Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Rasos Bartašienės ir Vytauto Kursevičiaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Exporto“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „M Stilius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Exporto” dėl apmokėjimo už suteiktas nuomos paslaugas ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Exporto” priešieškinį ieškovei UAB ,,M Stilius” dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „M Stilius“ prašė priteisti iš atsakovės 32 535,30 Eur nuomos mokesčio už suteiktas paslaugas, 6 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove 2015 m. spalio 9 d. sudarė vilkiko su puspriekabe nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, kuria susitarė, jog perduos už užmokestį transporto priemonę - vilkiką su puspriekabe MAN TGX 18.440 su puspriekabe Shmitz, o nuomininkė, tai yra atsakovė, laikinai naudosis šiomis transporto priemonėmis, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas už tai mokėdama nuomos mokestį. Ieškovė nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė ir iki 2017-04-01 teikė nuomos paslaugas atsakovei, tačiau atsakovė 2017-06-08 skolos suderinimo aktu pripažinusi skolą ir nepateikusi jokių pretenzijų dėl nuomos sutarties netinkamo vykdymo, ieškovės pateiktų sąskaitų-faktūrų neapmokėjo ir liko skolinga 32 535,30 Eurų. Su atsakovės priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsakovė UAB ,,Exporto“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė turėjo tinkamai suteikti nuomos paslaugas teikiant techninės priežiūros bei vairavimo paslaugas, tačiau paslaugas suteikė netinkamai, nes ieškovės vilkikas 2016 metais sukėlė tris eismo įvykius, todėl nuomos mokestis neturėtų būti priteistas arba turėtų būti 20-30 procentų mažinamas, nes paslaugos atliktos netinkamai. Patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 24473,99 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo kreipimosi į teismą 2017-09-08 dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nes ieškovės darbuotojas, vairuodamas vilkiką, sukėlė eismo įvykius: 2016 m. vasario 12 d. eismo įvykį Belgijoje; 2016 m. birželio 8 d. eismo įvykį Prancūzijoje; 2016 m. rugsėjo 15 d. eismo įvykį Didžiojoje Britanijoje. Atsakovė buvo draudėjas pagal ieškovės vilkiko valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau TPVCAPD) sutartį 2016 m., kai ieškovės vilkikas sukėlė eismo įvykius. Dėl ieškovei teikiant sutartyje nurodytas paslaugas vilkiko sukeltų eismo įvykių, draudimo bendrovės atsakovę (kaip draudėją) pradėjo vertinti kaip rizikingesnę bei žymiai padidėjo atsakovės draudimo bendrovėms mokamos draudimo įmokos už visų atsakovės turimų (turėtų) ar valdomų vilkikų valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Atsakovės autoparke buvo šeši vilkikai, vienas jų prieš 3 mėnesius parduotas. Ieškovei netinkamai vykdžius sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovei buvo padaryta žala, pasireiškusi atsakovės už vilkikų valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą mokėtų draudimo įmokų padidėjimu, todėl ieškovė turi atlyginti atsakovei padarytą 24 473,99 Eur žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2018 m. kovo 6 d. sprendimu ieškovės UAB „M Stilius“ ieškinį tenkino. Atsakovės UAB „Exporto“ patikslintą priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė UAB ,,M Stilius“ nustatytais terminais ir sutartyje numatytomis sąlygomis perdavė atsakovei UAB ,,Exporto“ vilkiką su puspriekabe ir tuo pačiu teikė techninės priežiūros ir vairavimo paslaugas. Atsakovė ieškovės paslaugomis naudojosi nuo 2015 m. spalio 26 iki 2017 m. balandžio 1 d. Visumoje, buvo vykdoma vilkiko su puspriekabe nuoma, teikiant techninės priežiūros ir vairavimo paslaugas, sutartis galiojo nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. spalio 25 d., o nesant jokių prieštaravimų sutarties terminas buvo pratęstas dar metams, t. y. nuo 2016 m. spalio 25 d. kadangi atsakovė jokių pretenzijų dėl pateikiamų sąskaitų apmokėjimui ir paslaugų kokybės nereiškė visą nuomos laikotarpį, teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės įsiskolinimą.

