Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ir Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Polonezas“ prisidėjimus prie atsakovių apeliacinių skundų dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-996-555/2019 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Polonezas“ ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinių skundų, prisidėjimų prie apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią nekilnojamojo daikto dalį įgyvendinimo viešosios nuosavybės pardavimo atveju

22. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės atveju yra keli nuosavybės objekto savininkai, kurių nuosavybės teisės dalys yra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 ir 2 dalys).

23. Kaip matyti iš savininko, o tuo pačiu ir bendraturčio, teisių turinio, savininkas (bendraturtis) įgyvendina savo nuosavybės teisę valdydamas, naudodamas jam priklausantį nuosavybės teisės objektą (jo dalį) bei disponuodamas juo savo nuožiūra, tačiau šie veiksmai neturi pažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vadinasi, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ir ją įgyvendindamas savininkas (bendraturtis) turi paisyti tam tikrų draudimų, todėl jo teisių įgyvendinimas neturėtų būti suvokiamas vien kaip valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių įgyvendinimas, nes savininkas (bendraturtis), šias teises įgyvendindamas, įgyja ir tam tikrų pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020). Viena iš tokių pareigų, o kartu ir teisių, yra įtvirtinta CK 4.79 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas ir kilo dėl to, ar ieškovo R. M., kaip bendraturčio, pirmenybės teisė į viešame aukcione parduodamą valstybei priklausančio bendro turto dalį galėjo būti įgyvendinta jo įvardytu būdu – nuperkant turtą už šiame aukcione pirkėjos pasiūlytą didžiausią turto kainą ir kitomis jo sąlygomis, kai pats ieškovas šiame aukcione nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas turėjo materialiosios teisės normoje garantuojamą pirmenybės teisę, ši jo teisė buvo pažeista, todėl ieškinį patenkino ir perkėlė pirkėjo pagal sudarytą su aukciono laimėtoja (atsakove UAB „Polonezas“) sutartį teises bei pareigas ieškovui. Tačiau abi apeliantės savo apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad ieškovas buvo informuotas apie vyksiantį aukcioną, o informavimo pareigos atlikimas yra pakankama sąlyga pirmenybės teisei įgyvendinti, taigi ieškovas, siekdamas įsigyti sandėlio dalį su jam eksploatuoti skirta žemės sklypo dalimi, privalėjo pats dalyvauti viešame aukcione ir pasiūlyti didžiausią kainą, tik taip jis galėjęs tapti parduodamos valstybei priklausančios turto dalies savininku. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai apeliančių pozicijai.

25. Pagal tai, kas yra nuosavybės subjektas, nuosavybė skirstoma į privačią ir viešąją. Privačios nuosavybės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, viešosios nuosavybės – valstybė ir savivaldybės. Šioje byloje ginčas kilo dėl viešosios nuosavybės objektu esančių sandėlio ir žemės sklypo dalių pardavimo privačion nuosavybėn, o tokio turto perleidimui kitų asmenų nuosavybėm yra nustatyta speciali tvarka. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje nustato specialus teisės aktas – Disponavimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d.).

26. Skirtingai nei privačios nuosavybės teisės atveju, kada šios teisės turėtojas savo sąskaita įgyja nuosavybėn turtą ir, siekdamas tenkinti savo poreikius, turi teisę įgyvendinti šią teisę sudarančias teises (valdyti, naudoti, disponuoti) pats savo nuožiūra, tik nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti, viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis. Disponavimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, t. y pamatinės viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019).

27. Minėtame Disponavimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

28. Disponavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodoma, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas parduodant savivaldybės nekilnojamąjį turtą ir jam priskirtą žemės sklypą, taip pat kitus nekilnojamuosius daiktus šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka – viešo aukciono būdu. Disponavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešas aukcionas – valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir jam priskirto žemės sklypo (jeigu žemės sklypas yra parduodamas kartu su nekilnojamuoju turtu), taip pat kitų nekilnojamųjų daiktų, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus (šios bylos atveju neaktualūs), pardavimo būdas, kai neribojamas viešo aukciono dalyvių skaičius, o nekilnojamojo turto ir jam priskirto žemės sklypo ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos su didžiausią kainą pasiūliusiu viešo aukciono dalyviu; valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarką nustato Vyriausybė.

29. Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. vasario 14 d.), įgyvendinančio Disponavimo 21 straipsnio 1 dalį, 19 punkte, be kita ko, buvo nustatyta, kad jeigu valstybės ar savivaldybės nekilnojamasis turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems bendraturčiams, aukciono organizatorius CK 4.79 straipsnio nustatyta tvarka turi pateikti bendraturčiams rašytinį pranešimą apie ketinimą aukcione parduoti savo nekilnojamojo turto dalį ir nurodyti Aprašo 22 punkte nustatytas aukciono sąlygas.

30. Remiantis Aprašo 22 punktu, aukciono sąlygose turi būti nurodyta: informacija apie aukcione parduodamą nekilnojamąjį turtą ir žemės sklypą ar kitą nekilnojamąjį daiktą (turto pavadinimas, unikalus numeris, adresas, žemės sklypo kadastro numeris, plotas, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas, specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir kiti teisės aktuose nustatyti apribojimai, žemės servitutai ir informacija, ar žemės sklypas parduodamas, ar nuomojamas, kiti turto identifikavimo duomenys) (22.1. papunktis); pradinė bendra nekilnojamojo turto ir jam priskirto žemės sklypo arba pradinė kito nekilnojamojo daikto pardavimo kaina (nurodoma suapvalinta pagal matematines skaičių apvalinimo taisykles iki sveiko skaičiaus kaina eurais, be centų), kuri pirmajame aukcione turi būti nustatoma pagal individualų vertinimą, nustatytą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, ir jos didinimo intervalas. Parduodamo žemės sklypo pradinė kaina arba nekilnojamojo turto pradinė kaina, jeigu žemė gali būti tik išnuomojama, didinama aukciono organizatoriaus išlaidų, patirtų atliekant detaliojo plano, žemės valdos projekto ar žemės sklypo plano, prilyginamo žemės reformos žemėtvarkos projektui, ar žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir žemės sklypo plano parengimo išlaidų verte (22.2 papunktis); aukciono dalyvio registravimo mokesčio dydis ir jo sumokėjimo terminas (22.3 papunktis); aukciono dalyvio garantinio įnašo dydis, kuris turi būti ne didesnis kaip 10 procentų pradinės bendros nekilnojamojo turto ir žemės sklypo ar pradinės kito nekilnojamojo daikto pardavimo kainos, ir jo sumokėjimo terminas (22.4 papunktis); aukciono organizatoriaus sąskaitos, į kurią turi būti sumokamas garantinis įnašas, aukciono dalyvio registravimo mokestis ir atsiskaitoma už parduotą nekilnojamąjį turtą ir jam priskirtą žemės sklypą ar kitus nekilnojamuosius daiktus, numeris (22.5 papunktis); aukciono dalyvių registravimo pradžios ir pabaigos terminas (data ir laikas), dokumentai, nurodyti Aprašo 30 punkte, ir vieta, į kurią jie turi būti pristatyti, ketinant dalyvauti tiesioginiame aukcione (22.6 papunktis); tiesioginio aukciono vieta, data ir laikas, elektroninio aukciono data ir laikas (22.7 papunktis); aukciono vykdymo būdas (elektroninis aukcionas ar tiesioginis aukcionas) (22.8 papunktis); atsiskaitymo už nupirktą nekilnojamąjį turtą ir žemės sklypą ar kitus nekilnojamuosius daiktus terminas ir tvarka, taip pat kitos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės (22.9 papunktis); kitos aukciono sąlygos (22.10 papunktis).

