Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Degarda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Degarda“ ieškinį dėl nuostolių priteisimo atsakovui Krone Scanbalt UAB bei atsakovo Krone Scanbalt UAB priešieškinį dėl nuostolių priteisimo ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Degarda“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo ieškinio ir atsakovo priešieškinio reikalavimai yra vienarūšiai, t. y. piniginiai, taip pat į tai, jog atsakovas pateiktu priešieškiniu iš esmės siekė įskaityti pradinį ieškovo reikalavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei ekonomiškumo principais, teismas taikė šalims priteistų sumų įskaitymą bei, kadangi atsakovui priteista suma viršija ieškovui priteistą sumą, priteisė atsakovui iš ieškovo 774,53 Eur (12 612,18 Eur - 11 837,65 Eur).

Taip pat atsakovo naudai iš ieškovo priteisė 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 774,53 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-09-10 (priešieškinio priėmimo) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo prievolė ieškovui pasibaigė įskaitymu, teismas nepriteisė ieškovui iš atsakovo procesinių palūkanų už priteistą sumą.

Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje neįrodytas ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar jo nesąžiningo elgesio faktas, o tai, kad ieškovas pasinaudojo savo procesine teise kreiptis į teismą negali būti pagrindu leidžiančiu pripažinti ieškovą piktnaudžiavus teise. Nenustačius teisinių pagrindų taikyti CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytas priemones dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui atmetė.

Nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas iš viso patyrė 2 172,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 424,00 Eur už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis ir 1 748,10 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas iš viso patyrė 3 479,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 422,00 Eur už priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis bei 3 057,37 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Kadangi ieškinį patenkino iš dalies (62,79 proc. patenkintų reikalavimų), atsakovo priešieškinį taip pat patenkino iš dalies (67,10 proc. patenkintų reikalavimų), taip pat atsižvelgęs į tai, kad ieškovo ieškinys ir atsakovo priešieškinis patenkinti iš dalies, sprendė ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo priteisti 1 363,86 Eur (2 172,10 Eur x 0,6279) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui proporcingai patenkintų priešieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo priteisti 2 334,66 Eur (3 479,37 Eur x 0,6710) bylinėjimosi išlaidų. Atlikus šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, atsakovo naudai iš ieškovo priteisė 970,80 Eur (2 334,66 Eur - 1 363,86 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Mano, kad apelianto reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo netenkintinas, nes skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas (t. II, b. l. 75 – 82).

