Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-18-653/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-01-08
Bylos Nr.: e2A-18-653/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“
Atsakovas: Švenčionių rajono savivaldybės administracijai

Kategorijos

2.1.5.2Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
2.1.5.4Ieškinio senaties termino taikymas
2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.2.1Netesybos
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-18-653/2019Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00443-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.4; 2.6.1.3.6; 2.6.2.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. sausio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-134-405/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ ieškinį atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Svirka“, patikslinusi ieškinį (e. b. 1 t., b. l. 22–25; 3 t., b. l. 7–13), prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas vertintų, kad jis praleistas, ir priteisti iš atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 27 947,55 Eur dydžio delspinigius.

2. Nurodė, kad pirmoji sutartis dėl keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susiekimo maršrutais buvo sudaryta 2005-06-10, vėliau analogiškos sutartys buvo sudarytos 2008-05-22, 2011-06-10, 2012-06-08. Šiuo metu galioja 2013-06-07 tarp šalių sudaryta Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartis Nr. J-198 (toliau – ir Sutartis).

3. Atsakovė nuolat vėlavo atsiskaityti su ieškove. Ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras dėl delspinigių mokėjimo ir atsakovė jas priimdavo. Šalys taip pat nuolat sudarydavo skolų suderinimo aktus, kuriuose patvirtindavo, jog atsakovė turi pareigą sumokėti juose nurodytas delspinigių sumas. 2017-02-02 tarpusavio skolų suderinimo aktu (toliau – ir Aktas) šalys suderino skolas, buvusias 2016-12-31, t. y. Administracija pripažino, kad ji skolinga ieškovei 27 947,55 Eur delspinigių, kurie susidarė už laikotarpį nuo 2012-08-31 iki 2016-09-30.

4. Teigia, jog nėra praleidusi ieškinio senaties termino, o tuo atveju, jeigu teismas laikytų priešingai, prašė šį terminą atnaujinti. Paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.130 str. 2 d., ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nuo 2011 m. iki 2017 m. šalys sudarė devyniolika tarpusavio skolų suderinimo aktų, į kuriuos buvo įtraukiamos ir delspinigių sumos. Atsakovė skolų suderinimo akto turinio neginčija, ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovė įtraukdavo į buhalterinę apskaitą. Be to, atsakovė 2017-03-17 rašte nurodydama, kad atsiskaitys su ieškove, pripažino, jog yra skolinga delspinigius. Ieškovė dėl delspinigių priteisimo į teismą nesikreipė, kadangi ieškovės tikslas buvo ne prisiteisti delspinigius, o leisti savivaldybei atsiskaityti tada, kai ji turės tam lėšų. Ieškovė neturėjo pagrindo abejonėms, kad savivaldybė gali nesumokėti delspinigių, kadangi nei viena sąskaita nebuvo grąžinta, nesumokėtų delspinigių dydis nuolat buvo suderinamas. Tik tuomet, kai atsakovė ėmė akivaizdžiai kenkti ieškovei, ieškovė nusprendė kreiptis dėl delspinigių priteisimo. Atsakovė, priimdama ieškovės išrašytas sąskaitas dėl delspinigių, sudarydama skolų suderinimo aktus, pripažino savo pareigą sumokėti priskaičiuotus delspinigius. Pagal teismų praktiką, toks pripažinimas sudaro teisinį pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

5. Atsakovė Administracija su ieškovės ieškiniu bei jo patikslinimu nesutiko ir prašė ieškovės reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus (e. b. 1 t., b. l. 41–45; 3 t., b. l. 182–187). Administracija taip pat ieškovės reikalavimams prašė takyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

6. Nurodė, kad byloje kyla ginčas dėl ieškinio senaties taikymo. Atsakovė sąskaitose nurodytų sumų neginčija, taip pat neginčija, kad sutartis numatė atsakovei mokėti delspinigius, tačiau ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl delspinigių priteisimo, praleido įstatymo nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė skolą pripažino priimdama sąskaitas dėl delspinigių ir pasirašydama skolų suderinimo aktus, taip pat 2017-03-17 raštu, atsakydama į ieškovės raštą dėl delspinigių priteisimo. Atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie būtų nutraukę ieškinio senaties skaičiavimo terminą. Administracijai ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros buvo priimamos buhalterijoje ir įtraukiamos į apskaitą, skolų suderinimo aktus pasirašė administracijos vyresnioji buhalterė, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos akte nurodomai sumai. Administracija 2017-03-17 rašte nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo – nurodė, kad administracija neturi galimybės vykdyti dalies turimų įsipareigojimų kreditoriams ir ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą.

