- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-08
- Bylos Nr.
- e2A-1007-1060/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02321-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Vyliaudaitė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės įmonei Turto bankas, Kėdainių rajono savivaldybės administracijai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankas ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti pareiškėjui nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo tikslu, – į trijų kambarių su rūsiu butą, esantį (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškime nurodė, kad bute su rūsiu, esančiame (duomenys neskelbtini) su šeima gyvena nuo 2003 metų. Iki tol, nuo 1988 metų šiame bute gyveno pareiškėjo sesuo K. L. su vyru G. L., o iki jų - Ąžuolo kolūkio kolūkiečių šeima. Iš sesers žinojo, kad keturių butų daugiabutį namą pastatė tuometinis Ąžuolo kolūkis, kuris kolūkiečiams nuosavybės teisę perleido už pajus. Keturių butų namas, kuriame yra butas, pastatytas 1977 metais ir nekilnojamojo turto registre nėra registruotas.
3. Pareiškėjas, tapęs buto faktiniu savininku, buvusį avarinės būklės butą suremontavo atlikdamas jo kapitalinį remontą: pakeitė stogo dangą, šešis langus, duris ir grindis, perdarė ir atnaujino buto vidines sienas, perdarė buto elektros instaliaciją, santechniką ir kanalizaciją, įvedė vietinį centrinį šildymą, apšiltino ir nudažė lauko sienas. Pareiškėjas būstą išlaiko, savo vardu moka mokesčius už visas komunalines paslaugas. Pareiškėjo užsakymu 2023 m. rugpjūčio 30 d. buvo paruošta buto nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, registro Nr. 20/257012. Joje nurodoma, kad butui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, gyvendamas bute nuo 2003 metų, šį namą ir butą prižiūri, naudoja, moka mokesčius (už elektrą, atliekų išvežimą, vandenį) ir laiko jį savo faktine nuosavybe.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad esant teisminio nagrinėjimo dalykui įstatyme numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą konstatavimas bei nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, pareiškėjui proceso metu įrodžius minėtų aplinkybių buvimą, neprieštarauja dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Atsiliepime pažymėjo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra įrašytas į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą ir statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūra nevykdoma, taip pat nekilnojamasis daiktas savivaldybės administracijos balanse neapskaitomas.
5. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad pareiškimas galėtų būti patenkintas tik nustačius, kad turto valdymas atitinka visas įstatymo sąlygas. Tokiu atveju pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar turtas nėra viešoji nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai net nesvarstytini. Įstatyme nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir galimos situacijos, jog valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, taip pat nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Be to, vien tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis ar ankstesni minėto buto gyventojai būtų privatizavę šį nekilnojamojo turto objektą. Taigi nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo butas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2024 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:
6.1. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimų, taip pat liudytojų parodymų nustatyta, kad kolūkiečiui R. V. su šeima „Ąžuolo“ kolūkis keturbučiame gyvenamajame name, buvusiame adresu (duomenys neskelbtini), suteikė gyvenimui butą. Nėra ginčo, kad šiuo metu ginčo buto adresas yra (duomenys neskelbtini). Įrašai namų ūkio knygoje Nr. 820 patvirtina, kad R. V. šeima šiame bute gyveno iki 1996 m., nuo 1996 m. vasario 27 d. į butą atvyko G. L. su šeima.
6.2. Pagal 1964 m. civilinio kodekso (toliau – CK) 24 straipsnio 1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Taigi vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu ginčo butas jo perdavimo naudotis buvusiam kolūkiečiui R. V. metu, priklausė „Ąžuolo“ kolūkiui, ko neginčija ir pats pareiškėjas. Tai, kad ginčo butas, kurio statybos pabaigos metai 1976 m., anksčiau priklausė „Ąžuolo“ kolūkiui, patvirtina ir teismui pateikta Valstybės įmonės kadastro ir registro dokumentų bylos skaitmeninė kopija.
