Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jelenos Šiškinos, Neringos Švedienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. Š. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas O. Š. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. P. 5 995,13 Eur paskolos, 979,58 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidasNurodė, kad ieškovas atsakovui nuo 2012-04-20 iki 2012-05-14 suteikė 5 995,13 Eur paskolą, pinigus pervedant į atsakovo sąskaitą. Buvo padaryti šeši mokėjimai: 2012-04-20 mokėjimo nurodymu Nr. 8 atsakovui buvo pervesta 999,19 Eur; 2012-04-20 mokėjimo nurodymu Nr. 147 – 999,19 Eur; 2012-05-10 mokėjimo nurodymu Nr. 148 – 999,19 Eur; 2012-05-11 mokėjimo nurodymu Nr. 150 – 999,19 Eur; 2012-05-14 mokėjimo nurodymu Nr. 153 – 999,19 Eur, mokėjimo nurodymuose pažymėta pinigų mokėjimo atsakovui paskirtis – „paskola“. Tarp ieškovo ir atsakovo rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Šalys nebuvo susitarusios raštu dėl paskolos grąžinimo terminų, todėl nustatant paskolos grąžinimo ieškovui terminą šiuo atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.53 straipsnio 2 dalis. 2014-07-21 ieškovo atstovė raštu Nr. 14/47 kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti jam suteiktą paskolą iki 2014-08-08, tačiau iki šiol prievolė grąžinti paskolą nėra įvykdyta. Reikalavimas įvykdyti neterminuotą piniginę prievolę buvo išsiųstas atsakovui registruotu paštu. Ieškovas ir atsakovas nebuvo susitarę raštu dėl palūkanų, todėl turi būti taikoma CK 6.872 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į tai, palūkanų suma sudaro 979,58 Eur. Atsakovas A. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodo, jog kartu su D. B. 2011-05-11 Ukrainoje įsteigė bendrovę „Šakotis“, kurios numatyta ūkinė komercinė veikla – šakočių ir kitų konditerijos gaminių gamyba ir realizavimas Ukrainoje. Pristigę lėšų veiklai, partneriai pasiūlė ieškovui tapti bendrovės dalininku ir prisidėti prie jos veiklos finansavimo. Ieškovas sutiko. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2012 m. kovą ieškovas priėmė pasiūlymą dalyvauti bendroje veikloje šalių suderintomis sąlygomis: ieškovas įsipareigojo iš dalies finansuoti šakočių ir kitų konditerijos galinių gamybos verslą, o atsakovas ir jo partneris mainais sutiko perduoti ieškovui verslo dalį (buvo sudaryta jungtinės veikos sutartis). Nusprendęs pasitraukti iš bendro verslo, ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti grąžinti jo piniginį įnašą kitaip, nei numato CK 6.978 straipsnio nuostatos ir/ar šalių susitarimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-23 sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo A. P. ieškovo O. Š. naudai 5 995,13 Eur skolos, 979,58 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5 995,13 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 209,11 Eur žyminį mokestį.Teismas darė išvadą, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Ieškovas pateikė teismui rašytinius įrodymus – mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad pinigai buvo pervesti į atsakovo sąskaitą banke, šie dokumentai reiškia, kad ieškovas paskolino atsakovui pinigus. Kadangi atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pinigus ieškovui grąžino, ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo yra teismas tenkino. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Rašytinė jungtinės veiklos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta. Teismui pateikti elektroniniai laiškai, adresuoti ieškovui, negali būti traktuojami kaip rašytinė jungtinės veiklos sutartis, nes teismui kėlė abejonių jų autentiškumas, nėra jokių duomenų, kad laiškai, adresuoti ieškovui, buvo nustatyta tvarka pasirašyti atsakovo elektroniniu parašu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad mokėjimo nurodymuose aiškiai yra nurodyta mokėjimo paskirtis „paskola“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2015-10-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog teismas netyrė ir nepasisakė dėl didelės dalies byloje pateiktų įrodymų, neanalizavo faktinių duomenų prieštaravimų ir jų nepašalino, nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle ir iš esmės vadovavosi vien ieškovo paaiškinimais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Ieškovas nepateikė byloje ne tik jokių įrodymų, bet ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ginčo šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo, o atsakovas buvo įsipareigojęs grąžinti jam perduotus pinigus. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad ginčo šalys kooperavo savo turtinius, intelektualinius ar darbinius išteklius turėdami bendra tikslą – vykdyti šakočiu ir kitų konditerijos gaminių gamybos ir realizavimo Ukrainoje ūkinę komercinę-veiklą.Ieškovas O. Š. