- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-14
- Bylos Nr.
- e2-375-892/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03619-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Pluirienė
- Ieškovas
- UAB „Pagrata market“
- Atsakovas
- J. G.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
dalyvaujant ieškovo atstovams advokatui R. K., L. K.
atsakovės atstovui advokato padėjėjui K. A.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Pagrata market“ ieškinį atsakovei J. G. dėl skolos priteisimo bei atsakovės J. G. priešieškinį dėl sutarties pripažinimo nutraukta,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 10 606,47 Eur skolos, 2 700 Eur delspinigių ir 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovo, kuris pagal 2009 m. gruodžio 11 d. Turgavietės administravimo sutartį Nr. 1/2010 su visais jos vėlesniais pakeitimais su UAB „Pagrata“ už užmokestį administruoja Justiniškių turgavietę, ir atsakovo buvo pasirašyta 2012 m. spalio 1 d. sutartis Nr. VSP29/2012, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei vietą prekybai Justiniškių turgavietės lauko teritorijoje (vietos Nr. 29), suteikti galimybę prisijungti prie bendrų turgaus elektros, vandentiekio bei ūkinės kanalizacijos tinklų, organizuoti lauko teritorijos ir bendro naudojimo patalpų valymą, dezinfekciją ir kitą priežiūrą, šiukšlių išvežimą ir kt. Ieškovas taip pat įsipareigojo užtikrinti atsakovės supažindinimą su vidaus tvarkos ir kontrolės taisyklėmis (sutarties I.1. – II.1. punktai). Pagal sutartį atsakovė įsipareigojo vykdyti sutarties I.4. p. numatytą prekybos veiklą laikantis Lietuvos Respublikos normatyvinių aktų ir turgaus vidaus tvarkos taisyklių (sutarties II.2.1. p.). Vadovaujantis sutarties IV.1. punktu, atsakovas įsipareigojo mokėti mėnesinę rinkliavą už vietą prekybai, kurios dydis 834,90 Lt su PVM (241,81 Eur). Ieškovas teigė, kad atsakovė savo pareigą mokėti nustatytą turgavietės rinkliavą tinkamai vykdė iki 2013 m. gegužės mėnesio, po ko mokėjimai nebuvo atliekami, ieškovas 2015 metais kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir iš atsakovės prašė priteisti įsiskolinimą, susidariusį laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio. Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-2959-647/2015 2015 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkino visiškai. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1144-232/2016 minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovė sutartimi nustatytos rinkliavos toliau nemoka, įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio sudaro 10 606,47 Eur, pagal sutartį priskaičiuoti delspinigiai sudaro 2 700 Eur, kuriuos prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad sutartis yra nutraukta nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. vienašaliu pranešimu, todėl ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo už 2018 metus, 2017 metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio lapkričio, gruodžio mėnesius yra visiškai nepagrįstas. Atsakovė taip pat teigė, kad prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli ir turi būti mažinami, nes kasacinio teismo praktikoje aiškiai per dideliais pripažįstami ir 0,2 procento delspinigiai, ieškovo pateiktas reikalavimas viršija minėtą dydį net 25 kartus.
Šalies argumentai
3. Priešieškiniu atsakovė prašė pripažinti tarp šalių 2012 m. spalio 1 d. sudarytą sutartį Nr. VSP29/2012 pasibaigusia (nutraukta) nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo pagrindu yra nutraukusi sutartį, sutarties nutraukimas pranešimu yra teisėtas, pagrįstas ir galiojantis. Teigė, kad ji buvo pateikusi reikalavimą teisme prašydama nutraukti su ieškovu sudarytą sutartį dėl esminės sutarties šalių nelygybės (CK 6.228 str.), 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 ieškinį atmetė, tačiau konstatavo, kad 2012 m. spalio 1 d. sutartis Nr. VSP29/2012 pagal šalių prisiimtus įsipareigojimus laikytina atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi, todėl atsakovė pasinaudojo jai įstatymo suteikta teise ir nutraukė sutartį CK 6.721 str. 1 d. pagrindu, pateikdama 2017 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą.