Motyvuojamoji dalis

Apelianto UAB „Degarda“ apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Degarda“ pateikė 2008-01-23 užsakymą Nr. RP-080123 atsakovui Krone Scanbalt UAB (ankstesnis pavadinimas UAB „Scanbalt Trailer“) dėl 3 puspriekabių Krone SDP 27 pirkimo, užsakymą numatant vykdyti pagal Bendrąsias sąlygas (t. I, b. l. 107 - 109). Pagal 2008-01-23 užsakymo Bendrųjų sąlygų 4.4 punktą, ieškovas (pirkėjas), gavęs atsakovo (pardavėjo) pranešimą, įsipareigojo per 8 dienas nuo pranešimo gavimo dienos atsiimti prekes iš atsakovo nurodytos vietos (Lietuvoje ar užsienio valstybėje). Atsakovas 2008-06-28 pranešimu informavo ieškovą apie 3 puspriekabių, kurių važiuoklės numeriai: 1) WKESD000000428282, 2) WKESD000000428283 ir 3) WKESD000000428284 pagaminimą bei atsiėmimą iš gamyklos, esančios Vokietijoje (t. I, b. l. 110). Šalys sudarė 2008-08-07 pirkimo - pardavimo sutartį dėl 1 iš 3 puspriekabių, kurios važiuoklės Nr. WKESD000000428283 (t. I, b. l. 111 - 112). Kadangi ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė (neperėmė likusių 2 puspriekabių bei nesumokėjo jų kainos), atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš ieškovo 201 270,62 Lt dydžio skolą, 4 511,00 Lt palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2008-07-07 iki 2008-12-12, 6 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 114 - 117). Atsakovas ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 205 781,62 Lt sumai ieškovui priklausantį turtą. Iš civilinės bylos Nr. 2-1149-178/2010 medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009-01-19 nutartimi atsakovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – 206 000 Lt sumai areštavo ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti tretiesiems asmenims, o nesant tokio turto ar esant jo nepakankamai, areštavo ieškovui priklausantį kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, ir tik nesant minėto turto – areštavo ieškovui priklausančias pinigines lėšas (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. I, b. l. 90 - 91). Atsakovas pateikė teismui 2009-08-19 patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 197 196 Lt dydžio skolą bei 7 322,17 Lt palūkanas už laikotarpį nuo 2008-07-07 iki 2008-12-12, taip pat įpareigoti ieškovą priimti iš atsakovo 2 puspriekabes, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000428282 ir WKESD000000428284 (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. I, b. l. 141-144; t. I, b. l. 118 - 121). Vilniaus apygardos teismas 2009-11-27 nutartimi panaikino 2009-01-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. I, b. l. 177 - 178). Vilniaus apygardos teismas 2010-01-04 sprendimu atsakovo ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė atsakovo naudai iš ieškovo 197 196 Lt puspriekabių kainą, 5 957,79 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008-08-07 iki 2008-12-12, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, taip pat įpareigojo ieškovą priimti iš atsakovo 2 puspriekabes Krone SDP 27, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000428282 ir WKESD000000428284 (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. I, b. l. 202 - 205; t. 1, b. l. 122 - 125). Lietuvos apeliacinis teismas 2010-09-06 nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2010-01-04 sprendimą nepakeistą (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. II, b. l. 31 - 37). Vilniaus apygardos teismo sprendimo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo pateiktas vykdymui antstoliui T. U. (t. I, b. l. 7). Pagal Vilniaus apygardos teismo 2010-01-04 sprendimą, laikotarpiu nuo 2010-10-26 iki 2011-01-28, į antstolio T. U. depozitinę sąskaitą buvo pervesta iš viso 249 332,94 Lt (72 211,81 Eur) suma (t. I, b. l. 8 - 12). Antstolis 2011-04-18 patvarkymu vykdomąją bylą užbaigė (t. I, b. l. 171). Atsakovas 2009-10-08 pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė puspriekabę, kurios važiuoklės Nr. WKESD000000428282 trečiajam asmeniui UAB „Centrako“ (t. II, b. l. 44 - 49). 2010-05-12 išperkamosios nuomos sutartimi atsakovas, veikdamas per Krone Finans A/S, pardavė puspriekabę, kurios važiuoklės Nr. WKESD000000428284 trečiajam asmeniui UAB „Transėlė“ (t. II, b. l. 50 - 61). Atsakovas pateikė ieškovui 2011-01-25 komercinį pasiūlymą dėl 2 puspriekabių Krone SDP 27 (važiuoklės Nr. WKESD000000495270 ir WKESD000000495271), kurių techninės savybės analogiškos ginčo puspriekabėms, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000428282 ir WKESD000000428284 (t. I, b. l. 158 - 161, 162 - 165). Atsakovas pateikė ieškovui 2011-05-04 pranešimą dėl puspriekabių, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000495270 ir WKESD000000495271, atsiėmimo iš aikštelės, esančios Stasylų g. 21, Vilniuje (t. I, b. l. 170). Tarp šalių kilus ginčui dėl 2 puspriekabių, kurių važiuoklės numeriai skyrėsi nuo teismo sprendime nurodytų, perdavimo ieškovui, atsakovas pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą, kuriuo prašė pakeisti sprendimo vykdymo tvarką ir įpareigoti ieškovą priimti 2 puspriekabes Krone SDP 27, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000495270 ir WKESD000000495271, kadangi teismo sprendime nurodytos puspriekabės, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000428282 ir WKESD000000428284 parduotos tretiesiems asmenims (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. II, b. l. 72 - 73). Vilniaus apygardos teismas 2011-08-19 nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. II, b. l. 108 - 109). Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-08 nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2011-08-19 nutartį nepakeistą (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. II, b. l. 131 - 135). Paaiškėjus, kad ginčo puspriekabės bylos nagrinėjimo metu buvo parduotos tretiesiems asmenims, ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1149-178/2010, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010-01-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, taip pat įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui visa tai, ką atsakovas buvo gavęs vykdant minėtą teismo sprendimą (c/b Nr. A2-123-567/2012, t. I, b. l. 1 - 3). Vilniaus apygardos teismas 2012-03-27 nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-1149-178/2010 (c/b Nr. A2-123-567/2012, t. I, b. l. 89 - 94). Atnaujinus procesą, atsakovas pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 197 196 Lt skolą bei įpareigoti ieškovą priimti 2 puspriekabes Krone SDP 27, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000495270 ir WKESD000000495271 (c/b Nr. A2-123-567/2012, t. I, b. l. 101 - 105). Vilniaus apygardos teismas 2012-07-02 sprendimu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010-01-04 sprendimą bei jo rezoliucinę dalį, priteisiant atsakovo naudai iš ieškovo 197 196,00 Lt skolos ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, taip pat įpareigojo ieškovo priimti iš atsakovo 2 puspriekabes Krone SDP 27, nenurodant važiuoklės numerių (c/b Nr. A2-123-567/2012, t. I, b. l. 136 - 142). Lietuvos apeliacinis teismas 2013-11-28 sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012-07-02 sprendimą bei priėmė naują sprendimą - atsakovo ieškinį atmetė ir atgręžė Vilniaus apygardos teismo 2010-01-04 sprendimo vykdymą, priteisiant ieškovui iš atsakovo 240 503,94 Lt, išieškotų vykdant sprendimą (c/b Nr. A2-123-567/2012, t. I, b. l. 205 - 214). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-05-30 nutartimi paliko Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-28 sprendimą nepakeistą (Nr. A2-123-567/2012, t. II, b. l. 45 - 51). Vykdant Vilniaus apygardos teismo 2010-01-04 sprendimo atgręžimą antstolis V. M. 2014-06-17 ir 2014-06-18 nurašė nuo atsakovo sąskaitos visas pagal minėtą teismo sprendimą išieškotas sumas (t. I, b. l. 152 - 153).

