Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės, Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Patvirtinta 2022 m. rugpjūčio 4 d. Kauno teritorinės ligonių kasos, kodas 188783839, ir D. U., gimusios (duomenys neskelbtini), sudaryta sutartis Nr. Ž-24/3230 dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 3 255,74 Eur atlyginimo su visomis jų sulygtomis šios sutarties sąlygomis, pagal kurią D. U. įsipareigoja per 60 (šešiasdešimt) mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos, t. y. nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d., kiekvieną mėnesį įmokėti į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) „Swedbank“ AB, banko kodas 73000, po 54,00 Eur.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš D. U. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

D. U. nuteista už tai, kad 2022 m. gegužės 13 d. apie 15.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), konflikto su savo šeimos nariu – sugyventiniu J. U. metu, tyčia dūrė vieną kartą peiliu jam į pilvą ir tuo nukentėjusiajam J. U. padarė kiauryminę durtinę, pjautinę žaizdą pilvo srityje, atsiveriančią į pilvaplėvės ertmę su plonosios žarnos sužalojimu, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. U. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistosios D. U. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo aplinkybių bei D. U. kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, yra motyvuotos. Taip pat pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajai bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, ir nuteistajai už jos padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę. Keisti skundžiamą nuosprendį nuteistosios D. U. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. D. U. kaltę, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Dėl D. U. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, todėl kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, be kita ko, būtina nustatyti, kad: 1) būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis; 2) žmogaus sužalojimas ar susargdinimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis). Nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, Nr. 2K-287-697/2017, Nr. 2K-53-628/2020).

Pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 1 dalyje nustatytų veikų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma. Teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Minėta, kad galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes (profesinę ir gyvenimišką patirtį) ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-322-511/2016, Nr. 2K-55-719/2022).

Kaip minėta, nukentėjusysis J. U. viso bylos proceso metu tvirtino, jog jo sužalojimo aplinkybių neprisimena, nieko apie tai papasakoti negali, o nuteistoji D. U. neneigia, kad peiliu savo sugyventinį J. U. sužalojo ji, tačiau tvirtina, kad tai padarė netyčia, J. U. peiliu nesmūgiavo, pats nukentėjusysis užgriuvo ant jos rankoje laikyto peilio. Kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių D. U. ir J. U. konfliktą, kurio metu D. U. peiliu sužalojo J. U., nėra, todėl tikrųjų nukentėjusiojo sužalojimo padarymo aplinkybių nustatymui labai svarbūs šioje byloje yra teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti faktiniai duomenys, kituose medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, taip pat tyrimą atlikusios ir specialisto išvadą pateikusios teismo medicinos ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimai pirmosios instancijos teisme.

Iš byloje esančios 2022 m. gegužės 13 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime Nr. LA 2022-0296471/570000-2022-537876 anamnezės matyti, kad GMP pas pacientą J. U., gimusį (duomenys neskelbtini), atvyko 2022 m. gegužės 13 d., 15.42 val. Atvežtas GMP dėl durtinės žaizdos pilve – pasak GMP medikų, buitinio konflikto metu durtas peiliu į pilvą. Policija informuota. Pilvas: durtinė žaizda po bamba, aktyviai nekraujuoja; pilvas skausmingas, įtemptas. Pilvo kairėje pusėje apytiksliai 1,1 cm nuo bambos matoma žarnos eventracija, anamnezėje dūris į pilvą, dūrio kanalo pabaigoje matoma skysčio sankaupa, iš kurios matomi aktyviam kraujavimui būdingi KT požymiai. Peritoniniame tarpe apytiksliai 6,2x18,5x4,2 cm dydžio, pilvo apačioje ir tarp žarnų kitose vietose iki apie 2,0 cm heterogeniško skysčio ruožai – hematoma. 2022 m. gegužės 16 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime Nr. LA 2022-0296586/060000-2022-538476 anamnezėje nurodyta, kad pas pacientą J. U., gimusį (duomenys neskelbtini), rasta durtinė žaizda pilve. Ligos eiga/taikytas gydymas: 2022 m. gegužės 13 d. bendrinėje nejautroje pacientas operuotas, atlikta laparotomija, pilve rasta apie 1,5 l kraujo su krešuliais, 2 kiauryminiai plonžarnės defektai, 4 defektai pasaite (2 iš jų aktyviai kraujuojantys). Kraujavimas sustabdytas, plonžarnės defektai užsiūti. Pooperacinis laikotarpis sklandus (t. 2, b. l. 34–41).

