Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičenės, Lino Pauliukėno,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

- R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį, ir skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą galutinę bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo, tai yra nuo 2020-08-18 iki 2020-08-19 (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje - paliktos nepakeistos iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Nukentėjusiosios V. S. ieškinys tenkintas iš dalies, jai priteisiant 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui, ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo iš nuteistojo R. J..

- V. V. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, ir skirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, ir skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta galutinė 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą galutinę bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo, tai yra nuo 2020-08-18 iki 2020-08-19 (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje - paliktos nepakeistos iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 8 dalimi, taikytas R. J. ir V. V. nuosavybės teisių apribojimas jų piniginėms lėšoms, paliktas galioti iki nuosprendžiu patenkinto civilinio ieškinio įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. J. ir V. V. nuteisti už tai, kad: 2020 m. rugpjūčio 15 d., tarp 20.00 – 21.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, lauke vykusių išgertuvių metu netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), kaltinamieji R. J. ir V. V. veikdami bendrininkų grupe, panaudoję fizinį smurtą, taip atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, išžagino V. S., o būtent: R. J. pargriovė V. S. ant žolės, jos pasipriešinimui palaužti panaudojo fizinį smurtą – savo kūnu prispaudęs V. S. viršutinę kūno dalį bei ranka suspaudęs jos kairę ranką, taip padarydamas nukentėjusiajai daugines neaiškios formos ir smulkias poodines kraujosruvos krūtinės ląstos ir pilvo kairiame šoniniame paviršiuje, dubens kairėje pusėje – klubo ir sėdmens srityje, odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą nugaros dešinėje pusėje – pomentinėje srityje, poodinę kraujosruvą dešinio peties šoniniame paviršiuje, nedideles apvalias grupines poodines kraujosruvas kairės krūties viršutiniame krašte, kairio žasto ir alkūnės sąnario šoniniame paviršiuje, kairio riešo sąnario priekiniame paviršiuje, nusmaukė nukentėjusiosios kelnes ir kelnaites, V. V. matydamas R. J. veiksmus, suvokdamas pastarojo ketinimą lytiškai santykiauti prieš nukentėjusiosios valią ir tam netiesiogiai pritardamas, nepaisydamas V. S. prašymo jai padėti, sugriebęs dešinę V. S. ranką laikė prispaudęs prie žemes, taip padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvas dešinio dilbio apatinio trečdalio ir riešo sąnario nugariniame bei vidiniame paviršiuje, taip atimant V. S. galimybę priešintis ir pabėgti, po to R. J. užgulęs nukentėjusiąją įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. S. prieš jos valią. Šią nusikalstamą veiką kaltinamieji R. J. ir V. V. padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio.

Be to V. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 15 d., tarp 20.00 – 21.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kieme prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), neužilgo po R. J. pasišalinimo po atliktų prievartinių lytinių santykių su nukentėjusiąja V. S., pastarajai bandant patekti į gyvenamąjį namą, kaltinamasis V. V. jėga V. S. nutempė nuo namo durų į kiemą, taip nukentėjusiajai padarydamas neaiškios formos poodines kraujosruvas dešinės blauzdos viršutinio trečdalio priekiniame ir šoniniame paviršiuje, paėmęs už rankų jėga pasodino ją ant kieme buvusio stalo, o V. S. prašant paleisti, pradėjus muistytis bei rankomis ir kojomis stumti V. V. nuo savęs, nukentėjusiosios pasipriešinimui palaužti panaudojo fizinį smurtą – numovęs jos kelnes ir kelnaites, praskėtęs jos kojas ir jas spausdamas, taip padarydamas daugines ir poodines kraujosruvas abiejų šlaunų priekiniame, vidiniame bei užpakaliniame paviršiuje, įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja V. S. prieš jos valią. Šią nusikalstamą veiką kaltinamasis V. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų R. J. ir V. V. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes. Taigi būtent apeliacinių skundų ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apeliantų prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

Dėl R. J. nuteisimo pagal BK 149 straipnio 2 dalį, V. V. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 2 ir 1 dalis pagrįstumo bei įrodymų vertinimo

7. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. netinkamai vertino nuteistųjų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, neįvertino įrodymų kaip visumos, neteisingai įvertino R. J. ir V. V.veiksmus ir, pripažindamas juos kaltais dėl V. S. išžaginimo, iš esmės rėmėsi prielaidomis bei nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, nesivadovavo in dubio pro reo principu. Tokie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, prieštarauja byloje surinktiems, R. J. ir V. V. kaltę patvirtinantiems įrodymams, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir todėl atmestini.

