Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), turintis specialųjį vidurinįjį išsilavinimą, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 2010-03-10 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 5 MGL (650 Lt) bauda;

2. 2013-01-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

3. 2015-07-17 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. 2016-08-08 išregistruotas iš probuojamų asmenų sąrašo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. kaltinamas tuo, kad jis pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2016-02-06 apie 01.23 val., Vokiečių g. 2, Vilniuje, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės dingsties konflikto su P. D. metu, tyčia apspjovė nukentėjusiajam P. D. priklausančio automobilio „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinį stiklą, po ko, priėjęs prie P. D. tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė pastarajam į krūtinės sritį ir vieną kartą į veidą, nukentėjusiajam P. D. einant link savo taksi automobilio, eidamas greta, tyčia dešinės rankos alkūne vieną kartą smogė P. D. į kairio smilkinio sritį, tokiais tyčiniais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam P. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nubrozdinimu viršutinės lūpos gleivinėje, ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šiais savo veiksmais D. M. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

207-08-21 teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. M. kaltės nepripažino, paaiškino, kad 2016-02-06 naktį dirbo Vokiečių gatvėje. Naktį stovėjo taksi eilėje. P. D. apvažiavo kitus taksi automobilius ir atsistojo priekyje. Jis ir P. D. oficialiai dirba skirtingose taksi įmonėse, turi skiriamuosius ženklus. P. D. atvažiavo geltonos spalvos „Renault Clio“, jis pats vairavo „Audi“. P. D. 3 keleivius pavogė. Jis P. D. nesudavė smūgio, tik apspjaudė mašiną ir nuėjo. Nukentėjusiojo nežalojo. Netrenkė, gal atstūmė. Smūgio kumščiu nebuvo. Konfliktas baigėsi tuo, kad abu nuėjo į mašinas ir atsisėdo. Tą dieną nebuvo išgėręs (3 t., b.l.9-11).

D. M., kuris yra kaltinamas tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymu, 2017-10-25 teisiamojo posėdžio metu teismui pareiškė, kad prisipažįsta kaltu ir pageidavo tuoj pat duoti parodymus bei sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, o su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokuroras. Ta aplinkybė, jog nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė S. Mardosaitė nesutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, nesudaro pagrindo kitaip vertinti kaltinamojo prisipažinimo bei nepagrindžia esant abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tiriamų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. BPK 273 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, jog sutrumpintam įrodymų tyrimui turi pritarti ir nukentėjusysis, taip siekiant neužkirsti kelio kaltinamajam pasinaudoti BK 64¹ straipsnio normomis. Todėl ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnyje nustatyta tvarka, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų ir teismo tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, kuriuos pripažįsta įrodymais, visumą duomenis, sprendžia, jog byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kaltinamasis D. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, įžūliu elgesiu, kuris pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį P. D., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Tai patvirtina kaltinamojo paaiškinimai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, kurie sutampa su išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiojo paaiškinimais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pareiškime (1 t., b.l.30), taip pat kaltinamojo pareiškimo turinys (1 t., b.l. 79), tarnybinio pranešimo turinys (1 t., b.l.28), išrašo iš BIRT ataskaitų žiūryklės turinys (1 t., b.l.27), apžiūros protokolų turinys (1 t., b.l.47; 50-51), fotolentelės medžiaga (1 t., b.l.52-53). Kaltinamasis teisiamajame posėdyje, nors ir ne iš karto, tačiau pripažino, jog smogė nukentėjusiajam į krūtinę ir du kartus į veidą, taip pat tai, kad apspjovė P. D. taksi automobilio priekinį stiklą (1 t., b. l. 86). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, jog būtent kaltinamasis apspjovė jo taksi automobilio dešinės pusės langą bei sudavė tris smūgius: į krūtinę, į veidą bei alkūne į kairės pusės ausies - smilkinio sritį (1 t., b. l. 33, 43). Pažymėtina, jog iš esmės panašias aplinkybes nukentėjusysis nurodė dar pirminiame pareiškime (1 t., b. l. 30), todėl netikėti jo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Kita vertus, kaip minėta aukščiau, šių aplinkybių teisiamojo posėdžio metu neginčijo ir pats kaltinamasis.

