Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. R. gynėjas advokatas M. Martinaitis prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-04-09 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – T. R. baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) AB (duomenys neskelbtini) banko civilinį ieškinį T. R. atmesti; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir iš dalies atnaujinti įrodymų tyrimą – išklausyti 2020-09-28 telefoninio pokalbio įrašą, perskaitant 2019-08-05 18 SMS žinučių turinį, pakartotinai iškviesti ir apklausti V. C. apie kaltinamajame akte nurodytų pinigų gavimo ir padalijimo aplinkybes.

2.1. Skunde nurodoma, jog skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla T. R. nutrauktina dėl netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punkto pagrindu), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.2. Apelianto nuomone teismas neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, kad T. R. padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė kelia pagrįstų abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimo. Nagrinėjamu atveju teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų. Abejotini duomenys negali būti patikimu įrodymu, pagrindžiant kaltinamojo kaltę.

2.3. Apeliantas akcentuoja, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Nagrinėjamu atveju yra aktualu tai, kai ginčas kyla tarp asmenų, kurių santykiai pašliję dėl tarpusavio nesutarimų, nes jų santykiai įtempti, priešiški, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, įvertindamas, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, nes supykęs asmuo kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, perdėtai apkaltina kitą asmenį.

2.4. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino T. R. veiksmus kaip atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio l dalyje, sudėtį, nepadarydamas motyvuotų išvadų nei dėl nusikaltimo objektyviosios pusės visų būtinų elementų buvimo, nei dėl subjektyviosios nusikaltimo pusės – kaltės turinio. Nuosprendžiu nėra konstatuotas (net neįvardijamas) būtinasis BK 182 straipsnio 1 dalies sudėties požymis – išskirtinis naudos gavimo būdas – apgaulė, kurią nustačius gali būti taikoma ši BK norma.

2.5. Įgyti svetimą turtą apgaule reiškia taip paveikti kito asmens valią, kad šis dėl suklydimo perduotų materialų judamąjį turtą kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Padariniai yra materialaus judamojo turto netekimas. Taigi dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformuoja klaidingas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų įsivaizdavimas ir tai suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti savo turtu, t. y. perduoti turtą. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tik tam, kas apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, taigi, norint konstatuoti šio nusikaltimo sudėties buvimą, nepakanka konstatuoti vien objektyviai atlikto veiksmo ir pasekmių (asmeniui priklausančio turto užvaldymas), tačiau būtina konstatuoti ir tai, jog poveikis, sukėlęs nukentėjusiam BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes, įvyko dėl panaudotos apgaulės, turint tikslą neteisėtu būdu įgyti kitam asmeniui priklausantį turtą. Nuosprendžiu nėra padaryta jokių motyvuotų išvadų dėl to, ar T. R. atliktas veiksmas, kai jis nesuvokdamas M. L. neteisėtai atliekamų veiksmų, 2019-08-05 jį ir R. P. L. nuvežė iki prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ ir netrukus atsiėmė iš M. L. tik 60 eurų skolą, yra laikomas nusikaltimu.

2.6. Apeliantas teigia, jog skundžiamame nuosprendyje net neanalizuoti tikrieji T. R. parodymai, kuriais jis visiškai pripažino faktą, kad jis visais būdais ragino ir siekė atgauti susidariusią skolą iš M. L.. Jis pats patvirtino ir tai, kad M. L. vengė bendrauti telefonu, neatsiliepdavo į skambučius, todėl teko skambinti iš sutuoktinės bei mamos telefonų, rašyti SMS žinutes, kad M. L. spręstų susidariusią problemą. Be to, pats M. L. pripažino, kad vengė skolos grąžinimo bei sąmoningai neatsiliepdavo į T. R. telefoninius skambučius, neatrašydavo jam SMS. T. R. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme yra nuoseklūs, vienodi bei išsamūs, įrodantys, kad jo veikoje nebuvo būtinojo BK 182 straipsnio 1 dalies sudėties požymio – apgaulės panaudojimo bei tyčios. Būtent apklausiamas kaip kaltinamasis jis dar kartą parodė, jog su M. L., V. C., A. A. bei kitais asmenimis neplanavo ir kitokiu būdu nesitarė apgaulės būdu užvaldyti nukentėjusiajai G. V.-G. priklausančias lėšas. V. C. ir A. A. iš viso nepažįsta ir su jais nėra bendravęs, o M. L. nepagrįstai jį apkalbėjo, kadangi jam nenorėjo grąžinti skolos, ir paaiškėjus faktui apie pastarojo įvykdytą nusikaltimą, siekdamas sušvelninti kilusias pasekmes – sumažinti atlygintinos turtinės žalos dydį, išvengti suėmimo pagal išduotą Europos arešto orderį bei realios bausmės, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. kad T. R. tiesiogiai dalyvavo įvykdant aptariamą nusikaltimą.

