Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės G. V. ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. vasario 11 d. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 10 d. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

D. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 233 straipsnio 3 dalyje (du epizodai), išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo D. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 95,56 Lt už A. S. gydymą.

D. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 11 d. apie 16 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto bendro naudojimo virtuvėje, iš asmeninių paskatų mušdamas ir kitaip smurtaudamas, t. y. tyčia sugriebęs rankomis A. S. už drabužių, jį stumdė, sudavė smūgius kumščiu į kaktą bei krūtinę, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiam A. S. fizinį skausmą.

Taip pat D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 10 d. apie 20 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto bendro naudojimo virtuvėje, iš asmeninių paskatų tyčia spyrė nukentėjusiajam A. S. į veidą, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiam sveikatą.

D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. vasario 12 d. apie 14 val. 20 min. bendrabučio tipo name, pirmo aukšto laiptinėje, prie buto Nr. 101, esančio (duomenys neskelbtini), neradęs namuose A. S., žodžiu nurodė V. S., jog ji perduotų savo sūnui A. S., kad šis atsiimtų policijoje parašytą 2012 m. vasario 11 d. pareiškimą dėl panaudoto fizinio smurto, nes priešingu atveju su A. S. bus susidorota, t. y. per V. S. panaudojęs psichinį smurtą prieš A. S., siekė paveikti nukentėjusįjį, jog šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Taip pat D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 10 d. apie 19 val. 00 min., bendrabučio tipo name, pirmo aukšto laiptinėje, prie buto Nr. 101, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su L. V., šaukė ant nukentėjusiojo A. S. dėl policijai parašyto pareiškimo ir L. V. kumščiu sudavus vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, dėl to jis atsitrenkė į sieną, bei sudavus ne mažiau du smūgius nukentėjusiajam į kairį šoną, taip padarė nukentėjusiajam veido sumušimą, muštines žaizdas dešinio momens srityje, poodines kraujosruvas dešinės akies abiejuose vokuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais bendrais veiksmais siekė paveikti nukentėjusįjį A. S., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotu melagingus parodymus.

Be to, D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 10 d. apie 20 val. 00 min., viešoje vietoje, bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto bendro naudojimo virtuvėje, matant medicinos darbuotojams, kurie teikė medicininę pagalbą sėdinčiam A. S., tyčia vieną kartą spyrė koja A. S. į veidą, tokiu būdu A. S. sukėlė fizinį skausmą, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

D. M. ir D. T. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su L. V., 2012 m. vasario 11 d. apie 16 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto bendro naudojimo virtuvėje, neturėdami teisėto pagrindo, žodžiu pareikalavo iš A. S. 150 Lt kaip tariamos skolos. A. S. nesutikus duoti šių pinigų, panaudojo fizinį smurtą, t. y. D. M. sugriebė rankomis A. S. už drabužių, jį stumdė ir sudavė vieną smūgį kumščiu A. S. į kaktą ir vieną smūgį į krūtinę, po to L. V. sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiais A. S. į dešinę ranką, o D. T. – ne mažiau vieną smūgį kumščiu A. S. į veidą. Tokiu būdu jie sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir reikalavo iki 2012 m. vasario 12 d. perduoti jiems 100 Lt.

L. V. buvo kaltinamas padaręs BK 181 straipsnio 2 dalyje ir BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi baudžiamoji byla dėl jo išskirta į atskirą bylą (4 t., 40-41 b. l.).

D. T. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, paskiriant vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. balandžio 6 d.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir D. M. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, ir D. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Prokurorė tvirtina, kad įvertinus ir sugretinus nukentėjusiojo parodymus, akivaizdu, jog parodymų esmė ir juose esančios aplinkybės yra tos pačios, o nedidelis jų neatitikimas yra sąlygotas objektyvių aplinkybių, t. y. stresinė situacija įvykio metu, praėjęs didelis laiko tarpas ir pan. Todėl, apeliantės nuomone, nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais bei jais nesivadovauti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. M., D. T. ir L. V. (dėl kurio byla išskirta) nuosekliai tvirtino, jog jokios skolos iš nukentėjusiojo nereikalavo ir su nukentėjusiuoju įvykio metu apie tai nekalbėjo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje D. T. teigė, kad įvykio metu apie skolą buvo kalbama, o L. V. parodė, jog girdėjo pokalbį apie skolą, kuris vyko telefonu, o vėliau tvirtino, kad nukentėjusysis niekada jiems skolingas nebuvo.

