Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-710-856/2018

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-23
Bylos Nr.: e2A-710-856/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-03000-2016-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
Atsakovas: P. J.
Ieškovas: V. J.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-710-856/2018Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03000-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos 2.3.2.4.3; 2.3.2.8; 2.3.4.4.2; 2.3.4.4.3; 2.3.5.2.1; 3.3.1.18.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9-215/2018 pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui P. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamos vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo bei atsakovo P. J. priešieškinį ieškovei V. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalinimo, tretieji asmenys antstolio S. D. kontora, antstolės E. M. kontora, Z. K., D. G., išvadą teikianti institucija Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. J. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo paliekant ieškovei pavardę „J“, nustatyti nepilnamečio sūnaus H. J. gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnui H. J. po 230 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės, paskiriant ieškovę vaiko išlaikymui skirtų lėšų uzufruktoriumi, padalinti santuokoje įgytą turtą – atsakovui P. J. asmeninės nuosavybės teise priteisti 100 vnt. UAB „M“ paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 2896,20 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas (e. b. I t., 1–6 b. l.)

2. Nurodė, kad santuoka faktiškai iširo 2014 metų rugsėjo mėnesį. Nors ji su atsakovu kartu ir gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje, tačiau sutuoktiniai nėra vienas kitam atsakingi, nesirūpina vienas kitu, neveda bendro šeimos ūkio. Įvertinus visų aplinkybių visetą, galima daryti išvadą, kad abi šalys pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs ir pagarbūs, kas yra teisinis pagrindas konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Sūnaus poreikis yra gyventi su ieškove, ji gali užtikrinti visas vaiko teises – suteikti gyvenamąjį būstą, rūpintis jo sveikata, doroviniu ir moraliniu ugdymu, t. y. visokeriopai juo rūpintis. Nepilnametis sūnus turi specialiųjų poreikių, todėl teisinga ir protinga iš atsakovo priteisti sūnaus išlaikymui po 230 Eur per mėnesį, kasmet išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka. Santuokos metu šalys įgijo 100 vnt. UAB „M“ paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 2896,20 Eur. Kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto šalys neturi. Ieškovės teigimu, nei asmeninių, nei bendrų prievolių su atsakovu kreditoriams neturi, tačiau atsakovas turi asmeninių įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir antstoliams. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu atsakovui paskirta 7532 Eur dydžio bauda. Be to, iš atsakovo išieškomos ir kitos baudos už neteisėtą akcizinių prekių gabenimą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas P. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškinio dalyku ir pagrindu, ieškinyje nurodytomis klaidingomis aplinkybėmis bei ieškinio reikalavimais nesutinka, prašė teismo skirti 6 mėnesių terminą susitaikyti (e. b. I t., 26 – 31 b. l.).

Šalies argumentai

4. Priešieškiniu atsakovas P. J. prašė 100 vnt. UAB „Mekrana“ paprastųjų vardinių akcijų padalinti P. J. ir V. J. lygiomis dalimis; kreditorinį reikalavimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), bendrai 2400,04 Eur sumai, proporcingai padalinti P. J. ir V. J. po 1 200,02 Eur kiekvienam; Z. K. kreditorinį reikalavimą, bendrai 18 400,00 Eur sumai, proporcingai padalinti P. J. ir V. J. po 9 200 Eur kiekvienam; D. G. kreditorinį reikalavimą, bendrai 3 000 Eur sumai, proporcingai padalinti P. J. ir V. J. po 1500 Eur kiekvienam; kreditorinį reikalavimą vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini), bendrai 23 118,31 Eur sumai, proporcingai padalinti P. J. ir V. J. po 11 559,15 Eur kiekvienam; H. J. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina V. J.; nenustatyti matymosi (bendravimo) tvarkos su nepilnamečiu H. J.; priteisti nepilnamečio sūnaus H. J. išlaikymui 190 Eur, mokant kas mėnesį iki H. J. pilnametystės; priteisti iš ieškovės V. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas (e. b. I t., 56–63, 132–137, 162–165 b. l.).