2.7. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismas, konstatuodamas šiek tiek kitokią objektyviąją pusę, iš viso neaptarė subjektyviosios veikos pusės, T. R. parodymų neanalizavo ir jų nepaneigė, o tai prieštarauja BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimui nuosprendyje ne tik išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas, ignoruodamas minėtus T. R. parodymus, padarydamas savo išvadas dėl įvykio eigos, būtent M. L., R. P. L. (močiutės) bei A. A. (buvusio įtariamojo) parodymams visiškai nemotyvuotai suteikė svaresnę reikšmę nei minėtiems T. R. parodymams, negretindamas šių asmenų parodymų su kitais bylos duomenimis (SMS pranešimais, telefoninių pokalbių išklotinėmis bei 2020-09-28 15.04.11 val. įvykusio telefoninio pokalbio turiniu, nesugretino R. P. L. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu su teisiamajame posėdyje duotais, neatsižvelgė į tai, kad M. L. yra atlikęs bausmę kartu su A. A., o A. A. 2017 metais atlikinėjo bausmę su V. C.) ir nevertindamas šių parodymų patikimumo prasme. Teismas neįvertino, kad A. A. ikiteisminio tyrimo metu būdamas įtariamuoju, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir neatsakydamas už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, turėjo pagrindą apkalbėti T. R. dėl tarpusavio santykių, šį faktą patvirtina ir 2020-09-28 telefoninio pokalbio turinys. Būtent iš užfiksuoto pokalbio turinio matyti, jos iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambina A. A., kuris prisistato S.. Pokalbio metu T. R. atsako, kad tokio asmens nepažįsta. Netrukus į T. R. telefoną ateina SMS žinutė iš A. A. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje parašyta „s. ble. kas tau yra? kaip nepažįsti“. Į šį SMS jokio atsakymo neatrašo. Apelianto nuomone, visa tai dar kartą parodo, kad M. L., V. C. bei A. A., būdami tarpusavyje pažįstami, nes kartu atliko laisvės atėmimo bausmes, veikdami pagal gerai apgalvotą planą, praėjus neilgam laiko tarpui po nusikaltimo, siekė išprovokuoti T. R. pokalbiui su nepažįstamu asmeniu.

