- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-11
- Bylos Nr.
- AN2-28-908/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-45-3-00361-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eglė Gruodienė
- Pažeidėjas
- I. S.
- Advokatai
- Miglė Petronienė
- Kategorijos
- 16.9.4.1Pavojingas vairavimas (ANK 420 str. 1 d.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto I. S. įgaliotos atstovės advokatės Miglės Petronienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria netenkintas I. S. skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. liepos 29 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-20307-2024 paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. liepos 29 d. nutarimu I. S. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2024 m. kovo 27 d. 9.42 val. Švenčionių rajono sav. Krašto keliai Vilnius-Švenčionys-Zarasai, 61,000 km, vairavo transporto priemonę SKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), lenkdamas kirto siaurą ištisinę ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės, KET), 3 priedo 1.1 ir 140.7 punktų nuostatas. Už administracinį nusižengimą I. S. paskirta administracinė nuobauda – 200 Eur dydžio bauda – ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi I. S. skundas dėl Institucijos 2024 m. liepos 29 d. nutarimo netenkintas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, I. S. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, o paskirta administracinė nuobauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nėra per griežtos, paskirtos laikantis Administracinių nusižengimų kodekso nuostatų.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai
3. Administracinėn atsakomybėn patraukto I. S. įgaliotos atstovės apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. liepos 29 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną I. S. atžvilgiu nutraukti. Tenkinus apeliacinį skundą prašoma I. S. naudai priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, ir už advokato teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
3.1. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad KET 1 priedo 4 punkto 325 papunktyje įtvirtintas kelio ženklas „Lenkti draudžiama“ nurodo, jog draudžiama lenkti transporto priemones, išskyrus pavienes (pavienius transporto priemonių junginius), važiuojančias mažesniu kaip 30 km/h greičiu. Pažymima, kad šis kelio ženklas nėra absoliutus ir ne visi jo galiojimo zonoje atlikti lenkimai gali būti pripažinti pažeidžiančiais KET. Esminė aplinkybė kvalifikuoti pažeidimą pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį yra tai, ar asmuo lenkė transporto priemonę, kurios greitis buvo mažesnis nei 30 km/h. Pagal KET skiriantis kelio ženklo ir kelio ženklinimo reikalavimams, reikia vadovautis kelio ženklu (tai teismo posėdžio metu patvirtino ir policijos pareigūnas bei Institucijos atstovas). Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, jog aptarto kelio ženklo galiojimo zonoje, esant ištisiniam kelio ženklinimui, vadovaudamasis kelio ženklo numatyta išimti, atliko lenkimo manevrą. Visgi, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, tik kategoriškai nurodė, jog vertinama tik ta aplinkybė, kad apeliantas kirto ištisinę liniją, o aplinkybė, kad lenkiama transporto priemonė judėjo mažesniu nei 30 km/h greičiu, nebuvo tiriama.
3.2. Apeliantė pabrėžia, kad negali susiklostyti situacija, kai policijos pareigūnai pripažįsta, jog jie nefiksavo nei apelianto, nei jo lenkiamos transporto priemonės greičio ir neturi įrodymų, pagrindžiančių šių transporto priemonių greitį (tiek pareigūnas, tiek Institucijos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad vaizdo registratorius transporto priemonių greičio nematuoja). Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad tik užfiksavus greitį tam skirtomis specialiomis techninėmis priemonėmis ir dėl to esant neaiškumams bei siekiant juos pašalinti, teismas galėtų remtis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat ir greitį fiksavusių pareigūnų parodymais, tačiau, apelianto teigimu, greičio nustatymas vien tik pagal subjektyvų asmens liudijimą, nesant kitų įrodymų, nėra leistinas. Nagrinėjamu gi atveju, apeliantas, nurodydamas lenkiamos transporto priemonės greitį, vadovavosi ne subjektyvia nuomone, bet objektyviais duomenimis, t. y. transporto priemonėje esančio spidometro rodmenimis, tuo tarpu be specialių techninių priemonių neįmanoma nustatyti tikslaus transporto priemonės greičio.
