Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-197-1243/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-05-06
Bylos Nr.: 1A-197-1243/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00059-2024-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Juozapavičius, Nerijus Meilutis, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: R. G., R. G. J.
Civilinis ieškovas: V. P., S. O.
Kaltinamasis: R. G. J.
Advokatai: Lina Andriuškevičienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-1243/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00059-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.1.1; 1.2.3.1.1; 1.2.4.2; 2.4.6.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Juozapavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistojo R. G. (R. G.) J. gynėjai advokatei Linai Andriuškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. G. J. gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, bausmes, paskirtas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, R. G. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. G. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 11 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2024 m. lapkričio 14 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas – R. G. J. pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. G. J. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. P. naudai priteista 9 000 Eur neturtinei žalai ir 700 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat iš R. G. J. išieškotos V. P. patirtos 500 Eur išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. O. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo R. G. J. priteista 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. G. J. priteista 5 399,51 Eur patirtoms išlaidoms gydant nukentėjusiuosius atlyginti.

Nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. R. G. J. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis pasikėsino nužudyti žmogų bei kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą. Jis 2024 m. sausio 1 d., apie 5.30 val., restorane „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), pradėjo konfliktą su V. P. ir jo metu sudavė ne mažiau kaip 1 smūgį kumščiu V. P. į veidą, po to su peiliu dūrė ne mažiau kaip 16 kartų į gyvybiškai svarbius organus – krūtinę, pilvą, dešinį petį, dešinį žastą, dešinę šlaunį, taip padarydamas nukentėjusiajam V. P. durtines-pjautines žaizdas pilvo sienelėje su pilvaplėvės ir kepenų sužalojimu bei kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, krūtinėje, dešinio peties srityje, dešiniame žaste, dešinėje šlaunyje, kairės rankos sausgyslės plyšimą, tai yra padarydamas sužalojimus, kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus R. G. J. nukentėjusiajam, nuo patirtų sužalojimų sukniubus ir sėdinčiam ant kėdės, smogė stikliniu bokalu į galvą. Tokiais veiksmais R. G. J. pasikėsino nužudyti V. P., tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje buvo skubiai suteikta greitoji medicininė pagalba. Taip pat šio konflikto metu R. G. J., durdamas peiliu nukentėjusiajam V. P. ir mėginusiai jį ginti S. O., su peiliu pataikė S. O. į kairę ranką ir padarė pjautinę kairės plaštakos V-o piršto žaizdą, taip pat pastūmė ją, ji nukrito ir tokiu būdu R. G. J. S. O. padarė poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje ir odos nubrozdinimą kairiame kelyje. Tokiais veiksmais R. G. J. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. G. J. gynėja advokatė L. Andriuškevičienė (toliau – nuteistojo gynėja) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir R. G. J. veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jos ginamąjį kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, iš esmės netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ignoravo R. G. J. nekaltumą pagrindžiančias aplinkybes, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė nevisapusiškai ištirtais įrodymais, iš esmės sureikšmindamas tik kaltinimui palankias aplinkybes. Nuteistojo gynėja, analizuodama byloje esančius įrodymus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių: 1) tai, kad R. G. J. nematė kokiu įrankiu žalojo nukentėjusįjį V. P., kadangi restorano „(duomenys neskelbtini)“ virtuvėje buvo tamsu; 2) R. G. J. elgesio po konflikto, kadangi nuteistasis po konflikto su nukentėjusiuoju bendravo taip tarsi konfliktas nebuvo išspręstas; 3) nukentėjusiojo V. P. neteisėtų veiksmų, kadangi, nuteistojo gynėjos vertinimu, būtent nukentėjusiojo V. P. neteisėti veiksmai išprovokavo nuteistojo elgesį, nuteistasis buvo išsigandęs kur kas stipresnio V. P.; 4) nuteistojo fizinių savybių; 5) nukentėjusiojo V. P. parodymų nenuoseklumo.

