Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2017-02-06 · Civilinė byla Nr. 2-364-881/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-06
Bylos Nr.
2-364-881/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02499-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Ieškovas
R. M.
Atsakovas
BAB banko SNORAS
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-364-881/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02499-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.2.6. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 6 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,sekretoriaujant Giedrei Jegorovaitei,dalyvaujant ieškovės R. M. atstovui adv. Nerijui Katiliui,atsakovo BAB banko SNORAS atstovui A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M., perėmusios A. M. procesine teises, ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio ir lėšų pripažinimo indėliu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė R. M., perėmusi ieškovo A. M. procesines teises, prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. spalio 17 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – pagal obligacijų pasirašymo sutartį sumokėtą 16 299,09 Lt sumą grąžinti į ieškovo sąskaitą atsakovo banke; pripažinti ieškovo teisę į 16 299,09 Lt indėlių draudimo išmoką; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė palaiko ieškinį, kuriame nurodyta, kad ieškovas A. M., turėdamas laisvų lėšų, 2011 m. spalio 17 d. kreipėsi į AB banką SNORAS, norėdamas kaip ir anksčiau sudaryti su banku terminuoto indėlio sutartį. Tačiau banko atstovė pasiūlė sudaryti ne terminuoto indėlio sutartį, o obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovui buvo paaiškinta, kad pastarąją sutartį sudaryti finansiškai palankiau, kadangi sutartyje numatytu terminu bankui išpirkus įsigytas obligacijas, ieškovui bus sumokėtos didesnės metinės palūkanos nei pasibaigus terminuoto indėlio vienerių metų terminui. Tą pačią dieną ieškovas su atsakovu sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 163 vnt. obligacijų už 16 299,09 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas jam sudarė klaidingą įspūdį, jog ginčo sutarties pagrindu už obligacijas sumokėti pinigai yra indėlių ir/ ar įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas, ir tai neabejotinai paskatino ieškovą sudaryti būtent ginčo sutartį, o ne ketintą sudaryti terminuoto indėlio sutartį. Tad ieškovas prašė pripažinti sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.). Ieškovas pabrėžė, kad nei su atsakovu sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, nei ginčo sutartyje nėra nuostatos, kad obligacijos nėra draudžiamos. Tuo tarpu minėtoje aptarnavimo sutartyje įtvirtinta nuostata, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (3 punktas), sudarė pagrindą ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, pagrįstai manyti, kad ieškovo obligacijos yra apdraustos. Nors aptarnavimo sutarties specialiosios dalies antrame punkte nurodyta, kad „klientas patvirtina, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“, minėto aprašymo atsakovas ieškovui nepateikė, taigi ir nesupažindino su įsigyjamoms obligacijoms būdinga rizika. Tiek ginčo sutartį, tiek aptarnavimo sutartį ieškovas sudarė prisijungimo būdu, todėl esant abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turėtų būti aiškinamos atsakovo nenaudai. Atsakovui, kaip kredito įstaigai, finansinių paslaugų teikimo profesionalui, yra taikomi didžiausi apdairumo, atidumo ir rūpestingumo standartai. Tačiau atsakovas neįvykdė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų ir neįsitikino, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, buvo pasirengęs atitinkamai rizikuoti. Be to, bankas veikė tendencingai ir teikė klaidingą informaciją apie nusiperkamų obligacijų draudimą ne tik ieškovui, bet ir kitiems savo klientams.

