Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. (toliau – ir Apeliantas) gynėjo advokato Mindaugo Dūdos (toliau – ir Apelianto gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis), kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 300 (trijų šimtų) MGL, t. y. 15 000 (penkiolikos tūkstančių) Eur bauda.

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 200 (dviejų šimtų) MGL, t. y. 10 000 (dešimties tūkstančių) Eur bauda.

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 150 (vieno šimto penkiasdešimties) MGL, t. y. 7 500 (septynių tūkstančių) Eur bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. G. paskirta subendrinta bausmė – 300 (trijų šimtų) MGL, t. y. 15 000 (penkiolikos tūkstančių) Eur bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. G. paskirta galutinė subendrinta – 200 (dviejų šimtų) MGL, t. y. 10 000 (dešimties tūkstančių) Eur bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą baudos bausmę įskaitytas M. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. birželio 17 d. 08.07 val. iki 2020 m. birželio 17 d. 14.47 val., t. y. 1 (viena) para, ją prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai, ir nustatyta M. G. galutinė bausmė – 198 (vieno šimto devyniasdešimt aštuonių) MGL, t. y. 9 900 (devynių tūkstančių devynių šimtų) Eur bauda.

Ikiteisminio tyrimo metu M. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Procesas dėl Valstybinės mokesčių? inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinio M. G. nutrauktas.

Tuo pačiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu nuteisti ir M. V. bei S. S., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. G. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d., būdamas UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį, atsakingas už Bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, veikdamas bendrovės vardu, naudai ir interesams, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, būdamas atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ir jų pateikimą valstybinėms institucijoms, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) įstatymo IX-751 64 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „Pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai)“, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „S. s.“ direktoriumi M. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, tyčia, siekdamas apgaule išvengti mokestinės prievolės – PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, pateikė Bendrovės apskaitą tvarkančiai buhalterei R. U., nieko nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, į Bendrovės apskaitą įtraukti žinomai netikras UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „G. T.“, UAB „S. s.“ išrašytas sąskaitas faktūras dėl neįvykusių automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbų įsigijimo ūkinių operacijų: 2016 m. gruodžio 6 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pirkimo iš UAB „E. c.“ už 9 982,50 Eur su PVM; 2016 m. gruodžio 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pirkimo iš UAB „E. c.“ už 11 797,50 Eur su PVM; 2017 m. kovo 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-002 dėl pirkimo iš UAB „M.“ už 9 680 Eur su PVM; 2017 m. kovo 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-003 dėl pirkimo iš UAB „M.“ už 9 680 Eur su PVM; 2017 m. balandžio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-008 dėl pirkimo iš UAB „M.“ už 6 776 Eur su PVM; 2017 m. balandžio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-009 dėl pirkimo iš UAB „M.“ už 13 552 Eur su PVM; 2017 m. balandžio 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-011 dėl pirkimo iš UAB „M.“ už 7 804,50 Eur su PVM; 2017 m. balandžio 11 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-012 dėl pirkimo iš UAB „M.“ už 13 007,50 Eur su PVM; 2017 m. lapkričio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pirkimo iš UAB „G. T.“ už 9 680 Eur su PVM; 2017 m. gruodžio 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. SOL-12 dėl pirkimo iš UAB „S. s.“ už 7 260 Eur su PVM, o R. U. laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. įtraukus jas į Bendrovės buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu surašius PVM deklaracijas už mokestinį laikotarpį ir pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI), išvengė turtinės prievolės valstybei – PVM mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, tai yra 2016 m. gruodžio mėn. (pateikta VMI 2017 m. sausio 16 d.), 2017 m. kovo mėn. (pateikta VMI 2017 m. balandžio 19 d.), 2017 m. balandžio mėn. (pateikta VMI 2017 m. gegužės 18 d.), 2017 m. lapkričio mėn. (pateikta VMI 2017 m. gruodžio 29 d.), 2017 m. gruodžio mėn. (pateikta VMI 2018 m. sausio 12 d.), PVM deklaracijų (FR0600) duomenimis UAB „A.“ nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. išrašytose dešimt PVM sąskaitose faktūrose nurodytą iš viso 17 220 Eur PVM deklaravo deklaracijos 25 laukelyje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ ir 35 laukelyje „Atskaitomas PVM“, t. y. įtraukė į PVM atskaitą bei 17 220 Eur sumažino mokėtiną į biudžetą PVM.

Be to, M. G. nuteistas už tai, kad pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 straipsnio 4 dalies reikalavimą „Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus“ bei to paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita“, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „S. s.“ direktoriumi M. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, tyčia, siekdamas apgaule išvengti mokestinės prievolės valstybei – pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą – į Bendrovės apskaitą už 2016 m. įtraukė žinomai netikras, UAB „E. c.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl neįvykusių automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbų įsigijimo ūkinių operacijų, o bendrovės buhalterei R. U., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukus jas į pelno (nuostolio) ataskaitą už 2016 m. bei 2017 m. balandžio 20 d. pateikus metinę pelno mokesčio deklaraciją VMI, Bendrovė 2016 m. deklaravo 18 000 Eur mažesnį apmokestinamąjį pelną ir 2 700 Eur mažesnį pelno mokestį – į Bendrovės apskaitą už 2017 m. įtraukė žinomai netikras UAB „M.“, UAB „G. T.“, UAB „S. s.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl neįvykusių automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbų įsigijimo ūkinių operacijų, o bendrovės buhalterei R. U., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukus jas į pelno (nuostolio) ataskaitą už 2017 m. bei 2018 m. gegužės 3 d. pateikus ją Vilniaus AVMI, tokiu būdu Bendrovė 2017 m. deklaravo 64 000 Eur mažesnį apmokestinamąjį pelną ir 9 600 Eur mažesnį pelno mokestį. Tokiu būdu M. G., veikdamas bendrininkų grupe su UAB „S. S.“ direktoriumi M. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, pagamindamas UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „G. T.“, UAB „S. s.“ žinomai melagingas PVM sąskaitas faktūras ir jas panaudodamas, UAB „A.“ naudai panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 29 520 Eur, iš jų 17 220 Eur PVM ir 12 300 Eur pelno mokesčio. Šie M. G. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat, M. G. nuteistas už tai, jog žinodamas, kad UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „G. T.“, UAB „S. s.“ jokių automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbų UAB „A.“ neatliko, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „S. S.“ direktoriumi M. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, tikslu išvengti mokestinės prievolės – PVM ir pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. gruodžio 1 d. pagamino ir panaudojo žinomai melagingus dokumentus, o būtent:

- 2016 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „E. c.“ įsigijo automatikos sistemos instaliacinius darbus už 9 982,50 Eur su PVM, nors UAB „E. c.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. sausio 16 d. pateikdamas VMI 2016 m. gruodžio mėn. PVM deklaraciją;