2.2. R. G. J. smūgiavimo V. P. veiksmai savo intensyvumu atitiko V. P. smūgius, kai jis (V. P.), suduodamas R. G. J. daug smūgių į galvą, įstūmė pastarąjį į virtuvę, iš kurios jis neturėjo galimybės pabėgti, todėl nukentėjusysis jam sukėlė tokią baimę, dėl kurios jis prarado nuovoką. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. G. J. pirmas nesiėmė aktyvių veiksmų ir jo veiksmai buvo išprovokuoti nukentėjusiojo V. P. smurtinių veiksmų, kurių teismas net nevertino. Tai, kad V. P. tikrai galėjo rimtai sužaloti nuteistąjį patvirtina ne tik tai, kad nukentėjusysis yra profesionalus sportininkas, bet ir tai, jog nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nuteistajam smūgiavo ne visa savo jėga.

2.3. Nesutinkama, kad R. G. J. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, kadangi iš byloje esančio vaizdo įrašo (kamera 1) matyti, kad nukentėjusioji S. O. bando sustabdyti būtent nukentėjusįjį V. P., kuris, smūgiuodamas nuteistajam per galvą, pradeda jį stumti virtuvės link, o ne nuteistąjį R. G. J.. Iš vaizdo įrašo (kamera 2) matyti, kad V. P. pro S. O. veržiasi paskui R. G. J. į virtuvę ir tai matydamas R. G. J. suprato, jog gerokai smulkesnė S. O. V. P. nesulaikys, todėl, tyčia nesiekdamas sužaloti V. P., norėjo apsiginti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad po dūrių peiliu R. G. J. numetė peilį ir puolė stumti V. P., o tai patvirtina, kad nusikalstamus veiksmus R. G. J. nutraukė pats, o ne nukentėjusioji S. O. su liudytoja V. P.. Analizuodama byloje esančią vaizdo įrašų medžiagą, nuteistojo gynėja nurodo ir tai, kad patalpose sumontuotose videokamerose įjungtas naktinio matymo režimas, todėl vaizdo įrašuose užfiksuotas vaizdas yra kur kas aiškesnis nei kad nukentėjusieji ir nuteistasis matė virtuvės vaizdą plika akimi.

2.4. Vertindama padarytų sužalojimų pobūdį, nuteistojo gynėja nurodo, kad R. G. J. peiliu dūrė chaotiškai, o tai leidžia daryti kategorišką išvadą, kad R. G. J. nesiekė tyčia pažeisti gyvybiškai svarbių nukentėjusiojo V. P. organų. Be to, nuteistojo gynėjos vertinimu, V. P. buvo apsirengęs megztinį ir striukę, todėl jos ginamasis neturėjo pagrindo suvokti, kad gali itin stipriai sužaloti nukentėjusįjį.

2.5. Pirmosios instancijos teismas netiksliai įvertino R. G. J. parodymus apie patekimo į virtuvės pagalbines patalpas aplinkybes. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad būtent nukentėjusysis V. P. negalėjo eiti į virtuvę, tačiau jis nuolat į ją veržėsi paskui S. O., todėl R. G. J. akcentavo, kad V. P. neklausė prašymo neiti į virtuvę. Toks nukentėjusiojo elgesys iššaukė R. G. J. piktą reakciją, dėl to po apsižodžiavimo R. G. J. į V. P. metė šiukšlių dėžę. Be to, R. G. J. manė, kad S. O. taip pat neturi pagrindo eiti į virtuvę, kadangi jis nematė, jog jos drabužiai buvo virtuvėje.

2.6. V. P. nurodytos aplinkybės yra netikslios, nes jis nurodė, kad R. G. J. norėjo įstumti į virtuvę ir joje jį uždaryti, tačiau virtuvė durų neturi. Be to, V. P. nenurodė priežasties, dėl kurios jis norėjo įstumti R. G. J. į virtuvę, nedetalizavo kokius žodžius sakė R. G. J., todėl nuteistasis pagrįstai tokį V. P. elgesį vertino kaip agresiją, nukreiptą prieš jį, ir puolė gintis nuo kur kas stipresnio V. P.. Nuteistojo gynėja, remdamasi šiomis aplinkybėmis, taip pat nurodo, kad būtent dėl to nuteistasis pagriebė nuo stalo bet kurį buvusį įrankį ir susijaudinęs gynėsi nuo V. P.. Tai, kad R. G. J. nesuvokė sunkiai sužalojęs V. P. rodo jos ginamojo veiksmai: V. P. atsisėdus ant kėdės, R. G. J. jam iš pradžių kažką aiškino, o po to trenkė stikliniu bokalu per galvą. Šiuos veiksmus R. G. J. pripažino visiškai, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Nuteistojo gynėjos įsitikinimu, jeigu jos ginamasis būtų suvokęs, kad V. P. yra sunkiai sužalotas peiliu, jis būtų elgęsis visiškai kitaip, todėl nuteistojo gynėja daro vienareikšmę išvadą, kad, žalodamas V. P., R. G. J. buvo praradęs nuovoką, tai yra veikė labai susijaudinęs. Kaip teigia nuteistojo gynėja, nukentėjusiojo elgesys buvo nenuspėjamas, nuteistasis negalėjo prognozuoti jų pabaigos.