Dėl priešieškinio

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1149-178/2010 (iki teismo 2010-01-04 sprendimo priėmimo), atsakovas 2009-10-08 pirkimo - pardavimo sutartimi puspriekabę, kurios važiuoklės Nr. WKESD000000428282 pardavė trečiajam asmeniui UAB „Centrako“ (t. II, b. l. 44 - 49), o vėliau, 2010-05-12 išperkamosios nuomos sutartimi atsakovas, veikdamas per Krone Finans A/S, pardavė puspriekabę, kurios važiuoklės Nr. WKESD000000428284 trečiajam asmeniui UAB „Transėlė“ (t. II, b. l. 50 - 61).

Atsakovas šioje byloje priešieškiniu prašė priteisti 18 796,39 Eur nuostolius vadovaudamasis CK 6.346 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog atsakovas patyrė: 1) 684,40 Eur (2 363,10 Lt) dydžio puspriekabių, kurių važiuoklės Nr. WKESD000000428282 ir WKESD000000428284, transportavimo į Lietuvą išlaidas, 2) 1 277,78 Eur dydžio išlaidas, susijusias su minėtų puspriekabių saugojimu, laikotarpiu nuo jų atgabenimo į Lietuvą dienos iki jų pardavimo tretiesiems asmenims, 3) 10 650,00 Eur (48 400,00 Eur - 37 750,00 Eur) dydžio nuostolius, kildinamus iš puspriekabių pardavimo, negautų pajamų pavidalu, atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovo 12 612,18 Eur (684,40 Eur + 1 277,78 Eur + 10 650,00 Eur) dydžio nuostolius (žalą). Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo priteistos 12 612,18 Eur nuostolių dydžio sumos, tačiau teigia, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti atlyginti patirtus nuostolius, kadangi teismo išnagrinėtose civilinėse bylose atsakovas tokio reikalavimo nereiškė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013-11-28 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. A2-123-567/2012, tik nurodė, kad atsakovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, tačiau dėl šio reikalavimo pagrįstumo nepasisakė.