- 2016 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „E. c.“ įsigijo automatikos sistemos projektavimo darbus už 11 797,50 Eur su PVM, nors UAB „E. c.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. sausio 16 d. pateikdamas VMI 2016 m. gruodžio mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. kovo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MED-002, kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „M.“ įsigijo automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbus už 9 680 Eur su PVM, nors UAB „M.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. balandžio 19 d. pateikdamas VMI 2017 m. kovo mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. kovo 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MED-003, kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „M.“ įsigijo automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbus už 9 680 Eur su PVM, nors UAB „M.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. balandžio 19 d. pateikdamas VMI 2017 m. kovo mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. balandžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MED-008, kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „M.“ įsigijo automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbus už 6 776 Eur su PVM, nors UAB „M.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. gegužės 18 d. pateikdamas VMI 2017 m. balandžio mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MED-009, kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „M.“ įsigijo automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbus už 13 552,00 Eur su PVM, nors UAB „M.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. gegužės 18 d. pateikdamas VMI 2017 m. balandžio mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MED-011, kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „M.“ įsigijo automatikos sistemos projektavimo darbus už 7804,50 Eur su PVM, nors UAB „M.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. gegužės 18 d. pateikdamas VMI 2017 m. balandžio mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MED-012, kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „M.“ įsigijo automatikos sistemos projektavimo darbus už 13 007,50 Eur su PVM, nors UAB „M.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. gegužės 18 d. pateikdamas VMI 2017 m. balandžio mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „G. T.“ įsigijo automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbus už 9 680 Eur su PVM, nors UAB „G. T.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2017 m. gruodžio 29 d. pateikdamas VMI 2017 m. lapkričio mėn. PVM deklaraciją;

- 2017 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SOL-012, kurioje nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad neva iš UAB „S. s.“ įsigijo automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbus už 7 260 Eur su PVM, nors UAB „S. s.“ minėtų darbų neatliko bei šią žinomai netikrą sąskaitą faktūrą panaudojo, įtraukdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą bei 2018 m. sausio 12 d. pateikdamas VMI 2017 m. gruodžio mėn. PVM deklaraciją,

tokiu būdu M. G., veikdamas bendrininkų grupe kartu su UAB „S. S.“ direktoriumi M. V. bei kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, pagamino ir panaudojo žinomai netikrus dokumentus, dėl ko Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui padarė 29 520 Eur turtinę žalą. Šie M. G. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje.

3. Be to, M. G. nuteistas už tai, jog pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės apskaitą, o būtent: į Bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė žinomai netikras PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias ūkinės operacijos neįvyko, melagingai patvirtinančias, kad realiai veiklos nevykdančios bendrovės – UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „G. T.“, UAB „S. s.“ pardavė, o UAB „A.“ nupirko automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbus už 99 220 Eur, t. y.: 2016 m. gruodžio 6 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini); 2016 m. gruodžio 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini); 2017 m. kovo 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-002; 2017 m. kovo 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-003; 2017 m. balandžio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-008; 2017 m. balandžio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-009; 2017 m. balandžio 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-011; 2017 m. balandžio 11 d. sąskaitą faktūrą Nr. MED-012; 2017 m. lapkričio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini); 2017 m. gruodžio 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. SOL-12, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Šie M. G. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas M. Dūda prašo panaikinti Skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendį. Nustatyti, kad M. G. veiksmai dėl dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymius. Vadovaujantis BK 40 straipsniu, M. G., padariusį nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį laiduotojos I. G. atsakomybei be užstato arba su juo.

4.1. Apelianto teigimu, Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. G. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, padarė faktinių bylos duomenų neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos kvalifikuojant šias veikas, gynėjo vertinimu, sąlygojo ir tai, kad netinkamai buvo išspręstas BK 40 straipsnio nuostatų taikymo M. G. atžvilgiu klausimas.

4.2. Skunde nurodoma, kad M. G. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, t. y. už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pagamino dešimt kaltinime išvardytų PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad jo vadovaujama UAB „A.“ įsigijo automatikos sistemos instaliacinius, projektavimo, techninės užduoties parengimo darbus iš UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „S. S.“, UAB „G. T.“, ir šiuos netikrus dokumentus panaudojo, o būtent, įtraukė juos į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. Po to, šių netikrų dokumentų pagrindu buvo padaryti atitinkami įrašai bendrovės PVM deklaracijose už atitinkamą mokestinį laikotarpį ir 2016 m. bei 2017 m. pelno (nuostolio) ataskaitose ir jos buvo pateiktos mokesčių administratoriui. Tokiu būdu M. G. apgaule UAB „A.“ naudai panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 17 220 Eur PVM ir 12 300 Eur pelno mokesčio.

4.3. Pažymima, kad ginčo dėl M. G. pirmiau atliktų aptartų veiksmų nėra, tačiau apylinkės teismas, konstatuodamas, kad šie nuteistojo veiksmai sudaro kvalifikuoto sukčiavimo ir kvalifikuoto dokumentų suklastojimo bei disponavimo suklastotais dokumentais nusikaltimų sudėtis, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos tokio pobūdžio bylose, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4.4. Atkreipiamas dėmesys į byloje esančią 2021 m. kovo 3 d. specialisto išvadą dėl UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Išvadoje nustatyta, kad mokesčių administratoriui buvo teikiamos UAB „A.“ metinės pelno mokesčio deklaracijos (forma PLN204) už 2016 m. ir 2017 m. (t. 14, b. 1. 134-158), o ne pelno (nuostolio) ataskaitos, kaip kad nurodyta Skundžiamame nuosprendyje. Dėl minėtos priežasties skunde pateikiamas mokesčių administratoriui netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu surašytų PVM deklaracijų, vertinimas.

4.5. Skunde pažymėta, kad apylinkės teismas daug dėmesio skyrė M. G. inkriminuojamų sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo bei disponavimo jais nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių įrodinėjimui, nors dėl to, kad buvo pagaminti ir atitinkamu būdu panaudoti netikri dokumentai, t. y. kaltinime išvardytos PVM sąskaitos faktūros, dėl ko buvo neteisingai apskaičiuotas ir deklaruotas PVM, ginčo, iš esmės nebuvo. Tačiau savo išvados, kad M. G. šiuos jam inkriminuotus veiksmus atliko, siekdamas apgaule išvengti mokestinės prievolės – PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, teismas jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrindė ir nemotyvavo. Gynėjo vertinimu, ši teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

4.6. Skunde pabrėžiama, kad M. G. teisme pripažino kaltę dėl žinomai netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagaminimo ir panaudojimo, taip pat dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bei nuosekliai paaiškino tokio savo veikimo priežastis ir tikslą, kuris su siekiu apgaule išvengti PVM sumokėjimo nesusijęs. Iš M. G. parodymų matyti, kad jam inkriminuojamos PVM sąskaitos faktūros dėl faktiškai neįvykusių ūkinių operacijų – darbų įsigijimo iš įvairių bendrovių buvo reikalingos norint išgryninti pinigus iš jo vadovaujamos UAB „A.“ banko sąskaitos. Grynųjų pinigų reikėjo atsiskaityti su šios bendrovės naudai darbus atliekančias projektuotojais (duomenys neskelbtini), nes pastarieji pripažino tik tokį atsiskaitymo būdą. Taip pat paaiškinta, kad kaltinime išvardytas netikras PVM sąskaitas faktūras jis gaudavo iš S. S., kuriam iš asmeninių lėšų mokėjo 5 procentus nuo konkrečioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos kaip užmokestį už dokumentą ir dar 21 procentą, nes buvo sutarta, kad šie pinigai bus sumokėti į valstybės biudžetą kaip pardavimo PVM.

