- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- 2A-885-221/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00396-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Aukso investicija“
- Trečiasis asmuo
- K. G. S.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4038-285/2015 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aukso investicija“, trečiajam asmeniui K. G. S. dėl perduoto saugojimui aukso grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame prašė įpareigoti atsakovę grąžinti keturis investicinio aukso luitukus, kurių kiekvieno svoris po 100 gramų, praba 24 karatai (99,99 proc.), bendras svoris 400 gramų, bendra vertė 13 901,76 Eur, 41,67 gramus, 585 prabos, aukso laužo, įkainoto 965,59 Eur, jų negrąžinus, priteisti ieškovui jų vertę – 14 867,35 Eur, priteisti ieškovui iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintų aukso luitukų ir aukso laužo vertės (14 867,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 6 d. ieškovas perdavė laikinam saugojimui atsakovei tris investicinio aukso luitukus, kurių kiekvieno svoris po 100 gramų, praba 24 karatai (99,99 proc.), bendras svoris 300 gramų. Atsakovė įsipareigojo šiuos luitukus grąžinti per 5 darbo dienas nuo gauto pareikalavimo. Perdavimas laikinam saugojimui atsakovei buvo įformintas perdavimo aktu, kurį pasirašė komercijos direktorius K. S. 2014 m. balandžio 14 d. ieškovas perdavė laikinam saugojimui atsakovei dar vieną investicinio aukso luituką, kurio svoris 100 gramų, praba 24 karatai (99,99 proc.) ir 41,67 gramus, 585 prabos, aukso laužo, įkainoto 3 334 Lt. Atsakovė įsipareigojo šį luituką ir aukso laužą grąžinti iki 2014 m. gruodžio 21 d. imtinai. Perdavimas laikinam saugojimui atsakovei buvo įformintas perdavimo aktu, kurį pasirašė komercijos direktorius K. S. Kadangi atsakovė luituko ir aukso laužo nustatytu laiku negrąžino, ieškovas raštu pareiškė atsakovei reikalavimą grąžinti jam visus keturis investicinio aukso luitukus ir aukso laužą. Atsakovė negrąžino ieškovui perduoto saugojimui aukso, taip pažeisdama CK 6.832, 6.844 straipsnių reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutiko su ieškiniu, teigė, kad nėra priėmusi ieškiniu prašomo grąžinti turto, ieškovas auksą perdavė trečiajam asmeniui K. G. S., kuris galėjo veikti tik savo, bet ne atsakovės įmonės vardu ir rizika.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė ieškinį. Sprendė, kad ieškovas pasaugos sutarties sudarymo faktą įrodinėja savo paaiškinimais, jog jis pasaugai perdavė investicinius aukso luitukus ir aukso laužą atsakovės komercijos direktoriui K. G. S., kurį pažįsta apie dešimt metų, tačiau nepateikė jokio įrodymo ir nenurodė, kokiomis sąlygomis buvo sutarta su atsakove sudaryti pasaugos sutartį, kokį atlygį už pasaugą buvo nurodyta sumokėti ir pan. Nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovo daiktai buvo perduoti trečiajam asmeniui K. G. S., kuris tuo metu dirbo pas atsakovę komercijos direktoriumi. Pažymėjo, kad ieškovas nėra įtrauktas į pateiktus atsakovės kontrahentų sąrašus, nėra duomenų apie daiktų pasaugą, kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog trečiasis asmuo K. G. S. yra atsakingas atsakovės bendrovėje už prisiimtų daiktų pasaugą arba tuo metu vykdė tokias pareigas kaip atsakovės darbuotojas. Nustatė, kad pirmasis perdavimo aktas buvo surašytas bendrovės nuomojamose patalpose, kitas – trečiojo asmens K. G. S. automobilyje. Konstatavo, kad ieškovas priėmė trečiojo asmens K. G. S. pasiūlymą perduoti jam saugoti auksą, iš esmės tuo patvirtindamas, jog būtent juos ir siejo materialiniai teisiniai santykiai, iš kurių kildinami šios bylos ieškinio reikalavimai. Įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių ir trečiojo