6.3. Tai, kad dalis daugiabutyje esančių butų buvo privatizuoti, niekaip nepatvirtina, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo privatizuotas ir ginčo butas. Pats pareiškėjas nurodė, kad jam nežinoma, ar R. V. išpirko butą, taigi pripažįsta neturintis įrodymų, kad buto pirkimo procedūra buvo įgyvendinta. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad butas būtų buvęs įkainuotas ir jį buvo rengiama privatizuoti, tai kad R. V. ar kitas teisėtas buto valdytojas kokia nors forma sumokėjo (ar mokėjo įmokas) už ginčo butą ir būtų visiškai (ar bent iš dalies) už jį atsiskaitęs. Tokių duomenų archyvuose nebuvimas, be kita ko esant duomenims apie kitų daugiabučio gyvenamojo namo butų privatizavimą, tik patvirtina, kad butas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo privatizuotas. Be to, jokio įrašo namų ūkio knygoje apie tai, kad butas buvo nupirktas (nors toks yra dėl kito turto), nėra. Taigi laikytina neįrodyta aplinkybė, kad buvęs teisėtas buto valdytojas R. V. (arba kitas vėlesnis jo teisėtas valdytojas), iš „Ąžuolo“ kolūkio įsigijo butą.
6.4. Bylos duomenimis „Ąžuolo“ kolūkis buvo pertvarkytas į Kėdainių rajono „Ąžuolo“ žemės ūkio įmonę, vėliau Langakių žemės ūkio bendrovę. Teismui bylos nagrinėjimo metu pareikalavus papildomų duomenų, iš Kauno regioninio valstybės archyvo gauta pažyma su priedais, kurioje nurodoma, kad žinių apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizacijos procesą Kauno regioniniame archyve saugomuose dokumentų fonduose nėra. Taigi buvęs kolūkio turtas – butas, jo neprivatizavus, negalėjo likti jo nuosavybė ir pagal tuometinę santvarką kaip sukurtas valstybinėmis lėšomis, šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės/valstybės nuosavybėje. Nors bylos duomenimis butas ir nebuvo perduotas savivaldybei, tačiau nei ši aplinkybė, nei tai, kad butas ir teisė į jį nustatyta tvarka savivaldybės ar valstybės vardu nebuvo įregistruota, nepaneigia šio buto, kaip viešosios nuosavybės teisės objekto, teisinio statuso, ir toks laikytinas išlikusiu iki šiol.
II. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškimą tenkinti, nustatyti pareiškėjui nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo tikslu, - į trijų kambarių su rūsiu butą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:
1.1. Teismas pripažino, kad pagal 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalį buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė); kolūkinė-kooperatinė (ir kt.); kad kolūkiai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus; kad teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, priklauso išimtinai patiems savininkams, tačiau tuo pačiu metu butą pripažino ir valstybiniu turtu. Teismas nurodė ir tai, kad žinių apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizacijos procesą Kauno regioniniame archyve saugomuose dokumentų fonduose nėra, tai yra: nėra jokių duomenų apie tai, kad minimas keturių butų namas kokiu tai būdu būtų buvęs perduotas, pavyzdžiui „Ąžuolo“ žemės ūkio įmonei ar Langakių žemės ūkio bendrovei. Šių bendrovių ūkinėse knygose šis turtas neapskaitomas. Yra tiktai faktas, kad likę trys šio keturbučio butai yra privatizuoti. Taigi, valstybės žinion šis pastatas, tuo pačiu ir butas - niekaip neperėjo. Pastatas nedalomas. Todėl teismo sprendimas, kad butas, jo neprivatizavus, negalėjo likti kolūkio (ar R. V.) nuosavybė, todėl pagal tuometinę santvarką kaip sukurtas valstybinėmis lėšomis, šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės/valstybės nuosavybėje, nepagrįstas. Tokiai išvadai prieštarauja du faktai: namas pastatytas privačiomis (kolūkio), ne valstybinėmis lėšomis; didžioji namo dalis privatizuota, todėl butas negalėjo likti išimtimi; pagal teismo išvadą butas R. V. perduotas už pajus, taigi - privatizuotas. R. V. (buvęs kolūkietis), būdamas neįgalus, privatizavimo sandorio neįregistravo dėl blogos sveikatos būklės. Teismas į tai sprendime neatsižvelgė.