7. Teigia, jog tarpusavio skolų suderinimo aktas negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu atsakovės prievoles ieškovei. Netesybos yra išvestinė prievolė, kylanti iš pagrindinės, kuri nagrinėjamu atveju įvykdyta. Atnaujinti ieškovės praleistą senaties terminą nėra pagrindo, kadangi UAB „Svirka“ neveikė kaip atidus ir rūpestingas verslininkas ir nesiėmė jokių priemonių savo reikalavimams patenkinti. Ieškinio senaties terminas praleistas dėl pačios ieškovės veiksmų, ieškovė nepateikė jokių aplinkybių, dėl kurių šį terminą praleido. Ieškovė prašo priteisti delspinigius pagal dvi sutartis, kurios pasibaigusios 2012 m. ir 2013 m., o į teismą dalies delspinigių priteisimo kreipėsi po penkerių metų. Per penkerius metus nebuvo apmokėta nei viena ieškovės sąskaita dėl delspinigių, tačiau ieškovė jokių veiksmų dėl to nesiėmė. Prašydama atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškovė pripažino, kad jį praleido. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad iki 2017-03-14 prašymo pateikimo Administracijai būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl to, jog Administracija neapmoka ieškovės prašomų delspinigių sąskaitų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2018 m. sausio 31 d. sprendimu (e. b. 4 t., b. l. 7–11) ieškovės ieškinį atmetė.

9. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad laikotarpyje nuo 2012-08-31 iki 2016-09-30 tarp šalių buvo sudarytos dvi Keleivių vežimo vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais sutartys – 2012-06-08 sutartis Nr. J-132, galiojusi nuo 2012-06-10 iki 2013-06-10, ir 2013-06-07 sutartis J-198, galiojanti nuo 2013-06-10 iki 2018-06-10. Minėtų sutarčių 12.5 p. šalys susitarė, kad jeigu savivaldybė laiku nesumoka vežėjui mokėtinos sumos, savivaldybė moka vežėjui 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. 2013-06-07 sutartyje papildomai nurodoma, kad vežėjas delspinigius pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos.

10. Teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis ir teismų praktika, konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojama ne nuo ieškovės nurodomo 2017-02-02 skolų suderinimo akto sudarymo, bet nuo tos dienos, kurią ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo. Teismas nustatė, kad ieškovė, 2017-03-21 pateikdama teismui pareiškimą dėl delspinigių priteisimo, jį pateikė akivaizdžiai praleidusi šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl delspinigių pagal visas pateiktas sąskaitas, išskyrus paskutinės (2016-09-30) sąskaitos Nr. DELS52 dalį dėl delspinigių, paskaičiuotų už pagrindinės prievolės pagal 2016-06-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 nevykdymą. Minėtos sąskaitos Nr. DELS52 detalizacijoje ieškovė nurodo, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. CNT45459, išrašytos dėl pagrindinės prievolės, apmokėjimo terminas – 2016-09-25, taip pat nurodo, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos, t. y. nuo 2016-09-26. Pagal ieškovės nurodomą delspinigių skaičiavimo pradžią (2016-09-26), reikalavimui dėl šių delspinigių ieškinio senaties terminas iki ieškovės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui dienos (2017-03-21) nebuvo pasibaigęs, tačiau ieškovė delspinigių skaičiavimo pradžios datą nurodė nesilaikydama šalių sutartinių įsipareigojimų.