asmens bei jų atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovo ir atsakovės nesiejo sutartiniai pasaugos santykiai dėl investicinių aukso luitukų ir aukso laužo, o susitarimas dėl minėto turto pasaugos buvo tarp ieškovo ir trečiojo asmens K. G. S., kuris neneigia sutikęs priimti pasaugai jam pažįstamo asmens – ieškovo turimus investicinio aukso luitukus ir aukso laužą. Sprendė, kad pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog trečiasis asmuo K. G. S. ieškovo aukso pasaugą vykdė savo darbinių pareigų arba civilinės sutarties su atsakove pagrindu, veikdamas pagal atsakovės nurodymus ir jos kontroliuojamas, o už savo darbuotojo K. G. S. nedarbinės veiklos įsipareigojimus, net jei jie ir tapatūs darbuotojo atliekamoms funkcijoms pas darbdavį, atsakovui nekyla atsakomybė, nes pilnametis veiksnus asmuo už savo veiksmus privačiam gyvenime atsako ir privalo atsiskaityti pats. Pabrėžė, kad be ieškovo paaiškinimų byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymo faktą – nei apie investicinių aukso luitukų pirkimą iš atsakovės, nei dėl pasaugos ar jo nukreipimą pas trečiąjį asmenį K. G. S., kaip atsakovės darbuotoją. Laikė, jog nėra būtinumo analizuoti kitas atsakomybei taikyti reikšmingas ir būtinas aplinkybes, motyvuodamas tuo, kad, ieškovui neįrodžius ir teismui nekonstatavus ieškovą ir atsakovę siejusių pasaugos teisinių santykių ir ieškovo turto perdavimo atsakovei, atsakovei neatsiranda pareiga atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nes ji nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas (CK 6.830 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis). Sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens atstovų argumentais, jog ieškovas nepateikė į bylą objektyvių įrodymų dėl ginčo investicinių aukso luitukų vertės – apie jų pradinę kainą, pirkimo–pardavimo kainą, gamintoją. Konstatavo, kad ieškovas neįrodė šios bylos šalis siejusių sutartinių pasaugos santykių ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, o teismas iš bylos medžiagos jų nenustatė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.
1. Neteisingai vertinti tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai. Teismas, nustatęs, kad atsakovei, kurią tuo metu atstovavo atsakovės komercijos direktorius K. G. S., buvo perduoti saugoti keturi investicinio aukso luitukai ir 41,67 gramai aukso laužo, buvo surašyti perdavimo saugojimui aktai, kuriuose atsakovė įsipareigojo priimtus saugojimui gaminius grąžinti, neturėjo pagrindo nepripažinti, kad tarp šalių susiklostė pasaugos prievoliniai santykiai, toks teismo sprendimas prieštarauja CK 6.831 straipsnio nuostatoms. Vadovaudamosios sutarties laisvės principu, šalys turėjo teisę perdavimo saugojimui aktu įforminti pasaugos sutartį. Teismo posėdžio metu K. G. S. parodė, kad, jam dirbant komercijos direktoriumi, atsakovė organizavo ir skatino tokią aukso gaminių priėmimo saugojimui praktiką, nes bendrovė neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų aukso gaminiams įsigyti, todėl šiuos gaminius, neinformuojant pasaugai davusių asmenų, panaudodavo kaip užstatą kreditams gauti, parduodavo kitiems klientams kaip įmonės prekes. Dėl to, kaip nurodė K. G. S., į priėmimo saugojimui aktus nebuvo rašomas aukso luitukų gamintojo pavadinimas, kad ateityje asmenys, perdavę saugojimui aukso gaminius, nereikštų pretenzijų atsakovei. Šios aplinkybės turėjo būti įvertintos, be to, pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti, kodėl priėmimo saugojimui aktų nepripažįsta pasaugos sutartimis. Tarp šalių buvo sudaryta rašytinė pasaugos sutartis, kuri atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Jeigu sutartyje nenurodytas atlyginimas, tai sutartis laikoma neatlygintine.
2. Nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, neatsižvelgta į tai, kad atsakovė yra juridinis asmuo ir veikia per savo darbuotojus, iš kurių vienas buvo K. G. S. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tam, kad būtų galima konstatuoti šalių pasaugos santykius, būtina nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog: 1) daiktas buvo perduotas atsakovei saugoti; 2) buvo atsakovės įsipareigojimas jį išsaugoti ir grąžinti išsaugotą. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir įrodytos priėmimo saugojimui aktais, ieškovo ir trečiojo asmens K. G. S., dirbusio tuo laikotarpiu atsakovės komercijos direktoriumi, parodymais. Taip pat buvo įrodyta, kad saugojimui priimti gaminiai nebuvo grąžinti ieškovui. Atsakovei nenuginčijus, kad tarp šalių buvo sudaryta pasaugos sutartis, perduoti saugojimui daiktai yra ieškovo nuosavybė, kurią atsakovė privalo grąžinti.
3. Sprendimą motyvuojant tuo, kad ieškovas nėra nurodytas atsakovės kontrahentų sąraše, iš atsakovės pardavimo operacijų suvestinės matyti, jog su ieškovu nebuvo sudarytas joks pirkimo– pardavimo sandoris, neatsižvelgta, jog ieškovas nekildina savo reikalavimų iš pirkimo–pardavimo sutartinių santykių, be to, kontrahentų sąrašą sudarė pati atsakovė, todėl toks sąrašas nėra tinkamas įrodymas. Nepagrįstai ypatinga reikšmė suteikta atsakovės vadovo jau po ieškinio pareiškimo sudarytam ir pateiktam kontrahentų sąrašui, taip pat trečiojo asmens teiginiui, jog, perduodant pasaugai aukso gaminius, ieškovas tikėjosi gauti naudos, nepagrįstai jie vertinti kaip besąlygiškai teisingi ir nereikalaujantys įrodymų. Pirmosios instancijos teismui didesnę ir svaresnę reikšmę turėjo tie įrodymai, kurie, teismo nuomone, pagrindžia atsakovės ir trečiojo asmens teiginius, nors jie prieštarauja daugumai įrodymų, kurie patvirtina ieškovo reikalavimų pagrįstumą. Tokie įrodymų vertinimo pažeidimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje vertinami kaip esminiai pažeidimai, sukliudę teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
4. Nepagrįstai laikyta, kad jeigu Juridinio asmenų registro išplėstiniame atsakovės veiklos išraše nėra numatytas pasaugos teikimas, atsakovė nevykdė tokios veiklos. Perdavimo saugojimui aktai įrodo, kad įmonė vykdė tokią veiklą. Šias aplinkybes patvirtino ir trečiasis asmuo K. G. S.
5. Nevertintas visų byloje esančių įrodymų visetas (CPK 14, 185, 263 straipsniai), pranašumas teiktas atsakovės direktoriaus K. E. duotiems melagingiems parodymams. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės direktorius K. E. davė melagingus parodymus, kad atsakovė Vilniaus mieste nenuomojo patalpų savo veiklai, neturėjo ten seifų ir metalinių spintų, kuriose galėtų saugoti aukso gaminius. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovui pateikus patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovė išsinuomojo patalpas, esančias Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) g., K. E. prisipažino melavęs teismui. Nustačius, kad atsakovės direktorius K. E. duoda melagingus parodymus, jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Trečiasis asmuo K. G. S. nurodė, kad atsakovės išsinuomotose patalpose Vilniuje buvo seifas ir metalinė spinta, kurioje buvo saugomi aukso gaminiai.
6. Nepagrįstai aplinkybė, kad pirmasis perdavimo aktas buvo surašytas bendrovės nuomojamose patalpose, o kitas – trečiojo asmens K. G. S. automobilyje, vertinta kaip įrodymas, jog ieškovą ir trečiąjį asmenį K. G. S. siejo materialiniai teisiniai santykiai, iš kurių kildinami ieškinio reikalavimai. Įstatymas nenustato reikalavimų sutarties sudarymo vietai.
