Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2018-09-17 · Civilinė byla Nr. e2-23232-854/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-17
Bylos Nr.
e2-23232-854/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13581-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Giedrė Čėsnienė
Ieškovas
AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Atsakovas
M. J.
Advokatai
Martynas Stankevičius, Linas Blažulionis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-23232-854/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13581-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4.; 2.6.39.2.6.1.; 3.2.6.1. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 17 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Čėsnienė,sekretoriaujant Ingridai Žuraitei,

dalyvaujant ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,

atsakovo M. J. atstovui advokatui Linui Blažulioniui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui M. J. dėl draudiminės išmokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo grąžinti jo atsakovui sumokėtą 2563,65 Eur dydžio draudimo išmoką bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad ieškovas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudė transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinės registracijos numeris (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinę atsakomybę. 2017-10-30 Olandų gatvėje, Vilniuje, įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas autimobilis (duomenys neskelbtini), valstybinės registracijos numeris (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valdytojas ir eismo įvykio kaltininkas atsakovas M. J. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti. Nurodė, kad draudiko teisė reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę be teisės vairuoti, įtvitinta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59, 59.3 punktuose.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad nors įvykio metu atsakovo vairuotojo pažymėjimo galiojimas buvo pasibaigęs, iš jo nebuvo ir nėra atimta teisė vairuoti transporto priemones. Aiškino, kad vairuotojo pažymėjimas, kaip oficialus dokumentas, tik įrodo, kad asmuo turi teisę vairuoti transporto priemones, tačiau vairuotojo pažymėjimo galiojimo termino pasibaigimas nenulemia teisės vairuoti transporto priemones netekimo.

Dublike ieškovas pažymėjo, jog vairavimo teisė prarandama dviem būdais: 1) gali būti atimamama; 2) pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminui. Asmuo, negali dalyvauti automobilių kelių eisme kaip vairuotojas, jeigu jo vairuotojo pažymėjimas negalioja dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 3 dalies dispozicijos. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtinančius duomenis naudojo žodį „ir“, o tai reiškia, kad asmuo, siekiantis įrodyti, jog turi teisę vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemones, privalo tenkinti abu įstatyme numatytus kriterijus: būti ne tik įrašytas į Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registrą, bet ir turėti valstybės įmonės „Regitra“ išduotą vairuotojo pažymėjimą, kurio išdavimo data, be visa ko, yra nurodoma minėtame dokumente. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas yra viešosios teisės srities teisės aktas. Jame nustatyti reikalavimai imperatyvūs, todėl jų negalima laikyti formaliais ir ignoruoti.

Triplike atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 92 punktą, vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. Taigi vairuotojo pažymėjimas yra tik dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos, tačiau teisės aktuose nėra numatyta, kad vairuotojo pažymėjimo galiojimo termino pasibaigimas nulemia teisės vairuoti transporto priemones netekimą.

Teismo posėdžio metu šalių atstovai laikėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos. Ieškovo atstovas pažymėjo, kad ydingu laikytinas aiškinimas, jog suteikta teisė vairuoti yra absoliuti. Siekiant pratęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimą reikia atlikti aktyvius veiksmus, atitikti tam tikrus kriterijus: praeiti medicininę patikrą, pasitikrinti psichinę būklę, o to nepadarius negalima vairuoti. Kitoks aiškinimas reikštų, kad vairuotojo pažymėjimo jo galiojimui pasibaigus pasikeisti apskritai nebūtina. Aiškino, jog negalima tapatinti administracinės ir civilinės atsakomybės. Atsakovo atstovas teigė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas negali būti aiškinamas taip, kaip tą daro ieškovas. Atsakovas įgijo teisę vairuoti lengvąjį automobilį dar 1992 metais, ši teisė iš jo nebuvo atimta, todėl nesąžininga būti aiškinti, kad vien ta aplinkybė, jog eismo įvykio metu jo vairuotojo pažymėjimo galiojimas buvo pasibaigęs, įgalina draudiką 100 proc. sumažinti draudimo išmoką.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2017-10-30 Vilniuje įvyko eismo įvykis.

Po jo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojai užpildė eismo įvykio deklaraciją (el.b.l. 17).