4. Dublike ieškovas nurodė, kad atsakovė neatsižvelgia į aplinkybes dėl sutarties nutraukimo, nustatytas civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014, nagrinėjamoje byloje turinčias prejudicinę galią. Pažymėjo, kad 2014 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime yra nurodyta, kad šalių sudaryta sutartis laikytina atlygintinų paslaugų sutartimi, tačiau bylos dalyku nebuvo sutarties kvalifikavimo klausimas, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi pagrįstais pripažino atsakovų paaiškinimus, kad ieškovės įgytas paviljonas, nepriklausomai nuo, ar jame vykdoma veikla, ar ne, užima Justiniškių turgavietės teritoriją, kurią įrengė ir prižiūri atsakovai, todėl jie turi teisę reikalauti iš ieškovės mokėti rinkliavą, ginčo sutarties negalima kvalifikuoti išimtinai vien tik kaip atlygintinų paslaugų sutarties, nes pagal ją ne tik teikiamos tam tikros atlygintinos paslaugos, bet taip pat suteikiama prekybos vieta paviljonui. Ieškovas teigė, kad antstolis jam persiuntė atsakovės prašymą dėl skolos išieškojimo nukreipimo į atsakovės turtą – paviljoną, tačiau antstoliui buvo kilęs klausimas dėl turto kainos, todėl atsakovės argumentai, jog skolos nepavyksta išieškoti dėl ieškovės kaltės, nepagrįsti. Ieškovė taip pat nesutiko dėl delspinigių sumažinimo, nurodė, kad ji paskaičiavo prašomą priteisti delspinigių sumą ne pagal sutartyje numatytą jų dydį, bet juos sumažino daugiau nei 3 kartus, dėl ko prašomi priteisti delspinigiai atitinka 0,15 procentų dydį už kiekvieną uždelstą dieną, atkreipė dėmesį, kad atsakovė sudarė sutartį sudarė būdama verslininke, teismų sprendimuose konstatuota, kad ji, elgdamasi atidžiai bei sąžiningai galėjo įvertinti su atsakovais pasirašomų sutarčių naudą ir galimas rizikas.
5. Atsakovė dublike pagal priešieškinį prašė vadovautis triplike dėl ieškinio pateiktais argumentais. Pastarajame nurodė, kad byloje nėra sprendžiama dėl paviljono stovėjimo Justiniškių turgavietėje, šioje byloje sprendžiama tik dėl to, ar atsakovė turi pareigą mokėti lėšas ieškovui pagal sutartį, kai sutartis nutraukta, todėl ieškovo dublike nurodyti argumentai dėl teismų nustatytų aplinkybių, susijusių su atsakovės paviljono stovėjimo vieta, atsakovės neprisidėjimo prie turgavietės infrastruktūros sukūrimo, ieškovo teisės rinkti rinkliavą neaktualūs, minėtos aplinkybės kitoje byloje buvo analizuojamos dėl to, kad atsakovė minėtose bylose reiškė reikalavimą dėl nuosavybės teisių priverstinio perleidimo pačiai turgavietei įpareigojant pastarąją kompensuoti likutinę paviljono vertę. Atsakovė triplike dėl pateikto ieškinio nurodė, kad ginčo sutartis yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurią atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti, pateiktu ieškiniu atsakovė neprašo nei perleisti paviljono ieškovui, nei įpareigoti jį kompensuoti jo likutinė vertę, minėti klausimai nėra bylos nagrinėjimo dalykas, su jais susiję ieškovo argumentai neaktualūs, ieškovas byloje bando sukurti Lietuvos teisėje neleidžiamą situaciją ir siekia teisminio patvirtinimo, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutarties negalima nutraukti vienašališkai. Pažymėjo, kad atsakovė bandė sutartį nutraukti abiejų šalių bendru sutarimu, bet ieškovas su tuo nesutiko, atsakovė, negalėdama mokėti sutarties kainos mokėjimus nutraukė, ieškovas atsisakė nutraukti sutartį vienašališkai dėl atsakovės įsipareigojimų nevykdymo, dėl ko atsakovės įsiskolinimai didėja.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje ieškovo atstovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad šalių sudarytos sutarties dalykas nėra tik atlygintinos paslaugos, nes pagal sutartį atsakovei buvo suteikta vieta prekybai, sutartis turi kelių sutarčių rūšių elementų (atlygintinų paslaugų, nuomos), atsakovei priklausantis paviljonas konstrukcijomis yra sujungtas su kitais paviljonais, nutraukus sutartį atsakovės turimas paviljonas užims Justiniškių turgavietės vietą. Pažymėjo, kad analogiškos bylos jau buvo nagrinėtos teismuose, teismų sprendimais konstatuota, kad atsakovė negali nutraukti sutarties neperleisdama nuosavybės. Nurodė, kad šioje byloje atsakovė ieškinį iš dalies pripažįsta, byloje nekilo ginčo dėl skolos dydžio, paslaugų pagrįstumo, pažymėjo, kad teismų praktikoje nėra įtvirtinta vienodo delspinigių dydžio, atsakovė ginčo teisiniuose santykiuose veikė kaip verslininkė, ieškovas prašo priteisti delspinigius, kuriuos jau yra sumažinęs. Ieškovo atstovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, atlygintinų sutarčių atveju šalys gali susitarti dėl kitos sutarties nutraukimo tvarkos, 2012 m. spalio 1 d. sutartis Nr. VSP29/2012, yra terminuota, joje numatyti nutraukimo pagrindai - šalių susitarimas arba sutarties pažeidimas, todėl atsakovė neturi teisės nutraukti sutarties vienašaliu pranešimu.