Tuo tarpu nukentėjusysis A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad kaltinamieji, naudodami prieš jį fizinį smurtą, iš jo reikalavo pinigų grąžinti skolą jam nežinomam asmeniui (tyrimo metu nustatytas D. T.), su kuriuo turėjo kalbėti telefonu. Taip pat parodė, kad skolingas nebuvo ir suprato, jog šie asmenys jį (nukentėjusįjį) nori apgauti, reikalaudami tariamos skolos.

Apeliantė pažymi, kad pokalbį apie reikalaujamą skolą iš nukentėjusiojo girdėjo ir liudytoja V. Z., kuri šias aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino. Be to, kad įvykio metu buvo kalbėta telefonu, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu gautos D. T. telefono skambučių išklotinės bei pats išteisintasis D. T. teisiamojo posėdžio metu.

Prašoma atsižvelgti ir į liudytojo D. T. parodymus, kurie buvo nenuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas jais nesuabejojo ir besąlygiškai rėmėsi.

Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis A. S. nebuvo skolingas, o D. M. ir D. T. šia tariama skola siekė iš nukentėjusiojo išreikalauti pinigų, tikintis tokį reikalavimą paversti teisėtu.

Be to, prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. T. nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, neįvertino tos aplinkybės, jog D. T. pareikšti kaltinimai dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje padarytos nusikalstamos veikos buvo inkriminuoti bendrininkų grupe. Tokiu atveju už nusikalstamą veiką atsako ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris kartu su kitais bendrininkais bent iš dalies realizavo nusikalstamos veikos požymius, t. y. buvo bendravykdytojas. Remiantis bylos medžiaga, matyti, kad D. T. neabejotinai atliko dalį nusikalstamų veiksmų, t. y. atvirai vertė kitą asmenį perduoti turtą, todėl jo veiksmai turi būti vertinami kaip bendrininko padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas D. T. veiksmus, neįžvelgė BK 294 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, nes skolos grąžinimo reikalavimas nepadarė didelės žalos nukentėjusiojo A. S. teisėms ir teisėtiems reikalavimams. Pasak prokurorės, šiuo atveju didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta, kadangi iš nukentėjusiojo buvo ne tik reikalaujama skola, kurios jis nepripažįsta, grąžinimo, bet toks reikalavimas pateiktas panaudojant fizinį smurtą, dėl ko nukentėjusysis prarado saugumo jausmą, nes kaltinamieji žinojo, kur jis (A. S.) gyvena. Dėl to nukentėjusysis buvo priverstas naktį praleisti ne namuose, o vėliau net išsikelti iš savo gyvenamosios vietos.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nesutinka, jog bausmės pradžia jam būtų skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės turi būti subendrintos, pridedant prie ankstesnio nuosprendžio paskirtos bausmės, kuri šiuo metu jau yra vykdoma.

Prokuroras prašo Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti. Nuteistasis D. M. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės – atmesti. Išteisintasis D. T. ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis A. S. dėl apeliacinių skundų paliko spręsti teismo nuožiūra.

Kauno apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis dėl D. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. vasario 11 d. padarytos nusikalstamos veikos) keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai). Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalis dėl D. T. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį panaikinama ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje neskundžiamas įrodymų vertinimas dėl D. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 10 d. padarytos nusikalstamos veikos), taip pat teismo sprendimas D. M. išteisinti pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, todėl šios nuosprendžio dalys neperžiūrimos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla į Kauno apygardos teismą perduota D. M. ir D. T. kaltinant 2012 m. vasario 11 d. padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. kad jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su L. V., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, savo naudai atvirai reikalavo iš A. S. perduoti jiems turtą (3 t., 68-81 b. l.).