Iš byloje esančios 2022 m. birželio 16 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 919/2022 (02) matyti, kad J. U. konstatuota kiauryminė durtinė pjautinė žaizda pilvo srityje, atsiverianti į pilvaplėvės ertmę su plonosios žarnos sužalojimu. Sužalojimas padarytas aštriu duriančiu – pjaunančiu daiktu paveikus nurodytą sritį. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodomu laiku, t. y. 2022 m. gegužės 13 d. Kiauryminė durtinė pjautinė žaizda pilvo srityje, atsiverianti į pilvaplėvės ertmę su plonosios žarnos sužalojimu, atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje (t. 3, b. l. 147–151).

Iš 2022 m. spalio 7 d. slaptų veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad nuo 2022 m. liepos 11 d. iki 2022 m. liepos 27 d. slapti veiksmai atlikti nukentėjusiojo J. U. ir D. U. atžvilgiu t. y. slapta patekta į jų gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), namo patalpose įrengta garsą įrašanti priemonė, kurios pagalba siekta fiksuoti J. U. ir D. U. pokalbius, jų pokalbius su kitais asmenimis, taip pat kitokį susižinojimą ar veiksmus, kada nė vienam pokalbio dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma. Slaptų veiksmų atlikimo metu buvo užfiksuotas 2022 m. liepos 13 d. nuo 2:51:10 val. iki 2:53:00 val. įvykęs J. U. pokalbis su D. U., kurio metu jie kalbasi apie tai, kad D. U. dūrė peiliu J. U.. Pokalbis perauga į konfliktą, kurio metu J. U. priekaištauja D. U., kad ,,nereikėjo smeigt, aš eičiau dirbt“, D. U. atsako, ,,nereikėjo mane daužyt“; 2022 m. liepos 13 d. nuo 7:42:50 val. iki 7:52:00 val. užfiksuotas J. U. pokalbis su D. U., kurio metu jie kalbasi apie tai, kad D. U. dūrė peiliu J. U., pokalbis vėl perauga į konfliktą, iš kurio turinio galima suprasti, kad D. U. įdūrimą peiliu J. U. pateisina gynyba, o J. U. su tuo nesutinka: ,, Gynyba? Iki vidurių, vos žmogus nenumirė“, J. U. sako ,,...tu pati pasakei, smeigiau...Nu? Gynyba?“. Pokalbio metu J. U. sako, kad nemanė, jog D. U. gali taip padaryti, bet padarė, o D. U. patvirtino tai ir dar pasakė :,,Nu dar pakartosiu“, taip pat sako, kad be reikalo iškvietė greitąją. 2022 m. liepos 15 d. nuo 15:18:00 val. iki 15:20:00 val. užfiksuotas J. U. pokalbis su D. U., kurio metu jie kalbasi apie tai, jog J. U. reikėjo pasakyti, jog jis pats už namo girtas nukrito ant kokio nors metalinio strypo ar kokio seno peilio geležtės. 2022 m. liepos 16 d. nuo 1:44:00 val. iki 1:49:20 val. užfiksuoto pokalbio metu J. U., D. U. ir dar viena moteris, vardu J., kalbasi apie tai, kad J. nieko nematė, reikėjo kažkokį metalą įsmeigti į žemę, krauju ištepti. 2022 m. liepos 26 d. nuo 2:45:00 val. iki 2:48:20 val. užfiksuotas J. U. pokalbis su D. U., kurio metu jie kalbasi apie tai, kad reikės mokėti tris tūkstančius ligonių kasai už tai, jog D. U. padūrė J. U. (t. 2, b. l. 169–180).