7. Nesiaiškinta aplinkybė, kaip atsakovė įformindavo priimtų saugoti aukso luitukų pardavimą, jeigu jų neįtraukdavo į įmonės apskaitą.
8. Nustačius, kad ieškovo perduoti saugojimui aukso gaminiai buvo realizuoti, o gautos lėšos panaudotos atsakovės poreikių tenkinimui (patalpų nuomos mokesčiams apmokėti, įmonės apyvartinėms lėšoms ir pan.), turėjo būti sprendžiamas atsakovės civilinės atsakomybės klausimas (CK 6.845 straipsnis). Pareigos išsaugoti ir grąžinti perduotą saugoti turtą neįvykdymas turėjo būti kvalifikuotas kaip atsakovės neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis). Konstatavus faktą, kad priimtas saugoti turtas nebuvo grąžintas, ieškovo nuostoliais CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme yra laikoma neatgauto turto vertė. Tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, nes nuostoliai yra tiesioginė turto neišsaugojimo pasekmė (CK 6.247 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad saugotojo kaltė – nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš konkrečiomis sąlygomis veikiančio asmens. Nustačius, kad atsakovė neišsaugojo perduoto turto, ieškovui privalėjo būti priteisti jo patirti nuostoliai, kuriuos sudaro turto vertė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Teigia, kad, nurodydamas aukso luitukų įsigijimo aplinkybes, ieškovas pažymėjo, jog luitukus įsigijo laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2012 metų iš atsakovės, luitukus jam pardavė K. G. S., tačiau ieškovas negalėjo aukso luitukų įsigyti iš atsakovės, nes atsakovė juridinių asmenų registre įregistruota tik 2012 m. kovo 5 d., veiklą pradėjo vykdyti dar vėliau. K. G. S. patvirtino, jog ieškovas aukso luitukus įsigijo iš jo buvusio darbdavio, Latvijoje registruotos įmonės. Tai, kad atsakovės ir ieškovo niekada nesiejo jokie santykiai, patvirtina atsakovės į bylą pateiktas jos kontrahentų sąrašas, pardavimo operacijų suvestinės už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., iš kurių matyti, kad su ieškovu atsakovė nesudarė jokio pirkimo–pardavimo sandorio. Įvertintina aplinkybė, jog ieškovas, turėjęs pareigą kaip pareigūnas teikti privalomąją turto deklaraciją, niekada nedeklaravo turįs investicinio aukso luitukus ar kitokių tauriųjų metalų dirbinių (Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnis). Ieškovas savo teiginius, kad jis perdavė investicinio aukso luitukus atsakovei, paneigė nurodydamas, jog jam buvo žinoma, kad K. G. S., pasirašydamas ant perdavimo aktų, turėjo nedarbingumo pažymėjimą, laikinai, ligos laikotarpiu nedirbo atsakovės direktoriumi komercijai ir negalėjo veikti atsakovės vardu. K. G. S., duodamas paaiškinimus posėdžio metu, patvirtino gavęs iš ieškovo investicinio aukso luitukus ir aukso laužą, tačiau jų neperdavė atsakovės direktoriui, juos pats realizavo – pardavė ar įkeitė, tiksliai negalėjo nurodyti, apie sandorį su ieškovu nepasakė atsakovės direktoriui K. E., neinformavo buhalterės, šie sandoriai nebuvo apskaityti atsakovės buhalterinėje apskaitoje. Nors K. G. S. nurodė, jog, realizavęs iš ieškovo gautus investicinio aukso luitukus ir aukso laužą, dalį pinigų panaudojo patalpų nuomai, kurias esą nuomojo atsakovė, tačiau nenurodė tikslių sumų, nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų, neprašė jų išreikalauti iš atsakovės. Atsakovė niekada neteikė aukso luitukų ar aukso laužo saugojimo paslaugų, šios paslaugos teikimui nebuvo sukūrusi infrastruktūros, todėl nepriėmė ir negalėjo priimti iš ieškovo jo prašomų priteisti luitukų ir aukso laužo. Perdavimo aktuose minimas buvęs atsakovės komercijos direktorius K. G. S. niekada nedirbo aktuose nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), šis darbuotojas gyveno ir dirbo Vilniuje. Perdavimo aktuose minimas K. G. S., priimdamas saugojimui luitukus ir aukso laužą, galėjo veikti tik savo vardu ir rizika, nes, įmonės darbo laiko apskaitos duomenimis, 2014 m. balandžio mėnesį K. G. S. sirgo.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje sprendžiama, ar tarp ginčo šalių susiklostė pasaugos teisiniai santykiai, ar atsakovė turėjo pareigą saugoti ieškovui priklausantį auksą (laužą ir luitukus) ir kam tenka atsakomybė už jo praradimą.
Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 straipsnio 1 dalis). Pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo (6.830 straipsnio 4 dalis). Pasaugos sutarties formą reglamentuojančiose nuostatose įtvirtinti atvejai, kada pasaugos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, nustatyta, kad rašytinė turi būti: fizinių asmenų sudaryta pasaugos sutartis, jeigu daikto (daiktų) vertė viršija vieną tūkstantį penkis šimtus eurų (CK 6.831 straipsnio 1 dalis; pagal ankstesnę, iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusią, redakciją – penkis tūkstančius litų); jei pasaugos sutartimi numatyta saugotojo pareiga priimti daiktą saugoti ateityje (CK 6.831 straipsnio 2 dalis). Pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas saugotojo išduotu davėjui kvitu, kitu dokumentu arba žetonu (numeriu), kitokiu ženklu (CK 6.831 straipsnio 3 dalis). Saugotojui savo prievolę įvykdžius netinkamai, jam kyla civilinė atsakomybė, kurios pagrindai nustatyti CK 6.845 ir 6.846 straipsniuose. Pagal CK 6.845 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas profesionalaus saugotojo ar už atlyginimą saugančio asmens civilinę atsakomybę už daikto neišsaugojimą pašalina tik nenugalima jėga. Taigi, įstatyme įtvirtinta griežta tokių saugotojų civilinė atsakomybė. Pasaugos atlygintinumas lemia ir atsakomybės dydį (CK 6.846 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu saugotojui saugant turtą neatlygintinai, jo civilinė atsakomybė atsiranda bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais – esant žalai, neteisėtiems veiksmams, kaltei ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių). Ar buvo susitarta dėl pasaugos paslaugų, gali būti sprendžiama iš to, kokius faktinius veiksmus atliko daikto davėjas ir jo gavėjas.
Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pasaugos sutarties sudarymo, būtina nustatyti, ar atsakovei buvo perduoti saugoti aukso luitukai ir aukso laužas, ar atsakovė įsipareigojo juos saugoti ir grąžinti išsaugotus ieškovui, ar pastarasis įsipareigojo už tai sumokėti šalių sutartą atlyginimą.
Byloje neginčytinai nustatyta, jog apeliantas A. M. investicinio aukso luitukus bei aukso laužą perdavė trečiajam asmeniui K. G. S., tuometiniam atsakovės komercijos direktoriui. Kadangi surašyti aukso perdavimo aktai, sutiktina su apeliantu, kad pagal CK 6.831 straipsnio 3 dalį pasaugos sutartis tokiu atveju yra pripažįstama rašytine neatlygintine sutartimi, kadangi nenumatytas atlygis už saugojimą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė yra juridinis asmuo, veikiantis per savo darbuotojus, vienas kurių ir buvo K. G. S.