Eismo įvykio kaltininkas buvo atsakovas M. J., vairavęs automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinės registracijos numeris (duomenys neskelbtini), kurio valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu buvo apdraudęs ieškovas (el.b.l. 17, 30-31, 32).

Eismo įvykio metu buvo padaryta apgadintas autimobilis (duomenys neskelbtini), valstybinės registracijos numeris (duomenys neskelbtini), apskaičiuota ir išmokėta 2563,65 Eur dydžio draudimo išmoka (el.b.l. 18, 20-29, 34).

2018-01-15 ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija (el.b.l. 33), reikalaudamas 2563,65 Eur, t.y. 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos, motyvuodamas tuo, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 3 p.). Atsakovas atsakydamas į pretenziją (el.b.l. 45), su ja nesutiko.

Byloje nėra ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių, jo metu padarytos žalos dydžio. Šalių atstovai patvirtino, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad eismo įvykio metu atsakovo vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminas buvo pasibaigęs, taip pat dėl to, kad anksčiau atsakovas buvo įgijęs teisę vairuoti B kategorijos transporto priemonę bei ši teisė iš atsakovo nebuvo atimta. Byloje nekilo ginčo ir dėl to, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą vairuoti eismo įvykyje dalyvavusį automobilį, t.y. buvo teisėtas jo valdytojas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 74 punkto prasme (CPK 182 str. 5 p., 187 str.).

Nagrinėjamu atveju byloje spręstina, ar aplinkybė, kad eismo įvykio metu jo kaltininko vairuotojo pažymėjimo galiojimas buvo pasibaigęs, sudaro pagrindą ieškovui reikalauti iš jo išmokėtos draudimo išmokos regreso teise, vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.

Šioje byloje kilo ginčas, ar vairavimas, kuomet vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminas yra pasibaigęs, reiškia vairavimą neturint teisės vairuoti atitinkamos rūšies transporto priemonę.

Ieškovas, aiškindamas, jog pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimui atsakovas neteko teisės vairuoti transporto priemonę, remiasi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. Ieškovo atstovo teigimu tai, jog įstatymo leidėjas visas sąlygas, suteikiančias asmeniui teisę vairuoti sujungė jungtuku „ir“ reiškia, kad vairuoti galima tik tuomet, kai yra visų išvardintų reikalavimų visuma. Vairuotojo pažymėjimo galiojimas siejamas su jame nurodyta galiojimo data, po kurios laikytina, kad vairuotojo pažymėjimo asmuo nebeturi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendžia, jog toks formalus gramatinis aptariamos normos aiškinimas yra per siauras ir neatitinka tikrųjų įstatymo leidėjo tikslų.

Sutiktina, kad teisė vairuoti asmeniui, anksčiau tokios teisės neturėjusiam, suteikiama esant visų Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių visumai. Tačiau sprendžiant, ar asmuo anksčiau turėtos teisės vairuoti nebeturi, pasibaigus jo vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminui, būtina vertinti ir kitas šio įstatymo nuostatas sisteminiu loginiu aspektu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 83 punkte įtvirtintas vairuotojo pažymėjimo apibrėžimas (vairuotojo pažymėjimas - teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos) suponuoja vertinimą, kad ši sąvoka įstatymo leidėjo nėra nesąlygiškai tapatinama su sąvoka „teisė vairuoti“. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnyje reglamentuotas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir grąžinimas, detaliai aptarti atvejai, kuomet asmuo netenka teisės vairuoti ir kaip ji atgaunama. Pavyzdžiui, aptariamame įstatyme aiškiai nurodyta, kad jei pasibaigus dvejų metų terminui pradedantysis vairuotojas nepasikeičia Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo, jis praranda teisę vairuoti (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalis, 24 straipsnio 9 dalis). Taigi įstatyme aiškiai įvardintas atvejis, kai pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimui, asmuo netenka teisės vairuoti. Tuo tarpu jokia teisės norma nenustato, kad teisė vairuoti prarandama, pasibaigus ne pradedančiojo vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminui.

