Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei M. Saidienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. B., SB „Liesiškės“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. K. patikslintu pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1992-05-28 iki 2006-08-11, 0,06 ha žemės sklypą Nr. 2-82, esantį SB „Liesiškės“, Liesiškių k., Lavoriškių sen., Vilniaus r. sav., kaip bendrijos narys faktiškai valdė ir naudojo pareiškėjo tėvas M. K., miręs 2006-08-11 (b.l. 34-35).

Pareiškime nurodė, kad 2006-08-11 mirė pareiškėjo ir jo sesers A. B. tėvas M. K., todėl jie kaip vieninteliai tėvo vaikai lygiomis dalimis pavelėjo jo turtą, o taip pat ir turtines teises. Tėvelis būdamas gyvas 1992-05-28 buvo priimtas nariu į Sodų bendrija „Liesiškės“ ir jam naudojimui paskirtas 0,06 ha žemės sklypas Nr. 2-82, esantis SB „Liesiškės“, Liesiškių k., Lavoriškių sen., Vilniaus rajone. Tėvelis buvo ligotas ir daug sirgo, todėl nespėjo privatizuoti šio žemės sklypo. Po tėvo mirties jie ir toliau prižiūri ir apdirba minėtą sodo sklypą, moka už jį nustatytus mokesčius. Be to, pateikė prašymus dėl šio žemės sklypo išsipirkimo, tačiau paaiškėjo, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-12-11 potvarkyje Nr. 1767, dėl Kolektyvinio sodo „Liesiškės“ privatizuojamų sklypų sąrašo, jų tėvelis nebuvo nurodytas, kaip teisėtas žemės sklypo naudotojas (valdytojas). Per klaidą sąraše buvo nurodytas sklypo Nr. 2-82 naudotojas S. A., kuris jau nuo 1992-05-28 buvo išbrauktas iš bendrijos narių ir vietoj kurio buvo priimtas pareiškėjo tėvas. Todėl nors tvirtinant privatizuojamų sklypų sąrašą minėto žemės sklypo teisėtas valdytojas buvo M. K., per klaidą (dėl apsirikimo) jis liko į sąrašą neįtrauktas. Ši klaida paaiškėjo, kai pareiškėjas pateikė prašymą išsipirkti valdomą žemės sklypą ir gavo atsakymą, kad esamuose dokumentuose jo tėvelis nenurodytas kaip tuometinis žemės sklypo valdytojas (naudotojas). Prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina pateikiami rašytiniai įrodymai: 1992-05-28 Sodų bendrijos „Liesiškės“ valdybos narių posėdžio protokolo patvirtinta kopija, Sodų bendrijos pažymos patvirtinta kopija, o taip pat gali patvirtinti ir išlikę liudytojai: 1992 metais buvęs bendrijos pirmininkas V. K., išlikę kaimynai – G. K. ir M. M..

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2015 m. kovo 9 d. priėmė įsakymą Nr. 48 VĮ-524-(14.48.2.) „Dėl atsisakymo pradėti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūrą“ (toliau - Įsakymas), kuriuo atsisakė tenkinti A. K. ir A. B. 2015 m. vasario 9 d. prašymą Nr. 48FP-1100 pirkti žemės ūkio paskirties žemę, kuris neatitinka Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1443, 3.1 punkto reikalavimų ir nusprendė nepradėti valstybinės žemės sklypo Nr. 2-82, esančio Vilniaus rajone, Lavoriškių seniūnijoje, Liesiškių kaime, sodininkų bendrijoje „Liesiškės“, pardavimo procedūros, nes nepateiktas dokumentas, kokiu juridiniu pagrindu M. K. buvo skirtas žemės sklypas. Vilniaus rajono skyriuje nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992 m. gruodžio 11d. potvarkiu Nr. 1767p., priedėlis Nr. 9 „Kolektyvinio sodo „Liesiškės“ privatizuojamų sklypų sąrašas“ (toliau - Sąrašas) būtų nusprendęs parduoti žemės sklypą Nr. 2-82 M. K.. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, aukščiau nurodytame Sąraše A. S. 0,06 ha ploto žemės sklypą Nr. 2-82 leista išpirkti už 302 investicinius čekius. Tačiau, iki šios dienos A. S. su prašymu pirkti minėtą žemės sklypą nėra kreipęsis. Atkreipė dėmesį į tai, kad nėra pateikta įrodymų, kad Marijanui K. V. įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. gruodžio 11 d. potvarkio Nr. 1767p. priedėlyje Nr. 9 „Kolektyvinio sodo „Liesiškės“ privatizuojamų sklypų sąraše“ bendrijos nariui M. K. buvo leista pirkti žemės sklypą Nr. 2-82, plotas 0,06 ha už 302 investicinius čekius. Šiuo metu teisę privatizuoti žemės sklypą turi A. S..