31. Kaip matyti iš viešo aukciono apibrėžimo, šiuo viešosios nuosavybės pardavimo būdu yra siekiama turtą parduoti už maksimaliai įmanomai didžiausią kainą. Tai pasiekti įmanoma iš esmės tik tada, kai aukcione varžosi daugiau nei vienas dalyvis, o turtas parduodamas didžiausią kainą pasiūliusiam dalyviui. Šiame kontekste pažymėtina, kad šiame specialiame teisės akte – Disponavimo įstatyme, dėl kurio normų imperatyvumo jau buvo pasisakyta nutarties 26 punkte, nėra įtvirtinta jokių išlygų dėl to, kad pirkimo–pardavimo sutartis galėtų būti sudaryta ne tik su didžiausią kainą pasiūliusiu viešo aukciono dalyviu, bet ir su kitais asmenimis, pavyzdžiui, su bendraturčiais.

32. Teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-469/2020). Vadinasi, CK, be kita ko, ir CK 4.79 straipsnio nuostatos taikomos subsidiariai – pirmiausia reikia taikyti Disponavimo įstatymą, o CK normos taikytinos tais atvejais, kai Disponavimo įstatymas nereguliuoja tam tikro klausimo arba Disponavimo įstatymo normose įtvirtintos blanketinės, t. y. nukreipiančios į CK, normos. Ginčo dėl to byloje ir nėra – su apeliančių argumentais dėl prioritetinio Disponavimo įstatymo taikymo sutinka ir ieškovas, tačiau jis, priešingai nei apeliantės, yra įsitikinęs, kad sutarties sudarymas su bendraturčiu pagal viešame aukcione nustatytas pardavimo kainą ir kitas sąlygas yra galimas net to tiesiogiai neįtvirtinus Disponavimo įstatyme. Visgi tokia ieškovo pozicija stokoja pagrįstumo.

33. Dėl Disponavimo įstatymo atitinkamų normų ir CK 4.79 straipsnyje įtvirtintų nuostatų santykio išaiškinimus yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 12 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020, dėl kurioje kasaciniame skunde keliamų klausimų reikšmės ir šios bylos išsprendimui nagrinėjama civilinė byla buvo sustabdyta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi.

34. Nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo susiklosčiusi analogiška faktinė situacija, kaip ir nagrinėjamoje byloje – buto dalis parduota viešame aukcione didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, nors tos bylos ieškovai dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo aiškiai išreiškę savo pageidavimą pirkti buto dalį už didžiausią viešame aukcione pasiūlytą kainą. Skirtumas tarp kasacine tvarka išnagrinėtos ir šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių tik tas, kad kasacine tvarka išnagrinėtos bylos atveju ieškovas buvo užsiregistravęs viešame aukcione, tačiau nesiūlė savo kainos, o šioje byloje ieškovas R. M. net nedalyvavo savivaldybės paskelbtame viešame aukcione.

35. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020 jau yra išaiškinta, kad jeigu parduodant valstybės ar savivaldybių turtą nėra pagrindo taikyti Disponavimo įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų išimčių, tai aukcionas yra privalomas valstybės ar savivaldybių turto pardavimo būdas (nutarties 29 punktas), o teisė sudaryti sutartį yra tiesiogiai susijusi su galutinai nustatyta didžiausia kaina (nutarties 30 punktas). Disponavimo įstatymas nereglamentuoja klausimų, susijusių su savivaldybės turto valdymu bendrąja nuosavybės teise kartu su kitais asmenimis, ir nereglamentuoja šios nuosavybės teisės kaip bendrosios su kitais asmenimis įgyvendinimo tvarkos, nenustato bendraturčio pirmenybės teisės disponavimo atveju. Tačiau, įvertinusi viešosios nuosavybės perleidimo kitų asmenų nuosavybėn imperatyvųjį reglamentavimo pobūdį, pagal kurį pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma su didžiausią kainą pasiūliusiu aukciono dalyviu ir šios taisyklės išimčių nėra, bei vadovaudamasi tuo, kad savivaldybė, priėmusi sprendimą perleisti turtą, nėra laisva pasirinkti turto realizavimo būdo ir formos, o privalo tai daryti tik Disponavimo įstatymo nustatytais būdais ir tvarka, kurios laikymasis garantuoja procedūrų skaidrumą bei būsimo sandorio teisėtumą, teisėjų kolegija sprendė, jog CK 4.79 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti bendraturčio pirmenybės teisę pirkti bendro nekilnojamojo daikto dalį, netaikytina, kai ši valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausanti dalis parduodama viešo aukciono būdu Disponavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020).