11. Teismas vertino, jog pagal tarp šalių 2013-06-07 sudarytos Sutarties 12.5 p., vežėjas 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną pradeda skaičiuoti po 30 d. nuo prievolės atsiradimo dienos. Iš minėtos sąskaitų detalizacijos matyti, kad ieškovė, pasibaigus pagrindinės prievolės sumokėjimo terminui, delspinigius skaičiavo nuo kitos dienos, nesilaikydama Sutarties sąlygos delspinigius pradėti skaičiuoti po 30 d., t. y. nuo 2016-10-26. Iš minėtos detalizacijos ir prie jos pateikto banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad atsakovė pagrindinę prievolę pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. CNT45459 sumokėjo 2016-09-29 – iki šalių susitarto termino, nuo kurio pradedami skaičiuoti delspinigiai, todėl laikė, jog ieškovė delspinigius priskaičiavo nepagrįstai, dėl ko juos priteisti nėra teisinio pagrindo.

12. Teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką, nėra pagrindo sąskaitų faktūrų dėl delspinigių priėmimą ir skolų suderinimo aktų pasirašymą vertinti kaip atsakovės viešą prisiėmimą įsipareigojimo sumokėti ieškovei delspinigius. Nurodė, kad Administracijai pateiktos sąskaitos faktūros buvo priimamos buhalterijoje ir įtraukiamos į apskaitą, skolų suderinimo aktus pasirašė administracijos vyresnioji buhalterė, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos akte nurodomai sumai, ir tuo metu delspinigių pagrįstumo klausimas nebuvo sprendžiamas. Taip pat ir 2017-03-17 rašte atsakovė, nurodydama, kad administracija neturi galimybės vykdyti dalies turimų įsipareigojimų kreditoriams ir ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą, nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo.

13. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad ieškovė yra uždaroji akcinė bendrovė, ilgą laiką vykdanti veiklą, pagal analogiškas sutartis atliekanti keleivių vežimą nuo 2005 m., todėl jai turėjo būti žinomos ieškinio senaties praleidimo pasekmės. Ieškovė daliai reikalavimų priteisti delspinigius senaties terminą praleido beveik penkeriais metais, tačiau nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šį terminą praleido. Teismas ieškovės atstovų nurodytos aplinkybes, kad ieškovė tikėjo savivaldybės geranoriškumu ir atsakove pasitikėjo, vertino kaip nesvarbias, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė yra verslininkas. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog buvo priversta imti paskolą banke. Be to, tarp šalių susiklosčiusi praktika, kuomet Administracija delsė laiku atsiskaityti su ieškove, tik patvirtino, kad ieškovę tokia padėtis tenkino ir nei dėl skolos, nei dėl delspinigių priteisimo ji kreiptis į teismą neketino. Nurodė, jog ieškovės atstovo teigimu, į teismą ieškovė kreipėsi dėl to, kad savivaldybė ėmė trukdyti verslui, tuo taip pat patvirtindamas, jog nebuvo jokių svarbių priežasčių, trukdžiusių iki tol kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas nustatė, kad ieškovė turėjo galimybę ginti savo teises nepraleisdama įstatyme nustatyto šešių mėnesių ieškinio senaties termino, tačiau nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nepateisinamai ilgai laukė ir nesikreipė į teismą dėl delspinigių priteisimo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas ieškinio senaties termino neatnaujino.