Nors trečiasis asmuo, kaip minėta, perdavimo aktų metu ėjo atsakovės komercijos direktoriaus pareigas, tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad darbuotojas, vykdydamas darbo funkciją, nėra savarankiškas, jis privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006). Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovai tvirtino, kad įmonė nesivertė tokios paslaugos, kaip pasauga, teikimu. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., b. l. 78–79, 90). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014 m. balandžio 14 d. perdavimo aktas surašytas tuo metu, kai K. G. S. turėjo nedarbingumo pažymėjimą (nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. gegužės 26 d.) (1 t., b. l. 36–37), surašytas automobilyje. Apie tai, kad K. G. S. tuo metu turėjo nedarbingumo pažymėjimą, patvirtino žinojęs ir ieškovas. Taigi nedarbingumo metu trečiasis asmuo negalėjo veikti atsakovės vardu. Kad UAB ,,Aukso investicija“ ir A. M. nesiejo jokie santykiai patvirtina ir atsakovės byloje pateiktas UAB „Aukso investicija“ kontrahentų sąrašas (1 t., b. l. 108–112), pardavimo operacijų suvestinės už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (1 t., b. l. 113–119), kurios patvirtina, kad su A. M. UAB „Aukso investicija“ nesudarė jokio pirkimo–pardavimo sandorio. Nors kontrahentų sąrašas sudarytas pačios atsakovės, tačiau jis sudarytas iš bendrovės dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi juo, kaip rašytiniu įrodymu. Apeliantas teigia, kad jis savo reikalavimo nekildina iš pirkimo–pardavimo sandorio, tačiau pažymėtina tai, jog jis teigė aukso luitukus įsigijęs iš atsakovės. Pastebėtina, kad ieškovas ir trečiasis asmuo skirtingai aiškina aukso luitukų įsigijimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, turėjęs pareigą teikti privalomąją turto deklaraciją, niekada nedeklaravo turįs investicinio aukso luitukus ar kitokių tauriųjų metalų dirbinių (Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnis) (2 t., b. l. 28–68). Atkreiptinas dėmesys ir į ieškovo bei trečiojo asmens tarpusavio santykius: pažįstami daugiau kaip dešimt metų, ieškovas pasitikėjo K. G. S., buvo jam paskolinęs įvairias pinigų sumas, kurios ne visos yra grąžintos ir dėl kelių prisiteisimo užvedęs bylas Vilniaus apygardos teisme, todėl jau 2013 metų pabaigoje, t. y. investicinio aukso luitukų perdavimo metu, pasitikėjimas buvo susvyravęs, perduodamas luitukus, paprašė kokios nors garantijos ir K. G. S. ant perdavimo akto uždėjo UAB „Aukso investicija“ antspaudą bei pasirašė, kaip šios įmonės direktorius komercijai. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu patvirtino gavęs iš ieškovo investicinio aukso luitukus bei aukso laužą, tačiau taip pat patvirtino, kad jų UAB „Aukso investicija“ direktoriui neperdavė, pats juos realizavo (pardavė ar įkeitė), apie sandorį su ieškovu UAB „Aukso investicija“ direktoriui nepasakė, buhalterės neinformavo, šie sandoriai UAB „Aukso investicija“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaityti. Nors trečiasis asmuo nurodė, jog realizavęs iš A. M. gautus investicinio aukso luitukus bei aukso laužą, vėliau dalį pinigų panaudojo patalpų nuomai, kurias esą nuomojo UAB „Aukso investicija“, tačiau nenurodė jokių tikslių sumų, nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ieškovo aiškinimą teismo posėdžio metu, kad 2014 metų gruodžio pradžioje kreipėsi į trečiąjį asmenį, reikalaudamas grąžinti aukso luitukus ir aukso laužą, žadėjo atsiskaityti, kadangi neatsiskaitė, kreipėsi su pretenzija į bendrovę. Atkreiptinas dėmesys, jog K. G. S. UAB „Aukso investicija“ nedirba nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. (1 t., b. l. 103).
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nepažeisdamas CPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010), pagrįstai pripažino, kad pasaugos santykiai ieškovo ir atsakovės nesiejo, o susitarimas buvo sudarytas tarp ieškovo ir trečiojo asmens K. G. S., todėl ir nepasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.