Atsiliepimas
7. Atsakovės atstovas priešieškinį palaikė, prašė jį tenkinti, ieškinį atmesti. Paaiškino, kad atsakovė siūlė nutraukti sutartį, tačiau ieškovas nesutiko, atsakovė turimame paviljone veiklos nevykdė, todėl nustojo mokėti įmokas. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad atsakovė siūlė kitiems asmenims perimti paviljoną, tačiau susitarimų pasiekti nepavyko, siūlymai buvo teikiami žodžiu, todėl negali pateikti jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pažymėjo, kad sutartyje nėra susitarta dėl kitos nei įstatyme numatyta nutraukimo tvarkos, atsakovė sutartimi neatsisakė įstatymo jai suteiktos teisės nutraukti sutartį vienašaliu pranešimu, sutartyje tik vienu sakiniu reglamentuota jos nutraukimo tvarka, šioje byloje nėra pagrindo netaikyti specialių normų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų sutarties nutraukimą bei kasacinio teismo išaiškinimo dėl tokio pobūdžio sutarčių nutraukimo, jei atsakovė būtų žinojusi, kad sudaryta sutartis yra atlygintinų paslaugų sutartis, nebūtų ankstesnių ginčų, nežinodama sutarties pobūdžio (atlygintinų paslaugų sutartis), atsakovė negalėjo atsisakyti jai suteiktų įstatymo teisių,
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai. Priešieškinys atmestinas.
8. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas pagal 2009 m. gruodžio 11 d. su UAB „Pagrata“ sudarytą administravimo sutartį bei 2015 m. gruodžio 13 d. susitarimą už užmokestį administruoja Justiniškių turgavietę. 2012 m. spalio 10 d. ieškovas UAB „Pagrata market“ su atsakove J. G. sudarė sutartį Nr. VSP29/2012, kurios pagrindu įsipareigojo suteikti atsakovei vietą prekybai Justiniškių turgavietės lauko teritorijoje (vietos Nr. 29), suteikti galimybę prisijungti prie bendrų turgaus elektros, vandentiekio bei ūkinės kanalizacijos tinklų, organizuoti lauko teritorijos ir bendro naudojimo patalpų valymą, dezinfekciją, šiukšlių išvežimą ir kitą priežiūrą. Ieškovas taip pat įsipareigojo užtikrinti atsakovo supažindinimą su vidaus tvarkos ir kontrolės taisyklėmis. Pagal minėtą sutartį atsakovė įsipareigojo vykdyti numatytą prekybos veiklą, laikantis LR normatyvinių aktų ir turgaus vidaus taisyklių reikalavimų. Atsakovė įsipareigojo mokėti mėnesinę rinkliavą už vietą prekybai, kurios dydis 241,80 Eur (834,90 Lt) su PVM. Sutarties IV.2. p. numatė, kad mėnesinė rinkliava renkama iš anksto, prekiautojui pareikalavus turgavietės administracija išrašo laisvos formos išankstinio apmokėjimo sąskaitą. Prekiautojas sumoka rinkliavą iki 10 dienos ankstesnio mėnesio. Sąskaita – faktūra už einamą mėnesį pateikiama iki 5-os sekančio mėnesio dienos. Sutarties IV.3 p. numatyta, kad rinkliava sumokama už suteiktą prekybos vietą, neatsižvelgiant ar buvo vykdoma prekyba. Atsakovė nustatytą rinkliavą mokėjo iki 2013 m. gegužės mėnesio, vėliau mokėjimai nebebuvo atliekami. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimu iš atsakovės buvo priteista 5 561,52 Eur skolos, 1 500 Eur delspinigių, 6 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistu.
