Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-371-642/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-28
Bylos Nr.: e2S-371-642/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-02193-2016-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Danutė Žvinklytė
Pareiškėjas: A. B.
Ieškovas: G. B.
Atsakovas: A. B.

Kategorijos

3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
3.3.4.2.7Proceso atnaujinimas, jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų
3.3.4.2.9Proceso atnaujinimas, kai pirmosios (apeliacinės) instancijos teismo sprendime ar nutartyje padaryta aiški teisės normos taikymo klaida
3.3.4.5Teismo, išnagrinėjusio bylą, kurioje procesas atnaujintas, teisės

Civilinė byla Nr. e2S-371-642/2019Teisminio proceso Nr. 2-24-3-02193-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.3.4.2.7; 3.3.4.2.9; 3.3.4.5 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 28 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Žvinklytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-161-1025/2017 pagal ieškovės G. B. patikslintą ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu santuoką tarp A. B. ir G. B. nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir padalijo bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą: ieškovei G. B. asmeninės nuosavybės teise po santuokos nutraukimo priteista 1/2 dalis gyvenamojo namo su 1/2 dalimi inžinerinių statinių – kiemo statinių; atsakovui A. B. asmeninės nuosavybės teise po santuokos nutraukimo priteistas pastatas – degalinė; iš ieškovės G. B. priteista 5 000 Eur kompensacija atsakovui A. B. ieškovei atitekusią didesnę turto dalį.

2. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

3. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose numatytais pagrindais. Nurodė, kad proceso atnaujinimą lemia tai, kad šalys santuokos metu šalia gyvenamojo namo pasistatė ūkinį pastatą, kuris santuokos nutraukimo byloje nebuvo padalytas, nes buvo neįteisintas. Ūkinio pastato statybos išlaidos sudaro 43 196 Eur, jame iki galo neužbaigta vidaus ir išorės apdaila, tačiau įvestas vandentiekis, kanalizacija, elektra, įrengta pirtis. Tiek gyvenamasis namas, kurio pusę teismas priteisė ieškovei, tiek ūkinis pastatas yra žemės sklypo dalyje, nuosavybės teise priklausančioje valstybei, atsakovas už ją moka nuomos mokestį, tačiau šalių turtinės teisės į žemės sklypą taip pat liko nepadalytos, valstybinės žemės sklypo valdytojas nebuvo įtrauktas į bylą. Prašo atnaujinti procesą dėl turto padalijimo ir ieškovei papildomai priteisti ūkinį pastatą (jo statybai panaudotas medžiagas), taip pat daiktinę teisę naudotis valstybei priklausančiomis 1734/3468 dalimis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o iš ieškovės atsakovui priteistą kompensaciją padidinti iki 25 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. spalio 10 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimo dėl proceso atnaujinimo netenkino, taip pat priteisė iš pareiškėjo ieškovei G. B. 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nutartį grindė šiais motyvais:

4.1. Pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu teismas nurodė, kad tokiu pagrindu prašymą gali pateikti tik asmuo, kuris iš viso nedalyvavo nagrinėjant bylą, ir teismas byloje yra nusprendęs dėl jo teisių ir pareigų. Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1734/3468 dalys nuosavybės teise priklauso S. J., o kitos 1734/3468 dalys – Lietuvos Respublikai. 2011 m. balandžio 6 d. sudarytas bendraturčių susitarimas Nr. LM-861 dėl naudojimosi šiuo nekilnojamuoju daiktu. Valstybinės žemės sklypo valdytojas jokio prašymo dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu neteikė.

4.2. Sprendime dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo teismas nesprendė nei dėl valstybinio žemės sklypo valdytojo teisių ir pareigų, nei dėl šio sklypo valdymo, todėl valstybinio žemės sklypo valdytojui teismo sprendimas nesukėlė jokių teisinių padarinių, nes ginčo žemės sklypas nebuvo nei išnuomotas, nei suteiktas buvusiems sutuoktiniams panaudos teise. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, tik G. B., būdama 1/2 dalies gyvenamojo namo su 1/2 dalimi inžinerinių statinių – kiemo statinių savininkė, turi teisę bendrais pagrindais pretenduoti į valstybinės žemės valdymą arba išpirkimą ne aukciono tvarka po objektais, kaip ir bet kurie kiti asmenys, valstybinėje žemėje turintys nuosavybės teise įregistruotų statinių, taip pat ji gali šios teisės ir toliau nerealizuoti.

