Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-05-07 · Civilinė byla Nr. 2A-560/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-07
Bylos Nr.
2A-560/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00934-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Alė Bukavinienė
Ieškovas
V. R.
Atsakovas
„Swedbank“
Trečiasis asmuo
L. R., D. R., Vilniaus miesto 2 notarų biuro
Kategorijos
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-560/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00934-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7; 121.21 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo ieškovės V. R. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-68-232/2013 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovams „Swedbank“, akcinei bendrovei, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ (šiuo metu išregistruotas iš juridinių asmenų registro) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys L. R., D. R., Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė D. L.-B.ir E. L.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. R. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais šiuos dėl apgaulės sudarytus sandorius: 2006 m. liepos 14 d. įgaliojimą; 2006 m. liepos 13 d. ir 2006 m. liepos 17 d. hipotekos lakštus, kuriais buvo įkeistas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas. Nurodė, jog „Swedbank“, AB ir UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ 2006 m. liepos 5 d. sudarė kredito sutartis, kurių įvykdymas buvo užtikrintas trečiųjų asmenų E. L. ir D. R. laidavimais. Ginčijamais hipotekos lakštais nurodytų kredito sutarčių įvykdymui užtikrinti taip pat buvo įkeisti ieškovei priklausantys nekilnojamieji daiktai – 0,1810 ha žemės sklypas ir sodybinis gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovė tvirtino, jog ginčijami sandoriai – įgaliojimas ir hipotekos lakštai, sudaryti apgaulės įtakoje. Atsakovas UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ pasinaudojo ieškovės nesupratimu, tai yra ieškovės sūnaus L. R. pagalba, apgaulės būdu siekiant gauti finansavimą iš „Swedbank“, AB. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 2 notarų biure pasirašant įgaliojimą ir hipotekos lakštus, minėtų dokumentų tekstas nebuvo išverstas į ieškovei suprantamą kalbą. Taip pat ieškovei nebuvo išaiškinta ir hipotekos sandorio reikšmė bei pasekmės, todėl šiuos dokumentus ieškovė pasirašė nesuvokdama jų turinio, o veikdama vien savo artimo giminaičio (sūnaus) įtakoje, kurio sutuoktinė D. R. buvo atsakovo UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ akcininkė. Ieškovė minėtų sandorių nebūtų pasirašiusi, jei tik būtų žinojusi, jog įkeičia hipoteka savo nekilnojamąjį turtą tikslu užtikrinti su jos asmeniu net nesusijusios įmonės kreditavimo prievolių įvykdymą. Nurodė, jog jos valia buvo paveikta dar iki sandorio notarinio patvirtinimo, tačiau notaras, kuriam nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, nesiėmė pareigos išversti pasirašomą tekstą, supažindinti su pasirašomo teksto turiniu, neaptarė su ieškove sandorių pasekmių. Ieškovė akcentavo aplinkybę, jog sandorių tekstas nebuvo išverstas į jai suprantamą kalbą. Ieškovės vertinimu, atsakovo „Swedbank“, AB nesąžiningumas pasireiškė tuo, jog bankas kreditavimo sutartį sudarė neišsiaiškinęs ne tik kredito panaudojimo paskirties ir tikslo, bet ir grąžinimo galimybių, nesiėmė priemonių nustatyti hipotekos realumą t. y. ieškovės, kaip įkaito davėjos, valią savo turtu užtikrinti kito asmens prievolių įvykdymą. Ieškovė nurodė, jog ginčijami sandoriai jokios naudos ieškovei negalėjo sukurti, o jos sūnaus šeimos turtas bei turtiniai interesai yra atskirti nuo ieškovės turtinių interesų.

