Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės O. T. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. T., Vilniaus miesto 14 – ajam notarų biurui, UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sutarties ir susitarimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, ieškinio senaties taikymo delspinigių išieškojimui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė O. T. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui AB DNB bankui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. T., Vilniaus miesto 14 – ajam notarų biurui, UAB „Būsto paskolų draudimas“, prašydama pripažinti kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 ir susitarimo Nr. K-4202-2007-12/1 dėl kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 sąlygų pakeitimo bendrosios dalies 46.1 punkto, 44 punkto, susitarimo Nr. K-4202-2007-12/1 dėl kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 sąlygų pakeitimo 1.2. punkto, 2.3.2.4. punkto sąlygas negaliojančiomis ab initio; pripažinti atsakovo AB DNB banko 2014-12-03 vienašališką 2007-02-14 kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 su jos visais vėlesniais papildymais ir pakeitimais nutraukimą neteisėtu; atsakovo AB DNB banko nurodytų delspinigių 2345,49 Eur išieškojimui taikyti ieškinio senatį (1 t., 1-7 b. l.).

Ieškovė O. T. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog ji ir jos buvęs sutuoktinis A. T. su atsakovu AB DNB bankas 2007-02-14 sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-4202-2007-12, pagal kurią jie gavo 135000 Lt paskolą iki 2031 m. gyvenamojo būsto pirkimui ir remontui. Ji dirbo (duomenys neskelbtini) direktore, gavo apie 2000 Lt darbo užmokestį per mėnesį, A. T. dirbo Anglijoje, 800 Lt bankui per mėnesį galėjo mokėti. 2007 m. bankas tikrino jos ir sutuoktinio A. T. finansinę padėtį, žinojo, kad vaikas nepilnametis. 2009 m. sūnus įstojo mokytis į aukštąją mokyklą, todėl ji paprašė banko įmokų mokėjimą atidėti metams laiko, banko darbuotojai leido, ji išvyko dirbti į Angliją. Jos prašymas buvo žodinis dėl įmokų mokėjimo atidėjimo. UAB „Būsto paskolų draudimas“ metus laiko turėjo mokėti už ją, nors su tokiu prašymu į UAB „Būsto paskolų draudimas“ nesikreipė, iš jų jokio dokumento negavo. Negavo jokio rašytinio pranešimo nei iš banko, nei iš UAB „Būsto paskolų draudimas“, kad paskolos mokėjimas atidėtas metams laiko ir už ją paskolą bankui mokės UAB „Būsto paskolų draudimas“, pasitikėjo banko darbuotojais, jie sakė, kad viską sutvarkys. 2010-03-26 sutartis buvo nutraukta. Ji prašė kreditavimo sutartį atnaujinti, sutarė, jog ji sumokės visą skolą ir delspinigius, todėl 2010-09-01 šalys pasirašė susitarimą Nr. K-4202-2007-12/1 dėl kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 sąlygų pakeitimo. Po susitarimo pasirašymo bankui turėjo mokėti įmokas, palūkanas ir delspinigius, sutartus su banku atnaujinus sutartį, kai suma tapo dviguba, jie jau nesugebėjo jos mokėti, tai inicijavo antrą sutarties nutraukimą. Jai dirbant Anglijoje pašlijo sveikata, ji grįžo į Lietuvą, jai buvo atlikta operacija, kraujo perpylimas, tačiau dabar sveikatos būklė jau gera. Sutuoktinis prisidėjo prie paskolos grąžinimo. Nurodė, jog gali sumokėti šiai dienai bankui susikaupusią skolą, tačiau likusios paskolos dalies sumokėti neturi galimybių. Pasirašant 2010-09-01 susitarimą jai banke buvo pasakyta „arba pasirašai, arba metam į gatvę“, pasirinkimo nebuvo, ji pasirašė, nors delspinigių suma buvo nurodyta labai didelė. Tiek sutartį, tiek susitarimą ji perskaitė, suprato, pasirašė, į teisininkus dėl sutarties ar susitarimo sąlygų nesikreipė. Gal 10 minučių banke skaitė susitarimą, po to dar skaitė namuose. Į banką raštu dėl sąlygų pakeitimo nesikreipė, tik žodžiu, teisme sutarties ir susitarimo sąlygų neginčijo, sutarties neatsisakė. Delspinigiai iš karto netenkino, bet raštu niekur nesikreipė. Kad sutartis nutraukta, sužinojo tik 2015-12-18 gavusi raštą iš notaro. Sutartis buvo nutraukta tik dėl per didelių delspinigių, kurių ji nesugebėjo mokėti. Kreditavimo sutartį sudarė su šiuo banku, nes šis bankas jai patiko, čia buvo geriausios skolinimosi sąlygos, į kitus bankus dėl sutarties sudarymo ar skolos refinansavimo nesikreipė. Pasirašydama sutartį ir susitarimą, suprato, kad įmokas ir palūkanas reikės mokėti laiku. Kiekvieną mėnesį gaudavo grafikus, negalėjo patikėti, kad sutartis nutraukta. Norėjo butą parduoti pasiūlytam pirkėjui, tačiau jam netiko buto paskirtis, jis norėjo, kad paskirtis būtų pakeista į komercinę, apie tai ji informavo UAB „Būsto paskolų draudimas“. Jos išsilavinimas aukštasis universitetinis, baigusi Lietuvos Žemės ūkio akademiją, specialybė – ekologija. Nuo 2013 m. dirba Lietuvoje įmonėje, kuri gamina biokurą, darbo užmokestis per mėnesį sudaro apie 380 Eur. Taip pat turi verslo liudijimą, dirba platintoja, kartais nieko neuždirba, kartais visai neblogai, per mėnesį gal vidutiniškai gauna apie 200 Eur. Jos gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nesikeitė. Elektroninio pašto adresas tas pats, koks nurodytas byloje. Kai grįžo iš Anglijos, buvo užmiršusi elektroninio pašto slaptažodį, tai kurį laiką pranešimų negalėjo perskaityti, tačiau banke kas mėnesį pati apsilankydavo. Pranešimų ir įspėjimų iš banko negavo, nežino, kodėl, mano, kad jai niekas nesiuntė, nes neregistruotas pašto siuntas gauna. Sutarties pažeidimai prasidėjo 2009 metais, kai sūnus įstojo mokytis į aukštąją mokyklą, ji banko paprašė atidėti paskolos mokėjimą ir išvyko į Angliją, grįžusi suprato, kad bankas sutartį nutraukė. Prašė sutartį atnaujinti, skolą iš karto sumokėjo, kelis mėnesius bankas sutarties neatnaujino, delsė, po to priskaičiavo didelius delspinigius, kurių nesugebėjo mokėti, nieko neišsiderėjo, nei delspinigių dydžio, nei laikotarpio jiems sumokėti. Banke sakė, kad kai ji kreipsis su prašymais, bus sprendžiama, gal sumažins. Ji galvojo, gal prasidės prekyba, viskas išsispręs, parašys prašymus bankui, gal pakeis. Sutartį ir susitarimą vykdė, kaip galėjo, pagal susitarimą pažeidimai buvo nedideli, kai tik galėjo, iš karto sumokėdavo, nes Anglijoje darbo užmokestis vėlavo. Nepilnai mokėdavo įmokas, bet mokėdavo kiekvieną mėnesį. Bankas siuntė prieštaringus pranešimus, tai skolinga, tai jau palūkanų skolos nėra, buvo siunčiami grafikai, net 2014 m. gruodžio mėnesį gavo 2015 m. mokėjimų grafiką, nemanė, kad sutartis nutraukta. Hipotekos sandorio nesudarinėjo, bet žino, kad jis buvo sudarytas, ant hipotekos lakšto jos parašas, draudimo sutarties nesudarinėjo, nors jos parašas, žinojo, kad įkeičia butą, kad laiku nesumokėjus įmokų, prasidės išieškojimas iš įkeisto turto, bet tokių minčių neturėjo.

Ieškovės atstovas advokatas Žydrūnas Rupšys ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti, baigiamųjų kalbų metu pateikė rašytinius paaiškinimus (3 t., 7-13 b. l.).

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, A. T. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad nuo 2005 metų iki 2014 metų gyveno ir dirbo Anglijoje statybose, gaudavo apie 1500 svarų per mėnesį. 2007-02-14 kartu su ieškove su banku pasirašė kreditavimo sutartį butui įsigyti ir remontuoti. Sutartį jis pasirašė, prieš tai banke skaitė, suprato, sąlygos tenkino, teisininkų pagalbos nereikėjo, o susitarimą už jį pasirašė ieškovė pagal jo suteiktą įgaliojimą. Prieš suteikdamas paskolą, bankas tikrino jų abiejų finansinę padėtį. Įmokas ir palūkanas bankui mokėjo ieškovė, jis jai duodavo pinigų. Buvo ir ieškovė atvykusi į Angliją dirbti, sveikata pašlijo, išvyko į Lietuvą. Žino, kad 2010 kreditavimo sutartis buvo nutraukta, po to atnaujinta O. T. sumokėjus skolą. 2014 m. jis grįžo į Lietuvą, apsigyveno (duomenys nesklebtini), apie tai bankui nepranešė. Po santuokos nutraukimo butas liko ieškovei, mano, kad ji turėjo bankui mokėti likusią paskolos dalį.