Be to, byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad paminėti kaltinamojo veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – Vokiečių g. 2, Vilniuje, t.y. itin judrioje senamiesčio dalyje. Minėta, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių aktyvių nukentėjusiojo veiksmų, kurie būtų galėję išprovokuoti kaltinamojo agresyvų elgesį. Akivaizdu, kad fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje prieš nukentėjusiuosius, nesant svarios priežasties, tai matant kitiems asmenims, pripažintinas įžūliu kaltinamojo elgesiu, kuriuo jis akivaizdžiai parodė nepagarbą aplinkiniams.

Taip pat teismas sprendžia, kad byloje įrodyta, jog kaltinamasis veiką padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismo vertinimu, kaltinamasis, viešoje vietoje panaudojęs fizinį smurtą, nesukonkretino, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet privalėjo numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta, kadangi prieš nukentėjusiuosius viešoje vietoje – vienoje iš centrinių miesto gatvių buvo panaudotas smurtas, tai matant kitiems praeinantiems gatve asmenims (tai patvirtina vaizdo įrašo medžiaga). Taigi, tai patvirtina faktą, kad dėl kaltinamojo veiksmų buvo pažeista visuomenės rimtis ir tvarka, jo veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Pažymėtina ir tai, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, yra pagrindo konstatuoti, kad nurodyta kaltinamojo D. M. tyčinė veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), sudėtį, jo kaltė, padarius šią nusikalstamą veiką, įrodyta visiškai.

Dėl bausmės skyrimo

Skirdamas konkrečią bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Kaltinamasis padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Nors kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu pripažino kaltę dėl visų trijų kaltinime nurodytų smūgių nukentėjusiajam sudavimo ir automobilio lango stiklo apspaudymo, tačiau nesigailėjo dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl prisipažinimas nevertintinas kaip kaltę lengvinanti aplinkybė. D. M. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina ta, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas teistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam D. M., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (įvykdytas nusikaltimas, kuriuo sutrikdyta viešoji tvarka), nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas vienas, baigtas, nesunkus, tyčinis nusikaltimas), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, be aiškios priežasties panaudotas smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata), į tai, kad nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – kaltinamasis yra jauno amžiaus, vedęs, dirba (1 t., b. l. 92), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 93-96), teistas (1 t., b. l. 97-109), dėl priklausomybės ir psichikos ligų nesigydė (1 t., b. l. 111-114).

Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir atsižvelgus į tai, kad kaltinamasis anksčiau yra kelis kartus teistas, kad pripažino savo kaltę tik teisiamajame posėdyje, nors ir ne iš karto, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam paskyrus sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kadangi su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės savo prevencinės paskirties neatliko. Teismo vertinimu, laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju atitiks protingumo ir teisingumo kriterijus bei padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Šių aplinkybių analizė leidžia teigti, kad kaltinamajam už nusikaltimus skirtina terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios terminas viršija galimos skirti laisvės atėmimo bausmės termino vidurkį.

Kita vertus, teismas, spręsdamas BK 75 straipsnio nuostatų taikymo D. M. klausimą, vertina aukščiau aptartas jo asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, tai, kad asmuo jauno amžiaus, vedęs, dirba, pripažino kaltę teisiamojo posėdžio metu, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai kaltinamajam D. M. bus pasiekti be realaus jos atlikimo, suteikiant galimybę D. M. pasitaisyti realiai neatliekant laisvės atėmimo bausmės, juo labiau, kad nukentėjusysis suinteresuotas gauti neturtinės žalos atlyginimą, kuris būtų įmanomas kaltinamajam dirbant ir uždirbant, o ne atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje; be to, atlikdamas bausmę pataisos namuose, kaltinamasis galimai bendrautų su neigiamą įtaką galinčiais daryti asmenimis. Todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėtinas, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones.

