- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-27
- Bylos Nr.
- e2A-794-210/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- V. R.
- Ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-483-728/2017 pagal ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui V. R. dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetui atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo V. R. 10300,89 Eur žalos, atsiradusios dėl nukentėjusios S. B. gydymo, bei 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad buvo atliktas ikiteisminis tyrimas dėl V. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 str. 3 d., kurio metu nustatyta, kad S. B. buvo sukandžiota atsakovo šuns, ji buvo gydoma, tačiau mirė. Už nukentėjusios gydymą apmokėta iš PSDF lėšų, paslaugų kaina yra 10300,89 Eur. Šalčininkų rajono apylinkės 2017m. vasario 12d. teismo atsakovas buvo išteisintas nesant nusikaltimo sudėties, tačiau Vilniaus apygardos teismas nuosprendį panaikino ir nauju nuosprendžiu priteisė žalą už nukentėjusios gydymą. Kasacinis teismas panaikino apeliacinio teismo nuosprendį ir paliko galioti pirmosios instancijos nuosprendį, o ligonių kasų ieškinį paliko nenagrinėtą. CK 6.280 straipsnio pagrindu ieškovė turi regreso teisę į atsakovą, nes atlygino jo padarytą žalą už mirusiosios S. B. gydymą iš PSDF biudžeto lėšų. Ieškovės reikalavimas atitinka visas civilinei deliktinei atsakomybei keliamas sąlygas (CK 6.246–6.249 str., 6.267 str. 1 d. ). Atsakovas neužtikrino, kad jo agresyvus šuo nesukels pavojaus aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei, jis nesiėmė jokių veiksmų, įspėjančių aplinkinius apie jo valdomojoje teritorijoje esantį agresyvų gyvūną, todėl elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Dėl neteisėtų veiksmų buvo sužalotas asmuo, kuris dėl patirtų sužalojimų mirė, dėl to padaryta žala biudžetui, nes už gydymą buvo apmokėta iš biudžeto lėšų, o tai yra neabejotinas priežastinis ryšys tarp atsakovo nusikalstamų veiksmų ir kilusios žalos. Pagal CK 6.267str. gyvūno savininkas atsako už naminio gyvūno padarytą žalą nepriklausomai nuo to, ar yra jo kaltė ir ar jo savininkas atliko neteisėtus veiksmus ar neteisėtą neveikimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. R. su ieškiniu nesutiko nurodydamas, kad baudžiamojoje byloje yra išteisintas. Jo šuo buvo pririštas lentpjūvės teritorijoje. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas šunį laikė pririštą, t. y. jis veikė kaip rūpestingas ir apdairus savininkas, ne kartą prašė ir draudė tiek S. B., tiek kitiems asmenims vaikščioti po privačią teritoriją. Be to, nutartimi konstatuota, kad atsakovo šuo negali būti laikomas agresyviu nei pavojingu. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės pagrindų. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. B. sąmoningai vaikščiojo po lentpjūvės teritoriją, nes toks kelias yra trumpesnis, o aptverti teritorijos atsakovas negalėjo dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl atsakingų institucijų neveikimo suformuoti žemės sklypo. Negalima teigti, kad žala atsirado dėl atsakovo kaltės, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas prejudicinis faktas, kad S. B. be jokio pagrindo vaikščiodavo po teritoriją, erzindavo šunį, šuo buvo laikomas vadovaujantis teisės aktų nustatytų elgesio taisyklių. Todėl negalima konstatuoti, kad dėl atsakovo kaltės S. B. mirė. Šiam ginčui netaikytinas CK 6.267 str., nes atsakovas ėmėsi visų pakankamų veiksmų tinkamam šuns laikymui, o mirusioji elgėsi neatsargiai ir rizikingai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo V. R. 8300 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus palūkanų nuo priteistos 8300 Eur sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai. Ieškinio dalį dėl 2000 Eur žalos atlyginimo atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovo V. R. naudai 190 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas įvertinęs byloje nustatyta faktines aplinkybes sprendė, kad atsakovas, nepaisydamas visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių, pažeisdamas LR gyvūnų gerovės apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p., kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, jog jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai ar turtui, nekreipdamas dėmesio į tai, kad lentpjūvės teritorija neaptverta ir bet kuriuo metu į ją gali patekti pašaliniai asmenys, nepakabinęs įspėjamųjų ženklų apie laikomą šunį, nesilaikydamas atsargumo reikalavimų, veikė neteisėtai, dėl to buvo sukandžiota S. B., ji nuo įkandimų mirė. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo paaiškinimus apie trukdžius aptverti teritoriją dėl valstybės institucijų neveiklumo projektuojant žemės sklypą, pripažindamas, kad atsakovo veiksmuose yra visi elementai, dėl kurių kyla civilinė deliktinė atsakomybė už žalos padarymą.