4.7. Apelianto gynėjas skunde nurodo, jog nėra pagrindo netikėti M. G. duotais parodymais, kadangi jo duotus parodymus patvirtina S. S. Pastarasis pirmosios instancijos teisme parodė, jog M. G. už netikras PVM sąskaitas faktūras jam grynaisiais pinigais perduodavo 5 procentų užmokestį nuo sąskaitos sumos ir po 21 procentą PVM. Jis pats tuos pinigus perduodavo M. V., su kuriuo buvo sutarta, jog sąskaitos bus įtrauktos į jas išrašiusių bendrovių apskaitą ir pagal jas bus sumokėtas PVM. M. V. taip pat patvirtino minėtą informaciją, tačiau papildomai nurodė, kad PVM pagal tas sąskaitas, kaip kad buvo sutarę, jis į biudžetą nemokėdavo, o panaudojo savo asmeninėms reikmėms. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ir R. N., kuris, siekdamas išgryninti jo vadovaujamai VšĮ „R.“ priklausančius pinigus, naudojosi analogiškomis paslaugomis. Jis parodė, kad už gaunamas netikras PVM sąskaitas faktūras dėl neva tai perkamų paslaugų iš įvairių bendrovių, įskaitant tas pačias kaip ir UAB „A.“ atveju, t. y. UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „S. S.“, mokėdavo 5 procentus nuo sąskaitos sumos ir PVM mokestį, t. y. tikėjosi, kad šis mokestis bus sumokėtas valstybei (t. 23, b. 1. 34-36). Be to, iš 2019 m. liepos 12 d. Šiaulių apskrities VMI mokestinio tyrimo ataskaitos matyti, kad visos bendrovės, kurių vardu išrašytos M. G. inkriminuotos PVM sąskaitos faktūros, šiuos pardavimo sandorius deklaravo tiek PVM sąskaitų faktūrų registruose, tiek PVM deklaracijose už atitinkamus mokestinius laikotarpius, tik pardavimo PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo (t. 2, b. 1. 82-86).

4.8. Nors apylinkės teismas, Skundžiamame nuosprendyje, šias aplinkybes paminėjo, bet jų iš esmės nevertino. Pasisakyta tik dėl nuteistųjų S. S. bei M. V. parodymų nepatikimumo, akcentuojant jų nenuoseklią poziciją proceso metu. Taip pat atsižvelgė į M. V. paaiškinimą apie tai, kad jam net nėra žinoma, ar jis galėjo mokėti PVM už kitą, ne jo vadovaujamą bendrovę, tačiau, apelianto gynėjo vertinimu, ši aplinkybė negali patvirtinti M. G. duotų parodymų nepatikimumo. Pažymėta, kad bylos duomenys patvirtina, jog būtent M. V. buvo susijęs su PVM sąskaitas faktūras išrašiusiomis bendrovėmis, t. y. buvo UAB „S. S.“ direktorius, tarpininkavo UAB „M.“ ir UAB E. C.“ atstovams sudarant sutartis dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo su buhaltere, tvarkančia jo paties vadovaujamos bendrovės apskaitą (liudytojos E. P. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. 1. 36-38)). M. G., nei M. V., nei kitų su šia veikla susijusių, bet nenustatytų, asmenų nepažinojo ir su jais nebendravo. Skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl bausmių skyrimo, konstatuota, kad M. G. visus klausimus, susijusius su netikromis PVM sąskaitomis faktūromis, sprendė išimtinai su S. S.

4.9. Nors UAB „A.“ mokėtinas PVM netikrų dokumentų pagrindu buvo sumažintas M. G., atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir inkriminuota 17 220 Eur dydžio žala valstybės biudžetui kilo tik dėl to, kad M. V. ir/ar kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys nesilaikė susitarimo ir jiems M. G. perduotus pinigus, skirtus sumokėti pardavimo PVM, panaudojo kitiems tikslams. Skunde teigiama, kad apeliantas nenumatė ir negalėjo numatyti, kad kaltinime išvardytas netikras PVM sąskaitas faktūras įtraukus į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir šių netikrų dokumentų pagrindu surašytas PVM deklaracijas pateikus mokesčių administratoriui, valstybės biudžetui bus padaryta didelė turtinė žala nesumokėto PVM mokesčio pavidalu, ir tokių padarinių nesiekė. Apie šią valstybės biudžetui padarytą žalą M. G. sužinojo tik tuomet, kai buvo atliktas mokestinis patikrinimas. Po ko M. G. iš karto besąlygiškai sutiko sumokėti mokesčių administratoriaus paskaičiuotą nepriemoką, susitarė su mokesčių administratoriumi dėl jos sumokėjimo dalimis ir dar 2020 m. visą – 17 220 Eur PVM sumą sumokėjo.

4.10. Gynėjo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad sukčiavimo nusikaltimo požymiai M. G. veiksmuose, konstatuoti nepagrįstai. Todėl M. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuotos aplinkybės dėl turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 17 220 Eur PVM panaikinimo UAB „A.“ naudai, panaudojant suklastotas PVM sąskaitas faktūras turi būti pašalintos iš kaltinimo kaip nepasitvirtinusios. Pažymi, kad nepasitvirtinus kaltinimui dėl sukčiavimo (PVM sumokėjimo) nėra pagrindo kaip sukčiavimą vertinti ir M. G. veiksmus pateikiant mokesčių administratoriui netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu užpildytas metines pelno mokesčio deklaracijas. Nagrinėjamu atveju M. G. veiksmai suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu 12 300 Eur sumažinus UAB „A.“ į valstybės biudžetą mokėtiną pelno mokestį, atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, numatančią atsakomybę tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, bet nesiekia 750 MGL, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie asmens pelną ir patikėjo juos valstybės įgaliotai institucijai, sudėtį.

4.11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. G. kaltu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, didelės žalos požymį siejo su jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuotos turtinės žalos dydžiu. Tačiau, M. G. tikslo išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą neturėjo, taip pat nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų netikras PVM sąskaitas faktūras įtraukus į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir šių netikrų dokumentų pagrindu surašytas PVM deklaracijas pateikus mokesčių administratoriui, valstybės biudžetui bus padaryta didelė turtinė žala nesumokėto PVM mokesčio pavidalu. Gynėjas skunde pabrėžia, jog žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi ne su M. G., bet su kitų asmenų veiksmais. Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu surašytose ir mokesčių administratoriui pateiktose 2016 m. ir 2017 m. pelno mokesčio deklaracijose deklaruotas pelno mokestis buvo sumažintas 12 300 Eur suma, kuri nesiekia 250 MGL, taigi nesudaro didelės žalos. Atsižvelgiant į tai, skunde padaroma išvada, jog M. G. veiksmai pagaminant netikrus dokumentus ir juos panaudojant, atitinka ne BK 300 straipsnio 3 dalyje, bet 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

4.12. Atkreipiamas dėmesys, jog bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio nuostatomis, teismas pranešė proceso dalyviams apie galimybę M. G. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 3 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, dėl ko procesinių kliūčių tokiam M. G. veiksmų teisiniam vertinimui nėra.

