto, 44 punkto, susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo 1.2. punkto, 2.3.2.4. punkto sąlygas negaliojančiomis ab initio; pripažinti atsakovo AB DNB banko 2014-12-03 vienašališką 2007-02-14 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su jos visais vėlesniais papildymais ir pakeitimais nutraukimą neteisėtu; atsakovo AB DNB banko nurodytų delspinigių 2345,49 Eur išieškojimui taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ji ir jos buvęs sutuoktinis su atsakove sudarė Kreditavimo sutartį, pagal kurią jie gavo 135000 Lt paskolą iki 2031 metų gyvenamojo būsto pirkimui ir remontui. Dėl pasikeitusios finansinės padėties, negalėjo laiku mokėti, bankas atidėjo įmokų mokėjimą metams, už ją bankui mokėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2010-03-26 Kreditavimo sutartis buvo nutraukta. Jos prašymu sutartis buvo atnaujinta 2010-09-01, pasirašytas papildomas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo. Atnaujinus sutartį, kai suma tapo dviguba, jie jau nesugebėjo jos mokėti, inicijuotas antras sutarties nutraukimas. Šiai dienai bankui susikaupusią skolą sumokėti gali, tačiau likusios paskolos dalies sumokėti neturi galimybių. Pasirašant 2010-09-01 susitarimą su sąlygomis sutiko, neturėjo pasirinkimo, vėliau į banką raštu dėl sąlygų pakeitimo nesikreipė, tik žodžiu. Teisme sutarties ir susitarimo sąlygų neginčijo, sutarties neatsisakė. Kad sutartis dar kartą nutraukta, sužinojo tik 2015-12-18 gavusi raštą iš notaro.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, A. T. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad 2007-02-14 kartu su ieškove su banku pasirašė Kreditavimo sutartį butui įsigyti ir remontuoti. Sutartį pasirašė, prieš tai banke skaitė, suprato, sąlygos tenkino. Susitarimą už jį pasirašė ieškovė pagal jo suteiktą įgaliojimą. Prieš suteikdamas paskolą, bankas tikrino jų abiejų finansinę padėtį. 2010 metais Kreditavimo sutartis buvo nutraukta, po to atnaujinta ieškovei sumokėjus skolą. Po santuokos nutraukimo butas liko ieškovei, mano, kad ji turėjo bankui mokėti likusią paskolos dalį.
Atsakovė AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-02-14 Kreditavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bankas, ieškovė bei trečiasis asmuo A. T. sulygo dėl 135,000,00 Lt kredito suteikimo. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2031-03-31. Kredito paskirtis – 86,000,00 Lt butui, esančiam (duomenys neskelbtini) pirkti, o 49,000,00 Lt minėtam butui remontuoti. 2007-02-21 buvo sudaryta draudimo sutartis, kuriuo draudikas UAB „Būsto paskolų draudimas“ įsipareigojo grąžinti naudos gavėjui už draudėjus būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto Kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir dydžiais. Dėl netinkamai vykdomų prievolių Kreditavimo sutartis 2010-03-26 buvo nutraukta, tačiau bendradarbiaujant su skolininkais, 2010-09-01 Kreditavimo sutarties galiojimas buvo atnaujintas. 2010-09-02 susitarimu „Dėl būsto kredito draudimo sutarties pakeitimo“, ieškovė, trečiasis asmuo A. T. bei trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ sulygo dėl draudimo sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovei nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, atsakovė panešimais informavo ieškovę ir trečiąjį asmenį apie pradelstus įsipareigojimus ir įspėjo apie Kreditavimo sutarties nutraukimą. 2014-12-04 bankas kreipėsi į draudiką UAB „Būsto paskolų draudimas“ apie draudžiamąjį įvykį. 2014-01-14 UAB „Būsto paskolų draudimas“, bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu, buvo informuoti apie sprendimą išmokėti 72485,31 Lt draudimo išmoką (neskaitant išmokos už buto remontą, nes trūko dokumentų). 2014-03-12 UAB „Būsto paskolų draudimas“ raštu Nr. SB-1429 bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu buvo informuoti, kad skolininkams nepateikus buto remontą pagrindžiančių dokumentų, nesudarius sąlygų apžiūrėti butą bei parengti buto remonto kainos paskaičiavimus, UAB „Būsto paskolų draudimas“ pripažino dalyje (dėl buto remonto) įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti 12001,67 Eur draudimo išmoką.