4.3. Atmesdamas prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, teismas nustatė, kad bylos šalių ir jų atstovų pasisakymai pasirengimo bei bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl turto padalijimo per visą bylos nagrinėjimo procesą šalys, siekdamos nustatyti dalytino turto vertę, dalytiną turtą suskaidė į du turto vienetus: 1/2 dalis gyvenamojo namo ir pastatas degalinė, ir juos atitinkamai vertino. Kartu su 1/2 dalimi gyvenamojo namo buvo dalijamas ir neregistruotas ūkinis pastatas bei teisės į valstybinę žemę, o pastatas degalinė taip pat buvo dalijamas kartu su visais pagerinimas bei teise į valstybinę žemę. Atsakovas posėdžių metu patvirtino, kad ginčo sklype yra ir tvenkinys su ūkiniu pastatu, ir teikė savo poziciją dėl viso turto ginčo sklype vertės.

Šalies argumentai

4.4. Nors pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčijo nustatytos ginčo turto vertės ir prašė turtą padalyti kitokiu būdu, nei sprendimu padalijo pirmosios instancijos teismas, t. y. atsakovui priteisti gyvenamąjį namą, o ieškovei – pastatą degalinę, iš atsakovo ieškovei priteisiant 6 000 Eur kompensaciją, arba turtą padalyti natūra lygiomis dalimis, tačiau toks apeliacinio skundo reikalavimas nepaneigia aplinkybės, kad šalys bylos nagrinėjimo metu neginčijamai suprato, kad, nustatant dalytino turto vertes ir galimas kompensacijas už kuriai nors iš šalių galbūt teksiančią didesnę turto dalį, yra atsižvelgiama kartu ir į turto vienetų pagerinimus. Ūkinio pastato padalijimo klausimas buvo apeliacinio skundo dalykas, todėl atskirai nebegalima dar kartą kelti klausimo dėl to paties turto padalijimo vien tik dėl to, kad jis neišskirtas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje kaip atskiras vienai iš šalių tenkantis turtas.

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą dėl turto padalijimo. Skundą grindžia šiais argumentais:

5.1. Nurodo, kad iš dalies sutinka su teismo išvada, kad negali prašyti atnaujinti proceso CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, tačiau visgi pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad šalių naudojamos žemės valdytojas yra valstybė, o jos institucijos, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos, nusišalinimas nuo įstatyme nustatytos pareigos ir nesikreipimas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrindas pareiškėjo prašymą atmesti. Be to, pareiškėjas pateikė įrodymus, kad moka žemės mokestį, taigi teisėtai naudojasi žemės sklypu ir gali reikšti reikalavimą dėl proceso atnaujinimo.

5.2. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad nekilnojamųjų daiktų padalijimas neaptariant teisės į žemės sklypą, būtiną statiniams eksploatuoti, laikomas aiškia teisės taikymo klaida. Teismo išvada, kad šalys, nutraukdamos santuoką, pasidalijo ir neįregistruotą ūkinį pastatą, pagrįsta tik ieškovės interpretacijomis, kad šalys buvo sutarusios turtą pasidalyti su ūkiniu pastatu ir visais pagerinimais.

5.3. Tai, kad ūkinis pastatas yra nesuformuotas ir neįregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, nereiškia, kad dalijant turtą jis gali būti nevertinamas. Ūkinio pastato ir daiktinių teisių į naudojamą valstybinės žemės sklypą padalijimo klausimai nebuvo nagrinėjami, dėl to buvo padaryta teisės taikymo klaida, nes teismas padalijo ne visą turtą.

5.4. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011, pateiktus išaiškinimus dėl teisių į žemės sklypą padalijimo ir žemės sklypo nuomotojo įtraukimo į bylos nagrinėjimą.

Atsiliepimas

6. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą ir prašė jį atmesti. Nurodo, kad žemės sklypas, dėl kurio naudojimo pareiškėjas prašo atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje, nuosavybės teise priklauso valstybei ir S. J., šiuo žemės sklypu naudojamasi 2011 m. balandžio 6 d. bendraturčių susitarimo pagrindu. Kadangi yra sudarytas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu, t. y. dėl daiktinių teisių į jį, teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl ieškovės naudojimosi šiuo žemės sklypu, nes šalys nėra bendraturtės.

7. Ieškovė G. B. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

7.1. Atsakovas nėra tinkamas subjektas, kuris gali kelti klausimą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, nes jis nėra valstybinės žemės sklypo naudotojas. Be to, ieškovė 2018 m. rugsėjo 10 d. sudarė po jai atitekusiu namu esančios valstybinės žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, sklypas nėra nei nuomojamas, nei neatlygintinai juo naudojamasi, dėl to nebėra pagrindo spręsti ir dėl šių teisių padalijimo.

