- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-856-798/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01326-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „M14 invest“
- Ieškovas
- L. E.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „M14 invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. E. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „M14 invest“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. E.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. E. pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „M14 invest“ 45 762,15 Eur dydžio skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4148-614/2019 nuspręsta ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovei L. E. iš atsakovės UAB „M14 invest“ 45 762,15 Eur skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. rugsėjo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 456 Eur bylinėjimosi išlaidų.
3. Atsakovė UAB „M14 invest“ pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu pateikti dokumentai neįrodo nei paskolos atsakovei suteikimo fakto, nei jos faktinio dydžio, nes pateiktose paskolos sutartyse nėra užfiksuotas pinigų perdavimo momentas, be to, 2017 m. gegužės 24 d. pasirašytoje paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad paskola suteikiama paskolos gavėjui (atsakovei) paprašius, o 2015 m. rugpjūčio 19 d. pasirašytoje paskolos sutartyje nėra nurodyta tiksli skolinama suma, o tik nurodyta jos viršutinė riba – ne daugiau kaip 800 000 Eur. Pažymėjo ir tai, kad kartu su ieškiniu pateiktas aktas dėl skolos suderinimo nėra, ir objektyviai negali būti, laikomas tinkamu ir pakankamu įrodymu, patvirtinančiu paskolos (paskolų) suteikimą (ir jų dydį), kadangi iš šio akto nėra aišku nei jame nurodytų mokėjimų pagrindas, nei tai, ar realiai visi tie pavedimai buvo iš tiesų atlikti.
II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 11 d. galutiniu sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei L. E. iš atsakovės UAB „M14 invest“ 32 502,15 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. rugsėjo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitoje dalyje ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimo teisę kildina iš 2015 m. rugpjūčio 19 d. Paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 1) ir 2017 m. gegužės 24 d. Paskolos sutarties Nr. 17-01, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 2), taip pat iš Reikalavimo perleidimo sutarties, kurios pagrindu ieškovė iš trečiojo asmens A. E. neatlygintinai perėmė 454 520,63 Eur dydžio A. E. reikalavimo teisę į atsakovę. Atsakovės teigimu, perimta 454 520,63 Eur dydžio reikalavimo teisė į atsakovę kyla iš atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties, pagal kurią paskolos grąžinimo terminas yra tik 2025 m. gruodžio 31 d., todėl, atsakovės teigimu, ieškovė neturi vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę. Tačiau teismas atkreipė šalių dėmesį į tai, jog teismui pateiktoje Reikalavimo perleidimo sutartyje nėra nurodyta, kad trečiojo asmens reikalavimo teisė kyla būtent iš atsakovės ir trečiojo asmens nurodytos 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta, kad pradinis kreditorius A. E. turi bendrą 926 029,05 Eur dydžio reikalavimo teisę į skolininkę UAB „M14 invest“, kuri kyla iš pradinio kreditoriaus skolininkei suteiktų paskolų, sukauptų palūkanų bei avansinių mokėjimų likučio (Reikalavimo perleidimo sutarties preambulės A ir B dalys). Dalį šios skolos, t. y. 454 520,63 Eur, A. E. ir perleido ieškovei. Teismo vertinimu, į bylą pateikta 2018 m. sausio 25 d. sudaryta paskolos sutartis tik patvirtina tarp atsakovės ir trečiojo asmens egzistuojančius paskolinius santykius, tačiau nepatvirtina, kad 454 520,63 Eur dydžio reikalavimo teisė į atsakovę kyla būtent iš atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties. Be to, pasirašydamos Trišalę įskaitymo sutartį, šalys patvirtino, kad prievolių, pagal kurias atliktas įskaitymas, įvykdymo terminai jau yra suėję, nes įskaitomi gali būti tik tokie reikalavimai, kurių įvykdymo terminai jau yra suėjęs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio 1 dalis). Šio įskaitymo šalys neneigia ir neginčija. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kitų ieškovės nurodytų Paskolos sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2, kuriomis taip pat grindžiama ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę, prievolių įvykdymo terminai jau yra pasibaigę, tačiau teismui nėra pateikti įrodymai, kad prievolės pagal šias sutartis yra įvykdytos, todėl atsakovės argumentai, kad po Trišalės įskaitymo sutarties sudarymo likusi atsakovės skola ieškovei kyla tik iš Reikalavimo perleidimo sutartimi perimtos skolos, laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.