3.3. Institucija neatsižvelgė į apelianto pateiktas aplinkybes bei paaiškinimus, kurie nuo pradžių nesikeitė ir buvo nuoseklūs, o jo kaltę grindė neoficialiais įrodymais ir pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis bei pareigūno išsakyta nuomone teisme. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Akcentuojama, kad sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ne tik tai, kad asmuo lenkė transporto priemonę kelio ženklo „Lenki draudžiama“ galiojimo zonoje, bet ir tai, jog lenkiama transporto priemonė važiavo didesniu kaip 30 km/h greičiu. Nagrinėjamojoje situacijoje ginčas kilo būtent dėl pastarosios aplinkybės.
3.4. Apeliantas pažymi, kad jis neneigė lenkęs sunkiasvorį miškovežį ir kirtęs ištisinę kelio ženklinimo liniją, o tai pripažino ir jį sustabdžiusiam policijos pareigūnui, nurodydamas jam, jog lenkimo manevras atliktas draudžiančio lenkti kelio ženklo galiojimo zonoje. Akcentuojama, kad priešais apeliantą važiavusi sunkiasvorė transporto priemonė sulėtino važiavimo greitį, vis jį lėtindamas (vienu metu važiavo tik apie 10–20 km/h, ir apie 25 km/h greičiu), todėl apeliantas, įsitikinęs, jog priešpriešinėje eismo juostoje nėra arti atvažiuojančių transporto priemonių, atliko lenkimo manevrą. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginiai jokiais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti, jo versiją paneigiančių įrodymų nenurodė ir pirmosios instancijos teismas.
3.5. Pabrėžiama, kad nekaltumo prezumpciją turi paneigti Institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo / abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent šiai Institucijai. Nors, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų manymu, apelianto lenkiama transporto priemonė važiavo apie 50 km/h greičiu, tačiau šis greitis buvo nustatytas ne greičio matuokliu, bet pareigūno parodymais (manymu) bei vaizdo registratoriumi, kuris, paties pareigūno teigimu, transporto priemonės greičio nematuoja. Apelianto vertiniu, toks įrodymas nėra pakankamas paneigti jo teiginius, kad aplenktas miškovežis važiavo ne didesniu kaip 30 km/h greičiu, o policijos pareigūnas, net ir turėdamas pakankamą darbo patirtį, negalėjo tiksliai nustatyti automobilio važiavimo greičio vien tik savo vizualiniais sugebėjimais. Visgi, nepaisant pareigūno nurodytos aplinkybės dėl lenkiamos transporto priemonės greičio, nei lenkiamos, nei lenkiančios transporto priemonės greitis greičio matuokliu nebuvo užfiksuotas. Be kita ko, akcentuojama, kad aplenkta transporto priemonė, kurios vairuotojas galėtų patvirtinti reikšmingas aplinkybes, policijos pareigūno nebuvo sustabdyta ir jos vairuotojas apie šį įvykį nebuvo apklaustas.
3.6. Apelianto įsitikinimu, netinkamai užfiksuoti jo veiksmai, nepaneigiant jo versijos dėl lenkiamos transporto priemonės greičio, nelaikytini pakankamu pagrindu administracinei atsakomybei pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį kilti. Šiame kontekste laikomasi pozicijos, kad nenustačius tikslaus lenkiamos ir lenkusios transporto priemonių važiavimo greičių, spręsti apelianto administracinės atsakomybės klausimą jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo padaryme, nėra jokio objektyvaus pagrindo (Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-451-594/2018). Institucijos padarytos klaidos negali būti ištaisomos pabloginant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį dėl jo paties paduoto skundo ar kai asmuo nesutinka su nurodytu pažeidimu ir nuosekliai bei aktyviai naudojasi jam įstatymų ir Konstitucijos suteiktomis teisėmis, teikia savo paaiškinimus raštu ir žodžiu, kelia klausimus, į kuriuos negauna atsakymų. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas pažeidė teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principus bei teisėtus jo interesus ir nepagrįstai priimdamas skundžiamą nutartį nesivadovavo in dubio pro reo (liet. abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principu.