6. Teismas vertino ir tai, kad S. B. buvo sukandžiota atsakovo šuns, nes ėjo lentpjūvės teritorija, nors ne kartą buvo įspėta ten nevaikščioti, tai patvirtina baudžiamojoje byloje Nr. 1-12-604/2014 nustatytos aplinkybės. Būdama senyvo amžiaus S. B. elgdavosi neadekvačiai ir sakydavo, kad lentpjūvė yra jos žemėje, todėl ten vaikščiodavo, kadangi teritorija buvo neaptverta. Be to, anksčiau buvo atvejis, kad šuo buvo įsikabinęs į S. B. sijoną, tačiau šunį spėjo atitraukti. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad ir pati nukentėjusioji elgėsi nerūpestingai ir rizikingai, pati prisiėmė su tuo susijusią riziką, t. y. pati prisidėjo prie žalos atsiradimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas taikė CK 6.253 str. 1 d. ir 5 d. iš dalies atsakovą atleisdamas nuo civilinės atsakomybės taikymo, taip sumažindamas priteistinos žalos dydį iki 8300 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Apelianto teigimu, teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, netinkamai ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo, teismas nepagrįstai taikė sprendime išvardytas materialinės teisės normas (CK 6.267 str. 1d., LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p., Šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikymo laikinų taisyklių, patvirtintų Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 439 ,,Dėl šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikymo laikinų taisyklių patvirtinimo) ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliantas nesutinka su teiginiais, kuriais rėmėsi teismas, esą jis nevykdė aukščiau išdėstytų teisės normų reikalavimų, nes nebuvo pakankamai rūpestingas ir neužtikrino kitų žmonių saugumo, kadangi bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių priešingas išvadas. Atsakovas nuo jam pareikšto nepagrįsto ieškinio ginasi dideliu pačios nukentėjusiosios S. B. neatsargumu ir, tikėtina, jos tyčia sąmoningai užeinant į lentpjūvės, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, bei neatsargiai ir rizikingai erzinant pririštą šunį. Visos šios aplinkybės nustatytos baudžiamosios bylos medžiagoje, kurioje atsakovas V. R. dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 132 str. 3 d., buvo išteisintas.
7.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.212 str., nes ši CK XVII skyriaus norma reglamentuoja su sutarčių neįvykdymu kylančias teisines pasekmes, o ne teisines pasekmes, kylančias iš patirtos žalos delikto pagrindu. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl priteistinos žalos dydžio, nes vienu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas aplinkybių, šalinančių atsakovo atsakomybę, kitu – konstatuodamas tas pačias aplinkybes sudarantį didelį nukentėjusiosios neatsargumą, nepagrįstai ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Be to, apeliantui nėra aišku, kodėl teismas sumažino priteistinos žalos dydį iki 8300 Eur, o ne iki kitokios sumos. Apeliantui akivaizdu, kad kilusią žalą savo elgesiu ir (ar) veiksmais nulėmė pati nukentėjusioji S. B., todėl šias aplinkybes teismas vertino netinkamai.
7.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas V. R. yra išteisintas dėl pareikštų kaltinimų. Teismas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu jau nustatytas aplinkybes ir turinčias prejudicinę reikšmę nustatinėja iš naujo, nepagrįstai paneigdamas kasacinės instancijos teismo padarytas išvadas. Akivaizdu, kad nėra civilinės atsakomybės sąlygų, kurios nulemtų atsakovo pareigą atlyginti žalą ieškovei.
7.4. Apelianto nuomone, ieškovės ieškinys yra visiškai be žalos dydžio pagrindimo. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas nebuvo kategoriškas dėl didžiosios dalies išlaidų kilimo priežasčių, patvirtindamas, kad sepsis nukentėjusiajai galėjo išsivystyti ne tik dėl šuns įkandimo, tačiau ir dėl kitų priežasčių. Spręsdamas žalos dydžio nustatymo ir priteisimo klausimą, teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas šioje byloje visapusiškai ir objektyviai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, t. y. nustatė objektyviosios civilinės atsakomybės sąlygas – S. B. sukandžiojimą atsakovo šuns, nukentėjusiosios dauginių kastinių žaizdų tiesioginę sąsają su nukentėjusiosios sveikatos sutrikimais ir jų gydymu ir patirtą žalą PSDF biudžeto lėšoms. Teismas, turėdamas pareigą patikrinti, ar neegzistuoja CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai nurodė, kad nenugalimos jėgos aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, teismas nustatė, kad aplinkybių, nurodytų CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, šalinančių atsakovo atsakomybę, atsakovas taip pat neįrodė. CK 6.253 straipsnio 2 dalyje pateikta nuoroda į CK 6.212 straipsnį taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuojantys požymiai mutatis mutandis taikomi deliktinei atsakomybei. Nė viename objektyviame rašytiniame bylos įrodyme užfiksuotos aplinkybės nėra pagrindas konstatuoti nukentėjusiosios didelio neatsargumo, tyčios ar nenugalimos jėgos faktų, kurie sudarytų pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.