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. K. prašė tenkinti prašymą. Nurodė, kad tėvas prižiūrėjo tą sklypą, mokėjo mokesčius. Tą žemę pradėjo apdirbinėti kažkur 1994 metais. Pasodino medžius. Jie užaugo, bet juos nupjovė. Tėvas namelį pastatė maždaug 1997 metais, bet jau griūna po truputį. Tėvas nespėjo susitvarkyti. Mirė 2006 metais. Tuo metu nebuvo taip svarbu privatizuoti. Iki tėvelio mirties tą žemę dirbo ir naudojo kaimynas iš jų namo S. ir iš jo ją nupirko 1992 metais. Pirkimo dokumentas greičiausiai neišliko.

Pareiškėjo atstovas adv. A. D. nurodė, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo paveldėjo turtą po tėvo mirties, tam tarpe ir turtines teises į žemės sklypą sodų bendrijoje, kurį valdė tėvas. Apsižiūrėjo, kad buvo pradėti tvarkyti, bet nebaigti dokumentai dėl šio sklypo privatizavimo. Kreipėsi dėl išpirkimo, bet NŽT atsisakė, kad neva tėvas nevaldė privatizavimo momentu žemės sklypo. Tačiau tuo metu, kai buvo pateikti privatizavimo sąrašai pareiškėjo tėvas buvo bendrijos narys ir valdė žemės sklypą. Apsirikimas padarytas sąraše nurodant nesantį bendrijos narį. Asmuo, kuris neturėjo teisės į privatizavimą, buvo paliktas sąraše. M. K. pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo įtrauktas tinkamai į sodininkų bendrijos narius. Jo daiktinės teisės kaip naudotojo buvo pilnai galiojančios. Galimai tuometinės sodininkų bendrijos valdymo organų apsirikimas neištaisant pavardės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio potvarkyje sklypas 2-82 buvo numatytas privatizuoti, tik jame nurodytas asmuo, nesantis bendrijos nariu. Už žemę sumokėjo investiciniais čekiais.

Suinteresuoto asmens SB „Liesiškės“ atstovas A. K. su pareiškimu sutiko. Nurodė, kad jo duomenimis pagal perimtus dokumentus tikrai buvo klaida. Už tą sklypą visada buvo mokama nuo 1992 metų.

Suinteresuotas asmuo A. B. sutiko su pareiškimu. Nurodė, kad kai tėvas pirko žemę iš S., tai mokėjo čekiais. Tėvas sklype statė šiokį tokį namuką.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė M. S. su pareiškimu sutiko tik po to,kai išklausė šalių paskutiniame teismo posėdyje. Nurodė, kad teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą nemato priežasčių dėl kurių nebūtų galima leisti privatizuoti. Nurodė, kad priimtas 2015-03-09 įsakymas dėl atsisakymo pradėjo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūrą todėl, kad nerado juridinio pagrindo leisti privatizuoti šį žemės sklypą pareiškėjui. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo faktinės aplinkybės, buvę SB „Liešiškės“ pirmininkai patvirtino, kad tas žemės sklypas buvo naudojamas nuo pat pradžių, kad mokėjo mokesčius, kad žemės sklypas naudojamas ir šiai dienai. Kadangi bendrijos dokumentacija buvo tvarkoma netinkamai dėl to nukentėtų žmonės, kurie tą žemės sklypą faktiškai naudojo, prižiūrėjo, dirbo, mokėjo mokesčius. Tarnybos nuomonė, lyginant su atsiliepimu, pasikeitė. 1992-12-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio potvarkyje iš tikrųjų įrašytas A. S., o ne M. K.. Dukra nurodė, kad iš jo tėvas sklypą nusipirko, tačiau nėra pirkimo-pardavimo sutarties.

L. M. M. nurodė, kad M. K. buvo jo kaimynas. Sklypą įsigijo kaip ir visi. Ji savo žemės sklypą išsipirko ir privatizavo po 1990 metų. Tuo metu kaimynas Marijan jau buvo. Nežino, ar M. K. mokėjo bendrijos nario mokestį. Sklype buvo pastatęs laikiną statinį, nieko nesodino. M. K. lankydavosi ten nedažnai, retai jį matydavo. Per metus kelis kartus.