Sprendžiant dėl įpareigojimų, teismas pažymi, kad atsižvelgus į veikos aplinkybes kaltinamajam skirtinas įpareigojimas kasdien nuo 22 iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, atsižvelgus į tai, jog nusikaltimas padarytas naudojant smurtą, D. M. taip pat skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,90 EUR) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 3 (tris) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už pastarųjų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Nukentėjusysis P. D. teisiamojo posėdžio metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo(1 t., b. l. 159-162;163-168), kurį teismas priėmė, pripažindamas nukentėjusįjį P. D. civiliniu ieškovu. Civiliniame ieškinyje nurodė, jog nusikalstamos veikos metu P. D. buvo padarytas sveikatos sužalojimas, kuris, kaip nurodyta apžiūros protokole, buvo įvertintas nežymiu sveikatos sutrikdymu. P. D. nurodė, kad jautėsi blogai, savaitę gėrė vaistus nuo skausmo, lūpa buvo ištinusi, nubrozdinta viršutinės lūpos gleivinė, skaudėjo krūtinė ir kankino bendras galvos skausmas. Atsirado ir padariniai psichikai: anksčiau buvęs pilietiškas, drąsus, neturėjęs emocinių sutrikimų, išgyveno bejėgiškumo jausmą, bijo naktį dirbti (taksi vairuotoju) bei išeiti į gatvę. Pusmečiui sutriko miegas, bet psichologo pagalbos nesikreipė, nors iki šiol patiria dvasinių išgyvenimų. 2017-10-25 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad jam buvo sumušta lūpa, dėl to nedirbo dvi-tris dienas, atsirado nemiga, neužtikrintumas, nerimas, dvasinius išgyvenimus juto pusę metų.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis D. M. teigė, kad nukentėjusysis tokių didelių sveikatos sutrikimų, jam reikalingi tik pinigai. Pripažįsta ieškinį 100 eurų sumai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis dirbo taksi vairuotoju, tai patvirtina Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažyma, kurioje matyti, kad P. D. nuo 2015-01-29 vykdo individualią taksi veiklą (1 t., b. l. 167). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimas, patvirtinantis, jog P. D. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra suteikta teisė automobiliu „Renault Clio“ teikti taksi paslaugas (1 t., b. l. 168).

Pirmiausia teismas atsižvelgia į tai, kad žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, taip pat į kilusias pasekmes – nukentėjusysis dėl nusikaltimo patyrė skausmą, kadangi jam buvo nubrozdinta viršutinės lūpos gleivinė (1 t., b.l.47), nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo žodžiais, kad jautė skausmą ir krūtinėje, nes, kaip nustatyta, D. M. sudavė P. D. ir į krūtinę. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ir į tai, kad prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama vienoje iš centrinių miesto gatvių, tai galint matyti kitiems praeinantiems gatve asmenims, kurių buvo (tai patvirtina vaizdo įrašo medžiaga), šios aplinkybės leidžia spręsti, kad išties P. D., po šio įvykio išgyveno dvasinį sukrėtimą, jautė baimę, bejėgiškumo jausmą. Nors nukentėjusysis nurodė, kad pusmečiui sutriko miegas, iki šiol patiria dvasinių išgyvenimų, tačiau į psichologą pagalbos nesikreipė ir įrodymų dėl psichologo nustatytų pasekmių P. D. psichinei – emocinei būklei byloje nepateikta.

Teismo vertinimu šis sužalojimas nesukėlė nukentėjusiajam išskirtinai didelių nepatogumų, kurie leistų itin reikšmingai nukrypti nuo teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių, priteisiamų už kūno sužalojimus, padarytus panašių nusikalstamų veikų metu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis P. D. apklaustas teisme be bendrųjų neturtinę žalą apibūdinančių aplinkybių, nenurodė jokių specifinių nepatogumus atspindinčių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė byla Nr. 2K-68/2014) nurodoma, kad neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšminga aplinkybė – nukentėjusiojo nedarbingumo laikas, tačiau šiuo atveju pats P. D. nepateikė įrodymų apie nedarbingumo laikotarpį.

Teismas, siekdamas išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, atsižvelgia ir į kaltinamojo turtinę padėtį bei jo galimybes dirbti. D. M. dirbantis, jauno ir darbingo amžiaus, teismo posėdyje tvirtino, kad buvo kompensuotų padarytą žalą, jei turėtų lėšų, dėl lėšų stokos nesutiko su ieškiniu prašomos priteisti žalos atlyginimo suma. Kita vertus, vien tai, kad D. M. neturi pakankamai lėšų, nesudaro pagrindo mažinti priteistiną sumą žalai atlyginti, nes D. M. nepateikė įrodymų, kad būdamas jauno ir darbingo amžiaus deda pastangas dirbti gerai apmokamus darbus ir užsidirbti, tačiau dėl objektyvių priežasčių jam tai nepavyksta.