Kauno apygardos teismas priimdamas skundžiamą 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį, nustatė, kad 2012 m. vasario 11 d. D. M. prieš nukentėjusįjį A. S. tikrai vartojo smurtą, tačiau įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, jog neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, byloje neįrodytas. Todėl D. M. nusikalstama veika iš BK 181 straipsnio 2 dalies buvo perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat Kauno apygardos teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog D. T. įvykio metu naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį A. S.. Todėl apygardos teismas D. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinis teismas įvertinęs byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, taip pat įrodymus, gautus atlikus įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atsižvelgęs į apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad Kauno apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. M. nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį nepagrįstai, taip pat nepagrįstai išteisino D. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepašalino prieštaravimų, todėl iš esmės pažeidė BPK normas ir priėmė iš dalies nepagrįstą nuosprendį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nukentėjusiojo A. S., liudytojų D. G., V. Z., D. T., nuteistojo D. M., išteisintojo D. T., L. V., dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, o rašytinę bylos medžiagą vertino atsietai nuo bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmetami, t. y. įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Be to, vertindami įrodymus teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Todėl teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto prievartavimas – tai atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai kito asmens vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą (BK 181 straipsnio 1 dalis). BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas ir jis nėra susijęs su reikalaujančio asmens ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios suinteresuoto asmens manymu, jam tokią teisę suteikia. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia.

Tai, kad D. M., D. T. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, veikdami kartu, iš nukentėjusiojo A. S. prievartavo turtą, panaudodami fizinį smurtą, patvirtina nukentėjusiojo A. S., liudytojų V. Z., D. G., R. T., R. K., V. S., D. T., I. D. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga – parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolas, telefoninių pokalbių išklotinės ir kt.

Teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorės apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiojo A. S. parodymais ir besąlygiškai rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais. Vertinant A. S. parodymus matyti, kad nukentėjusysis viso proceso metu teigė, jog D. M. ir D. T. skolingas nebuvo, tačiau jie reikalo perduoti turtą, t. y. 100 Lt arba 150 Lt.

Iš byloje esančių nukentėjusiojo 2012 m. vasario 11 d. pareiškimo (1 t., 19 b. l.) ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjų tarnybinių pranešimų (1 t., 18, 21 b. l.) matyti, kad 2012 m. vasario 11 d. nukentėjusiajam iš matymo pažįstami trys vaikinai (iš kurių vienas – D. M.) reikalavo pinigų, panaudojant fizinį smurtą. A. S. 2012 m. vasario 12 d. apklausos metu parodė, kad jį sumušė D. M. kartu su dar dviem jaunuoliais, nes nedavė jiems pinigų. Dėl kokių priežasčių iš jo buvo reikalaujami pinigai, jis nesuprato (1 t., 127-128 b. l.). 2012 m. kovo 6 d. papildomai apklaustas A. S. parodė, kad įvykio dieną D. M. liepė jam ateiti į bendrai naudojamą virtuvę. Kai jis nuėjo, virtuvėje pamatė L. V. ir D. T.. D. T. jam pasakė, kad yra skolingas 150 Lt savo antros eilės pusbroliui ir padavė mobilaus ryšio telefoną pakalbėti (pagal bylos duomenis nustatyta, kad pokalbis vyko su D. T.). Pokalbio metu jis nesuprato apie kokią skolą buvo kalbama, todėl D. M. supykęs stūmė jį (nukentėjusįjį) į virtuvės kampą bei sudavė smūgį kumščiu į kaktą. Jis (A. S.) užsidengė galvą rankomis ir susirietė, jautė kumščiais suduodamus smūgius į galvą bei šonus. Parodė, kad smūgius sudavė visi virtuvėje buvę asmenys. Juos išskyrė tik į virtuvę atėjusi kaimynė D. G., tačiau D. M. išeidamas iš virtuvės liepė iki kitos dienos atnešti 100 Lt (1 t., 131-132 b. l.).

Pažymėtina, kad A. S. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes bei patikslino, jog smūgius jam sudavė visi virtuvėje buvę vaikinai, t. y. D. M., D. T. ir L. V. (1 t., 135-138 b. l.). Pirmosios instancijos teisme A. S. taip pat patvirtino, kad jį mušė visi trys vaikinai, t. y. D. M., D. T. ir L. V.. Be to, D. M. ir D. T. įvykio metu pasakė, jog jis (nukentėjusysis) yra skolingas pusbroliui 150 Lt (3 t., 136 b. l.).

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo A. S. parodymai netikslūs, t. y. kad pirmiausia nurodė, jog įvykio metu į butą įsiveržė trys vyriškiai, vėliau teigė, kad į butą atėjo tik vienas D. M., kuris parodė jam ateiti į pirmajame aukšte esančią bendrai naudojamą virtuvę, taip pat nukentėjusysis tvirtino, jog D. M. pasikvietė jį į koridorių, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo A. S. parodymus vertinti kaip prieštaringus ar nepatikimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, taip pat ir apklausus nukentėjusįjį apeliacinio proceso metu.