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad byloje esantys dokumentai akivaizdžiai liudija, jog ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą, ir tai jam buvo neabejotinai suprantama. Ieškovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Iš esmės visas ieškovo ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas nepateikė jam informacijos apie su ginčijamo sandorio sudarymu susijusias rizikas, įskaitant ir indėlių draudimo apsaugos netaikymą jo įgyjamoms obligacijoms, ir tai neva suponavo ieškovo tikėjimą, kad jo įgyjamos obligacijos yra apdraustos. Tačiau tokie ieškovo teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. ginčijamo sandorio 1.22 punkte, prieš pat šalies parašą, aiškiai matomoje vietoje yra nurodyta, kad pasirašydamas šią sutartį investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Papildomai atsakovas iš anksto pateikė ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 30-45 punktuose nurodytą informaciją (tame tarpe „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“), o ieškovas savo parašu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Nors ieškovas, spekuliuodamas sutarčių standartinių sąlygų institutu, neigia nurodytų dokumentų gavimą, akivaizdu, kad jis negalėjo nepastebėti šių ginčijamo sandorio ir aptarnavimo sutarties nuostatų. Aplinkybė, kad ginčijamas sandoris ar atskira jo sąlyga yra standartinė, negali reikšti automatinio įrodinėjimo naštos perkėlimo pasiūliusiai šią sąlygą šaliai. Be to, apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, išsamiai buvo informuojama obligacijų bazinio prospekto 1.3.1. punkte. Prospektas buvo viešai paskelbtas banko interneto puslapyje. Pagal Vertybinių popierių įstatymo 9 straipsnio 3 punktą, elektronine forma paskelbto prospekto popieriuje išspausdinta kopija įteikiama klientui, jeigu jis to prašo. Būtent dėl to ginčijamoje sutartyje pateiktas investuotojo patvirtinimas, kad jis susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o ne juos gavo. Nors ieškovas neigia, kad atsakovas tinkamai atliko kliento informavimo pareigą, nustatytą Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, tačiau ieškovo pasirašytų ginčijamo sandorio ir Aptarnavimo sutarties nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ne atsakovas, bet ieškovas, t. y. būtent ieškovas, įgyvendindamas CPK 12 ir 178 straipsniuose nustatytus reikalavimus, privalo įrodyti, kad jis nesusipažino su šiose sutartyse minimais dokumentais, o jo patvirtinimai neatitinka tikrovės. Ieškovas šių prezumpcijų nepaneigė. Aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata, numatanti, kad siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina blanketine sąlyga, konkrečiai neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į galiojančius įstatymus, todėl negali būti laikoma klaidinančia. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei ginčijamoje obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, kad atsakovo obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi ieškovo kaltinimai dėl Aptarnavimo sutarties specialios dalies 3 punkto yra visiškai nepagrįsti, t. y. atsakovas nepateikė ieškovui jokios klaidinančios informacijos, o ieškovas nesuklydo ir juo labiau nebuvo apgautas. Be to, šiai bylai svarbi aplinkybė, kad pagal Taisyklių 58 punktą, obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios FPRĮ 22 straipsnio 10 dalyje nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos net nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui. Tai reiškia, kad fiksuotų palūkanų obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Ieškinyje nenurodyta kokių nors ieškovo asmeninių savybių, kurios galėjo lemti ieškovo deklaruojamą suklydimą, sudarant ginčijamą sandorį. Ieškovas dalyvavo asociacijos AISEC Lietuva veikloje ir buvo jos valdymo organo narys, be to, ieškovui išduota UAB „ID forty six“ prokūra, ieškovas turėjo ir 898 vnt. atsakovo paprastųjų vardinių akcijų, todėl jam turėtų būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei įprastai fiziniam asmeniui. Be to, ieškovas savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, t. y. nutarė, kad yra pajėgus savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką. Ieškovas su atsakovu buvo sudaręs ne vieną terminuoto indėlio sutartį, todėl objektyviai turėjo suvokti sudaromo ginčijamo sandorio esmę ir žinoti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Taigi ieškovo klaidingas įsivaizdavimas dėl jo įsigytų banko obligacijų draudimo indėlių draudimu yra išimtinai ieškovo neatsargaus, neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekmė. Be to, ginčijamo sandorio teisėtumą ieškovas pradėjo ginčyti praėjus dvejiems metams po sandorio sudarymo ir tik po to, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Ieškovas galėjo pasinaudoti ginčijamame sandoryje numatyta galimybe perleisti obligacijas kitiems investuotojams arba bankui „Finasta“ anksčiau išpirkimo datos ir taip apginti tariamai jo pažeistas teises, tačiau šiomis teisėmis nepasinaudojo. Todėl pats ieškovas turi pareigą įrodyti, kad aplinkybė dėl investuotų lėšų draudžiamumo jam buvo esminė ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne iškilo vėliau, pripažinus atsakovą nemokiu. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu šios sutarties elementu. Ieškovo aiškinimas, kad jeigu būtų žinojęs, jog obligacijos nėra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka, šio sandorio nebūtų sudaręs, yra spekuliatyvus ir nesąžiningas, nes ieškovas vertina sutartį iš įvykusio po jos sudarymo banko bankroto situacijos, o ne jos sudarymo dienos. Be to, ieškovui iki ieškinio pareiškimo pateikus kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, laikytina, kad ieškovas patvirtino ginčijamą sandorį, todėl nebeturi teisės jo ginčyti teisme (CK 1.79 str. 1 d.).