2.8. Apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu T. R. telefone bei „SMS kortelėje nebuvo surasti A. A. bei V. C. telefono numeriai, iš viso nefiksuoti T. R. skambučiai pastariesiems tiriamu laikotarpiu ar siųstos SMS žinutės“. Abonentinių numerių prisijungimo prie bazinės stoties (techninis pavadinimas „Location update“) kontrolė patvirtina, kad šie asmenys tarpusavyje nekontaktavo. Be to, teismas ir prokuratūra turėjo atsakyti, ar T. R. yra „naivus ar šiaip keistas žmogus“, kad „darydamas“ nusikaltimą naudojosi „savo abonentiniu telefono numeriu, sutuoktinės bei mamos, realiai suprasdamas, kad visi elektroninėje erdvėje fiksuoti įvykiai yra iššifruojami“. Jis nieko neslėpė ir paaiškino, kodėl 2019-08-02, 2019-08-03 ir 2019-08-05 skambino bei rašė SMS žinutes M. L. iš savo ir šeimos narių telefonų. Be to, prokuratūra, turėdama 18 SMS žinučių ir žinodama jų turinį, neįrodė, kad šiuose SMS pranešimuose yra duomenų apie tai, kad T. R. dalyvavo įvykdant 2019-08-02 ar 2019-08-05 nusikaltimą. Nuteistojo gynėjo nuomone, yra nepagrįsti ir neteisingi teismo motyvai, kad „kaltinamasis T. R. 2019 m. vasarą klausė A. A. ką padaryti, kad M. L. grąžintų jam skolą, ir jis jam pasakė „tegu L. ima paskolą, ar (duomenys neskelbtini) pasiima du telefonus, kuriuos parduotų ir atiduotų skolą“, nurodė ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. A.. Teisme šiuos parodymus liudytojas A. A. patvirtino. Iš to darytina išvada, kad kaltinamojo T. R. veiksmai šiame sukčiavimo epizode buvo aktyvūs. Be to, kaip matyti, nuo 2019-08-02 iki 2019-08-05 T. R. intensyviai skambino ir rašė SMS žinutes M. L. iš savo mamos ir žmonos telefonų. 2019-08-05 išsiuntė daug SMS žinučių ir skambino M. L.. Kaip matyti, T. R. atvežė M. L. močiutę R. P. L. į banką. Kaltinamojo T. R. dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtino liudytojos R. P. L. parodymai. Nors liudytoja negalėjo atpažinti automobilį vairavusio asmens, tačiau ji patvirtino, kad pinigus jos anūkas M. L. skaičiavo, dalinosi su automobilio vairuotoju, be to, vairuotojas ir jai davė 50 Eur. Kaltinamasis T. R. pripažino, kad atvežė M. L. močiutę iš kaimo. Teismo nuomone, nusikalstama veika realizuota bendrais suderintais kaltinamųjų bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, atliekančio bausmę pataisos namuose, veiksmais, kiekvienam iš jų įvykdžius dalį nusikalstamo ketinimo“.