8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje – teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis pirmosios instancijos teismas. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-7-30-788/2017, 2K-7-66-648/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

9. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. J. kaltu padarius BK 149 straispnio 1 dalyje, V. V. kaltu padarius BK 149 straipsnio 2, 1 dalyse numatytas nusikalstamas veikas. Teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, jo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

10. BK 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei tokia veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 straipsnį atsirasti būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį galimybės priešintis atėmimą ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir lytinį santykiavimą prieš nukentėjusiojo valią. Pažymėtina, jog išžaginimo sudėtis yra formali ir veikos kvalifikavimas pagal BK 149 str. nėra siejamas su veikos padariniais.Pagal BK 149 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų.

11. Teismų praktikoje išžaginimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darydamas nusikaltimą vartojo fizinį smurtą, grasinimus ar tokiais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju. Išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris vartojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nevartojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. J. kaltė dėl BK 149 straispnyje 1 dalyje, V. V. kaltė dėl BK 149 straipsnio 2, 1 dalyse numatytų veikų padarymo pagrįsta byloje surintų įrodymų visuma. Nukentėjusioji apklausiama teisiamajame posėdyje parodė apie nuteistųjų R. J. ir V. V. naudotą fizinio smurto pobūdį ir intensyvumą, t. y. J. „kaip žvėris“ puolė ant jos, nepastebėjo kaip buvo pargriauta, J. pirmas pradėjo, ji prašė, kad nieko nedarytų, bandė priešintis visaip judėdama, nes jos vieną ranką laikė J., kitą – V.. J. nusmaukė jos kelnes ir kelnaites, buvo įvedęs savo lytinį organą jai į makštį. Ji suprato, kad lytinis aktas baigėsi spermos išsiliejimu. Nurodė, kad ji V. prašė ją gelbėti. Nukentėjusioji nurodė, kad J. baięs lytinį aktą ir užsimovęs kelnes išėjo, o V. pasiliko. V. V. pasilikus vėl viskas vyko kaip su J., niekas nekreipė dėmesio, kad ji maldavo, prašė padėti, niekas nekreipė į ją dėmesio. Nukentėjusioji patvirtino, kad vienas laikė už vienos rankos, kitas už kitos, mėlynės paliko nuo laikymo. Nurodė, kad V. V. pasodino ant stalo jėga, pasiėmė už rankos ir nusitempė, priešintis nebegalėjo, ji sakė, kad nereikia, kad nedarytų taip, jis nieko neatsakė. Nukentėjusioji nurodė, kokia poza V. V. atliko lytinį aktą, t. y. ji sėdėjo, V. V. stovėdamas atliko lytinį aktą. Nukentėjusioji pažymėjo, jog po išžaginimo buvo mėlynės ant rankų, nugaros, kojos.

17. Iš serologijos ir DNR laboratorijos pateiktoje išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atlikus autosominių STR lokusų tyrimą, gautas mišrus daugiau nei dviejų asmenų DNR profilis, kuris nėra tinkamas tolimesniam asmenų identifikavimui, tačiau negalima atmesti galimybės, kad jame yra R. J. ir V. V. DNR profiliai. Ši aplinkybė nepaneigia nuteistųjų kaltės, kadangi tyrimas buvo atliktas ne iš karto po įvykio, t. y. ne tą pačią dieną. Be to nuteistieji neneigia, jog minėtu laiku turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąja, tik neigia, kad lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią.

18. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad teismas visiškai nevertino nukentėjusiosios gyvenimo būdo, jos girtumo ir veiksmų, sužalojimų atsiradimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė įrodymų analizę dėl nukentėjusiosios sužalojimų atsiradimo ir lokalizacijos. Tai, kad iki įvykio nukentėjusioji buvo vartojusi alkoholio, jos gyvenimo būdas neturi esminės reikšmės ir nepateisina apeliantų elgesio su nukentėjusiąja. Nukentėjusioji garbaus amžiaus moteris, socialiai pažeidžiama, kuo ir pasinaudojo nuteistieji. Apelianto V. V. teiginiai, jog su nukentėjusiąja ir anksčiau yra turėjęs lytnių santykių paneigti nukentėjusioios parodymais pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, kad anksčiau su V. V. nėra turėjusi lytinių santykių. V. V. nurodyta aplinkybė, kad anksčiau yra turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja nepatvirtina fakto, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusioji savo noru santykiavo su V. V. ir R. J.. Apeliacinių skundų teiginiai apie nukentėjusioios gyvenimo būdą, bandymą pasipelnyti, nepatvirtina fakto, jog nukentėjusioji nebuvo išžaginta ir vertinami kaip jų pasirinkta gynybinė versija ir siekis išvengti gresiančios labai griežtos baudžiamosios atsakomybės, kadangi juos paneigia byloje esančių ir visų pirmiau aptartų įrodymų visetas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti visų aptartų įrodymų.