Atsiliepimas
4.2. Atsakovė, ginčydama ieškovės pateiktame akte nurodytą 45 762,15 Eur sumą, pateikė atsakovės vyr. buhalterės ir vadovo A. E. patvirtintą 2019 m. lapkričio 25 d. aktą „Dėl skolų suderinimo“, kuriame užfiksuota 32 502,15 Eur atsakovės skola ieškovei. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, kad su ieškovės teismui pateiktu aktu nesutinka tik dėl 13 260 Eur sumos, nurodytos už automobilio Audi 5 nuomą (2018 m. gruodžio 31 d. patvirtinto akto „Dėl skolų suderinimo“ 1 ir 92 eilutės), nes jokia automobilio nuomos sutartis sudaryta nebuvo. Taip pat nurodė, kad kitų ieškovės akte nurodytų sumų neginčija. Šiuo atveju abiejų šalių teismui pateiktuose aktuose dėl skolų suderinimo nurodytos sumos, išskyrus ieškovės pateiktame akte nurodytą sumą už automobilio Audi 5 nuomą (2018 m. gruodžio 31 d. patvirtinto akto „Dėl skolų suderinimo“ 1 ir 92 eilutės), sutampa. Kilus ginčui dėl nurodytos 13 260 Eur sumos už automobilio Audi 5 nuomą, šios skolos atsiradimo pagrindas gali būti įrodinėjamas kitais (pirminiais) dokumentais. Kadangi teismui nėra pateikti jokie pirminiai dokumentai (automobilio nuomos sutartis ir kt.), kurie pagrįstų ieškovės pateiktame akte nurodytą 13 260 Eur sumą, teismas neturi pagrindo šią sumą priteisti iš atsakovės, todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimas mažintinas, iš atsakovės ieškovei priteisiant 32 502,15 Eur sumą.
4.3. Trečiasis asmuo A. E. nurodo, kad prašomos priteisti lėšos yra bendroji sutuoktinių jungtinė nuosavybė ir jis, kaip ieškovės sutuoktinis ir atsakovės akcininkas bei vadovas, nesutinka, kad šios lėšos būtų priteistos iš atsakovės ieškovės naudai. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju nėra sprendžiama ieškovės L. E. ir trečiojo asmens A. E. santuokos nutraukimo byla, nėra dalinamas santuokos metu įgytas turtas, todėl ginčo lėšų teisinis rėžimas nėra svarbus. Be to, reiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo, kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „M14 invest“ prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. galutinį sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2248-614/2020, kuriuo ieškovei L. E. priteista 32 502,15 EUR skolos, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. E. ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
5.1. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad į bylą pateikta 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp A. E. ir atsakovės, patvirtina tik tarp atsakovės ir A. E. egzistuojančius paskolinius santykius, tačiau nepatvirtina, kad 454 520,63 Eur reikalavimo teisė į atsakovę kyla būtent iš šios 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties. Su tokia teismo išvada apeliantė nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime neanalizavo byloje pateiktų netiesioginių įrodymų visumos, suponuojančios priešingą išvadą, nei padarė teismas.
5.2. Reikalavimo perleidimo sutarties, kurios pagrindu ieškovė neatlygintinai iš A. E. perėmė 454 520,63 Eur dydžio reikalavimo teisę į atsakovę, preambulėje nurodyta, kad A. E. į atsakovę turi 926 029,05 Eur dydžio reikalavimo teisę iš „Pradinio kreditoriaus [A. E. ] Skolininkui [Atsakovei] suteiktų paskolų, sukauptų palūkanų ir be avansinių mokėjimų likučio ką patvirtina 2018 m. gruodžio 31 d. tarp Pradinio kreditoriaus [A. E. ] ir Skolininko [Atsakovės] pasirašytas tarpusavio skolinių įsipareigojimų suderinimo aktas Nr. 1 (1 priedas)“. O ieškovė, reikalaudama priteisti iš atsakovės skolą, kylančią iš reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgytos reikalavimo teisės į atsakovę, pirmosios instancijos teismui tikėtina sąmoningai ir tikslingai nepateikė visiškai jokių įrodymų, galinčių pagrįsti prievolės, į kurią ieškovė įgijo reikalavimo teises, atsiradimo teisinį pagrindą (kadangi tokiu atveju būtų buvę akivaizdu, kad ieškinio pateikimo momentu ieškovė neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę). Tuo tarpu atsakovė į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad būtent tuo laikotarpiu (t. y. nuo 2018 m. sausio 25 d. Paskolos sutarties sudarymo iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo) bendrovės naudai A. E. faktiškai paskolino daugiau kaip 899 tūkst. Eur (jas tiesiogiai pervedant į atsakovės sąskaitą arba už atsakovę įvykdant prievoles tretiesiems asmenims).
5.3. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė įrodinėjo, kad pateikti mokėjimo pavedimai tariamai nepatvirtina skolinimo pagal 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutartį, kadangi ši paskolos sutartis nėra nurodyta atitinkamų mokėjimų paskirtyje. Tačiau apeliantė pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų – tiek iš A. E. pateiktų mokėjimo pavedimų, tiek iš ieškovės pateiktų banko sąskaitos išrašų, kuriais ieškovė Paskolos sutarties Nr. 1 ir Paskolos sutarties Nr. 2 pagrindu atsakovei skolino piniginės lėšas – akivaizdžiai matyti, jog pagal tarp šalių (L. E. ir A. E., kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso bendrovės akcijos, bei pačios bendrovės) susiklosčiusią ilgametę praktiką bedrovės naudai atliekant pavedimus, pavedimo paskirtyje niekada nebūdavo nurodoma konkreti paskolos sutartis, kurios pagrindu buvo atliekamas pavedimas (visi šie duomenys būdavo fiksuojami bendrovės buhalterijos; faktinei akcininko paskolos sumai pasiekus sutartyje nurodytą ribą, paprastai būdavo sudaroma nauja sutartis, suteikianti pagrindą akcininkui pagal poreikį skolinti lėšas bendrovei).