9. Šioje byloje ieškovas prašo priteisti skolą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio bei delspinigius pagal aukščiau nurodytą 2012 m. spalio 10 d. sutartį. Atsakovė ginčija, kad neturi pareigos mokėti sutartyje numatytas įmokas teigdama, kad ji 2017 m. rugpjūčio 3 d. vienašaliu pranešimu nutraukė sutartį. Atsakovė teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 konstatavo, jog šalių sudaryta sutartis yra atlygintinų paslaugų sutartis. Pagal CK 6.721 str. 1 d. bei kasacinio teismo praktiką atlygintinų paslaugų sutartis gali būti nutraukta vienašaliu pranešimu. Atsakovės atstovo vertinimu, 2014 m. gegužės 26 d. sprendime konstatavimas, kad šalių sudaryta sutartis yra atlygintinų paslaugų sutartis turi esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje, suteikiančia atsakovei teisę nutraukti sutartį CK 6.721 str. 1 d. pagrindu (CPK 135 str. 1 d. 2 p.).
10. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-687/2016 30 punktą). Vertindamas vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, teismas turi analizuoti visas sutarties sąlygas, aiškintis sutarties šalių ketinimus, derybas, sąžiningumą tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek ir vykdant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).
11. Pagal CPK 182 str. 2 p., šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
12. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012 m. spalio 10 d. šalių sudarytos sutarties VII.1 punkte buvo nurodyta, jog ji galioja nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Sutarties V.I p numatyta, kad ją galima nutraukti remiantis abiejų šalių susitarimu arba pažeidus vienai iš šalių sutarties sąlygas. Taigi, 2012 m. spalio 10 d. tarp šalių buvo sudaryta terminuota sutartis, kurioje buvo aptartos jos nutraukimo sąlygos.
13. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad tarp atsakovės J. G. ir UAB „Pagrata market“ buvo nagrinėjamas ginčas dėl 2012 m. spalio 10 d. sutarties nutraukimo (Vilniaus miesto civilinė byla Nr. 2-534-535/2014). Minėtoje byloje J. G. prašė nutraukti 2012 m. spalio 10 d. sutartį reikalavimą grįsdama tuo, kad sudarant sutartį buvo pažeistas bendrasis sąžiningumo ir teisingumo principas, įtvirtintas CK 1.5 str., be to ieškovė yra pastatyta į blogesnę, nei atsakovės padėtį, atsakovės turi pranašumą prieš ieškovę, kadangi ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, lietuvių kalba jai nėra gimtoji, rezervuodama prekybos vietą ji siekė galimybės pradėti individualią ūkinę veiklą, tikėdamasi teigiamo rezultato, gerų pajamų. Minėtoje byloje ieškovė ne tik prašė nutraukti su UAB „Pagrata“ sudarytą 2012 m. vasario 30 d. sudarytą paviljono pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PP29/2012 bei UAB „Pagrata market“ 2012 m. spalio 1 d. sudarytą sutartį Nr. VSP29/2012, tačiau ir teikė reikalavimą pripažinti, kad abiejų sutarčių nutraukimo diena turi būti pripažinta 2013 m. birželio 15 d., kada ieškovė raštu pareiškė, kad atsisako nuo sutarties, nuo sutarties nutraukimo dienos paviljonas Nr. 29 nuosavybes teise atitenka UAB „Pagrata“, kuri įpareigotina per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo kompensuoti ieškovei likutinę paviljono vertę. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendime konstatavo, kad 2012 m. spalio 1 d. sutartis Nr. VSP29/2012 laikytina atlygintinų paslaugų sutartimi (sprendimo motyvuojamosios dalies 4 pastraipa). Teismas taip pat darė išvadą, jog tenkinti ieškovės reikalavimo nutraukti 2012 m. spalio 1 d. sutartį Nr.VSP29/2012 pagal CK 6.228 str. nuostatas nėra pagrindo, nes ieškovė neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus - ieškovei nepavyko pasiekti pelno dirbant pagal verslo liudijimą, jos lūkesčiai nebuvo įvykdyti, ji sąmoningai, savo valia įsigijo prekybos paviljoną, gavo verslo liudijimą prekybai minėtame paviljone, tačiau vėliau savo veiklą stabdė, o šiuo metu neprekiauja Justiniškių turgavietėje, jokių objektyvių priežasčių, kodėl nevykdo veiklos, nenurodė; laikytina, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teismui taikyti CK 6.228 str. 1 d. nuostatas ieškovės reikalavimams patenkinti; ieškovės reikalavimai nutraukti ginčo sutartis bei taikyti sutarčių nutraukimo pasekmes, o būtent: abiejų sutarčių nutraukimo diena turi būti pripažinta 2013 m. birželio 15 d., kada ieškovė raštu pareiškė, kad atsisako nuo sutarties; nuo sutarties nutraukimo dienos paviljonas Nr.29 nuosavybės teise atitenka Atsakovei I, o Atsakovė I įpareigojama per 3 kalendorinius mėnesius nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kompensuoti ieškovei likutinę paviljono vertę pagal ieškovės pateiktą formulę atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti (sprendimo motyvuojamosios dalies 5 pastraipa).