Dėl atsakovės priešieškinio teismas nurodė, kad nors 3 draudiminiai eismo įvykiai nuomotu ieškovei priklausančiu vilkiku įvyko laikotarpiu nuo 2016-02-12 iki 2016-09-15 skirtingose ES valstybėse, o atsakovės įmonėje tais pačiais metais drausti dar 4 vilkikai (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)), tačiau atsakovė teismui nepateikė informacijos ar šios transporto priemonės nedalyvavo eismo įvykiuose. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų draudimo įmokų jos vilkikams padidėjimą, būtent dėl ieškovės vilkiko 2016 metais sukeltų eismo įvykių, teismas padarė išvadą, jog atsakovė neįrodė priešieškinio pagrįstumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Exporto“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti – ieškovės ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Atsiliepimu į atsakovės UAB „Exporto“ apeliacinį skundą, ieškovė UAB „M Stilius“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir iš ieškovės priteisti teisinės pagalbos išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (atsakovės) UAB „Exporto“ apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas atsakovės priešieškinys dėl nuostolių, atsiradusių padidėjus draudimo įmokoms, atlyginimo ir tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos pagal nuomos sutartį priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešieškinį, rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais ir savo išvadas grindė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso VI knygos normomis, t. y. CK 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d., 6.205 str., 6.245 str. 3 d., 6.246-6.249 str., 6.256 str. 1 d., 6.477 str. 1 d., 6.487 str. 1 d. bei rėmėsi teismų praktika analogiškose bylose.

Atsakovė UAB „Exporto“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad ieškovė pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (sutarties 3.4. p., 3.20. p.). Remiantis sutarties 3.4., 3.8., 3.20. punktais ieškovė įsipareigojo atsakovei teikti tokias vilkiko vairavimo kartu su vairuotoju paslaugas, kurios leistų užtikrinti normalų ir saugų vilkiko eksploatavimą bei garantavo, kad sutarties galiojimo laiką nėra ir nebus jokių viešosios teisės pažeidimų dėl nuomojamo vilkiko naudojimo. Kadangi sutarties galiojimo metu ieškovės vilkikas sukėlė tris eismo įvykius, nesilaikė kelių eismo taisyklių reikalavimų, ieškovė neužtikrino saugaus vilkiko eksploatavimo ir tokiu būdu pažeidė sutartį, nes paslaugas teikė netinkamai, todėl turi atlyginti 24 473,99 Eur žalą pasireiškusią draudimo įmokų pabrangimu kitiems atsakovės turimiems vilkikams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinio apeliacinio skundo argumento.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė teikė vilkiko su puspriekabe nuomos bei vairavimo ir technines priežiūros paslaugas atsakovei. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu dėl skolos priteisimo už suteiktas paslaugas. Tuo tarpu atsakovė priešieškiniu prašė atlyginti patirtus nuostolius dėl nekokybiškai teiktų ieškovės paslaugų. Anot atsakovės, nuostoliai pasireiškė tuo, kad dėl ieškovės netinkamai teiktų paslaugų (padarytų 3-jų eismo įvykių užsienio valstybėje), pačios atsakovės valdomiems vilkikams pakilo draudimo įmokos. Reikalavimas atlyginti turtinę žalą teisiniu požiūriu reiškia reikalavimą taikyti konkrečiam asmeniui civilinę atsakomybę. Tam, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę turtinės žalos atlyginimo forma, turi būti nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti atsakovo veiksmai, turtinė žala, priežastinis neteisėtų atsakovo veiksmų ir turtinės žalos ryšys, žalą padariusio asmens kaltė. Atsakovė privalo įrodyti tris iš nurodytų sąlygų – neteisėtus ieškovės, kuriai reiškiamas reikalavimas, veiksmus, turtinės žalos faktą ir priežastinį neteisėtų ieškovės veiksmų bei patirtos turtinės žalos ryšį. Kaltė civilinėje teisėje preziumuojama, todėl ieškovė siekdama išvengti civilinės atsakomybės, turi pareigą paneigti savo kaltės prezumpciją. Teismui konstatavus, kad neįrodyta bent viena iš įvardytų būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė turtinės žalos atlyginimo forma negali būti taikoma.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp atsakovės ir ieškovės 2015 m. spalio 9 d. sudaryta vilkiko su puspriekabe nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, kuria UAB ,,M Stilius” išnuomojo UAB ,,Exporto” vilkiką MAN tgx 18.440, 2010 metų su puspriekabe Shmitz, o nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį (1 t., 61-65 b. l.). Nuomos trukmė nuo 2015-10-26 iki 2016-10-25 d., nesant prieštaravimų sutarties terminas automatiškai prasitęsia metams (sutarties 21 p.). Ieškovė teikė paslaugas atsakovei iki 2017 m. balandžio 1 d. ir išrašė atsakovei PVM sąskaitas -faktūras. 2017 m. birželio 8 d. surašytas aktas dėl skolų suderinimo: 8 PVM sąskaitos – faktūros laikotarpiu nuo 2016-10-25 iki 2017-04-14 bendrai 33335,30 Eur sumai ir pasirašytas atsakovės atstovės (1 t., 6 b. l.). Elektroniniu paštu raginant atsakovę sumokėti įsiskolinimą (2017-05-21), pastaroji atsiprašė už nepatogumus ir dėl neapmokėtos skolos dėl finansinių sunkumų (2017-05-25) (1 t., b. l. 31-33). 2017 m. birželio 14 d. UAB ,,M Stilius” pateikė pretenziją UAB ,,Exporto” dėl 33 335,30 Eur įsiskolinimo ir nuo 2017 m. balandžio 1 d. nutraukė paslaugos teikimą. Atsakovė į ieškovės sąskaitą pervedė dalį įsiskolinimo (1 t., 8-9 b. l.) ir liko skolinga 32535,30 Eur.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.156 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šalys 2015 m. spalio 9 d. sudarė vilkiko su puspriekabe nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, kuria UAB ,,M Stilius” išnuomojo UAB ,,Exporto” vilkiką MAN tgx 18.440, 2010 metų su puspriekabe Shmitz, o atsakovė įsipareigojo mokėti už nuomą po 0,88 Eur su PVM už kiekvieną išnuomoto vilkiko nuvažiuotą kilometrą, pagal nuomininko nurodytus kilometrus. Atsakovė ieškovės paslaugomis naudojosi nuo 2015 m. spalio 26 iki 2017 m. balandžio 1 d. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 d.) Taigi, tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė nuomos teikiant techninės priežiūros ir vairavimo paslaugas prievoliniai teisiniai santykiai.

CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį (Lietuvos Respublikos CK 6.487 str. 1 d.). Sutarties priedo Nr. 2, 7 punkte numatyta, kad nuomos mokestis sumokamas iki kito mėnesio 20 dienos (1 t., b. l. 65). Prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str.). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.).

Apeliantė apeliaciniu skundu (analogiški reikalavimai nurodyti priešieškinyje) apeliuoja į tai, kad ieškovė nesilaikė sutartyje numatytų sąlygų. Tai yra ieškovės vairuotojas pažeidė sutarties 3.4, 3.8, 3.20 punktus, padarydama nuomos laikotarpiu Europos Sąjungos valstybėse tris eismo įvykius, dėl ko privalo atlyginti atsakovei padarytą žalą, pasireiškusią vėliau draudimo įmokų padidėjimu kitiems turimiems atsakovės vilkikams.

Teisėjų kolegija vertindama tarp šalių sudarytos sutarties turinį ir joje aptartas sąlygas bei byloje esančius įrodymus, pažymi, jog, pirma, atsakovės visi eismo įvykiuose patirti nuostoliai yra atlyginti. Antra, tarp šalių sudarytoje nuomos teikiant vairavimo paslaugas sutartyje nėra aptartos konkrečios sąlygos dėl galimų vėliau atsiradusių papildomų išlaidų ar galimai padidėjusių draudimo įmokų turimiems atsakovės vilkikams atlyginimo. Sutarties 3.8 punkte numatyta sąlyga, jog nuomotojas įsipareigojo padengti visas išlaidas, susijusias su žala, kurią patiria nuomininkas nereiškia, jog ieškovė įsipareigojo padengti atsakovei visas neapibrėžtas, menamas ar galimas atsirasti išlaidas, susijusias su nuomojamu vilkiku. Pabrėžtina ir tai, kad atsakovė yra verslininkė, veikianti krovinių vežimo srityje, kuri turi sutarčių sudarymo patirtį ir veikia savo rizika.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad draudiminiai eismo įvykiai su vilkiku MAN TGX 18.440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko 2016-02-12 Belgijoje, 2016-09-15 Didžiojoje Britanijoje, 2016-06-08 Prancūzijoje (COMPENSA raštas). Taip pat nurodyta, kad įmonėje 2016 metais drausti vilkikai su šiais valstybiniais numeriais: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 140) Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog atsakovė teismui nepateikė informacijos, ar šios transporto priemonės nedalyvavo eismo įvykiuose. Atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių jai padidėjo draudimo įmokos draudžiant kitus vilkikus, kodėl buvo draudžiama kitose draudimo kompanijose, nes iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad 2017 m. šios transporto priemonės draustos jau kitose draudimo įmonėse. (3 t., b. l. 41, 50, 55, 58, 61, 63, 91, 95, 97, 139, 141, 143, 146, 147, 151, 152, 155, 159, 162, 165). Byloje esantys pačios atsakovės paskaičiavimai dėl jai pakitusių 2016 m. – 2018 m. I ketvirtyje draudimo įmokų, nepatvirtina aplinkybių, kad jos pakito būtent dėl ieškovės neteisėtų veiksmų ir kad pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, ieškovė privalo padengti pakitusių atsakovei įmokų skirtumą. Nors atsakovė teigia, kad draudimo bendrovės apskaičiuoja draudimo įmokas taikydamos draudėjams neviešinama apskaičiavimo metodiką, tačiau į bylą nepateikta jokių duomenų, kad atsakovė kreipėsi į draudimo bendroves prašydama suteikti informaciją dėl padidėjusių draudimo įmokų ar išaiškinimo dėl naujai paskaičiuotų draudimo įmokų skaičiavimo metodikos. Byloje nėra duomenų nei iš vienos draudimo įmonės, į ką atsižvelgiant yra nustatytos draudimo kainos atsakovės vilkikams (2 t., b. l. 39-40, 70, 88, 100, 138, 150).