2.9. Skunde teigiama, kad T. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, kaltu neprisipažino ir nurodė, kad „M. L. pažįsta nuo vaikystės, jų gyvenamieji namai šalia, susitikdavo tame pačiame kieme. M. L. dar paauglystėje įvykdė nusikaltimus, ne kartą buvo įkalinimo įstaigoje. Todėl, kada ir kuriam laikui buvo išvykęs į užsienį nežino, nepasigedo pastarojo, nes šis dažnai būdavo įkalinimo įstaigoje. 2019 m. vasarą, tiksliai pasakyti negali nei mėnesio, nei dienos, kieme susitiko M. L.. Pastarasis sakė, kad grįžo iš Anglijos, kur dirbo automobilių plovykloje. Sakė, kad žada kažkuo užsiimti Lietuvoje, todėl jis pastarajam pasiūlė nuomotis jam priklausantį garažą, adresu tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tiksliai adreso nežino. Garažą jau yra pardavęs, prieš du – tris mėnesius. Jam priklausančiame garaže automobilių salonuose perklijuodavo ant panelės, prietaisų skydelio plėveles. Jie susiskambindavo ir eidavo žaisti futbolą, arba garaže M. L. perklijavo jo automobilyje plėvelę ant prietaisų skydelio. Kad planuoja išvykti į užsienį nesakė. Kai keletą kartų jam nepavyko priskambinti, jis nuėjo pas M. brolį V.. Pastarojo brolis pasakė, kad M. išvykęs su reikalais ir padavė garažo raktus. Su kuo jis dar bendravo būdamas Lietuvoje, nežino. Apie tai, kad jis vėl galimai prisidėjo prie nusikalstamos veikos nieko nežino. Jiems būnant kartu M. L. niekas neskambino ir apie pinigų pervedimą, išgryninimą nekalbėjo. Pats M. L. nesakė, kad turi finansinių problemų, ar, kad turės išgryninti pinigus ir kažkam atiduoti. 2019 m. vasarą jis M. L. buvo išnuomojęs garažą (duomenys neskelbtini), tiksliai adreso nežino. M. L. jam turėjo skolos, nes buvo skolingas 600 eurų. Tiksliai dienos jis nežino, tai buvo 2019 m. vasara, jam paskambino M. L. ir paprašė parvežti močiutę. Be to, už garažo nuomą M. L. liko apie 200 eurų skolingas. V. C. ir A. A. nepažįsta, su jais nebendrauja. Jis dirba treneriu, todėl jį pažįsta daug įvairių žmonių. Anksčiau dirbo maisto papildų parduotuvėje, kurioje lankėsi daug asmenų. M. L. močiutę yra vežęs savo automobiliu, nepamena kiek kartų vežė. M. L. pas močiutę vežė du kartus. Ji gyvena už Klaipėdos, už Jakų žiedo, kaimo pavadinimo nežino. Kartą vežė močiutę prie „(duomenys neskelbtini)“, tačiau neklausė, kokiu tikslu. Jokių pinigų negavo. Tą pačią dieną, kai vežė M. L. močiutę, M. L. jam padavė 60 eurų, o buvo skoloje apie 600 Eur, Suprato, kad M. L. niekur nedirba, todėl negali atiduoti visų pinigų. Jokių pinigų močiutei nėra davęs. Nepamena tos dienos įvykių, neįvyko kažkas tokio, kad jis įsimintų. Dėl M. L. parodymų jis mano, kad M. L. nori išvengti atsakomybės. Kai M. L. vasarą grįžo iš užsienio, kartais su juo žaisdavo krepšinį. Skambino M. L., kvietė kartu sportuoti. 2019-08-05 su M. L. buvo susitarę kartu sportuoti, ketino vakare susitikti žaisti futbolą, todėl ir rašė M. L. žinutes, kad šis paskubėtų, nes visi jau buvo susirinkę. Futbolą žaisdavo vakarais arba rytais, nes vasarą dienos metu būdavo karšta. Jis, kaltinamasis, neplanavo tą dieną kažkur važiuoti. Susitikus M. L. paprašė nuvežti jį pas močiutę. Kadangi viskas vyko seniai, visų įvykio aplinkybių nepamena. Mano, kad pakeliui niekur nebuvo sustoję, su kitais asmenimis nesusitiko. Ar vežė močiutę atgal į kaimą, nepamena. Jo telefono Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas jo vardu. M. L. neturėjo pastovaus telefono numerio, numerius nuolat keisdavo, jo numerio nėra išsaugojęs. Telefono numeris (duomenys neskelbtini) yra jo, kaltinamojo, mamos naudojamas numeris. Nepamena, ar skambino M. L. iš mamos telefono. M. L. pažįsta ir jo, kaltinamojo, mama, ir jo sutuoktinė. 2019 m. jis dirbo ir gavo pastovias pajamas pragyvenimui. Faktą, kad jis bendravo prieš 2019 m. rugpjūčio 2 d. ir vėliau patvirtina turimos fotonuotaukos. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose pažįstamų neturi“.

2.10. Skunde nurodoma, jog T. R. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pateiktame kaltinime nurodyti jo kaip bendravykdžio atlikti veiksmai – jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems bendrininkams sudarė galimybę pasinaudoti R. P. L. turimos sąskaitos banke duomenimis ir, atvežęs M. L. su jo močiute iki banko, išgrynino sukčiavimo būdu gautus pinigus, dėl jo veiksmų bendrininkai galėjo pabaigti nusikaltimą – nekliudomai disponuoti nusikalstamu būdu įgytais pinigais ir pan. Tačiau T. R. parodymuose nėra jokių duomenų apie tai, jog jis būtų žinojęs kokias nors aplinkybes apie melagingos informacijos nurodymą nukentėjusiajai G. V.-G., M. L. nusiųstą močiutės sąskaitą nusikaltimo bendravykdžiams, M. L., V. C. bei A. A. tarpusavio veiksmų derinimą bei pinigų dalybas su kitais tyrimo nenustatytais asmenimis. Aptariamu atveju būtinieji bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes.

