Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) D. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. O. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys – antstolė Irena Beliačic, D. P.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

9. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti priverstinio vykdymo veiksmai iki skundo dėl antstolės veiksmų išnagrinėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

12. Apeliantas su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį; duomenis iš Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – EPP); pareiškimą dėl prašymo atsiėmimo; šalių susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis; užklausimą šeimos gydytojai.

13. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus, nepagrindė tokių įrodymų pateikimo būtinybės nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo apeliacine tvarka. Apelianto pateiktų įrodymų – teismų procesinių sprendimų ir bylos išrašo EPP – priėmimo klausimas nesprendžiamas, nes apeliacinės instancijos teismui tokie duomenys yra prieinami Lietuvos teismų informacinės sistemoje (LITEKO). Pasisakant dėl kitų įrodymų, pažymėtina, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų dėl jų priėmimo būtinybės, todėl nėra aišku, kokias aplinkybes apeliantas siekia jais pagrįsti ir kodėl jie yra svarbūs nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Apeliantas taip pat nepagrindė, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs naujai teikiamų įrodymų turinį, sprendžia, jog jie neturės reikšmės nagrinėjamam klausimui, todėl atsisako priimti apelianto su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus.

14. Pareiškėja su atsiliepimu į apelianto atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus: 2024 m. vasario 12 d. ir 2024 m. balandžio 18 d. registracijos Vilniaus pedagoginėje psichiatrinėje tarnyboje pas atitinkamus medikus konsultacijoms duomenis, 2024 m. kovo 13 d. Palaimintojo J. M. šeimos pagalbos centro pagalbos planą; 2024 m. gegužės 2 d. psichologės – kaniterapeutės pažymą; 2023 m. rugsėjo 18 d. ir 2024 m. balandžio 19 d. el. laiškus Antstolei. Pareiškėja nurodo, kad būtinybė pateikti papildomus įrodymus byloje iškilo po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pareiškėjas dėl šios nutarties padavė atskirąjį skundą, nauji įrodymai, pareiškėjos manymu, patvirtina skundžiamos nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, gali prisidėti prie visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareiškėjos su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus, kadangi šie įrodymai galėjo būti paduoti pirmosios instancijos teismui, o pareiškėja nepagrindė kliūčių tokius įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad nors 2024 m. gegužės 2 d. psichologės – kaniterapeutės pažyma yra datuota po skundžiamos nutarties priėmimo, tačiau nėra aišku, kodėl šios pažymos pareiškėja negalėjo gauti ankščiau. Be to, naujų įrodymų priėmimas galėtų užvilkinti bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nes kiltų poreikis sudaryti galimybę apeliantui pateikti savo nuomonę dėl naujų įrodymų reikšmės nagrinėjamam klausimui.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad antstolė Irena Beliačic vykdo vykdomąją bylą Nr. 0011/23/01372 pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 29 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. eN2-2090-852/2023 dėl nepiniginio išieškojimo iš skolininkės S. S. O. išieškotojo D. P. naudai, t. y. dėl vaiko M. P. grąžinimo į Norvegijos Karalystę.

16. Antstolė 2024 m. balandžio 17 d. priėmė patvarkymą Nr. S-24-11-13956 atnaujinti vykdomąją bylą. Patvarkyme nurodoma, jog Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. e2-238-790/2024 suinteresuoto asmens S. S. O. prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eN2-2090-852/2023 vykdymą iki tol, kol bus išnagrinėtas prašymas dėl proceso atnaujinimo ir įsiteisės priimtas procesinis sprendimas, atmestas. Patvarkymas apskųstas, Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2YT-11051-845/2024, kurioje teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