Atsakovas „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Akcentavo aplinkybę, jog nepaisant garbaus amžiaus, ieškovė iki sudarant minėtus sandorius per trejus metus buvo sudariusi eilę kitų sandorių, todėl turėjo įgijusi pakankamai patirties, kad suvoktų hipotekos sandorio esmę. Aplinkybę, jog sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais, patvirtina ieškovės sūnui suteiktas ypatingai plataus masto įgaliojimas. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė nenurodė, kuo pasireiškė apgaulė. Pažymėjo, jog ieškovė turėjo galimybę susipažinti su sudaromų sandorių turiniu.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė D. L.-B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Akcentavo aplinkybę, jog ginčas dėl sandorių teisėtumo kilo tik gavus hipotekos teisėjo nutartį. Pažymėjo, jog notarė, tvirtindama ginčijamus sandorius, laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų, rūpestingai vykdė jai įstatymo leidėjo nustatytas pareigas. Trečiasis asmuo taip pat pažymėjo, jog ieškovė puikiai supranta ir moka lietuvių kalbą, kadangi ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi Lietuvoje, be to, iki sudarant ginčijamą sandorį ji buvo sudariusi eilę kitų sandorių, kurių prasmę ir teisines pasekmes puikiai suprato be vertėjo pagalbos, todėl notarei nekilo pareigos ginčijamų sandorių išversti į kitą kalbą. Trečiojo asmens manymu, ieškiniu ieškovė siekia išvengti atsakomybės kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš ieškovės priteisė valstybės naudai 8 350 Lt žyminio mokesčio. 2013 m. gegužės 13 d. papildomu sprendimu teismas iš ieškovės V. R. trečiojo asmens Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarės D. L.-B. naudai priteisė 1 700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės asmenybę individualizuojančius požymius, atmetė ieškovės argumentus, esą ji nesuprato sudaromų sandorių (įgaliojimo ir hipotekos sandorių) esmės. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad ginčijamas įgaliojimas buvo išduotas jai priklausančio namo statybos formalumams sutvarkyti. Teismas nustatė, jog visi formalumai dėl namo registracijos buvo sutvarkyti dar iki įgaliojimo išdavimo. Teismas nepagrįsta laikė ieškovės poziciją, esą ji manė pasirašanti ne įgaliojimą ir hipotekos lakštus, bet tris įgaliojimo egzempliorius. Teismas sprendė, jog ieškovė ginčijamus sandorius sudarė siekdama padėti sūnaus šeimos verslui. Tokia praktika, kai šeimos nariai arba giminaičiai užtikrina vieni kitų asmenines ar su verslu susijusias prievoles, yra įprasta; įstatymai nedraudžia prievoles užtikrinti kito asmens turto įkeitimu, todėl, teismo vertinimu, bankui nekilo ir neturėjo kilti abejonių dėl sutarties sąlygų ir tikslų atitikimo ieškovės valiai ir neatsirado pareigos aiškintis tokį atitikimą. Įvertinęs proceso dalyvių paaiškinimus dėl sandorių sudarymo aplinkybių, teismas sprendė, jog sandoriai buvo naudingi ieškovės sūnaus šeimos verslui. Teismas akcentavo situacijos išskirtinumą, t. y. net ir įsitikinus, jog ieškovę apgavo jos sūnus, to nepakanka hipotekos sandoriui pripažinti negaliojančiu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.91 straipsnio 6 dalį, jeigu apgaulę panaudoja ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, jog buvo apgauta ir ginčijamus sandorius pasirašė apgaulės įtakoje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė V. R. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo išvada, kuria atmestas ieškovės argumentas dėl ginčijamo įgaliojimo išdavimo tikslo, yra paviršutiniška ir grindžiama prielaida. Teismas nevertino aplinkybės, jog įgaliojimas (jo tekstas) buvo parengtas ne pagal ieškovės nurodymus. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė yra rusakalbė ir senyvo amžiaus. Teismas nevertino notarės užimtumo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Teismas turėjo kritiškai vertinti notarės paaiškinimus, jog praėjus penkeriems metams ji prisimena ieškovei išaiškinusi ginčijamų sandorių esmę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog ieškovė gali perskaityti tekstą lietuvių kalba, kad ieškovė savarankiškai tvarkė paveldėjimo formalumus mirus sutuoktiniui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog ginčijamas įgaliojimas nebuvo atšauktas. Ieškovė siekia ne įgaliojimo atšaukimo, o apgaulės įtakoje išduoto įgaliojimo sukeltų pasekmių pašalinimo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank“, AB nurodė nesutinkąs su ieškovės apeliaciniu skundu. Prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog teismas neturėjo pareigos aiškintis, ar ieškovė pakankamai mokėjo lietuvių kalbą ir suprato sandorių esmę. Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju pakako nustatyti, jog ieškovė suprato sudaranti ne vien tik įgaliojimą. Todėl kilus neaiškumams, ieškovės patirtis buvo pakankama pasiaiškinti sandorių esmę. Atsakovas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog banko reikalavimas, kad hipotekos lakštus asmeniškai pasirašytų pati ieškovė, patvirtina, jog atsakovas įsitikino ieškovės valia. Nurodė, jog hipotekos lakštuose buvo nurodyta visa esminė informacija.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė D. L.-B. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas įgaliojimas buvo išduotas siekiant pavesti sūnui atlikti veiksmus, susijusius su hipotekos sandoriais. Trečiojo asmens teigimu, aplinkybė, jog apeliantė yra rusakalbė, nesudaro pagrindo išvadai, kad ji nesupranta lietuvių kalbos. Nesutiko su ieškovės argumentu dėl ypatingai didelio notarės užimtumo. Atkreipė dėmesį, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kartu su trečiuoju asmeniu dirbo ir kita notarė, be to, dalis notarinių veiksmų nereikalauja asmens dalyvavimo. Trečiasis asmuo sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovės asmenybę, atsižvelgė į jos išsilavinimą ir patirtį. Akcentavo aplinkybę, jog ginčijamo įgaliojimo pagrindu buvo atlikti tik hipotekos lakštų pakeitimai, tuo tarpu hipotekos lakštus pasirašė pati ieškovė. Aplinkybė, jog sandorių sudarymo metu ieškovės šeima nevaldė atsakovo UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ akcijų, nepaneigia sandorio naudingumo ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis kito asmens aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

Kaip minėta, ieškiniu ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais 2006 m. liepos 13 d. bei 2006 m. liepos 17 d. hipotekos lakštus, kuriais atsakovo UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ tinkamas prievolių kreditoriui „Swedbank“, AB įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei V. R. priklausančio nekilnojamojojo turto – žemės sklypo ir gyvenamojo namo hipoteka, bei ginčijo 2006 m. liepos 14 d. trečiajam asmeniui L. R. išduotą įgaliojimą. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovė V. R. (apeliantė) laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti trečiojo asmens (jos sūnaus L. R.) apgaulės įtakoje. Pasak apeliantės, ginčijamų sandorių sudarymo metu ji manė įgaliojanti sūnų (trečiąjį asmenį L. R.) atlikti atitinkamus veiksmus, susijusius su jai priklausančio nebaigto statyti namo (kuris ginčijamais sandoriais ir buvo įkeistas) įteisinimu. Be to, apeliantė teigė, jog ginčijamus sandorius patvirtinusi notarė bei hipotekos kreditorius nesiėmė aktyvių veiksmų – neišaiškino jai sudaromų sandorių esmės, kurios ji negalėjo suprasti būdama senyvo amžiaus ir nemokėdama valstybinės kalbos. Akcentavo aplinkybę, jog ginčijami hipotekos sandoriai jai nebuvo ir negalėjo būti naudingi. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, apeliantė nesutikimą su apskųstuoju sprendimu iš esmės grindė procesinių teisės normų pažeidimu įrodymų vertinimo procese. Pasak apeliantės, netinkamas įrodymų vertinimas lėmė klaidingas išvadas dėl sandorių sudarymo aplinkybių, tikslų bei ieškovės asmenybės įvertinimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kaip minėta, apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindė procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesus, pažeidimu. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, tvirtinama, kad teismas turėjo kritiškai vertinti notarės, tvirtinusios ginčo sandorius, paaiškinimus, kadangi abejotina, jog notarė, praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui, galėtų prisiminti šių sandorių sudarymo aplinkybes. Be to, atsižvelgiant į didelį notarės užtimtumą, abejotina ir dėl notarės teiginių apie tai, kad ji išaiškino tvirtinamų sandorių esmę ir pasekmes. Apeliantės aiškinimu, teismas neturėjo pagrindo vertinti ir jos veiksmų paveldėjimo santykiuose, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar ginčijami sandoriai iš tiesų buvo sudaryti apgaulės įtakoje, be kita ko, bankui ir notarams vykdant pareigas, įvertino visus šalių pateiktus įrodymus (tiek rašytinius duomenis, tiek šalių ir liudytojų paaiškinimus). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog sandorius ji sudarė suklaidinta sūnaus, bankui ir notarei neišaiškinus sudaromų sandorių reikšmės bei pasekmių. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.

