Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2023 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL dydžio (2 500 Eur) bauda.

V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo 9 (devyniems) mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, prie griežtesnės laisvės apribojimo bausmės pridedant švelnesnę bausmę – baudą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams ir 50 MGL dydžio (2 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, laisvės apribojimo laikotarpiu V. V. įpareigotas dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Pritaikius BK 37 straipsnį, V. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla pagal BK 295 straipsnį jam nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, V. V., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio tvarka, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. V. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios R. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš nuteistojo V. V. priteista 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. V.. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajai atmesta.

Nukentėjusiojo P. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš nuteistojo V. V. priteistas 400 Eur (keturi šimtai eurų) turtinės ir 100 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam P. Ž.. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajam atmesta.

Nukentėjusiosios R. V. atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir 732,85 Eur (septyni šimtai trisdešimt du eurai 85 ct) išlaidų sumą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo nukentėjusiajai R. V. nuspręsta priteisti iš nuteistojo V. V. valstybės naudai.

Nukentėjusiojo P. Ž. turėtos atstovavimo išlaidos – 2 050 Eur (du tūkstančiai penkiasdešimt eurų) priteistos iš nuteistojo V. V..

V. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nesutinkama su V. V. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kadangi pranešdamas apie administracinį nusižengimą padariusį asmenį sąžiningai klydo. Taip pat prašoma jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais ir prielaidomis. Nepatenkinus šio prašymo apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir V. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir šią baudžiamosios bylos dalį jam nutraukti.

8. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo / nekaltumo dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje ir kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju Plungės apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

Dėl nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį

14. Pagrindiniai nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentai, kuriais neigiama jo kaltė, yra tie patys, kuriuos nuteistasis nurodė ir apylinkės teismo posėdžio metu, t. y. kad pranešdamas apie administracinį nusižengimą padariusį asmenį galbūt buvo suklaidintas savo darbuotojų, taip pat nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo tvarkoma automobilio naudojimo apskaita. Tačiau šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nekyla tais atvejais, kai liudytojas objektyviosios tikrovės neatitinkančius parodymus davė dėl to, kad pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir dėl to sąžiningai klydo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2016), tačiau nagrinėjamoje byloje tokios nuteistojo baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės nekonstatuotos. Aplinkybė, jog V. V. versiją, kad galbūt buvo suklaidintas savo darbuotojų, iškėlė tik duodamas parodymus teisme, juos duodamas po liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, nors ikiteisminio tyrimo metu tokios abejonės, kad galbūt vairavo ne nukentėjusysis P. Ž., nebuvo nurodęs, rodo, kad šią versiją nuteistasis kelia siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas tokius argumentus pagrįstai vertino kaip siekį priderinti savo parodymus prie teismo ištirtų įrodymų. Be to, nuteistojo versijos, jog jis buvo suklaidintas darbuotojų, nepatvirtina bylos medžiaga. Priešingai, nei tvirtino V. V. ikiteisminio tyrimo metu, kad jis paklausė J. S., įmonės finansininkės, kas vairavo tą automobilį, ir ji pasakė, kad buvo davęs P. Ž. (t. 4, b. l. 165–172), tačiau liudytojos J. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, šią versiją paneigė. Ji parodė, kad nieko nežino apie tai, kad V. V. būtų apkaltinęs P. Ž., jog jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonei priklausančiu automobiliu „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį buvo pasiskolinęs 2019 m. birželio 20 d., būtų viršijęs greitį, ir pažymėjo, kad dėl to su V. V. nebuvo šnekėta (t. 4, b. l. 7–10). Kitų duomenų, kurie patvirtintų apelianto argumentą, kad jis buvo suklaidintas, byloje nėra. Taigi, argumentas, jog nuteistasis V. V. sąžiningai klydo, kadangi buvo suklaidintas savo darbuotojų, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl kaltinimo keitimo pirmosios instancijos teisme

18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, teismui nuteistojo V. V. neinformavus apie kaltinimo aplinkybių pakeitimą, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

20. Iš pacituotų normų turinio išplaukia išvada, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti tiek prokuroras ir nukentėjusysis, tiek ir pats teismas, o nustatyta kaltinimo keitimo tvarka užtikrina kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį ir jo galimybes įgyvendinti teisę į gynybą. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia. Kita vertus, kai teismas šalina iš kaltinimo tam tikras faktines aplinkybes ar perkvalifikuoja nusikalstamą veiką ne savo iniciatyva, bet atsižvelgdamas į kaltinamojo ar jo gynėjo teismo proceso metu ar apeliaciniame skunde pateiktą prašymą ir (ar) argumentus, išankstinis proceso dalyvių įspėjimas apie galimus kaltinimo keitimus praranda savo teisinę reikšmę teisei į gynybą užtikrinti.