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, UAB „Būsto paskolų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2007 m. vasario 21 d. ieškovė ir trečiasis asmuo apdraudė bankui kredito grąžinimą, taip pat prievolių įvykdymo užtikrinimui, butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) buvo įkeistas hipoteka. Ieškovei bei trečiajam asmeniui netinkamai vykdant Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, bankas 2014-12-03 nutraukė Kreditavimo sutartį ir sekančią dieną kreipėsi su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti. Atlikus draudžiamojo įvykio tyrimą, buvo priimtas sprendimas dėl 20993,20 Eur draudimo išmokos išmokėjimo naudos gavėjui (bankui). 2015-06-12, 2015-10-13 su prašymais kreipėsi į bendrovę prašydama leisti ieškovės turimą ir antstolio areštuotą turtą parduoti jos pasiūlytam pirkėjui, apie tai buvo informuota ir ieškovė. Vėliau bendrovė kreipėsi į banką, kaip hipotekos kreditorių, kad būtų pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai iš hipoteka įkeisto turto, 2016-03-09 Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro biuro notarė R. B. atliko vykdomąjį įrašą Nr. 14-1120, kuriuo nuspręsta išieškoti iš ieškovės ir trečiojo asmens jų negrąžintas sumas kreditoriams (bankui ir bendrovei).
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, Vilniaus miesto 14 – ojo notarų biuro notarė R. B. nurodė, kad 2016-03-09 vykdomasis įrašas buvo išduotas patikrinus visus būtinus duomenis, atlikus reikiamas procedūras.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Kreditavimo sutartis banko nutraukta sutartyje nustatytu pagrindu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kuris laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Sutarties 43, 46.1 punktuose bankui suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis, kai kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Ieškovė ir trečiasis asmuo savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį nevykdė, įmokų nemokėjo, dėl to bankas įgijo teisę nutraukti sutartį.
Teismas nustatė, kad bankas ieškovę ir trečiąjį asmenį apie sutarties termino praleidimą apie dešimt kartų įspėjo ir nustatė jiems terminą įsiskolinimui padengti, termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo 2014-05-29 iki sutarties nutraukimo datos 2014-12-03 buvo daugiau kaip trisdešimt dienų, teismo vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), ieškovei ir trečiajam asmeniui įspėjimai ir pranešimai buvo išsiųsti tinkamai, ieškovė apie sutarties nutraukimą jau žinojo 2015-01-22, bet jo tada neginčijo.
Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti Kreditavimo sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio, teismas padarė išvadą, kad ta aplinkybė, jog ieškovė, turėdama finansinių sunkumų, dėl sutarties pakeitimo, įmokų dydžio derinimo nesikreipė į banką, patvirtina, kad ieškovė nebuvo suinteresuota pakeisti sutarties sąlygas, tinkamai vykdyti sutartį, galimai prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Kadangi sutartis buvo nutraukta ne dėl vienos įmokos nemokėjimo, todėl teismas sprendė, jog sutarties 44, 46.1 punktų ir susitarimo 1.2, 2.3.2.4. punktų pripažinti nesąžiningais nėra jokio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
Įstatymas riboja vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nes šalių sudarytos sutarties galiojimas ir vykdymas negali visiškai priklausyti tik nuo vienos šalies valios CK 6.59 straipsnis). Bankas tik abstrakčiai rėmėsi galimybe nutraukti sutarti joje numatytu pagrindu, tačiau konkretaus sutarties nutraukimo pagrindo, įtvirtinto konkrečiame sutarties punkte, nenurodė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2016-12-19 sprendime nepagrįstai nekonstatavo 2007-02-14 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrosios dalies 44, 46.1 punktuose, 2010-09-01 Susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo 44, 46.1 punktuose įtvirtintų nuostatų nesąžiningumo, kas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams (CK 1.5 straipsnis), vartotojų apsaugos turiniui, todėl yra nepagrįstos ir neteisėtos.