5. Priešieškinyje nurodė, kad atsakovas ginčo dėl nepilnamečio sūnaus H. J. gyvenamosios vietos nustatymo nekelia, sutinka su ieškovės reikalavimu dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl matymosi su nepilnamečiu sūnumi H. J. neprieštarauja, todėl papildomos matymosi tvarkos nustatyti nereikia, sutinka, kad nepilnamečio sūnaus H. J. išlaikymui būtų priteista 190 Eur. Be to, antstolis S. D. vykdo priverstinius išieškojimus vykdomosiose bylose, bendra prievolės suma 2400,04 Eur. 2014 metais Z. K. namo apdailos darbams paskolino 18 400 Eur, ši paskola nėra grąžinta. D. G. 2016 metais namo apdailos darbams paskolino 3 000 Eur, skola negrąžinta. Antstolė E. M. vykdo priverstinį išieškojimą bendrai 23 118,31 Eur sumai. Atsakovo teigimu, šios prievolės yra atsiradusios santuokos metu, todėl turi būti padalintos abiems sutuoktiniams per pusę.

Atsiliepimas

6. Atsiliepime į priešieškinį ieškovė V. J. prašė priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o ieškovės ieškinio reikalavimus tenkinti visiškai (e. b. I t., 186–194 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, nutraukė ieškovės V. J. ir atsakovo P. J. santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei ir atsakovui paliko santuokines pavardes – „J“, „J“, nustatė nepilnamečio vaiko H. J. gyvenamąją vietą su motina V. J., priteisė iš atsakovo P. J. sūnaus H. J. išlaikymui po 190 Eur mokomomis išmokomis kas mėnesį nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, paskyrė V. J. priteistų vaiko išlaikymui lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, nustatė, kad atsakovas P. J. su vaiku H. J. bendrauja pagal vaiko ir atsakovo norą bei suderintą laiką ir vietą, vaiko motinai tam neprieštaraujant, padalino santuokos metu įgytą turtą ir priteisė atsakovui P. J. UAB „M“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra vertė yra 2 896,20 Eur, ieškovei V. J. priteisė iš atsakovo P. J. 1448,10 Eur piniginę kompensaciją, pripažino kreditorių ir trečiųjų asmenų D. G., Z. K. skolinius įsipareigojimus atsakovo P. J. asmeninėmis prievolėmis, antstolių S. D. ir E. M. išieškomas skolas, baudas pripažino atsakovo P. J. asmeninėmis skolomis. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį bei priešieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas (e. b. III t., 39–56 b. l.).

8. Teismas nurodė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nepateikė pagrindžiančių duomenų dėl vieno iš šalies kaltės nutraukiant santuoką. Tiek pati ieškovė, tiek atsakovas per mažai dėjo pastangų šeimai išsaugoti, neieškojo kompromisų, nebuvo moraliai lojalūs ir nerodė deramos pagarbos vienas kitam, tik ieškojo priežasčių kaltei patvirtinti, todėl teismas laikė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nesugebėjimo gyventi darniai, kartu rūpintis šeimos reikalais, spręsti svarbių šeimyninio gyvenimo klausimų.

9. Teismas konstatavo, kad byloje ginčo dėl sūnaus H. J. gyvenamosios vietos nustatymo nėra, abi šalys sutiko, kad sūnus gyventų su motina. Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta išvada patvirtina, kad šalių sūnus H. J. nori gyventi su motina. Esant duomenų, jog šalių sūnus šiuo metu gyvena su motina, kuri jam užtikrina visapusiškas auklėjimo ir vystymosi sąlygas, H. J. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra UAB „M.“ savininkas, jis yra darbingas ir neturi sveikatos sutrikimų, apie gaunamas pajamas duomenų nepateikė. Ieškovės gaunamos pajamos sudaro 160 Eur, o iš šios sumos ji dar turi išlaikyti nepilnametį sūnų. Patenkinus ieškinį, atsakovas turėtų mokėti daugiau, sūnaus išlaikymo našta atsakovui būtų didesnė nei ieškovei, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra įmonės savininkas, įmonė yra veikianti, pats atsakovas yra darbingas, todėl sūnaus išlaikymo didesnė našta neprieštarautų įstatymui.

11. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu šalys susitarė dėl bendravimo tvarkos nustatymo su sūnumi, ši bendravimo tvarka nepažeidžia šalių teisių ir neprieštarauja nepilnamečio vaiko interesams, yra optimali, nesudėtinga ir įvykdytina. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad šalių sūnus jau yra sulaukęs 14 metų, todėl jis taip pat gali spręsti, kaip jam bendrauti su tėvu. Tokių aplinkybių pagrindu teismas tenkino atsakovo prašymą ir nenustatė konkrečios atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos.