Trečiojo asmens atstovas advokatas Drąsutis Narmontas palaikė atstovaujamąjį, su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.

Atsakovo AB DNB banko atstovas advokatas Mindaugas Balevičius su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, jog palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime (1 t., 114-124 b. l.). 2007-02-14 kreditavimo sutartimi Nr. K-4202-2007-12 bankas, ieškovė bei trečiasis asmuo A. T. sulygo dėl 135,000,00 Lt kredito suteikimo. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2031-03-31. Kredito paskirtis – 86,000,00 Lt butui, esančiam (duomenys neskelbtini) pirkti, o 49,000,00 Lt minėtam butui remontuoti. Kreditavimo sutarties 13 p. sulygta, kad suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Ieškovė bei trečiasis asmuo A. T. įsipareigojo gautą kreditą grąžinti bei palūkanas mokėti kiekvieną mėnesį. 2007-02-19 ieškovė, trečiasis asmuo, bankas sudarė hipotekos sandorį, kuriuo banko naudai buvo įkeistas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). 2007-02-21 buvo sudaryta draudimo sutartis, kuriuo draudikas UAB „Būsto paskolų draudimas“ įsipareigojo grąžinti naudos gavėjui už draudėjus būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir dydžiais. Dėl netinkamai vykdomų prievolių kreditavimo sutartis 2010-03-26 buvo nutraukta, tačiau atsižvelgus į ieškovės prašymą, bendradarbiaujant su skolininkais, 2010-09-01 kreditavimo sutarties galiojimas buvo atnaujintas. 2010-09-02 susitarimu Dėl būsto kredito draudimo sutarties pakeitimo, ieškovė, trečiasis asmuo A. T. bei trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ sulygo dėl draudimo sutarties sąlygų pakeitimo. 2012-12-31 banko įspėjimu Nr. 30.138/29/20121231 ieškovė buvo įspėta, kad pradelstas įsiskolinimas bankui sudaro 280,00 Lt. 2014-05-29 banko pranešimu Nr. 5/20140529 ieškovė buvo įspėta, kad 2014-05-29 pradelsti įsipareigojimai sudaro 494,26 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. 2014-07-01 banko pranešimu Nr. 5/20140701 ieškovė buvo įspėjama, kad 2014-07-01 pradelsti įsipareigojimai sudaro 660,76 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko pranešimu Nr. 30.56-37/3630 ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. buvo informuoti, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 6556,90 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko el. pašto žinute ieškovei buvo siunčiama banko įspėjimo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo kopija. 2014-10-16 banko pranešimu Nr. 30.56-37/4590 dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. buvo informuoti, kad 2014-10-16 pradelstas įsiskolinimas sudaro 6691,63 Lt. Šiuo raštu bankas nustatė papildomą 10 - ies dienų terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad sekančią papildomo termino pasibaigimo dieną kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta. 2014-11-21 el. pašto žinute bankas ieškovei pakartotinai siuntė 2014-10-16 įspėjimą dėl papildomo termino pradelstoms prievolėms įvykdyti bei kreditavimo sutarties nutraukimo, jei pažeidimai nebus ištaisyti. Ieškovei bei trečiajam asmeniui per papildomus terminus neištaisius kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimų, nuo 2014-12-03 bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. 2014-12-04 bankas kreipėsi į draudiką UAB „Būsto paskolų draudimas“ su pranešimu Nr. 30.56-37/5251 apie draudžiamąjį įvykį. 2014-01-14 UAB „Būsto paskolų draudimas“, bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu, buvo informuoti apie sprendimą išmokėti 72485,31 Lt draudimo išmoką (neskaitant išmokos už buto remontą, nes trūko dokumentų). 2014-03-12 UAB „Būsto paskolų draudimas“ raštu Nr. SB-1429 bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu buvo informuoti, kad skolininkams nepateikus buto remontą pagrindžiančių dokumentų, nesudarius sąlygų apžiūrėti butą bei parengti buto remonto kainos paskaičiavimus, UAB „Būsto paskolų draudimas“ pripažino dalyje (dėl buto remonto) įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti 12001,67 Eur draudimo išmoką. Sutartyje aiškiai buvo akcentuota ieškovės ir trečiojo asmens pareiga kas mėnesį laiku mokėti bankui įmokas ir palūkanas. Ieškovė ir trečiasis asmuo sudarė hipotekos sandorį, kuriuo patvirtino, jog kreditavimo sutarties sąlygos tinka. Sudarant minėtus sandorius notaras išaiškina, kad laiku bankui nemokant įmokų, susidaro skola, sutartis nutraukiama, o skola bus padengta išieškant iš įkeisto turto. To nežino tik menko išsilavinimo žmogus. Ieškovė ir trečiasis asmuo pasirašė draudimo sutartį. 2007 metais ieškovė sudarė net tris sandorius. Ieškovė sutartį skaitė sudarydama, po sudarymo skaitė namuose, su teisininkais tartis nebuvo poreikio, pasirašė. Po to sudarė dar du sandorius, jais patvirtino, jog sąlygos tinka, todėl negali ginčyti. Susitarimą skaitė net namuose. Vidutinio apdairumo žmogus bent pasidomi, jeigu sandorio sąlygos netenkina, atsisako, bet ieškovė to nepadarė. Sutartį nutraukė, nes tai numatė sutartis. Įspėti buvo ne prieš 10 dienų, o bendras terminas sudaro virš 100 dienų, t. y., apie sutarties nutraukimą buvo įspėti prieš pakankamą terminą ir sutartis buvo nutraukta ne dėl vienos nemokėtos įmokos. Apie pakeistus adresus ieškovė ir trečiasis asmuo bankui nepranešė, bankas siuntė visais žinomais adresais. Pagal kasacinio teismo praktiką nereikia asmeninio įteikimo, todėl banko siųsti pranešimai laikomi įteiktais tinkamai. Net ir vartojimo teisiniuose santykiuose nuo sutarties privalomumo niekas nėra apsaugotas. Bankas nėra pareiškęs ieškinio ieškovei dėl skolos išieškojimo, todėl neaišku, nuo ko gindamasi ieškovė prašo taikyti ieškinio senatį delspinigiams. Dėl delspinigių buvo atskiri susitarimai, jie nebuvo nuginčyti. Delspinigiai neturėjo būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų, šalių susitarimu buvo suderinti. Ieškovė, būdama blaivaus proto, aukštojo išsilavinimo, turėdama vadovavimo ir sandorių sudarymo patirties, susidūrimo su teisėsauga patirties, turėjo suvokti, ką pasirašo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji sutartį toliau sugebės vykdyti. Bankas prarado pasitikėjimą kredito gavėjais, sutarties atnaujinimas dar kartą būtų beprasmis. Jeigu ieškovė būtų sumokėjusi skolą, sutartis nebūtų nutraukta. Dalis automatinių pranešimų buvo per klaidą siunčiama ieškovei. Buvo sistemos sugeneruotas klaidingas pranešimas, kuris ieškovei ir po sutarties nutraukimo buvo siunčiamas, deja, bet kartais taip atsitinka. Dėl to bankas parašė raštą ieškovės atstovui.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, pateikė atsiliepimą (1 t., 64-71 b. l.), kuriuo prašė ieškinį atmesti ir bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, Vilniaus miesto 14 – ojo notarų biuro notarė R. B. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai pranešta tinkamai, pateikė atsiliepimą (1 t., 88 b. l.), kuriuo prašė ieškinį atmesti ir bylą nagrinėti notarei nedalyvaujant.