Teismas nepripažindamas 2010-09-01 Susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2007-02-14 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo 1.2 punkto, 2.3.2.4 punkto sąlygų negaliojančiomis ab initio taip iš esmės atsisakė patikrinti vartojimo susitarimo sąlygas, kad jos nepažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, vartotojo teisių ir interesų, atitiktų bendruosius sąžiningumo reikalavimus, todėl padarė aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas išvadas dėl 2010-09-01 Susitarimo sąlygos teisėtumo. Pripažinus, kad 2010-09-01 Susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2007-02-14 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo 1.2 punkto sąlyga negalioja nuo jos sudarymo momento, pripažintina negaliojančia ir 2.3.2.4 sąlyga.
Atsakovas šalių Kreditavimo sutartį nutraukė pasinaudodamas ne realiu, bet formaliu, mažareikšmiu kredito sutarties pažeidimu, nors turėjo pakankamas ir realias prielaidas tikėtis, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus ir toliau vykdys bei sutartį įvykdys. Ieškovė nepadarė tokio Kreditavimo sutarties pažeidimo, kurį būtų galima laikyti esminiu ir kuris būtų pagrindu šią Kreditavimo sutartį bankui vienašališkai nutraukti.
Pateiktu atsiliepimu trečiasis asmuo A. T. prašo apeliacinį skundą tenkinti ir nurodo šiuos esminius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netaikydamas šioje byloje 2007-02-14 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrosios dalies 47.1 punkte, 2010-09-01 Susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo 47.1 punkte įtvirtintų sutarties nutraukimo sąlygų, teismas nepagrįstai nepaisė papildomos vartotojams suteikiamos apsaugos ir neįvertino, jog ginčas yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, nepagrįstai nevertino vartojimo susitarimų sąžiningumo aspektu.
Teismas nepagrįstai įvertino vienašališką sutarties nutraukimą teisėtu, neatsižvelgdamas į tai, kad kredito grąžinimo terminas 2031-03-31, pats kredito grąžinimas užtikrintas hipoteka, draudimu, netesybomis.
Atsiliepimu atsakovė AB DNB bankas prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-19 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovės AB DNB bankas naudai bylinėjimosi išlaidas ir nurodo šiuos esminius argumentus:
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir visus byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino pilnai, objektyviai, visapusiškai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Vien ta aplinkybė, jog skolininkai buvo du (apeliantė ir trečiasis asmuo), tačiau vienas iš jų (trečiasis asmuo) Kreditavimo sutarties apskritai nebevykdė, tiek nuo santuokos su apeliante nutraukimo iki Kreditavimo sutarties nutraukimo, tiek po Kreditavimo sutarties nutraukimo iki šiol, parodo akivaizdų, ilgalaikį, nuolatinį bei esminį Kreditavimo sutarties pažeidimą.
Bankas byloje įrodė, jog laikėsi Kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos, o Kreditavimo sutarties 13 p. sulygta, kad suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, nes jo grąžinimo, palūkanų, netesybų sumokėjimui buvo įkeistas įsigyjamas butas, t. y. kredito sutartis buvo užtikrinta hipoteka. Pagal kreditavimo sutarties sudarymo metu galiojusią LR CK redakcijos 6.886 str. 3 d. 1 p. trečiojo skirsnio „Vartojimo kredito“ nuostatos netaikomos, kai pagal kredito sutartį kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Kreditavimo sutartis laikoma vartojimo sutartimi (o pats kreditas nėra vartojimo kreditas, nes 2007-02-19 buvo sudarytas hipotekos sandoris), nes kredito paskirtis būstui įsigyti ir jam suremontuoti. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad Kreditavimo sutartis buvo vykdoma netinkamai, dalis kredito sumos, skirtos butui remontuoti buvo panaudota ne pagal paskirtį, todėl teismas teisėtai bei pagrįstai konstatavo aplinkybę, kad bankas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį.
