Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1136-613/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-09-24
Bylos Nr.: e2A-1136-613/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Pupeikienė, Erinija Kazlauskienė, Giedrė Seselskytė
Atsakovas: R. T.

Kategorijos

2.2.2.7Juridinio asmens organai
2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1136-613/2020 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11921-2017-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 24 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Albinos Pupeikienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-605-991/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Veko“ patikslintą ieškinį atsakovui R. T. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. R., V. S., J. N., A. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 18 833,43 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes bendrovės turtą sudarė 25 307,58 Eur (87 382 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 73 079,24 Eur (252 328 Lt). Vien įsipareigojimai buvusiems akcininkams J. N., A. S. ir V. S. sudarė 43 443,00 Eur (150 000,00 Lt). Paaiškino, kad įstatinis kapitalas įnešus minėtas lėšas nebuvo padidintas, taip pat nebuvo priimti jokie sprendimai dėl įstatinio kapitalo didinimo. Ieškovės buhalterinėje apskaitoje buvo fiksuoti pradelsti įsipareigojimai buvusiems akcininkams J. N., A. S., V. S. jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d. kaip per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Skolos pirmiesiems kreditoriams susiformavo 2014 m. spalio 31 d., kai ieškovei vadovavo ir akcininku buvo atsakovas, toliau bendrovės nemokumas tik didėjo. Atsakovas 2011 m. gruodžio mėn. 31 d. turėjo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o ne toliau didinti įmonės įsipareigojimus kreditoriams, tačiau atsakovas, buvęs BUAB „Veko“ akcininkas (nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. sausio 6 d.) ir vadovas (nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. sausio 6 d.), toliau, įmonei esant nemokiai, tęsė nemokios bendrovės veiklą, tuo padarydamas žalą jos kreditoriams. Nuo M. R. paskyrimo ieškovės direktoriumi momento ieškovės veikla jau nebuvo vykdoma, bendrovė išregistruota iš PVM mokėtojų registro. M. R. net neturėjo galimybės vykdyti bendrovės veiklą, nes jam nebuvo perduoti BUAB „Veko“ dokumentai ir turtas.

3. Pažymėjo, kad atsakovo vadovavimo ir buvimo akcininku laikotarpiu bendrovei atsirado 2 399,71 Eur žala dėl UAB DK „PZU Lietuva“ (2016 m. balandžio 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-2584-618/2016); 10 860,68 Eur žala (2014 m. spalio 27 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-9838-792/2014); 817,35 Eur žala dėl atsiradusio įsiskolinimo kreditoriams I. G., A. B.; 2 255,47 Eur žala Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV); 445,79 Eur žala Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI).

Atsiliepimas

4. Atsakovas R. T. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškovės patikslintu ieškiniu nesutinka.

5. Nurodė, kad patikslintame ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės ir pareikšti reikalavimai yra prieštaringi. Neaiški ieškovės pozicija, ar atsakovas turi atsakyti už neva padarytą žalą vienas ir, jeigu taip, tai kokia apimtimi ir kodėl, ar vis dėlto už žalą atsakingi solidariai buvusieji ieškovės vadovai ir akcininkai. Klaipėdos apygardos teismui nustačius, kad 2011 metais įmonė nebuvo nemoki, ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, kaip vadovo (nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) ir akcininko (nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. sausio 6 d.), įmonei esant nemokiai, dėl to, kad jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, yra nepagrįstas, nes 2011 metais atsakovas nebuvo nei bendrovės vadovu, nei jos akcininku. Pažymėjo, kad ieškovė nepaisė Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties, tinkamai nepatikslino įmonės nemokumo momento ir nepateikė jokių naujų papildomų įrodymų. Atsakovo vertinimu, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas, turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Ieškovė pripažįsta, kad neturi galimybės pagrįsti nei konkrečios nemokumo atsiradimo pradžios momento, nei tikslios pradelstų įsiskolinimų atsiradimo datos, todėl nėra aišku, kuo remiantis teigiama, kad įmonė buvo nemoki 2011 metais.