12. Teismas nurodė, kad šiuo metu UAB „M“ vadovauja ir joje dirba atsakovas P. J.. Ieškovė jokio santykio su šia bendrove neturi, todėl 100 procentų UAB „M“ akcijų, kurių vertė yra 2 896,20 Eur, priteisė atsakovui.

13. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktame Z. K. paaiškinime nėra paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn fakto patvirtinimo, t. y. šis skolos raštelis nėra tinkamai patvirtintas nei ieškovės, nei atsakovo parašais, taip pat nėra nurodyta sąlyga, jog raštelyje nurodytos piniginės lėšos buvo perduotos atsakovui. Šis paaiškinimas pasirašytas tik save vadinančiu kreditoriumi Z. K.. Z. K. rašytame paaiškinime nėra nurodyta tiksli data, aiškinama, kad tai buvo 2014 metais, o pats paaiškinimas surašytas gerokai vėliau, t. y. 2017 m. vasario 1 d. Pats Z. K. į teismo posėdį neatvyko ir nepaaiškino visų aplinkybių dėl šios paskolos, todėl teismas laikė, kad ši Z. K. paskola (įsipareigojimas) laikytinas asmeniniu atsakovo P. J. įsipareigojimu grąžinti tam tikrą sumą pinigų Z. K.. D. G. teismo posėdyje tvirtino, kad tikrai skolino P. J. 3 000 Eur, tačiau paskolos sutarties nesudarė, o skolinant pinigus ieškovė nedalyvavo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog D. G. skolino pinigus šeimos poreikių tenkinimui – namo apdailos darbams, nes nėra pasirašyta sutartis, nėra duomenų apie pinigų perdavimą, todėl tai laikė paties atsakovo P. J. asmeniniu įsipareigojimu dėl pinigų grąžinimo D. G. tais pačiais pagrindais kaip ir Z. K..

14. Teismas pažymėjo, kad atsakovo prievolės prieš kreditorius (valstybę, VMI, antstolius) kilo ne iš sandorių, o iš nusikalstamos veikos, už kurią jis Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-282/2015 buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl ši prievolė yra kilusi iš teisės pažeidimo, o tai reiškia, kad yra atsakovo asmeninė prievolė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15. Atsakovas P. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, skolų pripažinimo asmeninėmis skolomis ir priimti naują sprendimą, įvertinus įrodymus iš esmės išspręsti, ar ieškovė V. J. užtikrina prioritetinius nepilnamečio H. J. interesus, nustatyti sekančią atsakovo P. J. matymosi su nepilnamečiu sūnumi tvarką: ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, kur bent vieno pasimatymo trukmė būtų ne mažesnė kaip para, pirmąjį metų pusmetį valstybines ir šeimos šventes vaikas sutinka su ieškove V. J., o antrąjį metų pusmetį – su atsakovu P. J., UAB „M“ 100 vienetų paprastųjų vardinių akcijų, bendrai 2 896,20 Eur sumai, padalinti tarp ieškovės V. J. ir atsakovo P. J. per pusę, kreditorių Z. K. (18 400 Eur), D. G. (3 000 Eur), antstolio S. D. (2400,04 Eur), antstolės E. M. (23 118,31 Eur) kreditorinius reikalavimus pripažinti bendrais jungtiniais sutuoktinių įsipareigojimais ir padalinti juos tarp ieškovės V. J. ir atsakovo P. J. per pusę, priteisti iš ieškovės V. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos atsakovo pateiktus įrodymus (e. b. III t., 84–98 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2018 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo nustatė atsakovui P. J. teisę matytis su vaiku su tam tikromis išlygomis. Tam, kad įvyktų tėvo pasimatymas su vaiku, teismas įpareigojo atsakovą tapti priklausomu nuo paties vaiko, su kuriuo turi suderinti laiką ir vietą, bei padarė visiškai priklausomą nuo ieškovės vaiko motinos V. J. valios, dėl to, kad be ieškovės sutikimo toks pasimatymas yra išvis nenustatomas. Teismas nepagrįstai nustatė minimalią bendravimo su sūnumi tvarką, kuri, atsižvelgiant į turtinių teisių ir pareigų paskirstymą tarp sutuoktinių, tampa apelianto šantažo priemone. Apelianto teigimu, pakankamai sureguliuotu bendravimu su vaiku jis laikytų teismo nustatytą periodiškumą, leidžiantį atsakovui matytis su vaiku ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, kur bent vieno pasimatymo trukmė būtų ne mažesnė kaip para, pirmąjį metų pusmetį valstybines ir šeimos šventes vaikas sutiktų su ieškove, o antrąjį – su atsakovu P. J..