4.13. Skunde teigiama, kad netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatuota, jog M. G. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nėra galimas M. G. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Gynėjo vertinimu, M. G. veiksmai, kuriuos apylinkės teismas nepagrįstai įvertino kaip kvalifikuotą sukčiavimą, atitinka sudėtį nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, kurią baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Kitos dvi M. G. veikos priskiriamos nesunkių (BK 300 straipsnio 1 dalis) ir apysunkių (BK 222 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms, dėl ko padarytų veikų pavojingumas nesudaro kliūčių spręsti klausimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

4.14. Pažymėta ir tai, kad visi byloje nustatyti M. G. veiksmai buvo apjungti vieningos tyčios išgryninti UAB „A“ sąskaitoje esančius pinigus, o šiam tikslui pasiekti ir buvo padarytos tarpusavyje neišvengiamai susijusios, logiškai viena iš kitos išplaukiančios nusikalstamos veikos – dokumentų suklastojimas ir disponavimas jais, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir neteisingų duomenų apie pelną pateikimas, kurios sudaro idealiąją sutaptį.

4.15. Taigi, skunde pabrėžta, jog egzistuoja ir visos kitos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, kadangi sutuoktinė I. G. pateikė prašymą perduoti M. G. jos atsakomybei pagal laidavimą be užstato arba su juo. Byloje pateikti duomenys ir teisiamojo posėdžio metu I. G. paaiškinimai, leidžia pagrįstai manyti, kad ji yra verta teismo pasitikėjimo. Taip pat nurodoma, kad ji yra neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, 2020 m. sausio 10 d. išlaikiusi mediatorių kvalifikacinį egzaminą. Pastebėta, kad I. G. ir M. G. sieją artimi ryšiai, jie kartu gyvena ir augina mažamečius vaikus, todėl pastaroji gali daryti teigimą įtaką.

4.16. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad M. G. teisiamas pirmą kartą, apklausiamas teisme jis pripažino faktines aplinkybes ir davė išsamius parodymus dėl jų, gailėjosi. Be to, dar iki pranešimo apie įtarimą įteikimo jis sudarė susitarimą su VMI dėl PVM sumokėjimo, o šiai dienai yra sumokėjęs visą mokesčių administratoriaus priskaičiuotą mokestinę (PVM ir pelno mokesčio) nepriemoką. Šios aplinkybės byloja, kad M. G. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, atlygino žalą, ką apylinkės teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Skunde pateikiami ir M. G. teigiamai charakterizuojantys duomenys, o būtent, tai jog jis vysto verslą pagal įgytą profesiją ir mokslinį laipsnį, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, darbą. Pažymėta, kad turi būti vertinamas ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. baudžiamojo persekiojimo pradėjimas ir šeimos narių pasitikėjimo sumenkinimas M. G. jau yra pakankamai griežta bausmė, kurią sušvelninti ateityje jis privalės doru ir sąžiningu elgesiu, nedarydamas jokių teisės pažeidimų. Taip pat nurodo, jog įsipareigojimas prieš laiduotoją – suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, M. G. iš tiesų suvokia nusikalstamą savo veiksmų pobūdį, atliktus veiksmus vertina kritiškai ir nevengia atsakomybės. Minėti M. G. veiksmai lėmė tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl faktiškai teisme įrodymai visa apimtimi nebuvo tiriami, o tai savaime sąlygojo, jog sudėtinga ir didelės apimties byla buvo išnagrinėta per trumpą laiką ir nepareikalavo didelių sąnaudų.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (fakto), veikos kvalifikavimo ir nuteistojo M. G. kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, objektyviai iširtos reikšmingos bylos aplinkybės, o nuteistajam paskirtos bausmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms taip pat atitinka nuteistojo asmenybę. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o skunde dėstomi argumentai nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą ir naikinti ar keisti Skundžiamą nuosprendį.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ginčo dėl M. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje nėra, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistojo veiksmai sudaro kvalifikuoto sukčiavimo, kvalifikuoto dokumentų suklastojimo ar disponavimo suklastotais dokumentais nusikalstamų veikų sudėtis. Apelianto gynėjo vertinimu, M. G. veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymima, jog nuteistieji M. V., S. S., duodami parodymus, patvirtino, kad M. G. perdavė jiems 5 procentų užmokestį nuo kiekvienos sąskaitos faktūros sumos ir 21 procentą PVM tam, jog mokestis būtų sumokėtas valstybei, todėl įvertinus šią aplinkybę BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai negali būti inkriminuoti. Visgi, teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nesutinka su tokiais gynėjo argumentais ir daro išvadą, kad nuteistojo M. G. kaltė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį yra įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta, be kita ko, už didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule savo ar kitų naudai. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę. Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016). Sukčiavimas gali būti susijęs ir su PVM apskaičiavimu bei sumokėjimu. Sukčiavimas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje gali pasireikšti kaip atitinkamos pinigų sumos įgijimas apgaule (pvz., kai mokesčių mokėtojui, panaudojus apgaulę, iš valstybės biudžeto grąžinama jo tariamai sumokėtos PVM sumos dalis), kaip prievolės mokėti PVM panaikinimas, ir kitais būdais, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Sukčiavimas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje gali pasireikšti ir kaip atitinkamos pinigų sumos, tokios kaip PVM, įgijimas apgaule (pvz., kai mokesčių mokėtojui, panaudojus apgaulę, iš valstybės biudžeto grąžinama jo tariamai sumokėtos PVM sumos dalis), ir kaip prievolės mokėti PVM panaikinimas, ir kitais būdais, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Tai gali būti daroma ir kaltininkui klastojant PVM sąskaitas-faktūras (pvz., PVM sąskaita-faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Būtent tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios atskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą. PVM sąskaitos-faktūros gali būti klastojamos ir siekiant įforminti prekes, kurios buvo įgytos nemokant PVM, kad vėliau jas realizuojant būtų išvengta pareigos sumokėti PVM. Šiais tikslais gali būti steigiamos ir įvairios fiktyvios įmonės. Veikos, susijusios su PVM išvengimu, gali būti vertinamos ir kaip nusikalstamos veikos finansų sistemai. Sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje (kaip ir apskritai už sukčiavimą), būtina nustatyti, kurią iš alternatyvių sukčiavimą (BK 182 straipsnis) apibūdinančių veikų labiausiai atitinka kaltininko nusikalstamas elgesys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

9. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių, taip pat ir pridėtinės vertės, pelno mokesčio, apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai.

10. Sprendžiant dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo (BK 220 straipsnis) skirtumų, kasacinės instancijos teismo praktikoje atsižvelgiama į tokius pagrindinius šių nusikalstamų veikų atribojimo kriterijus: kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016). Kaip jau minėta, BK 220 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika yra kėsinamasi į valstybės finansų sistemą ir veikos pagrindinis objektas yra finansų sistemos reikalavimų pažeidimas, tačiau svetimo turto, turtinės teisės neteisėto įgijimo, taip pat turtinės prievolės išvengimo ar jos panaikinimo BK 220 straipsnis nenustato.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad buvo pagaminti ir atitinkamu būdu panaudoti netikri dokumentai, t. y. kaltinime išvardytos PVM sąskaitos faktūros, dėl ko buvo neteisingai apskaičiuotas ir deklaruotas PVM, iš esmės nėra, tačiau nesutinkama, kad M. G. šiuos jam inkriminuotus veiksmus atliko, siekdamas apgaule išvengti mokestinės prievolės – PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Šią aplinkybę, gynėjo vertinimu, patvirtina paties M. G. duoti parodymai bei kitų nuteistųjų – M. V. ir S. S. duoti parodymai apie atsiskaitymą už suteiktas sąskaitas faktūras. Taip pat R. N. duoti parodymai, kadangi jis naudojosi analogiškomis paslaugomis, kaip ir M. G. Aukštesnysis teismas susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu, išanalizavęs visumą byloje surinktų aplinkybių bei palyginęs nuteistųjų duotus parodymus nesutinka su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija bei atkreipia dėmesį į esmines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą M. G. atžvilgiu.

12. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistųjų M. G., M. V., S. S. parodymus, 2021 m. kovo 3 d. specialisto išvadą bei kitą rašytinę bylos medžiagą pripažino M. G. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų parodymus pagrįstai įvertino kaip nenuoseklius, besikeičiančius viso proceso metu bei paneigiančius M. G. pateiktą gynybinę versiją.

13. Iš bylos duomenų matyti, kad M. G. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklaustas nurodė, jog kaltę dėl faktinių aplinkybių pripažįsta, tačiau nesutinka su nusikalstamų veikų kvalifikavimu. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad buvo susitaręs su nuteistuoju S. S. dėl PVM mokėjimo valstybei. Paaiškino, jog pažįstamas S. S. jam buvo užsiminęs apie galimybę gauti sąskaitą faktūrą iš veikiančios įmonės už 5 procentų atlygį ir PVM sumokėjimą. M. G. reikėjo grynųjų pinigų, kadangi jo vadovaujamoje įmonėje UAB „A.“ nebuvo laikomi grynieji pinigai, įmonė neturėjo kasos, todėl jis ir sutiko. Nuteistasis taip pat nurodė, kaip jis veikdavo, t. y. iš savo asmeninės sąskaitos išgrynindavo lėšas, pvz. sąlyginis sumos dydis 10 000 Eur, 5 procentai – 500 Eur, PVM – 2 100 Eur, kas reiškia, jog jis už netikrą sąskaitą turėdavo sumokėti 2 100 Eur plius 500 Eur. Grynuosius pinigus jis duodavo S. S., o pastarasis paduodavo jam pasirašytą sąskaitą faktūrą, kurią jis (M. G.) patikrindavo po tam tikro laiko sistemoje ir sąskaitas atiduodavo buhalterijai, kad buhalterija padarytų pavedimą į jo asmeninę banko sąskaitą. Jis nusiimdavo pinigus iš savo asmeninės sąskaitos, todėl jam buhalterija pagal tuos dokumentus padarydavo pavedimą į jo asmeninę banko sąskaitą. Pažymėjo, jog susitarimas buvo, kad pagal tas netikras sąskaitas vis tiek bus mokamas PVM, o kai 2019 m. kovo mėn. įvyko mokestinis patikrinimas, tai jis buvo šokiruotas, sužinojęs apie visiškai nemokėtą PVM sumą. Dėl tokių veiksmų M. G. buvo susitaręs su S. S., o M. V. nepažinojo (t. 27, b. l. 61-65). Pažymėtina, kad M. G. ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. birželio 17 d. pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus (t. 23, b. l. 70-71). 2021 m. gruodžio 3 d. taip pat nurodė, kad parodymų neduos, nes jam būtinas laikas susipažinti su pranešimu apie įtarimą (t. 23, b. l. 84-85) ir tik 2021 m. gruodžio 17 d. susipažinęs su jam įteiktu pranešimu apie įtarimą nurodė, kad jo atlikti veiksmai galėtų nebent atitikti BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptį. Todėl pagal pranešime apie įtarimą nurodytą veikų kvalifikaciją savo kaltės nepripažįsta ir parodymų neduos (t. 23, b. l. 93-94).

14. Šioje vietoje aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į kitų dviejų nuteistųjų viso baudžiamojo proceso metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nei S. S., nei M. V. savo kaltės dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino, jų požiūris į pareikštus kaltinimus pasikeitė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021).

15. Ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. birželio 17 d. apklaustas S. S. nurodė, kad UAB „A. I. G.“ buvo paslaugų teikimo tarpininkas, kuris ieškojo užsakovų bei rangovų, ir už tai gaudavo savo procentą. Jie imdavo darbų atlikimo aktus iš užsakovų, jeigu užsakovas patvirtindavo darbo atlikimą iš nurodytų bendrovių (rangovų), tai jie tada pasirašydavo dokumentus su jais, t. y. rangovais: UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „G. T.“, UAB „U. G.“, UAB „S. S.“, UAB „B“. Nurodė, kad su jų atstovais susipažino per M. V., kuris surasdavo nurodytas bendroves ir atveždavo visus buhalterinės apskaitos dokumentus. Taigi, išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus galima daryti išvadą, kad nuteistasis neigė tai, jog realiai sandoriai nebuvo vykdomi. Priešingai apklausos metu yra aiškinama kuo užsiėmė UAB „A. I. G.“, o apie M. G. ir S. S. bendravimą ar jų susitarimus minėtuose parodymuose nebuvo užsiminta. Vėliau, 2020 m. gruodžio 7 d. apklaustas S. S. jau nurodė, kad parodymų neduos, kadangi norėtų susipažinti su specialisto išvada (t. 23, b. l. 138-139), po ko jo pozicija nesikeitė ir 2022 m. vasario 8 d. apklausos metu ir jis liko prie savo 2020 m. birželio 17 d. duotų parodymų (t. 23, b. l. 156-157).

16. Pažymėtina, kad ir nuteistasis M. V. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nekeitė savo pozicijos nurodydamas, jog neprisipažįsta dėl jam pareikštų kaltinimų. 2020 m. liepos 8 d. apklausos metu jis parodė, kad buvo UAB „S. S.“ direktorius ir vykdė prekybą IT technologijų srityje su bendrovėmis UAB „A. I. G.“, UAB „A.“, VšĮ „R.“, todėl yra pažįstamas su šių bendrovių vadovais – S. S., M. G. bei R. N. Nurodė, kad UAB „S. S.“ bendrovėms UAB „A. I. G.“, UAB „A.“ bei VšĮ „R.“ teikė programavimo paslaugas. Vėlesnės apklausos metu (2021 m. balandžio 29 d.) teigė, jog neatsimena, kaip užsimezgė UAB „A.“ ir UAB „S. S.“ komerciniai santykiai, tačiau paaiškino, kad PVM sąskaitą faktūrą ir darbų perdavimo aktą parengė jis asmeniškai, o sutartį rengė užsakovas UAB „A.“. Paslaugų UAB „S. S.“ pati neteikė, o buvo tik tarpininkė, t. y. jis susirasdavo įmonę ar fizinį asmenį, galinčius atlikti šias paslaugas. 2021 m. gruodžio 13 d. apklaustas M. V. pasiliko prie 2021 m. balandžio 29 d. savo duotų parodymų ir papildomai daugiau nieko nenurodė (t. 25, b. l. 71-72). Taigi, šiuo atveju nuteistojo parodymai ilgą laiko tarpą nesikeitė ir M. V. nuomonė apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes buvo iš esmės vienoda. Apie PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įrašomi duomenys apie faktiškai neatliktas paslaugas, nebuvo kalbos iki pat teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme.

