- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-15
- Bylos Nr.
- e2YT-1810-1169/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21348-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marija Vaičiūnaitė
- Pareiškėjas
- L. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, valstybės įmonė Turto bankas
- Advokatai
- Linas Makaveckas
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Aldonai Majienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja L. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į 1/6 dalį pagalbinio ūkinio pastato, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 9I1ž.
2. Pareiškėja nurodė, kad 1992 m. spalio 13 d. jos motina B. V. su Buivydiškių aukštesniąja žemės ūkio mokykla, kuri šiuo metu yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, sudarė sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, privatizavimo (dabartinis buto adresas (duomenys neskelbtini),). Bute yra įrengtas tik krosninis šildymas, todėl butui visuomet buvo būtina atskira patalpa krosniniam kurui sandėliuoti. Vadovaujantis 1992 m. rugsėjo 30 d. Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akto Nr. 189 2.4 punktu, į buto kainą buvo įtraukta ir buto priklausinių – pagalbinių ūkinių pastatų kaina – 339 rubliai. Šio akto 7 punktas nustatė galutinę buto kainą – 3 610 rublių, į kurią įėjo ir pagalbinių ūkinių pastatų kaina. 1992 m. spalio 13 d. sutarties 2 punkte b papunktyje nurodyta, kad visa 3 610 rublių dydžio buto kaina (su į ją įskaičiuotu pagalbinio ūkinio pastato kaina) buvo sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Kartu su butu pareiškėjos motinai B. V. 1992 m. spalio 13 d. buvo perduota valdyti ir naudoti 1/6 dalis pagalbinio ūkinio pastato, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 9I1ž. Pareiškėjos motinai taip pat perduota buto techninės apskaitos byla su joje pažymėtu butu bei valdyti ir naudoti perduota dalimi pagalbinio ūkinio pastato iš kitos inventorinės bylos. Taigi 1992 m. spalio 13 d. sutartimi pareiškėjos motina teisėtai įgijo teisę valdyti pagalbinio ūkinio pastato dalį, sumokėjusi visą pagalbinio ūkinio pastato dalies kainą, tačiau dėl netinkamo 1992 m. spalio 13 d. sutarties įforminimo, į ją neįtraukiant pagalbinio ūkinio pastato dalies, neįgijo nuosavybės teisės į pagalbinio ūkinio pastato dalį. Valstybės biudžetinė įstaiga Buivydiškių aukštesnioji žemės ūkio mokykla prieš daug metų išregistruota iš juridinių asmenų registro, taigi 1992 m. spalio 13 d. sutarties trūkumo pašalinti nėra įmanoma. B. V. pagalbinio ūkio pastato dalį valdė iki pat savo mirties 2018 m. vasario 17 d. B. V. turtą paveldėjo vienintelė jos įpėdinė pareiškėja L. S.. Taigi, po mamos mirties pareiškėja teisėtai perėmė valdyti ir pagalbinio ūkinio pastato dalį. Teisėtas nepertraukiamas B. V., o vėliau ir L. S. valdymas ir naudojimasis pagalbinio ūkinio pastato dalimi trunka virš 30 metų, tai yra nuo 1992 m. spalio 13 d. iki dabartinio momento. Pagalbinio ūkinio pastato dalis, į kurią įgyjamosios senaties pagrindu pareiškėja prašo nustatyti nuosavybę, šią dieną nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, pastatus nuolat viešai naudoja (saugo malkas ir malkų ruošimo įrankius bei kitus rakandus) pareiškėja. Pareiškėjos nuomone, egzistuoja visos sąlygos, būtinos ginčo patalpoms įgyti pagal įgyjamąją senatį.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime prašė pareiškimą nagrinėti atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išdėstytą poziciją. VĮ Turto banko teigimu, pareiškėjos pareiškime nurodytas nekilnojamojo turto objektas buvo pastatytas 1970 m. ir jį valdė savivaldos institucijos. Butas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo perleistas B. V., kurios turtą paveldėjo pareiškėja, pagal 1992 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su Vilniaus miesto (rajono) valdyba. Šiuo metu byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių, jog ši institucija teisės aktų nustatyta tvarka nekilnojamojo turto objektą, į kurį pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, buvo perdavusi B. V..
4. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teigimu, pareiškėja neįrodo visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja sąžiningai, teisėtai valdo ginčo statinio dalį. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos motina, privatizuodama butą, įgijo ir pagalbinio ūkinio pastato dalį. Pareiškėja paveldėjo tik butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, ginčo ūkinio pastato statybos metai – 1970. Dalis šio pastato nuosavybės teise priklauso fiziniams asmenims. Nėra duomenų, kad likusi pastato dalis būtų buvusi privatizuota. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Archyvo skyrius informavo, kad peržiūrėjus Vilniaus m. Pilaitės seniūnijos archyviniame fonde saugomas butų pirkimo–pardavimo sutarčių bei jų rengimo dokumentų bylas, duomenų apie buto, adresu: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) bei pagalbinio ūkinio pastato, adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, privatizavimą nerasta. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Taigi neprivatizuota ginčo pagalbinio ūkinio pastato dalis laikytina valstybės nuosavybe, o tai, kad ji nėra įregistruota valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti priešingai. Kadangi šiuo metu ginčo pagalbinio ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis niekam nepriklauso nuosavybės teise, ji galimai laikytina bešeimininkiu daiktu. CK 4.57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Pagal CK 4.58 straipsnio 1 dalį bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. sausio 14 d. įtraukė ginčo statinį į Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą.
5. Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas prašė pareiškimą tenkinti, remdamiesi pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis. Pareiškėjos atstovo nuomone, savivaldybė neįsigilino į pateiktų dokumentų visumą. Atstovas pabrėžė, kad svarbu atkreipti dėmesį į buto įkainojimo akto 2.4 punktą, iš kurio matyti, kad privatizuojamo buto kainą sudaro ir priklausinio kaina. Be to, buto inventorinėje byloje esančiame plane pavaizduotas ir ūkinis pastatas bei konkreti jo dalis. Taigi tikroji šalių valia buvo parduoti (privatizuoti) butą su priklausiniu – ūkinio pastato dalimi. Savivaldybės parengtas Statinių, kurie neturi savininkų, sąrašas nėra tikslus, nes ginčo ūkinis pastatas turi kelis savininkus, be to, minėtame sąraše yra ir daugiau objektų Pilaitėje, kurie turi savininkus. Šalia ginčo ūkinio pastato yra du gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ūkinį pastatą valdo šių namų savininkai, valdymo tvarka nusistovėjusi, visi turi po malkinę, jokie ginčai nevyksta. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad jos mama ginčo sandėliuke visą laiką laikė malkas. Pareiškėjos mama bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyveno dar iki privatizavimo ir naudojosi ginčo sandėliuku. Niekas pretenzijų dėl sandėliuko nereiškė. Ir po mamos mirties sandėliuke laikomos malkos.
Atsiliepimas
6. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovė teismo posėdyje prašė pareiškimą atmesti. Papildomai pažymėjo, kad sandėliukas nėra nei nupirktas, nei paveldėtas, pareiškėja paveldėjo tik butą ir jame negyvena, taigi nesinaudoja ir sandėliuku. Kiti gyventojai sandėliuką privatizavo, taigi sandėliukas priklausė valstybei, tik nuosavybės teisės nėra įregistruotos. Jei nebus tenkintas pareiškimas, savivaldybė kreipsis dėl sandėliuko pripažinimo bešeimininkiu. Įkainojimo akte nenurodytas konkretus sandėliukas. Nežino, kodėl inventorinėje byloje įbraižytas ir sandėliukas. Į statinių, neturinčių savininkų sąrašą, įtrauktas visas statinys, nebuvo tikrinta, ar yra savininkai.
7. Liudytojas S. S. teismo posėdyje nurodė, kad yra pareiškėjos kaimynas, gyvena (duomenys neskelbtini). Butai kūrenami malkomis, todėl visi turi sandėliuką malkoms. Liudytojo sandėliukas yra kitame pastate. Pareiškėjos mama visą laiką naudojosi sandėliuku, nes nėra, kur kitur laikyti malkas. Matė, kaip naudojamasi ginčo sandėliuku, kažkada vežė ten pareiškėjos mamai malkas.