CK 6.346 straipsnio 1 dalis, numato pirkėjo pareigą priimti jam perduotus daiktus, o to paties straipsnio 3 dalis nustato galimus pardavėjo teisių gynimo būdus, kai pirkėjas, pažeisdamas šią savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti daiktus. Būtent, tokiu atveju pardavėjas turi teisę: 1) reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus, arba 2) atsisakyti vykdyti sutartį. Taigi, šioje normoje numatyti du alternatyvūs pardavėjo pažeistų teisių gynimo būdai, kurie dėl savo alternatyvumo negali būti įgyvendinami abu vienu metu. Šios normos dispozicija įgalina kaip pagrįstą reikalavimą priešingai sandorio šaliai – pardavėjui reikšti reikalavimą pirkėjui paimti daiktą ir sumokėti sutartyje numatytą jo kainą, arba įgalina atsisakyti vykdyti sutartį – pvz.: perleisdamas sutarties dalyku buvusį daiktą tretiesiems asmenims. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-11-28 sprendime konstatavo, kad pardavėjui dispozityviai įgyvendinus alternatyvų savo pažeistos teisės gynimo būdą - sutarties atsisakymą – jis įgijo teisę dėl nuostolių, jeigu tokių buvo patirta, realizuojant pirkimo – pardavimo sutarties dalyku buvusius daiktus atlyginimo. Atsakovas, perleidęs priekabas tretiesiems asmenims, laikytinas de facto pasirinkusiu kitą savo teisių gynybos būdą – sutarties atsisakymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-05-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2014). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui dispozityviai įgyvendinus alternatyvų savo pažeistos teisės gynimo būdą, gali būti keliamas klausimas dėl nuostolių, jeigu tokių buvo patirta, realizuojant pirkimo – pardavimo sutarties dalyku buvusį daiktą, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog priešieškinis teismui pareikštas 2015-09-09, padarė išvadą, jog atsakovo teisė pareikšti šioje byloje reikalavimą dėl nuostolių priteisimo iš esmės atsirado nuo 2013-11-29, t. y. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013-11-28 sprendimą, kuriuo atsakovo ieškinys buvo atmestas dėl to, jog bylos nagrinėjimu metu atsakovas pasirinko alternatyvų savo teisių gynimo būdą, t. y. atsisakė sutarties, todėl jo teisės negalėjo būti apgintos įpareigojant ieškovą vykdyti sutartį. Teismo vertinimu, būtent nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalims atsirado teisė reikšti šioje byloje reiškiamus reikalavimus. Apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Įrodinėja, kad atsakovui teisė reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo sutarties vykdymo dėl puspriekabės, kurios važiuoklės Nr. WKESD000000428282, atsirado nuo 2009-10-08 pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, o dėl puspriekabės, kurios važiuoklės Nr. WKESD000000428284, nuo 2010-05-12 išperkamosios nuomos sutarties sudarymo.

Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir kt. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta jog įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2010-07-04 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-1149-178/2010, buvo įvykdytas. Tačiau Lietuvos apeliaciniam teismui 2013-11-28 atmetus ieškinį ir atgręžus Vilniaus apygardos teismo 2010-01-04 sprendimo vykdymą, atsakovas įgijo teisę reikalauti patirtų nuostolių. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi alternatyvūs pardavėjo pažeistų teisių gynimo būdai: 1) reikalavimas sumokėti kainą arba sutarties atsisakymas ir 2) reikalavimas atlyginti dėl to patirtus nuostolius dėl savo alternatyvumo negali būti įgyvendinami abu vienu metu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo priešieškinis teismui pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino.

Dėl ieškinio

Vilniaus apygardos teismas 2009-01-19 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1149-178/2010, atsakovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – 206 000 Lt sumai areštavo ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti tretiesiems asmenims, o nesant tokio turto ar esant jo nepakankamai, areštavo ieškovui priklausantį kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, ir tik nesant minėto turto – areštavo ieškovui priklausančias pinigines lėšas (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. I, b. l. 90 - 91). Vilniaus apygardos teismas 2009-11-27 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1149-178/2010, panaikino 2009-01-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. I, b. l. 177 - 178). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos laikotarpiu nuo 2009-01-19 iki 2009-11-27 (10 mėn. ir 8 dienas).

Vadovaujantis CPK 95 straipsnio 1 dalimi, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti prilyginamas piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis ir reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo šalis gali pateikti ne tik įsiteisėjus teismo sprendimui pateikiant teismui ieškinį, bet ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikiant motyvuotą prašymą.