2.11. Apelianto manymu šioje byloje apie kokius nors T. R. ryšius su nukentėjusiąja ar apie jo ryšius su asmenimis, skambinusiais nukentėjusiajai, nėra. Nukentėjusioji iš viso nėra mačiusi ir nepažįsta nuteistojo T. R., kuris yra nuteistas už tai, kad anksčiau nurodytą dieną atvežė iki prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ M. L. su jo močiute, t. y. vien nustačius objektyviuosius sudėties požymius, nesant kitų subjektyviosios pusės elementų. Nors nuteistasis pripažino atlikęs šiuos objektyviosios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, pusės požymius atitinkančius veiksmus, tačiau objektyviosios pusės nustatymo nepakanka, būtina nustatyti kaltininko tyčią apgaule įgyjant svetimą turtą, kuri sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir, panaudodamas apgaulę, nori tokią turtinę naudą gauti bei veikia tyčia.

2.12. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, iš kurių būtų galima spręsti apie nuteistojo tyčios buvimą bendrininkaujant užvaldant svetimą turtą sukčiavimo būdu. Jis svetimų pinigų negavo, jų nesidalijo bei neperdavė kitiems tyrimo nenustatytiems asmenims. Priešingai, nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus M. L. „pramanas“, kad jis iš M. L. gavo sąskaitos numerį ar dalyvavo paimant pinigus, o vėliau ir pasidalijo su kitais asmenimis, įskaitant ir kaltinime nurodytą V. C.. G. V.-G. elektroninės bankininkystės duomenys apgaule įgyti paskambinus telefonu galimai iš Kybartų pataisos namų, o asmenys, išvilioję pinigus, taip pat nenustatyti. T. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose kaltės nepripažino, jokių kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti T. R. veiksmuose buvus tyčią, nėra. Sukčiavimas prieš G. V.-G. pasireiškė apgaulės būdu telefonu išviliojant elektroninės bankininkystės duomenis ir jais naudojantis pasisavinant sąskaitoje esančius pinigus, tačiau išanalizavus nuteistojo „turėto telefono išklotinę“, nenustatyti jokie T. R. kontaktai nei su pačia nukentėjusiąja, nei su asmenimis, skambinusiais nukentėjusiajai, išskyrus bendravimą telefonu ir SMS su M. L. dėl negrąžintos skolos bei sportavimo. Ši telekomunikacijų įranga fiksuota informacija nepatvirtina jo tyčios daryti nusikaltimą bei bendravimo su A. A. ir V. C.. Yra realus pagrindas teigti, kad jeigu T. R. būtų norėjęs nusikalsti, tai tikrai nebūtų naudojęsis savo bei šeimos narių abonentiniais numeriais, kai galėjo ir turėjo galimybę pasinaudoti SIM papildymo kortele ar bendrauti per socialinius tinklus. Todėl nenaudojo jokių konspiracijos elementų, SIM kortelės neblokavo ir savo abonentinio numerio nepakeitė.