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo amžius bei darbo patirtis suponuoja išvadą, jog ieškovas suprato arba privalėjo suprasti, kad sudaro ne terminuoto indėlio, o investicinę sutartį. Be to, ieškovas, laikydamas tam tikrą sutarties sąlygą esmine, turėjo ją suprasti aiškiai ir nedviprasmiškai, tai būtina jo valios sudaryti sutartį formavimuisi, kurią menamai iškreipė suklydimas. Jei ieškovas nesuprato indėlių draudimo esmės ir jo taikymo išimčių, vadinasi, jis klydo ne dėl sutarties esmės, o dėl to, ką jis pats laiko esmine sandorio sąlyga. Tai, kad ginčo sutartimi įsigyjama banko finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme (IĮIDĮ), kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovo valios trūkumą sudarant ginčo sutartį. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte tik referuojama į IID, kaip indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įmonę, ir nurodoma, kad piniginės lėšos ir įsipareigojimai investuotojams yra draudžiami įstatymų numatyta tvarka. Minėtoje sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti ginčijamos sutarties, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei (esant abejonių dėl sutarties sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių, esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ, po sutarties sudarymo. Taigi ieškovas nepagrįstai ginčija sutartį, motyvuodamas savo suklydimu. Ieškovui su atsakovu sudarant ginčijamą sutartį, esminiais šio sandorio elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/ netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovo valią sudaryti sutartį. Ieškovo argumentas, kad bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą pateikti ieškovui informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, vertintinas kaip spekuliatyvus ir atmestinas kaip de jure ir de fakto nepagrįstas. FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintoje normoje įstatymų leidėjas nenumatė pareigos finansų makleriui klientą konsultuoti ir įspėti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ar netaikomas garantijas, numatytas IĮIDĮ, todėl bankas negali būti laikomas pažeidusiu FPRĮ 22 straipsnyje numatytas pareigas. Juo labiau, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“ yra išsamiai ir aiškiai nurodoma visa IĮIDĮ 13 straipsnyje numatyta informacija apie įsipareigojimų investuotojui taikomus apribojimus, draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką bei sąlygas. Ieškovas, gavęs šį dokumentą ir su juo susipažinęs iki ginčo sutarties sudarymo, negalėjo nesuprasti, kad banko įsipareigojimų ieškovo atžvilgiu yra taikomas ne indėlių draudimas, o įsipareigojimų investuotojams draudimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovą. Ieškovo prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms.