36. Vienodą teismų praktiką formuoja kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis). Konstitucinėje doktrinoje pasisakoma, kad teismų, ir, juo labiau, pačios aukščiausios instancijos teismo sukurti precedentai bei teisės aiškinimo taisyklės negali būti ignoruojami. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

37. Vadinasi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo pirmenybės teisė nebuvo ir negalėjo būti pažeista, kadangi savivaldybei ginčo turtą parduodant šiuo atveju vieninteliu įstatymo leistinu būdu – viešo aukciono tvarka (Disponavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 21 straipsnio 1 dalis), ieškovas pirmenybės teisės įsigyti ginčo turtą kitaip, nei pats dalyvaudamas šiame aukcione ir siūlydamas pirkimo kainą, neturėjo. Įstatymų leidėjo valia bendraturtis negali įstoti į šį teisinį santykį (t. y. tapti viešosios nuosavybės objektu esančio daikto pirkėju) kitaip, nei laimėdamas aukcioną. Todėl tokie apeliacinių skundų argumentai, kad kitokio būdo nėra, o bendraturtis, siekdamas nusipirkti bendrąją nuosavybe esantį ginčo turtą, privalo dalyvauti viešame aukcione ir pasiūlyti didžiausią kainą, pripažintini pagrįstais.

38. Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. vasario 14 d.) 19 punkte, be kita ko, buvo nustatyta, kad jeigu valstybės ar savivaldybės nekilnojamasis turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems bendraturčiams, aukciono organizatorius CK 4.79 straipsnio nustatyta tvarka turi pateikti bendraturčiams rašytinį pranešimą apie ketinimą aukcione parduoti savo nekilnojamojo turto dalį ir nurodyti Aprašo 22 punkte nustatytas aukciono sąlygas. Apie tokią galimybę ieškovas buvo informuotas ir dėl to ginčo taip pat nėra.

39. Kasacinis teismas 2020 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020 šiuo aspektu yra pasisakęs, kad parduodant nuosavybę viešo aukciono būdu bendraturtis, remdamasis Disponavimo įstatymu ir CK, neįgyja pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro daikto dalį vien dėl to, kad ji yra parduodama, todėl ir poįstatyminio akto – Aprašo 19 punkto nuostatų pagrindu ši teisė neatsiranda. Tai, kad Aprašo 19 punkte yra pateikta nuoroda į CK 4.79 straipsnį, nesudaro pagrindo aiškinti, kad šiuo straipsniu remdamasis bendraturtis įgyja pirmenybės teisę pirkti bendro daikto dalį, juolab kad jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme ar nebūtų grindžiamas įstatymais.

40. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Aprašo 22 punkte nustatytų aukciono sąlygų paskirtis yra informacinė – pateikti bendraturčiui duomenų apie kito bendraturčio bendrosios nuosavybės teise valdomos dalies pardavimą ir dalyvavimo pardavime sąlygas. Todėl Aprašo 19 punktas vertintinas kaip informavimo garantija dėl galimybės dalyvauti viešame aukcione bendraturčiui, kurio interesas gali būti siekis įsigyti parduodamą turto dalį ir tokiu būdu sujungiant savo dalį su įsigytąja supaprastinti daikto valdymą.

41. Aptartų išaiškinimų kontekste pritartina tokiems apeliančių argumentams, kad savivaldybė įvykdė pareigą ieškovui, kaip bendraturčiui, pateikti rašytinį pranešimą apie ketinimą parduoti savo nekilnojamojo turto dalį ir nurodyti pradinę bendrą nekilnojamojo turto dalies ir žemės sklypo dalies pardavimo kainą, kad ieškovas apsispręstų dėl (ne)dalyvavimo viešame aukcione. Teisėjų kolegijos vertinimu, daikto įgijimas tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis jis parduodamas, kartu reiškia ir dalyvavimą imperatyviai įstatyme nustatytoje jo pardavimo procedūroje, varžantis dėl didžiausios pardavimo kainos.