III. Apeliacinio skundo argumentai

14. Apeliaciniame skunde (e. b. 4 t. 17–25) ieškovė prašė teismo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018-01-31 spendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: tuo atveju, jeigu teismas vertintų, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas –atnaujinti ieškinio senaties terminą; iš atsakovės Administracijos priteisti ieškovei 27 947,55 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio (metines) procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai laikė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o net jeigu ir būtų laikoma, kad toks terminas yra praleistas – šis terminas turėjo būti atnaujintas. Atsakovei pasirašius 2017-02-02 tarpusavio skolų suderinimo aktą tapo aišku, kad atsakovė 2017-02-02 raštiškai pripažino pareigą sumokėti tarpusavio skolų suderinimo akte nurodyto dydžio delspinigius. Kadangi minėtame skolų suderinimo akte nebuvo nurodytas terminas delspinigiams sumokėti, daro išvadą, kad ieškovė galėjo kreiptis į teismą per šešis mėnesius nuo tokio akto sudarymo dienos – nebent atsakovė tuo laikotarpiu dar kartą pripažintų pareigą sumokėti delspinigius – tokiu atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo vėliausiai atlikto atsakovės viešo pripažinimo dėl pareigos sumokėti ieškovei nurodyto dydžio delspinigius. Be to, atsakovė nuolat, nuo pat sutartinių santykių pradžios, įsiskolindavo ieškovei ir, pripažindama įsiskolinimą, pasirašydavo tarpusavio skolų suderinimo aktus, kuriuose buvo nurodyta ir atsakovės pareiga sumokėti tam tikro dydžio delspinigius. Atsakovė neginčydavo ir pripažindavo skolą (pareigą sumokėti delspinigius), todėl ieškinio senaties terminas niekada ir nebuvo pasibaigęs, kadangi kiekvienu skolos (pareigos sumokėti delspinigius) pripažinimo atveju, kuris buvo dažnesnis nei kas šeši mėnesiai, atsakovė nutraukdavo ieškinio senaties terminą. Ieškovei nebuvo jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl delspinigių priteisimo, kadangi nebuvo pertraukų, kai skolos būtų nederinamos, atsakovei sutikus su įsiskolinimu, dėl ko ieškovė turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad atsakovė įvykdys prievolę sumokėti delspinigius.

16. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016. Be to, ieškovė teismui buvo pateikusi įrodymus, kurie patvirtino, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiformavusi praktika, jog būtent pagal pareigybės aprašymą atsakingi atsakovės darbuotojai išnagrinėdavo ieškovės teikiamas sąskaitas-faktūras, o esant atsakovės įsiskolinimui, suderindavo įsiskolinimo likučius. Atsakovė savo buhalterei buvo suteikusi įgaliojimus tvarkyti savivaldybės skolų apskaitą, esant reikalui suderinti skolos likučius su kreditoriais, surašyti suderinimo aktus. Taigi, atsakovei priimat ir pasirašant tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktus tuo pat metu buvo sprendžiamas ir delspinigių pagrįstumo klausimas. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai atsakovė paskutinį kartą iki ieškinio pateikimo dienos viešai pripažino savo pareigą mokėti delspinigius, t. y. nuo 2017-02-02.

17. Nurodo, kad atsakovė, priimdama ieškovės išrašomas sąskaitas dėl delspinigių bei įtraukdama jas į buhalterinę apskaitą, taip pat sudarydama skolų suderinimo aktus, kuriuose nurodyta atsakovės pareiga sumokėti tam tikro dydžio delspinigius, viešai pripažino, jog atsakovė turi pareigą sumokėti priskaičiuotus delspinigius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, toks viešas pripažinimas sudaro teisinį pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

18. Ieškovė nesutinka su teismo argumentu, jog ji nepateikė jokių įrodymų, kad dėl atsakovės veiksmų buvo priversta imti paskolą, bei kad ieškovę tokia padėtis tenkino ir nei dėl skolos, nei dėl delspinigių priteisimo ji kreiptis į teismą neketino. Nurodo, kad ji neprivalėjo pagrįsti patirtį nuostolių ir, priešingai, negu nurodė teismas, jos tokia situacija netenkino, tačiau ji vis tiek siekė išsaugoti sutartinius santykius bei turėjo pagrįstą lūkestį, kad atsakovė įvykdys prievoles.

19. Akcentuoja, kad net po bylos iškėlimo atsakovė du kartus raštiškai dar kartą pripažino pareigą sumokėti delspinigius – pasirašė 2017-06-30 ir 2017-12-15 skolų suderinimo aktus, iš kurių matyti, jog atsakovė pripažįsta pareigą sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur delspinigių.