Ieškinys netenkintinas.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2007 m. vasario 14 d. ieškovė O. T. ir trečiasis asmuo A. T. su atsakovu AB DNB banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-4202-2007-12 (toliau – sutartis), pagal kurią bankas O. T. ir A. T. suteikė 135000,00 Eur kreditą iki 2031-03-31 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui (1 t., 22-25 b. l.). Suteikto kredito grąžinimą bankui ieškovai 2007 m. vasario 21 d. apdraudė UAB „Būsto paskolų draudimas“. Be to, kredito grąžinimo bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimui perkamas turtas buvo įkeistas hipoteka (2007 m. vasario 19 d. hipotekos lakštas, identifikavimo kodas 05/1/2007/0000940, 1 t. 79-81 b. l.). Dėl netinkamai vykdomų prievolių kreditavimo sutartis 2010-03-26 buvo nutraukta, tačiau 2010-09-01 kreditavimo sutarties galiojimas buvo atnaujintas, pasirašant susitarimą (1 t., 26-30 b. l.). 2010-09-02 susitarimu dėl būsto kredito draudimo sutarties pakeitimo ieškovė, trečiasis asmuo A. T. bei trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ sulygo dėl draudimo sutarties sąlygų pakeitimo. 2012-12-31 banko įspėjimu Nr. 30.138/29/20121231 ieškovė buvo įspėta, kad pradelstas įsiskolinimas bankui sudaro 280,00 Lt. 2014-05-29 banko pranešimu Nr. 5/20140529 ieškovė buvo įspėta, kad 2014-05-29 pradelsti įsipareigojimai sudaro 494,26 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti Kreditavimo sutartį. 2014-07-01 banko pranešimu Nr. 5/20140701 ieškovė buvo įspėjama, kad 2014-07-01 pradelsti įsipareigojimai sudaro 660,76 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko pranešimu Nr. 30.56-37/3630 ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. buvo informuoti, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 6556,90 Lt. Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko el. pašto žinute ieškovei buvo siunčiama banko įspėjimo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo kopija. 2014-10-16 banko pranešimu Nr. 30.56-37/4590 dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. buvo informuoti, kad 2014-10-16 pradelstas įsiskolinimas sudaro 6691,63 Lt. Šiuo raštu bankas nustatė papildomą 10 - ies dienų terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad sekančią papildomo termino pasibaigimo dieną kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta. 2014-11-21 el. pašto žinute bankas ieškovei pakartotinai siuntė 2014-10-16 įspėjimą dėl papildomo termino pradelstoms prievolėms įvykdyti bei kreditavimo sutarties nutraukimo, jei pažeidimai nebus ištaisyti. Ieškovei bei trečiajam asmeniui per papildomus terminus neištaisius kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimų nuo 2014-12-03 bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. 2014-12-04 bankas kreipėsi į draudiką UAB „Būsto paskolų draudimas“ su pranešimu Nr. 30.56-37/5251 apie draudžiamąjį įvykį. 2014-01-14 UAB „Būsto paskolų draudimas“, bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu, buvo informuoti apie sprendimą išmokėti 72485,31 Lt draudimo išmoką (neskaitant išmokos už buto remontą, nes trūko dokumentų). 2014-03-12 UAB „Būsto paskolų draudimas“ raštu Nr. SB-1429 bankas ir ieškovė su trečiuoju asmeniu buvo informuoti, kad skolininkams nepateikus buto remontą pagrindžiančių dokumentų, nesudarius sąlygų apžiūrėti butą bei parengti buto remonto kainos paskaičiavimus, UAB „Būsto paskolų draudimas“ pripažino dalyje (dėl buto remonto) įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti 12001,67 Eur draudimo.

Ginčas byloje kilo dėl kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ab initio, sutarties nutraukimo teisėtumo ir ieškinio senaties taikymo delspinigių išieškojimui. Ieškovė neginčija, jog su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį, kreditą gavo, neginčija atsakovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau nurodo, kad sutartis nutraukta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio, 6.218 straipsnio nuostatas, t. y. nesilaikant vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos (be privalomo išankstinio pranešimo kitai šaliai apie sutarties nutraukimą per sutartyje nustatytą terminą), nes ieškovė teigia, jog nebuvo informuota apie vienašališką sutarties nutraukimą, apie sutarties nutraukimą ji sužinojo tik 2015-12-18 gavusi raštą iš notarų biuro (1 t., 8 b. l.), kad sutarties 43 p., leidžiantis atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį po 10 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos dėl to nesikreipiant į teismą, yra nesąžiningas ir neteisėtas, be to, atsakovas nenustatė papildomo termino sutarties vykdymo trūkumams ištaisyti, todėl prašė sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, viską grąžinti į pradinę padėtį, perskaičiuoti ir išdėstyti paskolos mokėjimą protingam terminui, leisti mokėti dalimis, t. y. įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį.

Ieškovė ieškinyje nurodo, jog 2007 m. vasario 14 d. tarp jos ir jos buvusio sutuoktinio A. T. su atsakovu AB DNB banku sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-4202-2007-12, pagal kurią bankas jiems suteikė 135000,00 Eur kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui, yra vartojimo sutartis. Iš kreditavimo sutarties matyti, jog jos specialiosios dalies 13 punktas numato, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas.

Civilinio kodekso 1.39 straipsnis nustato, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi, vadovaujantis minėta įstatymine nuostata, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės- komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniu, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalis numato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.228¹ str. 2 d.). Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą (CK 6.228¹ str. 3 d.). Pagal CK 6.228¹ str. 4 d. šio kodekso 6.228⁴ straipsnio tikslais preke laikomas ir nekilnojamasis daiktas. Nors atsakovas savo parengtoje kreditavimo sutartyje nurodė, kad tai nėra vartojimo kreditas, tačiau, atsižvelgiant į sutarties šalis, tikslą, kuriam buvo sudaryta sutartis ir įgytas butas, 2007 m. vasario 14 d. sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-4202-2007-12 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais yra vartojimo sutartis, parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – bankas), nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog būsto paskolos sutartis yra kvalifikuojama vartojimo sutartimi (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; kt.) Todėl 2007 m. vasario 14 d. kreditavimo sutarčiai Nr. K-4202-2007-12 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais taikytinos Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio nuostatos.

Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnyje numatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, taip pat minėtame teisės akte pateikiamas pavyzdinis sąrašas standartinių sutarties sąlygų, kurias įstatymas laiko nesąžiningomis vartotojams.

Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiomis kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 ir susitarimo Nr. K-4202-2007-12/1 dėl kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 sąlygų pakeitimo bendrosios dalies 44, 46.1 punktuose, susitarimo Nr. K-4202-2007-12/1 dėl kreditavimo sutarties Nr. K-4202-2007-12 sąlygų pakeitimo 1.2, 2.3.2.4 punktuose numatytas, jos nuomone, nesąžiningas sąlygas. Kreditavimo sutarties ir susitarimo bendrosios dalies 44 punktas nustato, kad „iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus“. Kreditavimo sutarties ir susitarimo bendrosios dalies 46.1 punktas nustato, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį „kai kredito gavėjas nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų“. Susitarimo 1.2 punktas nustato, kad „kredito gavėjas įsipareigoja 15885,60 Lt dydžio delspinigius sutartyje nustatyta tvarka paskaičiuotus už kreditą/palūkanas ir susikaupusius nuo šio 2010-03-26 iki šio susitarimo pasirašymo dienos sumokėti iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal pridedamą delspinigių mokėjimo grafiką (Priedas Nr. 3 ir Nr. 4)“. Susitarimo 2.3.2.4 punktas nustato, kad kredito gavėjo įmokėti 4000 Lt bus panaudoti tokiu eiliškumu“...kredito gavėjo daliai iki šio susitarimo pasirašymo bankui priskaičiuotiems nesumokėtiems delspinigiams pagal šią sutartį sumokėti“.

Civilinio kodekso 6.217 straipsnio l dalis nustato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad kitais pagrindais nutraukti sutartį galima tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį, o to paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, teismas ex officio privalo vertinti, ar ginčo sutarties sąlygos yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis) (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; kt.).

Negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus (CK 6.228⁴ straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.228⁴ straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis) (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; kt.). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis.

Nagrinėjamoje byloje aukščiau minėtų sutarties ir susitarimo punktų sąlygos suteikia bankui teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti sumokėti netesybas, jei vartotojas negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų, taip pat jei vartotojas nevykdo kitų, sutartyje nurodytų, sutartinių įsipareigojimų. Kreditavimo sutarties ir susitarimo sąlygas ruošė bankas, ieškovė ir trečiasis asmuo su jomis susipažino, perskaitė, su teisininkais nesitarė, nes turėjo pajamų ir darbą, todėl manė, kad sutartį ir susitarimą sugebės vykdyti laiku, sutarties ir susitarimo sąlygos buvo aiškios, jas suprato, sąlygos tenkino, šio banko pasiūlytos skolinimosi sąlygos palyginus su kitų bankų pasiūlytomis sąlygomis buvo geriausios, sutartį pasirašė, tai ieškovė ir A. T. patvirtino teismo posėdyje. Ieškovė patvirtino, jog sutartį skaitė banke, susitarimą gal 10 minučių skaitė banke, po to dar namuose, neaiškumų ar minčių atsisakyti sutarties nebuvo. A. T. taip pat patvirtino, jog sutartį perskaitė, suprato, pasirašė, tartis su teisininkais poreikio nebuvo. Sutarties ir susitarimo pasirašymo dieną ieškovę ir A. T. tenkino sutarties nutraukimo tvarka, terminas ir delspinigių dydis. Ieškovė nurodė, jog suprato, kad kas mėnesį privalės mokėti bankui įmokas, palūkanas, kad jų laiku nesumokėjus bus skaičiuojami delspinigiai, kad laiku negrąžinus kredito, skola bus išieškoma iš įkeisto turto. Ieškovė su buvusiu sutuoktiniu 2007-02-19 sudarė hipotekos sandorį, 2007-02-21 buvo pasirašyta draudimo sutartis. Nors ieškovė teismo posėdžio metu teigė, jog minėtų sandorių, nesudarė, tačiau teismui parodžius, patvirtino, jog tai jos parašai, be to, minėtų sandorių ji neginčijo, o būtent jais patvirtino, jos skolinimosi sąlygos tenkino.

Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.). Kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu jis įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį, ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditavimo sutarties šalis (bankas) vienašališkai nutraukė sutartį joje nurodytu nutraukimo atveju – kredito gavėjams laiku negrąžinant kredito ar jo dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų (sutarties 43, 46, 46.1 punktai). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog O. T. ir A. T. savo sutartinių įsipareigojimų grąžinti kredito dalį pagal grafiką ir mokėti palūkanas nevykdė 2009 metais, jiems buvo siunčiami pranešimai ir įspėjimai dėl sutarties nutraukimo (2009-07-15, 2010-01-04, 2010-02-10, 1 t., 137, 138, 139 b. l.). Ieškovei ir trečiajam asmeniui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, kreditavimo sutartis 2010-03-26 buvo nutraukta, tačiau ieškovei prašant (1 t., 147 b. l., 2 t., 69 b. l.) ir sumokėjus visą, iki to laiko susidariusią skolą, bei susitarus dėl naujų sąlygų, kreditavimo sutartis buvo atnaujinta, pasirašant 2010-09-01 susitarimą. Tačiau ir toliau ieškovė ir trečiasis asmuo netinkamai vykdė sutartį. 2012-12-31 banko įspėjimu Nr. 30.138/29/20121231 (1 t., 134 b. l., 2 t., 115-117 b. l.) ieškovė O. T. ir trečiasis asmuo A. T. buvo įspėti, kad pradelstas įsiskolinimas bankui sudaro 280,00 Lt (138,63 Lt negrąžinta paskola; 134,60 Lt nesumokėta palūkanų; 6,78 Lt delspinigių). 2014-05-29 banko pranešimu Nr. 5/20140529 (1 t., 168 b. l., 2 t., 103-105 b. l.) O. T. ir trečiasis asmuo A. T. buvo įspėti, kad 2014-05-29 pradelsti įsipareigojimai sudaro 494,26 Lt (424,07 Lt pradelsta paskola; 58,98 Lt nesumokėtų palūkanų; 11,21 delspinigių). Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 – ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėti, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. Apie tai ieškovė buvo informuota 2014-06-13 elektroninio pašto žinute (1 t., 32 b. l.), kurioje ji informuojama apie 928,00 Lt ir 5549,96 Lt delspinigių įsiskolinimą bei prašomą nurodyti skolos dengimo datą. 2014-07-01 banko pranešimu Nr. 5/20140701 (1 t., 167 b. l., 2 t., 100-102 b. l.) ieškovė O. T. ir trečiasis asmuo A. T. įspėjami, kad 2014-07-01 pradelsti įsipareigojimai sudaro 660,76 Lt (660,76 Lt negrąžintos paskolos). Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. Apie tai ieškovė buvo informuota 2014-07-14 elektroninio pašto žinute (1 t., 31 b. l.), kuria ieškovė informuojama apie 668,00 Lt bei 5550,00 Lt delspinigių įsiskolinimą bei prašoma nurodyti skolos dengimo datą. 2014-08-04 banko elektroninio pašto žinute ieškovė informuojama apie 725,00 Lt bei 5550,00 Lt delspinigių įsiskolinimą bei prašoma kuo skubiau sumokėti. Be to, minėtoje žinutėje nurodyta, kad pridedami mokėjimo grafikai ir jei bankas negaus įmokos artimiausiu metu, bus priverstas įteikti įspėjimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo. Taip pat Bankas ir vėl prašo patikslinti ieškovės telefono numerį, kad būtų galima susisiekti (1 t., 34 b. l.). 2014-08-08 banko pranešimu Nr. 30.56-37/3630 (1 t., 131 b. l., 2 t., 87-99 b. l.) ieškovė ir trečiasis asmuo buvo informuoti, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 6.556,90 Lt (1002,92 Lt negrąžinta paskolos; 5553,98 Lt nesumokėtų delspinigių). Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėta, kad bankas turi teisę nutraukti Kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko elektroninio pašto žinute ieškovei ((duomenys neskelbtini)) buvo siunčiama banko įspėjimo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo kopija (1 t., 133 b. l.). 2014-10-16 banko pranešimu Nr. 30.56-37/4590 dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo (1 t., 15-21, 130 b. l., 2 t., 70-86 b. l.) ieškovė ir trečiasis asmuo buvo informuoti, kad 2014-10-16 pradelstas įsiskolinimas sudaro 6691,63 Lt (pradelsta kredito dalis - 1854,21 Lt; nesumokėta palūkanų - 592,00 Lt; nesumokėta delspinigių - 4245,42 Lt). Šiuo raštu bankas nustatė papildomą 10 - ies dienų terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad sekančią papildomo termino pasibaigimo dieną kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta. 2014-11-21 elektroninio pašto žinute bankas ieškovei ((duomenys neskelbtini)) pakartotinai siuntė 2014-10-16 įspėjimą dėl papildomo termino pradelstoms prievolėms įvykdyti bei kreditavimo sutarties nutraukimo, jei pažeidimai nebus ištaisyti (1 t., 132 b. l.). Ieškovei bei trečiajam asmeniui per papildomus terminus neištaisius kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimų nuo 2014-12-03 bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos (2 t., 106-114 b. l.). Atsakovo atstovo teiginius patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (įspėjimai, pranešimai, siųsti paštu O. T. ir A. T. bei elektroniniu paštu O. T.). Ieškovė teigė, jog 2009 m. ji sutarties negalėjo vykdyti, todėl kreipėsi į banką dėl įmokų mokėjimo atidėjimo metams, tačiau dokumentų, patvirtinančių, jog ji raštu kreipėsi į banką ir UAB „Būsto paskolų draudimas“, kad bankas priėmė sprendimą atidėti paskolos ir kitų įmokų mokėjimą metams laiko, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ sutiko metus laiko mokėti paskolą už ieškovę, į bylą nepateikė. Tokių aplinkybių nepatvirtino nei atsakovo atstovas teismo posėdyje, nei UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime. Akivaizdu, kad kreditavimo sutartis pirmą kartą buvo nutraukta dėl ieškovės ir trečiojo asmens kaltės, jiems nevykdant sutartinių įsipareigojimų bankui. Atnaujinus sutartį ir pasirašius susitarimą, nuo 2012 m. ieškovė ir trečiasis asmuo vėl pradėjo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, o nuo 2014 m gegužės mėnesio pažeidimai jau tęsėsi nuolat, nors bankas skolininkus įspėjo, tačiau jie nesiėmė jokių priemonių skolai padengti, nesikreipė raštu į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, jog ji nebegalėjo dirbti Anglijoje, grįžo į Lietuvą, jai buvo sutrikusi sveikata, tačiau byloje jokių tai patvirtinančių dokumentų nėra, dėl to į atsakovą su raštišku prašymu ieškovė taip pat nesikreipė. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog išskyrus prašymą leisti parduoti turtą jos pasiūlytam pirkėjui, kitų prašymų ieškovė bankui nėra pateikusi. Kaip jau minėta, ieškovė, turėdama finansinių sunkumų, nieko nedarė, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad pagerinti savo finansinę padėtį ir susimokėti skolą ar kreiptis į banką su atitinkamais prašymais. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; kt.). Ta aplinkybė, kad pati ieškovė dėl sutarties pakeitimo, įmokų dydžio derinimo nesikreipė į banką, patvirtina, kad ieškovė nebuvo suinteresuota pakeisti sutarties sąlygas, tinkamai vykdyti sutartį, galimai prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Akivaizdu, jog ieškovės ir trečiojo asmens sutarties pažeidimai buvo tikrai nevienkartiniai, ką pati pripažino ieškovė teismo posėdyje, nurodydama, jog darbo užmokestis Anglijoje vėlavo, kada jį gaudavo, tada sumokėdavo bankui įmokas, bankui mokėjo įmokas kas mėnesį, tačiau ne visą nurodytą sumą, dažnai vėluodavo mokėti įmokas. Sąskaitos išrašai įrodo mokėjimų vėlavimo sistemiškumą bei didėjimo tendenciją (pvz., 2014-06-01 pavėluota 33 d.; 2014-07-01 pavėluota 30 d.; 2014-08-01 pavėluota 61 d.; 2014-09-01 pavėluota 92 ir 64 d.; 2014-10-01 pavėluota 122 d. ir 94 d.; 2014-11-01 pavėluota 153 d. ir 125 d.; 2014-12-01 pavėluota 183 d. ir 155 d.; sutarties nutraukimo metu buvo pavėluota mokėti 184 d. ir 156 d.). Taigi, akivaizdu, kad kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta dėl to, kad ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. nesumokėjo vienos įmokos. Pažymėtina, jog dalinis prievolės vykdymas taip pat nėra laikomas tinkamu sutarties vykdymu. Ieškovės ir trečiojo asmens santuoka nutraukta Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (2 t., 157-158 b. l.). Nors teismo posėdžio metu A. T. nurodė, jog po santuokos nutraukimo butas liko ieškovei, jai taip pat liko ir prievolė mokėti paskolą, tačiau iš Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo matyti, kad po santuokos nutraukimo butas, esantis (duomenys neskelbtini), liko O. T., o prievolė mokėti skolą AB DNB bankui liko solidari O. T. ir A. T. prievolė (2 t., b. l.). A. T. 2005-2014 dirbo Anglijoje statybininku, siųsdavo pinigus ieškovei, kuri turėjo sumokėti bankui periodines įmokas. Ieškovė nurodė, jog šiuo metu dirba įmonėje, kuri gamina biokurą, gauna apie 380 Eur per mėnesį, dar turi verslo liudijimą, dirba platintoja, per mėnesį gali uždirbti iki 200 Eur, ketina sumokėti iki šiol susidariusią skolą bankui, visos skolos sumokėti neturi galimybių, prašo vėl atnaujinti sutartį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė ir trečiasis asmuo nevykdė savo prievolių pagal sutartį, tai truko gana ilgą laiko tarpą, sutartis jau kartą buvo nutraukta ir atnaujinta, todėl, negerėjant ieškovės finansinei padėčiai ir jai nemokant įmokų bankui, bankui atsirado pagrindas vienašališkai prieš terminą nutraukti kreditavimo sutartį, t. y. teismo vertinimu, pagrindas nutraukti sutartį buvo. Ieškovės argumentas, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, atmestinas, kadangi pati ieškovė turėjo galimybę nedelsdama kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo pagal CK 6.204 str. 3 d., tačiau į teismą kreipėsi jau po faktinio sutarties nutraukimo.

Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis). Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio gali būti ribojama įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (11 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra svarstytas „aiškiai per didelių“ netesybų klausimas ir, taikant CK 6.73 straipsnio 2 dalį, priimta sprendimų dėl jų dydžio nustatymo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-721, 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070, 2005 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316, 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007, kt.). Iš jų galima daryti išvadą, kad sutartimi nustatytos 0,2 proc. ir didesnės netesybos paprastai yra aiškiai per didelės. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybų mažinimo pagrindai yra du: 1) jeigu netesybos neprotingai didelės; 2) jeigu įvykdyta dalis prievolės. Iš CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytų netesybų mažinimo atvejų daroma išvada, kad mažinamos netesybos neturi būti neprotingo dydžio, o dydžio parinkimui turi įtakos prievolės įvykdymo dalis. Ieškovė ir trečiasis asmuo nurodė, jog perskaitė sutarties sąlygas, su jomis sutiko, sutartį pasirašė, nes sąlygos tenkino, t. y. įsipareigojo sutartį vykdyti joje numatytomis sąlygomis. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, jog susitarimu nustatyti delspinigiai buvo per dideli, susitarimą ji 10 minučių skaitė banke ir dar namuose, tačiau minčių nepasirašyti susitarimo ar jo atsisakyti, o vėliau – jį ginčyti,- nekilo, manė, kad sugebės vykdyti, t. y. delspinigių dydis jai tiko, ji galvojo, kad sutartį sugebės vykdyti, delspinigių dydžio neginčijo iki pat kredito sutarties nutraukimo (7 metus) ir po sutarties nutraukimo dar kurį laiką (virš metus laiko), nors buvo pradėtas priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto. Trečiasis asmuo sutarties neginčija ir šiandien. Sutartimi nustatytos netesybos – 0,08 procentai delspinigių santykinai yra nedideli palyginus su gauta ir panaudota kredito suma bei grąžinta kredito dalimi. Dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo sutartis jau kartą buvo nutraukta, atnaujinta tik susitarus dėl delspinigių. 2010-09-01 atnaujinant kreditavimo sutartį po pirmojo jos nutraukimo, šalys sulygo dėl delspinigių sumokėjimo sąlygų (terminų ir sumų). 2010-09-01 ieškovė asmeniškai pasirašė du mokėjimo grafikus „Nesumokėtų delspinigių mokėjimo grafikas pagal būsto kreditą Nr. 3“ (5.908,95 Lt) bei „Nesumokėtų delspinigių mokėjimo grafikas pagal būsto kreditą Nr. 4 (9.976,65 Lt)“, kuriais įsipareigojo nuo 2010-10-31 iki 2012-08-31 kiekvieną mėnesį sumokėti po 690,67 Lt (256,91 Lt + 433,76 Lt) ir tokiu būdu padengti bendrą 15.885,60 Lt delspinigių sumą. Iš byloje esančios pažymos (1 t., 125 b. l.) matyti, kad 2012-08-31 ieškovė turėjo sumokėti viso 15.885,60 Lt delspinigių, o sumokėjo 9.782,45 Lt (nesumokėjo 6.103,15 Lt), nuo 2013-01-29 iki 2015-04-28 ieškovė sumokėjo likusį 6.103,15 Lt delspinigių įsiskolinimą. Iš Skolos grafikų pagal sutartį Nr. K-4202-2007-12/1 (1 t., 126-127 b. l.) matyti, kad 13.574,75 Eur paskolos sumai pateiktas delspinigių paskaičiavimas už 180 pradelstų dienų ir sudaro 1672,23 Eur, kitame dokumente, kuriame paskolos suma - 23.824,99 Eur, pradelstų dienų skaičius - 41, o delspinigių suma – 673,26 Eur, viso - 2345,49 Eur delspinigių, kurie ir buvo įvardinti notaro pranešime. Akivaizdu, jog 6 mėn. ieškinio senaties terminas nėra praleistas, bankas nėra pareiškęs ieškinio dėl delspinigių priteisimo, nuo kurio ginantis šioje byloje būtų galima prašyti 6 mėnesių ieškinio senaties termino taikymo. Taigi, delspinigių suma buvo apskaičiuota banko ir pasiūlyta ieškovei bei trečiajam asmeniui. Su susitarimu ieškovė susipažino, pati nurodė, jog banke skaitė apie 10 minučių, po to dar namuose skaitė, susitarimo sąlygos tenkino, manė, kad sugebės skolą grąžinti, su teisininkais nesitarė, susitarimo sąlygos dėl delspinigių neginčijo, į banką raštu nesikreipė dėl minėtos sąlygos pakeitimo, akivaizdu, jog sąlygos tenkino. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė yra įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirbusi vadove, turi sandorių sudarymo patirties. Susipažinusi ir suvokusi, jog sutartis jai nenaudinga, ji turėjo teisę susitarimą ginčyti ar jo atsisakyti, bet ji to nepadarė. Ieškovė pateikė savo paskaičiavimą apie skolą (2 t., 171-172 b. l.), tačiau teismui, atsižvelgiant į tai, kad ji neturi ekonominio ar finansinio išsilavinimo bei į jos teistumą (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 str. 3 d.), 2 t., 190-201 b. l.), jais tikėti nėra jokio pagrindo. Iš 2014-01-24 notaro išduoto vykdomojo įrašo matyti, kad paskaičiuoti delspinigiai už skolos laikotarpį sudaro 2345,49 Eur, atsižvelgiant į skolos sumą ir laikotarpį, jos mažinti nėra jokio pagrindo. O susitarimo 2.3.2.4 punktas nurodo tik 2010-09-01 susitarimo pasirašymo metu įneštos bankui sumos - ne mažiau kaip 4000 Lt panaudojimo eiliškumą, kurie jau seniai paskirstyti, ginčo dėl panaudojimo eiliškumo, ar įneštų pinigų panaudojimo nebuvo nei pasirašant susitarimą, nei nutraukus sutartį, nei pradėjus priverstinį išieškojimą, minėtą punktą ginčyti ieškovė pradėjo tik kreipdamasi į teismą su ieškiniu, be to, ji ginčija tik vieną punktą, todėl minėto punkto pripažinti nesąžiningu taip pat nėra jokio pagrindo. Nors sutartyje nustatytas tik 10 dienų įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas, tačiau jo atsakovas nesilaikė, bankas ieškovę ir trečiąjį asmenį apie sutarties termino praleidimą devynis kartus įspėjo jau po sutarties atnaujinimo ir nustatė jiems terminą įsiskolinimui padengti, termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo 2014-05-29 iki sutarties nutraukimo datos 2014-12-03 buvo daugiau kaip 100 dienų, t. y. daugiau kaip trisdešimt dienų, teismo vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti buvo protingas, atitiko įstatymo reikalavimus (CK 6.218 str. 1 d.), be to, sutartis buvo nutraukta ne dėl vienos įmokos nemokėjimo, todėl sutarties 44, 46.1 punktų ir susitarimo 1.2, 2.3.2.4. punktų pripažinti nesąžiningais nėra jokio pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė sutarties ir susitarimo sąlygas pradėjo ginčyti tik po sutarties nutraukimo, praėjus netrumpam laikotarpiui, atsakovui kreipusis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, pradėjus priverstinį išieškojimą iš ieškovės ir trečiojo asmens įkeisto turto, po to, kai ieškovė kreipėsi į banką su prašymu leisti parduoti įkeistą turtą jos pasiūlytam pirkėjui ir bankui nesulaukus daugiau jokių aktyvių veiksmų iš ieškovės. O trečiasis asmuo sutarties sąlygų visai neginčija. Be to, pagal formuojamą teisminę praktiką nutrauktos sutartys negali būti modifikuojamos, todėl pripažinus sutarties nutraukimą teisėtu, tačiau pripažinus kredito sutarties sąlygą dėl delspinigių negaliojančia, ieškovė neturėtų mokėti bankui netesybų, faktiškai negrąžinusi kredito. Toks vertinimas akivaizdžiai prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo įsipareigojimų nevykdymo delspinigius panaikinti, nes delspinigiai neatliktų pagrindinės savo funkcijos, t. y. neskatintų skolininkę kaip įmanoma greičiau įvykdyti prievolę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėtų sutarties sąlygų pripažinti nesąžiningomis ir delspinigių mažinti nėra jokio pagrindo, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.