17. Pirmosios instancijos teisme 2022 m. spalio 3 d. teisiamojo posėdžio metu M. V. ir S. S. nurodė visiškai priešingas aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu bei pripažino kaltę. M. V., teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į teisėjos klausimus, paaiškino, kad jis įtraukė netikras sąskaitas į apskaitą, nes norėjo pinigų. S. S. jo paklausus, ar jis gali išrašyti sąskaitą, patvirtino, kad gali. Taip pat nurodė, kad S. S. prašymu išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo už programavimo darbus, tačiau pats jis programuoti nemoka ir apie programavimą supranta tik minimaliai. Kodėl tokios sąskaitos buvo reikalingos S. S., nesidomėjo. Iš viso, gal buvo apie 20 tokių sąskaitų, už kurias jis iš S. S. gaudavo pinigų – 5 procentus nuo sąskaitos sumos. Be to, jis S. S. buvo žadėjęs sumokėti ir PVM pagal tas sąskaitas, bet nemokėjo. Po to jis atiduodavo tas sąskaitas UAB „S. S.“ buhalterei elektroniniu paštu, kad ji įtrauktų jas į apskaitą. Gautus pinigus iš S. S. panaudodavo tiesiog savo reikmėms, o PVM, kaip kad buvo sutarę, nemokėdavo. Atsakydamas į prokuroro klausimus nurodė, kad jam S. S. mokėdavo 5 procentus nuo sąskaitos sumos ir 21 procentą, tačiau nebuvo tikslaus susitarimo, kam jis turi tuos pinigus panaudoti. Pažymėjo, kad pats neįsivaizduoja, kaip jis galėtų sumokėti PVM už kitas, t. y. ne savo įmonę. Apklaustas pirmosios instancijos teisme S. S. pripažino, jog taip pasielgė, siekdamas sumažinti mokesčius. Jam reikėjo sąskaitų tam, kad pagrįsti grynųjų pinigų išėmimą. 2014 ar 2015 metais susipažino su M. V. Pastarasis jam pasiūlė sutvarkyti dokumentus, nurodydamas, kad sumokėjus PVM ir 5 procentus jam, S. S. gautų už tai sąskaitą faktūrą. Tokiu būdu jis galėjo pagrįsti išimtus pinigus iš įmonės sąskaitos ir tais pinigais atsiskaityti su darbuotojais, nes žmonėms jis mokėjo būtent grynais pinigais. Taip pat atsakydamas į klausimą S. S. paaiškino, kad jam M. G. perduodavo grynaisiais pinigais 5 procentus ir 21 procentą PVM, kuriuos jis perduodavo M. V., su kuriuo buvo susitarimas, kad PVM bus mokamas, sąskaitos bus įtrauktos į apskaitą ir bus apmokėtos (t. 23, b. l. 156-157).

18. Apygardos teismo vertinimu, šie nuteistųjų parodymai, priešingai nei nurodo Apelianto gynėjas, patvirtina tai, kad jų pozicija keitėsi dėl jiems pareikštų kaltinimų ir nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Tik po ilgo laiko tarpo teismui buvo pateikta versija apie M. V. mokamą užmokestį už sąskaitų faktūrų išrašymą, t. y. 5 procentai skirti M. V. bei 21 procentas PVM apmokėjimui. Be to, 2022 m. spalio 3 d. teisiamajame posėdyje nei S. S., nei M. V. nedetalizavo, kokias tiksliai sumas jie gavo PVM sumokėjimui iš M. G. už išrašytas sąskaitas faktūras. Atsakydami į klausimus jie nurodė bendro pobūdžio teiginius, jokių tikslių perduotų grynaisiais pinigais sumų bei jų perdavimo aplinkybių nedetalizavo. Naudojamos bendros frazės, jog M. G. mokėjo 5 procentus ir 21 procentą PVM nuteistajam S. S., o pastarasis tuos pačius 5 procentus ir 21 procentą perdavė M. V. Apygardos teismo vertinimu, nei vienas iš nuteistųjų nepateikė jokių šį faktą patvirtinančių aplinkybių. Pats M. G., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tik pateikė pavyzdį nurodydamas, kad jei sąskaitos faktūros suma buvo 10 000 Eur, tai mokėjo grynaisiais 500 Eur ir 2 100 Eur. Pažymėtina tai, kad, M. G. teigimu, pinigus S. S. jis mokėjo iš savo asmeninių lėšų (asmeninės banko sąskaitos), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias nuteistojo nurodytas aplinkybes. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kam konkrečiai M. G. mokėjo jo nurodytas pakankamai dideles grynųjų pinigų sumas, už kokius konkrečius darbus tie pinigai buvo sumokėti. Jo nurodytos aplinkybės, kad tik tokiu būdu galėjo išsigryninti iš jo vadovaujamos UAB „A.“ sąskaitos grynuosius pinigus, nes įmonė neturėjo grynųjų pinigų kasos, taip pat laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, jos UAB „A.“ būtų pervedusi į M. G. asmeninę sąskaitą atitinkamas pinigų sumas pagal nurodytas sąskaitas faktūras, kurias, kaip nurodo M. G., vėliau išgrynindavo.

19. Taip pat iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad pats M. G. M. G. parodymus davė į bylą jau įstojus gynėjui bei susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo pateikta versija apie atsiskaitymą už sąskaitas faktūras grynaisiais pinigais S. S., kuris tvirtino Apeliantui, jog PVM bus sumokėtas valstybei. M. G. elgesys viso proceso metu, neleidžia apygardos teismui pripažinti jo duotų parodymų patikimais ir neprieštaraujančiais kitai byloje surinktai medžiagai. Priešingai, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog tokia versija (dėl PVM mokėjimo S. S.) buvo pateikta, siekiant sušvelninti nuteistojo M. G. atsakomybę. Kaip jau minėta, ši versija paremta tik S. S. ir M. V. duotais parodymais apylinkės teisme, kadangi kitų duomenų apie mokamą 21 procentą PVM už išrašytą sąskaitą faktūrą byloje nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti yra Apelianto gynėjo argumentai, jog S. S. ir M. V. duoti parodymai paneigia tai, kad M. G. norėjo tyčia išvengti turtinės prievolės.