3.7. Apelianto teigimu, byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad jis pažeidė KET 3 priedo 1.1 ir 140.7 punktų reikalavimus, o ir už tokio pobūdžio administracinį nusižengimą praeityje nebuvo baustas. Kadangi nebuvo nustatytas subjektyvus administracinio nusižengimo požymis – kaltė, aplinkybė dėl pažeistų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, šalintina ir dėl šio KET pažeidimo apeliantas neturėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, kadangi jo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties požymių. Visgi, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.
3.8. Be kita ko, nurodoma, kad teismas negali vadovautis argumentais, kurie nėra tikslūs. Visgi, nagrinėjamu atveju apelianto tariamai padarytas KET pažeidimas įrodinėjamas tik Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2024 m. kovo 27 d. tarnybiniu pranešimu ir iškarpyta jo vaizdo medžiaga, užfiksuota ne oficialia ir sertifikuota tarnybine vaizdo kamera, o vaizdo registratoriumi, kurio nei sertifikato, nei oficialių dokumentų byloje nepateikta. Apeliantas pažymi, kad tarnybiniame pranešime surašyta informacija yra dviprasmiška ir neatitinkanti tikrovės, t. y. nurodoma, kad nors prieš minėtą kelio ruožą stovėjo kelio ženklas „Lenkti draudžiama“, tačiau automobilių greitis buvo apie 50 km/h, ir visiškai nenurodoma, kokių automobilių ir kuriuo momentu bei kuriame kelio ruože. Akcentuojama ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu policijos pareigūnas patvirtino, jog normalu, kad apelianto transporto priemonės greitis lenkimo metu galėjo būti apie 50 km/h ir kad mažesniu nei 30 km/h greičiu važiuojančią transporto priemonę lenkianti transporto priemonė važiuoja greičiau. Pabrėžiama ir tai, kad vaizdo registratorius nėra skirtas greičiui matuoti ir jo nematuoja, o tai patvirtino ir pats pareigūnas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Juo labiau, kad vaizdo registratoriuje rodomas apytikslis greitis tik tos transporto priemonės, kurioje jis yra patvirtintas, taigi šiuo atveju rodė preliminarų pareigūno vairuojamos, o ne apelianto, transporto priemonės greitį. Pastebima ir tai pareigūno tarnybiniame pranešime nenurodytas apelianto vairuojamos transporto priemonės valstybinis numeris, kokios konkrečiai transporto priemonės greitį pareigūnas nurodė tarnybiniame pranešime, kokia buvo greičio paklaida, nepaaiškinama, todėl, apeliantės įsitikinimu, tokiu tarnybiniu pranešimu apskritai nebuvo galima remtis.
3.9. Kita vertus, pabrėžiama ir tai, kad nukirpta dalis vaizdo įrašo ir pateikta nuo tos vietos, kai apelianto transporto priemonė pradeda greitėti ir atlieka lenkimo manevrą. Apelianto teigimu, jeigu vaizdo įrašas nebūtų iškirptas, matytųsi, kad visos transporto priemonės beveik sustoja privažiavusios miškovežį ir važiuoja gerokai mažesniu nei 30 km/h greičiu. Nors apeliantas prašė pateikti neiškirptą vaizdo įrašą ir pateikti vaizdo registratoriaus dokumentus, tokia informacija nebuvo pateikta nei ne teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei teisme. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo išsamiai įvertinta visa susiklosčiusi situacija bei išaiškintos visos lenkimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino ir aiškino kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ išimtį, policijos pareigūno pateiktą versiją nepagrįstai sureikšmino, sumenkindamas apelianto nuosekliai pateiktas aplinkybes / paaiškinimus. Tiek Institucijos nutarime, tiek skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais, vadinasi, pareigūno parodymai nepagrįstai buvo vertinami kaip patikimesni kitų įrodymų atžvilgiu, o apelianto nurodytos aplinkybės nebuvo vertinamos, kaip tinkamos, į jas nebuvo atsižvelgta priimant nei Institucijos nutarimą, nei skundžiamą nutartį.
Atsiliepimas
4. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto I. S. įgaliotos atstovės apeliacinį skundą prašoma palikti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį nepakeistą. Institucija akcentuoja, kad apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų esminių duomenų, kurie nebūtų žinomi pirmosios instancijos teismui ir kurie nebūtų aptarti skundžiamoje nutartyje bei kurie leistų abejoti teismo išvadomis. Institucijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apylinkės teismo nutartis paliktina nepakeista ir apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).