8. Liudytojas V. L. teismo posėdyje nurodė, kad jam priklauso vienas iš sandėliukų ginčo statinyje. Jis yra kaimynas iš (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Visi turi pasiskirstę sandėliukus, ten laikomos malkos. Pareiškėjos mama ten irgi laikė malkas. Sandėliukai jau daug metų naudojami kaimynų. Niekas pretenzijų nereiškė, ginčų dėl sandėliukų nebuvo, pažįsta visus sandėliukų savininkus. Vieno iš sandėliukų savininkas D. N. yra iš namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
9. Byloje sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės į sandėliuką, t. y. 1/6 dalį pagalbinio ūkinio pastato, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 9I1ž, įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
10. Iš 2023 m. vasario 8 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad 1/6 dalis pagalbinio ūkio paskirties pastato – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 9I1ž, yra pastato – daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausinys, o 1/6 dalis ūkinio pastato priklauso butui Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro (duomenys neskelbtini). 1/6 dalis nurodyto ūkinio pastato nuosavybės teise priklauso D. N. ir 1/6 dalis – V. L.. Registro išrašo pastabose nurodyta, kad nuosavybės teisės į 4/6 dalis ūkinio pastato, plane pažymėto 9I1ž (b. p. 9I1m), Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Be to, nurodyta, kad J. S. 1992 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 545, pagrindu įgijo 1/4 dalį ūkinio pastato, kuris įsigijimo dokumente neidentifikuotas.
11. Byloje nustatyta, kad 1992 m. spalio 13 d. sutartimi Buivydiškių aukštesnioji žemės ūkio mokykla pardavė pareiškėjos motinai B. V. butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius). Sutarties 1 punkte nurodyta, kad butas parduodamas pagal Vilniaus rajono (miesto) valdybos Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos 1992 m. rugsėjo 30 d. įkainojimo aktą Nr. 189. Sutarties 2 punkte nurodyta buto kaina – 3 610 rublių.
12. Iš į bylą pateikto 1992 m. rugsėjo 30 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akto Nr. 189, kuriame pirkėja nurodyta B. V., o pardavėju – Buivydiškių aukštesnioji žemės ūkio mokykla, matyti, kad B. V. parduodamas turtas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertintas 3 610 rublių. Kaip matyti iš įkainojimo akto 2.3 ir 2.4 punktų, į nurodytą kainą įskaičiuota ne tik buto kaina, bet ir atskirai išskirta ir įskaityta buto priklausinių – pagalbinių ūkinių pastatų ir kitų statinių kaina.
13. Buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) 1992 m. rugsėjo 18 d. techninės apskaitos byloje inventorinis Nr. 97091 prie B. V. nusipirkto buto schemos taip pat nurodytas pastatas 9I1m (dabartinis žymėjimas 9I1ž, adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš bylos Nr. 97092 su kita spalva pažymėta viena iš šešių statinio patalpų.
14. B. V. mirė 2018 m. vasario 17 d., jos turtą paveldėjo pareiškėja L. S.. Pareiškėjos teigimu, jos mama B. V., įsigydama butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kartu įsigijo ir sandėliuką pagalbinio ūkio pastate 9I1m (dabartinis žymėjimas 9I1ž) ir jį kartu su butu valdė kaip savo iki pat mirties. Po B. V. mirties jos palikimą faktiniu valdymu priėmė pareiškėja L. S., kartu perimdama valdyti ir pagalbinio ūkinio pastato dalį (sandėliuką), todėl, pareiškėjos nuomone, egzistuoja visos sąlygos nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į 1/6 dalį pagalbinio ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 9I1ž.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Vadinasi, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę, neperimdamas nuosavybės iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tas asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.
16. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
17. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas, 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2023, 27 punktas). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
18. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nėra pagalbinio ūkinio pastato dalies (sandėliuko), dėl kurios kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, savininkė. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentai, kad ginčo sandėliukas nėra įrašytas nei 1992 m. spalio 13 d. buto pirkimo (privatizavimo) sutartyje, nei pareiškėjai išduotame paveldimo teisės liudijime, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, patvirtina vieną iš sąlygų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti. Pažymėtina, kad bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
19. Byloje nėra ginčo, kad ginčo sandėliukas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu, tačiau suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigia, kad ginčo sandėliuką galimai laikytinas valstybės nuosavybe. Nors vien ta aplinkybė, kad turtas nėra registruotas valstybės vardu, savaime nereiškia, kad jis nepriklauso valstybei, tačiau šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių suinteresuoto asmens teiginius, kad sandėliukas priklauso valstybei ar savivaldybei. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Nagrinėjamu atveju VĮ Turto bankas atsiliepime neteigia, kad sandėliukas yra valstybės nuosavybė, o Vilniaus miesto savivaldybės argumentas, kad ginčo sandėliukas, tiksliau visas pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukas, yra įtrauktas statinių, kurie neturi savininkų ar kurių savininkai nežinomi, sąrašą, leidžia daryti išvadą, kad ir pati Vilniaus miesto savivaldybė nurodyto nekilnojamojo turto nevertina kaip priklausančio valstybei ar savivaldybei. Teismas kritiškai vertina suinteresuoto asmens teiginius, kad ginčo ūkinį pastatą būtų pagrindas pripažinti bešeimininkiu, nes, pirma, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjos atstovas, dalis statinio turi savininkus, be to, teismas atkreipia dėmesį, kad bešeimininkiu turtu negali būti laikomas kito asmens sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas (CK 4.57 straipsnio 2 dalis).