20. Apeliaciniame skunde minimas ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. N. Pažymėta, kad duodamas parodymus pastarasis nurodė, jog siekdamas išgryninti jo vadovaujamai VšĮ „R.“ priklausančius pinigus, naudojosi analogiškomis paslaugomis, t. y. jis už gaunamas netikras PVM sąskaitas faktūras dėl neva tai perkamų paslaugų iš įvairių bendrovių, įskaitant tas pačias kaip ir UAB „A.“ atveju (UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „S. S.“) mokėdavo 5 procentus nuo sąskaitos sumos ir PVM mokestį. Atitinkamai tikėjosi, kad šis mokestis bus sumokėtas valstybei (t. 23, b. 1. 34-36). Šiuo atveju aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2022 m. sausio 21 d. prokuroro T. Songailos priimtą nutarimą, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas įtariamojo R. N. atžvilgiu, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Iš minėto nutarimo turinio matyti, kad R. N. buvo inkriminuojamos nusikalstamos veikos numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Taigi, Apelianto gynėjo teiginiai, neva R. N. patvirtina M. G. duotus parodymus dėl apgaulės nebuvimo (mokėdavo 5 procentus nuo sąskaitos sumos ir PVM mokestį) pripažįstami nepagrįstais, kadangi nutraukiant ikiteisminį tyrimą R. N. atžvilgiu ir atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo įvertinta ši aplinkybė ir jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota būtent kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, kaip neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas. Ši aplinkybė tik patvirtina, jog byloje nustatyti faktiniai duomenys buvo vertinami analogiškai, o teiginys apie mokamą 21 procentą už PVM sąskaitas faktūras šiuo atveju taip pat nėra pagrįstas. Laidavimas R. N. atžvilgiu buvo taikytas, kadangi VŠĮ „R.“, panaudodama žinomai melagingas PVM sąskaitas faktūras savo naudai, panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą įmokėti 10 433 Eur, t. y. 6 200 Eur PVM ir 4 233 Eur pelno mokesčio, kas neviršijo 250 MGL ir atitiko nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymius. Atsižvelgus į tai, kad buvo padaryti du nesunkūs nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir vienas apysunkis (BK 11 straipsnio 4 dalis) bei į įtariamojo asmenybę, R. N. pritaikytas laidavimo institutas. Taigi, padarytų nusikaltimų aplinkybės iš esmės yra identiškos, tik veikos buvo kvalifikuotos pagal skirtingas minimų straipsnių dalis atsižvelgiant į padarytos žalos dydį. Primintina, kad M. G. veiksmais į valstybės biudžetą nebuvo sumokėti 29 520 Eur, iš jų 17 220 Eur PVM ir 12 300 Eur pelno mokesčio, kas viršijo 250 MGL dydžio sumą.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pažymėta, jog tokių nusikalstamų veikų, kai įgyjama fiktyvi teisė į PVM atskaitą, organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs turtinę žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Priešingai nei nurodoma nuteistojo M. G. gynėjo apeliaciniame skunde, tais atvejais, kai PVM sukčiavimo schema lemia ne tik PVM, bet ir kitų mokestinių prievolių apgaulingą panaikinimą (sumažinimą), laikytina, kad nauda, gauta nesumokant šių mokesčių, sudaro to paties sukčiavimo dalyką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-27/2014, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016). Todėl įvertinus nusikalstamos veikos apimtį, panaudotą suklaidinimo būdą, nuteistųjų duotus parodymus ir kitas nustatytas aplinkybes, pripažįstama, jog M. G. veika negali būti kvalifikuojama kaip nusikalstama veika finansų sistemai (BK 220 straipsnio 1 dalis) ir yra pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip sukčiavimas. Byloje nustatyta, kad sandoriai dėl paslaugų pirkimo realiai nebuvo įvykę, tačiau nuteistasis M. G. į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą minėtus fiktyvius dokumentus įtraukė suvokdamas dėl to galimai kilsiančias pasekmes. Pateikus buhalterei minėtus dokumentus buvo sukurtos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos fiktyvios deklaracijos bei tokiu būdu sumažintas mokėtinas PVM į valstybės biudžetą ir pelno mokestis. M. G. susitarimas su S. S. tik patvirtina, jog M. G. neteisėtai siekė gauti fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, t. y. jis neturėjo tikslo nuslėpti įvykusio sandorio tikrosios vertės, o tikslingai įrašė duomenis apie neįvykusius sandorius, po ko jas sąmoningai teikė nieko apie tai nežinančiai buhalterei, kas rodo jo siekį apgaulės būdu sumažinti mokesčius.

22. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad M. G. veiksmuose nebuvo tyčios nemokėti PVM mokesčio, jog nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros jis S. S. perduodavo 5 proc. kaip atlygį ir 21 proc. sumos PVM sumokėjimui nuo jam išrašytų sąskaitų, jog S. S. tvirtinimu šiuos pinigus jis mokėjo M. V., jog M. V. veiksmai lėmė, kad nebuvo sumokėtas PVM mokestis, teisėjų kolegijos neįtikina tokie jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta jog M. G. vadovauja UAB „A.“ daugiau nei 8 metus, jam, kaip šios įmonės direktoriui, gerai žinomos buhalterinės apskaitos tvarkymo subtilybės, bei PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka. T. y., remiantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89 straipsnio 1 dalimi apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas (išskyrus PVM, kurį šio Įstatymo nustatyta tvarka privalo išskaityti ir sumokėti prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas) sumos, taip pat iš priklausančios mokėti į biudžetą PVM sumos už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu PVM mokėtojas šio Įstatymo nustatyta tvarka įpareigotas šį PVM apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti, bei iš importo PVM sumos, įskaitytos vadovaujantis šio Įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma. Kitaip tariant apskaičiuojamas susidaręs skirtumas tarp pirkimo PVM ir pardavimo PVM, kuris sumokamas (arba susigrąžinamas) pasibaigus mokestiniam laikotarpiui. Taigi, žinodamas, jog kaltinime nurodytų bendrovių rekvizitais išrašytos netikros PVM sąskaitos faktūros bus įtrauktos į atitinkamų bendrovių buhalterinę apskaitą (UAB „E. c.“, UAB „M.“, UAB „G. T.“, UAB S. s.“), turėjo numatyti ir numatė (paties M. G. teigimu, sąskaitos buvo išrašomos veikiančių įmonių vardu), jog šios įmonės turi ne tik pajamų bet ir išlaidų ir šių bendrovių mokėtina PVM suma vėliausiai bus aiški pasibaigus mokestiniam laikotarpiui ir nebūtinai kiekvienos įmonės mokėtina PVM suma bus tokio dydžio, kokia ji buvo nurodyta fiktyviose išrašytose sąskaitose faktūrose, pagal kurias neva M. G. sumokėjo 21 proc. PVM atlygį. Tokiu būdu nesuprantami ir nelogiški M. G. veiksmai ? 21 proc. PVM S. S. mokėjimas, kai dar nėra aišku kiek konkrečiai kiekvienai įmonei reikės sumokėti būsimo PVM mokesčio.

23. Pažymėtina, kad M. G. nurodytas aplinkybes dėl to, jog jis neturėjo tyčios nemokėti PVM mokesčio paneigia ir tai, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, visos bendrovės, kurių inicialais išrašytos netikros PVM sąskaitos faktūros, realiai nevykdė jokios veiklos ir po šių sąskaitų išrašymo buvo paskelbtos bankrutuojančiomis arba išregistruotomis iš PVM mokėtojų: UAB „E. c.“ 2017 m. balandžio 29 d. išregistruota iš PVM mokėtojų, nuo 2017 m. balandžio 24 d. pripažinta bankrutuojančia; UAB „M.“ 2017 m. vasario 27 d. įformintas vieninteliu akcininku (duomenys neskelbtini) pilietis S. A., nuo 2017 m. liepos 31 d. išregistruota iš PVM mokėtojų; UAB „G. T.“ nuo 2016 m. lapkričio 9 d. direktore ir vienintele akcininke paskirta (duomenys neskelbtini) pilietė A. S., nuo 2017 m. lapkričio 15 d. įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų, nuo 2018 m. kovo 10 d. bankrutuojanti; UAB „S. s.“ nuo 2017 m. balandžio 4 d. direktoriumi, akcininku ir vieninteliu darbuotoju tapo M. V., teisme pripažinęs, kad įmonė jokios veiklos nevykdė. Todėl tokie M. G. teiginiai, jog jis perdavė atitinkamas procentines pinigų sumas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras S. S., kurias, jų abiejų teigimu, turėjo sumokėti M. V., kuris net nebuvo visų šių įmonių vadovas (išskyrus UAB „S. s.“), yra niekuo nepagrįsti ir M. V. to objektyviai nebuvo įmanomi padaryti. Tai tik dar kartą patvirtina byloje nustatytas aplinkybes, jog M. G., veikdamas kartu su kitais asmenimis, gavęs netikras suklastotas sąskaitas faktūras, pagal kurias jokie sandoriai nevyko, įtraukdamas jas į savo vadovaujamos UAB „A.“ buhalterinę apskaitą siekė apgaule išvengti mokestinės prievolės ? PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.

24. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas M. G. kaltu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, didelės žalos požymį siejo su jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuotos turtinės žalos dydžiu, kas, gynėjo įsitikinimu, yra neteisinga. Vėlgi, nurodoma, kad Apeliantas neturėjo tikslo išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų netikras PVM sąskaitas faktūras įtraukus į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir šių netikrų dokumentų pagrindu surašytas PVM deklaracijas pateikus mokesčių administratoriui, valstybės biudžetui bus padaryta didelė turtinė žala nesumokėto PVM mokesčio pavidalu.

25. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos.

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padaryta išvada, jog M. G. savo neteisėtais veiksmais panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 29 520 Eur, iš jų 17 220 Eur PVM ir 12 300 Eur pelno mokesčio. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, bet ir pavojingus padarinius – didelę žalą bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse nurodytų nusikalstamų veikų sutaptį (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-45-511/2020). Iš bylos duomenų matyti, kad būtent M. G. pateikė buhalterei suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo įskaitytos į įmonės apskaitą. Šią aplinkybę patvirtina finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės Finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2021 m. kovo 3 d. išvada, kurioje nurodyta, jog išrašytos dešimt PVM sąskaitų faktūrų neatitiko tikrovės dėl ko į PVM atskaitą nepagrįstai buvo įtrauktas pirkimo PVM – 17 220 Eur, taip sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą bei nepagrįstai padidinant 2016 – 2017 metų sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną – 12 300 Eur. Taigi, UAB „A.“ buhalterei M. G. buvo pateikęs suklastotas PVM sąskaitas faktūras ne vieną kartą ir ne atsitiktinai, o jas teikė sistemingai (apskaitytos net dešimt PVM sąskaitų faktūrų), todėl teigti, kad nebuvo vieningos tyčios išvengti mokestinės prievolės – PVM ir pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą nėra pagrindo.

Dėl Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje esančio netikslumo

27. M. G. pareikštame kaltinime buvo nurodyta, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „S. S.“ direktoriumi M. V. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, tyčia, siekdamas apgaule išvengti mokestinės prievolės valstybei – pelno mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą – į Bendrovės apskaitą už 2016 m. įtraukė žinomai netikras, UAB „E. c.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl neįvykusių automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbų įsigijimo ūkinių operacijų, o bendrovės buhalterei R. U., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukus jas į pelno (nuostolio) ataskaitą už 2016 m. bei 2017 m. balandžio 20 d. pateikus ją VMI, tokiu būdu Bendrovė 2016 m. deklaravo 18 000 Eur mažesnį apmokestinamąjį pelną ir 2700 Eur mažesnį pelno mokestį – į Bendrovės apskaitą už 2017 m. įtraukė žinomai netikras UAB „M.“, UAB „G. T.“ UAB „S. S.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl neįvykusių automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbų įsigijimo ūkinių operacijų, o bendrovės buhalterei R. U., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukus jas į pelno (nuostolio) ataskaitą už 2017 m. bei 2018 m. gegužės 3 d. pateikus ją VMI, tokiu būdu bendrovė 2017 m. deklaravo 64 000 Eur mažesnį apmokestinamąjį pelną ir 9600 Eur mažesnį pelno mokestį. Gynėjo pateiktame skunde nurodyta, kad Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad buvo teikiamos pelno (nuostolio) ataskaitos, nors 2021 m. kovo 3 d. FNTT specialisto išvadoje nustatyta, jog mokesčių administratoriui buvo teikiamos UAB „A.“ metinės pelno mokesčio deklaracijos.

28. Aukštesnysis teismas pažymi, kad duomenys iš pelno (nuostolių) ataskaitos yra įrašomos į metinę pelno mokesčio deklaraciją, kuri, kaip teisingai pastebėjo Apelianto gynėjas, ir buvo pateikiama mokesčių administratoriui, t. y. VMI. Dėl šios priežasties Skundžiamu nuosprendžiu kaltinime nustatytos aplinkybės yra tikslinamos, nurodant, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į pelno (nuostolio) ataskaitą ir ne „ją“ pateikus VMI, o metinę pelno mokesčio deklaraciją pateikus VMI už 2016 ir 2017 metus Bendrovė deklaravo mažesnį apmokestinamąjį pelną bei pelno mokestį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks aplinkybių tikslinimas niekaip neriboja nuteistojo teisės į gynybą, juo labiau, kad toks klausimas yra keliamas ir apeliaciniame skunde. Teismas pažymi, kad deklaracijos (forma PLN204) III dalyje apskaičiuojamas mokestinio laikotarpio apmokestinamasis pelnas (nuostoliai) ir į biudžetą mokėtinas pelno mokestis. Deklaracijos 19 laukelyje iš metinės pelno (nuostolių) ataskaitos, pateiktos Juridinių asmenų registrui, išskyrus atvejus, kai jos pateikti nėra privaloma, įrašoma pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą suma, todėl šie duomenys ir buvo pateikti deklaracijoje, kuri ir buvo pateikta VMI. Teismų praktikoje pripažįstama, jog atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip nesuvaržo asmens teisės į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, apie tai nepranešęs. Bylos aplinkybių remiantis teismų išnagrinėtais įrodymais nustatymas, patikslinimas, pakeitimas savaime nereiškia, kad suvaržomos nuteistojo teisės, nes apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal jo skundą laikantis teisingo proceso garantijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-533-942/2015).

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

29. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje, numatančiame visumą sąlygų, kurios turi būti konstatuotos sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą konkrečioje baudžiamojoje byloje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo M. G. advokato pateiktą apeliacinį skundą, nenustatė pagrindo nusikalstamas veikas iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), konstatuotina, kad nėra vienos iš BK 40 straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų. Be kita ko, BK 40 straipsnio nuostatos yra taikytinos tuomet, kai yra padaryta viena nusikalstama veika – baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas, o M. G. pripažintas kaltu dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo, todėl akivaizdu, kad taikyti M. G. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, jog keisti Skundžiamo nuosprendžio, dėl nuteistojo veiksmų kvalifikacijos, nėra pagrindo, kartu nėra pagrindo ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatų, todėl apelianto gynėjo skundas atmetamas, o Skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. G. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio aprašomąją

dalį dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad: „bendrovės buhalterei R. U., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukus jas į pelno (nuostolio) ataskaitą už 2016 m. bei 2017 m. balandžio 20 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją pateikus VMI, Bendrovė 2016 m. deklaravo 18 000 Eur mažesnį apmokestinamąjį pelną ir 2 700 Eur mažesnį pelno mokestį – į Bendrovės apskaitą už 2017 m. įtraukė žinomai netikras UAB „M.“, UAB „G. T.“ UAB „S. S.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl neįvykusių automatikos sistemos projektavimo ir automatikos sistemos techninės užduoties parengimo darbų įsigijimo ūkinių operacijų, o bendrovės buhalterei R. U., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, įtraukus jas į pelno (nuostolio) ataskaitą už 2017 m. bei 2018 m. gegužės 3 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją pateikus VMI, bendrovė 2017 m. deklaravo 64 000 Eur mažesnį apmokestinamąjį pelną ir 9600 Eur mažesnį pelno mokestį“.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.