Kaip minėta, apeliantė valios sudaryti ginčijamus sandorius ydingumą siejo su kelių asmenų elgesiu ginčijamų sandorių sudarymo metu. Trečiasis asmuo L. R., iš esmės piktnaudžiaudamas apeliantės pasitikėjimu, esą apgavo ją dėl sudaromų sandorių esmės ir tikslų. Pasak apeliantės, atsakovai (hipotekos kreditorius bei kredito gavėjas), pasinaudodami ieškovės asmenybės trūkumais (senyvu amžiumi, valstybinės kalbos nemokėjimu bei absoliučiu pasitikėjimu sūnumi) sudarė išimtinai tik jiems naudingą sandorį. Apeliantės teigimu, notarė prie šios situacijos prisidėjo jai valstybės deleguotas funkcijas vykdydama nepakankamai rūpestingai – neišaiškinusi apeliantei sudaromų sandorių esmės ir pasekmių. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalis siejusių santykių specifiškumą ir apeliantės akcentuojamas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą pagrįstai akcentavo CK 1.91 straipsnio 6 dalies normos dispoziciją, kurios turinys reiškia, kad jeigu apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Pažymėtina, jog aptariamu atveju apeliantės poziciją iš esmės ir sąlygojo cituotoje normoje apibrėžta situacija.

Tiek apeliantė, tiek liudytoja N. M. akcentavo trečiojo asmens L. R. įtaką apeliantės ydingos valios formavimuisi. Galimo apgaulės panaudojimo neneigė ir pats trečiasis asmuo L. R. (apeliantės sūnus). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia pripažino aplinkybę, jog kita ginčijamų hipotekos sandorių šalis yra ne trečiasis asmuo (apeliantės sūnus), o bankas. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste L. R. galbūt panaudotos apgaulės fakto nepakanka sandoriui panaikinti. Privalu įrodyti ir tai, jog bankui ši aplinkybė (apeliantės suklaidinimas ar apgaulė) buvo ar turėjo būti žinoma. Apeliantės išsakyti argumentai, jog bankas galėjo apie tai žinoti, jog vedamas tam tikrų tikslų bankas nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas apeliantės atžvilgiu, neišaiškindamas jai sandorių pasekmių ir kitų su pagrindine prievole susijusių aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, laikytini objektyviais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis. Aptariamu atveju tokių prielaidų nepakanka banko žinojimui (nesąžiningumui) konstatuoti. Apeliaciniu skundu ši teismo išvada nėra paneigiama, todėl vien aplinkybė dėl banko nežinojimo apie galimą apgaulės prieš apeliantę naudojimą sudarė pakankamą pagrindą ieškinį atmesti. Kita vertus, apeliantei argumentuojant pirmosios instancijos teismo išvadų klaidingumą, teisėjų kolegija turi pagrindą įvertinti apeliantės poziciją dėl tikrosios (vidinės) jos valios ydingumo.