Pažymėtina, kad nukentėjusiojo A. S. parodymus patvirtina ir byloje esantys liudytojų R. K. bei R. T. parodymai (1 t., 146-147, 148-149 b. l.; 3 t., 136-137 b. l.). Liudytojai apklausų metu patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis A. S. nurodė, jog jį mušė trys vaikinai ir neteisėtai reikalavo sumokėti 100 Lt.

Liudytoja V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. vasario 11 d. pas A. S. į butą atėjo vyriškis ir pasikvietė į virtuvę. Sūnus iš virtuvės grįžo susinervinęs, kraujuota kakta. Taip pat nukentėjusysis A. S. jai pasakojo, kad virtuvėje D. M. reikalavo grąžinti kažkokią skolą už kitą žmogų ir sumušė, tačiau jį apgynė kaimynė D. G. (1 t., 160-161 b. l.). Nors teisiamojo posėdžio metu, liudytoja V. S. nesugebėjo duoti parodymų, nesuprato užduodamų klausimų prasmės bei nurodė nieko neprisimenanti, tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas tyrėjas Ž. Z. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. S. parodymus davė laisva valia, jų esmę suprato, pati juos perskaitė ir protokole pasirašė (4 t., 6-7 b. l.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes juos patvirtina kita bylos medžiaga.

Remiantis liudytojos D. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad įvykio dieną ji atėjo į bendrai naudojamą virtuvę ir pamatė šalia lango stovintį A. S., prieš jį stovėjo D. M., o šalia – jaunas nepažįstamas vaikinas (D. T.). Vaikinai ginčijosi. Taip pat matė, kaip D. M. stumdė A. S.. Netrukus prasidėjo grumtynės. Girdėjo, kad buvo suduoti smūgiai, tačiau jų nematė. Pamačiusi, kad D. M. yra įsikibęs A. S. „į atlapus“, atsistojo tarp vaikinų ir liepė D. M. liautis (1 t., 170-171 b. l.). Kartu su D. G. buvusi liudytoja V. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Patvirtino, kad matė, kaip D. M. stumdė A. S. bei sudavė po vieną smūgį į veidą ir į krūtinę. Taip pat girdėjo, kaip D. M. nukentėjusiajam sakė, kad jis (A. S.) yra „prisidirbęs“ bei skolingas didelę pinigų sumą (1 t., 164-165 b. l.). Be to, liudytoja V. Z. savo parodymus patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek pirmosios instancijos teisme (1 t., 168-169 b. l.; 4 t., 6 b. l.). Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teisme liudytoja D. G. neigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad tyrėjas pats surašė parodymus, kurių ji neskaitė, o tik pasirašė protokolą, tačiau tokie liudytojos paaiškinimai yra deklaratyvaus pobūdžio ir prieštarauja bylos aplinkybėms (3 t., 183-184 b. l.). Be to, liudytojos D. G. parodymus pirmos instancijos teisme, paneigia liudytojo Ž. Z. parodymai, iš kurių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymai nebuvo koreguojami. Be to, iš liudytojos D. G. apklausos protokolo matyti, kad parodymus ji perskaitė bei parašu patvirtino, jog surašyti teisingai (1 t., 170-171 b. l.).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesiremti liudytojos D. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie iš esmės atitinka nukentėjusiojo bei liudytojos V. Z. parodymus.

Svarbu pažymėti, kad nukentėjusiojo A. S. nurodytas įvykio aplinkybes dėl vykusio pokalbio su D. T. telefonu, kuris priklausė D. T., patvirtina rašytinė bylos medžiaga, t. y. telefoninių pokalbių išklotinė (1 t., 73 b. l.), telefonų SIM kortelių apžiūros protokolai (1 t., 35-40, 44-45, 93-97 b. l.), iš kurių matyti, jog įvykio metu, D. T. ir D. T. kalbėjo mobilaus ryšio telefonu.