Liudytoja J. N. nurodė, kad dar esant jos vyrui gyvam, jie nusipirko sklypą iš Suchoverchovo. Anksčiau taip pirkdavo. S. gyveno vienu aukštu virš jų. Jis išvažiavo į Rusiją ir vyras jam kažką sumokėjo. Jai taip pasakojo vyras. K. S. buvo savininkas įrodo tik bendrijos protokolas. Vėliau sumokėjo čekiais už žemę. Iki jos vyro, bendrijos nariu buvo S.. Po to bendrijos nariu buvo jos vyras M. K.. Nežino ar taip narystę bendrijoje pirko, kažką pirko.

L. V. K. nurodė, kad kai jis buvo bendrijos pirmininku, kažkur 1994 metais S. tą sklypą pardavė. Naujas savininkas tapo bendrijos nariu. Tuo metu kaip tik buvo vykdoma privatizacija. Tuo metu važiavo su jo mašina į taupomąją kasą, kad parodyti kur reikia mokėti už sodą, tačiau už nugaros nebuvo ir nelaukė. Nežino ar sumokėjo. Išėjo ir pasakė, kad sumokėjo. K. įsigijęs žemės sklypą mokėjo mokesčius, stovėjo būdelė, buvo auginamos braškės. K. buvo įtrauktas į privatizavimo sąrašą. Tuo metu niekas nenorėjo tos žemės imti, vos ne per prievartą juos tempė. M. K. norėjo išsipirkti žemę ir būtent jie kartu važiavo. Tuo metu jei buvo laisvas sklypas, tai jokio pirkimo-pardavimo nebuvo. Parašai pareiškimą, jeigu yra apžiūri ar tinka, ar ne ir viskas. K. K. buvo išskirtas tas sklypas, jis mokėjo visus mokesčius. Jis pats irgi turi ten žemės sklypą. Ją įsigijo iš žemėtvarkos. Ji buvo valstybės. Reikėjo patvirtinti, kad jis narys ir praeiti visus etapus. Visiems buvo išduoti blankai sumokėti. Ar S. buvo žemės savininkas nežino, tuo metu privatizacija buvo nebaigta. Buvo rašomas protokolas, kad sklypo S.atsisakė sklypo ir priimtas naujas bendrijos narys. Nežino, kodėl įgaliotinio potvarkyje nurodytas S.. Tuo metu kompiuterio bendrija neturėjo. Protokolus rašydavo ranka arba spausdinimo mašinėle. Neprisimena, kaip buvo surašytas 1992‑05‑28 protokolas. Protokole parašas yra jo.

Liudytoja G. M. nurodė, kad pažįsta pareiškėjus, visada buvo K.. Pažinojo ir vyresnįjį Kolensikovą. Iš pradžių buvo S.savininkas pagal protokolą. Jie perėmė iš jo tą sklypą. Gal pirmininkas užmiršo, nes kai Vyriausybė tvirtino protokolą, tai jau Kolensikovai turėjo tą sklypą, tačiau patvirtino Suchoverchovą. Kolensikovai nuo 1992 m. sklypą dirba, namelis yra, šulinys iškastas. Ji buvo pirmininke nuo 1999 m. iki 2013 m. Jai esant protokolai buvo rašomi kompiuteriu. Iki jos rašydavo pagrinde ranka. 1992 metais bendrija kompiuterio neturėjo. Bendrija turėjo tik spausdintuvą, įsigijo 2003 metais. Privatizacija vyko nuo 1 iki 3 mėnesių. Kai pradėjo reikalauti geodezijos, tai užtrukdavo ilgiau. Jų sklypai buvo privatizuojami atskirai. Iki jos pirmininkavimo nebuvo generalinio plano, ji jį padarė ir pradėjo privatizaciją.

Pareiškimas atmestinas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi šia įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Svarbu įsitikinti, kad faktiniai duomenys, kuriais teismas remiasi priimdamas sprendimą, būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant konkretaus įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).

Byloje aptariamo laikotarpio sodininkų bendrijų veiklą reguliavo Lietuvos Respublikos 1990 m. spalio 25 d. įstatymas “Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų” ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimas Nr. 205 “D. S. bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo“. Pažymėtina, kad pagal paminėtų įstatų 6 punktą teisė priimti narius į bendriją ir iš jos pašalinti, skirti žemės sklypelius buvo suteikta bendrijos valdybai.

