Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 str. 2 d. 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 str. , 66 str., A. J. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-04-29, 17.15 val., iki 2013-05-02, keturios paros, prilyginant 8 (aštuonių) MGL dydžio baudai, laikant, kad A. J. yra sumokėjęs 1040 Lt.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. J. buvo nuteistas už tai, kad tiesiogiai pasiūlė ir davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas jo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, o būtent: 2013 m. balandžio 25 d. apie 9 val. 00 min., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Mažeikių rajono apylinkės teismo, esančio Urvikių g. 18, Mažeikiuose, kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjo M. K. paprašė, kad jis, vykdydamas savo įgaliojimus, tai yra nagrinėdamas V. V. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., priimtų neteisėtą, V. V. palankų sprendimą, tai yra spręsdamas V. V. administracinės atsakomybės klausimą, kaip vienos iš nuobaudų neskirtų transporto priemonės ,,Mercedes Benz G270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo bei, siekdamas pageidaujamo teisėjo sprendimo, tiesiogiai pasiūlė teisėjui M. K. už pageidaujamą paslaugą atsilyginti, pasiūlydamas jam neįvardinto dydžio kyšį. Po ko, A. J., tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas aukščiau minėtų tikslų, 2013 m. balandžio 29 d. 17 val. 09 min. Mažeikių rajono apylinkės teismo, esančio Urvikių g. 18, Mažeikiuose, kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), davė 3000 (trijų tūkstančių) litų kyšį valstybės tarnautojui – Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjui M. K., už pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, tai yra už tai, kad teisėjas M. K., nagrinėdamas V. V. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., ir spręsdamas V. V. administracinės atsakomybės klausimą, kaip vienos iš nuobaudų neskirtų transporto priemonės ,,Mercedes Benz G270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo ir tokiu būdu, vykdydamas savo įgaliojimus, neteisėtai veiktų.

Taip pat apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad teismas priimtame nuosprendyje konstatavo formalias sąlygas dėl BK 40 str. taikymo, tačiau suklydo vertindamas nusikalstamą veiką – kad negalima jo įvykdytos nusikalstamos veikos prilyginti vienkartiniam nusikalstamam poelgiui. Apeliantas pažymi, kad visi jo atlikti nusikalstami veiksmai atitinka BK 227 str. 2 d. dispozicijoje nurodytus požymius, o teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tokiomis frazėmis kaip „ypatingas užmojis“, „didelio įžūlumo bruožai“, kurių nemotyvavo jokiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nes tokių aplinkybių nebuvo nustatyta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje. Teigia, kad teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas pats sau prieštarauja, o būtent: pirmiau nurodo, jog „formaliai yra sąlygos, numatytos BK 40 str.“, „laiduotojos asmenybė atitinka nustatytus reikalavimus“, tačiau toliau dėsto, „jog nėra pagrindo konstatuoti esant absoliutų visų įstatymo numatytų sąlygų egzistavimo“. Iš teismo motyvuojamos dalies apeliantui taip pat neaišku, kurių BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų, siekiant taikyti minėtą institutą, nėra.

Apeliantas reiškia įsitikinimą, kad esant visoms sąlygoms ir pagrindams, numatytiems LR BK 40 str., jam laidavimo institutas nebuvo pritaikytas būtent dėl jo darbo pobūdžio, t. y. jo teisė būti atleistam nuo atsakomybės pagal laidavimą suvaržyta dėl socialinės padėties, kas akivaizdžiai yra priešinga teisei. Apeliantas iš teismo motyvų nesupranta, kokios yra absoliučios BK 40 str. sąlygos, kur jos reglamentuojamos ir kokių sąlygų egzistavimo pasigedo teismas, nepriėmęs sprendimo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant sutuoktinės Z. J. prašymui. Skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-82/2010, kuria rėmėsi teismas, buvo pasisakyta ir dėl pernelyg sumenkintos, ir nuvertintos BK 40 str. taikymo reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. J. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 str. 2 d., aplinkybių. Iš esmės ir pats apeliantas neneigia padaręs nusikaltimą, dėl kurio buvo kaltinamas, tačiau mano, kad yra pagrindai ir sąlygos jo atžvilgiu taikyti BK 40 str. nuostatas ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs A. J. bylą, pritaria skunde išdėstytiems argumentams.

Iš tikrųjų, BK 40 str. yra numatyta galimybė (bet ne pareiga) asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Remiantis teismų praktika, tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 str. 2 d. numatytų visų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008; 2K-31/2010; 2K-51/2010) ir, aukštesnės instancijos teismo nuomone, taikyti minėtą institutą A. J. atžvilgiu pirmosios instancijos teismui kliūčių nebuvo.

Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl A. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad formaliai yra visos BK 40 str. 2 d. numatytos būtinos sąlygos atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės, nes pastarasis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, žala nepadaryta, galima laiduotoja – jo sutuoktinė Z. J., atitinka tokiam asmeniui keliamus BK 40 str. 3 d. nustatytus reikalavimus. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs tam tikras A. J. padarytos nusikalstamos veikos ypatybes – jos tęstinį pobūdį, ypatingą užmojį ir turinčią didelio įžūlumo bruožų, padarė išvadą, jog apelianto nusikalstamas veikimas negali būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad tokias savo išvadas pirmosios instancijos teismas formulavo atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą vienodą teismų praktiką (plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010), ką, be kita ko, savo skunde akcentuoja ir apeliantas.