Nors Kreditavimo sutartis ilgalaikė ir iki jos pabaigos (2031-03-31 buvo likę pakankamai daug laiko, tačiau tai nepaneigia apeliantės ir trečiojo asmens pareigos vykdyti prievoles tinkamai ir laiku. Kadangi griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, todėl suteikimas kreditoriui teisės nutraukti paskolos sutartį esant nevienkartiniam, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimui, yra teisėtas, sąžiningas kitos sutarties šalies, net ir vartotojo atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai nusprendė, kad bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį 46 p., 46.1 p., CK 6.217 str. 5 d. pagrindais, teisėtai nutrauktos Kreditavimo sutarties 44 p. atitikimas ar neatitikimas sąžiningoms ar nesąžiningoms sąlygoms nagrinėjamojoje byloje neturi jokios reikšmės.
Apeliantė iškraipo byloje nustatytas faktines aplinkybes, teigdama, kad nuo 2007-02-14 jokių žymesnių pažeidimų nepadarė, nuolat vykdė įsipareigojimus ir nutyli, jog pirmasis Kreditavimo sutarties nutraukimas buvo atliktas dar 2010-03-26, nes apeliantė ir trečiasis asmuo tinkamai nevykdė Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto 14-asis notarų biuro notarės R. B. atstovas kandidatas į notarus (asesorius) T. M. palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės (ieškovės) O. T. apeliacinis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ab initio, sutarties nutraukimo teisėtumo ir ieškinio senaties taikymo delspinigių išieškojimui, nes apeliantės (ieškovės) nuomone, sutartis nutraukta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio, 6.218 straipsnio nuostatas, t. y. nesilaikant vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos (be privalomo išankstinio pranešimo kitai šaliai apie sutarties nutraukimą per sutartyje nustatytą terminą).
Nesutikdama su Kreditavimo sutarties nutraukimu, apeliantė (ieškovė) teigia, jog nebuvo informuota apie vienašališką sutarties nutraukimą, apie sutarties nutraukimą ji sužinojo tik 2015-12-18 gavusi raštą iš notarų biuro, kad sutarties 43 p., leidžiantis atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį po 10 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos dėl to nesikreipiant į teismą, yra nesąžiningas ir neteisėtas. Be to, atsakovė nenustatė papildomo termino sutarties vykdymo trūkumams ištaisyti, todėl prašė sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, viską grąžinti į pradinę padėtį, perskaičiuoti ir išdėstyti paskolos mokėjimą protingam terminui, leisti mokėti dalimis, t. y. įpareigoti atsakovę vykdyti kreditavimo sutartį. Taip pat, apeliantė (ieškovė) nurodo, kad su atsakove sudaryta Kreditavimo sutartis pagal kurią bankas jiems suteikė 135000,00 Eur kreditą buto, esančio (adresu: duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui, yra vartojimo sutartis, nors Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13 punktas numato, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Apeliantės (ieškovės) įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti Kreditavimo sutarties vartojimo susitarimo sąlygas, kad jos nepažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, vartotojo teisių ir interesų, ko nepadarė. Su šiais apeliantės (ieškovės) argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 14 d. ieškovė O. T. ir trečiasis asmuo A. T. su atsakovu AB DNB banku sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią bankas O. T. ir A. T. suteikė 135000,00 Eur kreditą iki 2031-03-31 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui (I t., 22-25 b. l.). Suteikto kredito grąžinimą bankui ieškovai 2007 m. vasario 21 d. apdraudė UAB „Būsto paskolų draudimas“. Be to, kredito grąžinimo bei kitų Kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimui perkamas turtas buvo įkeistas hipoteka (2007 m. vasario 19 d. hipotekos lakštas, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), I t. 79-81 b. l.). Dėl netinkamai vykdomų prievolių Kreditavimo sutartis 2010-03-26 buvo nutraukta, tačiau 2010-09-01 Kreditavimo sutarties galiojimas buvo atnaujintas, pasirašant susitarimą (I t., 26-30 b. l.). 