5.4. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime norėdamas konstatuoti, jog 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutartis nėra 454 520,63 Eur reikalavimo teisės į atsakovę atsiradimo teisinis pagrindas, privalėjo, remdamasis byloje surinktais įrodymus, motyvuotai nustatyti kitą teisinį pagrindą (kitą paskolos sutartį ar pan.), kurios pagrindu, teismo vertinimu, ši 454 520,63 Eur reikalavimo teisė galėjo atsirasti. Priešingu atveju lieka neaišku, kokių kitų prievolinių santykių pagrindu atsirado 454 520,63 Eur dydžio reikalavimo teisės į atsakovę, ir, atitinkamai, koks šios prievolės įvykdymo terminas. Nenustačius šių aplinkybių, akivaizdu, kad nebuvo įmanoma nustatyti ir to, ar ieškinio pateikimo momentu ieškovės iš trečiojo asmens A. E. perimta reikalavimo teisė į atsakovę buvo vykdytina (be ko, objektyviai nebuvo neįmanoma išspręsti ieškinio pagrįstumo klausimo).
5.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pasirašydamos 2018 m. gruodžio 31 d. Trišalę įskaitymo sutartį šalys tariamai patvirtino, jog prievolių, pagal kurias atliktas įskaitymas, įvykdymo terminai jau yra suėję.
5.6. Pirma, reikalavimo teisių perleidimas nepakeičia prievolės, į kurią reikalavimas yra perleidžiamas, įvykdymo terminų, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio (atitinkamos jo dalies) reikalavimo (ne)pagrįstumo privalėjo nustatyti, ar ieškinio pateikimo dienai buvo suėjęs prievolės, į kurią ieškovė įgijo reikalavimo teisę 454 520,63 Eur apimtyje, įvykdymo terminas, o tam, kad tą padarytų, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti prievolės, į kurios dalį ieškovė perėmė iš A. E. reikalavimo teisę, atsiradimo teisinį pagrindą. Tačiau skundžiamame sprendime to nebuvo padaryta. Antra, bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo A. E. paaiškino, jog Trišalė įskaitymo sutartis buvo sudaryta tik siekiant pagerinti santykius šeimoje ieškovės reikalavimu, be teisininkų konsultacijų, todėl apie imperatyvų draudimą įskaityti prievoles prieš jų įvykdymo terminų suėjimą, nebuvo pagalvota. Trečia, net jei Trišalės įskaitymo sutarties sudarymas ir būtų traktuojamas kaip skolininko (šiuo atveju bendrovės) sutikimas prievolę įvykdyti anksčiau termino (su kuo atsakovė nesutinka), tai toks sutikimas galėtų galioti tik tai prievolės daliai, kuri buvo įskaityta Trišale įskaitymo sutartimi (1 004 007,44 Eur), tačiau jokiu būdu ne likusiai (neįskaitytai) daliai, kurią ieškiniu reikalauja priteisti ieškovė. Tai yra, nepriklausomai nuo to, kaip būtų traktuojamas Trišalės įskaitymo sutarties sudarymas, likusios (neįskaitytos) reikalavimo teisės dalies įvykdymo terminas nepakito ir yra nustatytas 2018 m. sausio 25 d. Paskolos sutartyje.
5.7. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog po Trišalės įskaitymo sutarties sudarymo likusi atsakovės skola ieškovei kyla tik iš 2018 m. gruodžio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perimtos skolos. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu negalima sutikti. Atsižvelgiant į tai, kad Paskolos sutarties Nr. 1 grąžinimo terminas buvo 2018 m. gruodžio 10 d., o Paskolos sutarties Nr. 2 gražinimo terminas – 2017 m. lapkričio 24 d., akivaizdu, kad sudarant Trišalę įskaitymo sutartį pirmiausia buvo sudengtos reikalavimo teisės pagal Paskolos sutartį Nr. 1 ir Paskolos sutartį Nr. 2, kurių grąžinimo terminai jau buvo pasibaigę, o likusi dalis – su Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgyta reikalavimo teise į atsakovę (atitinkama jos dalimi). Kas reiškia, kad po Trišalės įskaitymo sutarties sudarymo likusi ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę yra atsiradusi būtent Reikalavimo perleidimo sutarties ir atitinkamai iš 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp A. E. ir atsakovės, kurios grąžinimo terminas sueis daugiau nei po šešerių metų.