42. Taip pat teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti ir su tokiais apeliacinių skundų argumentais, kad, priėmus sprendimą perkelti ieškovui R. M. pirkėjo teises ir pareigas, nepagrįstai eliminuojama sąžininga aukciono laimėtoja, atsakovė UAB „Polonezas“, pažeidžiami jos teisėti interesai ir lūkesčiai. Skundžiamame sprendime pateiktas aiškinimas lemia tokią teisiškai ydingą situaciją, kad viešosios nuosavybės dalies pardavimo atveju viešasis aukcionas būtų rengiamas vien tam, kad bendraturtis sužinotų, už kokią kainą turto dalis parduodama ir, esant jo pageidavimui, pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta ne su aukcioną laimėjusiu asmeniu, o su bendraturčiu. Tačiau tokį pirmosios instancijos teismo pateiktą aiškinimą savaime paneigia Disponavimo įstatymo 21 straipsnio 1 ir 6 dalyse įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma su didžiausią kainą pasiūliusiu viešo aukciono dalyviu, kitaip tariant, sutarties sudarymą su konkrečiu asmeniu nulemia didžiausios kainos pasiūlymas, o ne buvimo parduodamo turto bendraturčiu faktas.

43. Remiantis Aprašo 5 punktu, aukcionas gali būti: tiesioginis, kuris vykdomas aukciono dalyviams susirinkus nurodytoje vietoje nurodytu laiku, ir elektroninis, kuris vykdomas informacinių technologijų priemonėmis. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovui buvo tinkamai pranešta apie savivaldybės ketinimą parduoti ginčo turtą elektroniniame aukcione, ieškovui buvo pateiktos aukciono sąlygos, kuriose nurodyta Aprašo 22 punkte nurodyta informacija.

44. Elektroninis aukcionas vykdomas aukciono sąlygose nurodytu laiku specialiojoje interneto svetainėje, kurioje, vykstant elektroniniam aukcionui, jo dalyviai turi nurodyti siūlomą kainą už elektroniniame aukcione parduodamą turtą. Pasiūlyta kaina laikoma priimta, kai iki elektroninio aukciono pabaigos ji užfiksuojama specialiojoje interneto svetainėje. Elektroninio aukciono pabaiga fiksuojama skelbime nurodytu laiku. Jeigu iki elektroninio aukciono pabaigos gaunamas bent vienas didesnės kainos pasiūlymas, elektroninis aukcionas pratęsiamas papildomam penkių minučių ir nulio sekundžių terminui, per tą laiką aukciono dalyviai gali siūlyti kainą už parduodamą turtą. Po kiekvieno per pratęstą papildomą penkių minučių ir nulio sekundžių terminą gauto didesnės kainos pasiūlymo elektroninis aukcionas pakartotinai pratęsiamas penkių minučių ir nulio sekundžių terminui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo didesnės kainos pasiūlymo gavimo momento. Pratęstas elektroninis aukcionas užbaigiamas, jeigu per penkias minutes ir nulį sekundžių po paskutinio didesnės kainos pasiūlymo negaunamas kitas didesnės kainos pasiūlymas. Aukciono laimėtoju pripažįstamas tas aukciono dalyvis, kuris iki elektroninio aukciono pabaigos pasiūlė didžiausią kainą už elektroniniame aukcione parduodamą turtą (Aprašo 43–44 punktai). Parduodant valstybės (savivaldybių) turtą turi būti vadovaujamasi maksimalios naudos visuomenei (efektyvumo) principu, todėl darytina išvada, kad įstatymų leidėjas ne be priežasties pasirinko nekilnojamojo turto pardavimą būtent viešo aukciono būdu. Tai savivaldybei (valstybei), aukciono dalyviams, kurių skaičius neribojamas, tarpusavyje varžantis ir keliant siūlomą pardavimo kainą, sudaro galimybę už parduodamą turtą gauti maksimalią naudą (kainą).