19. Nuteistojo R. J. skundo teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo išaiškinta teisė turėti advokatą, todėl jis neturėjo galimybės tinkamai duoti paaiškinimus, kadangi jis nemoka rašyti ir skaityti, todėl jis pasirašė tai ką tyrėja surašė apklausos metu, nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais, priešingai, tokius apelianto teiginius paneigia rašytinė bylos medžiaga, iš 2020-08-18 teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo (b. l. 152-153) matyti, kad R. J. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, R. J. pareiškė, kad gynėjo nepageidauja, protokolą perskaitė ir patvirtino, kad jis surašytas teisingai ir jį pasirašė. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2021 m. kovo 17 – balandžio 16 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. J. nustatytas (duomenys neskelbtini), elgesio sutrikimo nėra arba jis minimalus, dėl ko jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti jam inkriminuojamos veikos padarymo metu, jis gali suprasti reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, savo kalbos ir konkrečios patirties ribose, su R. J. galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, jis gali dalyvauti teismo posėdyje. R. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad dėl jo sveikatos būklės ir dėl to, kad jį dar labiau trikdė oficiali policijos ir teismo aplinka, dėl užduodamo klausimo esmės nesupratimo naudojant oficialius teisinius terminus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog jis teisme davė nenuoseklius parodymus, savo kaltę neigdamas ir pripažindamas, atmetami kaip nepagrįsti.

20. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje esantį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Baudžiamojoje byloje nustatant asmens kaltumą patvirtinančias aplinkybes vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais, būtina įsitikinti šių parodymų patikimumu. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad aplinkybės, rodančios asmens suinteresuotumą bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus, tačiau nukentėjusiojo procesinis statusas savaime nenulemia šio asmens parodymų nepatikimumo. Kiekvienu atveju išvada dėl parodymų patikimumo turi būti daroma įvertinus jų turinį, o šis vertinamas kaip patikimas, jeigu yra nuoseklus, išsamus, detalus, logiškas, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad Baudžiamojo proceso kodekso normos nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes.

21. Vien tai, jog liudytojai nematė įvykio, negirdėjo nukentėjusiosios pagalbos šauksmo, nesuponuoja išvados, kad tokio įvykio apskritai nebuvo. Pabrėžtina, kad liudytojais apklausti asmenys, įvykio metu apsvaigę nuo alkoholio miegojo, todėl ir negalėjo matyti įvykio ar girdėti nukentėjusiosios pagalbos šauksmo. Tokio pobūdžio bylose, dažniausiai nebūna liudytojų, kurie galėtų matyti ir patvirtinti išžaginimo faktą, kadangi tokiose situacijose būna nukentėjusioji ir kaltinamasis ar kaltinamieji, kaip buvo ir nagrinėjamu atveju.

22. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi nukentėjusiosios, nuteistųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, tyrėjo G. T. tarnybiniu pranešimu, duomenų apžiūros protokolu dėl Body kameros įrašo Nr. 0110 (11 įrašų), duomenų apžiūros protokolu dėl Body kameros įrašo Nr. 0041 (15 įrašų). Taip pat rėmėsi duomenų elektroninio ryšio tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolu, iš kurio matyti, kad laikotarpyje nuo 2020-08-21 07:19:38 iki 2020-09-10 13:53:16, V. V. telefonu bendravo su R. J. ir tarėsi ką kalbėti dėl įvykio, bendravo su V. S. dėl situacijos sušvelninimo, bendravo su neįvardintu asmeniu dėl lytinio santykiavimo aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. V. bendraujant telefonu su R. J. ir su neįvardintu asmeniu, taip pat su nukentėjusiąja, nebuvo minimos aplinkybės, kad nukentėjusioji apkalba V. V. ir R. J., nebuvo aptarinėjamos aplinkybės, kad nukentėjusioji savo noru su jais santykiavo. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo įrodymus bei išvadas dėl apeliantų kaltės pagrindė būtent jų visumos vertinimu.

23. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios V. S. parodymų patikimumu, kurie kartu su nuteistųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais rašytiniais bylos duomenimis jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą dėl R. J. ir V. V. kaltės jiems atlikus inkriminuotus išžaginimo veiksmus, tai patvirtina ir visų anksčiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistųjų R. J. ir V. V. kaltė, įvykdžius jų apeliaciniuose skunduose ginčijamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 2 dalyje, 1 dalyje, įrodytos, o apeliacinių skundų argumentai dėl objektyvių ir neginčijamų nuteistųjų kaltės įrodymų nebuvimo laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.

Dėl bausmės

24. Apeliaciniuose skunduose reiškiami prašymai atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistasis R. J. nurodo, jog paskirta bausmė yra per griežta, kadangi jis neteistas, administracine tvarka nebaustas ir nėra pavojingas visuomenei, turi vystymosi sutrikimų, tačiau dirba ir turi pragyvenimo šaltinį. Apelianto įsitikinimu, jo izoliavimas nuo visuomenės nebūtų teisingas, o bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Nuteistasis V. V. prašydamas švelnesnės bausmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir nesvarstė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, nors skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę turėjo įvertinti galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

25. BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas iki septynerių metų, to paties straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas iki dešimties metų. Nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir nesvarstė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimo. Tačiau su šiuo argumentu apygardos teismas negali sutikti. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad abiem kaltinamiesiems turi būti paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės ne didesnės už jų vidurkį, kadangi BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatos nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą už tyčinius sunkius nusikaltimus, numatytus BK XXI skyriuje. Taigi nuteistojo V. V. skundo teiginiai, kad teismas nesvarstė bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, yra nepagrįsti, dėl to atmestini.

26. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 149 straipsnio 1, 2 dalių sankcijose bausmės vykdymo atidėjimas nenumatytas. Skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę yra galimybė taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju nuteistieji neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, todėl svarstytina galimybė švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę skirti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

27. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumo ir kaltininko asmenybe, buvimu. Pagal teismų praktiką šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas R. J. ir V. V. skirtinas bausmes, įvertino tai, jog padaryti tyčiniai sunkūs nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. R. J. padarė vieną nusikaltimą, V. V. – du nusikaltimus, dėl kaltinamųjų veiksmų nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, ji patyrė skaudžius išgyvenimus. R. J. praeityje neteistas, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų, turintis sveikatos sutrikimų (nustatytas lengvas protinis atsilikimas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. V. V. praeityje neteistas, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tokių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas visgi nenustatė pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė R. J. trejų metų, V. V. trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes.

28. Apygardos teismas, nesumenkindamas nepateisinamo, pavojingo nuteistųjų elgesio, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo konkrečiu atveju tik izoliavus nuteistuosius nuo visuomenės bus įgyvendinta bausmės paskirtis, nevisiškai atitinka bylos faktinius duomenis. Tokia teismo išvada padaryta nepakankamai įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo R. J. ir V. V. paskirtos bausmės, kurios dydis nors ir yra artimas minimumui, padėtų įgyvendinti iš esmės tik vienintelį tikslą – nubaudimą. Tuo tarpu BK 41 straipsnis be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo) išskiria ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius ar labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

29. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Teisminėje praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-334-699/2017).

30. Vertinant nuteistųjų asmenybes, pabrėžtina, kad R. J. praeityje neteistas, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų, turi sveikatos sutrikimų. V. V. praeityje neteistas, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų. Tokie duomenys nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti nuteistųjų sistemingą elgesį nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Be to, nuo nagrinėjamo nusikaltimo padarymo yra praėję kiek daugiau nei du metai, per šį laikotarpį negauta naujų duomenų apie R. J. ir V. V. daromus teisės pažeidimus. Tai iš esmės leidžia spręsti ne tik apie padarytų veikų atsitiktinį pobūdį, bet ir tai, kad nuteistieji dėl savo neteisėtų veiksmų padarė teisingas išvadas. Atkreiptinas dėmesys ir į nuteistųjų interesus, šios aplinkybės taip pat yra vienas iš veiksnių, padedančių nustatyti teisingą bausmę ar kitas baudžiamosios atsakomybės priemones. Nuteistasis R. J. turi sveikatos sutrikimų. Abu nuteistieji praeityje neteisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ne tik izoliuotų nuteistuosius nuo visuomenės, pašalintų juos iš darbo rinkos, tačiau turėtų ženklią įtaką ir pastarųjų asmenybėms, be to būtų apsunkintas civilinio ieškinio atlyginimas.

31. Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegijai konstatavus, kad BK 75 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, o nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos. Nagrinėjamu atveju nenustatytas toks nuteistųjų padarytų veikų, asmenybių pavojingumas, jog reikėtų juos nedelsiant izoliuoti nuo visuomenės, kas sudaro pagrindą iš dalies tenkinti apeliacinius skundus ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

32. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti R. J. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje, švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 4 mėnesiams. V. V. už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje – laisvės apribojimą 1 metams, už BK 149 straipsnio 2 dalyje - laisvės apribojimą – 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės apribojimą 2 metams.

33. BK 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. To paties straipsnio 4, 5 dalyse numatyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti įpareigojimus ir draudimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nuteistųjų R. J. ir V. V. asmenybes, jiems vietoje intensyvios priežiūros, skiriami įpareigojimai ir draudimas, kurie užtikrins bausmės paskirties įgyvendinimą: per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir viso laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba būti registruotiems Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

34. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022-12-08 nuosprendžiu nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę R. J. ir V. V. turi atlikti pataisos namuose. Apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodė, kad paskirtą bausmę R. J. ir V. V. privalo atlikti pataisos namuose. Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje BK 50 straipsnio redakcijoje (2019 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. XIII-2263) nebėra 3 dalies, kurioje buvo įtvirtinta nuostata, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Pagal Bausmių vykdymo kodeksą (toliau – ir BVK) teismas paskirtos bausmės atlikimo vietos nenurodo, t. y. konkrečią bausmės atlikimo vietą parenka laisvės atėmimo vietų įstaiga (BVK 30 straipsnio 2 dalis). Taigi iš Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022-12-08 nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinama aplinkybė, kad R. J. ir V. V. laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose.

Dėl civilinio ieškinio

35. Apeliantai nesutinka su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos 1000 Eur ir 5 procentų dydžiu metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, prašo nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.

36. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, jas išanalizavo ir, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą

37. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pažymėtina, kad CK nenustatytos atlygintinos neturtinės žalos dydžio ribos. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, jis tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

38. Šioje byloje įrodyta, jog R. J. ir V. V., panaudoję fizinį smurtą, taip atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis, išžagino V. S., dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Taigi neabejotina, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet kartu ir dvasiniai išgyvenimai dėl R. J. ir V. V. prievartinių veiksmų, nukreiptų prieš ją, todėl ginčo dėl jos teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra. Nukentėjusioji patirtą neturtinę žalą įvertino 10 000 eurų, tokio dydžio atlyginimą ir prašė priteisti, teismas, įvertinęs svarbias šiam klausimui spręsti aplinkybes, ieškinį tenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas išspręstas tinkamai, objektyviai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes bei nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir pagrindinių teisės principų.

39. Apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimą, išsamiai įvertino visas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiajai yra proporcingas R. J. ir V. V. padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl atmesti nukentėjusioios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

40. Byloje 2023 m. vasario 6 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma bei prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos, teiktos V. V., išlaidų, sudarančių 173,33 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus 33 Eur centus), priteisimo valstybei. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam/nuteistajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-218-1073/2020, Nr. 2K-41-697/2021).

41. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį apskundė nuteistieji. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). V. V. pats gynėjo nepasirinko, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartimi jam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė A. M.. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad nuteistasis V. V. yra jauno, darbingo amžiaus, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas tenkintinas iš dalies ir išieškotina valstybei iš nuteistojo V. V. 86, 66 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistųjų R. J. ir V. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį.

R. J. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir viso laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais R. J. į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. iki 2020 m. rigpjūčio 19 d. išbūtą laiką, t. y. vieną parą, prilyginant ją 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

V. V. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti 1 metų laisvės apbribojimo bausmę, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; ir viso laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant viso laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi V. V. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežčiausios 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmės už nusikalstamą veiką numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje iš dalies pridėti švelnesnę 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, paskirtą už nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, ir V. V. paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejų) metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir viso laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais V. V. į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. iki 2020 m. rigpjūčio 19 d. išbūtą laiką, t. y. vieną parą, prilyginant ją 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

Kitą Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo V. V. valstybei 86,66 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus šešiasdešimt šešis Eur centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino nuteistojo gynėjos dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.