6. Institucijos 2024 m. liepos 29 d. nutarimu I. S. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis vairavo transporto priemonę – automobilį SKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir lenkdamas kirto siaurą ištisinę ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.1 punktą, 140.7 punktą (b. l. 18–21). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, apelianto bei atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusios Institucijos argumentus, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas, byloje surinktais duomenis pagrįstas išvadas, jog I. S. veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl apeliantas pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl šio administracinio nusižengimo padarymo.
7. ANK 420 straipsnio 1 dalyje (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. kovo 27 d. (administracinio nusižengimo padarymo metu)) numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus, lenkimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti, vairavimą neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse, pavojingą situaciją sukėlusį (t. y. privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tokią pat pavojingą situaciją sukėlusį įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus.
8. Kaip minėta, Institucijos nutarimu I. S. inkriminuota, kad lenkdamas kitą transporto priemonę jis kirto siaurą ištisinę ženklinimo liniją. Taigi, ANK nuostata, kurioje įtvirtinta atsakomybė pagal I. S. inkriminuoto administracinio nusižengimo aplinkybes, yra blanketinė ir jos turinys detalizuojamas Kelių eismo taisyklėse. Institucijos vertinimu, I. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.1 punktą ir 140.7 punktą. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 140.7 punkte (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.) buvo numatyta, jog lenkti draudžiama kelių ruožuose, kur priešingų krypčių transporto srautus skiria Taisyklių 3 priede nustatytas horizontalusis ženklinimas 1.1, 1.3, 1.4, 1.10 (iš ištisinės linijos pusės) ir 1.15. KET 3 priedo 1.1 punkte įtvirtinta, kad siaura ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta; žymi eismo juostų kraštus, važiuojamosios dalies ruožus, į kuriuos draudžiama įvažiuoti, transporto priemonių stovėjimo vietų ribas ir važiuojamosios dalies kraštą; esant kelio ženklui Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“ skiria dviračių eismui skirtą tako dalį nuo pėsčiųjų eismui skirtos tako dalies. Šią liniją kirsti draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą arba stovėjimo vietą.
9. Pagal ANK atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka ANK nustatytus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-648/2019, 2AT-57-976/2020).
10. Nagrinėjamu atveju pažymėtina (tai akcentuoja ir apeliantė), kad I. S. neneigia lenkęs sunkiasvorį automobilį – miškovežį – ir kirtęs ištisinę kelio ženklinimo liniją, tačiau nesutinka, jog padarė administracinį nusižengimą, nes laikosi pozicijos, kad miškovežį lenkė kelio ženklo „Lenkti draudžiama“, leidžiančio lenkti transporto priemonę, važiuojančią mažesniu kaip 30 km/h greičiu, galiojimo zonoje, o apelianto aplenktas miškovežis, jo teigimu, važiavo būtent mažesniu nei minėtu greičiu. Nors proceso metu I. S. bei jo atstovė itin akcentavo, KET 8 punkte įtvirtintą taisyklę, kad skiriantis kelio ženklo ir kelio ženklinimo reikalavimams, reikia vadovautis kelio ženklu, visgi, nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog egzistavo KET 1 priedo III skyriaus 325 punkte numatyta išimtis, kada galima kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje atlikti lenkimo manevrą, t. y. pavienes transporto priemones (pavienius transporto priemonių junginius), važiuojančias mažesniu kaip 30 km/h greičiu.
11. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimas ar nebuvimas yra konstatuojamas remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, pagal ANK 636 straipsnį nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti ne tik išdėstytos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, bet jos turi būti ir motyvuotai įvertintos. Visgi, pabrėžtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos nepagrįstomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-41-976/2022). Nagrinėjamu gi atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis savaime nereiškia, kad administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir / ar esmingai pažeistos ANK nustatytos įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisyklės.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas administracinėn atsakomybėn patrauktas I. S. paaiškino, kad važiuodamas iš Vilniaus į Švenčionis, privažiuojant Zalavo kaimą, prisivijo jo važiavimo kryptimi važiavusį miškovežį, kuris važiavo gal 10–20 km/ h greičiu, o vienoje vietoje vos nesustojo. Įsitikinęs, kad nėra priešpriešais atvažiuojančių transporto priemonių ir yra saugu lenkti, t. y. kad nėra pavojaus nei jam iš paskos važiuojančiam automobiliui, nei automobiliui iš priekio, jeigu toks būtų, atliko lenkimo manevrą. Nebuvo jokio pavojaus jokiems eismo dalyviams. I. S. akcentavo, kad lenkė miškovežį kelio vietoje, kurioje kelias paženklintas ištisine siaura linija, ir buvo kelio ženklas „Lenkti draudžiama“, tačiau, apelianto teigimu, miškovežis važiavo mažesniu nei 30 km/h greičiu, todėl, jo įsitikinimu, pažeidimo nepadarė, nors sutiko, kad kirto ištisinę liniją ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. Nurodė, kad maždaug kilometrą važiavo paskui miškovežį, kurio greitis vis mažėjo, o ruože, kuriame buvo atliktas lenkimo manevras, buvo beveik sustojęs, vairuoto automobilio spidometras rodė 10–20 km/h greitį; I. S. teigimu, vietoje, kurioje jis lenkė miškovežį, pastarasis judėjo 20 km/h greičiu.
13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vaizdo registratoriumi, įmontuotu policijos pareigūno vairuotame automobilyje, buvo užfiksuotas I. S. atliktas lenkimo manevras (b. l. 65). Vaizdo įraše matyti, kad prieš policijos pareigūno automobilį važiuoja lengvasis automobilis, prieš jį I. S. vairuotas automobilis, prieš kurį važiuoja krovininis automobilis. Vaizdo įrašo pradžioje matyti, kad kelio dešinėje pusėje įrengti riboto greičio (70 km/h) kelio ženklas ir ženklas „Lenkti draudžiama“. Pastebėtina, kad I. S. automobiliui pradedant lenkimo manevrą, policijos pareigūno automobilyje įrengtas vaizdo registratorius rodė 46–50 km/h greitį. Pastebėtina, kad teismo posėdyje apklaustas policijos pareigūnas D. K. (D. K.) nurodė, jog vaizdo registratoriuje užfiksuotas tarnybinio automobilio greitis. Iš vaizdo įrašo matyti, kad I. S. automobiliui susilyginus su krovininiu automobiliu, tarnybinio automobilio greitis jau siekė 62 km/h greitį, o aplenkus – 92 km/h greitį.
14. Administracinio nusižengimo byloje esančiame vyresniojo tyrėjo D. K. 2024 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime dėl pažeidimo matyti, kad pareigūnas, važiuodamas Švenčionių r., kelio Vilnius-Švenčionys-Zarasai 61 kilometre, pastebėjo, jog priekyje važiuojantis automobilis ŠKODA pradėjo lenkimą, kirsdamas siaurą ištisinę ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus; nors prieš minėtą kelio ruožą stovėjo kelio ženklas „Lenkti draudžiama“, tačiau automobilių greitis buvo apie 50 km/h (b. l. 55–56).
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas I. S. pažeidimą užfiksavęs policijos pareigūnas D. K. parodė, kad atliko neviešą patruliavimą tarnybiniu automobiliu, važiuodams nuo Pabradės link Švenčionių, pravažiavus Vincentavo posūkį, už šimto – poros šimtų metrų ŠKODA automobilis pradėjo priekyje važiuojančio krovininio automobilio lenkimo manevrą, todėl buvo nuspręsta automobilį sustabdyti. Automobilis buvo sustabdytas, nes lenkdamas kirto ištisinę ženklinimo liniją. Pareigūnas nurodė, kad tarnybiniame automobilyje yra įrengti vaizdo registratoriai (priekyje ir gale); atsakydamas į apelianto atstovės klausimą, pabrėžė, kad vaizdo registratorius, kuriuo užfiksuotas byloje esantys vaizdo įrašas, yra tarnybinis; rodo automobilio, kuriame yra įrengtas, greitį, o greičio matavimo sistemos tarnybiniame automobilyje įrengtos nėra. Paaiškino, kad su priekyje važiavusiais automobiliais pareigūnas važiavo praktiškai vienodu greičiu, nes nė vienas priekyje nelenkė krovininio automobilio. Patikslino, kad automobiliai važiavo kolona (maždaug nuo Baliulių kaimo); o krovininis automobilis didino greitį. Pareigūnas nurodė, kad normalu, jog lenkiančio automobilio greitis yra didesnis nei lenkiamo automobilis; tačiau parodė, kad automobiliai didino greitį (2024 m. lapkričio 18 d. teismo posėdis: 30 min. 06 sek. – 41 min. 32 sek.).