Nagrinėjamojoje byloje apeliantas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo nuostolius, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu civilinėje byloje Nr. 2-1149-178/2010. Įrodinėjo, kad atsakovas, kreipęsis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apaugos priemones, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, buvo nesąžiningas, kadangi reikalavo užtikrinti skolos priteisimą už dvi puspriekabes, kurias valdė nuosavybės teisėmis.

Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai. Tai reiškia, kad CPK 95 straipsnio prasme esant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejui gali būti atlyginami tik tie realūs nuostoliai, kurie susidarė kaip piktnaudžiavimo tiesioginė pasekmė. Dėl to, sprendžiant nuostolių vienai šaliai dėl kitos šalies paduoto nepagrįsto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, pirmosios šalies sugaištas dėl bylinėjimosi laikas, su tuo susiję nepatogumai ir teisinis neapibrėžtumas nelaikytini aplinkybėmis, pačiomis savaime darančiomis reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo pagrįstą. Taigi, nagrinėjant bylą, turi būti įvertintas atsakovo sąžiningumas dėl paduoto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir reikalavimų dėl nuostolių pagrįstumas. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir pareiškimo nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Aiškiai nepagrįsto dokumento pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010).

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė (neperėmė likusių 2 puspriekabių bei nesumokėjo jų kainos), todėl atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš ieškovo 201 270,62 Lt dydžio skolą, 4 511 Lt palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2008-07-07 iki 2008-12-12, 6 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 114 - 117). Taip pat ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad net ir taikant laikinąsias apsaugos priemones prima facie įvertintas ieškinio pagrįstumas neturi prejudicinės galios nagrinėjant bylą iš esmės. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo elgesys (siekis apginti savo pažeistas teises teismine tvarka) negali būti pripažįstamas nesąžiningu.

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai (CK str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo ir kaltė(CK 6.249, 6.246, 6.247, 6.248 straipsniai). Sutartinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Pareiškus ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2013).

Byloje nustatyta, kad apeliantas Vilniaus apygardos teismo 2009-01-19 nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliacine tvarka neskundė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje duomenų, koks būtent turtas buvo areštuotas taikant minėtas laikinąsias apsaugos priemones, nepateikta. Apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas patyrė kokią nors su tuo susijusią žalą. Apeliacinės instancijos teismas iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009-02-04 pažymėjimo nustatė, kad antstolis areštavo T. U., vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2009-01-19 nutartį, areštavo (apribojo disponavimą) UAB „Degarda“ priklausančią transporto priemonę Mersedes Benz 609, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (c/b Nr. 2-1149-178/2010, t. I, b. l. 99 – 100). Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog dėl šios transporto priemonės arešto patyrė žalą, taip pat įrodymų, jog užtikrinant ieškinio reikalavimus buvo areštuotos ieškovo piniginės lėšos ir (ar) kitas turtas, byloje taip pat nepateikta (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra paneigtas atsakovo sąžiningumas dėl paduoto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat byloje nėra įrodymų, kad buvo patirti realūs nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakovas savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai ir tinkamai, o ieškovas neįrodė tiek atsakovo neteisėtų veiksmų, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek nuostolių patyrimo fakto ir dydžio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Nustatyta, jog atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 946,23 Eur išlaidų. CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-212/2009). Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11. už atsiliepimą į apeliacinį skundą gali būti priteisiama ne daugiau nei 955,63 Eur (735,10 Eur × 1,3 = 955,63 Eur).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijose nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio dydžius, taip pat į tai, kad apeliacinėje instancijoje atsakovą atstovauja tas pats advokatas, kaip ir pirmosios instancijos teisme (tęstinis atstovavimas), atsiliepime į apeliacinį skundą nėra sprendžiami nauji teisiniai klausimai ir bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai, reikalaujančiai specialių žinių, sprendžia, kad atsakovui iš apelianto priteisti sumažintą 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą.

Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo bei priimti naują sprendimą, todėl sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš apelianto UAB „Degarda“ (j. a. k. 145264176) atsakovui „Krone Scanbalt“ UAB (j. a. k. 110805437) 300 eurų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.