2.7. Perkvalifikavus R. G. J. veiką į BK 136 straipsnį, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad jos ginamasis savo kaltę dėl V. P. ir S. O. sužalojimo pripažino visiškai. Teismas, skirdamas bausmę, į šią aplinkybę taip pat turi atsižvelgti.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja apeliacinį skundą prašė tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. G. J. gynėjos Linos Andriuškevičienės skundas atmetamas

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas nepagrįstas – pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką bei individualizavo bausmę, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

Dėl nuteistojo R. G. J. kaltės, veikos kvalifikavimo

5. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja, nesutikdama su nuteistojo R. G. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, laikosi pozicijos, kad nuteistasis R. G. J. nenorėjo (nesiekė) nužudyti nukentėjusiojo V. P., veikė neapibrėžta tyčia ir dėl to jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal kilusius nusikalstamos veikos padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija su šia apeliantės pozicija nesutinka.

6. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to nori. Be to, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 12-942/2018, Nr. 2K-141-303/2020). Veika laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia, kai, darydamas pavojingą veiką, kaltininkas suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai vienoje BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, Nr. 2K-521/2013). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017, Nr. 2K-212-303/2018, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-46-895/2020).

7. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis R. G. J. 2024 m. sausio 1 d. apie 5.30 val. nukentėjusiajam V. P. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą, po to dūrė ne mažiau kaip 16 kartų į gyvybiškai svarbius organus – krūtinę, pilvą, dešinį petį, dešinį žastą, dešinę šlaunį, taip pat smogė stikliniu bokalu į galvą. Tačiau nuteistojo gynėja mano, kad nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia, kadangi nesuprato, jog paėmė peilį, nes virtuvės patalpose buvo tamsu, nuteistasis nesitaikė į gyvybiškai svarbias kūno vietas ir su nuteistuoju po konflikto bendravo taip, lyg konfliktas nebuvo išspręstas. Šie nuteistojo gynėjos argumentai neatitinka byloje esančių įrodymų.