Ieškovas dublike prašė atsakovo atsiliepimą į ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal ginčo sutartį sumokėtus pinigus išsigrynino iš AB Ūkio banko, kuris taip pat platino obligacijas už tą pačią, kaip ir atsakovas, 4,5 proc. metinių palūkanų normą. Taigi, anot ieškovo, nė vienas protingas ir apdairus asmuo, išsigryninęs keliolikos tūkstančių litų sumą, nesiektų tų pinigų investuoti kitoje kredito įstaigoje už tą pačią finansinę naudą, kurią būtų gavęs toje pačioje kredito įstaigoje, kurioje iki išsigryninimo ir laikė pinigus. Tad akivaizdu, kad ieškovo vizito pas atsakovą tikslas buvo sudaryti terminuotąjį indėlį. Faktinis ieškovo elgesys 2011 m. spalio 17 d. įrodo, kad ieškovas iki to laiko nesidomėjo nei AB Ūkio banko, nei atsakovo tuo metu platintais specifiniais finansiniais produktais – obligacijomis. Ieškovas banko atstovo buvo patikintas, kad obligacijos – visiškai saugus finansinis produktas. Ieškovui buvo parodyta Aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata. Taigi agresyvi ir spaudimu paremta banko rinkodara iš esmės jį suklaidino, dėl ko jis vietoje norėtos įprastinės terminuotojo indėlio sutarties pirmą kartą pasirašė ginčo sutartį. Ieškovas negali būti kaltinamas, kad pasitikėjo banku kaip patyrusiu finansų rinkos dalyviu ir kreditavimo profesionalu. Anot ieškovo, bankas galėjo ne tik neakcentuoti klaidinančios Aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostatos, bet ją apskritai pašalinti iš obligacijų pasirašymo sutarčių, jei tokia sąlyga joms neaktuali. Bankas, rengdamas tam tikras standartines sutarčių nuostatas, privalo jas pritaikyti prie konkrečių banko siūlomų ar ketinamų siūlyti finansinių produktų apimties ir pobūdžio, kad tinkamai atliktų kliento informavimo pareigą, nustatytą FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Pirmą kartą Bazinį prospektą ir Galutines sąlygas ieškovas gavo kartu su atsiliepimu į ieškinį, ir, nuodugniai išanalizavus minėtus dokumentus, prieitina prie išvados, kad bankas netinkamai įvykdė pareigą suteikti išsamią informaciją apie platinamas obligacijas. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovas dalyvavo asociacijos AIESEC Lietuva veikloje ir buvo jos valdymo organo narys, kad jam išduota UAB „ID forty six“ prokūra, niekaip neįrodo, kad ieškovas turi finansų srities bei investavimo specialiųjų žinių ir patirties. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad nors atsisakymo suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias faktas atleidžia atsakovą nuo pareigos įvertinti finansinių priemonių ir siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui, tai neturi įtakos atsakovo informavimo pareigai, numatytai FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje.

Atsakovas BAB bankas SNORAS triplike prašė ieškinį atmesti. Papildomai pabrėžė, kad atsakovo ieškovui pateiktas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas visiškai atitinka FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį bei Taisyklių 34 punkto sąlygas, be to, Aptarnavimo sutarties priede „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“ išsamiai bei aiškiai nurodoma visa IĮIDĮ 13 straipsnyje numatyta informacija apie įsipareigojimų investuotojui taikomus apribojimus, draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką bei sąlygas, todėl ieškovo pretenzijos atsakovui dėl netinkamo informavimo yra neteisėtos ir nepagrįstos. IĮIDĮ numato, kad atsakovo obligacijoms netaikomas indėlių draudimas, tačiau įtvirtina jų, kaip investuotojų, draudimą. Taigi, jeigu atsakovas sutartyse būtų nurodęs, kad atsakovo obligacijoms nėra taikomas draudimas pagal IĮIDĮ arba, kad banko įsipareigojimai klientui nėra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tai būtų netiesa ir klaidintų atsakovo klientus. Ieškovo patirtis ir asmeninės savybės patvirtina, kad jos buvo daugiau nei pakankamos įvertinti obligacijų, kaip nesudėtingų finansinių priemonių, įsigijimo sandorio esmę, su jo sudarymu susijusią riziką bei suprasti, kad ieškovas sudaro vertybinių popierių įsigijimo, o ne terminuoto indėlio sutartį, todėl konstatuoti ieškovo suklydimą sudarant ginčijamą sandorį nėra jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad tarp pradinio ieškovo A. M. ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. spalio 17 d. buvo pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis dėl 163 vnt. obligacijų įsigijimo už 4 720,54 Eur (16 299,09 Lt). Tą pačią dieną, t. y. 2011 m. spalio 17 d., šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9954653. Sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 3 punkte nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovą, jog atsakovo įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punktu ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, be kita ko, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. AB banko SNORAS Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Nors ieškinyje ieškovas neigė gavęs šį aprašymą, pastarojo faktinį gavimą, kaip minėta, ieškovas patvirtino pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 2 punktą, ir teismas neturi pagrindo spręsti, kad sutartyje esantis ieškovo patvirtinimas neatitinka tikrovės. Be to, pasirašydamas ginčijamą sutartį ieškovas patvirtino, kad buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, ir nors ieškovas pabrėžė, kad šių dokumentų nebuvo gavęs, tai nepaneigia fakto, kad galimybė su jais susipažinti ieškovui buvo suteikta, t. y. ieškovas galėjo su jais susipažinti internete. Taigi nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės ieškovui buvo pateikta.