1.2. Ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė šiuo metu neturi buto privatizavimo dokumentų, esant minėtiems faktams, nereiškia, kad butas kokiu tai būdu tapo valstybės nuosavybe. Juo labiau, kad Kėdainių rajono savivaldybė prašomą nustatyti faktą pripažįsta; į jokius kitus registrus butas neįtrauktas. Pagal galiojančius teisės aktus, jeigu ginčijamas teismo sprendimas įsiteisėtų, butas automatiškai taip pat nepereitų valstybės nuosavybėn: V. R. įdėjo dideles lėšas, butą suremontavo ir renovavo, sumokėjo skolas, moka mokesčius, nuolat gyvena ir laiko save buto savininku daugiau kaip 20 metų. Nesant pareiškėjo pastangų, šis turtas apskritai nebūtų išlikęs.
1.3. Jeigu apeliantas turėtų tiesioginių įrodymų, jam nereikėtų kreiptis į teismą. Įrodinėjimas vyksta ir netiesioginių įrodymų pagalba. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Apeliantas neturi rašytinių įrodymų (kad R. V. buto įsigijimo sandorį įregistravo), tačiau labai tikėtina išvada, kad jis to nepadarė dėl pateisinančių (svarbių) priežasčių - amžiaus ir sveikatos būklės, todėl apeliantas siekia įrodyti aplinkybes jam prieinamomis įrodinėjimo priemonėmis: liudytojų parodymais, archyviniais dokumentais, kt.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su apelianto reiškiamu reikalavimu, taip pat motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių pareiškėjui negali būti nustatyta nuosavybės teisė į minėtą nekilnojamojo turto objektą pagal įgyjamąją senatį.
9. Suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo buvo išsakęs savo poziciją, kad tik pareiškėjui proceso metu įrodžius įstatyme numatytų aplinkybių buvimą, neprieštaraus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismui visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrus bei įvertinus visus šioje byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškinus ir nustačius faktines bylos aplinkybes, susijusias su pagrindiniu apelianto reiškiamu prašymu, taip pat motyvuotai savo sprendime nurodžius priežastis, dėl kurių jam negali būti nustatyta nuosavybės teisė į jo pareiškime nurodytą nekilnojamojo turto objektą pagal įgyjamąją senatį, suinteresuotas asmuo pritaria teismo sprendimui.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
III. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai nustatė, jog butas šiuo metu laikytinas kaip likęs savivaldybės/valstybės nuosavybėje ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
13. Pastatas – gyvenamas namas, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: gyvenamoji (trijų ir daugiau butų - daugiabučiai pastatai), gyvenamosios paskirties patalpų skaičius: 4, pastatytas 1976 m. Du butai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) su jiems priklausančiais priklausiniais šiuo metu nuosavybės teise priklauso V. V., A. D. ir V. D. (el. b. t. 2, l. 108 – 111). Pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį daiktinės teisės neįregistruotas, kaip nepertraukiamai valdytą R. V., G. L. ir K. L. su šeima (el. b. t. 1, l. 8, 20, 175).
Dėl ginčo esmės
14. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą pagal įgyjamąją senatį. Taigi, įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864) 33 str., įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančios civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jei yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y., asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu asmeniui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Nuo teismo sprendimo nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos asmuo gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013).
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi, kai nustatoma, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas tęsiasi ilgą laiką ir išlieka sąžiningas, teisėtas, atviras (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis).
16. CK 4.71 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.
17. Pareiškėjas V. R. grindžia reikalavimą dėl įgyjamosios senaties nustatymo, motyvuodamas tuo, kad nekilnojamąjį daiktą sąžiningai, atvirai, teisėtai ir nepertraukiamai valdo nuo anksčiau jį valdžiusių asmenų – R. V., G. L. ir K. L. su šeima. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo pareiškimą dėl to, kad ginčo nekilnojamas turtas priklauso valstybei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, visapusiškai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir jų pagrindu tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes.
18. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal Įstatymo 8 straipsnį, privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo 14 straipsnį (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsnį (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus.