21. Pažymima, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013, 2K-7-25-495/2020).

22. Nagrinėjamu atveju iš kaltinamojo akto matyti, kad V. V. buvo kaltinamas tuo, jog jis 2021 m. rugpjūčio 3 d. apie 18.00 val. gyvenamosios sodybos, adresu (duomenys neskelbtini)., kieme kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą žmonai R. V., t. y. tarpusavio konflikto metu tyčia suėmęs R. V. už dešinės rankos ir ją suspaudęs patempė. Po to toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku jis tyčia R. V. dešine ranka suėmė už kaklo ir ją pastūmė, dėl to ji dešinės rankos plaštaka atsitrenkė į šalia buvusį metalinį šuns voljerą ir patyrė fizinį skausmą. Po to V. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku dešine ranka vėl suėmęs R. V. už kaklo ją smaugė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. V. V. kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą žmonai R. V. ir nežymiai ją sužalojo, padarydamas poodinę kraujosruvą dešinio žasto nugariniame paviršiuje (t. 5, b. l. 23–25).

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, patikslino kaltinimą, pašalindamas aplinkybes, kurių nelaikė nusikalstamais veiksmais, tokias kaip paėmimas už rankos, jos spaudimas ir patempimas, dėl anksčiau nurodytų motyvų. Taip pat apylinkės teismas pašalino aplinkybės joms nepasitvirtinus, t. y. pašalino aplinkybes, kad V. V. suėmęs už kaklo nukentėjusiąją pastūmė, dėl to ji dešinės rankos plaštaka atsitrenkė į šalia buvusį metalinį šuns voljerą ir patyrė fizinį skausmą, nes nustatė, kad tuo metu jis sudavė nukentėjusiajai į krūtinę, bet į voljerą ji neatsitrenkė. Taip pat, nenustačius V. V. smurtinių veiksmų dėl nukentėjusiosios rankų sužalojimo, faktas, jog nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sužalojimas, kurį nustatė teismo medicinos ekspertas pagal užfiksuotas kraujosruvas ant nukentėjusiosios rankų, iš kaltinimo irgi pašalintinas.

24. Pirmiausia pažymėtina, kad teismui iš inkriminuotos veikos aprašymo pašalinus aplinkybę, kad V. V. tyčia suėmęs R. V. už dešinės rankos ir ją suspaudęs patempė, dėl to nežymiai ją sužalojo, padarydamas poodinę kraujosruvą dešinio žasto nugariniame paviršiuje, ir iš inkriminuotos veikos aprašymo pašalinus aplinkybes, kad V. V. suėmęs už kaklo nukentėjusiąją pastūmė, dėl to ji dešinės rankos plaštaka atsitrenkė į šalia buvusį metalinį šuns voljerą ir patyrė fizinį skausmą, nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtis susiaurėjo. Tai nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl pasikeitusių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, ir tai pripažinti kaltinimo pakeitimu, varžančiu teisę į gynybą.

25. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. konstatuota aplinkybė, kad V. V. tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė R. V. į krūtinę. Pažymėtina, kad ši aplinkybė konstatuota ištyrus byloje paties nuteistojo V. V. pateiktą vaizdo įrašą. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nuteistojo V. V. padarytą nusikalstamą veiką, jokio procesinio netikėtumo, apie kurį būtų privalėjęs iš anksto pranešti, neįtvirtino. Dėl minėtos aplinkybės konstatavimo nepasikeičia nei nuteistojo V. V. padarytos nusikaltimo kvalifikavimas, nei jam skiriama bausmė.