Įrodinėdamas pareiškime nurodytas aplinkybes pareiškėjas byloje pateikė sodininkų bendrijos „Liesiškės“ 1992 m. gegužės 28 d. valdybos narių posėdžio protokolą. Jame nurodyta, kad posėdžio metu buvo svarstyta naujų narių į bendriją priėmimas ir nutarta išbraukti buvusius bendrijos narius, tame tarpe A. S., sklypo Nr. 2-82, bei priimti naujus, tame tarpe M. K., kuriam neva skiriamas sklypas 2-82 (b.l. 9). Teismas iš esamos kopijos vizualiai mato, kad pateiktas protokolas yra paruoštas (suredaguotas ir atspausdintas) kompiuterio pagalba.Uždavus dėl to klausimą teisme,to bylos šalys neginčijo. Pažymėtina, kad kompiuterį 1992 metais turėjo ne kiekviena,net reta valstybinė įstaiga ar privati bendrovė, o tuo labiau sodininkų bendrija.Kad bendrija neturėjo kompiuterio,patvirtino liudytojas V. K., kuris buvo bendrijos pirmininku.Nors ir jis pasirašė šiame protokole, paaiškino, kad tuo metu bendrija kompiuterio neturėjo, o protokolai buvo rašomi ranka arba spausdinimo mašinėle, todėl negalėjo paaiškinti šio protokolo surašymo aplinkybių. Tą patį patvirtino ir liudytoja apklausta G. M. – bendrija 1992 metais kompiuterio neturėjo, o spausdintuvą bendrija įsigijo tik 2003 metais. Teismo vertinimu pateiktas protokolas galimai surašytas atgaline data, siekiant pagrįsti valdybos susirinkimą buvus ir jame nurodytų asmenų narystę sodininkų bendrijoje.Tokią išvadą leidžia daryti ir oficialaus dokumento analizė,kuris surašytas spausdinimo mašinėle(b.l.6-8). Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. gruodžio 11 d. potvarkyje Nr. 1767 p., priedelyje Nr. 9 „Kolektyvinio sodo „Liesiškės“ privatizuojamų sklypų sąrašas“ nurodyta priešingai, t.y. kad A. S., o ne M. K., leista išpirkti 0,06 ha ploto žemės sklypą Nr. 2-82 už 302 investicinius čekius (b.l. 6-8).Tai įrodo,kad vyriausybės įgaliotinis nurodytai dienai neturėjo jokių oficialių duomenų apie tai,kad bendrijoje pasikeitė jos narys.Savo ruožtu bendrija turėtų pateikti įgaliotiniui naujus sąrašus,nes tai buvo jos pareiga ir ypač atsižvelgiant į tai,kad vyko privatizavimo procesas.Jeigu to nebuvo,tai teismas daro objektyvesnę prielaidą,kad sąrašai 1992 metų gruodžio mėnesiui nebuvo pasikeitę((duomenys neskelbtini) str.).Todėl teismas pateiktą į bylą protokolą nelaiko tiesėtu,nes jis prieštaurauja imperatyvioms tiesės aktų nuostatoms,kadangi 1992-05-28 nebuvo sodininkų bendrijos valdybos susirinkimo ir tuo metu nebuvo surašytas nurodytas protokolas,t.y.jis laikomas negaliojančiu.

Byloje nepateikta jokių kitų oficialių duomenų, kad tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka M. K. sodininkų bendrijoje „Liesiškės“ buvo skitas naudotis žemės sklypas. Aplinkybės, kad pareiškime nurodytu laikotarpiu M. K. naudojosi žemės sklypu Nr. 2-82 ir mokėjo bendrijos nustatytus mokesčius, nėra patvirtintos objektyviais įrodymais,todėl pagrindas išvadai, kad minėtas sklypas jam buvo suteiktas įstatymų nustatytais pagrindais,neįrodytas (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., CK 4.37 str., 4.47 str.). SB „Liesiškės“ 2015 m. balandžio 20 d. pažymoje nurodė, kad M. K. sklypas buvo skirtas pagal Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992‑12‑11 d. potvarkį Nr. 1767 (jo priedelį Nr. 9) (b.l. 10). Tačiau akivaizdu, kad 1992 m. gruodžio 11 dienai pagal Vyriausybės įgaliotiniui pateiktus bendrijos narių sąrašus M. K. nebuvo laikomas sodininkų bendrijos nariu(b.l.9-10).

Byloje pateiktas tik 2004-06-30 M. K. 50 litų nario mokestis(b.l.78-79).Vėliau 2009 metais A. K. dar atliko 3 mokėjimus(b.l.75-77) ir vieną 2013 metais(b.l.75).2015-04-20 ir 05-08 A. B. sumokėjo žemės mokestį už 2014 metus ir už atliekų tvarkymą(b.l.73-74).2015-12-10 sumokėtas žemės mokestis ir už atliekų tvarkymą.

Šie įrodymai nepatvirtina,kad ginčo laikotarpiu M. K. mokėjo mokesčius nuo 1992 metų.Priešingai,tai rodo,kad jis jų nemokėjo,kaip turėtų mokėti nuolatinis sodininkų bendrijos narys.