2.13. Skunde nurodoma, kad nėra paneigti nuteistojo T. R. parodymai, jog jis nesuprato, kodėl M. L. norėjo būti nuvežtas su močiute iki prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, ir apie tai, kad tuo metu buvo paimami pinigai, nežinojo. R. P. L., supratusi, kad anūkas įvykdė nusikaltimą, nes siūlė jai kartu pabėgti, nesutikusi su šiuo pasiūlymu ir negavusi 300 eurų, sugrįžo atgal pas T. R. į automobilį. Tai dar kartą patvirtina, kad M. L. yra „neteisingas bei nepadorus asmuo“, kuris yra linkęs apkalbėti ne tik pažįstamus asmenis, bet ir pasinaudoti savo šeimos nariais, siekdamas sau materialinės naudos bei šalindamasis gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone, tyčios sukčiauti neįrodo ir A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nes jo procesinė padėtis buvo įtariamasis ir, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jis turėjo motyvą apkalbėti T. R., kurį anksčiau buvo matęs sporto klube bei parduotuvėje, prekiaujančioje maisto papildais. Todėl iš principo turėjo motyvą duoti bet kokius parodymus, galinčius padėti išvengti galimos atsakomybės, taip pat ir apkalbėti. Pažymėtina, kad įtariamasis ar kaltinamasis nėra atsakingas už melagingų parodymų davimą pagal baudžiamąjį įstatymą, jis turi teisę duoti tokius parodymus, kokius laiko reikalingais savo gynybos interesams užtikrinti, taip pat ir neatitinkančius tikrovės parodymus. Taigi vien nuteistojo M. L. parodymais, kuriais jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir atskleidžia kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai, negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis kitam kaltinamajam.

2.14. Aptarta situacija reikalauja skirti didesnį dėmesį vertinant tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, t. y. šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga. Atsižvelgiant į teismų praktiką, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, grįsti apkaltinamojo nuosprendžio vien minėtais A. A. parodymais negalima. Juo labiau, kad kol teismas perskaitė šiuos parodymus, liudytojas nurodė, kad apie paskolas su T. R. jokių kalbų nebuvo, nieko nežino apie nusikaltimą, T. R. neprašė atgauti skolos ir pan. Aptariamu atveju teismas tiki A. A. parodymais, kad T. R. yra M. L. bendrininkas dėl atlikto sukčiavimo, bet netiki M. L. parodymais dėl A. A. bei V. C. atliktų aktyvių nusikalstamų veiksmų, kai pastarieji davė valdingus nurodymus jam ir vėliau pasidalijo pinigus tarpusavyje. Susidaro keista situacija, kai teismas pagal situaciją „priderina“ M. L. ir A. A. parodymus siekdamas nuteisti T. R., bet neįžvelgia to, kad pagal pateiktą kaltinimą tiek A. A., tiek V. C. yra bendrininkai. Kaltinamajame akte yra nurodyta, kad M. L. AB (duomenys neskelbtini) banko Klaipėdos filiale išgrynino 8 860 Eur ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, daugiabučio namo kieme šiuos pinigus perdavė V. C., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o šis asmuo daugiau nei po 900 eurų, tiksli suma ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, perdavė T. R. ir M. L. kaip užmokestį. Nagrinėjamu atveju teismas nesiaiškino, už ką V. C. gavo savo dalį pinigų ir 900 eurų perdavė M. L. bei T. R. (kokie „paskoliniai“ santykiai siejo visus juos). Apeliantui neaišku, kodėl, ikiteisminio tyrimo metu V. C. atsisakius duoti parodymus ir jam tyrimą nutraukus, kaltinime jis išlieka kaip asmuo, padalijęs pinigus kitiems bendrininkams. Teismas ir prokurorė nustatė „tikrosios tiesos“ pagrindą, t. y. kad M. L. duoti parodymai prieš A. A. ir V. C. yra melas, tačiau prieš T. R. – „tikroji tiesa“, nors V. C. net minimas kaip bendrininkas. Teismas, švelnindamas situaciją, paprasčiausiai išbraukė šio asmens pavardę iš kaltinimo ir nepaaiškino, kodėl šis asmuo šalinamas iš kaltinimo. Teismas, nustatęs esminius BPK 254 straipsnio 3 dalies pažeidimus ir matydamas, kad ne visi asmenys yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn, privalėjo bylą sugrąžinti tyrimui papildyti.