Žemesnės instancijos teismas
14. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-2632-392/2014) Vilniaus miesto teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad: 1) bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė siekia teismo tvarka nutraukti 2012 m. spalio 1 d. su atsakovu UAB „Pagrata market“ sudarytą Sutartį Nr. VSP29/2012 bei 2012 m. lapkričio 30 d. su atsakovu UAB „Pagrata“ sudarytą Paviljono pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP29/2012. Toks reikalavimas motyvuojamas tuo, kad šios sutartys pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, t. y. nors ieškovė Justiniškių turgavietėje jokios prekybinės veiklos nevykdo, tačiau iš šios teritorijos iš atsakovo UAB „Pagrata“ įsigyto paviljono išsigabenti negali, jo išnuomoti ar parduoti kitiems prekiautojams taip pat negali, negana to, yra priversta mokėti atsakovui UAB „Pagrata Market“ 834,90 Lt mėnesinę rinkliavą. Tuo tarpu atsakovai, siekdami pasipelnyti, su ieškovės prašymu nutraukti sutartis nesutinka (t. I, b.l. 28-29). Savo reikalavimą ieškovė grindžia CK 6.228 straipsniu, numatančiu galimybę atsisakyti sutarties esant esminei šalių nelygybei (nutarties motyvuojamosios dalies 5 pastraipa); 2) iš ieškovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė iš esmės neginčija atsakovo UAB „Pagrata market“ teisės rinkti mėnesinę rinkliavą, kuria dengiamos išlaidos, susijusios su Justiniškių turgavietės teritorijos įrengimu ir priežiūra, atsakovo UAB „Pagrata market“ 2009 m. rugpjūčio 18 d. direktorės įsakymu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. tokia rinkliava nustatyta 75 Lt dydžio už 1 kv.m prekiautojo užimamo turgavietės ploto, apie šią rinkliavą ieškovė, kaip ir kiti turgavietės prekiautojai, buvo informuota ir su ja sutiko; vienintelis argumentas, kodėl ieškovė šiuo metu nebesutinka su rinkliavos mokėjimu, yra tai, jog ji Justiniškių turgavietėje jokios prekybinės veiklos nevykdo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovų paaiškinimus, kad ieškovės įsigytas paviljonas, nepriklausomai nuo to jame vykdoma prekybinė veikla ar ne, užima Justiniškių turgavietės teritoriją, kurią įrengė ir prižiūri atsakovai, todėl jie turi teisę reikalauti iš ieškovės mokėti rinkliavą, kuria dengiamos atsakovų patirtos išlaidos turgavietės įrengimui ir priežiūrai, pažymėjo, kad ieškovė negali neatlygintinai naudotis atsakovų sukurtu gerbūviu (turgavietės infrastruktūra, žinomumu ir kt.), apie rinkliavos mokėjimo dydį ir sąlygas ieškovė buvo informuota sutarčių sudarymo metu bei su tuo sutiko; 3) ieškovė neturi teisės dėl subjektyvių priežasčių nepasisekusios prekybinės veiklos neigiamų padarinių perkelti atsakovams; 4) ieškovės reikalavimas apskritai nutraukti sutartinius santykius su atsakovais, neperleidžiant iš šių santykių kylančių teisių ir pareigų kitiems asmenims, įpareigojant atsakovą UAB „Pagrata“ atsiimti ieškovei šiuo metu priklausantį paviljoną, yra nepagrįstas, nes tai pažeistų atsakovų, kaip verslo subjektų, teisėtus lūkesčius, kuriuos jie turėjo sudarydami sutartis su ieškove. Taigi, minėtoje byloje sprendžiant ginčą dėl 2012 m. spalio 1 d sutarties nutraukimo buvo konstatuota ne tik tai, kad šalių sudaryta sutartis yra atlygintinų paslaugų sutartis, bet ir tai, kad J. G. neturi teisės nutraukti sutartį neperleidžiant iš šių santykių kylančių teisių ir pareigų kitiems asmenims. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-1144-232/2016), nagrinėdama iš esmės tapatų ginčą kaip šioje byloje dėl skolos priteisimo atsižvelgiant į J. G. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus pritarė aukščiau teismų padarytoms išvadoms dėl sutarties nutraukimo pagrindų (CPK 197 str.).
15. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje byloje civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 buvo sprendžiama dėl J. G. ir UAB „Pagrata market“ sudarytos 2012 m. spalio 10 d. sutarties nutraukimo. Tiek pirmos instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nutraukti sutartį remiantis atsakovės J. G. 2013 m. birželio 15 d. raštu, sutartis gali būti nutraukta tik remiantis šalių susitarimu arba vienai šaliai iš esmės pažeidus sutartį, kaip tai yra numatyta 2012 m. spalio 1 d. sutarties Nr. VSP29/2012 V.1 punkte.
16. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovą, jog 2014 m. gegužės 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 teismas konstatavo, kad 2012 m. spalio 1 d. sutartis yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, todėl pranešė ją nutraukianti specialiuoju CK 6.721 str. pagrindu, atkreipdama dėmesį į tai, kad: 1) minėtoje byloje buvo reiškiamas reikalavimas kitu pagrindu – pagal CK 6.228 str. 1 d., sprendime nebuvo analizuojama galimybė nutraukti sutartį šiuo pagrindu; 2) kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.721 str. 1 d. numatyta kliento teisė nutraukti sutartį yra besąlyginė. Iš esmės paminėtais argumentais buvo grindžiamas priešieškinys.
17. Kaip matyti iš teismo sprendimų turinio, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 konstatavo ne tik tai, kad 2012 m. spalio 1 d. sudaryta sutartis Nr. VSP29/2012 yra atlygintinų paslaugų sutartis, bet taip pat pažymėjo, jog šalys aptarė sutarties nutraukimo sąlygas, sutartyje numatyta, kad ją galima nutraukti remiantis abiejų šalių sutarimu arba vienai šaliai pažeidus sutarties sąlygas (V.I p.), taigi, konstatavo, kad sutartis gali būti nutraukta tik joje numatytais pagrindais. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi palikdamas minėtą teismo sprendimą nepakeistu konstatavo, kad ieškovė neturi teisės dėl subjektyvių priežasčių nepasisekusios veiklos neigiamų padarinių perkelti atsakovams, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė gali išvengti prievolės mokėti nurodytą rinkliavą išnuomodama arba parduodama jai priklausantį paviljoną kitiems prekeiviams, ieškovės reikalavimas apskritai nutraukti sutartinius teisinius santykius su atsakovais nepagrįstas, nes tai pažeistų atsakovų kaip verslo subjektų teisėtus lūkesčius, kuriuos jie turėjo sudarydami sutartis su ieškove. Taigi, apeliacinės instancijos konstatavo, kad 2012 m. spalio 1 d. sudarytos sutarties Nr. VSP29/2012 nutraukimas vienašaliu pranešimu nėra galimas. Tokia išvada padaryta išanalizavus tiek tarp šios bylos šalių 2012 m. spalio 1 d. sudarytos sutarties Nr. VSP29/2012 nuostatas, tiek sutarties tarp J. G. ir UAB „Pagrata“ dėl paviljono įsigijimo sudarymo aplinkybes, teisinių santykių tarp UAB „Pagrata“ bei UAB „Pagrata market“ pobūdį, esmę. Taigi, vertindami vienašališko 2012 m. spalio 1 d. sudarytos sutarties Nr. VSP29/2012 nutraukimo pagrįstumą teismai analizavo abiejų sutarčių sudarymo aplinkybes, sąlygas, sąžiningumą tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek ir vykdant sutartį bei kitas svarbias aplinkybes, susijusias su sutarčių sudarymu bei jų nutraukimu. Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo buvo remtasi ne vien išvada dėl sutarties pobūdžio, bet atsižvelgta į daugelį kitų aplinkybių.