Ieškiniu ieškovė ginčija atsakovo vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą prieš terminą, prašydami jį pripažinti neteisėtu. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojama CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais, kitais nenumatytais atvejais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuoto asmens ieškinį (CK 6.217 str. 4 d.). Ar šalies pažeidimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais. Proceso teisės aspektu pažymėtina, kad sutarties nutraukimo pagrįstumą ginčijanti šalis turi įrodyti, kad jos padarytas pažeidimas neesminis ir todėl kita šalis neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Taigi sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), nebent įstatyme būtų imperatyviai nustatyta, jog tam tikros sutartys nutraukiamos tik teismine tvarka.

CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; kt.). Kasacinio teismo praktikoje dėl priverstinio skolos, atsiradusios iš būsto kredito sutarties, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto (buto) yra išaiškinta, kad jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; kt.). Kreditavimo sutarties atveju, kai sprendžiama, ar dėl sutarties pažeidimo nukentėjusi šalis – kredito davėjas – iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, turi būti atsižvelgiama į šios sutarties esmę, pažeidimo trukmę, įsiskolinimo dydį, kredito gavėjo kaltę dėl įsiskolinimo, jo pastangas padengti įsiskolinimą, jo padengimo perspektyvas. Sprendžiant, ar kreditavimo sutarties pažeidimas yra esminis, dar įvertintina, ar sutarties pažeidimas nutrauktas ir ar ji bus vykdoma ateityje, taip pat tai, kad kredito grąžinimas, palūkanų mokėjimas yra ypač svarbūs ir turinčios esminę reikšmę kredito davėjui aplinkybės. Kredito negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukelti finansinio stabilumo problemų, kurios šiam verslo subjektui yra ypatingai svarbūs dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Pagrindžiant tai, pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, jog finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios įstatymų nuostatos rodo, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013, kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė, nutraukus ir vėl atnaujinus sutartį, ją jau pradėjo pažeidinėti 2012 m., dėl ko buvo įspėta, o nuo 2014 m. gegužės mėnesio prasidėjo nuolatiniai sutarties pažeidinėjimai, ieškovė mokėjo įmokas, tačiau jas mokėti vėlavo, sumokėdavo ne visą, jai priklausančią sumokėti sumą pagal grafiką, ką pati pripažino teismo posėdžio metu, todėl susidarė įsiskolinimas, kuris nebuvo likviduotas net po devynerių įspėjimų ir papildomo termino nustatymo, bei netinkamai buvo mokami delspinigiai ir palūkanos, po sutarties nutraukimo ieškovė ir trečiasis asmuo nesiėmė priemonių šiam įsiskolinimui padengti ir kreditui grąžinti. Kredito įsiskolinimas nėra padengtas iki šiol. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į nurodytas sutarties pažeidimo aplinkybes, kreditavimo sutarties ypatumus, esminę reikšmę laikytis jos sąlygų, kreditavimo sutarties pažeidimas nėra mažareikšmis ir vienkartinis, o vertintinas kaip esminis, pažeidžiantis atsakovo interesus.

Nors minėta sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi ir papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016; kt.).

Sutarties šalys turi teisę susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Jeigu sutartyje tokių nuostatų nėra, tai yra pagrindas vadovautis įstatymo nustatyta tvarka. Dėl sutarties nutraukimo tvarkos sutarties 43 punkte nurodyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos.