Be to, teismas pažymi, kad aiškinimas, kokiomis sąlygomis asmuo turi teisę vairuoti, yra ne civilinės (privatinės), tačiau viešosios teisės dalykas. Teismai, nagrinėdami administracinių nusižengimų bylas ir vertindami viešosios teisės reguliuojamus santykius, ne sykį yra pažymėję, kad vairuotojo pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis, bet ne nustatantis, asmens teisę vairuoti transporto priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-13 nutartis byloje Nr. 2AT-24-2014, Vilniaus apygardos teismo 2011-09-26 nutartis byloje Nr. ATP-568-648/2011, 2012-10-31 nutartis byloje Nr. ATP-1202/2012, Kauno apygardos teismo 2015-11-12 nutartis byloje Nr. ATP-1069-594/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teisės vairuoti transporto priemonės suteikimą reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 65 d., 22 str.) teisės vairuoti transporto priemones tiesiogiai nesieja su tokią teisę patvirtinančio dokumento turėjimu (2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-1712/2011, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje Nr. N-261-4638-11). ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatytas nusižengimas, padarytas asmens, teisės aktų nustatyta tvarka nepasikeitusio vairuotojo pažymėjimą, pagal savo pavojingumo laipsnį bei pobūdį vertinamas kaip mažiau pavojingas už pažeidimą, kai transporto priemonė vairuojama asmens, kuris tokios teisės niekada nebuvo įgijęs. Taigi, nors nekvestionuotina, jog asmuo, pasibaigus jo vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminui, turi pareigą atlikti aktyvius veiksmus ir jį pasikeisti, viešojoje teisėje sąvokos „turi teisę vairuoti“ ir „turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą“ nėra besąlygiškai tapatinamos.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad subrogacija netaikoma, inter alia, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Taigi, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, yra išimtys iš bendrosios taisyklės, t.y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013).

Sisteminė jau minėto TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies visų punktų analizė suponuoja išvadą, kad šioje normoje nurodyti išskirtiniai atvejai, kuriems esant preziumuojama, jog transporto priemonės vairavimas yra ypač pavojingas, o transporto priemonės valdytojas tai žino arba privalo žinoti. Šie atvejai negali būti aiškinami plečiamai. Aplinkybė, jog asmeniui išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimas pasibaigė, savaime nedaro jo pavojingesniu vairuotoju. Dėl to teismas sprendžia, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata „neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę“ taikytina asmeniui, kuris nebuvo įgijęs teisės vairuoti konkrečios kategorijos transporto priemonės arba ši teisė iš jo buvo atimta ir nėra teisės aktų nustatyta tvarka grąžinta, kitaip tariant – preziumuojant, kad asmuo neturi kvalifikacijos vairuoti tam tikros rūšies transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-916/2015, nurodė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos, aiškinant jas pažodžiui, yra susijusios su transporto priemonę vairuojančio subjekto ypatumais: jis arba yra neteisėtas transporto priemonės valdytojas (pvz., transporto priemonę naudoja be jos savininko žinios ir (ar) sutikimo), arba neturi reikiamos kvalifikacijos tam tikros transporto priemonės naudojimui. Nors teismas sutinka, kad nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ir šios bylos ratio decidendi nesutampa, nagrinėjamos bylos kontekste aktualus kasacinio teismo aiškinimas, kad įstatymo leidėjas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą sieja su kvalifikacijos vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemonę turėjimu, pateiktas tiek aukščiau nurodytoje byloje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-601-686/2015. Tuo tarpu asmuo nepraranda kvalifikacijos vairuoti transporto priemonę vien dėl to, kad pasibaigė jam išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimas.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pripažinimas draudikui teisės atgauti išmoką, sumokėtą privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo pagrindu, vien dėl to, kad eismo įvykio kaltininko vairuotojo pažymėjimo galiojimas įvykio metu buvo pasibaigęs, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), todėl negalimas, o tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovui priteistina jo patirtų 847 Eur išlaidų už advokato pagalbą (CPK 93 str. 2 d., 88 str. 1 d. 6 p.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AAS BTA „Baltic Insurance Company“, juridinio asmens kodas 40103840140, veikiančio per AAS BTA „Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, kodas 300665654, 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Giedrė Čėsnienė