Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės, Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Igno Totilo,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Š., atstovaujamo jo įstatyminės atstovės N. Š., apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-125-1137/2024 pagal ieškovo L. Š., atstovaujamo jo įstatyminės atstovės N. Š., ieškinį atsakovams E. Š. ir V. Š., trečiajam asmeniui Panevėžio miesto 9-ojo notaro biuro notarei R. R. dėl testamento nuginčijimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Atsiliepimų į apeliacinį skundą teismui nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.

17. Apeliacijos dalyką, nagrinėjamu atveju, sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu bei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškovo prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytoją ir skirti pakartotinę ekspertizę

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, žodinio proceso tvarka byla apeliacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjama tik nustačius, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013).

19. Ieškovas, pateikęs apeliacinį skundą, prašo liudytoju apklausti testatoriaus brolį S. Š., tokį prašymą grįsdamas tuo, kad šis asmuo būtų galėjęs parodyti, jog pats testatorius A. Š. jam yra sakęs, kad testamentą sudarė būdamas neblaivus, taip pat, kad tėvo neblaivumą sudarant testamentą, jam žodžiu yra patvirtinęs atsakovas V. Š.. Bylos duomenys patvirtina, kad tokį prašymą ieškovo atstovas teismui reiškė 2024 m. sausio 9 d. teismo posėdyje, tačiau teismas atsisakė prašomą asmenį kviesti liudyti, nurodydamas, kad tai nėra tikslinga, nes byloje yra pateikta notarės informacija. Pažymėtina, kad nei ieškovo nurodomas asmuo S. Š., nei V. Š., kurio žodžius galimai galėtų patvirtinti liudytojas, nedalyvavo testatoriui sudarant testamentą, į tai, kad ieškovas, prašydamas apklausti liudytoją, remiasi tik tuo, kad šis asmuo galėtų paliudyti, jog testatorius buvo galimai pavartojęs alkoholio, bet ne apsvaigęs nuo alkoholio taip, kad nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų. Dėl to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nurodyto liudytojo apklausa nebūtų tikslinga, įvertinus tai, kad notarė, kuri sudarė ginčijamą testamentą, t. y. testamento sudarymo metu bendravo su testatoriumi, atsiliepime patvirtino priešingą aplinkybę, t. y. kad testatorius buvo sąmoningas ir suprato savo veiksmus, buvo orientuotas.

21. CPK 219 straipsnis reglamentuoja papildomos ir pakartotinės ekspertizės skyrimą – jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (1 dalis); jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (2 dalis).

22. Byloje nustatyta, kad mirusio A. Š. pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktas byloje gautas 2023 m. lapkričio 24 d., tačiau prašymo byloje skirti pakartotinę ekspertizę ieškovas pirmosios instancijos teisme nereiškė, 2023 m. sausio 9 d. vykusiame tesimo posėdyje buvo apklausti teismo ekspertai, kurie atsakė ir į ieškovo atstovo užduotus klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovui nebuvo užtikrinta pakankama ir efektyvi galimybė rinkti jo ieškinį pagrindžiančius įrodymus, dalyvauti ekspertizės akto tyrime pirmosios instancijos teisme. Be to, svarbu ir tai, kad byloje esančio ekspertizės akto ydingumą apeliantas sieja su tuo, kad ekspertai savo išvadas apie testatoriaus psichinę būklę testamento sudarymo metu grindė duomenų apie jo psichinę sveikatą nebuvimu, tačiau apeliantas nepagrindžia, kodėl paskyrus pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę iš testatoriaus medicininiuose dokumentuose esančių tų pačių duomenų bei užduodant tuos pačius klausimus kiti ekspertai galėtų padarytas priešingas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde ieškovas nepagrindė nei CPK 219 straipsnyje nurodytų pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų, nei jo procesinių teisių pažeidimo pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovo prašymas skirti apeliacinės instancijos teisme pakartotinę ekspertizę negali būti tenkinamas.

23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas savo argumentus išsamiai yra išdėstęs apeliaciniame skunde, o apeliacinio skundo argumentų pagrįstumui įvertinti pakanka byloje esančios medžiagos. Minėta, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo taikyti išimtį ir nukrypti nuo rašytinės proceso tvarkos apeliacinės instancijos teisme nenustatyta, todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka taip pat netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).

Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

24. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį.

25. Asmeniui, CK 1.89 straipsnio pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Pagal kasacinio teismo praktiką teismo išvada, kad sandorio sudarymo metu asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės. Bylų, kuriose mirusio asmens sudarytas sandoris ginčijamas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad asmens gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties asmens, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie asmens sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015, 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018).

26. Apeliaciniame skunde ieškovas kritikuoja ekspertizės akto išvadas, teigdamas, kad ekspertai įrašų apie A. Š. psichinę sveikatą nebuvimą nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. vasario 15 d. vertino kaip gebėjimo suprasti savo veiksmų sudarant testamentą reikšmę ir gebėjimo juos suprasti patvirtinimą, o pirmos instancijos teismas nepagrįstai tokiam vertinimui neprieštaravo. Pasak apelianto, ekspertizės aktą pirmos instancijos teismas vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių testatoriaus neadekvatų tikrovės suvokimą testamento sudarymo metu.

27. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

28. Nors pagal kasacinio teismo praktiką ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada neturi išankstinės galios, vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018).

29. Byloje esančio 2023 m. lapkričio 7 – lapkričio 16 d. ekspertizės akto Nr. 82TPK-9/2023 išvadose nustatyta, kad gydant po patirtų kojų kaulų lūžių 2020 m. rugpjūčio mėnesį, po atliktos operacijos A. Š. išsivystė abstinencijos būklė su delyru, dėl ko jis 2020 m. rugpjūčio 18 – 2020 m. rugpjūčio 31 d. buvo gydytas psichiatrijos skyriuje. Psichikos būsenos aprašyme pažymėti tipiški alkoholinės psichozės - alkoholinio delyro – požymiai, kurie po skirto gydymo pranyko 2020 m. rugpjūčio 27 d. A. Š. būklės įvertinimui 2020 m. rugpjūčio 27 d. buvo atliktas galvos kompiuterinės tomografijos tyrimas, kurio metu nenustatyta jokių galvos smegenų patologinių pakitimų, A. Š. 2020 m. rugpjūčio 31 d. išrašytas iš ligoninės, nurodant, kad jam nebestebėta jokios psichiatrinės patologijos. 2021 m. kovo 4 d. A. Š. išduota medicininė pažyma, kad jis gali vairuoti transporto priemonę. 2023 m. vasario 15 d. jam buvo nustatyta lėtinė aktyvi (duomenys neskelbtini), o po 3 parų A. Š. pasireiškė alkoholinės abstinencijos reiškiniai ir sutrikusi orientacija vietoje, 2023 m. vasario 21 d. psichiatro konsultacijos metu A. Š. nustatytas priklausomybės alkoholiui sindromas ir lengvas kognityvinis sutrikimas – aprašyta dalinė dezorientacija laike, pasilpusi trumpalaikė atmintis ir išlikęs prasmingas kontaktas. Įvertinę šiuos duomenis ekspertai konstatavo, kad testatorius testamento pasirašymo metu sirgo psichikos ir elgesio sutrikimu dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromu ir šios nustatytos aplinkybės apeliantas iš esmės neginčija, tačiau teigia, kad ekspertų išvada, jog testamento pasirašymo metu mirusysis galėjo suprasti savo veiksmus, yra nepagrįsta.