6. Paaiškino, kad net 2014 metais įmonė nebuvo nemoki, tik dėl embargo buvo pablogėjusi jos finansinė padėtis, nors ir turėjo įsiskolinimų, tačiau jie nebuvo nei tokio dydžio, nei tiek pradelsti, kad įmonei būtų reikėję skelbti bankrotą ir atsakovui būtų kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės nurodytos sumos, mokėtinos UAB DK „PZU Lietuva“, UAB „Ergas“, neišmokėtas darbo užmokestis darbuotojams A. B., I. G., VMI, VSDFV, kurie laikomi padaryta žala, kurią turėtų atlyginti atsakovas, yra visiškai skirtingos, nesutampančios, atsiradusios laikotarpiu, kai atsakovas nebuvo nei įmonės vadovu, nei akcininku, todėl atsakovui taikyti civilinę atsakomybę nėra pagrindo. Nurodė, kad įmonės skoliniai įsipareigojimai labai pradėjo didėti būtent M. R. tapus tiek įmonės vadovu, tiek savininku. Atitinkamai, jeigu žala ir buvo padaryta, tai būtent M. R. neteisėtais veiksmais, o ne atsakovo, todėl M. R. turėtų būti atsakingas už atsiradusią žalą.

7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. S. tiek atsiliepime į patikslintą ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškovės reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. buvo BUAB „Veko“ akcininke, jos įmokėta suma sudarė 13 032,90 Eur (45 000,00 Lt) ir ši suma laikytina ne skola, o įnašu. Sunkumų įmonėje kilo 2014 metų pirmoje pusėje. Įmonė patyrė žalą dėl objektyvių priežasčių, t. y. UAB DK „PZU Lietuva“ skola atsirado dėl 2014 m. vasario 6 d. eismo įvykio Rusijoje, UAB „Ergas“ skola susidarė iš 2014 m. balandžio 28 d. krovinio pervežimo sutarties vykdymo, kiti įsiskolinimai kreditoriams taip pat atsirado 2014 metais ir vėliau, jiems atsirasti įtakos turėjo objektyvūs išorės veiksniai – Rusijos Federacijos paskelbtas embargas, o ne įmonės vadovų ar akcininkų veiksmai.

Šalies argumentai

8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. N. teismo posėdyje nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad atsakovas R. T. yra jos sūnėnas. Nurodė, kad atsakovas jos paprašė, kad ji būtų akcininkė, nes atsakovas ketino atsidaryti įmonę. Pažymėjo, kad niekada jokių piniginių lėšų nenešė į BUAB „Veko“ sąskaitą, reikalavimų įmonei neturi, niekada nedalyvavo įmonės veikloje.

Atsiliepimas

9. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. S. tiek atsiliepime į patikslintą ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad 17 377,20 Eur (60 000,00 Lt) suma, kuri buvo įnešta į bendrovės sąskaitą 2008–2009 metais, nebuvo paskola įmonei, ši suma buvo skirta įmonės plėtrai, naujam transportui įsigyti. Pažymėjo, kad įmonės dokumentuose nėra jokių paskolos sutarčių nei su juo, nei su kitais akcininkais, faktiškai šios lėšos buvo skirtos įstatiniam kapitalui didinti. Nurodė, kad nei būdamas akcininku nelaikė, nei dabar šių piniginių lėšų nelaiko paskola ir neprašo jų grąžinti.

10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. R., atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, teismo procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymų bylą nagrinėti jam nedalyvaujant negauta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu ieškovės BUAB „Veko“ patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo R. T. 16 779,00 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 16 779,00 Eur sumos nuo 2019 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 178,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ieškovei BUAB „Veko“. Kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo R. T. 378,00 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

12. Teismas nustatė, kad ieškovės vadovais buvo: laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 19 d. V. Š., laikotarpiu nuo 1996 m. lapkričio 19 d. iki 2009 m. liepos 7 d. A. S., laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2014 m. vasario 26 d. R. T., laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. R. T., nuo 2014 m. gruodžio 23 d. M. R.. UAB „Veko“ akcininkais buvo: laikotarpiu nuo 1996 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. liepos 8 d. A. S., nuo 2009 m. sausio 7 d. V. S. ir J. N., nuo 2012 m. balandžio 30 d. R. T. ir I. T., nuo 2014 m. gruodžio 29 d. M. R..

13. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus ir balansus, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, paaiškinimus, padarė išvadą, kad akcininkų A. S., V. S. ir J. N. įneštos piniginės lėšos laikytinos suteiktomis paskolomis, tačiau įneštos piniginės lėšos laikytinos ilgalaikiais įsipareigojimais, o ne trumpalaikiais įsipareigojimais, ir nagrinėjamo laikotarpio metu jų grąžinimo terminai nebuvo suėję.

14. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus buvo nemoki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y., pagal 2012 metų balansą, finansiniais metais ieškovės turtą sudarė 21 166,59 Eur (73 084,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 21 410,45 Eur (73 926,00 Lt).

15. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip akcininkas, turėjo žinoti apie ieškovės finansinę padėtį 2013 m. balandžio 30 d., ir pripažino, kad nuo šios datos atsakovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

16. Teismas pripažino, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas R. T. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Veko“ ir dėl jo neveikimo UAB „Veko“ kreditoriams atsirado 16 779,00 Eur dydžio žala.

17. Spręsdamas klausimą dėl palūkanų priteisimo iš atsakovo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė ne kartą tikslino ieškinio reikalavimus, atsakovus, todėl, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, procesinės palūkanos iš atsakovo R. T. priteistinos nuo patikslinto ieškinio, kuriuo suformuluoti galutiniai reikalavimai, atsakovu nurodant tik R. T., priėmimo dienos, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 27 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Atsakovas R. T. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo teismo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba teismui nusprendus, kad nėra pagrindo ieškovės ieškinio atmesti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, ir pripažinus, kad teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. nenustatė, kurie įsipareigojimai buvo pradelsti, sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Taip pat priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Ieškovė nepagrindė nemokumo atsiradimo momento.

18.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir iš ieškovės nereikalavo pateikti duomenų apie įmonės pradelstus įsipareigojimus, jų atsiradimo laikotarpį. Taip pat nenustatė ir sprendime nekonstatavo, kad skundžiamu sprendimu priteistos sumos (skolos) buvo pradelstos. Be to, nepagrįstai konstatavo, kad buvusių akcininkų įneštos piniginės lėšos laikytinos paskolomis įmonei.

18.3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir visiškai nevertino atsakovo pateiktų duomenų dėl pateiktos įmonės ilgalaikio, trumpalaikio, nepaskirstytojo pelno, nuostolio, įsipareigojimų detalizacijos ir argumentų, kad įmonės finansinė būklė pablogėjo 2014 metais dėl objektyvių priežasčių, t. y. Rusijos federacijos embargo (kuriuo buvo uždrausta importuoti tam tikrą produkciją iš Vakarų šalių, taip pat ir iš Lietuvos), o ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

18.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 177–178 straipsniuose ir 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, ignoravo apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuotas, turinčias prejudicinės galios aplinkybes, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, dėl to buvo netinkamai ir neteisingai nustatytos ginčo baigčiai reikšmingos aplinkybės dėl apelianto išdėstytos pozicijos bei ieškinyje keliamų reikalavimų.

18.5. Teigia, kad ieškovės ieškinys buvo suformuluotas netinkamai – ieškinio pagrindas ne tik neatitiko tikrųjų faktinių aplinkybių, bet ir prieštaravo ieškinio dalykui, nebuvo nustatytas ir nurodytas įmonės nemokumo momentas – pati ieškovė pripažino, kad to neįmanoma padaryti, todėl atsakovas negali atsakyti už žalą, atsiradusią laikotarpiu, kai jis įmonei net nevadovavo, įsiskolinimai nebuvo pradelsti, įmonė nėra skolinga buvusiems akcininkams, dokumentai yra perduoti bankroto administratoriui ir t. t.. Atitinkamai skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo tokio turinio ieškinys tenkintas iš dalies, yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas ne tik nesivadovavo įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi, t. y. nenustatinėjo, kurie įsiskolinimai yra pradelsti, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad įmonės balansuose nurodyta skola akcininkams laikytina paskola (nors visi akcininkai kategoriškai patvirtino, jog įmonė jiems nėra skolinga), bet ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, iš esmės visiškai nieko nepasisakė dėl atsakovo atsiliepimo į ieškinį argumentų, pateikė daug vienas kitam prieštaraujančių teiginių, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas

19. Ieškovė BUAB „Veko“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas vadovavo nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. sausio 6 d., o bendrovės akcininku buvo nuo 2012 m. balandžio 30 d.