Kaip minėta, apeliantė tvirtino maniusi, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ji išdavė sūnui (trečiajam asmeniui L. R.) įgaliojimą atlikti veiksmus, susijusius su ginčo turto (nebaigto statyti namo) įteisinimu (registracija). Apeliantė manė notarės akivaizdoje pasirašanti tris įgaliojimo egzempliorius, o ne sudaranti kelis (skirtingus) sandorius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, paneigiančiomis šiuos apeliantės teiginius. Teismo nustatyta aplinkybė, jog apeliantei priklausančio namo įteisinimo (įregistravimo viešajame registre) veiksmai buvo atlikti dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, ginčo įgaliojimo pobūdis (įgalinimų mastas, galiojimo terminas, turinys) paneigia buvimą apeliantės deklaruojamų lūkesčių, esą ginčijamas įgaliojimas buvo išduodamas konkrečiam pavedimui – nekilnojamojo turto registravimui. Priešingai, įgaliojimo turinys, kuriuo apibrėžiamos įgaliotiniui suteikiamos teisės („... įkeisti užtikrinant mano, įgaliotinio, ir bet kurių trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą...“) sudaro pagrindą manyti, jog ginčijamas įgaliojimas buvo išduotas iš anksto turint tikslą atlikti veiksmus, kurie ir buvo atlikti ginčijamais hipotekos sandoriais (ieškovei priklausančio turto įkeitimas). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tiek turiniu, tiek apimtimi ginčo įgaliojimas iš esmės skyrėsi nuo ginčijamų hipotekos lakštų, todėl akivaizdu, jog apeliantė nagalėjo manyti pasirašanti tris vieno (to paties) dokumento egzempliorius. Be to, šią ieškovės pasirinktą versiją, esą aptariamu atveju jos suklaidinimą (ir suklydimą) lėmė tai, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti tą pačią dieną ir to paties apsilankymo pas notarę metu, paneigia bylos nagrinėjimo metu nustatyti duomenys, kad apeliantė tuos sandorius iš tiesų sudarė per kelias dienas, tai yra ji kelis kartus lankėsi notaro biure. Teisėjų kolegija nereikšmingu laiko apeliacinio skundo argumentą, jog ginčijami sandoriai nebuvo ir negalėjo būti ieškovei naudingi, jog ji neturėjo tiesioginio finansinio ar turtinio suinteresuotumo ginčijamų sandorių sudarymu. Teisiškai nereikšminga ir ta aplinkybė, jog apeliantės sūnaus sutuoktinė ginčo sandorių sudarymo metu dar nebuvo kredito gavėjo UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ akcininkė. Pažymėtina, jog trečiasis asmuo L. R. teisme neneigė jo tęstinio pobūdžio faktinio dalyvavimo to juridinio asmens komercinėje veikloje, įskaitant ir ginčui aktualiu laikotarpiu vystytus ūkinius projektus. Todėl tos aplinkybės, jog trečiojo asmens sutuoktinė D. R. kredito gavėjo akcininke tapo tik po ginčijamų sandorių sudarymo, o vėliau dar ir laidavo už juridinio asmens – kredito gavėjo prievoles, papildomai patvirtina, jog ginčijami hipotekos sandoriai buvo naudingi trečiojo asmens – apeliantės sūnaus L. R. šeimai. Manytina, jog UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ akcijų vėlesne pirkimo - pardavimo sutartimi iš esmės buvo įtvirtintas atsakovo (kredito gavėjo) įsipareigojimas už jį laidavusiai ir įkeitusiai turtą šeimai. Juolab, kad D. R. ir L. R. neneigė, jog poreikį sudaryti akcijų pirkimo - pardavimo sutartį lėmė būtent atsakovus UAB „NAUJOS STATYBOS TECHNOLOGIJOS-1“ ir „Swedbank“, AB sieję kreditavimo santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai ginčijamų sandorių naudingumo potencialą aiškina izoliuotai (savo suinteresuotumą atribodama nuo sūnaus šeimos interesų). Šiame ginče akcentuojamų apeliantę ir trečiąjį asmenį L. R. siejusių besąlygiško pasitikėjimo santykių kontekste, pirmosios instancijos teismo išryškinta aplinkybė, jog būna nereti atvejai, kai giminaičiai prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeičia vieni kitų turtą, yra logiška, pagrįsta ir neprieštarauja aukščiau analizuotoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Šiuo pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės teikiama aplinkybė, jog ginčijamų hipotekos sandorių sudarymas jau nebuvo naudingas, negalėjo turėti įtakos apeliantės deklaruojamam valios ydingumui. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vertindamas ir apeliantės motyvus dėl jos asmeninių savybių išskirtinumo, atliko šiam ginčui aktualių apeliantės asmenybę individualizuojančių kriterijų išsamų vertinimą. Atmestini skundo argumentai dėl juridinę reikšmę turinčių ieškovės veiksmų, atliktų iki ginčui aktualaus laikotarpio (pvz., priimant palikimą), netinkamo vertinimo. Kolegijos manymu, vertinant galbūt suklydusio žmogaus asmenybę, tokie individualizuojantys bruožai yra itin reikšmingi, kadangi atspindi žmogaus elgesį aktualiose (panašiose) situacijose. Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės motyvais dėl valstybinės kalbos nemokėjimo. Pirmosios instancijos teismas įsitikino šio motyvo nepagrįstumu, kadangi apeliantė gimė ir užaugo Lietuvoje, šioje valstybėje dirbo intelektualų (buhalterės) darbą, kuris neabejotinai reikalavo valstybinės kalbos žinių. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog iki ginčijamų sandorių sudarymo tiek kasdienius, tiek sudėtingesnius ir tam tikro teisinio išprusimo reikalaujančius reikalus apeliantė tvarkydavo savarankiškai, be kitų asmenų, taip pat ir be vertėjų pagalbos. Vertinant analizuojamą situaciją vien hipotetiškai, pažymėtina, jog ta aplinkybė, jog asmuo nemoka lietuvių kalbos, pagal teismų praktiką nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2001). Šiuo atveju vien tai, kad apeliantės gimtoji kalba ne lietuvių, nesudaro pagrindo jos sudarytus byloje ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

Ieškovės valios ydingumu neįtikina ir apeliacinio skundo motyvai, susiję su kitais apeliantės asmenybę individualizuojančiais požymiais. Pirmosios instancijos teismo įvertintos apeliantės asmenybę individualizuojančios aplinkybės neleidžia apeliantės laikyti valstybinės kalbos nemokančiu, aplinkoje sunkiai besiorentuojančiu bei nesuvokiančiu įprastų sandorių (kokiais laikytini turto pirkimas - pardavimas, paskola, įkeitimas ar laidavimas) esmės asmeniu. Priešingai, nežiūrint apeliantės garbaus amžiaus, jos turtinga gyvenimiška patirtis, kuri akivaizdi iš apeliantės pasisakymų teisme, sudaro pagrindą laikyti ją labiau nei vidutiniškai išprususiu asmeniu, atitinkančiu protingo asmens standartą. Tiriamu atveju vertintinas ir apeliantės pozicijos dviprasmiškumas, argumentuojant nepakankamą išprusimą, valstybinės kalbos nemokėjimą, senyvą amžių ir kartu besąlygišką pasitikėjimą ją suklaidinusiu asmeniu (sūnumi). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009, 2005 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514, ir kt.). Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste spręstina, jog, net ir sutikus su apeliantės reiškiama pozicija, esą ji dėl tam tikrų ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotų priežasčių galėjo nesuprasti sudaromų sandorių esmės, akivaizdu, jog tokiu atveju vidinės valios neatitinkančių sandorių sudarymą lėmė apeliantės neatsargumas ir perdėtas pasitikėjimas sūnumi. Protingo, atsargaus ir atsakingo asmens elgesio standartas, nepaisant pasitikėjimo santykių, reikalautų išsiaiškinti sudaromų sandorių esmę. Apeliantės deklaruojami lūkesčiai, kad tiek kredito gavėjas, tiek bankas, tiek notarė imsis aktyvių įspėjimo ar net atgrasymo nuo sandorių sudarymo veiksmų, laikytini nepagrįstais. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pakartotinai atliktas įrodymų visumos tyrimas ir tikimybių pusiausvyros principo taisyklės taikymas neleidžia daryti net prielaidos, jog apeliantė nesuvokė sudaromų sandorių esmės.

Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, jog ginčijamus sandorius tvirtinusi notarė dėl didelio užimtumo negalėjo realiai išaiškinti sudaromų sandorių pasekmių, o praėjus tokiam ilgam laiko tarpui po ginčo sandorių sudarymo neturėtų prisiminti jų sudarymo aplinkybių. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėti argumentai nereikalauja išsamios teisinės analizės, kadangi grindžiami subjektyviais apeliantės samprotavimais ir prielaidomis.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliaciniame skunde nereiškiamas nesutikimas su byloje priimtu teismo 2013 m. gegužės 13 d. papildomu sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija nenustatė šio papildomo teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, todėl jis taip pat paliekamas nepakeistas.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė D. L.-B. atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nesvarsto, kadangi teismui nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93, 98 straipsniai).

Apeliantei V. R. žyminio mokesčio dalies – 8 050 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 3, b. l. 196). Atmetus apeliacinį skundą, žyminis mokestis iš apeliantės V. R. priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą ir 2013 m. gegužės 13 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti valstybei iš ieškovės V. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 050 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Teisėjai Alė BukavinienėRasa GudžiūnienėGintaras Pečiulis