Byloje esančiame 2022 m. liepos 13 d.–2022 m. liepos 19 d. D. U. parodymų patikrinimo vietoje protokole ir jo prieduose užfiksuota, kad D. U. parodė vietą tarp dviejų lovų, kur ji tuo metu stovėjo kairiuoju šonu į kambario duris, parodė, kaip J. U., stovėdamas priešais ją, rankomis pastūmė ją į krūtinę, parodė, kaip ji nuo pastūmimo atsisėdo ant lovos, stovėjusios jai už nugaros. J. U. jos paklausė: ,,Maža? Dar?“. Ji jam atsakė: ,,Nu pabandyk“. D. U. parodė, kaip atsikėlė nuo lovos, parodė vietą kambaryje tarp kitos lovos ir stalo, kur veidu į ją stovėjo J. U.. D. U. paėmė nuo stalo peilį ir paaiškino, kad peilį turėjo dešinėje rankoje, kadangi ruošėsi eiti pjaustyti maisto, parodė, kaip laikydama peilį dešinėje rankoje, ištiesė savo kairę ranką, ja pastūmė J. U. iš priekio į dešinį petį, pasakė jam: ,,Eik, atsigulk, aš tavęs prašau“, J. U. jai pasakė: ,,Ką, tai durk, nu, durk“. J. U. pradėjo eiti link jos. J. U. nuo jos pastūmimo buvo atsisėdęs ant šalia jo esančios lovos ir vėl atsistojo, o ji ruošėsi eiti į virtuvę, ir tada jis pasakė: ,,Nu tai durk, nu, durk“. Ji, laikydama peilį dešinėje rankoje, ištiesta kaire ranka stūmė nuo savęs J. U., jis artėjo prie jos, parodė, kaip J. U. priartėjo prie jos rankoje laikyto peilio. Laikė peilį, daugiau nieko nedarė. Ji gąsdino J. U., parodė, kaip ji, ištiesdama dešinę ranką su joje laikytu peiliu link J. U., sakė jam: ,,Nori? Nori?“. Paaiškino, kad J. U. tuo metu lingavo, ji parodė vietą ties J. U. pilvu ir paaiškino, kad iš karto po dūrio toje vietoje pamatė, jog yra raudona dėmė ant jo žalios spalvos marškinėlių, ji dūrio nepajautė, bet suprato, kad tai kraujas. Nuteistoji D. U. parodymų patikrinimo vietoje metu, be kita ko, parodė, kad tuo metu, kai ji sužalojo J. U., kambaryje daugiau nieko nebuvo, J. miegojo savo kambaryje. J. išėjo iš savo kambario, kai atvyko greitoji ir policija, paklausė, kas darosi, ji (D. U.) jai pasakė, kad padarė blogai ,,paštyrino“, taip pat pasakė jai: ,,Darom taip, kad jis grįžo toks nuo ,, (duomenys neskelbtini)““, t. y. pasakė J., kad tai ji sužalojo J. U., bet pasakė sakyti, jog jis grįžo sužalotas. D. U. taip pat parodė, kad, J. U. grįžus iš ligoninės, jiedu apie tai nekalbėjo, kad tyrėjams atvykus paimti peilio, jis paklausė: ,,Tai tu mane?“, ji jam atsakė, kad taip, jis tik vakar sužinojo, kad tai ji jį padūrė, ji jam prisipažino, jis nieko į tai neatsakė, jis nepyksta (t. 4, b. l. 75–84).

Byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizė paneigia nuteistosios D. U. iškeltą versiją apie tai, kad J. U. ji sužalojo netyčia, šiam pačiam užvirtus ant jos rankoje laikyto peilio, ir leidžia daryti išvadą, kad D. U., kuri ne tik jau ne pirmą kartą vartoja smurtą prieš savo sugyventinį J. U., bet ir ne pirmą kartą sužaloja J. U. peiliu (dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus J. U. sveikatos sutrikdymo D. U. buvo nuteista Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 9 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 4, b. l. 39–43)), iš savo gyvenimiškos patirties žinojo, kokius padarinius gali sukelti smūgis peiliu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį (pilvą), t. y. nuteistoji suprato ir numatė, kad smūgis peiliu į pilvo sritį gali sukelti sveikatos sutrikdymą ar net mirtį, šiuo atveju ji galinčių kilti padarinių nors ir nedetalizavo, tačiau vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. D. U., pasirinkdama smurtinį veikimo būdą, o būtent peilio panaudojimą, suvokė, jog jos veika būtinai sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, tik nedetalizavo jų išraiškos laipsnio – įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymų. Šių nustatytų faktinių bylos aplinkybių, t. y., kad D. U. tyčia, sąmoningai sudavė gana stiprų smūgį peiliu nukentėjusiajam J. U. į pilvo sritį, nepaneigia nuteistosios apeliaciniame skunde keliama dar viena versija apie tai, jog J. U. suduotas smūgis nebuvo stiprus, kadangi tokio dydžio peiliu, kurį ji pateikė 2022 m. liepos 12 d. teigdama, kad tai tas pats peilis, kuriuo ji sužalojo J. U., ir kuris yra 31,5 cm bendro ilgio, geležtės ilgis – 20 cm, rankenos ilgis – 11,5 cm, geležtės plotis ties rankena – 3 cm, buvo padaryta tik 2 cm gylio žaizda. Visų pirma pažymėtina, jog teismo medicinos ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimais nustatyta, jog smūgio stiprumą nagrinėjamu atveju apsprendė ne J. U. kūne nustatytos žaizdos gylis centimetrais, bet nukentėjusiojo pilve, aplink dūrį ir žarnose hematomos susidarymas, kas ir parodo, kad smūgis buvo stiprus. Be to, pasak ekspertės, iš žaizdos ištraukus peilį, žaizda susitraukia, todėl ir šiuo atveju žaizda buvo gilesnė negu 2 cm, tačiau apie tai plačiau neaprašyta medicininiuose dokumentuose, nes dabar chirurgai apie tai plačiau neaprašo. Kita vertus, įvertinus peilio atsiradimo byloje aplinkybes (pati nuteistoji peilį, kuriuo, neva, sužalojo J. U., ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė tik 2022 m. liepos 12 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po įvykio (t. 1, b. l. 193–198), natūralu, kad po tiek laiko peilio apžiūros metu 2022 m. liepos 19 d. kraujo pėdsakų ant jo rasta nebuvo (t. 3, b. l. 129–130)), taip pat 2022 m. spalio 7 d. slaptų veiksmų atlikimo protokole užfiksuotus faktinius duomenis (2022 m. liepos 16 d. (jau po peilio pateikimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams) užfiksuoto pokalbio tarp J. U., D. U. ir moters, vardu J., metu D. U. pasakė, kad ne tą peilį padavė (t. 2, b. l. 179)), nėra pagrindo daryti neginčytiną išvadą, jog nuteistosios D. U. teisėsaugos institucijai pateiktas ir jos apeliaciniame skunde minimas peilis tikrai buvo nagrinėjamo nusikaltimo padarymo įrankis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistosios D. U. veikos apibrėžtumą ir pobūdį, siekiant BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų padarinių, bei baudžiamąjį įstatymą kaltės formos nustatymo aspektu taikė tinkamai. Nuteistosios D. U. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmės

Nuteistoji D. U. apeliaciniame skunde nesutinka su jai paskirtos bausmės dydžiu, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jai švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmę, o, nesant galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų jos atžvilgiu, paskirti minimalią straipsnio, nustatančio atsakomybę už jos padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006).

Nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. U. atsakomybę lengvina net trys aplinkybės – ji suteikė nukentėjusiajam J. U. pagalbą ir kitais aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes po J. U. sužalojimo ji iškvietė medicinos darbuotojus, užspaudė tvarčiu jo žaizdą ir ją laikė užspaudusi iki medicinos darbuotojų atvykimo į įvykio vietą; D. U. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo J. U. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taip pat kaltinamosios D. U. atsakomybę švelninanti aplinkybė yra ta, kad ji atlygino dalį padarytos turtinės žalos civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai, sudarė taikos sutartį su civiliniu ieškovu ir taikos sutartimi susitarė dėl visos nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (BK 59 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, jog įvykio metu D. U. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pačios nuteistosios aiškinimus, kad apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos jos nusikalstamam elgesiui, kontekste su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – konfliktai tarp sugyventinių J. U. ir D. U. vyko nuolatos, alkoholio vartojimas, smurtas ir konfliktai yra nuteistosios ir nukentėjusiojo kasdienybė, apsvaigimo nuo alkoholio nepripažino nuteistosios D. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Jokių kitų nuteistosios D. U. atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Iš bylos duomenų matyti, jog D. U. teisiama ne pirmą kartą (t. 4, b. l. 36–37), prieš J. U. smurtauja taip pat ne pirmą kartą, dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus J. U. sveikatos sutrikdymo D. U. buvo nuteista Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 9 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 4, b. l. 39–43), nusikalstamą veiką, už kurią ji nuteista skundžiamu nuosprendžiu, ji padarė turėdama neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl yra recidyvistė BK 27 straipsnio 1 dalies prasme, bausta administracine tvarka (t. 4, b. l. 20–21). D. U. dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (t. 4, b. l. 18). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į D. U. kaltės formą ir rūšį (nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (D. U. smurtavo prieš savo sugyventinį, sužalojimams padaryti panaudojo peilį vien dėl to, kad nukentėjusysis buvo priešiškas jai, neklausė jos prašymo nusiraminti), į nusikalstama veika padarytą žalą, padarė išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti paskyrus D. U. bausmę, mažesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistosios D. U. apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo taisyklių. Kaip jau minėta, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su D. U. padaryta nusikalstama veika ar nuteistosios asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės, nei BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, paskyrimas reikštų teisingumą. Tokių aplinkybių nuteistoji D. U. nenurodo ir savo apeliaciniame skunde. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad D. U. smurtą, o taip pat ir peilį prieš savo sugyventinį J. U. vartoja jau ne pirmą kartą, nuteistosios neteisėtų veiksmų pasekmės tik sunkėja, smurtą prieš nukentėjusįjį D. U. vartojo iš esmės be jokios svarbios priežasties, kas parodo didesnį nuteistosios asmenybės pavojingumą, jokių teigiamų išvadų iš ankstesnių neteisėtų veiksmų nedarymą, nenorą keistis ir laikytis visuomenėje priimtinų elgesio ir moralės normų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. U., laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo bei bausmės dydžio nustatymo taisyklių, atsižvelgė į visas D. U. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei, tinkamai jas įvertinęs, nuteistajai paskyrė teisingą bausmę, atitinkančią nuteistosios D. U. padarytos veikos bei nuteistosios asmenybės pavojingumą. D. U. paskirta laisvės atėmimo bausmė, gerokai mažesnė už baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, iš esmės artima minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, todėl dar labiau švelninti D. U. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2023 m. spalio 3 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai iš D. U. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma – 210,00 Eur (t. 5, b. l. 89).

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi D. U. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nesudarė, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu D. U. buvo parinktas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paskirtas gynėjas advokatas R. Brilius, kuris gynė nuteistąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios D. U. apeliacinį skundą, kuris šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetamas. Iš bylos duomenų matyti, kad D. U. šiuo metu turi darbą, tačiau nuteistajai už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurią pradėjus atlikti, nuteistoji darbo neteks. Be to, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo patvirtinta 2022 m. rugpjūčio 4 d. Kauno teritorinės ligonių kasos ir D. U. sudaryta sutartis Nr. Ž-24/3230 dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 3 255,74 Eur atlyginimo su visomis jų sulygtomis šios sutarties sąlygomis, pagal kurią D. U. įsipareigoja per 60 (šešiasdešimt) mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos, t. y. nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d., kiekvieną mėnesį įmokėti į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą po 54,00 Eur. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistosios D. U. būtų neproporcingas jos turtinei padėčiai bei nepagrįstai apsunkintų nuteistosios ir civilinio ieškovo pasirašytos ir patvirtintos sutarties įvykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje baudžiamojoje byloje turi būti apmokamos iš valstybės lėšų, dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. U. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.‏‏‎

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios D. U. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nuteistajai D. U. Lietuvos apeliaciniame teisme netenkinti.