18. Atsakovė teigė, kad ankstesnėje byloje buvo sprendžiama dėl ieškovo teisės nutraukti sutartį CK 6.228 str., bet ne CK 6.721 str. 1 d. pagrindu dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 padarytos išdavos dėl sutarties nutraukimo neturi prejudicinės reikšmės. Teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad remiantis teismų išvadomis dėl sutarties pobūdžio, būtina remtis ir jų išvadomis dėl nagrinėjamoje situacijoje galimų sutarties nutraukimo pagrindų. Ir priešingai – nesiremiant teismų išvadomis dėl atsakovės J. G. teisių nutraukti 2012 m. spalio 1 d. sudarytą sutartį Nr. VSP29/2012, nėra pagrįsta laikyti prejudicine Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-534-535/2014 padarytą išvadą dėl sutarties pobūdžio, nes teismų sprendimais turi būti remiamasi atsižvelgiant į visas bylose analizuotas, nustatytas aplinkybes bei jų pagrindu padarytas išvadas. Kita vertus, iš teismo sprendimo turinio matyti, kad minėtoje Vilniaus miesto apylinkės byloje atsakovė J. G. prašė nutraukti 2012 m. spalio 1 d. sudarytą sutartį Nr. VSP29/2012 pripažįstant, kad ji nutraukta 2013 m. birželio 15 d., kai ji raštu pareiškė atsisakanti sutarties, taigi, reiškė reikalavimą dėl sutarties nutraukimo jį grįsdama pranešimu dėl sutarties nutraukimo (pasiūlymu nutraukti sutartį), todėl minėtoje byloje pateiktas reikalavimas iš dalies laikytinas tapačiu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad asmens kreipimosi į teismą tikslas yra siekis, kad būtų apginta šio asmens (įstatymo nustatytais atvejais ir kitų asmenų) pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas. Įstatymas ieškovą įpareigoja ieškinyje nurodyti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad juridinį ieškinio pagrindą, t. y. faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, ex officio atlieka bylą nagrinėjantis teismas, kuris nėra saistomas ieškovo ieškinyje nurodyto teisinio ieškinio pagrindo. Vadinasi, teismai ankstesnėje byloje nagrinėdami šalių ginčą dėl sutarties nutraukimo turėjo teisinį pagrindą ieškinį tenkinti nutraukdami sutartį CK 6.721 str. pagrindu, tačiau padarė išvadas, kad nutraukti vienašališku pranešimu 2012 m. spalio 1 d. sudarytą sutartį Nr. VSP29/2012 atsakovė J. G. teisės neturi. Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad ankstesnėje byloje reikalavimas dėl sutarties nutraukimo buvo siejamas su paviljono perdavimu UAB „Pagrata“ nuosavybėn bei kompensacijos priteisimu, nes spręsdami ginčą teismai galėjo J. G. reikalavimą tenkinti iš dalies pripažįstant reikalavimą nutraukti sutartį pagrįstu remiantis CK 6.721 str. nurodant, kad tarp šalių kilę santykiai/ginčai spręstini remiantis kitomis teisės normomis. Teismo vertinimu, esminę reikšmę šioje bei anksčiau minėtose bylose turėjo aplinkybė, kad mokėjimas pagal sutartį yra susijęs ne tik su ieškovės paslaugų teikimu, bet ir atsakovei nuosavybės teise priklausančio paviljono buvimu turgavietės, kurią administruoja ieškovas, teritorijoje, kurio išsigabenti nepadarant žalos kitų asmenų turtui atsakovė negali. Šios aplinkybės, o taip pat ir kitų su paviljono įsigijimu susijusių sąlygų, išanalizuotų paminėtuose teismų sprendimuose visuma, sudaro pagrindo sutikti su ieškovo argumentu, kad ginčo sutartis nėra vien atlygintinų paslaugų sutartis, tarp šalių susiklostę sutartiniai santykiai turi mišrios sutarties bruožų (nuomos sutarčių elementų), o tai ir lėmė/lemia išvadą dėl jos nutraukimo pagrindų. Kita vertus, sutiktina su ieškovo atstovo argumentu, kad pagal kasacinio teismo praktiką, vienašalį atlygintinų paslaugų sutarties nutraukimą kliento iniciatyva reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos CK 6.721 straipsnio 1dalyje, yra dispozityvios, sutartyje gali būti susitarta tiek dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, tiek dėl kitokios sutarties nutraukimo tvarkos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016). 2012 m. spalio 1 d. sudarytoje sutartyje Nr. VSP29/2012 buvo numatyta, kad ją galima nutraukti remiantis abiejų šalių sutarimu arba vienai šaliai pažeidus sutarties sąlygas (V.I p.). Teismų sprendimais konstatuota, kad J. G. apie rinkliavos mokėjimo dydį ir sąlygas buvo informuota sutarčių sudarymo metu, ji turėjo pakankamai galimybių susipažinti su sudaromos sutarties sąlygomis, įvertinti prisiimamą riziką ir neturi teisės dėl subjektyvių priežasčių neigiamus padarinius perkelti UAB „Pagrata market“, kurio teisėti lūkesčiai be pagrindo nutraukiant sutartį būtų pažeisti.