Ieškovas ginčijo tarp šalių sudarytą Sutartį nurodydamas, jog sudarant sutartį, atsakovas sudarė jam klaidingą įspūdį dėl į obligacijas investuojamų lėšų draudžiamumo, ir tai lėmė ieškovo apsisprendimą sudaryti būtent obligacijų pasirašymo, o ne ketintą sudaryti terminuoto indėlio sutartį. Ieškovas prašė pripažinti sutartį negaliojančią CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą iš esmės suklydus. Teismas su ieškovo ieškinyje išdėstytais argumentais nesutinka ir pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs teismų praktiką, nuo kurios teismui nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

Pagal kasacinio teismo praktiką, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovas (jo darbuotojai), kaip teigia ieškovas, būtų sudarę ieškovui klaidingą įspūdį dėl obligacijų draudžiamumo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovo darbuotojai būtų patikinę ieškovą, jog obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu ar, kad joms taikomas analogiškos apimties draudimas. Tokių nuostatų, t. y. kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas, nėra ir ieškovui pateiktuose dokumentuose.

Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, savaime nėra neteisinga, nors ir neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Taigi nors kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad atsižvelgiant į tai, jog Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko (nurodytos aplinkybės yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje), vis dėlto kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Šiame kontekste kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo spręsti kitaip.

Byloje nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovui buvo 27 metai, jis yra ėjęs juridinio asmens (asociacijos) valdybos nario pareigas, taip pat yra buvęs uždarosios akcinės bendrovės prokuristas, atsakovo akcininkas, iki ginčijamos sutarties pasirašymo buvo sudaręs ne vieną terminuoto indėlio sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovas pagal savo gyvenimišką patirtį bei bendrus gebėjimus negalėjo suvokti obligacijų ir terminuoto indėlio skirtumo, t. y. kad sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovas įvardijamas ne indėlininku, o investuotoju. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis).

Taigi įvertinęs bylos aplinkybes teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju esminė informacija, susijusi su ieškovo įsigyjama finansine priemone, jam buvo pateikta, ieškovas suvokė/ turėjo suvokti įsigyjamos finansinės priemonės esmę, ir nors draudžiamumo aspektas atsakovo neatskleistas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai, tai nebuvo esminė ieškovui aplinkybė, lėmusi jo apsisprendimą sudaryti ginčo sutartį ar jos nesudaryti (to ieškovas neįrodė). Kiti argumentai, išdėstyti ieškovo procesiniuose dokumentuose, nesudaro pagrindo ieškinio tenkinimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl suklydimo, nėra faktinio pagrindo, todėl ieškinys atmetamas.

Trečiasis asmuo prašė priteisti iš ieškovės 367,96 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo rengė atsiliepimus į ieškinį ne vienoje civilinėje byloje, panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis į nagrinėjamą civilinę bylą, teismas, įvertinęs galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant trečiojo asmens atsiliepimą į ieškinį šioje byloje, sumažina prašomą priteisti sumą iki 100 Eur (CPK 98 str.).

Ieškinį atmetus, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisiama 13,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės R. M., perėmusios A. M. procesine teises, ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio ir lėšų pripažinimo indėliu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110069451) 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovės R. M. 13,65 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Vilija Mikuckienė