Įvertinus paminėtas bei kitas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, tarp jų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei pavojingumą (viešoje vietoje, be priežasties, ranka atlikti trys smurtinio pobūdžio veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata ir pažeista viešoji tvarka), kilusias aptartas pasekmes tiek nukentėjusiojo sveikatai, tiek ir jo psichologinei būsenai kaltinamojo finansinę padėtį, taip pat suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo esant panašiems sužalojimams, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindo iš dalies patenkinti nukentėjusiojo P. D. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir iš kaltinamojo nukentėjusiojo naudai priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 str.). Tai atitinka ir teisingumo bei protingumo kriterijus (BK 284 str. atveju priteisiama nuo 300 Eur iki 4400 Eur – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-467-976/2015, 2K-170-699/2016, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1A-448-497/2017, 1A-595-211/2017, 1A-414-497/2017).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 str., kuris numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistųjų turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš nuteistojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti (106 str. 2 d.). Taigi baudžiamojoje byloje prašomas priteisti patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį.

Teismo nukentėjusysis prašė iš D. M. priteisti 600 Eur advokatės S. Mardosiatės atstovavimo paslaugoms apmokėti. Byloje yra pateikta PVM sąskaita faktūra, kurioje matyti advokatės Silvos Mardosaitė turėtos 1 Eur išlaidos (1 t., b. l. 152), PVM sąskaita faktūra, kurioje matyti advokatės Silvos Mardosaitė turėtos 1,03 Eur išlaidos (1 t., b. l. 158), sutartys tarp advokatės S. Mardosaitės kontoros ir P. D. dėl teisinių paslaugų teikimo (1 t., b.l 40, 163, 165). Pinigų priėmimo kvitai, kuriuose matyti, jog P. D. turėjo iš viso 600 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms baudžiamajame procese (1 t., b. l. 164, 166).

Pripažinus kaltinamąjį kaltu bei į bylą pateiktus atstovavimo išlaidas patvirtinančius įrodymus, spręstinas klausimas dėl kaltinamojo priteistinų nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų ir jų dydžio. Įvertinęs bylos pobūdį, teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovės advokatės darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus teisme, suteiktų paslaugų apimtį, bei faktą, kad esminius nukentėjusiojo reikalavimus teismas pripažino pagrįstais, taip pat atsižvelgęs į kaltinamojo turtinę padėtį, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti iš kaltinamojo visas nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas. Pažymėtina, kad nukentėjusįjį advokatė atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, viso bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvi, teikė bylai reikšmingus procesinius dokumentus; nagrinėjant bylą teisme vyko trys posėdžiai (po pertraukos) dėl kaltinamojo kaltės, nes jis 2017-08-02 posėdžio metu paprašė padaryti pertrauką gynėjui susirasti, į 2017-08-21 posėdį neatvyko be pateisinamų priežasčių, į 2017-10-25 posėdį buvo atvesdintas be gynėjo ir pareiškė, kad ginsis pats, gynėjo nebeieškos, o į šiuos posėdžius nukentėjusysis su atstove atvykdavo. Įvertinus aptartų aplinkybių visetą, tenkintinas nukentėjusiojo prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo – iš kaltinamojo nukentėjusiojo P. D. naudai priteistina 600,00 Eur atstovavimo išlaidų (BPK 106 str. 2 d.).

Jau bylą perdavus teismui, buvo keliamas klausimas dėl apskundimo nutarimo dėl dalies ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-06874-16 nutraukimo D. Č. atžvilgiu dėl nukentėjusiojo P. D. fotoaparato „Panasonic Lumix“ vagystės, tačiau, pažymėtina, ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiojo P. D. fotoaparato „Panasonic Lumix“ vagystės pagal BK 178 str. 2 d. padarymo yra išskirtas į kitą ikiteisminį tyrimą, todėl nukentėjusiajam nėra užkirstas kelias minėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00332-17 aktyviai išnaudoti savo turimas procesines teises, siekiant padėti išaiškinant nusikaltimą ir nustatant jį padariusį asmenį (-is).

Proceso išlaidų nėra, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas.

Daiktai (dokumentai), turintys reikšmę nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinis diskas su P. D. pateiktais vaizdo įrašais paliekamas saugoti prie baudžiamosios bylos.

Ikiteisminio tyrimo metu skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliekama galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinama (1 t., b. l. 87-88).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu,

nusprendžia:

D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir skirti jam 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant D. M. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirti D. M., baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ir šią įmoką įmokėti per 3 (tris) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

D. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

Iš dalies patenkinti nukentėjusiojo P. D. civilinį ieškinį ir priteisti iš D. M. nukentėjusiojo P. D. naudai 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) turtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš D. M. nukentėjusiojo P. D. naudai 600 Eur (šešis šimtus eurų) advokato paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.