Ieškinyje ieškovė ir teismo posėdyje trečiasis asmuo nurodė, jog jokių įspėjimų ar pranešimo apie sutarties nutraukimą negavo, ieškovė apie tai sužinojo tik 2015-12-18 gavusi raštą iš notarų biuro (1 t., 8 b. l.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad jau 2015-01-22 pati ieškovė kreipėsi į banką su prašymu atnaujinti nutrauktą sutartį (1 t., 148 b. l.), taigi akivaizdu, jog pati ieškovė yra nesąžininga, teigdama, jog nieko nežinojo apie sutarties nutraukimą, nes apie sutarties nutraukimą ji sužinojo netrukus po sutarties nutraukimo. Be to, ieškovė 2015-06-12 ir 2015-10-13 su prašymais kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“, prašydama ieškovės turimą ir antstolio areštuotą turtą leisti parduoti jos pasiūlytam pirkėjui (1 t., 83, 84 b. l.). Apie sutikimą leisti parduoti ieškovės turtą jos pasirinktiems pirkėjams ieškovė bendrovės buvo informuota 2015-07-17, 2015-10-16 raštais Nr. SB-3700, SB-5294 (1 t., 85-86 b. l.). Šiuose raštuose bendrovė taip pat nurodė ir kitus veiksmus, kuriuos ieškovė turi atlikti tam, kad galėtų parduoti turtą savo pasirinktam pirkėjui. Tačiau ieškovė tuo nepasinaudojo, apie tai nei kreditoriaus, nei UAB „Būsto paskolų draudimas“ neinformavo, ketindama vilkinti išieškojimą. Todėl buvo kreiptasi į kreditorių bei notarą ir pradėtas priverstinis išieškojimas (1 t. 87 b. l.). Be to, byloje nustatyta, kad 2009-07-15, 2010-01-04, 2010-02-10 įspėjimais ieškovė ir trečiasis asmuo buvo įspėti apie sutarties nevykdymą ir apie galimą sutarties nutraukimą (1 t., 137, 138, 139 b. l.). Ieškovei ir trečiajam asmeniui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus kreditavimo sutartis 2010-03-26 buvo nutraukta, tačiau ieškovei prašant (1 t., 147 b. l., 2 t., 69 b. l.) ir sumokėjus visą, iki to laiko susidariusią skolą, bei susitarus dėl naujų sąlygų, kreditavimo sutartis buvo atnaujinta, pasirašant 2010-09-01 susitarimą. Tačiau ir toliau ieškovė ir trečiasis asmuo netinkamai vykdė sutartį. 2012-12-31 banko įspėjimu Nr. 30.138/29/20121231 (1 t., 134 b. l., 2 t., 115-117 b. l.) ieškovė O. T. ir trečiasis asmuo A. T. buvo įspėti, kad pradelstas įsiskolinimas bankui sudaro 280,00 Lt (138,63 Lt negrąžinta paskola; 134,60 Lt nesumokėta palūkanų; 6,78 Lt delspinigių). 2014-05-29 banko pranešimu Nr. 5/20140529 (1 t., 168 b. l., 2 t., 103-105 b. l.) O. T. ir trečiasis asmuo A. T. buvo įspėti, kad 2014-05-29 pradelsti įsipareigojimai sudaro 494,26 Lt (424,07 Lt pradelsta paskola; 58,98 Lt nesumokėtų palūkanų; 11,21 delspinigių). Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 – ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėti, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. Apie tai ieškovė buvo informuota 2014-06-13 elektroninio pašto žinute (1 t., 32 b. l.), kurioje ji informuojama apie 928,00 Lt ir 5549,96 Lt delspinigių įsiskolinimą bei prašomą nurodyti skolos dengimo datą. 2014-07-01 banko pranešimu Nr. 5/20140701 (1 t., 167 b. l., 2 t., 100-102 b. l.) ieškovė O. T. ir trečiasis asmuo A. T. įspėjami, kad 2014-07-01 pradelsti įsipareigojimai sudaro 660,76 Lt (660,76 Lt negrąžintos paskolos). Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėti, kad bankas turi teisę nutraukti kreditavimo sutartį. Apie tai ieškovė buvo informuota 2014-07-14 elektroninio pašto žinute (1 t., 31 b. l.), kuria ieškovė informuojama apie 668,00 Lt bei 5550,00 Lt delspinigių įsiskolinimą bei prašoma nurodyti skolos dengimo datą. 2014-08-04 banko elektroninio pašto žinute ieškovė informuojama apie 725,00 Lt bei 5550,00 Lt delspinigių įsiskolinimą bei prašoma kuo skubiau sumokėti. Be to, minėtoje žinutėje nurodyta, kad pridedami mokėjimo grafikai ir jei bankas negaus įmokos artimiausiu metu, bus priverstas įteikti įspėjimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo. Taip pat Bankas ir vėl prašo patikslinti ieškovės telefono numerį, kad būtų galima susisiekti (1 t., 34 b. l.). 2014-08-08 banko pranešimu Nr. 30.56-37/3630 (1 t., 131 b. l., 2 t., 87-99 b. l.) ieškovė ir trečiasis asmuo buvo informuoti, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 6.556,90 Lt (1002,92 Lt negrąžinta paskolos; 5553,98 Lt nesumokėtų delspinigių). Šiuo pranešimu buvo nustatytas 30 - ies dienų terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti bei įspėti, kad bankas turi teisę nutraukti Kreditavimo sutartį. 2014-08-08 banko elektronini pašto žinute ieškovei ((duomenys neskelbtini)) buvo siunčiamas banko įspėjimo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo kopija (1 t., 133 b. l.). 2014-10-16 banko pranešimu Nr. 30.56-37/4590 dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo (1 t., 15-21, 130 b. l., 2 t., 70-86 b. l.) ieškovė ir trečiasis asmuo buvo informuoti, kad 2014-10-16 pradelstas įsiskolinimas sudaro 6691,63 Lt (pradelsta kredito dalis - 1854,21 Lt; nesumokėta palūkanų - 592,00 Lt; nesumokėta delspinigių - 4245,42 Lt). Šiuo raštu bankas nustatė papildomą 10 - ies dienų terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad sekančią papildomo termino pasibaigimo dieną kreditavimo sutartis bus laikoma nutraukta. 2014-11-21 elektroninio pašto žinute bankas ieškovei ((duomenys nesklebtini)) pakartotinai siuntė 2014-10-16 įspėjimą dėl papildomo termino pradelstoms prievolėms įvykdyti bei kreditavimo sutarties nutraukimo, jei pažeidimai nebus ištaisyti (1 t., 132 b. l.). Ieškovei bei trečiajam asmeniui per papildomus terminus neištaisius kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimų nuo 2014-12-03 bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos (2 t., 106-114 b. l.). Pranešimai buvo siųsti visais žinomais ieškovės ir trečiojo asmens adresais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą yra pažymėta, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga, nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teise siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis) (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009; kt.). Iš aukščiau pateikiamos ir kasacinio teismo formuojamos praktikos akivaizdu, kad bankas vien išsiųsdamas raginimą vykdyti sutartį ir pranešimą apie kreditavimo sutarties nutraukimą visais žinomais ieškovės ir trečiojo asmens adresais ir net ieškovės elektroninio pašto adresu tinkamai įvykdė savo pareigas. To negalima pasakyti apie skolininkus. Ieškovė teismo posėdyje tvirtino, jog ji nei vieno įspėjimo ar pranešimo apie sutarties nutraukimą negavo, tačiau kitą korespondenciją gavo, kas mažai įtikinama, todėl atmestina, kaip nepagrįsta. Teismo posėdyje nurodė, kad buvo išvykusi gyventi ir dirbti į Angliją, tačiau jokio raštiško pranešimo apie tai bankui nepateikė, teismo posėdyje patvirtino, jog gyvenamosios vietos adreso pakeitusi nebuvo, todėl banko raštus turėjo gauti, tačiau galimai vengė tai daryti. Be to, teismo posėdyje patvirtino, jog jos elektroninio pašto adresas buvo tas pats, kuriuo taip pat bankas siuntė pranešimus, tačiau buvo užmiršusi slaptažodį, todėl negalėjo įeiti ir paskaityti pranešimų. Tačiau apie tai banko neinformavo, kito elektroninio pašto adreso bankui nenurodė. Trečiasis asmuo teismo posėdyje pripažino, jog nuo 2005 iki 2014 m. buvo užsienyje, apie tai banko neinformavo, kito adreso nenurodė, grįžęs iš užsienio taip pat apie pasikeitusį adresą bankui (beje net ir teismui: šaukimai ilgą laiką A. T. į teismo posėdį buvo siunčiami senu adresu, jis vengė imti teismo dokumentus) nepranešė. Ieškovės ir trečiojo asmens vengimas priimti jiems adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito davėjo apie dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės - tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo laiku nesusipažino su atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka ieškovei ir trečiajam asmeniui. Bankas, kaip sąžininga sutarties šalis, neturi patirti neigiamų tokio ieškovės ir trečiojo asmens elgesio pasekmių. Todėl visas neigiamas pasekmes dėl dokumentų negavimo turi prisiimti savo pareigos nurodyti kreditoriui savo pasikeitusį adresą nevykdę asmenys (skolininkai), kreditoriaus siųsti pranešimai ieškovei ir trečiajam asmeniui į paskutinę kreditoriui žinomą skolininkų gyvenamąją vietą laikomi tinkamai įteiktais (CK 2.17 straipsnio 3 dalis).

Ieškinyje ieškovė nurodė, jog sutarties nutraukimas neteisėtas, nes ji buvo įspėta prieš 10 dienų, tai yra nepakankamas terminas, be to, nebuvo nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kita šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Tačiau iš aukščiau nurodytų įspėjimų ir pranešimo apie sutarties nutraukimą matyti, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui apie sutarties nutraukimą buvo pranešta prieš daugiau kaip 30 dienų (2014-05-29 pranešimu nustatytas 30 dienų terminas, 2014-07-01 – dar 30 dienų terminas, 2014-08-08- dar 30 dienų terminas, 2014-10-16 – dar 10 dienų terminas ir tik 2014-12-03 nutraukta sutartis, daugiau kaip 100 dienų), t. y. laikantis ne sutarties 43 punkto, o įstatymo (CK 6.218 str. 1 d.) reikalavimų. Be to, laikantis CK 6.217 str. 3 d. reikalavimų, ieškovei ir trečiajam asmeniui ne kartą buvo nustatytas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir tik tada sutartis buvo vienašališkai nutraukta prieš terminą. Taigi, atsakovas įspėjimais ir pranešimu tinkamai ir palankesniu negu sutartyje nurodytu būdu informavo ieškovę ir trečiąjį asmenį apie sutarties nutraukimą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus miesto 14 – ojo notarų biuro vykdomasis įrašas buvo išduotas tik 2016-03-09 (1 t., 87 b. l.). Nors ieškovė tvirtino, kad ji ir toliau manė, kad sutartis nėra nutraukta ir po truputį mokėjo, tačiau atsakovo atstovas nurodė, kad skola bankui iki šiol nėra padengta, o automatiškai sugeneruoti pranešimai per klaidą buvo siunčiami ieškovei, jai tai buvo išaiškinta raštu, šiuo metu klaida ištaisyta, pranešimai nebesiunčiami.