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodė, kad atsakovas neįvykdė pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė atsikirtimus. Atsakovo pareiškimai dėl ieškovo jam pervestų pinigų panaudojimo Ukrainos įmonės „Šakotis“ finansavimui yra deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad iš ieškovo gautus pinigus perdavė nurodytai įmonei ir kad įmonė pinigus panaudojo savo komerciniai ūkinei veiklai vykdyti.Bylos nagrinėjimo metu ieškovas paaiškino, kad pervesdamas pinigus, niekada neturėjo ketinimų perduoti juos negrąžintinai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2012-04-20 iki 2012-05-14 pervedė atsakovui 5 995,13 Eur į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, esančią AB „SEB bankas“. Viso buvo padaryti šeši mokėjimai: 2012-04-20 mokėjimo nurodymu Nr. 8 atsakovui buvo pervesta 999,19 Eur; 2012-04-20 mokėjimo nurodymu Nr. 147 – 999,19 Eur; 2012-05-10 mokėjimo nurodymu Nr. 148 – 999,19 Eur; 2012-05-11 mokėjimo nurodymu Nr. 150 – 999,19 Eur; 2012-05-14 mokėjimo nurodymu Nr. 153 – 999,19 Eur. Nurodytų mokėjimo nurodymų skiltyse mokėjimo paskirtis įrašyta „paskola“. Atsakovas ieškovui pervestų pinigų nėra grąžinęs. Nėra duomenų, kad tarp šalių būtų sudaryta rašytinė paskolos ar jungtinės veiklos sutartis.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, anot apelianto, šalys buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka.CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos.CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai, o to paties straipsnio 4 dalyje – jog Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu bei įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Visų pirma, byloje esančių įrodymų visuma implikuoja, kad atsakovui pervesti pinigai buvo paskolinti (akcentuotina, kad mokėjimo pavedimų skiltyje mokėjimo paskirtis yra nurodyta „paskola“). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, jo teigimu, užsiima verslu, jam kaip verslininkui yra taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jei ginčo suma atsakovui buvo sumokėta pagal jungtinės veiklos sutartį, atsakovas turėjo suprasti, kad nesudarius rašytinės jungtinės veiklos sutarties bei mokėjimo nurodymų, kuriais perduota ginčo suma, skiltyse mokėjimo paskirtis nurodžius „paskola“, o ne, pavyzdžiui, „mokėjimas pagal jungtinės veiklos sutartį“, ginčo atveju įrodinėjimas, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos, o ne paskolos teisiniai santykiai, gali būti apsunkintas, kas (jei atsakovas būtų teisus) laikytina iš atsakovo nepagrįsto nerūpestingumo kylančia bei jo prisiimta rizika. Antra, paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro paskolos sutarties negaliojančia, o tik riboja jos sudarymo fakto įrodinėjimo priemones, tuo tarpu jungtinės veiklos sutarties formos reikalavimų nesilaikymas šią sutartį daro negaliojančia. Taigi nagrinėjamu atveju (į bylą nesant pateiktos formos reikalavimus atitinkančios jungtinės veiklos sutarties) teisėjų kolegija nurodo, jog pastarasis argumentas, kurį pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, yra svarus pripažįstant nepagrįsta atsakovo poziciją dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, susijusius su ieškovo ir atsakovo teisinių santykių prigimtimi, atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Apeliantas nurodo, jog teismas netyrė ir nepasisakė dėl didelės dalies byloje pateiktų įrodymų, neanalizavo faktinių duomenų prieštaravimų ir jų nepašalino, nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka.Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino visus į bylą pateiktus įrodymus, juos tinkamai ištyrė, pašalino prieštaravimus bei nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimu, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturi pagrindo abejoti, kad kurie nors iš šalių į bylą pateiktų įrodymų liko neištirti ir/ar nevertinti. Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad teismas savo procesiniame sprendime neprivalo detaliai aptarti kiekvieno į bylą pateikto įrodymo, yra visiškai pakankama pasisakyti dėl pasirinktu pagrindu išskirtų įrodymų grupių, kaip kad nagrinėjamu atveju padarė pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl mokėjimo nurodymų, kuriais pervesta ginčo suma, bei elektroninių laiškų.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog priešingai nei teigia apeliantas, prieštaravimai pirmosios instancijos teismo buvo pašalinti, skundžiamame sprendime eksplicitiškai nurodžius bei paaiškinus, kodėl teismas, priimdamas sprendimą remiasi į bylą pateiktais mokėjimo nurodymais bei kritiškai vertina atsakovo poziciją, grindžiamą elektroninių laiškų turiniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nesivadovavęs ar nukrypęs nuo įrodymų pakankamumo taisyklės – pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs visus į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinus, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pakanka įrodymų pripažinti, jog ieškovas įrodė, kad jo ieškinio reikalavimai yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esant į bylą pateiktiems mokėjimo nurodymams, kurių skiltyse mokėjimo paskirtis yra aiškiai ir nedviprasmiškai įrašyta „paskola“, nesant pateiktos rašytinės jungtinės veiklos sutarties dėl ginčo sumos, o elektroniniams laiškams esant vertinamiems kritiškai, būtent įrodymų pakankamumo taisyklė implikuoja išvadą, jog ieškovas suteikė atsakovui paskolą, kas yra pagrindu ieškinio tenkinimui. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo atmeta.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovo naudai, apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apelianto A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.