17. Antstolė 2024 m. balandžio 19 d. priėmė skundžiamą patvarkymą Nr. S-24-11-14211 dėl sprendimo vykdymo tvarkos, kuriuo nutarė: 1) vaiko perdavimą, dalyvaujant išieškotojui, Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui, policijos atstovui, vykdyti priverstinai 2024-04-24 d. 11:00 val., adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad šalims sutikus, vieta gali būti pakeista į pasirinktą Vilniuje veikiančių krizių centro/mediacijos centro kambarį, atitinkamai pranešus antstolei ne vėliau kaip iki 2024-04-22 d., 2) Vilniaus miesto policijos komisariato prašyti paskirti pareigūnus viešajai tvarkai užtikrinti, 3) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prašyti paskirti vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą, 4) išaiškinti šalims, kad iki 2024 m. balandžio 23 d. imtinai šalys turi teisę įvykdyti sprendimą – grąžinti vaiką į Norvegijos Karalystę, 5) ne anksčiau kaip iki 2024 m. balandžio 23 d. imtinai informuoti antstolę apie įmanomas kliūtis, dėl kurių būtina pakeisti numatytą laiką (vaiko perdavimas, atsižvelgiant į vaiko dienotvarkę gali būti pakeistas į vėlesnį/ankstesnį), 6) išaiškinti šalims, kad vaiko perdavimas turi vykti sklandžiai, nesukeliant neigiamų emocijų ir papildomo streso vaikui, susilaikyti nuo bet kokių santykių išsiaiškinimo, ginčų, ir bet kokio kito triukšmo, 7) antstolis pasitaikiusias kliūtis šalinti kviečia policijos pareigūnus, policijos pareigūnų prašė palaikyti rimtį ir užtikrinti viešąją tvarką, įsiterpti į vykdymo procesą, tik esant reikalui pašalinti kliūtis antstolio nurodymu, kad būtų užtikrinta vaiko emocinė ir psichologinė būklė, 8) bylos šalims susilaikyti nuo bet kokio fizinio ir psichologinio smurto, įžeidžiančių ir vulgarių žodžių ar kitų pasakymų, galinčių bet kokiu būdų pažeisti vaiko emocinę būklę, 9) išieškotojui pasirūpinti saugiu transportu, vaikui saugia aplinka, 10) atsižvelgiant į tai, kad vaikas turi būti grąžintas į Norvegijos Karalystę, prašoma išieškotojui perduoti vaiko pasą ir būtiniausius daiktus, 11) išaiškinti šalims, kad siekiant užtikrinti sklandų vaiko perdavimą, reikalaujama, kad perdavimo metu dalyvautų tik proceso šalys, 12) bylos šalims nekliudyti antstolei, policijos atstovui, Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui vykdyti priverstinį vaiko paėmimą. Minėtame patvarkyme, be kita ko, nurodyta, jog remiantis Skyriaus turimais duomenimis, psichologo dalyvavimas perdavimo procese nebūtinas.

18. Nustatyta, jog į bylą pateiktas Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų ,,Saulutė“ vaiko raidos vertinimas disk metodija, kurioje daroma išvada, jog berniukui reikalinga specialistų pagalba, rekomenduojama ištirti vaiko raidą II/III lygio Ankstyvosios Reabilitacijos Tarnyboje. Tyrimo data 2024 m. sausio 26 d. – 2024 m. sausio 31 d. Nurodoma, jog berniukas emociškai jautrus, stebimas padidintas nerimo lygis, naujoje aplinkoje adaptuojasi palaipsniui: reikia laiko, kad vaikas priimtų naują žmogų, aplinkos struktūrą. Nurodoma, jog mama emociškai susijusi su vaiku, taiko tinkamus būdus vaiko nerimui mažinti. Ieško pas mamą palaikymo, apkabina ją. Jautrus išoriniams dirgikliams.

19. 2024 m. sausio 30 d. psichologo konsultacijų lape psichologė nurodė, jog vaikui sumažėjo emocinis jautrumas, nerimastingumas, pastiprėjo pasitikėjimas, savikontrolė, ilgiau išlaiko akių kontaktą, pozityvesnis, aktyvesnis bendravime, geriau sukaupia dėmesį, pagerėjo adaptacija, saviraiškos įgūdžiai. Psichologė rekomenduoja nekeisti berniuko gyvenamosios vietos, su vaiku kalbėti ir mokyti lietuvių kalba, kad paskatinti kalbos raidą. Atlikti raidos vertinimą.

20. Antstolė kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrių prašydama pateikti nuomonę ir rekomendacijas dėl psichologo dalyvavimo vaiko perdavimo metu, bei vaiko perdavimo vietos nustatymo. Skyrius pateikė rekomendaciją, kurioje nurodė, jog pakartotinai rekomenduoja perdavimo laiką derinti atsižvelgiant į vaikui įprastą jo dienos režimą, poreikius. Jei byloje yra ar bus gauta reikšmingų duomenų apie vaiko raidos ar elgesio ypatumus, galinčius turėti lemiamą reikšmę sklandžiam vaiko perdavimo procesui, rekomenduojame perdavimą vykdyti neutralioje aplinkoje.