8. Iš byloje esančių nukentėjusiosios S. O. pateiktų vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotas tiriamas įvykis, ir 2024 m. sausio 10 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, kad konfliktas prasidėjo restorano „(duomenys neskelbtini)“ virtuvėje. Nukentėjusiesiems S. O. ir V. P. išėjus iš persirengimo kambario į virtuvę, juos pasitiko R. G. J., kuris pirmasis pradėjo ginčytis su nukentėjusiaisiais, taip atkreipdamas jų dėmesį bei užkirsdamas kelią išeiti iš restorano virtuvės patalpų. Ilgai netrukus ginčo metu nuteistasis R. G. J., griebęs netoliese buvusią šiukšlių dėžę, užvertė ją nukentėjusiajam V. P. ant galvos. Po tokio R. G. J. elgesio V. P. elgėsi ramiai, ir nors nukentėjusioji S. O. bandė ginčytis su R. G. J., tačiau V. P., bandydamas išvengti konflikto, sugriebęs nukentėjusiąją S. O., išėjo iš virtuvės patalpų. Pažymėtina, kad jau šio kivirčo metu R. G. J., ginčydamasis su nukentėjusiaisiais, rankoje laikė peilį, kurį vėliau, eidamas iš virtuvės paskui nukentėjusiuosius, padėjo ant stalviršio, esančio netoli virtuvės išėjimo durų (1 t., b. l. 98–99; vaizdo įrašas video-0bcadf14f8635d13b5d8a660d4d873336-V: 0 min. 24 – 0 min. 50 sek.). Vis dėlto restorano „(duomenys neskelbtini)“ salėje R. G. J. nesustojo konfliktuoti. V. P., artėjusiam link nuteistojo, nuteistasis pašoko nuo kėdės ir priėjęs prie V. P. trenkė jam antausį. V. P., priešingai nei nurodo nuteistojo gynėja, ne puldamas, bet atsakydamas į nuteistojo smurtinius veiksmus pradėjo smūgiuoti nuteistąjį R. G. J., tačiau šis traukėsi į virtuvę (vaizdo įrašas video- 51d32977fedfbd020a17649b5052478a-V: 0 min. 00 sek. – 0min. 21 sek.). R. G. J., atėjęs (ne įstumtas, kaip teigia nuteistojo gynėja) į virtuvę, apsidairė ir paėmęs ant virtuvės stalviršio buvusį peilį, nukreipęs peilio ašmenį tiesiai į nukentėjusįjį V. P., pradėjo jam smūgiuoti. V. P., pamatęs, jog R. G. J. rankoje laiko peilį ir artėjo prie jo, ištiesė koją, taip bandydamas užkirsti kelią nuteistajam jį užpulti (vaizdo įrašo video-51d32977fedfbd020a17649b5052478a-V: 0 min. 21 sek. – 0 min. 39 sek.). Taigi, nors, kaip teigia nuteistojo gynėja, virtuvėje buvo tamsu, tačiau nuteistasis matė ir suvokė kokį įrankį paėmė.

9. Iš byloje esančių vaizdo įrašų taip pat matyti, kad nuteistasis ne mažiau kaip 16 kartų dūrė V. P. į gyvybiškai svarbias vietas, nepaisydamas to, kad tarp jo ir V. P. stovėjo S. O., kuri bandė konfliktą nutraukti ir ginti už nugaros stovėjusį V. P.. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nuteistasis peilį, kuriuo žalojo nukentėjusįjį padėjo pats, visgi po intensyvaus smūgiavimo peiliu, nuteistasis savo smurtinių veiksmų nenutraukė. Priešingai, baigęs nukentėjusiajam smūgiuoti peiliu, peilio geležte nukentėjusiajam trenkė per galvą. Be to, kai V. P. išėjo iš virtuvės kruvinas, vos gaudydamas kvapą atsisėdo ant kėdės, įniršęs R. G. J. vis tiek sugriebė nukentėjusiojo galvą, jėga jį pasodino ant kėdės, smūgiavo, kiek vėliau nuo stalo paėmęs stiklinį tuščią alaus bokalą juo smogė nukentėjusiajam V. P. per galvą (vaizdo įrašas video-51d32977fedfbd020a17649b5052478a-V). Pažymėtina, kad V. P., sėdintis ant kėdės ir intensyviai kraujuojantis, nesipriešino nuteistajam R. G. J.. R. G. J., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, stengėsi sustabdyti nukentėjusioji S. O., kuri bandė ne tik fizine jėga atitraukti nuteistąjį, bet ir su juo kalbėtis. Nuteistasis po intensyvių veiksmų priėjęs prie nukentėjusiojo toliau jam grasino (vaizdo įrašas video-51d32977fedfbd020a17649b5052478a-V).

10. Nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką pripažįstama, jog galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad suduodamas smūgį ar durdamas kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką keliančią pavojų kito žmogaus gyvybei ir sveikatai. Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-302-2010, Nr. 2K-381/2011). Nagrinėjamuoju atveju nukentėjusįjį V. P. nuteistasis sužalojo peiliu, gyvybei pavojingu, duriančių ir pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, kuriuo neabejotinai galėtų būti padaryti ir mirtini sužalojimai. Nuteistasis intensyviai šiuo įrankiu žalojo nukentėjusįjį, t. y. mažiausiai 16 kartų į įvairias kūno vietas. Tai, kad nuteistasis R. G. J. nukentėjusiajam į gyvybei pavojingas vietas dūrė ne vieną kartą, aiškiai rodo jo tyčios atimti nukentėjusiajam gyvybę kryptingumą. Be kita ko, baigęs nukentėjusįjį badyti, peilio geležte nukentėjusiajam V. P. trenkė į galvą, kiek vėliau, jį jėga pasodino, griebęs stiklinį bokalą taip pat trenkė nukentėjusiajam į galvą. Tokie nuteistojo veiksmai bei pasirinktas asmens sužalojimui įrankis patvirtina, kad suduodamas smūgius peiliu nuteistasis neabejotinai aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti nukentėjusiajam V. P. gyvybę. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis V. P. vilkėjo megztinį ir striukę, todėl, anot apeliantės, nuteistasis neturėjo pagrindo suvokti, kad jis galėjo itin stipriai sužaloti V. P.. Nuteistasis R. G. J. žalojo nukentėjusįjį intensyviai smūgiuodamas peiliu, todėl jis neturėjo pagrindo manyti, kad nukentėjusiojo vilkimi drabužiai gali sulaikyti dūrius peiliu. Juo labiau, kad, kaip matyti, iš aptartų vaizdo įrašų, V. P. striukės nebuvo užsisegęs, taip pat vilkėjo šviesios spalvos megztinį, o po dūrių peiliu nukentėjusysis V. P. akivaizdžiai pradėjo kraujuoti, tačiau, nepaisant to, R. G. J. toliau tęsė fizinį smurtą V. P. atžvilgiu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. G. J. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. panaudodamas peilį, ne mažiau kaip 16 kartų badė V. P. į įvairias gyvybiškai svarbias vietas, taip pat smūgiavo V. P. į galvą, norėjo (siekė) jį nužudyti, tačiau savo nusikalstamų ketinimų nebaigė dėl ne nuo jo priklausančios valios, kadangi įsiplieskusį konfliktą mėgino nutraukti nukentėjusioji S. O. ir nukentėjusiajam V. P. laiku buvo suteikta medicininė pagalba.

11. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja taip pat laikosi pozicijos, kad nuteistasis R. G. J. nusikaltimą padarė labai susijaudinęs, būdamas afekto būsenoje, kadangi išsigando kur kas už jį stipresnio nukentėjusiojo V. P., kai šis pradėjo jam smūgiuoti į galvą, todėl, anot apeliantės, nuteistojo R. G. J. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 136 straipsnį. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

12. Teismų praktikoje kaltininko didelio susijaudinimo būsena apibrėžiama kaip situacija, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos vertinimu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai turi vertinti kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-38-942/2017 ir kt.), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-723/2007 ir kt.), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-130/2009, Nr. 2K-297/2010 ir kt.), į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-294/2009, Nr. 2K-38-942/2017 ir kt.). Neteisėtas ar itin įžeidžiantis poelgis, galintis sukelti didelio susijaudinimo būseną – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-942/2017). Nors šios teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės daugiausiai suformuluotos BK 130 straipsnio kontekste, tačiau dėl aptariamo požymio tapatumo jos aktualios ir BK 136 straipsnio kontekste. Juo labiau jos aktualios padarius išvadą, kad nuteistojo R. G. J. tyčia buvo nukreipta atimti gyvybę (nužudyti), o ne sunkiai sutrikdyti sveikatą.

13. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju konfliktas tarp R. G. J. ir V. P. kilo dėl to, kad nukentėjusieji nesilaikė restorano tvarkos ir į pagalbines patalpas ėjo per virtuvės patalpas, ir R. G. J., būdamas įpareigotas palaikyti tvarką restorane „(duomenys neskelbtini)“ ir neleisti pašalinių į virtuvę, mėgino sudrausminti nukentėjusiuosius (neleisti jiems būti virtuvės patalpose), tačiau dėl nukentėjusiojo V. P. neteisėtų veiksmų, t. y. jo panaudotos fizinės jėgos, labai susijaudino ir tik gynėsi nuo jį puolančio V. P.. Toks vertinimas neatitinka byloje esančių įrodymų.