7.2. Teismas teisingai nurodė, kad šalys santuokos nutraukimo byloje aptarė ir ūkinio pastato padalijimo klausimą, t. y. į ūkinio pastato vertę buvo atsižvelgta dalijant turtą ir priteisiant atsakovui kompensaciją už ieškovei atitekusią didesnę turto dalį. Atsakovas ūkinį pastatą buvo priskyręs prie 1/2 gyvenamojo namo dalies.

7.3. Atsakovas teigia, kad nepadalyto ūkinio pastato vertė yra 43 196 Eur, tačiau nepateikė patikimų tai pagrindžiančių įrodymų.

7.4. Be to, sprendimas buvo revizuotas instancine tvarka, apeliacinės instancijos teismas revizavo santuokinio turto padalijimo teisėtumą, dėl to proceso atnaujinimas dėl teisės taikymo klaidos negalimas. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikęs ir dalytino turto nuotraukas, tarp kurių buvo ir ūkinis pastatas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.

10. Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-161-1025/2017, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Esant pagrindui abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016 18, 19 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

12. Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Dėl šios priežasties asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindą, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku, nes tik taip būtų užtikrintas šio proceso instituto tikslas ir reikšmė. Tokiam asmeniui tenka pareiga tinkamai apibūdinti ir įrodyti proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, o teisiškai šias aplinkybes kvalifikuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Paminėtu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu konkretus asmuo be teisėto pagrindo nebuvo įtrauktas į procesą ir sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

14. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimu buvo nutraukta santuoka ir ieškovei priteista 1/2 dalis gyvenamojo namo, kuris stovi valstybinėje žemėje, už kurią atsakovas moka žemės nuomos mokestį, tačiau turtinės teisės į žemės sklypą tarp šalių nebuvo padalytos, buvo nuspręsta dėl valstybės, kuri nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu turi teisę paduoti asmuo, dėl kurio teisių ir pareigų buvo pasisakyta. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimu dėl valstybinės žemės sklypų savininkų teisių ir pareigų niekaip nebuvo pasisakyta, nebuvo modifikuota ir jų teisių į žemę, ant kurio stovi ieškovei priteista namo dalis, apimtis. Valstybinės žemės sklypas sutuoktiniams nebuvo nuomojamas, nebuvo sudaryta ir panaudos sutartis, nes valstybinis žemės sklypas priklauso valstybei ir S. J., o naudojamas pagal 2011 m. balandžio 6 d. sudarytą bendraturčių susitarimą (t. 1, b. l. 25–27). Priteisus 1/2 dalį gyvenamojo namo su kiemo statiniais ieškovei nebuvo nustatytos daiktinės teisės į žemės sklypą, nes tokių teisių ji neturėjo. Žemės sklypo savininkais liko tie patys asmenys, o ieškovė su atsakovu žemės sklypu naudojosi. Taigi apeliantui neturint jokių teisių į valstybinės žemės sklypo dalį, nėra pagrindo kreiptis dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu.

15. Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, kad moka žemės mokestį, taigi teisėtai naudojasi žemės sklypu ir gali reikšti reikalavimą dėl proceso atnaujinimo. Iš apelianto pateiktų įrodymų – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 12 d. atsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad žemės nuomos mokestį apeliantas mokėjo ne kaip valstybinio žemės sklypo nuomininkas, nes su juo nebuvo sudaryta nuomos sutartis, o kaip valstybinės žemės naudotojas. Valstybinės žemės sklypų naudotojai už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Be to, iš paminėto rašto taip pat nustatyta, kad vadinamąjį žemės nuomos mokestį apeliantas mokėjo tik nuo 2003 m. iki 2017 m., t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, iki tol, kol pareiškėjas buvo 1/2 dalies gyvenamojo namo su priklausiniais savininkas. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. spalio 24 d. išrašo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypo dalis 2018 m. rugsėjo 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduota ieškovei, taigi tuo labiau nebėra teisinio pagrindo spręsti dėl daiktinių teisių į šį žemės sklypą padalijimo.

16. Apeliantas taip pat prašė atnaujinti procesą ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pagrindas atnaujinti procesą gali būti teisės normos taikymo klaida, padaryta teismui netinkamai taikius tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas, ir ši klaida yra aiški ir esminė, darantį sprendimą neteisėtą.