30. Nustatyta, kad ekspertai išvadą dėl testatoriaus gebėjimo suprasti savo veiksmus testamento pasirašymo metu grindė ne tik jo medicininiais duomenimis, bet ir civilinėje byloje esančių įrodymų visuma. Ekspertai rėmėsi notarės R. R. pateiktais duomenimis, kad ji bendravo su A. Š. 2021 m. lapkričio mėnesį, 2022 m. kovo 8 d. ir 2022 m. balandžio 4 d. dėl paveldėjimo, atsiradusio po A. Š. sutuoktinės mirties, ir nestebėjo jokių jo psichikos, elgsenos ar bendravimo sutrikimų, kad A. Š. testamento sudarymo metu 2022 m. gegužės 9 d. nesukėlė abejonių dėl savo veiksnumo. Ekspertai taip pat įvertino tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. (po išrašymo iš psichiatrijos skyriaus) iki 2023 m. vasario 21 d. atliktos psichiatro konsultacijos A. Š. lankėsi pas šeimos gydytoją, pas gydytoją kardiologą ir kartotinai pas notarę R. R., jam nebuvo stebėta ir medicininiuose dokumentuose neaprašyta jokių psichikos sutrikimų, o 2023 m. kovo 21 d. MMSE tyrime, atliktame A. Š. esant blogos somatinės būsenos, psichiatro jam buvo nustatytas priklausomybės alkoholiui sindromas ir lengvas kognityvinis sutrikimas. Išvadose akcentuota, kad praėjus 9 mėnesiams po testamento pasirašymo ir ženkliai pasunkėjus A. Š. bendrai sveikatos būsenai, jam buvo konstatuotas tik lengvo laipsnio pažinimo sutrikimas.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo byloje esantį ekspertizės aktą vertinti kaip nepatikimą, neteisingą ar prieštaringą, iš jo matyti, kad ekspertai įvertino visus mirusiojo medicininiuose dokumentuose esančius įrašus, į bylą pateiktus notarės duomenis bei tai, kad lankantis pas šeimos gydytojus nestebėta jokių testatoriaus psichikos sutrikimų, ką patvirtino ir teismo posėdyje apklaustos liudytojos. Dėl to ekspertai, atsakydami į abu teismo užduotus klausimus, priėjo pagrįstos išvados, kad nepaisant to, jog testatorius turėjo priklausomybę alkoholiui, artimu testamento pasirašymo laikotarpiu, kuomet lankėsi pas notarę dėl paveldėjimo klausimų, testatorius galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

32. Nors apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai jo teikiamų duomenų apie jo motinos ir atsakovo V. Š. susirašinėjimą socialiame tinkle, N. Š. teisme duotų paaiškinimų nelaikė svaresniais įrodymais ir jais nesirėmė, teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo teikto susirašinėjimo turinį, laiko jį neobjektyviu, nepatikimu įrodymu, kadangi jame atsakovas kalba apie tėvo sprendimą testamentu viską „užrašyti“ vienam sūnui, tačiau bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad testamentu miręs A. Š. visą savo turtą paliko abiem sūnums, įskaitant ir V. Š.. Nors susirašinėjime kalbama apie mirusiojo priklausomybę alkoholiui, teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad testatorius vartojo alkoholį, nereiškia, jog testamento pasirašymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų. Tokią išvada iš esmės patvirtina tiek ekspertų išvadose nurodomi duomenys apie abstinencijos sukeliamą psichozę (delyrą) ir jos pasireiškimo momentus, tiek notarės paaiškinimai, kad testamento pasirašymo metu testatorius buvo orientuotas, o N. Š. paaiškinimai nėra pakankami tam, kad iš byloje esančių įrodymų visumos būtų galima padaryti pagrįstą išvadą, jog ginčijamo testamento sudarymo metu testatorius nesuvokė savo veiksmų.

33. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nevertino byloje esančių duomenų, gautų iš Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-00417-9 medžiaga), kuriuose yra surinkta duomenų apie grubų bei nevaldomą testatoriaus A. Š. elgesį prieš sutuoktinę R. Š., kad dėl testatoriaus veiksmų artimoje aplinkoje, policijos pareigūnus testatoriaus sutuoktinė kvietė 2020 m. rugpjūčio 13 d. bei 2021 m. rugpjūčio 18 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys niekaip neįrodo testatoriaus psichinės būklės ir jo gebėjimų suprasti savo veiksmus ginčui aktualiu laiku, t. y. 2022 m. gegužės 9 d. Ta aplinkybė, kad testatorius, būdamas priklausomas nuo alkoholio, pavartojęs alkoholio, galimai, tapdavo agresyvus, nereiškia, jog jo psichinė būklė nuo apelianto nurodomų laikotarpių galėjo taip pablogėti, jog testamento sudarymo metu 2022 m. gegužės 9 d. jis buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, juo labiau, kad to nepatvirtina kiti byloje esantys ir ekspertų įvertinti duomenys.