2010-09-02 susitarimu dėl būsto kredito draudimo sutarties pakeitimo ieškovė, trečiasis asmuo A. T. bei trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ sulygo dėl draudimo sutarties sąlygų pakeitimo. 2012-12-31 banko įspėjimu Nr. 30.138/29/20121231 ieškovė buvo įspėta, kad pradelstas įsiskolinimas bankui sudaro 280,00 Lt. 2014-05-29 banko pranešimu Nr. 5/20140529 ieškovė buvo įspėta, kad 2014-05-29 pradelsti įsipareigojimai sudaro 494,26 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti Kreditavimo sutartį. 2014-07-01 banko pranešimu Nr. 5/20140701 ieškovė buvo įspėjama, kad 2014-07-01 pradelsti įsipareigojimai sudaro 660,76 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti Kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko pranešimu Nr. 30.56-37/3630 ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. buvo informuoti, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 6556,90 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti Kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko el. pašto žinute ieškovei buvo siunčiama banko įspėjimo dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo kopija. 2014-10-16 banko pranešimu Nr. 30.56-37/4590 dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. buvo informuoti, kad 2014-10-16 pradelstas įsiskolinimas sudaro 6691,63 Lt. Šiuo raštu bankas nustatė papildomą 10 - ies dienų terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad sekančią papildomo termino pasibaigimo dieną Kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta. 2014-11-21 el. pašto žinute bankas ieškovei pakartotinai siuntė 2014-10-16 įspėjimą dėl papildomo termino pradelstoms prievolėms įvykdyti bei Kreditavimo sutarties nutraukimo, jei pažeidimai nebus ištaisyti. Ieškovei bei trečiajam asmeniui per papildomus terminus neištaisius kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimų nuo 2014-12-03 bankas vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. 2014-12-04 bankas kreipėsi į draudiką UAB „Būsto paskolų draudimas“ su pranešimu Nr. 30.56-37/5251 apie draudžiamąjį įvykį. 2014-01-14 UAB „Būsto paskolų draudimas“, bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu, buvo informuoti apie sprendimą išmokėti 72485,31 Lt draudimo išmoką (neskaitant išmokos už buto remontą, nes trūko dokumentų). 2014-03-12 UAB „Būsto paskolų draudimas“ raštu Nr. SB-1429 bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu buvo informuoti, kad skolininkams nepateikus buto remontą pagrindžiančių dokumentų, nesudarius sąlygų apžiūrėti butą bei parengti buto remonto kainos paskaičiavimus, UAB „Būsto paskolų draudimas“ pripažino dalyje (dėl buto remonto) įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti 12001,67 Eur draudimo.
Civilinio kodekso 6.217 straipsnio l dalis nustato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kreditavimo sutarties šalis (bankas) vienašališkai nutraukė sutartį joje nurodytu nutraukimo atveju – kredito gavėjams laiku negrąžinant kredito ar jo dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų (sutarties 43, 46, 46.1 punktai). Kreditavimo sutartis sudaryta 2007-12-14, pirmą kartą buvo nutraukta dėl ieškovės ir trečiojo asmens kaltės, jiems nevykdant sutartinių įsipareigojimų bankui. Atnaujinus sutartį ir pasirašius susitarimą, nuo 2012 m. ieškovė ir trečiasis asmuo vėl pradėjo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, o nuo 2014 m gegužės mėnesio pažeidimai jau tęsėsi nuolat, nors bankas skolininkus įspėjo, tačiau jie nesiėmė jokių priemonių skolai padengti, nesikreipė raštu į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pažeidimai buvo nevienkartiniai, o dalinis prievolės vykdymas nėra laikomas tinkamu sutarties vykdymu, atsakovė, vienašališkai nutraukdama Kreditavimo sutartį laikėsi nutraukimo tvarkos – bankas ieškovę ir trečiąjį asmenį apie sutarties termino praleidimą apie dešimt kartų įspėjo ir nustatė jiems terminą įsiskolinimui padengti, nuo pirmojo įspėjimo 2014-05-29 iki sutarties nutraukimo datos 2014-12-03 buvo daugiau kaip trisdešimt dienų.
Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nežiūrint į tai, jog Kreditavimo sutarties 13 punkte ir buvo nurodyta, kad suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, tačiau, atsižvelgiant į sutarties šalis, tikslą, kuriam buvo sudaryta sutartis ir įgytas butas, 2007 m. vasario 14 d. sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais yra vartojimo sutartis, parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – bankas), nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog būsto paskolos sutartis yra kvalifikuojama vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikytinos Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio nuostatos suteikia vartotojui teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas, nagrinėjamu atveju Kreditavimo sutartis pirmosios instancijos teismo pripažinta vartojimo sutartimi, tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai). Taigi, tai nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Todėl, jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016; kt.). Dėl išdėstyto teisinio reglamentavimo ir suformuotos kasacinio teismo praktikos spręstina, kad apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nekonstatuodamas 2007-02-14 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 44, 46.1 punktuose, 2010-09-01 Susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo 44, 46.1 punktuose įtvirtintų nuostatų nesąžiningumo, prieštaraujančio vartotojų apsaugos turiniui padarė neteisėtas išvadas, atmestini kaip nepagrįsti.
Nesutiktina su apeliantės (ieškovės) argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepripažindamas 2010-09-01 Susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2007-02-14 Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo 1.2 punkto, 2.3.2.4 punkto sąlygų negaliojančiomis ab initio taip iš esmės atsisakė patikrinti vartojimo susitarimo sąlygas, kad jos nepažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, vartotojo teisių ir interesų, atitiktų bendruosius sąžiningumo reikalavimus, todėl padarė aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas išvadas dėl 2010-09-01 Susitarimo sąlygos teisėtumo. Byloje nustatyta, kad Kreditavimo sutartis nutraukta ne dėl vienos įmokos nemokėjimo, todėl sutarties 44, 46.1 punktų ir susitarimo 1.2, 2.3.2.4. punktų pripažinti nesąžiningais nėra jokio pagrindo. Juo labiau, apeliantė (ieškovė) sutarties ir susitarimo sąlygas pradėjo ginčyti tik po sutarties nutraukimo, kai buvo pradėtas priverstinis išieškojimas, o trečiasis asmuo sutarties sąlygų visai neginčija. Kadangi ieškovė, turėdama finansinių sunkumų, dėl sutarties pakeitimo, įmokų dydžio derinimo nesikreipė į banką, toks jos elgesys patvirtina, kad ji pati nebuvo suinteresuota pakeisti sutarties sąlygas, tinkamai vykdyti sutartį, galimai prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtų sutarties sąlygų nepripažino nesąžiningomis.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tenkinti ieškovės ieškinio nėra jokio teisinio pagrindo, atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškove ir trečiuoju asmeniu vienašališkai prieš terminą, ši teisė įgyvendinta nepažeidžiant sutarties nuostatų ir įstatymų reikalavimų, atsakovė laikėsi Kreditavimo sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos.
Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės (ieškovės) O. T. priteistinos atsakovės AB DNB banko turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės R. B. vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus AB DNB bankas prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), įskaitant išieškojimą iš ieškovei priklausančio 41,64 kv. m. bendro ploto buto su 4,15 kv. m. ploto rūsiu, pažymėtu R-27, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (adresu: duomenys neskelbtini), sustabdymas iki Šiaulių apygardos teismas išnagrinės apeliantės (ieškovės) O. T. apeliacinį skundą ir priims galutinį procesinį sprendimą, naikintinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės (ieškovės) O. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo AB DNB bankas naudai 968,00 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės R. B. vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus AB DNB bankas prašymą Nr. 14-1120, įskaitant išieškojimą iš ieškovei priklausančio 41,64 kv. m. bendro ploto buto su 4,15 kv. m. ploto rūsiu, pažymėtu R-27, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (adresu: duomenys neskelbtini), sustabdymą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.