5.8. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad reiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo, kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino trečiojo asmens A. E. , kuriam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso reikalavimo teisė į atsakovę, išreikšto prieštaravimo dėl ieškovės pareikštų reikalavimų. Trečiasis asmuo paaiškino, kad apyvartinių lėšų išėmimas iš bendrovės tam, kad prieš terminą būtų atsiskaityta su bendrovės akcininkais (ieškove ir A. E. ), būtų žalingas bendrovei bei pažeistų kitų bendrovės kreditorių teises bei teisėtus interesus. Apelianto manymu, CK 3.92 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos nuostatos turinys nereiškia ir objektyviai negali reikšti, kad tais atvejais, kai sutuoktinų pozicija dėl jiems bendrosios nuosavybės jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto gynimo išsiskiria, teismas, nagrinėdamas vieno iš sutuoktinių pareikštą ieškinį neturi atsižvelgti ir įvertinti kito sutuoktinio pozicijos atitinkamu klausimu. Atsakovė turi šiuo metu neįvykdytų kreditorinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, todėl paskolos grąžinimas akcininkei anksčiau laiko, sukeltų neigiamas pasekmes.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į atsakovės UAB „M14 invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. galutinio sprendimo ieškovė L. E. nurodė, kad:
6.1. Atsakovė apeliaciniame skunde teikia įvairius argumentus (nemažą dalį naujų, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme), tačiau vengia pasisakyti apie ieškovės pateiktą 2019 m. sausio 31 d. Aktą dėl skolų suderinimo, kurį pasirašė atsakovės vadovas trečiasis asmuo bei apie 2019 m. lapkričio 25 d. Aktą dėl skolų suderinimo, kurį pasirašė atsakovės vadovas ir buhalterė. 2019 m. sausio 31 d. Akte dėl skolų suderinimo nurodyta, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 45 762,15 Eur. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė neigė šio akto teisingumą, teigdama, kad jis nepasirašytas bendrovės buhalterės, kad trečiasis asmuo, pasirašydamas šį aktą, neva nežinojo tikslios atsakovės įsiskolinimo sumos. Atsakovė su 2019 m. gruodžio 10 d. rašytiniais paaiškinimais byloje pateikė 2019 m. lapkričio 25 d. Aktą dėl skolų suderinimo, kuriuo pripažino 32 502,15 Eur skolą ieškovei.
Šalies argumentai
6.2. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad atsakovė nepagrindė, kad minėta reikalavimo teisė kyla iš 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties. Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentu, kad galimai sąmoningai nepateikė į bylą visų reikšmingų įrodymų, tačiau tokiu atveju, jei tokie įrodymais egzistuoja, juos į bylą galėjo pateikti pati atsakovė.
6.3. Ieškovė pagal 2018 m. gruodžio 31 d. Reikalavimų perleidimo sutartį Nr. 20181231-1 iš trečiojo asmens įgijo reikalavimo teisę į atsakovę 454 520,63 Eur sumoje (minėtos sutarties preambulės C dalis) ir įgijusį šią reikalavimo teisę, į atsakovę iš viso turėjo 1 049 769,59 Eur dydžio reikalavimo teisę. Taigi, dalį reikalavimo teisės į atsakovę ieškovė įgijo iš trečiojo asmens Reikalavimų perleidimo sutartimi (t. y. 454 520,63 Eur), kitą dalį reikalavimo į atsakovę ieškovė turėjo iki minėtos sutarties pasirašymo pagal suteiktas paskolas.
Atsiliepimas
6.4. Atsakovė teigdama, kad 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir trečiojo asmens, yra 454 520,63 Eur reikalavimo teisės į atsakovę atsiradimo teisinis pagrindas ir dėl minėtos paskolos sutarties sąlygų nėra vykdytina, nepateikia jokių pagrįstų argumentų į ieškovės motyvuotą poziciją dėl įvykdyto šios sumos įskaitymo 2018 m. gruodžio 31 d. Trišale reikalavimų įskaitymo sutartimi Nr. 20181231-2. Atliktas įskaitymas paneigia bet kokius atsakovės argumentus apie tai, kad reikalavimo teisė pagal 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutartį nebuvo pasibaigusi ir dėl to ieškovė neturi vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę.