Byloje nustatyta, kad kreditavimo sutartis banko nutraukta sutartyje nustatytu pagrindu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kuris laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Sutarties 43, 46.1 punktuose bankui suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis, kai kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Ieškovė ir trečiasis asmuo savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį nevykdė, įmokų nemokėjo, dėl to bankas įgijo teisę nutraukti sutartį. Kreditavimo sutarties 43 punkte nurodyta, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį pranešdamas kredito gavėjui apie tai raštu prieš 10 dienų. Banko įspėjimas buvo išsiųstas prieš 30 dienų, papildomi įspėjimai – du kartus prieš 30 dienų ir kartą prieš 10 dienų ir tik tada sutartis buvo vienašališkai nutraukta, t. y. bankas ieškovę ir trečiąjį asmenį apie sutarties termino praleidimą apie dešimt kartų įspėjo ir nustatė jiems terminą įsiskolinimui padengti, termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo 2014-05-29 iki sutarties nutraukimo datos 2014-12-03 buvo daugiau kaip trisdešimt dienų, teismo vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), ieškovei ir trečiajam asmeniui įspėjimai ir pranešimai buvo išsiųsti tinkamai, ieškovė apie sutarties nutraukimą jau žinojo 2015-01-22, bet jo tada neginčijo, taigi, apie sutarties nutraukimą skolininkai abu buvo tinkamai informuoti. Ieškovė, ginčydama sutarties nutraukimą, nepaneigė finansinio nepajėgumo vykdyti pagal kreditavimo sutartį prisiimtų įsipareigojimų, nepateikė duomenų, kad turėjo ar turi galimybę laikytis sutartyje nustatytų sąlygų. Ieškovė į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo nesikreipė, nors, kaip nurodė, neturėjo pajamų skolai grąžinti, nesvarstė galimybės parduoti turtą ir grąžinti skolą bankui, paskolą, palūkanas, delspinigius bankui nuo 2014 m. gegužės mėnesio nemokėjo ar mokėjo nereguliariai ir nepilnai. Banko 2014-10-16 pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą momentu ieškovės skola sudarė 6691,63 Lt (1938,03 Eur) (apie 5 procentus visos kredito sumos be palūkanų). Šios kredito sumos grąžinimo uždelsimas nėra didelės dalies prievolės neįvykdymas, o ginčydama kreditavimo sutarties nutraukimą ieškovė akivaizdžiai siekia atkurti šalių santykių tęstinumą. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016; kt.). Teismas aukščiau nustatė, kad ieškovės sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis: nors ieškovė, netinkamai vykdydama prievoles, jau buvo įsiskolinusi 6530,31 Lt (1891,31 Eur) sumą, šią sumokėjo 2010-09-01, sutartį atnaujino, pasirašė naują susitarimą, tačiau 2012-12-31 jau gavo įspėjimą dėl 280,00 Lt skolos, o nuo 2014 m. gegužės mėnesio vėl tinkamai nevykdė savo prievolių pagal kreditavimo sutartį. Byloje nustatyta, kad ieškovei pažeidus sutartį, atsakovas informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą ir nustatė terminą sutarties vykdymo trūkumams pašalinti. Nustatęs aplinkybes, kad iki kreditavimo sutarties nutraukimo įmokos faktiškai nebuvo mokamos penkis mėnesius, teismas turi pagrindą padaryti išvadą, kad sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis ir neatitinka ieškovės teiginių, kad ji pagal galimybes stengėsi vykdyti sutartį ir sugebės ją toliau vykdyti, nes sutartis jau kartą buvo atnaujinta, o be to kreditorius prarado tam interesą. Nors ieškovė teigia nuo 2007 metų yra sumokėjusi 7264,37 Lt vien paskolos, tačiau tai palyginti su gauta paskola yra nedidelė suma, o tai leidžia daryti išvadą, kad sutartis iš esmės nebuvo vykdoma. Nors sutartis ilgalaikė ir iki jos pabaigos buvo likę daug laiko, tačiau tai nepaneigia ieškovės pareigos vykdyti prievoles tinkamai ir laiku. Kaip jau buvo paminėta, ieškovė neturi ekonominio ar finansinio išsilavinimo, teista už atitinkamas nusikalstamas veikas, todėl jos skaičiavimai vertintini kritiškai. Tačiau net ir pripažinus ieškovės skaičiavimus, kad neįvykdyta prievolės suma sudarė 5,38 proc. visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-7-508/2013; teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-420-969/2015; kt.) laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti. Kiti ieškovės nurodyti faktai: kad ji yra iš viso sumokėjusi 17 186,00 Lt, kai bendra paskolos suma yra 135 000 Lt, ir tai, kad įkeisto turto vertė yra didesnė nei skola, neleidžia daryti priešingos išvados, nes, pirma, ieškovė neatsižvelgė į tai, kad jos įmokos yra skirtos ne tik pagrindinei skolai dengti, bet ir delspinigiams bei palūkanoms mokėti, be to, sumokėta suma pati savaime nėra tokia reikšminga, kad užkirstų kelią nutraukti sutartį skolininkui ją nuolatos pažeidžiant; antra, įkeisto turto ir likusios skolos santykis sutarties nutraukimui esminės reikšmės neturi, nes kreditorius, net jei jo naudai yra įkeistas skolininko turtas, neturi teisės iš jo išsiieškoti daugiau, nei skolininkas jam yra skolingas. Ieškovė nuo 2009 metų iš esmės tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. nuolat ir iš esmės pažeidė sutartį; atotrūkis tarp ieškovės pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės susiformavo per paskutinį pusmetį iki sutarties nutraukimo ir vis didėjo, todėl atsakovas ilgą laiko tarpą negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji, nors ir deklaruoja turinti geriausius ketinimus vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgi tai padaryti, ir šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą atsakovui manyti, kad sutartis nebus tinkamai įvykdyta. Taip pat dar pažymėtina, kad atsakovo apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal sutartį suma (2345,49 Eur) nėra esminė bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste. Todėl net ir nevertinant atsakovo apskaičiuotos delspinigių sumos, kaip pradelsto įsiskolinimo, net ir minėtas sutarties ir susitarimo nuostatas pripažinus negaliojančiomis, sutarties pažeidimas, atsižvelgiant į kitų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo apimtį bei kitas šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, pripažintinas esminiu. Todėl konstatuotina, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Minėtos teismo nustatytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškove ir trečiuoju asmeniu vienašališkai prieš terminą, ši teisė buvo įgyvendinta nepažeidžiant sutarties nuostatų ir įstatymų reikalavimų, atsakovas laikėsi kreditavimo sutartyje ir įstatyme nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, todėl sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo, dėl ko ieškinys šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 27,81 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, sumokėjo 41,00 Eur žyminį mokestį (1 t., 46 b. l.), nuo kurio mokėjimo paduodant ieškinį, ji, kaip vartotoja, atleista (CPK 83 str. 1 d. 1 p.) ir kurį prašo grąžinti. Kadangi iš ieškovės priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei ir jos sumokėtas žyminis mokestis turi būti grąžinamas iš valstybės, todėl atlikus priešpriešinį įskaitymą, ieškovei grąžintinas 13,19 Eur žyminis mokestis (CPK 83 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Atmetus ieškinį, iš ieškovės turi būti priteisiamos atsakovo ir trečiojo asmens atsakovo pusėje patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, Vilniaus miesto 14 – ojo notarų biuro notarė ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimuose nenurodė turėję bylinėjimosi išlaidų, taip pat teismo posėdžiuose nebuvo gauti atitinkami atstovų prašymai dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (CPK 98 str. 1 d. ), todėl teismas neturi pagrindo spręsti patirtų išlaidų priteisimo iš ieškovės klausimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo interesams byloje atstovavo advokatas, kuris nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 2057,00 Eur (1 t., 192-194 b. l., 3 t., 4-6 b. l.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų ruošimu, konsultavimu ir atstovavimu, priteisimo. Pagal LR CPK 98 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 3 punktas numato, kad advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Rekomendacijų 7 p. numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), 2016 m. II ketvirtį tai sudarė 771,90 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis siekia 2,5 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (t.y. 1929,75 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 0,4 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (t.y. 308,76 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (t.y. 77,19 Eur). Atsakovo atstovas ruošė atsiliepimą į ieškinį, konsultavo, atstovavo atsakovą teisme. Ieškovė neginčija atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo atstovas pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kad dėl kreipimosi į teismą ieškovei su ieškiniu atsakovas patyrė 2057,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kiekviena šalis gali nuspręsti, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas ji gali sau leisti patirti, tačiau tai nereiškia, jog visas jas privalo apmokėti pralaimėjusi šalis. Vadovaujantis minėtų Rekomendacijų 2 punktu bei atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą, teisinių žinių, reikalingų pateiktam atsiliepimui į ieškinį surašyti bei atsakovą konsultuoti ir atstovauti byloje, pobūdį, darytina išvada, kad atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcingai didelė, todėl atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, prašoma priteisti suma mažintina ir atsakovui iš ieškovės priteistina 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui AB DNB bankui, į. k. 112029270, iš ieškovės O. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500,00 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Grąžinti ieškovei O. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13,19 Eur (trylikos eurų, 19 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2016-03-01 įmokos mokėjimo kvitu valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.