17. Apelianto teigimu, teismui nutraukiant santuoką ir dalijant santuokos metu įgytą turtą buvo nepadalytas neįregistruotas ūkinis pastatas, kurio vertė yra apie 43 196 Eur, dėl to neteisingai nustatyta apeliantui priteistina kompensacija už ieškovei tekusią didesnę turto dalį. Taigi apeliantas teigia, jog teismas netinkamai nustatė dalytino turto balansą. Su šia skundo nuostata apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka, ieškovei priteista 1/2 dalis gyvenamojo namo su 1/2 dalimi inžinerinių statinių – kiemo statinių, atsakovui priteistas pastatas degalinė, iš ieškovės atsakovui priteista 5 000 Eur kompensacija už ieškovei tekusią didesnę turto dalį. Šis sprendimas paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi. Iš santuokos nutraukimo byloje esančios medžiagos (šalių procesinių dokumentų, paaiškinimų, duotų teismo posėdžių metu) nustatyta, jog šalys teikdamos duomenis apie santuokos metu įgytą turtą – 1/2 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais ir pastatą – degalinę – į turto masę įtraukė ir ūkinį pastatą, kuri priskyrė prie gyvenamojo namo priklausinių, t. y. pagerinimų. Reikšdamos reikalavimus dėl dalytino turto nurodydavo, kad dalytinas ir ūkinis pastatas, kuris nurodytas kaip namo priklausinys, pagerinimas, tačiau neįregistruotas. Atsakovas priešieškinyje (t. 1, b. l. 190) taip pat nurodė, kad prašo priteisti jam kiemo įrengimus, ūkinį pastatą su rūsiu ir tvenkinį. Į bylą taip pat buvo pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita (t. 1, b. b. l. 149), kurioje nurodyta, kad prie gyvenamojo namo pastatytas ūkinis pastatas su kiemo rūsiu, iškastas tvenkinys, tačiau dėl to, kad statiniai neįregistruoti, jie neįvertinti atskirai. Nustatant dalytino turto vertę apeliantui nekilo abejonių dėl turto vertės, jis sutiko su tuo, kad gyvenamojo namo su kiemo statiniais ir ūkiniu pastatu vertė yra 20 000 Eur, tuo labiau kad atsakovas prašydamas priteisti jam gyvenamąjį namą su kiemo statiniais bei ūkiniu pastatu nesiūlė ieškovei priteisti kompensacijos nuo didesnės nei 20 000 Eur turto vertės. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šalys spręsdamos dėl dalytino turto vertės atsižvelgė ir į ūkinio pastato, kaip 1/2 dalies gyvenamojo namo pagerinimo, vertę. Šias aplinkybes vertino ir pirmosios instancijos teismas, dalydamas turtą ir priteisdamas kompensaciją atsakovui, dėl to nėra pagrindo išvadai, jog buvo padaryta aiški teisės taikymo klaida.

19. Tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, bet ir tai, kad sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas buvo revizuotas instancine tvarka ir paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčijo dalytino turto vertės bei jam priteistos kompensacijos dydžio, taip pat nekvestionavo ir ūkinio pastato, kaip namo pagerinimo, vertės reikšmės dalytinam gyvenamajam namui. Priešingai, prašydamas priteisti jam namą su kiemo statiniais, tarp jų ir ūkiniu pastatu, kaip namo pagerinimu, jis nesiūlė sumokėti ieškovei didesnės kompensacijos, nors šioje byloje jau teigia, kad ūkinio pastato, kaip statybinių medžiagų ir įdėto darbo, vertė yra daugiau nei du kartus didesnė.

20. Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011, pateiktus išaiškinimus dėl teisių į žemės sklypą padalijimo ir žemės sklypo nuomotojo įtraukimo į bylos nagrinėjimą. Atmesdamas šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo dalijamos teisės į valstybinę žemę, kai jau buvo pradėta, bet nebaigta šios žemės privatizavimo procedūra, t. y. šalys jau buvo įgijusios atitinkamas teises į valstybinę žemę ir jas buvo pradėjusios realizuoti, jas buvo būtina dalyti. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šalys neturi jokių teisių į valstybinę žemę ir joks privatizavimo procesas nėra pradėtas, šalys nebuvo ir valstybinio žemės sklypo nuomininkės. Ginčo šalys turi teisę bendrais pagrindais pretenduoti į valstybinės žemės valdymą arba išpirkimą ne aukciono tvarka po objektais, kaip ir bet kurie kiti asmenys, valstybinėje žemėje turintis nuosavybės teise įregistruotų statinių. Taigi nagrinėjamos ir kasacinio teismo bylų ratio decidendi nesutampa, dėl to pirmosios instancijos teismas ja pagrįstai nesirėmė.

21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino praleisto termino atnaujinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

23. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos yra teisėtos ir pagrįstos, neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytų dydžių, dėl to atmetus atsakovo atskirąjį skundą ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 93, 98, 338 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovei G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėja Danutė Žvinklytė