2.15. Apeliantas teigia, kad neesminiai T. R. parodymų skirtumai negali būti laikomi jo kaltės įrodymu, juo labiau jog pirmą kartą apie veikų aplinkybes T. R. buvo apklaustas praėjus daugiau nei mėnesiui nuo įvykių, todėl jo parodymus apie bendravimą su M. L. ar apie M. L. močiutės tikslią gyvenamąją vietą, asmenį vardu S., kurio anketinių duomenų nežino, laikyti nenuosekliais nėra pagrindo. Tačiau, net ir esant kaltinamojo, neprisipažįstančio nusikalstamos veikos padarymu, parodymų nenuoseklumui, tai negali būti laikoma jo kaltės įrodymu, jeigu jo minimų faktų nepatvirtina ar nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai. Remiantis in dubio pro reo principu, konstatuotina, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus patikimų įrodymų, jog nuteistasis T. R. padarė nusikalstamą veiką, nuosprendis negalėjo būti grindžiamas iš esmės vien ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausto kito nuteistojo parodymais, kurių jis nepatvirtino teisme, o abejonės turėjo būti aiškinamos T. R. naudai. Nesilaikydamas šių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog T. R. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti M. L. parodymai, kito buvusio bendrininko A. A. parodymai, kurių patikimumu abejoti duoda pagrindą aptartos aplinkybės, negali būti vieninteliu ir lemiamu nuteistojo T. R. kaltės įrodymu.

2.16. Apeliantas nurodo, jog teismas turėjo ir privalėjo suabejoti ir M. L. senyvo amžiaus močiutės R. P. L. parodymais, kuri, praėjus daugiau nei vieneriems metams, papasakojo daugiau aplinkybių nei tyrimo metu, t. y. apie 50 eurų, kuriuos gavo iš vairuotojo, apie anūko ir vairuotojo skaičiuotus pinigus automobilyje bei jų dalybą. Apelianto nuomone, senyvo amžiaus močiutė, kuriai yra sukakę 80 metų, prisiminė „daugiau“, nes ji kartu atvyko bei išvyko su anūku M. L., kuriam siekė padėti sušvelninti atsakomybės laipsnį ir sumažinti atlygintinos žalos dydį, nes civilinis ieškinys priteistas iš dviejų nuteistųjų, o ne iš M. L.. Jeigu teismas patikėjo R. P. L. parodymais, tai privalėjo bylą nedelsiant sugrąžinti prokurorei dėl esminio BPK 219 straipsnio pažeidimo, nes R. P. L. 2021-02-25 duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu paneigė kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes apie tai, kad ja pasinaudojo M. L. pervesdamas ir paimdamas lėšas iš jos sąskaitos, o ji nesuprato jo atliekamų nusikalstamų veiksmų. Iš 2021-02-25 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad ji duodama parodymus nurodė, kad M. L., turėdamas pinigus kuprinėje, jai pasakė ,,dedam į padą“ ir ji suprato, kad jis nori tuos pinigus vogti. Jai pasakius, kad toli nepabėgs, šis persigalvojo ir pasakė, jog per kelias valandas uždirbo 1000 eurų. Kadangi pasakė, kad uždirbo 1000 eurų, ji paprašė 300 eurų, o vėliau nusileido iki 100 eurų. Visa tai rodo, kad liudytoja suprato M. L. kėslus ir tikslą, tačiau nesiėmė jokių aktyvių veiksmų užkirsti kelią nusikaltimui, nors galėjo ir privalėjo taip pasielgti. Be to, žinodama, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, reikalavo savo dalies, t. y. 300 eurų, o vėliau nusileido iki 100 eurų. Dėl gynybai neaiškių priežasčių teismas su išimtimis įvertino R. P. L. duotus parodymus prieš T. R. ir visiškai neanalizavo jos aktyvių ir sąmoningų veiksmų paimant lėšas iš sąskaitos. Todėl šios liudytojos duoti parodymai yra nepatikimi bei nepagrįsti, sietini su asmeninės atsakomybės švelninimu. Nepaneigta ir versija, jog nuteistasis pats galėjo būti M. L. apgautas ir suklaidintas ir pačiam nežinant įtrauktas į „Alio, mama“ schemą, piktnaudžiaujant pasitikėjimu įtikintas, jog reikalinga pagalba nuvežant M. L. ir jo močiutę iki prekybos centro.

3. Teismo posėdyje nuteistojo T. R. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.