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų administracinio nusižengimo byloje surinktų duomenų visuma, kuriuos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kaip sudarančius pagrindą I. S. patraukimui administracinėn atsakomybėn, patvirtina, kad I. S. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Institucija neatsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes bei pateiktus paaiškinimus ir jo kaltę grindė tik neoficialiais įrodymais ir pareigūno tarnybiniame pranešime bei pareigūno išsakyta nuomone, nes išvados nagrinėjamoje byloje padarytos vertinant ir gretinant tarpusavyje visus surinktus duomenis, o apelianto duoti paaiškinimai nesutampa su visuma kitų bylos duomenų, todėl jie negali būti laikomi juos paneigiančiais.
17. Nors apeliaciniame skunde ginčijamas tiek vaizdo registratoriumi užfiksuoto įrašo patikimumas, tiek ir vyresniojo tyrėjo tarnybinio pranešimo patikimumas, visgi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo paneigti šių duomenų įrodomosios reikšmės. Byloje pateiktas vaizdo įrašas užfiksuotas stacionaria policijos automobilyje įrengta vaizdo įrašymo įranga, vien ta aplinkybė, kad Institucijos buvo pateikta tik dalis vaizdo įrašo, kurioje užfiksuotas pats daromo nusižengimo faktas, nepaneigia vaizdo įrašo įrodomosios reikšmės. Byloje esantis vaizdo įrašas yra ištisas, neiškarpytas dalimis, o nagrinėjamu atveju nebūtų tikslinga vertinti viso policijos pareigūno automobilio kelio vaizdo įrašą, nes pateiktame įraše užfiksuota iki nusižengimo padarymo esanti informacija laikytina pakankama, kad kartu su policijos pareigūno, fiksavusio nusižengimą, parodymais bei jo tarnybinio pranešimo informacija, patvirtintų administracinio nusižengimo aplinkybes.
18. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde apskritai ginčijama pareigūno tarnybinio pranešimo įrodomoji reikšmė, su apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti. Iš aptarto 2024 m. kovo 27 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad jame nėra nurodytas apelianto vairuotos transporto priemonės valstybinis numeris, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, visgi, pabrėžtina, jog pareigūnas, nedelsdamas po pažeidimo fiksavimo, sustabdė I. S. automobilį, o šis pats neneigė atlikęs lenkimo manevrą, juo labiau, kad faktinės administracinio nusižengimo aplinkybės buvo užfiksuotos vaizdo įraše, kurio patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, o pagrindo priešingai išvadai neįžvelgtina ir apelianto argumentuose.
19. Nors apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama pagrįsti apelianto pozicijai, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai remiantis bylos duomenimis nuspręsta, jog apelianto lenkiama sunkiasvorė transporto priemonė nevažiavo mažesniu nei 30 km/h greičiu, visgi, apelianto pozicija šiame kontekste taip pat laikytina nepagrįsta. Kaip jau minėta, iš vaizdo įrašo matyti, kad I. S. pradedant sunkiasvorio automobilio lenkimo manevrą per vieną automobilį už jo važiavusio policijos pareigūno automobilyje įrengtas vaizdo registratorius rodė, jog patruliavusio pareigūno automobilio greitis buvo – 46–50 km/h. Tai, kad automobilių greitis buvo apie 50 km/h pareigūnas nurodė ir 2024 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime. Administracinėn atsakomybėn patraukto I. S. teigimu, vietoje, kurioje jis lenkė miškovežį, pastarasis judėjo 20 km/h greičiu, vadinasi, miškovežis turėjo judėti daugiau nei dvigubai lėtesniu greičiu nei važiavo policijos pareigūnas. Pastebėtina, kad pareigūnas, važiuodamas 46–50 km/h greičiu vaizdo įrašo pradžioje net nebuvo priartėjęs prie prieš jį važiavusio kito automobilio, važiavusio už I. S. automobilio, kuris taip pat nebuvo itin arti I. S. automobilio. Įvertinęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo apelianto teiginius dėl mažesnio nei 30 km/h miškovežio greičio laikyti pagrįstais.
20. Pastebėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde teigiama, jog nėra leistinas greičio nustatymas tik pagal subjektyvų asmens liudijimą, nesant kitų įrodymų. Pirmiausia, atsakant į tokią apelianto poziciją, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimą fiksavusio pareigūno automobilio greitis buvo matomas iš vaizdo registratoriumi užfiksuoto vaizdo įrašo, kuris visumoje su kitais duomenimis, leidžia daryti atitinkamas išvadas nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ir Institucijos atstovas pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu, I. S. nėra inkriminuotas leistino greičio viršijimas, todėl tikslus jo transporto priemonės greičio nustatymas nėra būtinas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ir pats I. S., nuspręsdamas lenkti miškovežį, nežinojo jo tikslaus greičio, o jį vertino tik pagal subjektyvų manymą, atsižvelgdamas į savo (o ne miškovežio) spidometro rodmenis, kaip pats nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.
21. Kita vertus, atsakant į argumentus, kad aplenkta transporto priemonė nebuvo sustabdyta, o ją vairavęs asmuo nebuvo apklaustas, pažymėtina, kad nei administracinio nusižengimo tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu institucijos ir teismai nėra įpareigoti atlikti visus įmanomus proceso veiksmus, jeigu turimų duomenų pakanka motyvuotam sprendimui priimti. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu gi atveju nenustatyta abejonių, kurių nebūtų galima pašalinti net ir vertinant byloje surinktus duomenis, vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis.
22. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde nurodant Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-451-594/2018, laikomasi pozicijos, jog nenustačius tikslaus lenkiamos transporto priemonės ir apelianto važiavimo greičio, nėra objektyvaus pagrindo spręsti klausimą dėl apelianto atsakomybės. Visgi, su tokia pozicija nesutiktina. Pabrėžtina, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai, o rėmimasis jais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga, tačiau remdamasis tokiu šaltiniu teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomoje administracinio nusižengimo byloje asmens kaltę iš esmės buvo bandoma pagrįsti išimtinai pažeidimą fiksavusių pareigūnų parodymais, dar daugiau – asmeniui inkriminuoti veiksmai buvo užfiksuoti pareigūnams stebint eismą žiūronų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju išvados byloje daromos ne tik pažeidimą fiksavusio pareigūno paaiškinimų pagrindu, apeliaciniame skunde nurodomas sprendimas nelaikytinas precedentu nagrinėjamoje byloje ir nepaneigia skundžiamos nutarties bei apeliacinės instancijos teismo daromų išvadų.
23. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje, ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo, t. y. lenkimo draudžiamoje vietoje, sudėtis yra formali, todėl atsakomybei dėl šio nusižengimo kilti nėra būtinas pavojingų padarinių atsiradimas. Taigi vien ta aplinkybė, kad I. S. teigimu, jis įsitikino, jog saugu atlikti lenkimo manevrą, o pats manevras niekam nesukėlė pavojaus taip pat nepaneigia administracinio nusižengimo fakto.
24. ANK 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo atsako pagal ANK tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Pagal ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nagrinėjamu atveju I. S. padarytas administracinis nusižengimas laikytinas padarytu tiesiogine tyčia, nes matydamas ištisinę ženklinimo liniją (past. – ši aplinkybė apeliaciniame skunde neneigiama), suvokdamas, kad ją nagrinėtu atveju kirsti draudžiama, taigi, suprasdamas savo veikos pavojingumą, atliko lenkimo manevrą ir norėjo taip veikti. Dėl to, kas paminėta, nesutiktina su I. S. ir jo atstovės pozicija, kad nenustatytas subjektyvusis administracinio nusižengimo požymis – kaltė.
25. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad I. S. veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji sudėties požymiai, dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusižengimą.
26. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė bylos aplinkybėms neprieštaraujantį sprendimą dėl I. S. veiksmų atitikties jam inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėčiai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta pažeidimų ir dėl administracinės nuobaudos bei administracinio poveikio priemonės skyrimo. ANK 420 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda nuo vieno šimto septyniasdešimt iki dviejų šimtų trisdešimt eurų. Taip pat pagal ANK 420 straipsnio 6 dalies nuostatas, už ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 2 dalies nuostatomis, baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, taip pat atsižvelgiant į anksčiau minėtas aplinkybes, kurios vertinamos skiriant ir baudą (ANK 34 straipsnio 3 dalis).
27. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl I. S. Institucijos 2024 m. liepos 29 d. nutarimu buvo paskirta didesnio dydžio bauda ir ilgesnės trukmės specialiosios teisės atėmimas nei buvo numatyta 2024 m. kovo 28 d. administracinio nusižengimo protokole su administraciniu nurodymu. Institucija nenustačiusi nei atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių, 2024 m. liepos 29 d. nutarimu skyrė I. S. 200 Eur dydžio baudą, atitinkančią ANK 420 straipsnio 1 dalies sankcijoje vienintelės galimos administracinė nuobaudos – baudos – dydžio vidurkį. Taip pat Institucijos nutarimu pagrįstai I. S. buvo nustatytas keturių mėnesių specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas. Minėto dydžio administracinė nuobauda bei nustatytos trukmės administracinio poveikio priemonės trukmė laikytinos teisingomis, tinkamai individualizuotomis ir paskirtomis nepažeidžiant ANK nuostatų. Kadangi apeliaciniu skundu apeliantui skirtos administracinės nuobaudos rūšies ir / ar dydžio bei administracinio poveikio priemonės trukmės klausimai tiesiogiai nėra keliami, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo nesutikti su Institucijos nutarimu paskirta administracine nuobauda ir jos dydžiu bei administracinio poveikio priemone ir jos trukme, šiais klausimais plačiau nepasisako.
28. Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad apylinkės teismas faktines bylos aplinkybes vertino tinkamai, tinkamai pritaikė Administracinių nusižengimų kodekso ir Kelių eismo taisyklių nuostatas bei priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Anksčiau aptartų aplinkybių pagrindu spręstina, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Tai sudaro pagrindą administracinėn atsakomybėn patraukto I. S. įgaliotos atstovės apeliacinio skundo netenkinti.
29. Be kita ko, nors apeliaciniu skundu prašoma I. S. priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kurių suma ir ją pagrindžiantys dokumentai, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, Vilniaus apygardos teismui bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nenustatyta pagrindo tenkinti tokį prašymą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme, kuriame administracinio nusižengimo byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka, nebuvo gauti minėti papildomi duomenys, tačiau byloje matomi dokumentai, susiję su anksčiau procese apelianto patirtomis išlaidomis (b. l. 81–83). Kita vertus, netenkinus jo įgaliotos atstovės apeliacinio skundo, spręstina, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti tokį pašymą. Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos (ANK 666 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamu atveju paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, administracinėn atsakomybėn patrauktas I. S. neturi teisės į išlaidų, patirtų dėl įgaliotos atstovės dalyvavimo procese, atlyginimą.
30. Taip pat pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo priedų matyti, jog I. S. už apeliacinio skundo pateikimą 2024 m. gruodžio 16 d. sumokėjo 15,08 Eur dydžio žyminį mokestį (b. l. 120). Galiojančiame Administracinių nusižengimų kodekse nėra numatytas žyminio mokesčio nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas mokėjimas, todėl sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą grąžintinas apeliantui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto I. S. įgaliotos atstovės advokatės Miglės Petronienės apeliacinio skundo netenkinti.
Grąžinti I. S. už apeliacinio skundo padavimą sumokėtą 15,08 eurų (penkiolikos eurų aštuonių euro centų) žyminį mokestį.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.