8.2. Priešingai, nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas sprendimą sumažinti priteistinos žalos dydį motyvuotai pagrindė. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta dėl nukentėjusiosios nerūpestingo ir rizikingo elgesio, tačiau ne dėl didelio nukentėjusiosios neatsargumo. Kadangi S. B. pati prisidėjo prie žalos atsiradimo, teismas pagrįstai vertino nukentėjusiajai tenkančios kaltės dalį.
8.3. Teigti, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino bylos nagrinėjimo metu apklausto eksperto parodymų, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl nukentėjusios gydymo išlaidų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
10. Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 11 d. apie 11.30 val. atsakovo V. R. panaudos pagrindu valdomos neaptvertos lentpjūvės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ėjusią S. B. sukandžiojo V. R. lauke pririštas šuo. Moteris nuo įkandimų sukeltų sveikatos sužalojimų buvo gydoma ligoninėje ir (duomenys neskelbtini) mirė. Mirties priežastimi buvo abiejų blauzdų kastinės žaizdos, kurios komplikavosi abiejų blauzdų odos ir poodžio flegmona ir nekroze, giliųjų venų tromboflebitu, abiejų plaučių arterijų masyvia tromboembolija. Nukentėjusiai S. B. gydyti buvo išleista 10300,89 Eur sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, jas ieškovė prašo priteisti iš atsakovo V. R., kuris dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 3 dalyje, kasacinio teismo išteisintas.
11. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to neteisingai sprendė, kad yra nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo atsakomybei atsirasti. Tokiai apelianto dėstomai pozicijai apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria.
12. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Prievolė atlyginti turtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).
13. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas, paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą, turi išaiškinti, kurias teisines aplinkybes kuri šalis turi įrodyti (CPK 227 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad bylose dėl žalos atlyginimo ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
14. Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Bylai reikšmingų faktų buvimas ar nebuvimas ir teisinis jų vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms padaryti pakanka byloje surinktų įrodymų. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytą, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010).
15. Sutiktina su apelianto skundo motyvais, kad, nors atsakovas V. R. dėl pareikštų kaltinimų yra išteisintas, pirmosios instancijos teismas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu jau nustatytas ir prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes nustatinėjo iš naujo, taip paneigdamas kasacinės instancijos teismo padarytas išvadas.
16. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą civilinėje byloje nereikia įrodinėti nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai taisyklė, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato bei Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir kt. v. A. M. , bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. Wintsch ir kt. v. A. P. , bylos Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „IBCA TROBOS“ v. A. G. , bylos 3K-3-493/2012; kt.).
17. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodydama, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir neužtikrino kitų žmonių saugumo, ieškinį grindė CK 6.267 str. 1 d. bei 6.270 str. 1 d., LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p. įtvirtintomis nuostatomis, Šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikymo laikinomis taisyklėmis, patvirtintomis Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 439 ,,Dėl šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikymo laikinų taisyklių patvirtinimo“.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad atsakovas, nepaisydamas visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių, pažeisdamas LR gyvūnų gerovės apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p., kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, jog jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai ar turtui, nekreipdamas dėmesio į tai, kad lentpjūvės teritorija neaptverta ir bet kuriuo metu į ją gali patekti pašaliniai asmenys, nepakabinęs įspėjamųjų ženklų apie laikomą šunį, nesilaikydamas atsargumo reikalavimų, veikė neteisėtai.
19. Teismas nesutikdamas su šia teismo išvada, nustato ir vertina, kokie draudimai ir įpareigojimai yra numatyti ir kokius elgesio saugumo reikalavimus konkrečiai pažeidė šuns savininkas.
20. LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog savininkų pareiga užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Prejudiciniame išteisinamajame kasacinio teismo procesiniame sprendime baudžiamojoje byloje Nr.2K-5-942/2015, teismas yra konstatavęs, kad bendrą pareigą atsakovas V. R. pagal įstatymo normas įvykdė – šuo neaptvertoje jo valdomoje lentpjūvės teritorijoje buvo pririštas. Šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikymo laikinų taisyklių, patvirtintų Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 439 „Dėl Šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikymo laikinų taisyklių patvirtinimo“, 1.2 punkte įtvirtinta atviros savininko valdos sąvoka – tai neaptverta valda. Pagal 2.3 punktą asmeniui kyla bendro pobūdžio pareiga – gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeis kitų asmenų teisių bei interesų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad remiantis šiomis patvirtintomis taisyklėmis, pririšto šuns laikymas neaptvertoje teritorijoje apskritai nereglamentuotas, jose nenustatyta, kad, kai atviroje teritorijoje laikomas pririštas sarginis šuo, privalomas specialus teritorijos ženklinimas. Be to, lentpjūvės, kurios valdytoju įvykio metu buvo apeliantas, teritorija nėra aptverta, kadangi nesuformuotas žemės sklypas – tai patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų skyriaus 2013 m. kovo 20 d. raštas, kuriame nurodyta, jog prašymas dėl žemės sklypo projektavimo bus nagrinėjamas tik rengiant Pabradės kadastro vietovės projektą, kuris numatomas 2013 m. birželio 4 d. Atsakovo prašymas dėl žemės sklypo projektavimo gautas dar 2011 m. gruodžio 23 d., t . y. iki nelaimingo įvykio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka, kad šuns savininko, t. y. apelianto pareiga elgtis rūpestingai ir gyvūnus prižiūrėti taip, kad jie nekeltų grėsmės kitiems žmonėms, jų sveikatai, tačiau konstatuoja tai, kad, kaip konkrečiu atveju byloje ir nustatyta, šuo buvo pririštas, vadinasi gyvūno savininkas buvo pakankamai rūpestingas ir ėmėsi pakankamų priemonių ir adekvačių gyvūno būdui garantijų, kad gyvūnas (šuo) nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeis kitų asmenų teisių bei interesų, o reikalavimai dėl atviroje teritorijoje laikomo pririšto sarginio šuns ir privalomo specialaus teritorijos ženklinimo nėra reglamentuoti, todėl teismas sprendžia jog tokios sąlygos atsakovas nepažeidė. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga, kuria remiasi teisėjų kolegija ir civilinės bylos nagrinėjimo metu, nenustatyta, kad apeliantas – šuns savininkas V. R. būtų pažeidęs draudimų, įpareigojimų ar elgesio saugumo reikalavimus.
21. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, padarydamas priešingas išvadas, o būtent, kad atsakovas elgėsi nerūpestingai ir neužtikrino kitų žmonių saugumo, nesivadovavo CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatytas žalos atsiradimas ir dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės savo sprendime neanalizavo ir nenurodė pakankamų argumentų ir motyvų, nevertino nukentėjusiosios didelio neatsargumo sąlygos, kaip jo civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės. Nukentėjusiojo asmens dideliu neatsargumu gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepaisymas. Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas vertino S. B. didelį neatsargumą, taip pat atsižvelgė į faktą, kad jai buvo žinoma apie pririštą šunį. Byloje nustatyta, kad S. B. teritorijoje vaikščiojo nežiūrint to, kad ne kartą buvo įspėta to nedaryti, be to ji yra erzinusi pririštą atsakovo šunį. Yra buvęs atvejis, kai šuo buvo įsikandęs S. B. sijoną, bet buvo laiku atitrauktas. Šias aplinkybes yra patvirtinę baudžiamojoje byloje kaip liudytojai apklausti A. K., A. J.. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nukentėjusiajai S. B. buvo žinoma, kad nepatvertoje lentpjūvėje atsakovo pririštas šuo gali ją pasiekti bei sužaloti. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusioji S. B. taip elgdamasi visiškai ignoravo galimą riziką, todėl kolegija pripažįsta, kad kaltė dėl nukentėjusiajai padarytos žalos atsiradimo tenka jai pačiai, nes ji nesilaikė elementarių atidumo, rūpestingumo taisyklių, ir tai visiškai pašalina atsakovo civilinę atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ieškovė neįrodė teismui atsakovo V. R. veiksmų neteisėtumo, dėl kurių buvo padaryta žala, taip pat ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jog žala PSDF biudžetui kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovo atlikti veiksmai sukėlė žalą nukentėjusiajai, byloje nenustatyta. Priešingai – visuma byloje esančių įrodymų teismui pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog žala kilo dėl didelio pačios nukentėjusiosios neatsargumo, taigi šiuo atveju nėra ir teisinių prielaidų atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, atsakovo civilinė atsakomybė negalima (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
22. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, jis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo 500,00 Eur atstovavimo išlaidų (b. l. 67), 558,80 Eur ekspertizės atlikimo išlaidų (b. l. 129), 187,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (b. l. 146), jas apeliantas prašo priteisti. Išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.19 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, ieškinį atmetus, priteistinos atsakovui (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliantas nepateikė duomenų apie išlaidas, patirtas ruošiant apeliacinį skundą, todėl jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos, į. k. 188783796, atsakovui V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 558,80 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 80 ct) ekspertizės atlikimo išlaidų ir 187,00 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.