15.2. Teismas, dalindamas turtą, vadovavosi CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir turto natūra nepadalino. Tačiau ši teisės norma kaip vienintelį turto padalijimo būdą įvardina turto padalijimą natūra, o kaip šalutinį būdą numato turto priskyrimą vienam sutuoktiniui, kitam išmokant kompensaciją, tačiau tik esant imperatyviai įstatymų leidėjo numatytai sąlygai - kai turto padalinti neįmanoma. Nagrinėjamu atveju teismas nepasisakė apie privalomą sąlygą, todėl 100 vienetų paprastų vardinių akcijų turėjo būti padalintos tarp sutuoktinių.

15.3. Teismas, rezoliucinėje dalyje Z. K. (18 400 Eur), D. G. (3 000 Eur) kreditorinius reikalavimus pripažindamas asmeninėmis atsakovo P. J. skolomis, pripažino kreditorinio santykio tarp šalių egzistavimą bei sukūrė teisę kreditoriams šią skolą išsireikalauti vienasmeniai iš atsakovo P. J.. Įsiteisėjus teismo sprendimui Z. K. ir D. G. tereikia kreiptis į teismą ir, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu, skolos fakto įrodinėti net nereikėtų.

15.4. Teismas, išnagrinėjęs bylą, kreditoriaus antstolio S. D. kreditorinį reikalavimą 2400,04 Eur sumai bei antstolės E. M. kreditorinį reikalavimą 23118,31 Eur sumai pripažino asmeninėmis atsakovo skolomis. Sprendžiant klausimą, ar prievolę galima dalinti, teismas turėjo įvertinti, ar kreditorius (antstoliai) turi galimybę nukreipti išieškojimą į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Šiuo požiūriu nėra kitokių aplinkybių, draudžiančių išieškoti iš bendro turto, išskyrus vienintelę - kai pakanka skolininko asmeninių lėšų. Šiuo atveju prievolės egzistuoja nuo 2015 metų, tad akivaizdu, kad skolos nebuvo išieškotos dėl asmeninių lėšų nepakankamumo.

15.5. Apeliantui kvestionuojant nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas bei teikiant įrodymus apie tai, kad nepilnamečio vaiko akivaizdoje buvo vartojamas alkoholis ir smurtaujama, teismas šių įrodymų nevertino. Neįvertinus aukščiau paminėtų aplinkybių, neįmanoma priimti objektyvaus ir teisingo sprendimo. Apeliantas prašo apeliacinio teismo prijungti pateiktus įrodymus, juos įvertinti, nustatyti, ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su V. J. neprieštarauja vaiko interesams, nustačius, kad liudytojų parodymais užfiksuotas faktas gali būti vertinamas kaip smurtas artimoje aplinkoje – ex officio inicijuoti ikiteisminį tyrimą.