19. Bylos duomenys patvirtina, kad bute, į kurį nuosavybės teises siekia įteisinti pareiškėjas, gyveno R. V., kuris buvo Ąžuolo kolūkio kolūkietis, iki 1996 m.; L. G. su šeima gyveno iki 2003 m.; nuo 2003 m. gyveno V. R. (el. b. t. 1, l. 8, 20, 21, t. 2, l. 59 – 60).
20. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Pernaravos seniūnijos 2018 m. balandžio 3 d. pažymoje „Dėl pastatų priklausomybės“ Nr. S-60 nurodyta, kad 1991-1996 metų Aukštadvario k. ūkinėje knygoje įrašytas „Ąžuolo“ kolūkio priklausantis kolūkiečių bendruomenei (el. b t. 1, l. 21).
21. 1992–1993 m. Kėdainių rajono Pernaravos apylinkės agrarinės reformos tarnybos dokumentuose (tarp jų 1993 m. likusio neprivatizuoto turto pirkimo-pardavimo sutarčių byloje) ir Kėdainių rajono „Ąžuolo“ kolūkio 1992 m. dokumentuose žinių apie butų privatizavimą (Pernaravos sen., Aukštadvario kaime) nėra. Nebaigtų privatizuoti butų privatizavimo dokumentai archyvui saugoti neperduoti (el. b. t. 2, l. 54).
22. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriuje Pernaravos seniūnijos 2018 m. balandžio 5 d. pažymoje „Dėl pirminių dokumentų“ Nr. 1257 pažymėta, kad Kėdainių rajono Pernaravos seniūnijos 1991-1996 archyviniai dokumentai Kėdainių rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos ir archyvo skyriui saugoti neperduoti, todėl pateikti duomenis apie pirminius dokumentus buto, esančio Ąžuolų g. 1-2, Aukštadvario kaime, Kėdainių rajone, neturime galimybių. Patikrinus 1992-1995 m. Kėdainių rajono „Ąžuolo“ kolūkio žemės ūkio įmones, vėliau Langakių ŽŪB saugomus archyve dokumentus duomenų apie minėtą butą Aukštadvario kaime nerasta (el. b. t. 1, l. 22).
23. Gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, baigtas statyti 1976 m. Taigi, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kad nekilnojamas turtas sukurtas kolūkiečių lėšomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nekilnojamas turtas sukurtas tarybinio ūkio, t. y. iš esmės pagal tuometinę santvarką valstybinėmis lėšomis. Butas jo perdavimo naudotis buvusiam kolūkiečiui R. V. metu priklausė Kėdainių rajono „Ąžuolo“ kolūkiui. Byloje nėra duomenų, kad R. V. išsipirko butą iš valstybės arba iš Kėdainių rajono „Ąžuolo“ kolūkio žemės ūkio įmonės. Pagal Įstatymo 9 straipsnį asmenys, turintys teisę įsigyti privatizuojamą žemės ūkio įmonės turtą, iki 1991 m. lapkričio 1 d. pateikia apylinkės agrarinės reformos tarnybai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dokumentus. Duomenų, kad R. V. būtų teikęs dokumentus apylinkės agrarinės reformos tarnybai, nėra.
24. Bylos duomenys patvirtina, kad J. D. butą, esantį gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu gyvena V. V., įsigijo 1993 m. pagal 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 Nr. 60. Šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams. Buto, kuriame šiuo metu gyvena A. D. ir V. D., nuosavybės teises įteisino Kėdainių rajono savivaldybė 2009 m. (el. b. t. 2, l. 108 – 111). Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad 2 butai, esantys gyvenamajame name, unikalus Nr. 5397-6021-7012, adresu (duomenys neskelbtini), priklausė valstybei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti skirtingai likusių dviejų butų, esančiame tame pačiame gyvenamajame name, teisinės priklausomybės. Bylos duomenys nesudaro prielaidų spręsti, kad nagrinėjamu atveju viešoji nuosavybė buvo transformavusi į privačiąją nuosavybę.
25. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).
26. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą dėl draudimo įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, ir nuo aptariamu klausimu formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo pareiškimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neįrodė, jog butas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) kito asmens nuosavybėn. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada reiškia, kad pareiškėjas neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi vienos iš būtinų sąlygų – teisėto daikto valdymo.
Dėl procesinės bylos baigties
27. Apibendrindama nurodytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.