20. Sąlyga, kad asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nei pareiškėjai, nei jos motinai B. V. visą laiką nuo 1992 m. spalio 13 d., kada B. V. pradėjo valdyti ginčo sandėliuką, niekas jokių pretenzijų dėl naudojimosi sandėliukų nereiškė. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, B. V., pirkdama (privatizuodama) butą, sumokėjo ir už sandėliuką, taigi darytina išvada, kad ginčo sandėliukas nuo 1992 m. spalio 13 d. buvo sąžiningai valdomas pareiškėjos motinos, o po jos mirties ir pačios pareiškėjos. Pareiškėjos motina, o vėliau ir pati pareiškėjos buvo įsitikinusios, kad sandėliukas buvo nusipirktas (privatizuotas) kartu su butu, todėl sandėliuką valdė kaip savą, laikė ten savo daiktus, rūpinosi jo saugumu, t. y. elgėsi kaip daikto savininkės ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jas į valdomą daiktą.
21. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Vadinasi, sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
22. Kaip minėta, pareiškėjos motina, privatizuodama butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sumokėjo kainą ir už priklausinį – pagalbinį ūkinį pastatą (jo dalį). Konkretus pareiškėjos motinos, o dabar pačios pareiškėjos valdomas sandėliukas nurodytas buto inventorinėje byloje esančioje schemoje. Atkreiptinas dėmesys, kad butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra šildomas krosnimi, o ginčo sandėliukas yra naudojamas malkoms laikyti, taigi galima daryti išvadą, kad sandėliukas yra buto priklausinys. Priklausiniais laikomi pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita (privatizavimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, privatizuodama butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjos motina turėjo privatizuoti ir 1/6 dalį pagalbinio ūkinio pastato (sandėliuką), už jį susimokėjo, tačiau dėl nežinomų priežasčių sandėliuko neįrašius ir pirkimo sutartį, pareiškėjos motina netapo jo savininke, tačiau gali būti laikoma teisėta sandėliuko valdytoja.
23. Pažymėtina, kad tiek pareiškėjos motina, tiek pareiškėja sandėliuką valdė ir valdo kaip savą nesislapstydamos. Teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino, kad visi kaimynai žino, jog sandėliukas buvo naudojamas pareiškėjos motinos, o po jos mirties sandėliuką naudoja pareiškėja.
24. Be to, teismas daro išvadą, kad ginčo sandėliukas daugiau nei 10 metų, t. y. nuo 1992 m. spalio mėn. buvo valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ginčo sandėliuką būtų užvaldęs kas nors kitas ir pareiškėjos motina ar pareiškėja (kiekviena savo valdymo laikotarpiu) būtų praradusios galimybę paveikti jį pagal savo valią ar pačios būtų atsisakę valdymo, t. y. kad valdymas būtų buvęs nutrūkęs.
25. Pažymėtina, kad nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2012), taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovės teismo posėdyje išsakytas argumentas, kad pareiškėja bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negyvena, nereiškia, kad ji negali būti laikoma ginčo sandėliuko valdytoja.
26. Nustačius, kad kelių asmenų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir tai, kad po vieno iš jų mirties kitas priėmė jo palikimą, laikas, kurį šie asmenys valdė statinius, turi būti skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Taigi pareiškėjos motina, o vėliau pati pareiškėja, priimdama savo mirusios motinos palikimą faktiniu valdymu, nepertraukiamai atvirai daugiau kaip 10 metų valdė ginčo sandėliuką kaip savo.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šio sprendimo 17 punkte nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teises į ginčo sandėliuką įgyjamosios senaties pagrindu. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjos pareiškimas tenkintinas ir pripažintina, kad L. S. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į 1/6 dalį pagalbinio ūkinio pastato, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 9I1ž.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270, 533 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos L. S. pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į 1/6 dalį pagalbinio ūkinio pastato, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 9I1ž.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.