19.2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė buvo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas dėl viešojo intereso nemokumo bylose gali konstatuoti ir kitą bendrovės nemokumo momentą.

19.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, kad įstatinis kapitalas nebuvo didintas ir nebuvo priimti jokie sprendimai dėl įstatinio kapitalo didinimo, pagrįstai padarė išvadą, kad akcininkų įneštos piniginės lėšos laikytinos suteiktomis paskolomis.

19.4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žinomos skolos kreditoriams susiformavo nuo 2014 m. spalio 31 d., kai ieškovei vadovavo ir akcininku buvo atsakovas.

19.5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad turto (automobilių) perdavime bendrovės vadovai ir (ar) atstovai nedalyvavo, turtą antstolis perėmė iš aikštelės kreditoriaus nurodymu. Ant turto priėmimo–perdavimo akto nėra M. R. parašo, M. R. turto neperėmė. M. R. neperėmė ir jokių dokumentų, neteikė jokių duomenų, ataskaitų mokesčių administravimo subjektams.

19.6. Atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovė 2013 m. veikė pelningai ir kad akcininkų įneštomis piniginėmis lėšomis buvo didinamas įstatinis kapitalas.

19.7. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, apklausė liudytojus, trečiuosius asmenis ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atsakovas deklaratyviais teiginiais, prielaidomis, spėlionėmis bando suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškinio nepagrįstumą, nepateikė jokių įrodymų, kad 2013 m. bendrovė veikė pelningai ar kad akcininkų J. N., A. S., V. S. 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur) lėšomis buvo didinamas įstatinis kapitalas. Atsakovas deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais argumentais tik siekia vilkinti bylos nagrinėjimą ir išvengti žalos, padarytos bendrovei ir jos kreditoriams, atlyginimo.

19.8. Nurodytos aplinkybės, byloje esantys rašytiniai įrodymai ir teisinis reglamentavimas yra pakankamas pagrindas teigti, jog bendrovės vadovas ir akcininkas R. T., esant bendrovei nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau didino bendrovės įsipareigojimus (žalą), o tai vertintina kaip ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimas, dėl to atsakovas R. T. turi atlyginti bendrovės ir jos kreditorių patirtą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).

21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

22. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies ir iš atsakovo R. T. ieškovei BUAB „Veko“ priteista 16 779,00 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 16 779,00 Eur sumos nuo 2019 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniame skunde suformuluotus faktinius ir teisinius pagrindus. Atsakovas R. T. su minėtu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodamas tuo, kad byloje nenustatyta, kokie įsiskolinimai buvo pradelsti, netinkamai nustatytas bendrovės nemokumo momentas, taip pat nurodo, kad nėra įrodytos jo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Priešingai, ieškovės teigimu, įrodytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, teismas dėl jų pasisakė ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl bendrovės nemokumo momento ir vadovo atsakomybės

23. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. liepos 1 d.) apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 4 straipsnio 1–3, 5 punktai nustato, kad šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys gali pareikšti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d., buvo numatyta galimybė pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tais atvejais, kai įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

24. Pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo įmonės vadovas ir jos dalyviai. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

25. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Žala kreditoriams dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

26. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

27. Nors juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, gali susidurti su įvairiais finansiniais sunkumais, dėl kurių jam gali būti apsunkinta galimybė vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su kreditoriais, juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su bet kokiais įmonės finansiniais sunkumais, bet su įmonės nemokumu, kuris yra suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

28. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, kad BUAB „Veko“ buvo nemoki nuo 2012 m. gruodžio 31 d. ir atsakovas R. T., kaip akcininkas, turėjo žinoti apie UAB „Veko“ finansinę padėtį 2013 m. balandžio 30 d., todėl pripažino, kad nuo šios datos atsakovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

30. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nepagrįstai vertino, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra pradelstos skolos, o akcininkų įneštos piniginės lėšos yra bendrovei suteiktos paskolos. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