21. Lietuvos psichologų 2023 m. spalio 12 d. atsakyme, atsakant į klausimą, ar būtinas psichologo dalyvavimas šiame procese, nurodoma, kad paėmimo procese rekomenduotina dalyvauti psichologui, kurį vaikas pažįsta (pvz. teikė konsultacijas vaikui ar jo šeimai, žino vaiko situaciją, gali padėti vaiką nuraminti). Kitu atveju, dėl vaiko nepažįstančio psichologo dalyvavimo reikėtų spręsti atsižvelgiant į kitų, paėmime dalyvaujančių asmenų kompetencijas bendrauti su tokio amžiaus vaikais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, kuriuo teismo prašė panaikinti antstolės 2024 m. balandžio 19 d. patvarkymą Nr. S-24-11-14211 bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0011/23/01372 iki tol, kol bus išnagrinėta byla pagal pareiškėjos Skundą dėl antstolės veiksmų ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju egzistuoja abi sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui bei sprendė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių vykdomojoje byloje Nr.0011/23/01372 iki bus priimtas sprendimas dėl antstolio veiksmų ir toliau vykdant bylos ginčo patvarkymą, ir vėliau galimai priėmus pareiškėjai palankų sprendimą dėl skundo, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, todėl pareiškėjos prašymą tenkino. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi tvirtina, jog šiuo atveju neegzistuoja nei viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentais.

24. CPK 510 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka.

25. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šiuo atveju – pareiškėja (CPK 12 ir 178 straipsniai).

26. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šią laikinąją apsaugos priemonę taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad, nepritaikius tokios priemonės, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą tokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti labiau rezervuotai, nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-516/2019). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo pagal naują bylą inicijavusio asmens reikalavimą tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019; 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2022).

27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, jog aplinkybė, kad pareiškėjos ankstesni skundai dėl antstolio veiksmų buvo atmesti rodo, jog Skundas preliminariai nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio (šiuo atveju skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik įvertina ar ieškinys (šiuo atveju skundas) atitinka teisės aktuose nustatytus jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, ar ieškovo pasirinktas jo teisių gynimo būdas nėra akivaizdžiai netinkamas, bei preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194-2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-970-553/2023).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja Skunde dėl antstolio veiksmų nurodė nesutikimo su skundžiamu patvarkymu teisinius ir faktinius argumentus, pateikė jos manymu tai pagrindžiančius įrodymus, todėl vertinant preliminariai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas (CPK 185 straipsnio). Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas priėmė apelianto atsiliepimą į pareiškėjos prašymą ir tuomet per kelias minutes priėmė skundžiamą nutartį, nereiškia, kad nebuvo vertinama ar Skundas preliminariai pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisme gautas 2024 m. balandžio 22 d., apeliantas atsiliepimą į pareiškėjos prašymą pateikė teismui 2024 m. balandžio 22 d. 18.44 val. (teisme gautas 2024 m. balandžio 23 d.), o pirmosios instancijos teismo teisėjos 2024 m. balandžio 23 d. 19.01 val. rezoliucija šis atsiliepimas priimtas. Pažymėtina, kad prieš rezoliucija priimdamas šalių teikiamus procesinius dokumentus teismas pirmiau su jais susipažįsta, todėl apeliacinio teismo vertinimu, tiek su Skundu, tiek su apelianto pateiktu atsiliepimu ir jų priedais, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai laiko susipažinti ir juos preliminariai įvertinti.

29. Taigi, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje proceso stadijoje būtų aišku, kad pareiškėjos skundas prima facie nepagrįstas, nėra pagrindo teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra negalimas dėl jo preliminaraus nepagrįstumo.

30. Konstatavus, kad pareiškėja Skundo reikalavimus tikėtinai pagrindė, vertintina kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus pareiškėjai, įvykdymui. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teko pareiškėjai.

31. Minėta, kad Antstolė atlieka pareiškėjos atžvilgiu vykdymo veiksmus pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 25 d. vykdomąjį raštą Nr. eN2-2090-852/2023, kuriuo nutarta leisti grąžinti nepilnametį vaiką M. P. į Norvegijos Karalystę. Taigi, apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į priverstinių vykdymo veiksmų pobūdį, šiuo aspektu yra svarbu atsižvelgti į 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo (toliau – Hagos konvencija) bei jos paskirtį.

32. Hagos konvencija yra skirta tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas vaikų išvežimas ar laikymas užsienio valstybėse, užtikrinti greitą vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat užtikrinti vieno iš vaiko tėvų, gyvenančio kitoje susitariančioje valstybėje, teisę bendrauti su vaiku. Hagos konvencijos taikymą papildančios 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – Reglamentas), nuostatos numato, jog teismas, kuriam pateikiamas prašymas dėl vaiko grąžinimo, tokį prašymą turi nagrinėti kuo skubiau – taikydamas skubiausias procedūras. Tiek Hagos konvencijoje, tiek Reglamente nustatyta bendra taisyklė, kad vaikas visada turi būti grąžinamas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Taigi, nustatytas reglamentavimas įtvirtina kuo skubesnį, operatyvų vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, nes tai turi užtikrinti, kad vaikai būtų apsaugomi nuo žalingų padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1011-798/2021).