Šalies argumentai
6.5. Apeliantė nurodo, kad pagal 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutartį, skolininkas turi prievolę grąžinti paskolą 2025 m. gruodžio 31 d. Atsakovė nurodo, kad tai sąlygoja, jog ieškovė, pareiškusį ieškinį, neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės, nes jos perimtas reikalavimas į atsakovę nors yra galiojantis, bet nėra vykdytinas. Ieškovė su tokia atsakovės pozicija nesutinka. Ieškovės teigimu, viena esminių įskaitymo sąlygų yra reikalavimo vykdytinumas. Vykdytinumas vienareikšmiškai suprantamas kaip kreditoriaus teisė pareikalauti vykdyti prievolę ir skolininko pareiga ją vykdyti. Kitaip tariant, įskaitomi gali būti tik tokie reikalavimai, kuriems suėjęs terminas prievolės vykdymui. 2018 m. gruodžio 31 d. UAB „Velkoma“, UAB „M14 invest“ ir ieškovė sudarė Trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 20181231-2, kuria visos jos šalys, taigi ir atsakovė, patvirtino, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei 1 374 267,44 Eur ir esmine šios sumos dalimi, t. y. 1 004 007,44 Eur, buvo atliktas įskaitymas. Trišalėje reikalavimų įskaitymo sutartyje Nr. 20181231-2 nėra išskirta, kad iš atsakovės visos 1 374 267,44 Eur skolos ieškovei įskaityta 1 004 007,44 Eur dalis yra vykdytina, o likusi neįskaityta dalis – nevykdytina. Kadangi iš 1 374 267,44 Eur dalis skolos, t. y. 1 004 007,44 Eur buvo įskaityta, tai reiškia, kad ir likusi atsakovės skolos ieškovei dalis minėtos sutarties pasirašymo metu buvo vykdytina. Pažymi, kad atsakovė Trišalės reikalavimų įskaitymo sutarties neginčija. Atsakovės argumentas, kad nurodyta reikalavimų įskaitymo sutartis buvo sudaryta siekiant pagerinti santykius su ieškove, neturi jokio teisinio ryšio su byla. Atsakovė taip pat negrindė teiginio, kad priteistos sumos išėmimas iš bendrovės gali pakenkti jos interesams.
Atsiliepimas
6.6. Atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 3.92 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą ir nagrinėdamas ieškinį turėjo atsižvelgti ir įvertinti trečiojo asmens nesutikimą, kad ieškinys būtų tenkinamas. Ieškovė su tokiu argumentu nesutinka, kadangi nėra suprantama, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė gina trečiojo asmens interesus šeimos teisiniuose santykiuose su ieškove. Nuosavybės gynimas pareiškiant ieškinį CK 3.92 straipsnio 1 dalies 4 punkto teisės normos kontekste suprantamas kaip sutuoktinio pareikštas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės priteisimo, išreikalavimo ir bet kokio kito būdo nuosavybei grąžinti sutuoktiniams. Taigi, jei reikalaujamos priteisti lėšos ir būtų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, A. E. sutikimas dėl tokio ieškinio pareiškimo nėra reikalingas. O atsakovė nors ir remiasi CK 3.92 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, ji taip ir nenurodo, kokio teisinio rezultato siekia.
6.7. Ieškovė prašo atmesti apeliantės UAB „M14 Invest“ apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos galutinio teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo iš atsakovės iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
9. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė Paskolos sutartį (Paskolos sutartis Nr. 1), pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovė paskolina atsakovei iki 800 000 Eur.
10. 2017 m. gegužės 24 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė Paskolos sutartį Nr. 17-01 (Paskolos sutartis Nr. 2), pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovė paskolina atsakovei iki 80 000 Eur.
11. 2018 m. gruodžio 31 d. pradinio kreditoriaus A. E., naujos kreditorės L. E. ir skolininkės UAB „M14 invest“ sudarytos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 20181231-1 (toliau – ir Reikalavimo perleidimo sutartis) pagrindu ieškovė įgijo 454 520,63 Eur reikalavimo teisę į atsakovę.
12. 2018 m. gruodžio 31 d. Trišalės reikalavimų įsiskolinimo sutarties Nr. 20181231-2 (toliau – Trišalė įskaitymo sutartis) pagrindu atsakovė UAB „M14 invest“ kito asmens UAB „Velkoma“ įsiskolinimą užskaitė su ieškovės reikalavimu, sumažindama ieškovės reikalavimą į atsakovę 1 004 007,44 Eur suma.
13. Ieškovė pateikė 2019 m. sausio 31 d. aktą „Dėl skolų suderinimo“ (toliau – skolų suderinimo aktas), kuriame nurodyta, kad atsakovės skolą ieškovei sudaro 45 762,15 Eur suma 45 762,15 Eur sumą, procesines palūkanas bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovė prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovės.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
14. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, t. y. įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
16. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai, taip pat tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklostė paskolos teisiniai santykiai, o būtent – 2015 m. rugpjūčio 19 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė Paskolos sutartį (Paskolos sutartis Nr. 1), pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovė paskolina atsakovei iki 800 000 Eur; 2017 m. gegužės 24 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė Paskolos sutartį Nr. 17-01 (Paskolos sutartis Nr. 2), pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovė paskolina atsakovei iki 80 000 Eur. Į bylą pateikti įrodymai taip pat pavirtina, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens 2018 m. sausio 25 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria trečiasis asmuo atsakovei paskolino 1 500 000 Eur. Šalys nurodytų paskolos sutarčių neginčija.
17. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame galutiniame sprendime nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimo teisę kildina iš Paskolos sutarties Nr. 1, Paskolos sutarties Nr. 2 ir iš Reikalavimo perleidimo sutarties, kurios pagrindu ieškovė iš trečiojo asmens A. E. neatlygintinai perėmė 454 520,63 Eur dydžio A. E. reikalavimo teisę į atsakovę. Į bylą pateikta 2018 m. gruodžio 31 d. pradinio kreditoriaus A. E. , naujos kreditorės L. E. ir skolininkės UAB „M14 invest“ sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. 20181231-1, kurios pagrindu ieškovė įgijo 454 520,63 Eur reikalavimo teisę į atsakovę. Šios sutarties šalys neginčija. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar ieškovė, perėmusi 454 520,63 Eur reikalavimo teisę į atsakovę turi vykdytino reikalavimo teisę į atsakovę. Apeliantės teigimu, perimta 454 520,63 Eur dydžio reikalavimo teisė į atsakovę kyla iš atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties, pagal kurią paskolos grąžinimo terminas sueina tik 2025 m. gruodžio 31 d., todėl, atsakovės teigimu, ieškovė neturi vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę.
18. Bendruosius reikalavimo perleidimo klausimus reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje bei 6.102 straipsnyje yra apibrėžti reikalavimo perleidimo ribojimai. Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą, pasikeičia prievolės kreditorius, o prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014). Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi, cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu.
19. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas imperatyviai draudžiamas įstatymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, teisės, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki jos perleidimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-723/2013). Kitaip tariant, CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008).
20. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Reikalavimo perleidimo sutartyje šalys nenurodė, kad ieškovė iš pradinio kreditoriaus (trečiojo asmens) perima reikalavimo teisę į atsakovę, kuri kilo iš 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp atsakovės ir trečiojo asmens. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta, kad pradinis kreditorius A. E. turi bendrą 926 029,05 Eur dydžio reikalavimo teisę į skolininkę UAB „M14 invest“, kuri kyla iš pradinio kreditoriaus skolininkei suteiktų paskolų, sukauptų palūkanų bei avansinių mokėjimų likučio (Reikalavimo perleidimo sutarties preambulės A ir B dalys). Apeliantės teigimu Reikalavimo perleidimo sutarties B dalyje nurodyta nuostata, kad skolininkas (atsakovė) patvirtina, jog turi tokio dydžio įsiskolinimą pradiniam kreditoriui (trečiajam asmeniui), ką patvirtina tarp kreditoriaus ir skolininko pasirašytas 2018 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolinių įsipareigojimų suderinimo aktas Nr. 1, kuris yra Reikalavimo perleidimo sutarties priedas Nr. 1, įrodo, kad ieškovė perėmė reikalavimo teisę į atsakovę, kilusią būtent iš 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp atsakovės ir trečiojo asmens. Tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
21. Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovė į bylą pateikė taip pat ir 2015 m. sausio 20 d. Paskolos sutartį Nr. 15-01, kuria trečiasis asmuo A. E. paskolino atsakovei UAB „M14 Invest“ 2 550 000 Eur. Taigi, kaip matyti tarp ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovės ne vieną kartą buvo susiklostę paskolos santykiai. Išanalizavus ieškovės banko sąskaitos išrašus, taip pat į bylą pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, tarpusavio skolų įskaitymo aktus, sutiktina su trečiojo asmens argumentu, kad teikdami paskolas bendrovei fiziniai asmenys, jos akcininkai, paprastai nenurodydavo, pagal kokią paskolos sutartį yra pervedami pinigai atsakovei (mokėjimo nurodymuose paprastai nurodoma „paskola“). Todėl nagrinėjamoje byloje nėra įmanoma nustatyti iš kokios konkrečiai paskolos sutarties kilusi reikalavimo teisė į atsakovę buvo perleista Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovei. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateiktas kreditoriaus ir skolininko pasirašytas 2018 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolinių įsipareigojimų suderinimo aktas Nr. 1, kuris yra pridėtas prie Reikalavimų perleidimo sutarties, taip pat nepatvirtina, kad ieškovė perėmė reikalavimo teisę į atsakovę, kilusią būtent iš 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad į bylą pateikta 2018 m. sausio 25 d. sudaryta paskolos sutartis tik patvirtina tarp atsakovės ir trečiojo asmens egzistuojančius paskolinius santykius, tačiau nepatvirtina, kad 454 520,63 Eur dydžio reikalavimo teisė į atsakovę kyla būtent iš atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutarties. Taigi, laikytina, kad apeliantė neįrodė apeliacinio skundo argumentų šioje dalyje.
22. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime norėdamas konstatuoti, jog 2018 m. sausio 25 d. paskolos sutartis neva nėra 454 520,63 Eur reikalavimo teisės į atsakovę atsiradimo teisinis pagrindas, privalėjo, remdamasis byloje surinktais įrodymus, motyvuotai nustatyti kitą teisinį pagrindą (kitą paskolos sutartį ar pan.), kurios pagrindu, teismo vertinimu, ši 454 520,63 Eur reikalavimo teisė galėjo atsirasti. Tarp atsakovės ir jos akcininkų (ieškovės ir trečiojo asmens) buvo susiklostę ne vienkartiniai paskoliniai santykiai, todėl tikėtina, kad į bylą pateiktos ne visos paskolų sutartys, sudarytos su atsakove. Pati apeliantė skunde nurodė, kad pagal tarp šalių (L. E. ir A. E., kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso bendrovės akcijos, bei bendrovės) susiklosčiusią ilgametę praktiką bedrovės naudai atliekant pavedimus, pavedimo paskirtyje niekada nebūdavo nurodoma konkreti paskolos sutartis, kurios pagrindu buvo atliekamas pavedimas (visi šie duomenys būdavo fiksuojami bendrovės buhalterijos; faktinei akcininko paskolos sumai pasiekus sutartyje nurodytą ribą, paprastai būdavo sudaroma nauja sutartis, suteikianti pagrindą akcininkui pagal poreikį skolinti lėšas bendrovei). Į bylą trečiojo asmens nurodyti duomenys pateikti nebuvo. O aplinkybė, kad šalys mokėjimo pavedimuose nenurodydavo kokios paskolos sutarties pagrindu yra pervedamos atsakovei lėšos, apsunkina tiek ieškovės, tiek pačios apeliantės galimybes įrodyti procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, o jų neįrodymo rizika tenka pačioms šalims ir negali būti perkeliama pirmosios instancijos teismui.
23. Antra, tą pačią dieną, t. y. 2018 m. gruodžio 31 d., Trišalės reikalavimų įsiskolinimo sutarties Nr. 20181231-2 (toliau – Trišalė įskaitymo sutartis) pagrindu atsakovė UAB „M14 invest“ kito asmens UAB „Velkoma“ įsiskolinimą užskaitė su ieškovės reikalavimu, sumažindama ieškovės reikalavimą į atsakovę 1 004 007,44 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pasirašydamos Trišalę įskaitymo sutartį, šalys patvirtino, kad prievolių, pagal kurias atliktas įskaitymas, įvykdymo terminai jau yra suėję, nes įskaitomi gali būti tik tokie reikalavimai, kurių įvykdymo terminai jau yra suėjęs (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Šio įskaitymo šalys neneigia ir neginčija.
24. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo A. E. paaiškino, jog Trišalė įskaitymo sutartis buvo sudaryta tik siekiant pagerinti santykius šeimoje ieškovės reikalavimu, be teisininkų konsultacijų, todėl apie imperatyvų draudimą įskaityti prievoles prieš jų įvykdymo terminų suėjimą, nebuvo pagalvota. Akcentavo ir tai, kad net jei Trišalės įskaitymo sutarties sudarymas ir būtų traktuojamas kaip skolininko (šiuo atveju bendrovės) sutikimas prievolę įvykdyti anksčiau termino (su kuo atsakovė nesutinka), tai bet kuriuo atveju, svarbu tai, kad toks sutikimas galėtų galioti tik tai prievolės daliai, kuri buvo įskaityta Trišale įskaitymo sutartimi (1 004 007,44 Eur), tačiau jokiu būdu ne likusiai (neįskaitytai) daliai, kurią ieškiniu reikalauja priteisti Ieškovė.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantės argumentas, jog Trišalė įskaitymo sutartis buvo sudaryta tik siekiant pagerinti santykius su ieškove, neturi teisinės reikšmės šios bylos išnagrinėjimo rezultatui. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad Trišalė įskaitymo sutartis buvo sudaryta panaudojant prievartą, neatspindi šalių tikrosios valios. Nei apeliantė, nei trečiasis asmuo neginčija tokios sutarties galiojimo ir sudarymo fakto, nei šioje, nei kitoje byloje nekėlė reikalavimo pripažinti jos negaliojančia ir pan.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Tai vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).
27. Kaip matyti iš aukščiau nurodytos teismų praktikos, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam atsakovės sutikimas gali būti nereikalingas. Visgi, atsakovė ir trečiasis asmuo ją savo noru pasirašė, vadinasi sutiko su joje nurodytomis sąlygomis. Kaip matyti iš Trišalės reikalavimų įskaitymo sutarties atsakovė, patvirtino, kad ji buvo skolinga ieškovei 1 374 267,44 Eur. Didelė dalis įsiskolinimo – 1 004 007,44 Eur – buvo įskaityta. Nurodytoje Trišalėje reikalavimų įskaitymo sutartyje nėra nuostatos, nurodančios, kad likusi neįskaityta dalis sutarties sudarymo metu nėra vykdytina. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pasirašiusios Trišalę įskaitymo sutartį, šalys patvirtino, kad prievolių, pagal kurias atliktas įskaitymas, įvykdymo terminai jau yra suėję.