31. Byloje nustatyta, kad, pagal 2012 metų balansą, finansiniais metais ieškovės turtą sudarė 21 166,59 Eur (73 084,00 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 69 799,29 Eur (241 003,00 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 21 410,45 Eur (73 926,00 Lt), 2011 metais ieškovės turtą sudarė 23 859,48 Eur (87 382,00 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 73 079,24 Eur (252 328,00 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 5 774,44 Eur (19 938,00 Lt). Pagal 2013 metų balansą, bendrovės turtą sudarė 33 216,23 Eur (114 689,00 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 69 258,57 Eur (239 136,00 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 25 815,57 Eur (89 136,00 Lt). Pagal 2014 metų balansą, 2014 m. liepos 31 d. bendrovės turtą sudarė 25 256,31 Eur (87 205,00 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 65 574,32 Eur (226 415,00 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 22 131,31 Eur (76 415,00 Lt).

32. Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės balanso kaip žalos ir priežastinio ryšio įrodinėjimo priemonės teisinę reikšmę, yra pažymėjęs, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ) 3 straipsnio 3, 4 dalys). Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę, t. y. ir balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

33. VĮ Registrų centro duomenimis, 2012, 2013 ir 2014 metų balansai yra patvirtinti įmonės vadovo – 2012 metų pasirašytas direktoriaus R. T. ir buhalterės A. B., 2013 metų pasirašytas direktoriaus R. T. ir buhalterės A. B., 2014 metų (iki 2014 m. liepos 31 d.) pasirašytas direktoriaus R. T. ir buhalterės A. B., tai rodo, jog balanso pateikimo metu buvęs įmonės vadovas patvirtino, kad išvardytuose balansuose nurodyti duomenys atitinka realią padėtį įmonėje.

34. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje pateiktus UAB „Veko“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir balansus, taip pat trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, paaiškinimus, laikė, kad A. S., V. S. ir J. N. įneštos piniginės lėšos buvo akcininkų UAB „Veko“ suteiktos paskolos, tačiau vertino, kad įneštos piniginės lėšos yra ilgalaikiai įsipareigojimai ir nagrinėjamo laikotarpio metu jų grąžinimo terminai nebuvo suėję, pripažino, kad BUAB „Veko“ pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus buvo nemoki 2012 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi į bylą pateiktais bendrovės balansais ir juose pateiktais duomenimis apie bendrovės finansinę būklę. Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad bendrovės balansuose nurodyti duomenys neatitiko realios padėties bendrovėje ir jais vadovautis nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik bendrovės buvusių akcininkų parodymus, bet ir byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriuose akcininkų įneštos piniginės lėšos fiksuojamos kaip įsipareigojimai, o ne kaip lėšos skirtos bendrovės plėtrai. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą ir jį pagrindžiančias aplinkybes, nepažeidė Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

35. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

36. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

37. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).

38. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė jo kaip bendrovės vadovo / akcininko pareigos kreiptis dėl bankroto iškėlimo momentą.

39. Byloje nustatyta, kad UAB „Veko“ akcininkais buvo: laikotarpiu nuo 1996 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. liepos 8 d. A. S., nuo 2009 m. sausio 7 d. V. S. ir J. N., nuo 2012 m. balandžio 30 d. R. T. ir I. T., nuo 2014 m. gruodžio 29 d. M. R.. Laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 30 d. atsakovui R. T. priklausė 75 procentai akcijų, I. T. – 25 procentai.

40. Byloje taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. UAB „Veko“ vadovas buvo atsakovas R. T..

41. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Veko“ pripažintina nemokia nuo 2012 m. gruodžio 31 d. ir į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas, kaip akcininkas, turėjo žinoti apie UAB „Veko“ finansinę padėtį 2013 m. balandžio 30 d., ir pripažino, kad nuo šios datos atsakovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

42. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas kaip akcininkas, kuriam priklausė 75 procentai akcijų, turėjo išimtinę teisę tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį (šios pareigos perimti bendrovės valdymo organai negali), šios pareigos nevykdė, nuo 2012 m. balandžio 30 d. tapęs pagrindiniu UAB „Veko“ akcininku, pareigos sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą įstatyme nustatytu terminu nevykdė nei 2012, nei 2013, nei 2014 metais (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 24 straipsnio 1 dalies 10 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bendrovės finansinius duomenis, papildomai pažymi, kad atsakovas, turėdamas pareigą įmonės atžvilgiu elgtis atidžiai ir rūpestingai, žinojo ir (arba) privalėjo žinoti ir suvokti įmonės finansinę situaciją: tai, kad įmonė dirba (pradėjo dirbti) nuostolingai, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo turto vertę, jis nuo 2012 m. balandžio 30 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šią pareigą pažeidė ir dėl to padidėjo įmonės kreditiniai reikalavimai (apie tai – sprendimo dalyje dėl žalos dydžio) ir jų įmonė nepajėgi įvykdyti (ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl žalos atlyginimo ir jos dydžio

43. Ieškovė patikslinto ieškinio reikalavimus atsakovui dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), tačiau šios pareigos nevykdė, tuo didindamas bendrovės įsiskolinimus ir pažeisdamas kreditorių interesus.

44. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši nuostata suponuoja, kad įmonės vadovas ar dalyvis, kurie laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.).

45. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis ir tuo pažeidžiami kreditorių interesai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, nevertino, kada susidarė įsiskolinimai; netinkamai nustatė visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti buvimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovo pozicija.

47. Iš byloje pateiktų kreditorių skolos atsiradimo datų ir detalizavimo nustatyta, kad 16 779 Eur skola, t. y. ieškovės kreditorių reikalavimai, patvirtinti ieškovės BUAB „Veko“ bankroto byloje, susidarė po to, kai atsakovas tapo pagrindiniu ieškovės akcininku ir jam atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti duomenys, t. y.: 1) 2016 m. balandžio 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-2584-618/2016, iš kurio matyti, kad atsakovas buvo atsakingas už vairuojamos transporto priemonės, dalyvavusios eismo įvykyje, draudimo įmokos pavėluotą sumokėjimą, dėl to patirtos žalos atlyginimas buvo priteistas iš UAB „Veka“ UAB „Gjensidige“ naudai; 2) 2014 m. spalio 27 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-9838-792/2014, iš kurio matyti, kad už krovinių pervežimo sutarčių netinkamą vykdymą buvo atsakingas atsakovas, dėl to iš UAB „Veka“ buvo priteista skola UAB „Ergas“ naudai; 3) iš antstolių sistemos vykdomųjų bylų išrašo matyti, kad skolos, susijusios su darbo užmokesčio neišmokėjimu buvusioms UAB „Veko“ darbuotojoms A. B. ir I. G., atsirado atsakovo vadovavimo laikotarpiu; patvirtina, kad kreditorių skolos atsirado būtent tuo metu, kai atsakovas tapo vieninteliu BUAB „Veko“ vadovu.

48. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bylos medžiaga patvirtina, kad po atsakovo R. T. įmonės vadovu tapęs trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. R. iš jo bendrovės dokumentų ir turto neperėmė ir bendrovės veiklos faktiškai nebevykdė. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2014 m. gruodžio mėn. buvo atleisti paskutiniai įmonės darbuotojai, nuo 2015 m. kovo 27 d. įmonė nebebuvo PVM mokėtoja. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybes, kad M. R. neperėmė jokio bendrovės turto, patvirtina antstolio A. Selezniovo pateiktas raštas, iš kurio matyti, kad UAB „Veko“ turtą perėmė antstolis kreditoriaus nurodymu. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas yra atsakingas už visą įmonei nuo 2013 m. balandžio 30 d. padarytą žalą.

49. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veiksmas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis). Tam, kad šiuo atveju būtų galima taikyti atsakovui, kaip bendrovės vadovui, civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2012). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, akcininkai privalo domėtis įmonės veikla ir atlikti jiems įstatymuose numatytas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 282/2001). Jeigu akcininkai dėl neatsakingumo ar aplaidumo nesidomėjo įmonės veikla, neatliko jiems numatytų pareigų ir buvo laiku nepastebėtas įmonės nemokumas ar padaryta žala tretiesiems asmenims (kreditoriams), akcininkams taikoma civilinė atsakomybė ir jie yra atsakingi už neteisėtus veiksmus (neveikimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 329/2009).

50. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Erinija KazlauskienėAlbina PupeikienėGiedrė Seselskytė