19. Apibendrinant paminėtą darytina išvada, kad šioje byloje nustačius, jog šalys 2012 m. spalio 1 d. sutartyje Nr. VSP29/2012 nenumatė galimybės jos nutraukti vienašaliu pranešimu, atsakovei neįrodinėjant, kad ieškovas iš esmės pažeidė sutartį, įvertinus tai, kad atsakovė šioje byloje reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nutraukta grindė 2017 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu, kuriame nurodyta tik CK 6. 721 str. bei jos taikymą aiškinanti kasacinio teismo nutartis bei teismų išvada dėl sutarties pobūdžio, atsižvelgiant į teismų išaiškinimus ankstesnėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl šalių 2012 m. spalio 1 d. sudarytos sutarties Nr. VSP29/2012 nutraukimo, priešieškinio reikalavimas dėl sutarties pripažinimo nutraukta atmestinas kaip nepagrįstas konstatuojant, kad pagal sudarytos sutarties esmę atsakovė neturi teisės nutraukti sutarties vienašaliu pranešimu, kaip tai numatyta CK 6.721 str. 1 d. (CPK 3 str. 7 d., 182 str. 2 p., 185 str.).
20. Ieškovas reikalavimą atsakovei dėl skolos už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio priteisimo grindė 2012 m. spalio 1 d. sutartimi Nr. VSP29/2012, jos pagrindu išrašytomis sąskaitomis – faktūromis. Byloje nekilo ginčo dėl sąskaitose nurodytos rinkliavos dydžių. Atmetus reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nutraukta, ieškovo reikalavimas dėl 10 606,47 Eur skolos pagal 2012 m. spalio 1 d. sutartį už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio tenkintinas (CPK 178 str., 185 str., CK 6.38 str., 6.200 str., sutarties IV1.- IV.5 punktai).
21. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės pagal sutarties IV.8 punktą priskaičiuotus 2 700 Eur delspinigius. Atsakovė teigė, kad prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli ir turi būti mažinami, nes kasacinio teismo praktikoje aiškiai per dideliais pripažįstami ir 0,2 procento delspinigiai, ieškovo pateiktas reikalavimas viršija minėtą dydį net 25 kartus.
22. Šalių sudarytos sutarties IV.8 punkte numatyta, kad laiku neatsiskaičius, atitinkamai šioje sutartyje IV.2, IV.6, IV.7 punktuose numatytų sąlygų, atsakovė moka 0,5 procentų delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Delspinigiai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ir įstatyme apibrėžiami kaip įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.). Teismo priteistos netesybos kompensuoja nuostolius, kreditoriaus patiriamus dėl to, kad skolininkas, praleidęs atsiskaitymų terminą, naudojasi kreditoriui priklausančiomis sumomis, todėl pažeidusi prievolę šalis privalo mokėti delspinigius, kurie laikomi minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.). Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatyme įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis)-(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes, nes priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, dėl to ir teismų praktikoje nėra vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Be to, kasacinis teismas, formuluodamas kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas, yra nurodęs ir tai, kad vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Tuo atveju, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).
23. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė, sudarydama sutartį veikė kaip verslininkė, ieškovas prašo priteisti delspinigius vadovaudamasis ne sutartyje numatytu jų dydžiu, bet juos sumažindamas beveik tris kartus, taigi, taikydamas maždaug 0,16 procento delspinigių dydį, kuris nelaikomas neprotingu teismų praktikoje (žr. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1640-153/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-312-330/2017). Kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, ankstesnėje byloje dėl skolos priteisimo (Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2959-647/2015) atsakovė neginčijo prašomų priteisti delspinigių dydžio. Šioje byloje prašomų priteisti delspinigių suma yra sąlygota prašomo priteisti skolos dydžio, jos priteisimo laikotarpio, tačiau delspinigių sumos santykis su skola iš esmės tapatus. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo reikalavimas dėl 2 700 Eur delspinigių priteisimo kaip pagrįstas ir teisėtas tenkintinas (CPK 3 str. 7 d., 185 str., CK 6.71 str.).
24. Remiantis CK 6.37 str., 6.210 str., iš atsakovės priteistinos 6 procentų palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. spalio 22 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis).
26. Bylos duomenys patvirtina, kad pateikdama ieškinį ieškovė sumokėjo 299 Eur žyminio mokesčio, patyrė 1 480 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Vertinant bylinėjimosi išlaidų suvestinėse nurodytus teisinių paslaugų įkainius konstatuotina, kad jie neviršija Rekomendacijose numatytų dydžių, sąskaitose už teisines paslaugas išsamiai nurodytas teisinių paslaugų susidarymo pagrindas. Dėl nurodyto, ieškinį patenkinus visiškai iš atsakovės ieškovui priteistina 1779 Eur bylinėjimosi išlaidų.
27. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur), todėl jos iš šalių valstybės naudai nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai. Priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei UAB „Pagrata market“, į.k. 302332456, iš atsakovės J. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 10 606,47 Eur (dešimt tūkstančių šešis šimtus šešis eurus 47 ct) skolos, 2 700 Eur (du tūkstančius septynis šimtus eurų) delspinigių, 6 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. spalio 22 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1779 (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.