M. K. buvusi sutuoktinė J. N. teisme nurodė, kad vyras žemės sklypą įsigijo iš kaimyno S., tačiau jokių duomenų apie šį sandorį taip pat nepateikta. Teismas mato iš bylos medžiagos.kad Suchovierchovas net neturėjo savo sklypo nuosavybės teisės ir jokiu tiesėtu pagrindu jis negalėjo perleisti žemės sklypo jokiam kitam asmeniui. Pažymėtina, kad J. N. nurodytos aplinkybės vertintinos kritiškai, nes ji yra ne tik suinteresuotas asmuo byloje,bet ir teismui paliudytas aplinkybes ji žino tik iš vyro pasakojimų, t.y. ji nedalyvavo tiesiogiai sklypo „pirkime“ iš Suchovierchovo.Iš neteisės negali kilti teisė.

L. K. paaiškinimas,kad S. pardavė žemės sklypą 1994 metais ,o K. pirko sklypą vertinamas kritiškai,nes minėtas asmuo neturėjo žemės nuosavybės teisės,ir K. negalėjo jokiu būdu nusipirkti ginčo žemės iš fizinio asmens,kadangi ši žemė kaip buvo,taip ir liko valstybine.K. taip pat negalėjo pirkti žemės ir iš valstybės,nes tam nebuvo teisėto pagrindo((duomenys neskelbtini) str.,182 str.).

L. M. nurodė aplinkybę,kad K. ginčo sklype kažką sodino ir pasistatė laikiną statinį.Tačiau tai nepatvirtina tiesėto faktinio valdymo fakto,nes žemės savininkas buvo valstybė ir ji nežinojo,kad S. po 1992 metų atsisakė teisės ne tik įsigyti ginčo sklypą ,bet ir juo naudotis,ir tuo pačiu valstybė nesuteikė M. K. teisės valdyti ar naudotis šiuo sklypu net ir per sodininkų bendriją,kadangi to ieškovai neįrodė((duomenys neskelbtini) str.).

Į bylą pateikti išrašai iš J. K. taupomosios knygelės nepatvirtina,kad investiciniai čekiai buvo sumokėti už ginčo sklypą,nes to objektyviai ir net subjektyviai iš esamo įrodymo padaryti negalima(b.l.90).Šis įrodymas nesuteikia tai patvirtinančios informacijos ir teismas negali net tokios prielaidos analizuoti((duomenys neskelbtini),185str.).

Tos aplinkybės,kad vėliau suaugę M. K. vaikai ėmė rūpintis žemės privatizavimu sodininkų bendrijoje,paskutinius metus prižiūrėjo savo nuožiūra ginčo sklypą (b.l.80-89) nėra teisėtas pagrindas laikyti buvusius prieš tai įvykius ir M. K. elgesį(ginčo sklypepasistaė laikiną statinį) teisėtais bei vertinti tai faktiniu ginčo žemės valdymu nuo 1992-05-28.Bet koks vidutinių ir net mažesnių gebėjimų asmuo tuo metu ir dabar gali suprasti,kad negalima bet kokiu jam patogiu būdu paimti ir teisėtai valdyti valstybinę žemę be leidimo.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teismas vertina, kad M. K. buvo nesąžiningas žemės valdytojas(CK 4.26 str.4 d.). Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad Valstybinės žemės sklypai, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus, parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Paminėto įstatymo 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys žemės sklypai – jų naudotojams.Tokiu ieškiniu ieškovai ir iš dalies Nacionalinės žemės tarnybos atstovė bando sukurti neteisingą ir ydingą teisminę praktiką,kai nesąžiningu valstybinės žemės valdymu bandoma suteikti asmeniui galimybę privatizuoti valstybinę žemę lengvatine forma.Nacionalinės žemės tarnybos atstovės argumentai yra paviršutiniški ir realia bei objektyvia analize neparemti-atkartoja tai,ką sakė suinteresuotos teigiamu bylos išsprendimu šalys.Teismas pažymi,kad sodininkų bendrijos pirmininkai nėra tie asmenys,kurių valiniai sprendimai ar subjektyvi nuomonė leistų valstybinę žemę vienam ar kitam asmeniui naudotis teisėtai,jeigu nesilaikoma imperatyvių įstatymo ar poįstatyminių normų.

Byloje nėra objektyvių ir pakankamų duomenų, kurie patvirtintų pareiškime nurodytas aplinkybes, todėl pareiškimas yra atmestinas((duomenys neskelbtini) str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.