Atsiliepimas

16. Ieškovė V. J. atsiliepimu į atsakovo P. J. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą (nurodyta Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų sprendimą) (e. b. III t., 101–108 b. l.). Atsiliepime nurodė, kad atsakovas nei atsiliepime į ieškinį, nei pirminiuose priešieškiniuose dėl bendravimo su sūnumi tvarkos nieko nepasisakė, o patikslintame priešieškinyje nurodė, kad ieškovė dėl matymosi su nepilnamečiu sūnumi H. J. neprieštarauja, todėl papildomos matymosi tvarkos nustatyti nereikia. Ieškovė niekada atsakovui su vaiku bendrauti nedraudė, o greičiau priešingai, H. yra sudarytos visos galimybės bendrauti su tėvu, ieškovė visuomet sūnų skatino ir skatina palaikyti ryšį su tėvu, tačiau H. pats tokį norą išreiškia retai, nerodo iniciatyvos bendrauti su tėvu. Tokią sūnaus poziciją suformavo pats atsakovas, kuris šeimoje elgėsi netinkamai tiek santuokos metu, tiek šalims pradėjus gyventi skyrium. Atsakovo reikalavimas nustatyti bendravimo su sūnumi tvarką yra neprotingas, nėra būtina šį klausimą spręsti apeliacinės instancijos teisme, nes ginčo dėl atsakovo bendravimo su 14 metų sūnumi H. nėra ir nebuvo. Šalims palikti bendrai valdyti įmonę būtų neprotinga dėl galimų pastovių konfliktų, dėl kurių buvę sutuoktiniai nesugebėtų tinkamai valdyti uždarosios akcinės bendrovės. Apeliantas, pradėjus bylą nagrinėti teisme, be ieškovės žinios pardavė įmonės vardu registruotą itin brangų nekilnojamąjį turtą - 0,1869 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 20 071 Eur vertės. Tokiu būdu P. J. sumažino sutuoktinių bendrąją nuosavybę, o gautas pinigines lėšas už parduotą žemės sklypą skyrė ne šeimos poreikių tenkinimui. Be to, ieškovė teismo neprašė jai iš atsakovo priteisti piniginę kompensaciją ar mažinti atsakovo santuokinio turto dalį prarasto bendro turto verte, kaip tai numatyta CK 3.123 straipsnio 3 dalyje.

17. Atsakovas niekada nesiskolino iš Z. K. 18 400 eurų sumos ar iš D. G. 3 000 eurų sumos, juo labiau, kad tokio dydžio sumos nebuvo naudojamos jokiems statybos ar kokio nors statinio apdailos darbams atlikti. Atsakovo pateiktuose Z. K. ir D. G. paaiškinimuose nėra paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn fakto patvirtinimo, t. y. šie skolos rašteliai nėra tinkamai patvirtinti nei ieškovės, nei atsakovo parašais, taip pat nėra nurodyta sąlyga, jog raštelyje nurodytos piniginės lėšos buvo perduotos atsakovui. Šis paaiškinimas pasirašytas tik asmenų, save vadinančiais Z. K. ir D. G., kurie yra susaistyti itin artimais santykiais su pačiu apeliantu. Atsakovo reikalavimai padalinti šalims lygiomis dalimis šiuos įsipareigojimus kreditoriams Z. K. ir D. G. ne tik kad neįrodyti, tačiau reikalavimai nepagrįsti, melagingi ir pramanyti, tiesiog atsakovo reiškiami reikalavimai yra ne kas kita, kaip siekis praturtėti kito asmens sąskaita, kas gali būti įvertinta ir pagal kitokią teisę. Ieškovė laiko, kad atsakovo prievolės prieš kreditorius (valstybę, VMI, antstolius) kilo ne iš sandorių, o iš nusikalstamos veikos, už kurią jis Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl ši prievolė yra kilusi iš teisės pažeidimo, o tai reiškia, kad yra atsakovo asmeninė prievolė. Teismo sprendimas civilinėje byloje priimtas 2018 m. gegužės 30 d., o apelianto pateikti įrodymai – liudytojų apklausos protokolai - surašyti 2018 m. sausio – kovo mėnesiais, todėl atsakovas turėjo galimybę juos pateikti pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Nors 2017-12-10 įvykis ir įvyko iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, tačiau atsakovas pirmosios instancijos teisme neišreiškė valios dėl nepilnamečio sūnaus H. gyvenamosios vietos nustatymo su juo, o apeliaciniu skundu neginčija teismo sprendimo dalies, kuria nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto P. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Apeliaciniame skunde atsakovas pateikė prašymą priimti naujus įrodymus – liudytojų V. J., N. N. ir G. K. apklausos protokolus, juos ištirti ir įvertinti ieškovės V. J. tinkamumą auginti vaiką, o taip pat ar vaikas gyvena saugioje aplinkoje. Nurodė, kad šie įrodymai buvo gauti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Ieškovė nurodo, kad atsakovo teikiamus liudytojų apklausos protokolus apeliantas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui.

20. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

21. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, sprendžia, kad apeliantas nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Liudytoja V. J. policijos komisariate apklausta 2018-01-04, N. N. – 2018-02-01, G. K. – 2018-03-20, teismo sprendimas pirmosios instancijos teisme priimtas 2018 m. gegužės 30 d. Taigi, atsakovas turėjo galimybę šiuos įrodymus gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, N. N. ir G. K. nėra šioje byloje dalyvaujantys asmenys. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei siekiant neužvilkinti proceso, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina (CPK 314 straipsnis).

Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.170 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena, todėl teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, turi išspręsti ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina klausimą. CK 3.175 straipsnyje, reglamentuojančiame ginčų tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, numatyta, kad gyvenančiam skyrium tėvui (motinai) turi būti sudaryta galimybė maksimaliai dalyvauti auklėjant vaikus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad tėvui (motinai), negyvenančiam kartu su vaiku, neturi būti daroma apribojimų bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovui P. J. teisę matytis su vaiku su tam tikromis išlygomis, o taip pat nepagrįstai nustatė minimalią bendravimo su sūnumi tvarką. Apeliantas tinkamu bendravimu su sūnumi laikytų teismo nustatytą periodiškumą, leidžiantį atsakovui matytis su vaiku ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, kur bent vieno pasimatymo trukmė būtų ne trumpesnė kaip para, pirmąjį metų pusmetį valstybines ir šeimos šventes vaikas sutiktų su ieškove, o antrąjį – su atsakovu P. J..

24. Iš teismui pateiktų atsakovo procesinių dokumentų nustatyta, kad atsakovas pirminiuose priešieškiniuose reiškė reikalavimus tik dėl santuokinio turto bei kreditorinių reikalavimų padalinimo, tačiau reikalavimo nustatyti bendravimo su savo nepilnamečiu sūnumi tvarką nereiškė. Patikslintame priešieškinyje atsakovas prašė nenustatyti bendravimo su nepilnamečiu H. J. tvarkos, nurodydamas, jog ieškovė dėl bendravimo su nepilnamečiu sūnumi H. J. neprieštarauja, todėl papildomos bendravimo tvarkos nustatyti nereikia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje ir priešieškinyje šalių pareikštus reikalavimus, sprendime nurodė, kad ieškovė savo ieškinyje iš viso neprašė nustatyti jokios tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, tam nematydama būtinumo, o vaiko tėvas atsakovas savo priešieškinyje taip pat neprašė nustatyti su sūnumi bendravimo tvarkos, tačiau sutiko su tuo, kad vaikas turi bendrauti su tėvu, todėl pažymėjo, kad jis bendraus su sūnumi pagal poreikius ir galimybes. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad bendravime su sūnumi H. nemato didelių kliūčių, labiau bendrauja kai nemato ieškovė, todėl bendravimas yra normalus. Taigi, ieškovei neprieštaraujant tėvo bendravimui su sūnumi H., pirmosios instancijos teismas pagrįstai bendravimo tvarkos su vaiku nenustatė, konstatuodamas, jog atsakovas P. J. su vaiku H. J. bendrauja pagal vaiko ir atsakovo norą bei suderintą laiką ir vietą vaiko motinai tam neprieštaraujant. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka yra priklausoma nuo vaiko ir ieškovės valios, nes be jų sutikimo bendravimas yra negalimas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto argumentas yra niekuo nepagrįstas ir vertintinas kaip deklaratyvus. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovė trukdo apeliantui bendrauti su sūnumi. Nesant pakankamai įrodymų, kad ieškovė trukdytų ar apribotų apelianto galimybę bendrauti su vaiku, teismas pagrįstai nenustatė konkrečios bendravimo tvarkos. Atsakovo apeliaciniame skunde prašoma nustatyti bendravimo su sūnumi tvarka, konkrečiai nenurodant bendravimo dienų, matymosi trukmės, bendravimo švenčių dienomis, teisėjų kolegijos vertinimu yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl keisti teismo sprendimą minėtoje dalyje nėra pagrindo. Šalys dėl bendravimo tvarkos su sūnumi gali susitarti pačios, ką pirmosios instancijos teismas ir nurodė. Jei vieno iš tėvų teisė ir pareiga auklėti bei prižiūrėti sūnų yra pažeidžiama, kliudant bendrauti su vaiku, jis turi teisę kreiptis į vaikų gyvenamosios vietos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių su prašymu išaiškinti kitam iš tėvų teises bei pareigas vaiko atžvilgiu bei galimą atsakomybę dėl netinkamai panaudojamos tėvų valdžios (dėl kliudymo bendrauti su vaiku). Tuo atveju, jeigu pažeidinėjamos atsakovo ir sūnaus teisės tiesiogiai bendrauti, dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo apeliantas turi teisę kreiptis į antstolį. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti teismo sprendimu nustatytą atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką nėra teisinio pagrindo.