34. Nagrinėjamu atveju, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl testatoriaus, sudariusio ginčo testamentą, galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, vertino visus į bylą pateiktus duomenis, tiek ginčo sandorio sudaryme tiesiogiai dalyvavusios notarės paaiškinimus atsiliepime į ieškinį, tiek ieškovo įstatyminės atstovės poziciją ir liudytojų – testatorių gydžiusių šeimos gydytojų – paaiškinimus, teismo ekspertizės išvadą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad teismas, spręsdamas šalių ginčą, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ar nukrypo nuo ginčui aktualios teismų praktikos, sprendimo išvadas grindė išimtinai tik teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, ar, kad šis aktas turi trūkumų, kaip, kad teigiama apeliaciniame skunde. Remiantis tuo, apeliacinio skundo argumentai dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

35. Ieškovas ieškinyje kaip alternatyvų reikalavimą reiškė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovo senelio A. Š. mirties dieną (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo reikalingas išlaikymas, tikslu paveldėti privalomąją palikimo dalį. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad pats juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovui senelio A. Š. mirties dieną (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas, nustatymas ieškovui jokių teisinių pasekmių nesukels, nes CK 5.12 straipsnyje numatyta teisė į privalomąją palikimo dalį yra numatyta tik paveldint pagal įstatymą. Apeliantas su teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad esant gyvam ieškovo tėvui M. Š., ir galiojant senelio A. Š. testamentui, būtų buvęs spręstinas klausimas dėl M. Š. teisės į privalomąją palikimo dalį. Kadangi tėvas mirė pirmiau nei senelis, ieškovas mano, kad jam pereina teisė paveldėti pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

36. Paveldėjimo pagal testamentą atveju, Civilinis kodeksas numato, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau (CK 5.20 straipsnio 1 dalis).

37. CK 5.1 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad paveldimi materialūs ir nematerialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės, taip pat kitos turtinės teisės. Pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį, nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. CK 5.20 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privalomąją palikimo dalį yra siejama su buvimu palikėjo šeimos nariu (vaiku, įvaikiu, sutuoktiniu, tėvu ar įtėviu) bei išlaikymo reikalingumu palikėjo mirties dieną.

38. Byloje nėra ginčo, kad, šiuo konkrečiu atveju, taikytinos paveldėjimą pagal testamentą reglamentuojančios teisės normos. Apeliantas teisingai nurodo, kad esant gyvam ieškovo tėvui M. Š., ir galiojant senelio A. Š. testamentui, būtų buvęs spręstinas klausimas dėl M. Š. teisės į privalomąją palikimo dalį, tačiau tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad palikėjo mirties dieną ieškovo tėvui buvo reikalingas išlaikymas. Kita vertus, šiuo atveju, svarbu pažymėti, kad teisė į privalomąją palikimo dalį yra asmeninė (neatsiejamai susijusi su asmeniu, neperleidžiama) teisė (mirus asmeniui išnyksta) ir nėra paveldima, t. y. apeliantui nepereina jo tėvo M. Š. teisė į privalomąją jo tėvo A. Š. palikimo dalį. Tai reiškia, kad apeliantas, kaip A. Š. (palikėjo) vaikaitis, nepatenka į asmenų ratą, kurie pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, neišplėsdamas įstatyme nustatyto asmenų, turinčių teisę į privalomąją palikimo dalį, rato, nepripažino apelianto turint teisę į privalomąją palikimo dalį. Kadangi įstatymas aiškiai apibrėžia asmenų ratą, kuriems, dėl jų labai artimų šeiminių ryšių, suteikta teisė į privalomąją palikimo dalį, t. y. vaikai, sutuoktinis ir tėvai, o vaikaičiai į šį asmenų ratą nėra įtraukti, plečiamai aiškinti šią įstatymo normą nėra pagrindo (CK 5.20 straipsnio 1 dalis).

39. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, jog ieškovo senelio A. Š. mirties dieną (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo reikalingas išlaikymas, nesukels jam teisinių pasekmių, kadangi ieškovas neturi teisės paveldėti privalomosios senelio palikimo dalies CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti ieškovo reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra teisėtas ir pagrįstas, o jo teisėtumo nepaneigia ieškovo apeliacinio skundo argumentai.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir atsisakydamas nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą, įstatymu pagrįstą teismo sprendimą. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.