26. Taigi, iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad teismas, iš vaizdo įrašo nustatęs, jog nuteistasis ne suėmė nukentėjusiajai už kaklo ir ją pastūmė, o sudavė nukentėjusiajai R. V. į krūtinę, savo iniciatyva patikslino kaltinime nurodytas veikos padarymo aplinkybes, apie tai proceso dalyvių iš anksto neįspėjęs, nes vertino, kad pakeistos aplinkybės nedaro įtakos V. V. neteisėtų veiksmų kvalifikavimui ir bausmės skyrimui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nustatęs ir aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstęs įrodytas V. V. veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Nuteistojo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta, padėtis nebuvo pabloginta, todėl nėra pagrindo konstatuoti BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų pažeidimą.

Dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo V. V. kaltė grindžiama išimtinai tik nukentėjusiosios R. V. parodymais, todėl prašoma išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

28. BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajautė skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinamas nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, konstatavo, kad V. V. 2021 m. rugpjūčio 3 d. apie 18.00 val. gyvenamosios sodybos, adresu (duomenys neskelbtini), kieme tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė R. V. į krūtinę. Tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku, dešine ranka suėmęs R. V. už kaklo, ją smaugė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

30. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad nėra ginčo dėl to, kad tarp R. V. ir V. V. 2021 m. rugpjūčio 3 d. apie 18.00 val. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme kilo konfliktas. Tačiau nuteistasis V. V. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nebuvo jokio smurto, tuo labiau smaugimo ar trenkimo, nurodo, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad iki to šuns aptvaro buvo metras (t. 4, b. l. 165–172). Teisiamojo posėdžio metu V. V. parodė, kad jokio smurto prieš nukentėjusiąją R. V. nebuvo. Tačiau nuteistojo V. V. kaltė įrodyta nukentėjusiosios R. V. parodymais, nuteistojo darytu vaizdo įrašu, liudytojų B. L., Ž. N., I. P., T. M., R. K. parodymais, teismo medicinos eksperto R. P. parodymais, greitosios medicinos kortelės kopija, kita rašytine bylos medžiaga.

31. Nukentėjusioji R. V. ikiteisminio tyrimo metu įvykio dieną apie 18.00 val. išeidama iš B. L. namo per verandos langus pamatė, kad į kiemą įvažiavo jos vyro V. V. automobilis, jai išėjus į kiemą, iš automobilio išlipo jos vyras V. V., priėjo prie jos. Pradėjo ją vadinti įvairiais necenzūriniais žodžiais, vienoje rankoje turėdamas mobiliojo ryšio telefoną galbūt ją filmavo. Nurodė, kad tada jis ranka jai stipriai suėmė už dešinės rankos ir stipriai ją patempė ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Ji pasisukusi išsilaisvino iš vyro ir ėjo link savo automobilio, o vyras jai ėjo iš paskos ir ją toliau koliojo įvairiais necenzūriniais žodžiais. Tada vyras dešine ranka suėmė jai už kaklo ir stipriai pastūmė, ji atsitrenkė į šalia buvusį metalinį voljerą ir dėl to patyrė fizinį skausmą. Tada jai nuo peties nukrito rankinukas ir ji su rankinuku išsigandusi vyro mojavo, prašė nuo jos atstoti. Tada vyras dešine ranka jai suėmė už kaklo ir pradėjo ją smaugti, taip sukėlė jai fizinį skausmą (t. 1, b. l. 22–28). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji R. V. parodė, jog konfliktas kilo dėl to, kad V. V. kaltino ją neištikimybe, jis atvažiavo pas jos draugą į sodybą ir iš mašinos išlipo turėdamas rankoje telefoną. Nurodė, kad jis trenkė jai ranka į krūtinę ir tos rankos plaštaka atsitrenkė į voljerą. Tvirtino, kad skaudėjo ir rankos plaštaka, kuria trenkė į voljerą, ir kaklas. Parodė, kad po to V. V. čiupo už gerklės ir smarkiai suspaudė. Kaklą skaudėjo gal apie savaitę laiko, buvo kraujosruvų, buvo matyti spaudimo žymės. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių patvirtina ir nuteistojo pateikta vaizdo medžiaga. Svarbu pažymėti, kad iš 2023 m. sausio 11 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad parodymus nukentėjusioji davė prieš peržiūrint vaizdo įrašą. Apygardos teismo vertinimu, aptarti nukentėjusiosios parodymai yra pakankamai nuoseklūs ir neprieštaringi, jie esminėmis detalėmis sutampa, todėl nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios R. V. parodymais.

32. Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta V. V. pateikta filmuota medžiaga ir nustatyta, kad vaizdo medžiagoje matyti, kad V. V. važiuoja gatve ir filmuoja, tada įvažiuoja į gyvenamojo namo kiemą, išlipęs iš automobilio eina link iš namo išeinančios R. V.. Nukentėjusiajai sustojus ir paklausus, ko jis nori, jis atsako „nieko, taip pasišnekėti“. R. V. bandant nueiti, jis ją stabdo, liepdamas stovėti ir pagrasindamas smurtu („kad perti negautum“). Po to nukentėjusioji nueina, prašydama eiti šalin, tačiau V. V. seka nukentėjusiajai iš paskos. Nukentėjusiajai pasakius, kad kvies policiją, ragina ją tai daryti, įžeidinėja, grasina nemalonumais, necenzūriniais žodžiais, klausia apie nukentėjusiosios intymų gyvenimą. Nukentėjusiajai varant kaltinamąjį iš kiemo, šis susinervina ir suduoda nukentėjusiajai į krūtinę, dėl to ji privesta paeiti du žingsnius atbula link voljero. Po to ji nusiima rankinuką nuo peties ir juo du kartus užsimoja filmuojančio V. V. pusėn. Pagal garsą galima spėti, jog juo ir suduoda V. V.. Po to nukentėjusioji tęsia reikalavimą išvažiuoti iš kiemo, o jis aiškinasi, ar jis turi išvažiuoti iš nukentėjusiosios draugo kiemo, ir eina neaiškia linkme, sakydamas „ką tu čia dabar burbuliuoji“. Tuo vaizdo įrašas baigiasi (t. 2, b. l. 133, 137–139). Šis vaizdo įrašas patvirtina, kad V. V. tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė nukentėjusiajai R. V. į krūtinę.

33. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog nėra įrodyta aplinkybė, jog tęsdamas nusikalstamą veiką toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku, dešine ranka suėmęs R. V. už kaklo, ją smaugė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vaizdo įrašas baigėsi dar prieš nuteistajam V. V. išvažiuojant iš įvykio vietos, jam sakant „ką tu čia dabar burbuliuoji“, todėl matyti, kad vaizdo įraše nėra užfiksuotas visas konfliktas tarp nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios R. V.. Be to, kadangi vaizdo įrašas darytas paties nuteistojo, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, negalima paneigti, jog tyrimui nuteistasis galbūt pateikė ne visą vaizdo įrašą.

34. Aplinkybę, jog V. V. dešine ranka suėmęs R. V. už kaklo ją smaugė, patvirtina ir pačios nukentėjusiosios R. V. parodymai, kurie, kaip minėta, yra nuoseklūs ir neturi esminių prieštaravimų, taip pat byloje esantys liudytojų B. L., Ž. N., I. P., T. M., R. K. parodymai, greitosios medicinos kortelės kopija. Nagrinėjamu atveju iš karto po įvykio atvykę policijos pareigūnai T. M., R. K., duodami parodymus teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, jog matė paraudimą kakle, tai užfiksuota ir greitosios medicinos kortelės kopijoje, tą patvirtino ir greitosios pagalbos darbuotoja, iš po įvykio užfiksuotų nukentėjusiosios kūno pažeidimo požymių matyti, jog jos kaklas buvo pažeistas ir tai įvyko konflikto su kaltinamuoju metu. Tą patvirtino ir liudytoja I. P., greitosios medicinos pagalbos darbuotoja. 2021 m. rugpjūčio 3 d. greitosios medicinos kortelės kopijoje nurodoma, kad ant kaklo pastebimas paraudimas, skauda kaklo raumenys, preliminari diagnozė: kaklo paviršinis sužalojimas (t. 2, b. l. 84–85). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog įrodyta, kad V. V., dešine ranka suėmęs R. V. už kaklo, ją smaugė, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

35. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuteistasis V. V. neigia smaugęs nukentėjusiąją remdamasis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus atlikta papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto manymu, išvada patvirtina, jog nukentėjusiajai nebuvo padaryta jokių kaklo mechaninių pažeidimų. Tačiau su šiuo apelianto vertinimu apygardos teismas sutikti negali. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. sausio 11 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tyrimui pateiktoje med. dokumentacijoje nėra konstatuoti (užfiksuoti) kokie nors išoriniai mechaniniai kaklo ir dešinės plaštakos sužalojimai. Kadangi nėra užfiksuoti išoriniai mechaniniai kaklo ir dešinės plaštakos sužalojimai, pasakyti, kuo buvo paveiktos šios kūno sritys, kada ir pan., nėra galimybės. Todėl padaryta išvada, kad sveikatos sutrikdymo mastas pagal minėtas kūno sritis nekvalifikuojamas (t. 2, b. l. 104–105). Pažymėtina, kad iš minėtos išvados matyti, kad specialistas tyrimą pradėjo tik 2022 m. gruodžio 29 d., todėl vertino tik greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopiją ir (duomenys neskelbtini) medicinos dokumento išrašo kopiją, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad sveikatos sutrikdymo masto negalima kvalifikuoti. Ši išvada neįrodo, jog paraudimo nukentėjusiosios kakle nebuvo.

36. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nėra pakankamai duomenų, jog V. V. savo veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Tačiau apygardos teismas su šiuo argumentu sutikti negali. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad BK 140 straipsnio 1 daliai taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajautė skausmą ar kitas fizines kančias.

37. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas tiek sudavus į krūtinę, tiek nuteistajam ją smaugiant. Pirmiausia, tai, kad buvo sukeltas fizinis skausmas, parodė pati nukentėjusioji. Tačiau tai, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina ir liudytojų parodymai. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas B. L. parodė, kad po įvykio bendravo su R. V., nurodė, kad buvo matyti sužalojimai, paraudimo žymės ant kaklo šono. Liudytojai T. M. ir R. K., kurie dirba vyriausiaisiais patruliais, parodė, kad sužalojimai buvo matomi ant kaklo, todėl kvietė medikus. Be to, iš kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo peržiūrėtas policijos pareigūnų įvykio vietoje darytas garso ir vaizdo įrašas. Nurodyta, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad R. V. ir B. L. bendrauja su policijos pareigūnais, R. V. aiškina, kad V. V. čiupo už gerklės, taip pat patvirtino, kad jai sukeltas fizinis skausmas. Liudytoja I. P., greitosios medicinos pagalbos darbuotoja, parodė, kad kaklo raumenų skausmas buvo įvertintas 3 balais, kaip pakenčiamas. Liudytojas Ž. N., šeimos gydytojas, parodė, kad kaklo skausmą nustatė jį palietęs, matė, kad kaklo raumenys įsitempia. Be to, tai, kad nukentėjusiajai skaudėjo kaklo raumenys, užfiksuota ir 2021 m. rugpjūčio 3 d. Greitosios medicinos kortelės kopijoje, kurioje nurodyta, kad pastebimas kaklo paraudimas, skauda kaklo raumenys (t. 2, b. l. 84–85). Be to, kaip patvirtino pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu, fizinis skausmas nukentėjusiajai sukeltas ir sudavus jai į krūtinę. Taigi neabejotina, jog nuteistojo V. V. veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas.

38. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma sudaro vientisą loginę seką ir patvirtina V. V. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2023 m. gegužės 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

39. Apeliaciniame skunde teigiama, kad yra pagrindas nuteistąjį V. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės esant BK 37 straipsnio taikymo sąlygoms. Tačiau su šios baudžiamojo įstatymo normos taikymu susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

40. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

41. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023 ir kt.).

42. Nuteistojo V. V. padarytas tyčinis nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra nesunkus. Tačiau vien tik šios aplinkybės BK 37 straipsnio nuostatų taikymui nepakanka. Kaip nurodyta pirmiau, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama į tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus.