25. Be to, nagrinėjamu atveju vertinamos skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu nustatytos aplinkybės, o, kaip minėta, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ginčo dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tarp šalių išvis nebuvo. Taipogi atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog bendravimo su vaiku tvarka bet kada gali būti keičiama, t. y. jam neužkertama galimybė ateityje, iškilus sunkumų dėl bendravimo su vaiku pagal teismo nustatytą tvarką, kreiptis į teismą dėl kitokios bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo

26. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje argumentuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatą, nepagrįstai UAB „M.“ akcijas šalims padalijo ne natūra, o priteisė jas atsakovui, ieškovei priteisdamas 1448,10 Eur piniginę kompensaciją. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje.

27. Pažymėtina, jog CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad turto padalijimo natūra būdas laikomas prioritetiniu. Toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Kiti ne natūra padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Dalydamas turtą, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kokio pobūdžio turtas yra dalijamas, ir ar tokio turto padalijimas lygiomis dalimis netrukdys turto racionaliai naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir neribos galimybių išgauti didžiausią naudą iš šio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2013). Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2006 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006 ir kt.).

28. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė padalinti santuokoje įgytą turtą – 100 vnt. UAB „M“ paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 2 896,20 Eur, paskiriant jas atsakovui P. J.. Atsakovas prašė 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „M“ akcijų padalinti tarp šalių lygiomis dalimis, argumentuodamas tuo, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2007 iki 2014 metų dirbo UAB „M“ buhalterės-apskaitininkės pareigose.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, parinko geriausiai šalių interesų pusiausvyrą ir protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitinkantį turto padalijimo būdą. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl UAB „M“ akcijų padalijimo būdo, nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog šalims padalijus akcijas natūra būtų neįmanomas bendras verslas dėl šalių konfliktiškų santykių. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad atsakovas be ieškovės žinios vienas pats pardavė UAB „M“ žemės sklypą ir gautomis lėšomis disponavo tik atsakovas, pagrįstai vertino kaip paneigiančią bendro verslo vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šio turto sąsajas su kiekviena iš šalių, paskirtį, reikšmę šalių gyvenime, akivaizdų šalių santykių konfliktiškumą, parinko tinkamą UAB „M“ akcijų padalijimo būdą taip, kad būtų sumažinta galimybė ateityje tarp šalių kilti naujiems ginčams valdant verslą.

Dėl kreditorių reikalavimų

30. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kuria Z. K. (18 400 Eur), D. G. (3 000 Eur), antstolių S. D. ir E. M. išieškomos skolos ir baudos pripažintos asmeninėmis atsakovo prievolėmis.

31. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

32. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

33. Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

34. Asmuo, reikalaujantis pripažinti prievolę bendra sutuoktinių prievole, privalo įrodyti, kad šie sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CPK 178 straipsnis). Neįrodžius šių esminių aplinkybių, nėra pagrindo sandorius ir iš jų kylančias prievoles pripažinti bendromis prievolėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-225-686/2015).

35. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė Z. K. ir D. G. paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad D. G. 2015 metais atsakovui P. J. paskolino 3 000 Eur namo apdailos darbams, o Z. K. 2014 metais P. J. prašymu paskolino 18 400 Eur namo apdailos įrengimo darbams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsiliepime į ieškovės ieškinį atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko, tačiau jokių aplinkybių, jog minėti kreditoriai yra suteikę jam paskolas, nenurodė. Netgi pirminiame priešieškinyje, pateiktame teismui 2016-12-01, net neužsimenama apie įsiskolinimus kreditoriams Z. K. ir D. G.. Tik 2017-08-11 atsakovo pateiktame priešieškinyje, o vėliau ir patikslintame priešieškinyje, atsakovas nurodė, kad namo apdailos darbams Z. K. ir D. G. paskolino pinigines lėšas. Apelianto teigimu, šios prievolės atsirado santuokos metu, todėl yra bendros sutuoktinių prievolės. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad atsakovas niekada nei su jos žinia, nei jai dalyvaujant nesiskolino tokių piniginių sumų, tuo labiau tokios piniginės lėšos nebuvo panaudotos namo apdailos darbams. Nors atsakovas nurodė, kad pasiskolintos piniginės lėšos buvo naudojamos šeimos interesams, namo apdailos darbams, tačiau šių nurodytų aplinkybių net neįrodinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog Z. K. ir D. G. skolino pinigines lėšas namo apdailos darbams, t. y. šeimos poreikiams. Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos pagrįstai konstatavo, kad Z. K. ir D. G. paaiškinimuose nėra paskolos dalyko (pinigų) perdavimo paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn fakto patvirtinimo, t. y. šis skolos raštelis nėra tinkamai patvirtintas nei ieškovės, nei atsakovo parašais, nėra nurodyta sąlyga, jog raštelyje nurodytos piniginės lėšos buvo perduotos atsakovui, šis paaiškinimas pasirašytas tik save vadinančiu kreditoriumi Z. K., nenurodyta tiksli data, aiškinama, kad tai buvo 2014 metais, o pats paaiškinimas surašytas gerokai vėliau, t. y. 2017 m. vasario 1 d. Analogiškas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nurodė ir dėl D. G. paaiškinimų. Teisėjų kolegijos pastebėjimu, patys kreditoriai šios sprendimo dalies neginčijo. Esant minėtoms aplinkybėms, neįrodžius pinigų panaudojimo šeimos poreikių tenkinimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti prievolę bendra sutuoktinių prievole.

36. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo prievolės prieš kreditorius - valstybę, Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir antstolius - kilo ne iš sandorių, o iš nusikalstamos veikos, už kurią jis Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-282/2015 buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl ši prievolė yra kilusi iš teisės pažeidimo, o tai reiškia, kad yra atsakovo asmeninė prievolė (CK 3.115 straipsnio 1 dalis). Apelianto teigimu, sprendžiant klausimą, ar prievolę galima dalinti, teismas turėjo įvertinti, ar kreditorius (antstoliai) turi galimybę nukreipti išieškojimą į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę, o nagrinėjamu atveju skolos nebuvo išieškotos dėl asmeninių P. J. lėšų nepakankamumo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu ir konstatuoja, kad klausimą, ar skolininkas turi pakankamai asmeninio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, sprendžia priverstinį skolos išieškojimą vykdantis antstolis. Reikalavimas nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą nesant pakankamai asmeninio atsakovo turto, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

37. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad 2017 m. gruodžio 10 d. ieškovės namuose įvykusio konflikto metu dalyvavo šalių nepilnametis sūnus H., šis įvykis turi būti vertinamas kaip fizinis ir psichologinis smurtas artimoje aplinkoje, todėl teismas, įvertinęs šias aplinkybes, turėtų ex officio (savo iniciatyva) inicijuoti ikiteisminį tyrimą.

38. Iš teismui pateiktų liudytojų apklausos protokolų nustatyta, jog Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK veiklos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl (duomenys neskelbtini), 2017 m. gruodžio 10 d. įvykusio konflikto. Iš V. J. apklausos protokolo matyti, kad ji apklausta kaip liudytoja, jokie įtarimai ar kaltinimai jai nepareikšti. Teisėjų kolegijos vertinimu, konfliktas ieškovės namuose, dalyvaujant nepilnamečiam sūnui H., yra netoleruotinas įvykis. Konfliktas kilo tarp šalių sūnaus F. bei ieškovės draugo A., ieškovė šių aplinkybių numatyti negalėjo. Kaip nurodyta aukščiau, ikiteisminis tyrimas yra jau pradėtas, procesinis sprendimas kol kas nepriimtas, ieškovė šiame ikiteisminiame tyrime dalyvauja liudytojo statusu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, inicijuoti naują ikiteisminį tyrimą nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Apeliantas P. J., pateikdamas apeliacinį skundą, prašo priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė 797,55 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus (e. b. III t., 97 b. l.). Ieškovė pateikė įrodymus apie tai, jog ji patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą, kurias prašo priteisti iš apelianto (e. b. III t., 109 b. l.). Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieškovei V. J. iš atsakovo P. J. priteistinos apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtos 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos.

40. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėVilija Valantienė