Iš tikrųjų, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje buvo išaiškinta, kad, jeigu veika vertinama kaip vienas nusikaltimas ir tuo pagrindu laikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tai tokia teisinė išvada neturėtų užgožti šios veikos ypatybių svarbos. Plenarinė sesija pažymėjo, kad net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą ar labai ilgą laiką (keletą metų ir pan.) sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, naudojant tam tikrus pavojingus įrankius ar priemones ir pan., pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo, didelio įžūlumo bruožų. Apylinkės teismas nepagrįstai prilygino kasacinėje nutartyje aptartus požymius nagrinėjamai A. J. bylai.

Pirmiausia pažymėtina, kad atsakomybė kaip už padarytą baigtą nusikaltimą pagal BK 227 str. 2 d. kyla asmeniui atlikus bet kurį vieną iš alternatyvių minėto straipsnio dispozicijoje išvardytų veiksmų – pasiūlius kyšį, pažadėjus duoti kyšį arba kyšio davimu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui. A. J. inkriminuojamas nusikalstamas veikimas pasireiškė tuo, kad jis 2013 m. balandžio 25 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjui už pageidaujamą sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje pasiūlė kyšį, o 2013 m. balandžio 29 d. davė kyšį tam pačiam valstybės tarnautojui. Taigi, iš esmės, jau A. J. pasiūlius kyšį apylinkės teismo teisėjui už pageidaujamą sprendimą, jis realizavo BK 227 str. 2 d. objektyviosios pusės požymius, vadinasi, nusikalstama veika buvo baigta ir pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 227 str. 2 d. (1 t., 1–6 b. l.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir joje surinktų įrodymų aišku, kad, siekiant atskleisti A. J. nusikalstamą veiką, tolimesni jo veiksmai buvo kontroliuojami Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka – atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, kontroliuojama ir fiksuojama A. J. elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija (1 t., 55–64 b. l.), ko pasėkoje buvo surinkti duomenys apie A. J. kyšio padavimą 2013 m. balandžio 29 d. Įvertinus tai, kas paminėta, atsižvelgus į konkrečios situacijos esmę, laikyti A. J. atliktus nusikalstamus veiksmus ypatingai įžūliais, ilgai trukusiais ir atliktais su dideliu užmoju, kaip juos traktavo apylinkės teismas, nėra teisinio pagrindo. Apelianto pažadėjimas duoti kyšį ir sekę paskesni veiksmai – kyšio davimas po 3 dienų, atitinka vieno nusikalstamo sumanymo loginę seką ir nelaikytini labiau pavojingesniais, nei įstatymų leidėjas juos apibrėžė ir numatė atsakomybę BK 227 str. 2 d., labiau atitinka vienkartinį nusikalstamą poelgį, nei sistemingus intensyviai pasikartojančius veiksmus. Dėl to, kas paminėta, kolegija nepritaria pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstytos išvadoms dėl BK 40 str. (Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) nuostatų netaikymo A. J. atžvilgiu. Taip pat nepritartina apylinkės teismo pozicijai, kad dėl minėto instituto taikymo asmuo nepatirtų jokių negatyvių savo neteisėto elgesio padarinių, suvaržymų ir pan. Asmuo, kuriam BK 40 str. pritaikomas, įgauna tam tikrą juridinį statusą, verčiantį elgtis apdairiau, palyginus su kitais asmenimis, bei visiškai tinkamai moralės ir ypač teisės požiūriu, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų. Priešingu atveju laiduotojas gali atsisakyti duoto laidavimo, naujo baudžiamojo nusižengimo ar neatsargaus nusikaltimo padarymo atveju teismas gali, panaikinęs sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o tyčinio nusikaltimo padarymo atveju besąlygiškai privalo spręsti klausimą dėl atitinkamo asmens baudžiamosios atsakomybės už visas jo padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, nepaisant to, kad teisinė priemonė BK 40 str. yra įvardyta kaip atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, tam tikra dalimi ši atsakomybė vis dėlto yra įgyvendinama.

Kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl kitų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų. A. J. viso baudžiamojo proceso metu visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamo veikimo, ką pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, anksčiau nebuvo teisiamas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, iš esmės charakterizuojamas tik teigiamai (1 t., 141; 142 b. l.; 2 t. 5–10 b. l.), todėl, kolegijos nuomone, yra pagrindas išvadai, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu teisiamasis A. J. ir jo sutuoktinė Z. J., kaip galima laiduotoja, pateikė prašymus atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį Z. J. atsakomybei (2 t. 3–4; 21–22 b. l.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. J. su Z. J. yra susituokę nuo 1980 metų, Z. J. dirba, darbdavio charakterizuojama tik teigiamai, yra neteista ir įtariamųjų, kaltinamųjų registre neįregistruota (2 t., 23–39 b. l.), yra verta teismo pasitikėjimo, dėl savo asmeninių savybių, santykių su apeliantu pobūdžio turi galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Visuma paminėtų aplinkybių rodo, kad tiek A. J., tiek Z. J. supranta situacijos esmę, gerai pažįsta vienas kitą, yra susituokę ir gyvena kartu, todėl Z. J. bus pajėgi kontroliuoti kasdienį apelianto elgesį.

Esant BK 40 str. numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertai laiduotojai, yra pagrindas A. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato minimaliam terminui. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas, A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas pagal laidavimą ir jam skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BPK 327 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., kolegija

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį, kuria A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 str. 2 d. 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 str. 1 d., 2 d, 3 d, 4 d., A. J., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 str. 2 d., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, laiduotoja paskiriant Z. J., ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 2 d. 6 p., 71 str., A. J. paskirti 80 MGL (10400 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 3 mėnesius.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.