Atkreiptinas atsakovės dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 114 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi šalims sudarant sutartį), draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sudarant draudimo sutartį turi būti vadovaujamasi, be kita ko, priežiūros institucijos – Draudimo priežiūros komisijos – 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016; 2017 m. vasario 8 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2017).

Paminėtų šios nutarties 20 punkte teisės aktų ir teismų praktikos kontekste, teisėjų kolegija akcentuoja, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė sutartis, kas reiškia, jog draudikas turi pareigą visas draudimo sąlygas tinkamai atskleisti. Teismų praktika pripažįsta, kad pareiga atskleisti draudimo sutarties sąlygas – draudimo rūšies taisykles įvykdoma ne tik įteikiant draudimo rūšies taisykles draudėjui, bet ir tinkamai išaiškinant jų turinį (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1466-560/2015).

Be to, CK 6.993 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo suteikti draudėjui šią informaciją: draudiko pavadinimą, draudiko įmonės rūšį, adresą, draudiko padalinio ar draudiko atstovo adresą (jei draudimo sutartis sudaroma ne draudiko buveinėje), iš draudimo sutarties kylančių ar su ja susijusių ginčų sprendimo tvarką, draudiko elgesį, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas, galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus bei kitą draudimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytą informaciją (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 ). Savo ruožtu draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Taigi, draudimo sutarties fiduciarinė prigimtis lemia, jog šalys tarpusavyje turi bendradarbiauti, kooperuotis ir viena kitai atskleisti visą informaciją, susijusią su draudimo sutarties sudarymu, tame tarpe ir informaciją susijusią su draudimo įmokų dydžiu (ir (ar) jų padidėjimu). Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovės teiginiai, kad draudimo bendrovės skaičiavo atsakovės vilkikams padidėjusią draudimo kainą pagal ne viešai prieinamą apskaičiavimo metodiką vien dėl to, kad išnuomotas ieškovės vilkiko vairuotojas nuomos laikotarpiu sukėlė tris eismo įvykius, nepateikiant į bylą įrodymų, kad atsakovė kreipėsi į draudimo bendroves dėl draudimo įmokų padidėjimo priežasčių išaiškinimo (ir ar informacijos pateikimo), yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadas atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Taigi atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atsakovė neįrodė neteisėtų ieškovės veiksmų ir nuostolių (žalos) fakto egzistavimo, kilusio iš tarp šalių 2015 m. spalio 9 d. sudarytos vilkiko su puspriekabe nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutarties.

Dėl bylos procesinės baigties.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pritaikė tiek materialines teisės normas, nurodytas šios nutarties 10 punkte, tiek procesines teisės normas, vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliantės (atsakovės) apeliacinį skundą, iš jos priteistinos ieškovės turėtos 800 Eur teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Exporto“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei UAB „M Stilius“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.