45. Be to, dalyvavimas viešame aukcione pirmiausia siejamas su Apraše nustatytų sąlygų išpildymu (dalyvio registracija, aukciono dalyvio registravimo mokesčio ir garantinio įnašo sumokėjimu ir pan. (Aprašo 35 punktas)). Remiantis Aprašo 24 punktu, sumokėtas aukciono dalyvio registravimo mokestis negrąžinamas ir neįskaitomas į nekilnojamojo turto ir žemės sklypo ar kitų nekilnojamųjų daiktų pardavimo kainą, o Aprašo 52 punkte ir nekilnojamojo turto ir žemės sklypo ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytais atvejais aukciono laimėtojui negrąžinamas ir garantinis įnašas, laikomas šalių sutartais minimaliais aukciono organizatoriaus nuostoliais dėl aukciono laimėtojo įsipareigojimų nevykdymo. Akivaizdu, kad aukcioną rengiant tik turint tikslą nustatyti kainą, už kurią turtas galėtų būti parduodamas bendraturčiui, būtų pažeidžiami sąžiningų aukciono dalyvių interesai ir teisėti lūkesčiai. Pritartina ir tokiai apeliančių pozicijai, kad tokiu atveju aukcionas apskritai prarastų patrauklumą potencialiems pirkėjams, žinant, jog bet kuriuo momentu bendraturtis (kai toks yra) gali eliminuoti sąžiningai besivaržiusį aukciono dalyvį, investavusį tiek savo laiko, tiek piniginius resursus į tai, kad aukcioną laimėtų.

46. Taigi, nors parduodant turtą viešame aukcione galutinė pardavimo kaina sužinoma tik aukcionui įvykus, tačiau tokia aplinkybė, remiantis pirmiau teisėjų kolegijos išdėstytais argumentais, negali suponuoti išvados, kad aukcionas rengiamas tik tam, jog bendraturtis sužinotų kainą. Nagrinėjamai bylai aktualioje kasacinio teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartyje taip pat yra pasisakyta, kad savivaldybės turto pardavimo viešo aukciono organizavimas, vien turint tikslą nustatyti didžiausią pardavimo kainą, kurią pasiūlys viešo aukciono būdu nustatytas laimėtojas, nesuteikiant aukciono būdu nustatytam laimėtojui teisės sudaryti parduoto nekilnojamojo daikto dalies pirkimo–pardavimo sutartį, reikštų ne tik asmens teisėtai įgytų teisių perkėlimą kitam asmeniui be teisėto pagrindo, bet ir apskritai paneigtų viešo aukciono prigimtį ir prasmę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad Aprašo 19 punkto nuostatomis yra tik užtikrinama bendraturčio teisė dalyvauti parduodant bendro turto dalį, nes jam sudaromos atitinkamos sąlygos – teikiama informacija apie pardavimą, jo būdą ir dalyvavimo sąlygas. Laikantis principo gauti kuo didžiausią kainą iš viešojo turto pardavimo, bendraturtis lygiomis teisėmis su visais aukciono dalyviais turi teisę dalyvauti nustatant galutinę kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020).

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo teisės ar įstatymo saugomi interesai šiuo konkrečiu atveju nebuvo pažeisti, nes jam buvo sudarytos visos galimybės įsigyti parduodamą sandėlio ir žemės sklypo dalį – buvo pranešta apie ketinamą vykdyti aukcioną, raštu pateiktos sąlygos, išaiškintos teisinės pasekmės tuo atveju, jeigu jis nuspręstų nedalyvauti aukcione ar dalyvautų, tačiau nepasiūlytų didžiausios kainos – tokiu atveju turtas būtų parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam dalyviui. Su skundžiamame teismo sprendime padaryta kitokia išvada, kad buvo pažeista ieškovo, kaip bendraturčio, pirmenybės teisė pirkti bendrąja daline nuosavybe esantį turtą ir todėl taikytinas specialus bendraturčio pažeistų teisių gynimo būdas (pirkėjo teisių perkėlimas), teisėjų kolegija sutikti negali. Tokios teisiškai nepagrįstos išvados padarymą lėmė neteisingai teismo įvertintos aplinkybės, kad ginčo objektu tapusio turto dalies savininke buvo valstybė, reikšmė ir netinkamai išaiškinta turto, kuris yra viešosios nuosavybės objektas, pardavimo tvarka. Kadangi pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas, suklydo, skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo R. M. ieškinys atmetamas (CPK 330 straipsnis).