14. Nuteistasis, kaip minėta, pirmasis pradėjo konfliktą, taip pat pirmasis panaudojo fizinę jėgą. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad nuteistasis po žodinio konflikto nukentėjusiajam ant galvos užvertė virtuvėje buvusias šiukšles, iki V. P. panaudotos fizinės jėgos nuteistasis pirmasis ėjo į fizinį kontaktą, t. y. agresyviai priėjęs prie V. P. pirmasis jam trenkė į galvą. Taigi, nors nukentėjusysis V. P. panaudojo fizinę jėgą, visgi šis konfliktas buvo prasidėjęs kur kas anksčiau, nukentėjusiojo reakcija į besiformuojantį konfliktą nuteistajam neturėjo būti netikėta, galinti sukelti fiziologinio afekto būseną, kadangi pats nuteistasis buvo aktyvus šio konflikto dalyvis, pats prišoko prie nukentėjusiojo ir puolė į fizinį kontaktą, pirmasis V. P. sudavė į veidą (šią aplinkybę pripažino ir pats nuteistasis jau pirmosios apklausos metu (2 t., b. l. 40–42)). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo reakcija į susiklosčiusią situaciją nebuvo adekvati ir, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėja, neatitinka nukentėjusiojo V. P. smurtinių veiksmų pobūdžio – peilio paėmimas ir intensyvus smūgiavimas juo į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno dalis neatitinka situacijos rimtumo. Esant tokioms aplinkybėms, vertinti nukentėjusiojo V. P. veiksmus kaip neteisėtus ir (ar) itin įžeidžiančius, kurie galėjo sukelti nuteistojo R. G. J. didelį susijaudinimą, teisėjų kolegija nemato pagrindo.

15. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis R. G. J. privalėjo gintis dėl to, kad nukentėjusiojo V. P. buvo įstumtas į virtuvės patalpas, neturėjo galimybės iš jų pasišalinti ir pan. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad nuteistasis, traukdamasis nuo nukentėjusiojo, pats šalinosi į virtuvę, t. y. nuteistasis į virtuvę įėjo pats, ne įstumtas į virtuvės patalpas, ir priėjęs prie stalviršio paėmė vieną iš ten gulėjusių peilių (vaizdo įrašo video-0bcadf14f8635d13b5d8a660d4d873336-V: 0 min. 24 sek. – 0 min. 50 sek.). Tai, kad nuteistasis R. G. J. negalėjo iš virtuvės pasprukti ir privalėjo gintis nuo jį puolančio V. P. paneigia nuteistojo elgesys konflikto metu – nuteistasis, paėmęs peilį, bandė ne grasinti nukentėjusiajam ar sprukti nuo artėjančio V. P., tačiau paėmęs peilį pats artinosi prie nukentėjusiojo ir V. P. pradėjo intensyviai badyti peiliu (1 t., b. l. 98–99). Nuteistasis R. G. J. nukentėjusiajam V. P., minėta, padarė daugybinius sužalojimus, t. y. ne mažiau nei 16 kartų nukentėjusįjį badė peiliu, o šiam nusilpus ir nustojus konfliktuoti vis tiek jį puolė, t. y. su stikliniu bokalu trenkė nukentėjusiajam per galvą. Visos šios aplinkybės akivaizdžiai neatitinka būtinosios ginties situacijos, nepateisina nuteistojo R. G. J. veiksmų ir niekaip nešalina, nemažina jo atsakomybės.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei nuteistojo R. G. J. padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 1 dalis).

Dėl bausmės

17. Nuteistojo gynėja, nesutikdama su nusikalstamos veikos kvalifikavimu, prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis R. G. J. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek nustatydamas jos dydį, tinkamai nustatė ir įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, ir paskyrė teisingą bausmę.

18. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2014, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nors nuteistasis iš esmės pripažino atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus ir padaręs kaltinime nurodytus sužalojimus nukentėjusiesiems bei teigė besigailintis dėl savo veiksmų, tačiau esminių inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybių, t. y. dūrių peiliu nukentėjusiajam V. P. jis nurodė neatsimenantis, be to, stengėsi sumenkinti savo vaidmenį, teigdamas, kad tik gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Viso proceso metu nuteistojo pozicija nebuvo nuosekli. Nuteistasis, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, nurodė neprisimenantis, kaip dūrė V. P. peiliu, vis dėlto, duodamas parodymus, nuteistasis parodė atsimenantis vis skirtingas įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad neprisimena, kaip užvertė nuteistajam ant galvos šiukšles, tačiau apklaustas apie įvykio detales nurodė, kad V. P. jį įžeidė, todėl jis pašokęs nuo kėdės ir pribėgęs prie V. P. sudavė kaire ranka antausį, o šis pradėjo jį mušti, todėl jis labai išsigando ir kažką griebė nuo virtuvėje esančio stalo (2 t., b. l. 40–41). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2024 m. birželio 25 d., metu nuteistasis savo kaltės nepripažino (3 t., b. l. 64–70). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2024 m. rugpjūčio 22 d., metu nuteistasis tikino, kad jis bandė išprašyti nukentėjusiuosius iš virtuvės, tačiau V. P. jį pastūmė, o jis išvertė virtuvėje buvusias šiukšles nukentėjusiajam ant galvos. Nukentėjusiajam toliau jį pravardžiuojant, jis (R. G. J.) prišoko prie jo (V. P.) ir trenkė antausį, jie susigrūmė, bet kas toliau vyko, neatsimena, tačiau kad trenkė nukentėjusiajam per galvą stikliniu bokalu, daugmaž atsimena, manė, kad toliau jį puls nukentėjusysis (3 t., b. l. 83–86). Taigi, nuteistasis R. G. J. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nurodė prisimenantis skirtingas įvykio aplinkybes, t. y. ikiteisminio tyrimo metu parodė konflikto pradžios neatsimenantis, tačiau teisiamojo posėdžio metu nurodė, kodėl ir kokiomis aplinkybės užvertė nukentėjusiajam V. P. ant galvos šiukšles. Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis savo neteisėtų veiksmų kritiškai nevertina, nurodo, kad tiek nukentėjusiajam užvertęs šiukšles ant galvos, tiek trenkęs jam antausį, tiek žalojęs jį peiliu, gynėsi nuo V. P., nors kaip matyti iš byloje esančių restorano „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašų, pats nuteistasis pradėjo konfliktą ir pirmasis puolė į fizinį kontaktą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

20. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020, Nr. 2K- 153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024).

21. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas, nuteistajam R. G. J. parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad viena iš nusikalstamų veikų nutrūko ne nuo nuteistojo valios priklausančių veiksmų. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nusikalstamų veikų motyvą, smurtinių veiksmų intensyvumą. Teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę – ankstesnį teistumą (be kita ko, atkreipė dėmesį į ankstesnius smurtinius nusikaltimus, taip pat ir į tai, kad nuteistasis jau buvo nuteistas dėl to, kad sužalojo asmenį peiliu, kad jo padaryti nusikaltimai vis sunkėja), baustumą, darbinę ir šeiminę padėtis. Priešingai nei teigia nuteistojo gynėja, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė ir į nukentėjusiojo V. P. smurtinius veiksmus ir už nusikaltimą, nustatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė šio straipsnio sankcijoje įtvirtintą minimalią laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, mažesnę nei sankcijoje įtvirtintas vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam R. G. J. paskirtos bausmės atitinka jo padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, nuteistojo asmenybę ir vertintinos kaip teisingos, jas mažinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo

22. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 61 straipsnio 2 dalis (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Tai kaltininko teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes panaikinta bausmės vidurkio taisyklė. Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos pakeitimus bei naująją BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją, bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog šis pakeitimas apelianto teisinei padėčiai įtakos neturi. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį nuteistajam R. G. J., pirmosios instancijos teismas nesivadovavo bausmės vidurkio taisykle ir, minėta, už nusikaltimo, nustatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, o už nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje paskyrė mažesnę nei sankcijoje įtvirtintas vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija šias paskirtas bausmes vertina kaip teisingas. Todėl šiuo metu galiojanti BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata nesudaro pagrindo bausmės švelninimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. G. (R. G.) J. gynėjos Linos Andriuškevičienės apeliacinį skundą.

Teisėjai Audrius JuozapavičiusNerijus MeilutisErnestas Rimšelis