20. Teigia, jog atsakovė ieškinio senatį prašė taikyti tik teisminio nagrinėjimo metu, tačiau nei iki bylos iškėlimo, nei tęsiant tarpusavio susirašinėjimą atsakovė nesigynė nuo ieškovės reikalavimų ieškinio senaties institutu. Tokia atsakovės pozicija yra prieštaringa. Atsakovė visą bendradarbiavimo su ieškove laikotarpį suformavo lūkestį, jog atsakovė pripažįsta pareigą mokėti delspinigius.

21. Nagrinėjamoje byloje atsakovė buvo praleidusi terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti. Atsakovė 2017-06-26 pareiškimu paprašė teismo terminą atnaujinti, ir nurodė du argumentus: turi daug bylų, o šiuo metu yra vasara. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog tuo metu ji turėjo daug bylų, taip pat nepateikė įrodymų, jog vasaros sezonas turėjo neigiamą įtaką atsakovės galimybei laiku pateikti atsiliepimą į ieškinį. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas atsakovei atnaujino terminą atsiliepimui pateikti ir 2017-06-30 rezoliucija nusprendė: „Atnaujinti terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti“. Laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, Ieškovės nurodytos priežastys dėl ieškinio senaties termino praleidimo taip pat turėjo būti laikomos pakankamai svarbiomis, kad, teismui nustačius, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

22. Atsakovė Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistu (e. b. 4 t., b. l. 28–38).

Šalies argumentai

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dar iki kreipimosi į teismą dienos atsakovė buvo įvykdžiusi visas savo pagrindines prievoles ieškovei. Mano, jog vien ši aplinkybė yra pagrindas teismui atleisti atsakovę nuo netesybų priteisimo, kaip ir pagrindas ne tik kad neatnaujinti, tačiau ir taikyti ieškinio senatį.

24. Atsakovė yra įsitikinusi, jog ieškovės neveikimas, t. y. delsimas ilgiau nei penkerius metus kreiptis dėl delspinigių priteisimo, delspinigių skaičiavimas už visą šį laikotarpį, nepaisant to, jog pagrindinės prievolės buvo įvykdytos, lemia ne tik akivaizdų pagrindą ieškinio senačiai taikyti ir jos neatnaujinimą, tačiau apskritai eliminuoja bet kokią atsakovės atsakomybę. Mano, jog teismas turi atsakovę atleisti nuo bet kokių delspinigių priteisimo, nes tai lemia byloje egzistuojantis viešasis interesas.

25. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo ar nenurodė jokios aplinkybės, kurią vertinant atidus ir rūpestingas asmens, verslininko, aspektu, galėtų remtis praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą.

Šalies argumentai

26. Teigia, jog pats skolų suderinimo aktas pats savaime nėra nei sandoris CK 1.63 str. prasme, nei galintis įpareigoti atsakovę. Tarpusavio skolų suderinimo aktas, vadovaujantis teismų praktika, šalims nesukuria jokių papildomų teisių ar pareigų. Ieškovė neteisingai interpretuoja teismų praktiką. Atnaujinus terminą ieškiniui pateikti, būtų pažeistos CK nuostatos.

27. Pažymėjo, kad aktas nebuvo pasirašytas nei Švenčionių rajono savivaldybės mero, nei Administracijos direktoriaus ar jo pavaduotojo, o buhalterės, kuri nebuvo nei įgaliota ar kompetentinga sukurti teises ar pareigas Atsakovei, kaip viešajam juridiniam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Apeliacinis skundas netenkintinas.

29. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

30. Byloje ginčas kilęs dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame nustatyta, jog ieškovė praleido šešių mėnesių terminą reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pateikti, taip pat kuriame neatnaujintas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniame skunde apeliantė laikosi pozicijos, kad nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl 27 947,55 Eur delspinigių priteisimo, o jeigu ir praleido – ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

31. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, jog sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas nuo 2017-02-02, t. y. nuo skolos suderinimo akto sudarymo. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 str. 1 d.). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo.

32. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės pasisakyta ne vienoje nutartyje, kur nurodoma, jog tokie aktai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, o įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000; 2000-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1214/2000). Kaip teisingai pažymėjo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, skolų suderinimo aktas nelaikomas sandoriu. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, jokių savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad jei skolų suderinimo aktai fiksuoja neatitinkančią tikrovės skolą, tokie suderinimo aktai negali sukelti šalims teisinių pasekmių. Aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai, nes surašomi pirminių duomenų pagrindu. Tik byloje nesant įrodymų, paneigiančių tokio pobūdžio akte nurodytas aplinkybes, jis gali patvirtinti šalių susitarimą dėl įsipareigojimų dydžio. Todėl faktinį skolų dydį galima įrodinėti tiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-538/2004, Nr. 3K-3-572/2008).

33. Atsižvelgdamas į Nutarties 33 p. nurodytą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu, kuriame užfiksuotas buhalterinėje apskaitoje esamas prievolių balansas tam tikrai datai, skolos dydis. Jokių įsipareigojimų šiuo aktu šalys neprisiėmė, todėl šis aktas negali būti vertinamas kaip dokumentas, kuriuo atsakovė pripažįsta pareigą sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius. Bylos duomenimis tarp šalių nuolat buvo praktikuojama atitinkama buhalterinėje apskaitoje įtrauktų skolų suderinimo praktika, kurios tikslas buvo tik suderinti buhalterinės apskaitos duomenis (skolų sumas) tam tikrai datai, o ne spręsti dėl pačios prievolės pagrįstumo, pripažinimo ar jos tolesnio vykdymo. Kaip nurodė apeliantas, net ir po bylos išnagrinėjimo, kuomet atsakovas aiškiai išreiškė nesutikimą su ieškovo reikalavimu, šalys ir toliau taiko analogišką buhalterinės apskaitos duomenų (tame tarpe ir dėl šioje byloje ginčijamų sumų) suderinimo praktiką.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad skolų suderinimo aktus pasirašė administracijos vyresnioji buhalterė, patvirtindama, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos akte nurodomai sumai, ir tuo metu delspinigių pagrįstumo klausimas nebuvo sprendžiamas. Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, atsakovė 2017-03-17 rašte nepripažino prievolės sumokėti delspinigius pagrįstumo, o priešingai, nurodė, jog ieškovės prašymą sumokėti skolą išnagrinės tik gavusi papildomą finansavimą.

35. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantės argumentai, jog atsakovės darbuotoja, patvirtindama Aktą, bei kad ieškinio senatis nutrūko ir 6 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo Akto surašymo, kadangi atsakovė Aktu pripažino pareigą sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius, atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantės nurodyti argumentai, jog bylos nagrinėjimo metu buvo sudaryti 2017-06-30 ir 2017-12-15 tarpusavio skolų suderinimo aktai, taip pat nevertinami kaip atsakovės viešas pripažinimas dėl pareigos sumokėti ieškovei nurodyto dydžio delspinigius vadovaujantis Nutarties 34–35 p. nurodytais motyvais.

36. Vadovaujantis CK 1.131 str. 1 d., ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tai reiškia, kad, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, asmuo praranda galimybę apginti savo pažeistą teisę teismine tvarka. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 str. 2 d.); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 str. 1 d.). Taigi, teisės aktai nustato konkrečias teisės normas, susijusias su ieškinio senaties taikymu, ir nenustato jokių išimčių, jog šios normos galėtų būti taikomos kitaip (pvz. viešųjų juridinių asmenų atžvilgiu). Vadinasi, atsakovės argumentai, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti taikomas automatiškai ir atsakovė būtų atleista nuo delspinigių sumokėjimo, atmetami kaip nepagrįsti.

37. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti termino praleidimo priežasčių svarbą (CPK 178 str.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ieškovė yra uždaroji akcinė bendrovė, t. y. verslininkas, kuris ilgą laiką vykdo veiklą pagal analogiškas sutartis atliekanti keleivių vežimą, todėl jai turėjo būti žinomos ieškinio senaties praleidimo pasekmės. Vien tai, kad sąskaitos dėl priskaičiuotų delspinigių nebuvo grąžintos ieškovui ir atsakovui šių sumų neginčijo, nesudaro pagrindo išvadai, jog tokiu atveju ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį manyti, jog atsakovas sumokės delspinigius, nes tokie mokėjimai realiai niekada nebuvo vykdomi. Nors apeliantė teigia, jog priešingai, negu nurodoma skundžiamame sprendime, jos netenkino nuolatinis atsakovės vėlavimas atsiskaityti už suteiktas keleivių vežimo paslaugos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai tik patvirtina aplinkybę, jog pati apeliantė laisva valia pasirinko pasyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą. Tai, kad atsakovė ieškinio senaties terminą prašė taikyti tik teisminio nagrinėjimo metu, yra logiška procesinė pozicija, nes ieškinio senaties taikymo klausimas yra susijęs būtent su ieškovo teisių gynimu teismine tvarka. Apelianto nurodyti argumentai, kad teismas atnaujino terminą atsakovei atsiliepimui pateikti, neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių, nes šio bei ieškinio senaties termino esmė ir paskirtis yra skirtingos. Apeliantės nurodyta teismų praktika, jog skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi teismo Nutarties 34–35 p. nustatyta, jog nei Aktu, nei 2017-03-17 raštu atsakovė, nors ir neginčijo atsakovo priskaičiuotų delspinigių dydžio, nepripažino pareigos šią prievolę įvykdyti – sumokėti ieškovei 27 947,55 Eur dydžio delspinigius.

38. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).

39. Įvertinus bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

40. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti proceso šalių argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

41. Apeliantė teismo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismui netenkinus apeliantės apeliacinio skundo nėra pagrindo priteisti apeliantei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

42. Atsakovė prašė teismo priteisti 1 430 Eur + PVM (1 730,3 Eur su PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. už atsiliepimo į apeliacinį skundo surašymą. Kaip įrodymus, patvirtinančios minėtos sumos sumokėjimo faktą, pateikė: PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1 341 iš viso 4 392,3 Eur sumai; minėtos sąskaitos faktūros detalizaciją, kurioje nurodyta, kad atsakovei buvo suteiktos 110 val. teisinės paslaugos už 1 430 Eur (be PVM) už atsiliepimo už apeliacinį skundą parengimą ir susipažinimą su apeliaciniu skundu bei jo argumentais; mokėjimo nurodymą. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai atvirtina, kad atsakovė realiai patyrė 1 730,3 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidų.

43. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacija). Rekomendacijų 8 p. įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 p. nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju teisinės paslaugos atsakovei buvo teiktos 2018 m. II ketvirtį, todėl taikytini Lietuvos statistikos departamento skelbiami užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) rodikliai 2017 m. IV ketvirtį – 884,8 Eur.

44. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant priteistiną atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, taikomas koeficientas 1,3. Vadinasi, maksimali suma už apeliacinio skundo parengimą galėtų būti priteista 1 150,24 Eur (884,8 Eur x 1,3). Atsakovės prašoma priteisti 1 730,3 Eur (su PVM) suma viršija Rekomendacijų 8.11 p. nurodytą maksimalų dydį. Pažymėtina, kad byloje spręstas ginčas nelaikytinas itin sudėtingu, bylos nagrinėjimas nepareikalavo didesnių nei įprastai tokiai bylai skiriamų laiko sąnaudų, byla nedidelės apimties, šioje byloje nebuvo sprendžiami nauji, teismų praktikoje nenagrinėti teisiniai klausimai, jai nereikėjo specialių žinių. Be to, atsakovas buvo advokato atstovaujamas pirmosios instancijos teisme, todėl nepatyrė didelių sąnaudų susipažįstant su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju turi būti priteista maksimali išlaidų suma. Siekiant užtikrinanti bylinėjimosi išlaidų tikslų įgyvendinimą, šalių interesų pusiausvyrą ir nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, priteistinų išlaidų dydis mažintinas iki 900 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

nutaria:

apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Svirka“ atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai 900 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Andrius IgnotasJelena ŠiškinaRūta Veniulytė-Jankūnienė