Dėl ieškovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

48. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. rugsėjo 2 d. buvo gautas ieškovo prašymas, kuriame ieškovas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Disponavimo juo įstatymo 21 straipsnio 1 ir 6 dalių (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-802 redakcijos) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, konstituciniams nuosavybės neliečiamumo ir asmenų lygybės principams, o apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą sustabdyti.

49. CPK 3 straipsnio 3 dalis nustato teismo teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, iškeliant teisės akto konstitucingumo problemą, tačiau ši teisė gali būti įgyvendinama tam tikromis sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šių sąlygų, yra išaiškinęs, jog būtina nustatyti, kad: 1) yra pagrindo manyti, jog teisės aktas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos; 2) įstatymas ar kitas teisės aktas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje; 3) įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai svarstymas priklauso Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Jeigu konkrečioje byloje klausimą dėl taikytino teisės akto konstitucingumo kelia šalys, jos turi pateikti tokias abejones patvirtinančius argumentus (CPK 178 straipsnis). Teismas privalo juos apsvarstyti, tačiau jų pateikimas nesuponuoja teismui pareigos vadovaujantis vien tokių argumentų gavimo faktu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės akto konstitucingumo. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjų argumentų svarstymas bendrosios kompetencijos teisme yra galimas, o jų atmetimas reiškia, jog buvo svarstomi pareiškėjo argumentai dėl konstitucinės problemos iškėlimo ir teismas nutarė, kad pareiškėjo nebuvo pateikta, taip pat teismas neturi kitų pakankamai svarių argumentų, iš kurių suformuotų nuomonę apie taikytino byloje teisės akto neatitiktį pagrindiniam šalies įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2001; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015).

50. Abejones dėl minėtų Disponavimo įstatymo nuostatų ieškovas grindžia tuo, kad, jo manymu, Disponavimo įstatymo 21 straipsnio 1 ir 6 dalies nuostatos ta apimtimi, kuria nenumatyta bendraturčio galimybė pirmenybės teise įsigyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios dalies, parduodamos viešojo aukciono būdu, prieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir asmenų lygybės principams, nes nėra jokio objektyvaus pateisinimo, kodėl valstybė ar savivaldybė, kaip bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiai tokią teisę turi, o valstybės ar savivaldybės bendraturčiai tokios teisės neturi.

51. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios bylos aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo dėl galimybės pasinaudoti bendraturčio pirmenybės teise pirkti nekilnojamojo turto dalį, kai ją parduoda valstybė ar savivaldybė, pobūdį, byloje taikytinas materialinės teisės normas, kasacinio teisimo jau pateiktus išaiškinimus iš esmės savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškoje civilinėje byloje, neįžvelgia pagrindo manyti, kad ieškovo iškeltos abejonės dėl Disponavimo įstatymo 21 straipsnio 1 ir 6 dalies neatitikimo Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės ar, juo labiau, nuosavybės neliečiamumo principams yra pagrįstos.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisinis reglamentavimas, nustatytas bendrosios dalinės nuosavybės, kurios dalis yra viešoji nuosavybė, pardavimo atveju, yra aiškus ir nekelia abejonių dėl šioje byloje taikytinų Disponavimo įstatymo normų atitikties Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad lygiateisiškumo principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia (be kita ko) 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT9-N6/2016). Nagrinėjamu atveju Disponavimo įstatyme nustatytą reguliavimą, kuriame nenustatyta bendraturčio teisė pirkti bendrąja nuosavybe esančią viešosios nuosavybės dalį įgyti kitaip, kaip tik dalyvaujant viešame aukcione, kuris yra vienintelis legitimus būdas viešajai nuosavybei perleisti, nulemia pačios nuosavybės pobūdis (viešoji nuosavybė, kuri naudojama, valdoma ir kuria disponuojama tik imperatyvių teisės normų ribose), santykio subjekto specifiškumas – valstybė arba savivaldybė. Kaip pirmiau nurodyta, parduodant tokią nuosavybę, valstybė ar savivaldybė privalo siekti maksimalios naudos visai visuomenei, todėl tokio reguliavimo nustatymas yra pateisinamas siekiu patenkinti visuomenės poreikius.