33. Taigi, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl vaiko grąžinimo, jis turėtų kuo greičiau būti grąžinamas į pradinę gyvenamosios vietos valstybę. Tuo tarpu pareiškėja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį iš esmės įrodinėjo tuo, kad jų nepritaikius ir tęsiant vykdymo veiksmus, gali būti negrįžtamai pažeistos nepilnamečio vaiko teisės ir jam padaryta atitinkama žala, kadangi vaikas turi psichoemocinės sveikatos ir raidos sutrikimų.

34. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos nurodomas aplinkybes Hagos konvencijos bei Reglamento esmės ir tikslų kontekste, sprendžia, kad šiuo atveju taikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeidžiamos nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinių vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo pagal naują bylą inicijavusio asmens reikalavimą tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019; 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2022; 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-843-910/2022). Tuo tarpu pareiškėja, siekdama, jog būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, iš esmės gina ne vaiko, o savo interesą, grindžiamą nenoru vykdyti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartį, kurios pagrindu išduotas 2023 m. liepos 25 d. vykdomasis raštas Nr. eN2-2090-852/2023 bei kuriuo teismas nutarė D. P. pareiškimą dėl vaiko grąžinimo tenkinti ir leido grąžinti nepilnametį vaiką M. P. į Norvegijos Karalystę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kuo ilgiau užtęsiamas šis veiksmas, tuo labiau auga rizika, kad pareiškėjos ir suinteresuoto asmens nepilnametis vaikas, kuriam yra trys metai, patirs didesnį emocinį stresą dėl aplinkos ir kitų pokyčių. Taigi, šiuo atveju vaiko interesus labiausiai atitinka siekis operatyviai grąžinti jį į Norvegijos Karalystę, kurioje jis būtų laikomas teisėtai, galėtų augti, lankyti ugdymo įstaigą ir palaipsniui adaptuotis. Juolab, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrįstą pagrindą spręsti, jog apeliantas neturės galimybių užtrikti vaiko psichinės sveikatos, spręsti raidos sutrikimus, suteikti kitą, pasitelkiant atitinkamus specialistus, reikiamą nepilnamečiui vaikui pagalbą. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog tenkinus pareiškėjos Skundą, bus padaryta didelė žala ar kils grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus pareiškėjai, įvykdymui.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantui, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog egzistuoja grėsmė teismo procesinio sprendimo įvykdymui.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrimo

36. Apeliantas atskirajame skunde prašo paskirti pareiškėjai baudą, pusę šios baudos priteisiant apeliantui. Apelianto teigimu, pareiškėja piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi pareiškėja ne pirmą kartą teikia nepagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – antstolio vykdymo veiksmų sustabdymo, ir skundus dėl Antstolės veiksmų, taipogi nevykdo Antstolio reikalavimų.

37. CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos paskiriant kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

38. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pareiškėjos argumentams, kad jos teisė skųsti antstolio veiksmus, skunde nurodant atitinkamus antstolio veiksmų neteisėtumo motyvus ir argumentus, bei prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Tuo tarpu aplinkybė, kad pareiškėja nevykdo antstolio reikalavimų, sudaro pagrindą CPK 585, 593 straipsniuose numatyta tvarka kreiptis į teismą su pareiškimu dėl baudos skyrimo už antstolio reikalavimų nevykdymą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

39. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

40. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai išsprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – Antstolės vykdymo veiksmų sustabdymo. Todėl egzistuoja pagrindas patenkinti apelianto atskirąjį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo patenkintas, ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones (sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0011/23/01372 iki tol, kol bus išnagrinėta byla pagal pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas) atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

41. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

42. Tenkinus apelianto atskirąjį skundą, spręstina, jog jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas advokatės teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 181,50 Eur už atsiliepimo į pareiškėjos prašymą parengimą ir 423,50 Eur už atskirojo skundo parengimą. Todėl apeliantui iš pareiškėjos priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų.

43. Apeliantas teikdamas atskirąjį skundą sumokėjo 54 Eur žyminio mokesčio, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese nėra mokamas, todėl atitinkamai jis nėra mokamas ir už atskirąjį skundą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog 54 Eur sumokėtas žyminis mokestis būtų įskaitytas, todėl jo grąžinimo klausimas nesprendžiamas.

44. Tenkinus apelianto skundą, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

tenkinti suinteresuoto asmens (apelianto) D. P. atskirąjį skundą.

Atmesti suinteresuoto asmens (apelianto) D. P. prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos S. S. O. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Priteisti suinteresuotam asmeniui (apeliantui) D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos S. S. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605,00 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.