Tuo tarpu D. M. ir D. T. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu tiek D. M., tiek D. T. neigė, kad iš A. S. reikalavo pinigų arba kalbėjo apie skolas ir tvirtino, jog konfliktas kilo tik dėl to, kad nukentėjusysis prišlapino laiptinėje (2 t., 17-18, 39-41, 173-174, 177-178 b. l.; 3 t., 9-10, 14-15 b. l.). D. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat neigė ir tai, kad jis įvykio metu kalbėjo telefonu bei perdavė telefoną nukentėjusiajam. Tačiau teisiamojo posėdžio metu savo parodymus iš dalies pakeitė ir parodė, kad jis su nukentėjusiuoju kalbėjo apie D. T. skolą. Taip pat patvirtino, kad A. S. kalbėjosi telefonu ir D. T. (4 t., 7-8 b. l). Pirmosios instancijos teisme D. M. ir D. T. parodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog A. S. prišlapino laiptinėje (4 t., 7-10 b. l.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. M. ir D. T. administracinio teisės pažeidimo byloje, net neužsiminė apie tai, jog konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusysis šlapinosi laiptinėje (1 t., 105, 108 b. l.). Tuo tarpu, D. T. nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teismo 2015 m. balandžio 24 d. teisiamajame posėdyje, t. y. kad ikiteisminio tyrimo metu jis viską neigė, nes buvo pasakyta, jog gresia griežta bausmė arba tai, jog prieš jį buvo vartojamas psichinis ir fizinis smurtas, yra nelogiški ir neįtikinami. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu D. T. buvo apklaustas kaip įtariamasis dalyvaujant gynėjui, tačiau jokių pastabų dėl apklausos protokolo nebuvo pareikšta (2 t., 173-174, 177-178 b. l.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, D. M. ir D. T. parodymai apie tai, kad A. S. prisišlapino laiptinėje, neatitinka bylos aplinkybių. Nors liudytoja R. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad matė kaip A. S. šlapinosi laiptinėje (1 t., 176-177 b. l.; 3 t., 186 b. l.), tačiau liudytoja I. D., kuri buvo kartu, šias aplinkybes paneigė (1 t., 178-179 b. l., 3 t., 152 b. l.). Be to, nukentėjusysis A. S. taip pat šias aplinkybes paneigė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis liudytojų D. G., V. Z., išteisintojo D. T., asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą (L. V.) parodymais, D. T. virtuvėje nebuvo, kai prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas.

Tačiau remiantis liudytojos D. G. parodymais matyti, kad einant link virtuvės, koridoriuje ji matė L. V., o virtuvėje buvo nukentėjusysis A. S., D. M. ir jaunas vaikinas, kurio nepažinojo (t. y. D. T.). Iš nukentėjusiojo A. S. ir liudytojos V. Z. parodymų matyti, kad D. T. buvo virtuvėje (1 t., 132, 142-144 b. l.). Be to, D. T. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad virtuvėje buvo, tačiau A. S. nemušė ir pinigų nereikalavo, tik D. M. nukentėjusįjį buvo prispaudęs kampe (4 t., 7-8 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau aptartais įrodymais visiškai įrodyta, kad D. M. sudavė A. S. kumščiu į veidą ir krūtinę, o D. T. – kumščiu nukentėjusiajam į veidą, ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Pažymėtina, kad nors byloje nėra teismo medicinos specialisto išvados dėl nukentėjusiajam A. S. padarytų sužalojimų pobūdžio, tačiau tai neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Ta aplinkybė, kad įvykio metu buvo kalbama apie nukentėjusiojo A. S. skolą D. T., nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog D. M. ir D. T. reikalavimas perduoti turtą buvo teisėtas. Iš liudytojo D. T. parodymų matyti, kad jis nors ir buvo sakęs D. T. apie A. S. skolą, tačiau neprašė pagalbos, siekiant ją išreikalauti (1 t., 182-183 b. l.; 3 t., 153 b. l.; 4 t., 159-161 b. l.). Apeliacinis teismas pritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentams ir pažymi, kad D. M. ir D. T. tik prisidengė tariama skola D. T., ir tokiu būdu siekė iš nukentėjusiojo neteisėtai išreikalauti pinigus. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad D. M. ir D. T. reikalaudami perduoti jiems turtą, nukentėjusiajam nurodė ir kitą pinigų reikalavimo pagrindą, t. y. kad nukentėjusiojo A. S. tėvas, kuris seniai yra miręs, buvo jiems skolingas. Tačiau nukentėjusysis A. S. tokių skolų egzistavimą paneigė.