28. Atsakovė, ginčydama ieškovės reikalaujamą priteisti 45 762,15 Eur sumą, pateikė atsakovės vyr. buhalterės ir vadovo A. E. patvirtintą 2019 m. lapkričio 25 d. aktą „Dėl skolų suderinimo“, kuriame užfiksuota 32 502,15 Eur atsakovės skola ieškovei. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime nurodė, kad atsakovės atstovė su ieškovės teismui pateiktu aktu nesutinka tik dėl 13 260 Eur sumos, nurodytos už automobilio Audi 5 nuomą (2018 m. gruodžio 31 d. patvirtinto akto „Dėl skolų suderinimo“ 1 ir 92 eilutės), nes jokia automobilio nuomos sutartis sudaryta nebuvo. Taip pat nurodė, kad kitų ieškovės akte nurodytų sumų neginčija bei pateikė akte nurodytas sumas pagrindžiančius buhalterinius dokumentus (UAB „M14 invest“ buhalterinės apskaitos finansinių įsipareigojimų sąskaitos Nr. 402 ir Nr. 4422, e. b. l. 142-144).
29. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde atsakovė nepateikia visiškai jokių argumentų dėl į bylą pateiktų skolų suderinimo aktų, kurie savo turiniu iš esmės yra visiškai vienodi, išskyrus minėtas sumas už Audi 5 nuomą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kilus ginčui dėl nurodytos 13 260 Eur sumos už automobilio Audi 5 nuomą, šios skolos atsiradimo pagrindas gali būti įrodinėjamas kitais (pirminiais) dokumentais. Tokie pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo pateikti nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, todėl pagrįsta spręsti, kad ieškovės ieškinio reikalavimas turėtų būti sumažintas 13 260 Eur suma, t. y. iš atsakovės ieškovei priteistina 32 502,15 Eur suma. Kadangi šių aplinkybių apeliantė neginčijo, teisėjų kolegija detaliau skolų suderinimo aktų neanalizuoja ir dėl jų platesnių argumentų nepateikia.
30. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu nurodė, kad teismas iš dalies tenkindamas ieškinį neatsižvelgė ir nevertino trečiojo asmens A. E. , kuriam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso reikalavimo teisė į atsakovę, išreikšto prieštaravimo dėl ieškovės pareikštų reikalavimų, kadangi ieškovė kelia reikalavimą priteisti jos nurodomas sumas iš atsakovės, kuri bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir trečiajam asmeniui. O be to, bendrovė turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, todėl ieškovės prašomos sumos išėmimas padarys atsakovei žalos.
31. Pirma, šioje byloje nėra sprendžiami klausimai susiję su šalių santuokos nutraukimu ir santuokos nutraukimo pasekmėmis, nėra dalinamas šalių turtas bei nustatinėjamas jo teisinis režimas. Šioje byloje yra nagrinėjamas klausimas ar yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą dėl suteiktos atsakovei paskolos priteisimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl ieškovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių. Trečiajam asmeniui manant, kad ieškovei priteista ieškiniu reikalaujama suma arba reikalavimo teisė į atsakovę priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tokias aplinkybes trečiasis asmuo turi teisę įrodinėti santuokos nutraukimo byloje bei kelti reikalavimą šį turtą padalinti po santuokos nutraukimo. Nagrinėjamoje byloje tai, kad atsakovė, jos akcijos, priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, neturi jokios reikšmės, todėl trečiojo asmens sutikimas arba prieštaravimas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo dėl to, kad nurodyta suma galimai priklauso sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybės teise, neturi teisinės reikšmės.
32. Antra, apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad atsakovė šiuo metu turi neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ką patvirtina šiuo metu vykstantys teisminiai procesai), todėl paskolos grąžinimas akcininkams (ieškovei ir trečiajam asmeniui A. E. ) anksčiau numatyto termino, būtų žalingas bendrovei bei galimai pažeistų kitų bendrovės kreditorių tesies bei teisėtus interesus, laikytini neįrodytais.
33. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).
34. Kaip jau anksčiau minėta, byloje nėra įrodyta, kad ieškovei perleistas reikalavimas, kurio vykdymo terminas nėra suėjęs, todėl nėra pagrindo teigti, kad paskola bus grąžinta ieškovei anksčiau numatyto laiko. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovei, kaip atsakovės kreditorei, priteistos lėšos galimai pažeis bendrovės kreditorių teisės ir interesus ir / arba pažeis atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą.
35. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą esant nepagrįstą arba neteisėtą, atitinkamai nėra teisinio pagrindo jo pakeisti arba panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
36. Apeliantė UAB „M14 invest“ už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 713 Eur žyminį mokestį, pateikė apie sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Taip pat apeliantė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė priteisti iš ieškovės 1 573,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kadangi apeliacinis skundas yra atmestas, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
37. Ieškovė L. E. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, tačiau iki bylos išnagrinėjimo nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą galutinį teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinius sprendimus, neatitinkančius CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.