Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos komisija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovės vardu nuosavybės teise įregistruotas vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei dviejų kambarių butas, esantis Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini). A. S. savo gyvenamąją vietą nuo 1974 m. gruodžio 13 d. yra deklaravusi bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-18625-845/13, iš atsakovės ieškovo naudai yra priteista 3 470,28 Lt skolos už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki 2013 m. vasario 28 d. bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-35906-545/2014, iš atsakovės ieškovo naudai yra priteista 1 289,13 Eur skolos už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. priteisimo. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš atsakovės ieškovei priteista skola už suteiktas šilumos bei karšto vandens tiekimo paslaugas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog ieškinyje nurodomu laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. atsakovei buvo tiekiamos minėtos paslaugos. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie įsiskolinimą atsakovei buvo pranešta raštiškai net penkis kartus, tačiau iš dalies sutiktina su apeliante, jog byloje nėra įrodymų, jog minėti įspėjimai buvo įteikti atsakovei. Nors byloje nėra įrodymų dėl įteikimo, tai nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė apie įsiskolinimą nežinojo, ypač, kai skola už ankstesnius laikotarpius jau buvo taip pat priteista. Be to, kiekvienas protingas, apdairus ir sąžiningas asmuo turi gali suvokti, jog už tiekiamas paslaugas reikia apmokėti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė ir tai, kad ieškovė jau du kartus kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš atsakovės, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje reikalavimas reiškiamas už kitą laikotarpį nei ankstesnėse civilinėse bylose, todėl ieškovė nėra įpareigota laukti, kol atsakovė įvykdys anksčiau priimtus teismo sprendimus. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovei tiekiamų paslaugų apmokėjimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar tokios paslaugos buvo tiektos atsakovei, kada jos buvo tiekiamos, ar tinkamai apskaičiuotas mokestis, ar atsakovė atliko mokėjimus. Šios minėtos aplinkybės buvo atskleistos, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos faktinių aplinkybių. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus. Pažymėtina, kad atsakovė, kaip vartotoja, nėra atleista nuo prievolių vykdymo, todėl nepagrįstai vadovaujasi šia aplinkybe siekdama išvengti paslaugų už tiekiamas šildymo paslaugas apmokėjimo. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, kuris, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos vartotojams, ne kartą pažymėjo, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo aspektu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs iš vartojimo santykių – šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, todėl nagrinėjamu atveju be bendrųjų sutarčių teisės normų, taikytinos ir vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių santykius bei pritaikė tinkamas teisės normas, reglamentuojančiais sutartinius teisinius santykius. Apeliantė kitu skundo argumentu nurodo tai, jog nagrinėjamu atveju buvo neatskleista civilinės bylose esmė. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes (nutarties 13 punktas), o vien tai, kad teismas išsamiai nepasisakė dėl atsakovės kiekvieno nurodyto argumento, kurie net nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, neturi būti pripažįstama kaip civilinės bylos esmės neatskleidimas ar nemotyvuoto sprendimo priėmimas. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas ir pirmosios instancijos teismo išaiškinimas dėl atsakovės pareigų ir skolos nevykdymo. Šis apeliacinio skundo argumentas vertintinas kritiškai, kadangi atsakovės pareiga mokėti kyla iš šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties. Taip pat pati apeliantė neneigia, jog už šildymo ir karšto vandens tiekimą ji neapmokėjo, byloje taip pat nėra ir rašytinių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė yra skolinga ieškovei UAB ,,Vilniaus energija“. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose, tačiau šio apeliacinio skundo argumento niekuo nemotyvuoja, nenurodo nė vienos civilinės bylos, kuri būti analogiška šiai ir būtų priimtas priešingas procesinis sprendimas ar pateikti kitokie išaiškinimai. Atsižvelgiant į tai apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Be kita ko, apeliaciniame skunde keliama abejonė ir dėl tinkamai atlikto įrodymų tyrimo. Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai įvertino būtent jos pateikiamus įrodymus, neišsprendė jos prašymų. Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą. Matyti, kad teismas atsižvelgė į atsakovės nurodomus argumentus dėl pasaulinės krizės, jos pajamų dydžio, paslaugų kokybės. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką force majeure aplinkybėmis nėra laikoma bloga ekonominė padėtis, ekonominė krizė, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013). Konkrečiu atveju apeliantės nurodytos aplinkybės dėl pasaulinės krizės įtakos apeliantės pajamomis neįrodytos, jos nelaikytinos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis, šalinančiomis apeliantės pareigą vykdyti sutartinius įsipareigojimus ieškovei (CK 6.212 straipsni).Pastebėtina, kad apeliantė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde mechaniškai kartoja tuos pačius argumentus apie neva netinkamai teiktas paslaugas, tačiau teismui neteikia jokių įrodymų, kad būtų kreipusis į ieškovę, ar įrodymų, kurie patvirtintų netinkamą paslaugų tiekimą (CPK 178 straipsnis). Apeliantė taip pat skunde vis kartoja dėl ieškovės kreipimosi į teismą net trečią kartą, įvardija tai kaip sąžiningumo, teisingumo principų pažeidimą, tačiau šiuo atveju, labiau teigtina, kad tai būtent atsakovė yra nesąžininga, kadangi eilę metų vengia vykdyti savo įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą taip pat vadovavosi ir Valstybinės kainų ir energetikos komisijos išvada, kurioje nurodyta, jog ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. kainos atsakovei apskaičiuotos yra teisingai. Išvadą teikianti institucija pažymėjo ir tai, kad ieškovės nepagrįstai gautos pajamos įvertintos nustatant būsimojo laikotarpio šilumos kainas, pagal kurias už suvartotą šilumos energiją atsiskaitys ieškovės centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai sąskaitų pateikimo metu. Teismas motyvuotai atsisakė kreiptis į išvadą teikiančią instituciją pakartotinai, kadangi apeliantės prašymas kreiptis į Valstybinės kainų ir energetikos komisiją dėl išvados jau buvo tenkintas, o papildomai suformuluoti klausimai nėra tiesiogiai susiję su civiline byla. Pažymėtina, kad CPK neįpareigoja teismo tenkinti kiekvieną šalies prašymą. Teismas, šalių prašymus vertina tiek jų pagrįstumo, sąsajumo, tiek pagrindinių teisės principų aspektu. Apeliantė taip pat skunde nenurodo, kokių konkrečių įrodymų teismas netyrė bei kokius įrodymus teismas nepagrįstai atsisakė priimti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 180, 185 straipsniai). Skundu apeliantė taip pat nesutiko su Vilniaus miesto apylinkės teismo priteistomis materialiosiomis palūkanomis, teigdama, jog šalių sudarytoje sutartyje delspinigiai nėra numatyti, taip pat tai, jog ieškovės reikalavimui dėl delspinigių turėjo būti taikomas CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytas 6 mėnesių senaties terminas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog palūkanas pirmosios instancijos teismas priteisė remdamasis CK 6.210 straipsniu, kuris numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šiuo atveju šalys kitokio palūkanų dydžio sulygusios nebuvo. Byloje nustatyta, kad atsakovė nesumokėjo už ieškovės laikotarpiu 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. suteiktas šildymo paslaugas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis ieškovės pateikta mokesčių paskaičiavimo pažyma, priteisė ieškovei iš atsakovės 99,82 EUR palūkanų. Taip pat nesutiktina su apeliantės teiginiu, jog ieškovės reikalavimui dėl delspinigių (palūkanų) priteisimo yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytas 6 mėnesių senaties terminas. Išaiškintina tai, kad senaties terminas taikytinas tik tuo atveju, jei ieškovė reikštų reikalavimą tik dėl delspinigių priteisimo. Kadangi ieškovės pagrindinis reikalavimas yra priteisti skolą, t. y. nėra įvykdytas reikalavimas, už kurį skaičiuojami delspinigiai, senaties terminas prasideda kiekvieną uždelstą dieną, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą 6 mėnesių senaties terminą. Apeliaciniame skunde, be kitų skundo argumentų, nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 261,58 EUR bylinėjimosi išlaidų. Šis apeliacinio skundo argumentas visiškai nepagrįstas, nes iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo matyti, kad ieškovei buvo priteista tik 61,58 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 59 EUR žyminis mokestis ir 2,58 EUR už pažymas, todėl nesuprantama, kodėl atsakovė skunde mini ir 200 EUR išlaidų priteisimą už ieškovės advokato teisinės pagalbos išlaidas.Pastebėtina ir tai, kad apeliantė skunde kelia reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Šis argumentas vertintinas itin kritiškai, nes iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė tokio prašymo teismui net nebuvo pareiškusi. Kartu atsakovei išaiškintina, kad apeliantė vis dar turi teisę kreiptis į sprendimą priėmusį teismą su prašymu dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo (CPK 284 straipsnis).Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi yra nesusiję su nagrinėjamu dalyku. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.