Apeliacinio teismo nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tiek nukentėjusiojo skola D. T., tiek nukentėjusiojo mirusio tėvo neegzistuojančios skolos buvo tik dingstis D. M. ir D. T. reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo, tikintis, jog tai palengvins jų (pinigų) išreikalavimą. Akivaizdu, kad D. M. ir D. T. reikalavimas perduoti jiems pinigus buvo neteisėtas, jie suvokė, kad neturi jokios pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jiems turtą. D. M. ir D. T. turtą iš A. S. neteisėtai reikalavo veikdami tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad prokurorė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nebuvo padaryta didelė žala nukentėjusiajam A. S.. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad D. M. ir D. T. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą sudėtį, aptarinėti šio požymio buvimą ar nebuvimą nėra pagrindo.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad D. M., D. T., kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą, veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. vasario 11 d. apie 16 val. 00 min., bendrabučio tipo name, esančiame Putinų g. 38, Alytuje, pirmo aukšto bendro naudojimo virtuvėje, neturėdami teisėto pagrindo, žodžiu pareikalavo iš A. S. 150 Lt kaip tariamos skolos. A. S. nesutikus duoti šių pinigų, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. D. M. sugriebė rankomis A. S. už drabužių, jį stumdė ir sudavė vieną smūgį kumščiu A. S. į kaktą ir vieną smūgį į krūtinę, po to D. T. – ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu A. S. į veidą, taip nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir reikalavo iki 2012 m. vasario 12 d. perduoti jiems 100 Lt.

Šiais veiksmais D. M. ir D. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.

Dėl bausmių skyrimo

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Konstatavus, kad D. M. ir D. T. padarė BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija jiems skiria bausmes, numatytas minėto straipsnio sankcijoje. Byloje nustatyta, kad D. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai vertintina kaip D. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tuo tarpu D. M. ir D. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde prokurorė neprašo D. M. ir D. T. pripažinti jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. Kadangi nėra skundo sunkinančiais pagrindais, ši aplinkybė nesvarstoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad D. M. praeityje teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą (2 t., 49-56 b. l.), baustas administracine tvarka (4 t., 119-129 b. l.), taip pat į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ir konstatuoja, jog D. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė artima BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui.

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde prašo jam taikyti BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, nes savo kaltę pripažino. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti šį nuteistojo prašymą nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio nuostatos reglamentuoja bausmės skyrimą bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis BPK numatytomis bendrosiomis nagrinėjimo teisme nuostatomis, todėl BK 64¹ straipsnio 1 dalis netaikytina. Be to, atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad jis savo kaltės nepripažino.

Taip pat D. M. apeliaciniame skunde nesutinka, kad bausmės pradžia jam būtų skaičiuojama nuo Kauno apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2013 m. gruodžio 17 d. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Kauno apygardos teismas bausmės pradžios klausimą išsprendė teisingai. Iš bylos duomenų matyti, kad D. M. buvo sulaikytas 2012 m. kovo 12 d. Kardomoji priemonė – suėmimas, jam buvo taikoma iki 2012 m. balandžio 13 d. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausmė pradėta vykdyti 2012 m. balandžio 6 d. Be to, ši bausmė buvo vykdoma ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu (4 t., 15, 91 b. l.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog bausmės atlikimo pradžia D. M. skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o į paskirtos bausmės atlikimą įskaitė pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendį atliktos bausmės laiką nuo 2012 m. kovo 12 d. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad D. T. praeityje neteistas (2 t., 186 b. l.), baustas administracine tvarka (2 t., 188-190 b. l.), charakterizuojamas teigiamai (2 t., 200 b. l.), taip pat į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir konstatuoja, jog D. T. skirtina BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, arčiau sankcijos minimumo.

Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d., numato galimybę asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti bausmės vykdymą. Tai reiškia, kad pakeistas baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). D. T. padarytas nusikaltimas atitinka sunkaus nusikaltimo kategoriją (BK 11 straipsnio 5 dalis). Kaip jau minėta, D. T. asmenybę apibūdinantys duomenys yra teigiami, todėl kolegija daro išvadą, kad jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nuostatos ir paskiriamas BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas įpareigojimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria D. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. vasario 11 d. padarytos nusikalstamos veikos), pakeisti:

D. M. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą – trejiems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su tuo pačiu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. kovo 10 d. padarytos nusikalstamos veikos) bei dalinio sudėjimo būdu su Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria D. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. T. pripažinti kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams. D. T. įpareigoti per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neišvykti už gyvenamosios vietos, esančios Lauko g. 3 – 4, Alytuje, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.