53. Pažymėtina, kad analogišką bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat neįžvelgė minėtų normų prieštaravimo konstituciniams principams, nors kasaciniame skunde tos bylos ieškovai taip pat kėlė tokias abejones (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020 13.1 papunktį). Minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai laikytini precedentiniais nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo tapačių situacijų, kurių tiek faktinės aplinkybės, tiek taikytinas teisinis reglamentavimas iš esmės sutampa, vertinti kitaip.

54. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors ieškovas prašyme teigia dėl tokio teisinio reguliavimo negalėjęs įsigyti savivaldybės parduodamos sandėlio ir žemės sklypo dalies, tačiau šios bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti priešingai – ieškovas neįgijo ginčo turto dalies ne dėl teisinio reguliavimo ypatumų, tačiau dėl savo neveikimo, nors jam buvo sudarytos visos sąlygos tą turtą įsigyti. Ieškovas, žinodamas tiek apie ketinamą vykdyti aukcioną, jo laiką, formą, pradinę kainą, kitas sąlygas, apie jam išaiškintas pasekmes tuo atveju, jeigu jis nuspręstų jame nedalyvauti, arba dalyvautų, tačiau nebedidintų kainos, visgi užėmė pasyvią poziciją ir aukcione nedalyvavo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

55. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, pakeistinas ir šalių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tenkinus apeliančių apeliacinius skundus ir nauju sprendimu atmetus ieškovo ieškinį, ieškovo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

56. Atsakovė UAB „Polonezas“ prašė priteisti iš ieškovo 640 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro: 360 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 210 Eur – už tripliko parengimą, 70 Eur už atstovavimą teismo posėdyje (1 val.), pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (2018 m. lapkričio 7 d., 2018 m. gruodžio 17 d. ir 2019 m. sausio 22 d. sąskaitas už teisines pasaugas bei jų apmokėjimą patvirtinančius 2018 m. lapkričio 8 d., 2018 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. sausio 22 d. mokėjimų nurodymus). Vadovaujantis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytais kriterijais bei dydžiais, maksimali rekomenduojama už šias teisines paslaugas priteisti suma sudarytų 3 800,37 Eur ([2,5 x 926,70 Eur) + [1,5 x 926,70 Eur] + [0,1 x 935,70 Eur]). Taigi, atsakovės UAB „Polonezas“ prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma akivaizdžiai neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.3 ir 8.19 papunkčiuose nustatytų maksimalių dydžių, todėl šiai atsakovei iš ieškovo R. M. priteistina visa 640 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme suma.

57. Apeliantė Kauno miesto savivaldybė, vykdydama Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria jai buvo nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už paduodamą apeliacinį skundą sumokėti, sumokėjo 1 802 Eur žyminį mokestį. Apeliacinis skundas tenkinamas, todėl šios apeliacinės instancijos teisme turėtos savivaldybės išlaidos taip pat priteistinos iš ieškovo R. M. (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

58. Kitos šalys, įgijusios teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įrodymų apie išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

59. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartimi ieškovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į 904/1000 dalis sandėlio, 379/2300 dalis žemės sklypo disponavimo apribojimo, uždraudžiant nekilnojamo turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims, taip pat išnuomavimą, ar kitokį nuosavybės teisės suvaržymą. Atsižvelgiant į tai, kad procesinis rezultatas šiuo sprendimu yra iš esmės pakeistas, t. y. ieškinys atmetamas, šios laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo R. M. ieškinį atmesti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į 904/1000 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 379/2300 dalis žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), disponavimo apribojimo, uždraudžiant nekilnojamo turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims, taip pat išnuomavimą, ar kitokį nuosavybės teisės suvaržymą.

Sprendimo nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Priteisti iš ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Polonezas“ (juridinio asmens kodas 134565210) 640 Eur (šešių šimtų keturiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei Kauno miesto savivaldybei (juridinio asmens kodas 111106319) 1 802 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.