43. Nuteistasis padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai. Nuteistasis pavartojo fizinį smurtą prieš R. V., kuri tuo metu buvo jo sutuoktinė, nors jie kartu ir nebegyveno, V. V. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Svarbu ir tai, kad nors fizinio skausmo sukėlimas, pagal BK 140 straipsnio 1 dalies dispoziciją, yra mažiausiai pavojingi padariniai, tačiau dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų nukentėjusiosios kūne (kakle) buvo padarytas mechaninis pažeidimas – paraudimas, be to, dėl suduoto smūgio į krūtinę nukentėjusioji jautė skausmą. Tai suponuoja išvadą, kad smurtiniai veiksmai buvo pakankamai intensyvūs. Vizualiai aiškiai matomos žymės nukentėjusiosios kakle leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis veikė tyčia, suprasdamas savo veikos pavojingumą bei tai, kad smaugimas neišvengiamai sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistojo V. V. veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai BK 37 straipsnio prasme, todėl atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo nėra pagrindo.

44. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusioji R. V. dėl jai padarytos neturtinės žalos pareiškė civilinį ieškinį, kuris buvo tenkintas iš dalies, todėl nuteistojo V. V. atlikti veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais ir nepadariusiais žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojamas nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių nuteistojo V. V. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Nors nuteistasis V. V. teigia, kad filmavo siekdamas apsisaugoti, tačiau, kaip nustatyta iš vaizdo įrašo, jis liepia nukentėjusiajai R. V. stovėti, grasindamas smurtu, nukentėjusiajai bandant pasitraukti. Teigti, jog nukentėjusioji, bandydama pasitraukti nuo nuteistojo, pati išprovokavo nuteistojo veiksmus, nėra jokio pagrindo.

45. Apygardos teismas konstatuoja, jog iš surinktų ir baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų matyti, kad nėra pagrindo atleisti nuteistąjį V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Dėl kitų klausimų

46. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrinamos visiško sudėjimo būdu, nes, priešingai, nei mano prokuroras, BK 65 straipsnio 2 dalis neleidžia keisti baudos ir ji skiriama kartu su kita bausme. Teisėjų kolegija pritaria bausmių bendrinimui visiško sudėjimo būdu, tačiau nesutinka su apylinkės teismo argumentu, jog BK 65 straipsnio 2 dalis neleidžia keisti baudos ir ji skiriama kartu su kita bausme.

47. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Pagal griežtumo laipsnį bauda yra švelnesnė bausmė už laisvės apribojimo bausmę (BK 42 straipsnio 1 dalis). BK 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas.

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad BK 65 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas pakeisti baudą nevaržo teismo visa apimtimi taikyti BK 63 straipsnyje numatytų galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklių, t. y. griežtesne bausme apimti baudą, ją iš dalies ar visiškai pridėti prie griežtesnės bausmės. Šis draudimas reiškia, kad, paskyrus baudą už atskiras nusikalstamas veikas, taikant visiško ar dalinio baudos ir griežtesnės bausmės sudėjimo būdą, netaikomos BK 65 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos keitimo kitomis bausmėmis taisyklės. Šios taisyklės taikomos nuosprendžio vykdymo stadijoje keičiant baudą viešaisiais darbais arba areštu (BK 47 straipsnio 6 ir 7 dalys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2012, 2K-302/2014).

49. Taigi, priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismui V. V. paskyrus bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, jos galėjo būti bendrinamos tiek visiško, tiek dalinio sudėjimo būdu. Šiuo atveju nuteistasis V. V. padarė nesunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nesunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Pagal 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – bauda, kurios dydis nustatytas lygus minimaliam bausmės rūšies dydžiui, t. y. 50 MGL (2 500 Eur). Pagal BK 235 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė – laisvės apribojimas, kurio terminas nustatytas mažesnis nei numatytas bausmės vidurkis, t. y. 9 (devyni) mėnesiai. Nors apylinkės teismas netinkamai motyvavo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis padarė vieną nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai ir vieną nusikalstamą veiką teisingumui, paskirtos bausmės neviršija tos rūšies vidurkio, darytina išvada, jog šiuo atveju pagrįstai bausmės buvo subendrintos visiško sudėjimo būdu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.